Mirties bausmė senovėje
Senovės laikais mirties bausmė dažniausiai būdavo nukryžiavimas. Nukryžiuotas žmogus mirdavo nuo išsekimo, jam plyšdavo širdis arba jis uždusdavo nuo skausmo, nes kojos buvo sutraiškomos geležiniu vėzdu. 519 m. pr. Kr. Persijos karalius Darijus Babilone nubaudė nukryžiavimu tris tūkstančius savo politinių priešų. Jau IV a. imperatorius Konstantinas Romos imperijoje panaikino nukryžiavimą, bet Japonijoje nusikaltėlius kryžiuodavo iki pat XIX amžiaus.[2] XVIII a. Didžiojoje Britanijoje žmonės buvo kariami už 200 įvairių nusikaltimų. 1957 m. Didžiosios Britanijos vyriausybė nustatė, kad pakarimu baudžiami tik už žmogžudystes sunkinančiomis sunkinančiomis aplinkybėmis. 1965 m. po karštų ginčų mirties bausmės skyrimas sustabdytas penkerių metų bandomajam laikotarpiui. 1970 m. mirties bausmė buvo panaikinta visam laikui.[2]
Argumentai už ir prieš mirties bausmę Atpildas UŽ: Jeigu padarėte baisų nusikaltimą, jūs nusipelnote ir siaubingos bausmės. Mirties bausmė parodo, kad visuomenė neketina toleruoti tokių nusikaltimų. Religingi žmonės gal būt prisimins Dievo žodžius, pasakytus Nojui pasibaigus potvyniui: “Kas pralieja žmogaus kraują, to kraują irgi pralies žmogus, nes pagal savo paveikslą Dievas sukūrė žmogų” (Pr 9, 6). Laiške romiečiams Paulius tvirtina: valdžia yra “Dievo tarnaitė tavo labui. Bet jei darai bloga – bijok, nes ji ne veltui nešioja kalaviją” (13, 4). Reformacijos vadovas Martynas Liuteris pritarė Pauliaus minčiai. Jis sakė, jog Dievas suteikė galią valdovams, kad jie baustų darančius bloga. PRIEŠ: Jeigu žudymas yra blogis, tai kodėl mirties bausmė turi būti gėris?<…> Atrodytų, kad atpildo idėja duotų vaisių, mirties bausmės jokiu būdu negalima panaikinti. Tačiau ji taikoma ne visuomet. Kai kuriems kaliniams suteikiama malonė, vadinasi, atpildo principas nėra tobulas. Net jei mirties nuosprendis būtų įvykdomas, vis tiek liktų problemų. Beveik neįmanoma sukurti teisingą mirties bausmę numatantį įstatymą. Pavyzdžiui, Singapūre mirties bausmė gresia asmeniui, laikančiam daugiau kaip 15 gramų heroino. Taigi tas, kuris jo turėjo 14,99 gramo, liks gyvas, o tas, kuris turėjo 15,01 gramo, mirs. Ar tai teisingas įstatymas?
Ne visi krikščionys Dievo žodžius, pasakytus Nojui, supranta kaip tiesioginį raginimą bausti žudikus mirties bausme. Daug kas juos supranta kaip perspėjimą, kad Dievo teisingumas galų gale suras visus, kurie darė pikta. Ar apskritai gali būti teisinga nužudyti žmogiškąją būtybę, sukurtą pagal Dievo paveikslą? Kai kas primins, jog svarbiausia vadovautis štai šiuo Jėzaus priesaku: “Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Akis už akį ir dantis už dantį. O aš jums sakau: nesipriešink piktam [žmogui], bet, jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam kitą. Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Mylėk savo artimą ir nekęsk priešo. O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus” (Mt 5, 38-39. 43-44).Prevencija
UŽ: Žmonės nedarytų sunkių nusikaltimų, jeigu žinotų, kad už juos gali netekti gyvybės. Mirties bausmė atgrasina nuo nusikaltimų potencialius žudikus ar teroristus. PRIEŠ: Nėra jokių įrodymų, kad mirties bausmė būtų paveiki nusikaltimų prevencijos priemonė. Tai tik nuomonė, o ne faktas. Visi įrodymai tvirtina kaip tik priešingai. 1988 m. Jungtinėms tautoms buvo pateikta ataskaita, iš kurios aiškiai matyti, jog mirties bausmė yra tokia pat neefektyvi prevencijos priemonė, kaip ir įkalinimas iki gyvos galvos. Ataskaitoje taip pat pažymėta, jog vargu ar kada nors mirties bausmė galėtų tapti veiksminga. Jungtinių Valstijų Aukščiausiasis Teismas, turįs teisę skirti mirties bausmę, irgi pripažįsta, jog ši bausmė nėra prevencijos priemonė. Daugelis žudikų griebiasi smurto būdami liguisto susijaudinimo būsenoje, girti arba apimti panikos – jie nepajėgia blaiviai samprotauti. Žmonėms, atsidūrusiems tokioje situacijoje, prevencijos priemonės negali padaryti jokio poveikio. 1955 – 1957 m. Japonijoje ištirtos 145 žmogžudytės. Nusikaltimo momentu nė vienas nusikaltėlis negalvojo apie mirties bausmę. Jei mirties nuosprendis būtų veiksminga prevencijos priemonė, tai tose valstybėse, kuriose taikoma mirties bausmė, būtų padaroma kur kas mažiau sunkių nusikaltimų. Tačiau taip nėra. Antra vertus, tose valstybėse, kuriose mirties bausmė panaikinta, sunkių nusikaltimų skaičius didėtų kosminiu greičiu. Bet ir taip nėra. Tai rodo tyrimai. Kanadoje, 1976 m. panaikinus mirties bausmę, žmogžudysčių skaičius sumažėjo. Nėra įrodymų, kad mirties bausmės bijotų ir prekeiviai narkotikais.
Teroristai paprastai jau būna pasiruošę mirti už savo siekius. Mirties nuosprendžio įvykdymas teroristui dažnai uždeda kankinio aureolę ir išprovokuoja dar smarkesnę teroristų grupuočių atsakomąją reakciją.Kartotinių nusikaltimų (recidyvų) prevencija
UŽ: Mirties bausmė bent jau užtikrina, kad nusikaltėliui bus atimta galimybė dar kartą padaryti nusikaltimą. Tokiu būdu apsaugoma visuomenė. PRIEŠ: Lygiai taip pat galima sudrausminti nusikaltėlį, įkalinant jį iki gyvos galvos. Juk neįmanoma įrodyti, kad žmogus dar kartą padarys nusikaltimą, net jeigu taip ir atrodo. Statistika teigia, jog žmogžudžiai itin retai pakartoja tą patį nusikaltimą. Dauguma žmogžudysčių įvyksta šeimoje ir antrą kartą nepasikartoja.
Lengvesnė bausmė
UŽ: Mirties bausmė yra švelnesnė nei kalinimas ilgus metus. PRIEŠ: Vargu ar tokį tvirtinimą galėtume laikyti argumentu už mirties bausmę. Juo veikiau atkreiptume dėmesį į tai, jog reikia gerinti kalinimo sąlygas.
Demokratija
UŽ: Daugumoje šalių žmonės pritaria mirties bausmei. Jeigu ji netaikoma, vyriausybė prieštarauja piliečių valiai. PRIEŠ: Jeigu žmonės kuo nors nuoširdžiai įsitikinę, tai dar neįrodo, kad jie teisūs. Krikščionys tiki, jog dorovė duota Dievo. Tai nėra vien nuomonė. Tiesa yra tiesa. Blogis yra blogis. Jei visuomenė pritartų kankinimams, kankinimai dėl to netaptu gėriu. Galimas dalykas, kad daugelis žmonių, įsitikinusių mirties bausmės reikalingumu, nėra rimtai galvoję apie jos esmę, nėra apmąstę, kuo galėtų pagrįsti mirties bausmės būtinumą. Gal būt jie mano, jog tai tinkama prevencijos priemonė, tačiau tai netiesa. Be to, nepamirškime, kad demokratinė valdžia yra atstovaujamoji valdžia. Mes išrenkame žmones, kad jie mums atstovautų, o ne tam, kad balsuotų, kaip mums patinka.
Ekonomika
UŽ: Įvykdyti žmogui mirties bausmę, pigiau negu laikyti jį kalėjime visą likusį gyvenimą. PRIEŠ: Pigiau ir ligoniui leisti numirti, negu jį gydyti! Mirties bausmė per daug svarbus klausimas, kad jį spręstume vadovaudamiesi ekonominės naudos sumetimais. JAV skirti mirties nuosprendį kur kas brangiau negu įkalinti nusikaltėlį iki gyvos galvos. Nepaprastai didelės teismo išlaidos!
Mirties bausmės būtinumui paneigti surastume ir daugiau argumentų, ypač jei pasidomėtume “Tarptautinės amnestijos” – pasaulinės organizacijos, kuri kovoja prieš kankinimus ir mirties bausmę, veikla. Jeigu mirties bausmė gali būti skiriama už vieno rūšies nusikaltimus, tai kodėl negalėtume pareikalauti, kad ja būtų baudžiama ir už kitus? Kada mirties bausmė jau tampa neteisėta? Pakarti žudiką – tai pirmas žingsnis. Istorijoje nemažai pavyzdžių, kai mirties bausme būdavo piktnaudžiaujama. Ja dažnai pasinaudoja korumpuotos vyriausybės, susidorodamos su savo politiniais priešininkais, ypač po perversmų. Ji dažniausiai atsisuka prieš tuos, kurių visuomeninė padėtis ne tokia tvirta, prieš atstumtuosius. Juk skurdžius neįstengia pasisamdyti gerų advokatų! Pavyzdžiui Pietų Afrikoje juodaodžių pakarta kur kas daugiau negu baltųjų. Jei mirties bausmė neatšaukiama, ji tampa per daug lemtinga. Daugelyje šalių teismai dar tokie neteisingi. Tačiau net ir ten, kur teismai patikimi, pasitaiko klaidų. Tyrimai, atlikti JAV 1987 m., parodė, jog iš visų 1900 – 1985 m. nuteistų mirti žmonių 349 buvo nekalti. (Dvidešimt trims nuosprendis įvykdytas.) Egzekucija vykdoma brutaliai ir šaltakraujiškai. Taigi, visi, kurie joje dalyvauja, verčiami elgtis sadistiškai, žadinami žemieji žmonių jausmai, žiaurumas. Net jei mirties bausmė ir turėtų prevencinį poveikį – o tai netiesa, – vis viena tai blogis. Kiekviena žmogiškoji būtybė turi teisę gyventi. Religingi žmonės tiki, jog ši teisė duota Dievo. Valdžia neturi taisės už blogą poelgį atimti gyvybę, net jei žmogus padarė pasibaisėtiną nusikaltimą. Jungtinės Tautos pritaria mirties bausmės panaikinimui. “Tarptautinės amnestijos” organizacijos požiūriu, mirties bausmė pažeidžia Jungtinių Tautų Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 5 straipsnį: “Niekas negali būti kankinamas arba žiauriai, nežmoniškai, žeminant jo orumą su juo elgiamasi ir jis baudžiamas.”
Diskusija dėl mirties bausmės Lietuvoje
1996 m. mirties bausmei nepritarė 15% Lietuvos gyventojų, pritarė 75%. 1997 m. kovo mėn. Duomenimis, mirties bausmei pritaria 57% gyventojų, o 32% sutiktų su jos panaikinimu, jei pagerėtų kriminologinė padėtis. Lietuvos baudžiamasis įstatymas numato mirties bausmę tik už tyčinį nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis.
LIETUVOS BAUDŽIAMOJO KODEKSO 15 STRAIPSNIS
Tyčinis nužudymas: 1) savo motinos arba tėvo; 2) dviejų ar daugiau asmenų; 3) nėščios moters; 4) pavojingu daugelio žmonių gyvybei būdu; 5) itin žiauriai; 6) darant kitą sunkų nusikaltimą; 7) turint tikslą paslėpti kitą sunkų nusikaltimą; 8) dėl savanaudiškų paskatų; 9) dėl chuliganiškų paskatų; 10) ryšium su nukentėjusiojo vykdymu savo valstybinės ar pilietinės pareigos; 11) jeigu tai padarė itin pavojingas recidyvistas; 12) jeigu tai padarė asmuo, anksčiau nusikaltęs tyčiniu nužudymu, – baudžiamas laisvės atėmimu nuo aštuonerių iki penkiolikos metų arba mirties bausme.
Naujajame Baudžiamojo kodekso projekte mirties bausmė nenumatoma. Vadinasi, Lietuvos politinė valdžia linkusi atsižvelgti į Europos Tarybos reikalavimą mirties bausmę panaikinti. Nors senasis kodeksas tebegalioja, bet mirties bausmė jau kuris laikas nebevykdoma. Prezidentas, “vadovaudamasis žmoniškumo principais, siekdamas paspartinti Lietuvos integraciją į Europą ir atsižvelgdamas į daugumos Europos valstybių požiūrį į mirties bausmės vykdymą”, 1996 liepos 25 d. pasirašė dekretą “Dėl mirties bausmės vykdymo Lietuvos Respublikoje sustabdymo” ir pateikė Seimui svarstyti šios bausmės vykdymo sustabdymo įstatymo projektą. Toks sprendimas ne visiems atrodo priimtinas, kadangi Lietuvoje nepagarba žmogaus gyvybei tolydžio didėja. Mūsų šalyje, turinčioje 3,5 milijonų gyventojų, per pastaruosius trejus metus kasmet nužudoma apie 500 žmonių – tiek pat, kiek Anglijoje, turinčioje 46 milijonus gyventojų. Metinis žmogžudysčių vidurkis 100 tūkstančių gyventojų – 11,7 (plg. Japonijoje – 1, Austrijoje 1, 1, Olandijoje – 1,2). Tokia situacija ypač suaktualina mirties bausmės prevencinę reikšmę. Profesorius Vytautas Piesliakas, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso projekto vadovas: Mirties bausmė turi būti panaikinta, nes: • Valstybė nesuteikė asmeniui teisės į gyvybę (žr. Konstitucijos 18 str.: Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės), taigi negali jos ir atimti.
• Pasmerkę myriop nusikaltėlį, aukos visvien neprikelsime. • Europos Tarybos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos protokolas Nr.6 įpareigoja šią Konvenciją pasirašiusias valstybes panaikinti mirties bausmę.Mirties bausmė Lietuvoje
1919 – 1940 m. Lietuvoje galiojęs baudžiamasis statusas iš pradžių mirties bausmę numatė tik už valstybės išdavimą; nuo 1920 m. (su nedidele pertrauka 1926 m.) mirtimi galėjo būti baudžiama ir už kitus sunkius nusikaltimus valstybei ir visuomenei (dalyvavimą organizacijos, siekiančios nuversti esamą valdžią, veikloje, pastangas sukelti valstybėje suirutę, už šnipinėjimą kitos valstybės naudai, ginklų slėpimą ir laikymą be leidimo, valstybės paslapčių išdavimą, pasikėsinimą prieš valdžios pareigūnus, nusikaltimus žmogaus gyvybei ir kt.) 1961 m. (išskyrus karo metus) Lietuvoje galiojo 1926 m. Rusijos Federacijos baudžiamasis kodeksas, numatęs mirties bausmę už antivalstybinę ir kontrrevoliucinę veiklą, tėvynės išdavimą, antitarybinę agitaciją ir propagandą ir kitus panašius nusikaltimus. 1947 m. mirties bausmė buvo panaikinta, bet 1950 m. vėl įvesta. 1961 m. įsigaliojo Lietuvos SSR baudžiamasis kodeksas, pagal kurį mirtimi buvo baudžiama ne tik už antivalstybinę veiklą, nusikaltimus žmogaus gyvybei, bet ir už itin sunkius ekonominius nusikaltimus (valiutinių operacijų pažeidimą sunkinančiomis aplinkybėmis, grobimą itin stambiu mastu ir pan.). Šis Baudžiamasis kodeksas, atgavus nepriklausomybę buvo žymiai pataisytas ir galioja iki šiol. Nuo 1991 12 03 mirties bausmė gali būti skiriama tik už tyčinį nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis. Paskutinis mirties nuosprendis įvykdytas 1995 m. pradžioje B.Dekanidzei. [1]
Mirties bausmės statistika
• 55 šalys visiškai panaikino mirties bausmę • 15 šalių iš esmės apribojo mirties bausmę, numatydamos ją tiktai už ypatingus nusikaltimus, tokius kaip karo meto nusikaltimai • 27 šalys numato mirties bausmę, tačiau ji niekada netaikoma(1995 m. duomenimis) • Įvykdytos mirties bausmės JAV:Metinis mirties bausmių skaičius nuo 1976 m. 1976…………0 1981…………1 1986…………18 1991…………141977…………1 1982…………2 1987…………25 1992…………311978…………1 1983…………5 1988…………11 1993…………381979…………2 1984…………21 1989…………16 1994…………311980…………0 1985…………18 1990…………23 1995…………56 Iš viso: 314Kokiu būdu buvo vykdomos mirties bausmės:
Elektros šokas……………123 Mirtina injekcija………….179 Dujų kamera………………9 Sušaudymas…………………1 Karimas……………………2 Iš viso………………………314[3]