VILNIAUS UNIVERSITETASFilosofijos fakultetas
Referatas
MICHEL FOUCAULT
TURINYS
1. M.Foucault biografija……………………………………………………………………3
2. M.Foucault metodologija……………………………………………………………….4
2.1 Ankstyvasis kūrybos periodas.“Diskurso tvarka“………………………………..42.2 Vėlyvasis kūrybos periodas. “Disciplinuoti ir bausti“……………………………6
3. Santrauka………………………………………………………………………………19
4. Literatūros sąrašas…………………………………………………………………………………20
1.BIOGRAFIJA
Michel Foucault (Mišelis Fuko)- prancūzų filosofas, kultūros istorijos ir visuomenės kritikas, gimė 1926 metų spalio 15 dieną, Pontiers mieste, Prancūzijoje. Jo tėvas buvo vietinis chirurgas, nusprendęs, jog sūnus turėtų sekti jo pėdomis. Pabaigęs mokslus Saint-Stanislas mokykloje Foucault įstojo į prestižinį Henriko Ketvirtojo licėjų Paryžiuje. 1946m. ketvirtu numeriu buvo priimtas i Ecole Normal Superieure. Studijuodamas filosofiją su įžymiuoju Maurice Merleau-Ponty, pasirodė kaip puikus jaunas mąstytojas. Filosofijos diplomą Foucault gavo 1948m., psichologijos- 1950m., o psichopatologijos- 1952m. Nuo 1954 iki 1958m. Foucault dėstė prancūzų kalbą Upsalos universitete Švedijoje, paskui metus praleido Varšuvos universitete, vėliau- Hamburgo universitete. 1960m., grįžęs į Prancūziją, dirbo Clermont-Feriard universiteto filosofijos fakulteto dekanu, Tuo metu jis išleido knygą “Beprotystė ir civilizacija”(1961m, angliškas vertimas 1965m.). Šiame kūrinyje jis įrodinėjo, kad mums pažįstama “beprotystė” ir tas individualumas, kurį mes patys sukuriame tarp jos ir taip vadinamo “sveiko proto”, yra Priežasties Amžiaus išradimas. Šia knyga Foucault užsitarnavo daktaro laipsnį. Tais pačiais metais Foucault susipažino su Daniel’iu Defert’u, 10 metų už jį jaunesniu filosofijos studentu. Defert’o politinis aktyvizmas padarė įtaką Foucault vystymuisi . Antras svarbus Foucault darbas “Daiktų tvarka:žmonijos mokslų archeologija” – apie ekonomikos, gamtos mokslų, lingvistikos vystymąsi 18-19a.- pasirodė 1966m(angl.vert.-1971m.). Šis kūrinys Prancūzijoje iš karto tapo bestseleriu ir išpopuliarino Foucault visuomenėje- bent jau intelektualų rate. Ypač žinoma ir cituojama buvo jo pranašystė knygos gale, jog “žmogus” dėl fundamentalių pokyčių žinijos tvarkymo srityje pastaruosius 150 metų artėja prie išnykimo: greitai jis bus “nutrintas, kaip veidas, nupieštas ant paplūdimio smėlio, skalaujamo jūros”. Jei Foucault intelektualinis pirmtakas Friedrich’as Nietzsche išpranašavo Dievo mirtį, tai jis pats išpranašavo Žmogaus mirtį. Daniel’iui Defert’ui išvykus į Tunisą 1966, vykdyti savo savanoriškos veiklos reikalavimų, Foucault važiavo su juo ir praleido ten dvejus metus, užsiimdamas mokytojavimu. Jiems grįžus i Paryžių, mąstytojas dirbo filosofijos fakulteto vadovu vienam Paryžiaus universitete, Defert’as tuo tarpu dėstė sociologiją. 1968m. Foucault, kartu su būreliu bendraminčių įkūrė GIP, Kalėjimų Informacijos Grupę, kuri siekė suteikti kaliniams galimybę išsipasakoti apie kalėjimų aplinką. Foucault kūrinys “Žinojimo archeologija” pasirodė 1969m.(angl.vert.1972m.).1970m. jis buvo pakviestas dirbti College France universitete, vienoje žymiausių Prancūzijos mokslo ir tyrimų įstaigų. Ten jam buvo suteiktos Mąstymo sistemos istorijos profesoriaus pareigos. 1975m. jis išleido knygą “Disciplinuoti ir bausti”(angl.vert.1975m., liet.vert. 1998m.)- tikriausiai vieną garsiausių ir įtakingiausių savo kūrinių. Paskutinį gyvenimo dešimtmetį Foucault praleido kurdamas “Seksualumo istoriją”. Trys šios knygos tomai buvo leidžiami 1976- 1984m.(angl.vert.- 1978- 1985m., liet. vert.- 1999). Ketvirtas knygos tomas taip ir liko nepabaigtas. M. Foucault mirė 1984 metais, kaip manoma- nuo AIDS.
2. M.FOUCAULT METODOLOGIJA
M. Foucault istorijos tyrimais siekia rekonstruoti žinijos sutvarkymo formas bei jų pagrįstus objektus. Mąstytojas buvo paveiktas struktūralizmo, kurio pagrindiniai atstovai, kartu ir jo bendražygiai buvo Claude’as Levi-Strauss’as, psichoanalitikas J.Lacan’as, marksizmo teoretikas L.Althusser’is. Tačiau jis kritikavo požiūrį, esą struktūros esančios universalios ir antlaikinės, ir pabrėžė istorijos nenutrūkstamumą. Todėl jis laikomas poststruktūralizmo atstovu. M.Foucault savo darbuose kalba apie veiksnius, įtakojančius visuomenę, individus, kaip jos sudedamąsias dalis. Remiasi kultūrinėmis, istorinėmis žiniomis, archetipais, išvardindamas juos ir teikdamas kaip pavyzdžius, padėjusius susiformuoti dabartinės, ”mūsiškės” visuomenės pagrindui. Sociologiniu požiūriu- ieško dėsnių, taisyklių, taip pat dažniausiai istoriškai susiformavusių žmonijos mąstysenoje. Diskursas- tarsi valdantis, aiškinantis, su didele jėga kylantis iš vidaus, tarsi pasąmonės, joje užkoduotų archetipų, istoriškai susiformavusių taisyklių, papročių. Tokiu būdu Foucault aiškina jau minėtai “mūsiškei visuomenei” būdingus bruožus, gilindamasis ne tiek į tos visuomenės sandarą, vystymąsi, kiek į bandymą paaiškinti jos individų mąstymą, besikūrusį ilgus šimtmečius. Foucault metodologiją nusako dvi pagrindinės archeologijos ir genealogijos sąvokos. Pirmoji priskiriama ankstyvajam, antroji- vėlyvajam kūrybos laikotarpiui. Archeologinis metodas koncentruojasi ties diskursu, tiria jo gamybos principus. Foucault tyrinėjo diskursą tvarkančių procedūrų istoriją, rašydamas ankstyvuosius darbus- beprotybės, medicinos, socialinių mokslų archeologijas. Genealoginis metodas koncentruojasi ties valdžia ir kūnu, tiria žinojimo ir valdžios sąryšį. Laikotarpiui, kuomet Foucault vadovavosi genealoginiu metodu, priklauso jo darbai, skirti baudžiamosios praktikos ir seksualumo genealogijoms.
2.1 ANKSTYVASIS KŪRYBOS PERIODAS.“DISKURSO TVARKA”
Kaip jau minėta, ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu M.Foucault vadovaujasi archeologiniu metodu ir taip tyrinėja diskursą. Terminą “diskursas” Foucault vartoja kaip autoritetingą aprašymo būdą. Diskursai propaguojami specifinių institucijų ir suskaldo pasaulį į tam tikras dalis. Pavyzdžiui, galima išskirti medicininį, teisinį ir psichologinį diskursus. Literatūros kritika- taip pat diskursas. Kalbėdamas savo inauguracinėje paskaitoje jis sukonkretina arheologinio metodo objektą ir nurodo, kad archeologinė arba kritinė analizė tiria diskurso kontrolės (gamybos) principus. Jis teigia, kad “kiekviena visuomenė kontroliuoja, daro atranką, organizuoja ir perskirsto diskurso gamybą, atlikdama visa tai vienu metu ir pasitelkdama tam tikras procedūras, kurios turi prislopinti diskurso galias ir pavojus, suvaldyti įvykio nenuspėjamumą, išvengti jo sunkaus, gąsdinančio materialumo” (3, 7 p.). Jis išskiria bent tris diskurso kontrolės procedūrų tipus, kurie domina diskurso archeologą.
Pirmajai pašalinimo procedūrų grupei priklauso elementarus draudimas: ne viską galima sakyti, kalbėti bet kokiomis aplinkybėmis ir ne kiekvienas gali reikšti savo nuomonę. “Objekto tabu, aplinkybės ritualas, privilegijuota arba išimtinė kalbančiojo subjekto teisė – šie trys draudimų tipai, kryžiuodamiesi, stiprindami ir atsverdami vienas kitą, formuoja sudėtingą, nuolatos kintantį sietą” . Pašalinimo procedūrų grupei priklauso ir perskyrimas bei atmetimas. Čia Foucault turi omeny proto ir beprotybės priešpriešą: bepročio diskursas negali cirkuliuoti taip kaip kitų diskursai, jo žodžiai laikomi nesąmonėmis ir negaliojančiais. Panaši yra ir trečioji – teisingumo ir klaidingumo priešybė, kuri iš pirmo žvilgsnio neatrodo nei keičiama, nei prievartinė. Tačiau, kaip teigia Foucault, į ją įsigilinus, galima pastebėti, kad teisingumo ir klaidingumo perskyra, susiklosčiusi istoriškai, valdo mūsų “valią žinoti”. Jei VI a. graikų poetams diskurso teisingumą apibrėždavo teisė jį ištarti, sakymo ritualai, sugebėjimas numatyti ateitį ir galimybė prisidėti prie įvykių vyksmo, tai “praėjus šimtmečiui, aukščiausioji tiesa plaukė jau nebe iš to, kuo diskursas buvo ar ką jis darė, ji plaukė iš to, ką jis bylojo: vieną dieną tiesa iš ritualizuoto, veiksmingo ir teisėto sakymo akto perėjo į tai, kas sakoma, į pasakymą: į jo prasmę, jo formą, objektą, jo santykį su savo referentu”. Taigi egzistuoja valia tiesai, kuri yra institucionalizuota ir palaikoma praktikoje pedagogikos, knygų leidybos, bibliotekų sistemos, mokslininkų draugijų ir laboratorijų formomis. Foucault teigia, kad valia tiesai yra linkusi slėgti kitus diskursus ir primesti jiems savo galią. Taip, anot Foucault, patenkinamas nuo graikų laikų prarastas troškimas valioje išsakyti teisingą diskursą. Čia paminėtas pašalinimo procedūras Foucault laiko labiau išorinėmis, susietomis su galia. Kitą diskurso tvarkymo principų grupę sudaro vidinės apribojimo procedūros, kai diskursus iš vidaus kontroliuoja patys diskursai. Vieną iš tokių procedūrų Foucault nusako komentaro samprata. “Kiekvienoje visuomenėje neišvengiama savotiško diskursų susisluoksniavimo: yra diskursų, kurie “sakomi” ir kuriais keičiamasi diena iš dienos, kurie išnyksta kartu su jų išsakymo aktu; ir esama diskursų, duodančių pradžią naujiems kalbėjimo aktams, kurie juos pratęsia, trasformuoja arba aptaria, žodžiu diskursų, kurie, nors ir suformuluoti, ir toliau išsakomi, yra jau išsakyti ir turi būti pasakyti”. Pastarieji diskursai yra pratęsiami jų komentaruose, kurių paskirtis, kaip pastebi Foucault, yra dvejopa: viena vertus komentarai yra nauji diskursai, tačiau kita vertus, jie pasako tai, kas tyliai jau buvo išreikšta originale. “Kad ir kaip stengiantis, neišvengiama paradokso čia pirmą kartą pasakyti tai, kas jau buvo pasakyta, ir be atvangos kartoti tai, kas niekada nebuvo ištarta”. Tokiu būdu perpasakodamas originalą komentaras užkerta kelią diskurso atsitiktinumui ir naujo pasakymui. Prie apribojimo procedūrų Foucault prisikiria ir autoriaus principą, teikiantį kūriniui tapatybę, vienovės pradą, rišlumą bei tikrumą. Diskursus riboja ir disciplinos, apibrėžiančios objektų sritis, metodų visumą, teisingų teiginių korpusą ir pan.. Disciplinos savo pobūdžiu riboja diskursų gamybą, naujų teiginių sudarymą, kadangi jie turi naudotis apibrėžtais terminais ir nustatytomis taisyklėmis. “Žodžiu, teiginiui, pretenduojančiam tapti neatsiejama disciplinos dalimi, keliami nelengvi, sudėtingi reikalavimai; kad apie jį būtų galima pasakyti, ar jis klaidingas, ar teisingas, reikia, jog jis būtų “teisumo plotmėje”. […] O teisumo plotmėje atsiduriama tik paklusus diskursyvinės “policijos” taisyklėms, kurių kalbantysis turi laikytis kiekviename savo diskurse”. Foucault kalba ir apie nusavinimo procedūras, kurios orientuotos į diskurso subjektus: nustatomos įsitraukimo į žaidimą sąlygos, primetamos taisyklės kalbantiems ir kriterijai norintiems išsisakyti. Taigi šiuo atveju ribojamos subjektų gretos norint patekti į uždraustas diskursų sritis. Akivaizdžiausia šios rūšies procedūra yra ritualas, kuris apibrėžia, “kokia kvalifikacija būtina kalbantiems individams (ir kokią poziciją jie turi užimti, kokio tipo pasakymus formuluoti kalbėdamiesi, klausdami arba pasakodami). Jis nurodo, kokie gestai, elgsenos, aplinkybės ir koks ženklų visetas turi lydėti diskursą”. Su nusavinimo procedūromis susijusios ir “diskursyvinės bendrijos”, kurios išsaugo arba gamina diskursus, tačiau leidžia jiems cirkuliuoti uždaroje erdvėje, pagal griežtas taisykles, o jų sakytojai nepraranda savo nuosavybės. “Diskursyvinėms bendrijoms” Foucault priešina “doktrinų” principą, pagal kurį individų skaičius ne ribojamas, bet reikalaujama, kad jie pripažintų tas pačias tiesas atsižvelgiant į kokią nors priklausomybę. “Doktrina susieja individus su tam tikro tipo sakymu ir uždraudžia jiems visa kita; kita vertus, ji pasitelkia tam tikro tipo sakymus, kad susietų individus ir atskirtų juos nuo visų kitų. Doktrina pajungia dvigubai: kalbančius subjektus – diskursui, o diskursus – (bent jau virtualiai) kalbančių individų grupei”. Taigi, Foucault su diskurso kontrolės būdų išryškinimu tiesiogiai sieja savo archeologinio metodo esmę. Jį Foucault dar vadina “kritine” analize ir nurodo, kad ji “nagrinėja pašalinimo, apribojimo ir nusavinimo formas, parodo, kaip jos susidarė, kokias reikmes tenkino, kaip modifikavosi ir kokia linkme pasislinko, kokį suvaržymo vaidmenį iš tikrųjų atliko, kaip ir kiek pavyko jų išvengti”. Taigi archeologinis metodas nagrinėja diskursų kontrolės principus, teiginių, pretenduojančių į tiesą, sudarymo pobūdį. Sekantys Foucault išsikelti orientyrai, kuriais jis vadovaujasi savo tyrinėjimuose, gali praplėsti ne tik diskurso, bet ir paties archeologinio metodo sampratą. Pirmasis iš jų yra apvertimo principas, numatantis, kad tradicinis diskursų šaltinis ne tiek produkuoja, kiek atlieka negatyvią diskursų praretinimo funkciją. Antrasis netolydumo principas reiškia, kad “diskursus turime laikyti netolydžiomis praktikomis, kurios ne tik susikerta, o kartais egzistuoja greta, bet ir ignoruoja arba išstumia viena kitą”. Savitumo principas, pasak Foucault, perspėja, kad pasaulis nėra lengvai pažįstamas, kad diskursą reikia suvokti kaip prievartinę praktiką daiktams. Ketvirtoji išorybės taisyklė liepia “nesileisti ieškoti diskurso branduolio, nebandyti sučiuopti jame neva pasireiškiančios minties ar reikšmės, o, atsispiriant nuo paties diskurso, nuo jo atsiradimo ir reguliarumo, eiti prie išorinių jo galimumo sąlygų, prie to, iš kur atsiranda nenuspėjama šių įvykių serija ir kur nustatomos jų ežios”. Šiuos metodologinius nusistatymus Foucault išreiškia keturiomis sąvokomis – įvykiu, seka, reguliarumu, galimumo sąlyga. Pasak jo, “mums reikalingos pamatinės sąvokos – nebe sąmonė ir tolydumas (ir su jomis koreliuojančios laisvės bei priežastingumo problemos), taip pat nebe ženklas ir struktūra. Dabar neapsieisime be įvykio ir sekos sąvokų, kurias lydi pynė kitų, su jomis susijusių – reguliarumas, nenuspėjamumas, netolydumas, priklausomybė, trasformacija”. Būtent tokiomis nuorodomis vadovaujasi Foucault diskurso analizėje, kurią jis supranta kaip archeologinį metodą.2.2 VĖLYVASIS KŪRYBOS PERIODAS.“DISCIPLINUOTI IR BAUSTI”
Kaip buvo užsiminta atrajame skyrelyje, vėlyvuoju kūrybos periodu M.Foucault vadovaujasi genealoginiu metodu- nagrinėja žinojimo, valdžios ir galios sąryši. Genealoginės analizės atskleistas valdžios ir žinojimo sąryšis implikuoja keletą svarbių subjekto ir tiesos sampratų transformacijų, kurios apverčia tradicines modernybės nuostatas. Foucault savo studijoje “Disciplinuoti ir bausti“ parodo, kaip šiuolaikini individą formuoja institucijų metodai ir diskursai, bei kaip atsiranda tiesos priklausomybė nuo valdžios. Tokiu būdu kvestionuojamas visas švietimo projektas, teikęs tiesos objektyvumą ir individo autonomiškumą, racionalumą bei sąmoningumą. Toliau bus kalbama apie M.Foucault metodologijos bruožus, atsispindinčius knygoje “Disciplinuoti ir bausti“, jos vietą šiuolaikinio mąstymo kontekste. Pastaruoju metu penologinėje mintyje ypač išryškėjo komunikacinė bausmės samprata. Šiuo požiūriu, bausmė suvokiama kaip nusikaltėlių edukacija, reformacija siekiant, kad nusikatėlis “atgailautų, reformuotųsi ir susitaikytų su bendruomene”. Tačiau bausmės taikymas dar nereiškia, kad nuteistojo reformacija yra pasiekta. Bausmė nukreipta pirmiausia į nusikaltėlio sielą. Greičiau bausmė siekia įtikinti jį reformuotis, todėl svarbiausias yra baudimo procesas, moralinis dialogas su nusikaltėliu. Komunikacinę bausmės sampratos atsiradimą reikėtų sieti su M.Foucault darbais. “Disciplinuoti ir bausti“ yra vienas svarbiausių penologijos ir kriminologijos srities darbų. Foucault atskleidė esminį penologinės minties posūkį pastarųjų kelių šimtmečių eigoje, kurį sąlygojo pakitęs bausmės “taikinys”– nuo nusikaltėlio kūno prie sielos. Tai galima įvardyti strateginiu pokyčiu bausmės politikoje. “Discplinuoti ir bausti“ yra pirmoji knyga, kurioje Foucault pateikia galios teoriją ir “aiškiausiai apibrėžia genealoginės modernizacijos teorijos bruožus, tai yra dabartinės mūsų “karcerinės”, “ disciplinarinės”, visuomenės susiformavimą”. Modernaus kalėjimo genealogija atskleidžia galią, kuri persmelkia visą modernią visuomenę. Bausmės, kuri Foucault teorijoje negali būti atskirta nuo galios, tyrimo metodą Foucault sieja su klausimu kaip? “norėdamas geriau suprasti, kas ir kodėl yra baudžiama, aš norėjau iškelti klausimą kaip baudžiama?” Tai klausimas apie strategiją ir taktiką: “žinojimo genealogija turi būti analizuojama ne sąmonės tipų, suvokimo būdų ir ideologijos, bet galios taktikų ir strategijų terminais.” Darbe “Disciplinuoti ir bausti“ atskleidžiama bausmės transformacija Prancūzijoje nuo viduramžių iki moderniųjų laikų, kuriuos Foucault sieja su XVIIIa. Darbas akcentuoja modernios bausmės susiformavimą, kuris priklausė nuo naujos galios išraiškos atsiradimo..Siekiant atskleisti bausmės koncepciją, šiame darbe buvo iškelti tokie tikslai:(1) išanalizuoti Foucault socialinėje teorijoje bausmės stabilų, t.y. galios ir bausmės nuolatinį sąryšį nepriklausomai nuo istorinio konteksto; nustatyti galios, kaip bausmės šaltinio, esminius bruožus;(2) išanalizuoti Foucault socialinėje teorijoje bausmės dinaminį aspektą, t.y. bausmės funkcionalią transformaciją istorijos raidoje ir modernios bausmės susiformavimą.I. Galia bausti Galia, kaip bausmės analizės atramos taškas, atsispindi Foucault “Disciplinuoti ir bausti“ tikslo apibrėžime. “Šios knygos tikslas yra parašyti moderniųjų laikų sielos ir naujosios galios teisti istoriją; genealogiškai ištirti dabartinį teisminį-mokslinį kompleksą, iš kurios galia bausti semiasi jėgų”. Todėl siekiant suvokti bausmės sampratos daugialypumą, reikia susipažinti su Foucault galios koncepcija. Apie 1971-72 m. Foucault pasiūlo performuluoti galios analizę. Galia turi būti suvokta kaip “jėgų ryšys”, kuris ne palaiko ar reprodukuoja ekonominius santykius, bet veikia virš jų. Foucault koncepcijoje, galios interpretaciją galima įvardinti galios diskursu. Diskurso svarba išryškėja konkrečios bausmės sampratos dominavimo tam tikru istoriniu laikotarpiu. Galima pastebėti, kad Foucault moderniuosius laikus sieja su savaiminiu disciplinarinio diskurso užgimimu, kuris sutampa su baudžiamojo įkalinimo, kaip plačiausiai taikomos bausmės, paplitimu. Iki-modernieji laikai, t.y. viduramžiai ir reformacijos laikotarpiai, siejami su juridiniu galios diskursu. Foucault tikslas – moderniuosius laikus, moderniąją bausmę aiškinti disciplinariniu, o ne juridiniu diskursu. Todėl Foucault pateikia metodologines galios analizės taisykles: (1) analizuoti ne centralizuotą galios formą, o technikas; (2) analizuoti ne galios motyvus, bet subjektų konstrukciją; (3) analizuoti galią, kaip persismelkusią visame socialiniame kūne, o ne sukoncentruotą valdovo rankose; (4) analizuoti galią ne makro (valstybės), bet mikro lygiu; (4) analizuoti galios santykį su žinojimu. Foucault kritikuoja juridinę, negatyvią galios interpretaciją ir siūlo techninės ir strateginės galios alternatyvą. Nauja, pozityvi galios išraiška atskleidžiama veikaluose “Disciplinuoti ir bausti”, Seksualumo istorija”. Foucault teigia, kad galia, suvokta pagal juridinį modelį palieka nuošaly “nesuskaičiuojamų kiekį galios tinklų, esančių ne valstybės įtakos sferoje”. Todėl vienas esminių Foucault tikslų yra juridinio galios aiškinimo, kuris vis dar dominuoja mūsų mąstyme, paneigimas ir disciplinarinio, t.y. išvengiančios teisinių terminų, pristatymas: “Mes privalome pabėgti nuo riboto juridinio suvereno ir valstybės institucijų lauko, ir vietoj jo, analizuojant galią, remtis dominavimo technikomis ir taktikomis”. Juridinis diskursas. Analizuodamas bausmės transformaciją nuo viduramžių iki modernybės užgimimo, kuris siejamas su XVIIIa., Foucault didelį dėmesį skiria skirtingoms galios išraiškoms, kurios formuojamos skirtingų galios technologijų. Foucault išskirti analizuojami istoriniai laikotarpiai atitinka skirtingus galios tipus: viduramžius – monarchinė galia, švietimo laikotarpį – suvereno galia ir moderniųjį periodą lemia disciplinarinė galia. Juridinis ir disciplinarinis galios dikursai yra akivaizdūs istorinėje perspektyvoje. Monarchinę ir suvereno galios tipus Foucault įvardija juridine galios koncepcija, tai reiškia, kad abi galios išraiškos, yra juridinio diskurso rėmuose. Valdovas suvokiamas kaip monarchas ar visuomenine sutartimi įkurtas suverenas. Remiantis Foucault, juridiniame diskurse galia yra suvokiama kaip negatyvi (1). Tradiciškai galia buvo apibrėžiama negatyviais terminais; ji buvo laikoma esminiu juridiniu mechanizmu, kuris buvo ribojantis, kliudantis, draudžiantis, cenzūruojantis. Suvereno vaidmuo – “turėti galios pasakyti ne”. Galia represyvi, “keistai apribojanti”, neturinti daug šaltinių, monotoniška. Vienintelę jėgą, kurią ji turi, yra negatyvaus pobūdžio. Galia nustato ribas. Visuomeninė sutartis taip pat išreiškia negatyvumą: individas turi laisvės veikti tik tiek, kiek nedraudžia įstatymai. Galia bausti suvokiama kaip valdovo kerštas, priešo nugalėjimas, kūno kankinimas. Tokia galia yra centralizuota . Monarchinė suverenumo forma suteikdavo valdovui “sukrečiančią, neribotą, asmeninę, savavališką ir netolydžią” galią. Akcentuojamas klausimas, kas turi galią, koks yra valdovo tikslas. Teisė bausti remiasi suverenia galia. Galia bausti yra sukoncentruota tik valdovo asmenyje: ji neįsilieja į galios vykdymo įrankius. Pvz., budelis, tebūdamas valdovo įrankiu, neturėjo valdovo galios. Valdovas perleido galią teisti teismams, bet “pats jos neatsisakė”. Toks galios centralizuotumas akcentuoja jos simetriškumą . Akivaizdu, kad galia veikia per simetriškai išsidėsčiusius polius: “suverenas – subjektas” arba nusikaltimo atveju, “suverenas – nusikaltėlis”. Toks santykis tolygus “galios perviršiui – galios trūkumui”. Galios krypties vienpusiškumas kyla iš jos susikoncentravimo tik valdovo rankose. Subordinuoti neturi daug erdvės savo veiksmas: “tamsiausiame politinio lauko kampe iškyla nuteistojo figūra, simetriškai atvirkščia karaliaus figūrai”. Aukščiausieji visuomenės sluoksniai veikia žemiausius. Juridiniame diskurse apibrėžta galia yra visada stabili Akcentuojamas individų paklusnumo aspektas. Galios tėkmė iš aukščiausiųjų sluoksnių pasižymi stabilumu. Tai yra susiję ir su galios kaip nuosavybės statusu. Nuosavybės įsigijimas ir jos išlaikymas šiuo požiūriu yra nekintantis. Galia bausti išlieka valdovo privilegija. Galia yra iracionali. Galia pasižymi neracionaliu apskaičiavimu: suvereni galia įstengė “suimti mažą nusikaltėlių proporciją” ir tokia “galios forma buvo per brangi palyginus su jos rezultatais”. Nors švietimo laikotarpiu, bausmė racionalėja, tačiau Foucault jos absoliučiai racionalia nevadina. Galia apibrėžiama kaip juridinė, nes jos formą veikia tik juridinis diskursas. Todėl tokio pobūdžio galia akcentuoja legitimacijos, valdžios pagrindimo problemas. Foucault mano, kad juridinis galios konceptualizavimas yra nepakankama aiškinimo sistema, kadangi ji atskleidžiama kaip siauras galios modalumas, sukoncentruotas ties valdžia. Apibendrinant galima teigti, kad Foucault, nors ir pastebi, kad juridinis galios aiškinimas ilgą laiką buvo vyraujantis, tačiau jo požiūris tokios aiškinimo sistemos atžvilgiu yra kritinis, traktuojantis galią negatyviais terminais ir akcentuojantis jos negebėjimą aprėpti visas galios problemas. Kaip alternatyvą Foucault iškelia disciplinarinį galios diskursą.
Disciplinarinis diskursas Disciplina egzistavo jau antikoje, bet disciplinarinis diskursas tapo Vakarų visuomenėje visuotinas nuo XVIII a. ir XIX a. sandūros, t.y. nuo modernybės, anot Foucault, užgimimo. Disciplinarinė galios interpretacija yra nesutaikoma su suvereno ryšiais. Disciplinariniais terminais suvokiama galia yra “suvereno teorijos mechanizmo antitezė”. Foucault siūlo galią analizuoti remiantis ne suverenu, valstybės aparatu ir ideologijomis, bet dominavimu ir materialiomis galios formomis, strateginiais aparatais. Tokia galios analizė atskleidžiama ““Disciplinuoti ir bausti““Galia žinoti“, “Seksualumo istorijos“ I tome. Galią galima apibūdinti kaip pozityvią. Ji veikia ne per draudimą ar neigimą, o per kontrolės, rūšiavimo, priežiūros technologijas, kurios yra produktyvios, naujus diskursus, žinojimą ir tiesą, naujas individų ar subjektų rūšis. Veikale “Disciplinuoti ir bausti“ galia siekia įdiegti įgūdžius individui, kad jis galėtų kontroliuoti save, veikti išvien su kitais individais. Nors galia turi represyvių elementų, Foucault teigia, kad ji neturi būti laikoma represyvaus ar negatvaus pobūdžio. Galia siekia ne tik apriboti subordinuotus, bet ir išplėsti jų sugebėjimus: “Baudimo priemonės nėra tik “negatyvūs” mechanizmai, kuriais pažabojama, sukliudoma, pašalinama, panaikinama; … jų poveikis turi daugybę pozityvių ir naudingų pusių’ Galios mechanizmai, pradėjo būti taikomi nuo to momento, kai buvo suvoktas politinis ir ekonominis naudingumas buržuazijai. Galia yra dispersiška . Foucault neigia galios lokalizaciją struktūros ar institucijos centre – ji paplitusi socialiniame kūne: “galia yra lokalizuota ne valstybės aparate; visuomenėje niekas nepasikeis, jeigu galios mechanizmai, esantys labiau kasdieninio lygio ir funkcionuojantys valstybės aparato išorėje, apačioje ir greta, taip pat nebus pakeisti”. Galia lokalizuota ne virš socialinių santykių, bet yra juose integruota. Foucault galima traktuoti kaip pliuralistą ir neapsirikti – jis irgi neigia centro buvimą. Foucault pateikiamas galios modelis yra taip pat ir asimetriškas . Foucault juridinę galios kocepciją pakeičia strateginiu priešiškų asimetrinių jėgų santykių modeliu. Galios santykiai yra susipynę su kitais santykiais, pvz. šeima, žinojimo santykai, seksualumas ir t.t. Galia yra visur ne todėl, kad ji viską apima, bet todėl, kad ji kyla iš visur. Šis nuolatinis kilimas reiškia, kad galia yra nestabili. Vienas iš galios nestabilumo šaltinių yra galios traktavimas ne ekonominiais terminais: galia yra ne nuosavybė ar gebėjimas, kurį galima įsigyti ar užgrobti. Galia veikia santykiuose, kurie “apibrėžia nesuskaičiuojamų daugybę susidūrimo taškų, nestabilumo šaltinių, kurių kiekvienas yra savaip konfliktiškas, maištingas ir gali bent laikinai paversti jėgų santykį”. Foucault teigia, kad “nei kažkam kitam pradėjus kontroliuoti valstybės aparatus nei įkūrus naujas (arba sugriovus senas) institucijas, niekas nenusistovės visiems laikams”. Kadangi galia negali egzisuoti be pasipriešinimo, ji nuolat kinta. Individus, pasipriešinančius galiai, Foucault traktuoja kaip laisvus. Teiginys, kad galios panaudojimas reikalauja jos subjektų laisvės, reiškia, kad galios naudojimo efektyvumas nereikalauja panaikinti laisvės. Priešingai, jei nebūtų galimybės pasipriešinti, nebūtų galios ryšių. Be to, galios subjektai gali paveikti patys kitų veiksmus, dėl to, galia yra nestabili, grįžtamojo pobūdžio. Tai “strateginiai žaidimai tarp laisvių”. Todėl galia apibūdinama kaip karinė padėtis stovis: “gili strateginė konfigūracija, kurio paviršius buvo dispersiškas skirtingose Prancūzijos institucijose; jos tikslas – pagaminti “kriminalinį asmenį”, kuriuo remtųsi visa įkalinimo sistema ir visi visuomenės “galios laukai”. Tai neherojinis karas, kurio dalyviai – vietiniai technokratai, lokalizuoti įvairiose institucijose, o jų projektai tapo strateginiai ir neatstovauja nė vienos grupės interesams.” Užgimusi kartu su modernybe, taigi ir su industriniais, demografiniais ir kt. pokyčiais, galia tampa racionali. Taip traktuojama galia bausti yra tikslinga, nesubjektyvi, besiremianti apskaičiavimu, išliekanti anonimiška, bet persismelkianti į kiekvieną individą priežiūros būdu. Galia veikia nuolatos minimaliomis sąnaudomis. Foucault, apibūdindamas galią kaip racionalią, turėjo omenyje ideologinio atspalvio atmetimą. Jo nuomone, galia mus veikia labiau tiesioginiais ir konkrečiais būdais negu neracionaliais įsitikinimais. Foucault teigia, kad kalėjimų, kaip ir ligoninių, beprotnamių ar kitų disciplinarinių institucijų racionalios schemos negali būti atskleistos tik istorine retrospektyva. Anot Foucault, jis stengėsi ”parodyti, kad įkalinimo racionalumas nebuvo interesų (internalizacija turėjo būti paprasčiausias ir pigiausias sprendimas) tiesioginių apskaičiavimų rezultatas, bet jis kilo iš visos žmogaus treniravimo elgesio priežiūros, socialinio kūno elementų indivdualizacijos technologijų”. Be to, galios veikimas nebeaiškinamas teisiniu diskursu,- jį pakeičia “normalizavimas”, taigi, jog galia yra aiškinama kitų disciplinarių, tokių kaip sociologija, kriminologija ir kt., diskursu. Apibendrinant galima teigti, kad Foucault, pasiūlydamas disciplinarinę galios koncepciją, galią apibrėžia teigiamais terminais, suvokia ją kaip kūrybišką, dinamišką, neapibrėžtą ir galinčią paaiškinti dabartinį galios reiškimosi būdą. Remiantis šiuo aiškinimu, galios negalima atskirti nuo žinojimo ir tiesos. Tai vienu metu veikiantys, tarpusavyje priklausomi procesai. Nors Foucault išskiria juridinį ir disciplinį galios diskursus, tačiau jis mano, kad dabartinėje Vakarų visuomenėje negalima teigti, kad dominuoja tik vienas jų. Juridinė galios samprata, grindžiama teisiniais argumentais, yra vis dar patraukli, nors ir nepaaiškinanti galios įvairumo, kurį galėtų atskleisti disciplinarinė galia, esanti už teisinio diskurso ribų. Moderni visuomenė yra apibūdinama, viena vertus, teisiniu diskursu, kita vertus, – disciplinaria prievarta, kurios “tikslas garantuoti ‘sukibimą’ tame pačiame socialiniame kūne”. Tai akivaizdu ir bausmės praktikoje. Pvz., šiais laikais yra visuomenių, kuriose mirties bausmė taikoma greta kalėjimų praktikos. Foucault tai aiškintų kaip juridinės galios išraišką. Tačiau, stebint bendrą pasaulinę mirties bausmės panaikinimo, jos pakeitimo į baudžiamąjį įkalinimą tendenciją, Foucault tai įvardina kaip disciplinarinio diskurso išplitimą ir juridinio susilpnėjimą. ”Diskursus turime laikyti netolydžiomis praktikomis, kurios ne tik susikerta, o kartais egzistuoja greta, bet ir ignoruoja arba išstumia viena kitą” .
Susipažinus su galios, kaip bausmės šaltinio, esminiais bruožais, galima analizuoti Foucault socialinėje teorijoje bausmės dinaminį aspektą, t.y. bausmės funkcionalią transformaciją istorijos raidoje ir modernios bausmės susiformavimą. Bausmės technologijos Foucault teigė, kad galia bausti, priklausomai nuo istorinio laikotarpio, organizuojama skirtingais būdais. Bausmė yra skirtinga istorijos eigoje priklausomai nuo “pasirenkamų mechanizmų lygmens”. Vietinių praktikų, bausmės veikimo būdas, ar kitais žodžiais tariant, bausmės technologijos, formuoja diskursus. Siekiant suvokti, kas yra bausmės samprata Foucault teorijoje, reikia atsižvelgti į bausmės veikimo principus, jos realias išraiškas, nes būtent jos formuoja diskursą, aiškinimo sistemą. Toks yra galios veikimo principas – galia “kylanti iš visur”, o ne įdiegiama iš diskursyvinio lauko. Tai ir turi galvoje Foucault, teigdamas, kad disciplinarinė galios išraiška – disciplina – užgimsta kartu su kalėjimu, o ne kyla iš penitenciarinių teorijų. Galia, kylanti vietinėse institucijose, įsitvirtina tam tikrame diskurse ir yra vienaip ar kitaip interpretuojama. Tokiu principu galima paaiškinti ir bausmės sampratos formavimąsi, besiremiančią bausmės technologijomis. Analizuodamas bausmę, Foucault pastebi, kad istorijos eigoje keitėsi “baudžiamasis stilius”, “bausmės mechanizmo dantračiai”, baudimo, tad ir bausmės samprata. Foucault analizuodamas bausmę, siekia atskleisti, viena vertus, galios bausti pokyčius, o kita vertus, šių transformacijų poveikį modernaus individo, kaip žinojimo objekto, apibrėžimui. Tokia bausmės genealogija apima dvi analitiškai skirtingas transformacijas: galios technologijos pokytį nuo “kūno kankinimo” link “sielos” ir galios technologijos pokytį nuo sielos link “treniruojamo kūno”. Foucault, analizuodamas bausmę, remiasi šiomis taisyklėmis: apžvelgti baudimo mechanizmų teigiamus poveikius; analizuoti baudimo metodus “kitų galios veiksmų požiūriu”; “”ieškoti baudžiamosios teisės istorijai ir humanitarinių mokslų istorijai bendros matricos”; galios ir žinojimo santykių patikrinimas. Bausmės analizė galima per “konkrečias baudimo sistemas”, išskleidžiant “jų funkcionavimo lauką, kuriame nusikaltimų sankcijos tėra tik vienas iš daugelio elementų”. Akivaizdu, kad Foucault nenagrinėja bausmės kaip savarankiško instituto, bet analizuoja platesniu galios veiksmų, jos technologijos požiūriu – “žiūrėti į bausmę kaip į politinės taktikos elementą”, nes baudimas yra “politinės kūno technologijos dalis”. Galios bausti išraiškas visuomenėje lemia bausmės būdas ir jų transformacijos. Foucault išskiria tris skirtingas istoriškai susiklosčiusias galios bausti atmainas: monarcho, suvereno ir disciplinos. Tai atitinka skirtingas dominuojančias baudimo formas: kankinimus, humanistinę reformą ir baudžiamąjį įkalinimą. Todėl, norint suvokti bausmės, bausmės sampratos transformaciją, reikia apžvelgti kiekvieną iš šių periodų. Monarcho bausmė viduramžiais Bausmės objektas ir subjektas. Foucault teigia, kad “kintant bausmėms, keičiasi ir pats baudimo objektas’. Viduramžiais bausmė fiziškai susiduria su nusikaltėlio kūnu: “kankinamas, kapojamas kūnas, kuriam buvo amputuojamos galūnės, <…> kuris buvo tapęs reginiu”. Baudžiamąjį mechanizmą sujungia kūnas; “ratas užsidaro; nuo kvestūros iki bausmės vykdymo kūnas atskleisdavo ir atkurdavo tiesą apie nusikaltimą”. Nusikaltėlis neturi galios pakeisti bausmės – tyrimo metu jis tėra tik vienas silpnas įkaltis greta kitų svaresnių, pvz., anoniminių skundų; bausmės vykdymo metu įtariamasis gali tik patvirtinti kaltumą, bet negali jo paneigti. Tiesos apibrėžimas priklauso tik nuo valdovo, – kaltinamasis gali tik prisipažinti esant kaltu. Valdovas, kuris skiria bausmę, atvirkščiai, pasižymi viršvaldžia. Išryškinama asimetrija galios krypties, bet simetrija galios lokalizacijos atžvilgiu. Nusikaltėlio ir valdovo santykis yra tiesioginis. Valdovas yra ne arbitras, o nusikaltėlio auka, kadangi pastarasis pažeidė absoliučią jo galią. Bausmės vidinė sankloda. Bausmė apibūdinama kaip kankinimas, kurių “nesaikingumas” atveria ištisą galios sanklodą. Foucault kūno kankinimo technologiją apibūdina vizualumo dimensija: slaptu nusikaltimo tyrimu ir vieša egzekucija. Nusikaltimo aplinkybių nustatymas yra nežinomas nei visuomenei, nei pačiam kaltinamajam. Viskas priklauso nuo valdovo, kuris kriminalinėse bylose turi absoliučią teisę ir išskirtinę galią. Nusikaltimo identifikacija priklauso nuo gausybės įkalčių apibrėžimo taisyklių, kurios akivaizdžios ir žinomos monarchui. Nors egzistuoja įkalčių taisyklės, hierarchizuotas “kančių seikėjimo menas” priklausomai nuo nusikaltimo sunkumo, nusikaltėlio asmenybės, , jo aukų padėties visuomenėje”, tačiau bausmės juridinio kodekso išmanymas yra valdovo privilegija. Baudžiamoji sistema remiasi laipsniškumo principu: tiesa ir melas nėra suvokiami kaip antipodai. Jeigu nusikaltėlis yra bent kiek įtariamas, tai jis yra šiek tiek kaltas. Teisėjui įtarimas buvo vienas iš kaltės įrodymo elementų, įtariamajam – jo tam tikro kaltumo ženklas, o baudimo sistemai – tam tikros formos ribota bausmė” .Galima teigti, kad tiesa atsiskleidžia egzekucijos metu dvejopu būdu: tiesos atkūrimas. Egzekucija tampa teatru, kadangi siekiama atkurti nusikaltimo aplinkybes ir patį nusikaltimą. Baudimo procesas yra įvairus, kupinas gausiomis egzekuciją paįvairinančiomis detalėmis, kurios galėtų atskleisti nusikaltimo žiaurumą ir valdovo galingumą. Egzekucijos metu siekiama sukelti kuo įspūdingesnį vaizdą susirinkusiai miniai. Taip reaktyvuojama tiesa. tiesos pripažinimas. Viešai pripažindamas kaltę, įtariamasis gali atlikti “gyvosios tiesos vaidmenį’; “teisingumas norėjo, kad auka pati kaip nors įteisintų jai paskirtą egzekuciją”. Prisipažinimas galimas tik kaip kaltumo pripažinimas:”Reikia, kad jie, jeigu tik įmanoma, patys save teistų ir nuteistų” . Tokiu būdu jis įtraukiamas į baudžiamosios bylos tiesos atskleidimą. Bausmės neapibrėžtumas akivaizdus ne tik baudžiamojo mechanizmo viduje, t.y. tyrimo proceso ir egzekucijos samplaika, bet ištęstas ir laiko ašyje – bausmė apjungia tiek praeitį, t.y. Siekis atkurti nusikaltimą bausmės vykdymo metu susieja bausmę ir nusikaltimą; “nusikaltimas atkuriamas ir atgręžiamas prieš visų matomą nusikaltėlio kūną”; tiek ateitį, t.y.kad kankinimai atskleisdavo tik dalį būsimų pragaro kančių. Bausmė traktuojama kaip Dievo bausmė, nors visas dieviškumas telkiasi valdovo asmenyje, ir neįmanoma atskirti, ar buvo įžeistas “dievas,ar valdovas” . Toks praeities, dabarties ir ateities, šiapusybės ir anapusybės, nusikaltimo ir bausmės samplaika sąlygojo bausmės neapibrėžtumą. Bausmės funkcijos. Foucault nuomone, kankinimai viduramžiais buvo priimtini dėl išorinių priežasčių – žmogaus mirtis buvo įprastas ir natūralus reiškinys dėl marų, karų ir pan.. Tačiau norint suvokti, ką bausmė reiškė, reikia išsiaiškinti, kokias funkcijas ji atliko. Viduramžiais akivaizdžiausiai išsiskiria retribucinė bausmės funkcija. Bausmė suvokiama kaip valdovo kerštas, “kurio tikslas – atkurti pažeistą aukščiausią valdžią”. Baudžiamasis mechanizmas buvo politizuotas. Egzekucija ne atkurdavo teisingumą, bet reaktyvuodavo galią. Žiaurūs kankinimai, kaip keršto būdas, buvo pagrindžiami natūralumo principu : “Bausmė, turinti visiems atskleisti nusikaltimo kraupumą, pati privalo būti žiauri”. Smurtas buvo neatsiejamas nuo mechanizmo, “kuris pačioje bausmės šerdyje atskleidžia visų akims tiesą”. Viduramžiais egzekucija, t.y. nusikaltėlių eliminavimas, buvo plačiai taikoma bausmė. Todėl galima kalbėti apie izoliacinę bausmės funkciją. Tačiau nusikaltėlių sunaikinimas iš esmės atliko papildomą funkciją valdovo keršto prasiveržime. Izoliuojamas asmuo pavojingas ne visuomenei, bet tiesiogiai valdovui, kadangi pažeidėjas apeliavo į valdovo privilegiją. Baudžiamosios praktikos metu gąsdinimo, įbauginimo ar, kitaip tariant, deterancinę bausmės funkciją taip pat galima sieti su keršto apraiška. Negalima teigti, kad egzekucijos metu “gąsdinimo politika” tiesiogiai siekė sumažinti nusikaltimų skaičių. Akivaizdžiausias šios funkcijos nesėkmės pavyzdys gali būti laikomas vagysčių ir įvairių smurtinių veiksmų padažnėjimas baudimo metu. Todėl įbauginimą vėlgi reikėtų sieti su valdovo keršto apraiškomis. Foucault viduramžių kankinimus suvokia kaip “simbolinį ryšį tarp suvereno ir žmonių, apibrėžtų teroro politika”, t.y. simboline bausmės funkcija, kuri grindžiama žiauraus atlygio motyvais. Kankinamas kūnas, anot Foucault, yra aukščiausiojo valdovo paženklintas įdagas.Suvereno bausmė švietimo laikotarpiu Švietimo laikotarpis bausmės atžvilgiu, pagal Foucault, suprantamas kaip slenkstis link modernios bausmės susiformavimo. XVIII a. reformatoriai skleidžia humanizmo idėjas, kurios jaučiamas ir bausmės sampratos pokytyje. Tačiau kodėl baudžiamoji praktika atkreipia dėmesį į humaniškumo principus? Foucault atsakymo išeities taškas siejamas su galios bausti transformacija: visuomenės galia. Visuomenės vaidmuo egzekucijos metu galėdavo būti dvejopas: (a) žmonės, būdami bausmės vykdymo liudininkai ir dalyviai, pasmerkdavo nusikaltėlį; (b) tačiau kartais jie pradėdavo maištauti, taip pajuokdami valdžią ir išreikšdami solidarumą su nusikaltėliais. Visuomenė tokiu būdu sutelkdavo galią pakreipti baudimo procesą kita linkme: “įsiveržti į baudimo mechanizmą ir pakeisti jo veikimo mechanizmą”. Nors egzekucijos metu susidarydavo palanki terpė įvairių nelegalių veiksmų (pvz., vagysčių) plitimui, tačiau grėsmę kėlė ne šie nusikaltimai, bet galimas visuomenės galios perviršis, nes jis “kėlė politinį pavojų’ . Todėl “pamažu šis solidarumas tapo pagrindiniu baudžiamosios sistemos ir policijos represijų taikiniu”; 2) bloga galios sąranga. Reformatorių kritika nukreipta ne tiek prieš galios siplnumą ar žiaurumą, kiek “prieš jos blogą sąrangą.”: per daug valdžios sutelkta žemutiniuose teisingumo organuose, kaltintojų, teisėjų; karaliaus žmonių; karaliaus rankose. Bloga teisingumo sistemos sąranga sąlygoja teisingumo paralyžių, t.y. tokį galios nefunkcionalumą lemia galios perteklius. Reformos tikslas buvo ne tiek pagrįsti, kiek “suręsti naują galios bausti “sąrangą”, garantuojant geresnį jos pasidalijimą, neleisti jai pernelyg susikoncentruoti keliose privilegijuotose vietose”. Bausmės objektas ir subjektas. Bausmė nukreipta į nusikaltėlį, kurį galima traktuoti kaip moralų ir instrumentinį subjektą. Moralus nusikaltėlio aiškinimas remiasi visuomeninės sutraties idėja. Nusikaltėlis yra apibūdinamas kaip “teisiškai paradoksali būtybė”, nes būdamas visuomenės nariu, jis kartu su kitais “pasirašė” visuomeninę sutartį, nustatė visuomenę reguliuojančias taisykles. Todėl įvykdydamas nusikaltimą, jis laisva valia prisiėmė nusikaltimą lydinčius padarinius. Tokiu atveju nusikaltėlis yra priešpriešinimas visam visuomenės kūnui, kuris jį smerkia dėl visuotinai primtų normų pažeidimo. Tokią visuomenės solidarumo , nukreipto prieš nusikaltėlį, sampratą siūlė ir Diurkheim. Nusikaltėlis yra objektyvuojamas kaip visuomenės priešas, nes nusikaltimas pažeidžia visuomeninę sutartį. Tačiau bausmė švietimo laikotarpiu racionalėja ir požiūris į įstatymo pažeidėją tampa instrumentiškas. Bausmė siekia maksimizuoti naudą. Pirmiausia tai susiję su bausmės taikinio pokyčiu. Bausmė nukreipta nebe į pavienį nusikaltėlį, o į visą visuomenę : “kuo giliau panardinti galią bausti į visuomenės kūną” .Tokiu būdu siekiama paveikti ne vien nusikaltėlius, bet ir “normalius” individus. Kita vertus, bausmės objektas yra nebe kūnas, o protas, vaizdiniai ir ženklai; “ne kūnas, bet siela. Atsiranda poreikis “aprėpti visus – esamus ir galimus – nusikaltėlius” . Per nusikaltimo, nusikaltėlio pažinimą vis tiksliau galima apibrėžti bausmes. Teisė bausti yra suvokiama kaip “socialinio kūno absoliuti apsauga” ir persikelia iš absoliutaus valdovo privilegijos į visuomenės kūną: “Dabar teise bausti naudojasi nebe keršijantis valdovas, bet besiginanti visuomenė”, arba, kitaip tariant, suverenas, įkurtas visuomeninės sutarties pagalba: “Bausmės už nusikaltimus skirtinos tik įstatymu, o įstatymus leisti gali tik įstatymų leidėjas, kuris atstovauja tautai, sujungiant visuomenine sutartimi”. Visuomenė savy sutelkia “milžinišką teisę bausti’, kuri kartu yra ir apribota nusikaltėlio “žmoniškumo” principu, kuris, kaip pastebi Foucault, išlieka teorine fikcija, nes tai yra “ne tiek atsiradusi pagarba nuteistųjų žmoniškumui<…>, kiek subtilesnio ir rafinuotesnio teisingumo paieška, pastanga atidžiau “valyti’ visuomenės kūną” . Taigi Foucault pritaria instrumentiniui požiūriui į penitenciarinę sistemą ir atmeta moralumo aspektą, kuriuo buvo pagrįstos reformatorių idėjos.
Bausmės vidinė sankloda. Bendras principas, kuriuo rėmėsi visuotinė strategija – “bausti ne švelniau, bet geriau”, ne sunaikinti antiįstatyminės veiklos formas, bet “skirtingai traktuoti kiekvieną iš jų”. Tobulėjantis baudžiamasis mechanizmas įsikiša vien ankstyvesnėje stadijoje, “bandoma patobulinti valdžios mechanizmus, reguliuojančius kasdienį individų gyvenimą’ . Bausmės vaizdinių pagalba siekiama paveikti sąmonę, kad kiekvieną individą atgrasintų nuo nusikaltimo įvykdymo. Toks bausmės modalumas remiasi instrumentiniu principu, t.y. galios ekonomika, kuri funkcionuoja per nusikaltimų prevenciją vaizdinių pagalba. Foucault išskiria 6 baudimo semiotechniką sudarančias teorines taisykles. Pirma, bausmės suteikiama žala turi viršyti nusikaltimo metu įgytą ar potencialią naudą. Antra, bausmė turi būti lokalizuota sąmonėje. Kūnas yra ne bausmės objektas, o “reginio elementas”. Bausmės sąlygotas skausmas turi būti ne realus, o asociatyvus: “prisiminimas apie skausmą gali sutrukdyti pakartoti nusikaltimą”. Trečia, bausmė turi labiausiai paveikti ne nusikaltėlius, bet niekada neprasikaltusius asmenis: “jeigu būtume tikri, kad nusikaltėlis nebenusikals, pakatų tik sudaryti įspūdį, kad bausmė įvykdyta”. Ketvirta, bausmė turi būti suvokiama kaip neišvengiama. Tai glaudžiai susiję su teisingumo sistemos ir policijos bendro veikimo principu: viena vertus, įstatymai ir jų veikimo būdas turi būti viešai žinomi, kita vertus, kad būtų garantuotas įstatymų efektyvumas, policija visada turi būti budri. Penkta, nusikaltimo tiesos atskleidimas remiasi bendra tvarka, o ne kazuistika: “tiesa visiems turi būti viena”. Tiesa poliarizuojasi; atsiranda tiesos ir melo absoliuti priešprieša. Nusikaltimo nustatymo metu įtariamasis laikomas nekaltu. Tiesos nustatymo mechanizmas užmezga ryšį su moksliniais diskursais, “teisingumo šeimininkai nebėra savo tiesos šeimininkais”. Ir šešta baudimo semiotechnkikos taisyklė teigia, kad siekiant preventyvių tikslų, atsiranda būtinybė pažinti nusikaltėlį, nusikaltimus ir lanksčiau apibrėžti bausmes: “Individualizacija – galutinis idealaus kodekso principas”. Bausmės funkcijos. Galima teigti, kad Foucault švietimo laikotarpiu labiausiai išryškina deterancinę bausmės funkciją, siekiančią nusikaltimų preventyvių tikslų. Švietimo laikotarpiu pakinta izoliacinės funkcijos pobūdis. Izoliacija reiškia ne nusikaltėlio sunaikinimą, bet jo sulaikymą, ikiteisminį kalinimą – tai plačiausiai taikomos tuometinės bausmės formos. Tačiau izoliacija yra tik laikina, antrinė bausmės funkcija: Foucault pastebi, kad tokio pobūdžio bausmė yra slapta, nevieša, vadinasi, kad ji nėra vaizdinga ir negali įsiskverbti į žmonių sąmonę kaip preventyvus ženklas. Todėl siekiama, kad izoliacinė bausmės funkcija būtų suderinama su svarbesne, įbauginamąja bausmės funkcija. Reformatorių siūloma bausmė dažnai pateikiama kaip simbolio, vaizdinio sinonimas. Todėl neabejotinai egzistuoja bausmės simbolinė funkcija. Remiantis Foucault išryškinta bausmės vizualumo dimensijos svarba šiuo laikotarpiu, galima teigti, kad bausmė atlieka simbolinę funkciją, kuri yra nukreipta deterancine kryptimi.“Administracinio aparato” bausmė modernybėje Moderniaisiais laikais keičiasi bausmės pobūdis – baudžiamasis įkalinimas tampa dažniausiai taikoma bausme. Foucault moderniosios bausmės atsiradimą sieja su naujos, disciplinarinės galios tipo, t.y disciplinos, atsiradimu. Ji pradėjo vystytis XVII-XVIII a. ir tapo visuotina XIX-XX a. Foucault kelia klausimą, kaip atsitiko, kad “galiausiai iš galios bausti atmainų įsigalėjo būtent disciplinarinė? “Foucault disciplinarinės visuomenės formavimąsi sieja su istoriniais-ekonominiais (demografinis sprogimas, siekis sumažinti valdymo išlaidas ir pan.), teisiniais-politiniais (kalėjimo ir pataisos technologijommis, kur galia bausti virsta galia prižiūrėti) ir moksliniais procesais (žinojimo kaupimo procedūrų tobulėjimas ir pan.). Tačiau negalima teigti, kad disciplina atsirado tik XVIII a. Foucault nuomone, ji jau egzistavo anksčiau mokyklose, vienuolynuose ir kt. Foucault teigia, kad jos paplitimas buvo savaiminis procesas : “Daugybė dažnai nereikšmingų, skirtingos kilmės po šalį pasklidusių procesų kryžiuojasi, kartojasi arba kartoja kitus, remiasi vieni kitais, pasiskirsto veikimo sritimis, kol ima artėti ir pamažu išryškėja bendrojo metodo kontūrai”. Disciplina persmelkia ne tik baudžiamąjį aparatą, bet smelkiasi į įvairias institucijas, todėl “negali būti nė kalbos apie individualių skirtingų disciplinarinių institucijų istoriją’. Modernūs baudžiamieji mechanizmai, būdami viduje viena funkcionuojanti grandinė yra ir platesnės vienokios ar kitokios taktikos elementai: ” Disciplina yra detalizuotos politikos anatomija”. Bausmės subjektas ir objektas. Pasak Foucault, disciplina įsitvirtina dėl to, kad “kūnas atrandamas kaip valdžios objektas ir taikinys”. Dabar kūnas yra dvigubas: anatominis-metafizinis – “kalbama apie funkcionavimą ir jo priežastis’ (Foucault, 1998a, p.166). Tokiu aspektu kūną tyrinėja medicinos, filosofijos mokslai. Akcentuojamas kūno pažinimas. Techninis-politinis – kalbama ” apie paklusnumą ir panaudojimo galimybes”. Tai naudojamas kūnas. Šiuos skirtingus kūno tyrinėjimo aspektus jungia bendra “paklusnumo” sąvoka, “susiejanti analizuojamą ir manipuliuojamą kūnus.”. Per pastaruosius du lygmenis Foucault įveda ‘disciplinos’ sąvoką: “‘Štai šiuos metodus, leidžiančius skrupulingai kontroliuoti kūno veiksmus, sukaustančius nuolatine priklausomybe jo jėgas ir įskiepijančius jam paklusnumo-naudingumo santykį, galima būtų pavadinti “disciplina”.”. Taip ir kalėjimas gamina kūnus, kurie yra ekonomiškai naudingi ir politiškai paklusnūs. Indivdas yra galios objektas ir priemonė. Galia bausti, t.y. bausmės subjektas išsisklaido administraciniame aparate. Klausimas kas baudžia nebeturi prasmės. Baudžiantysis tampa nematomas, anonimiškas, tačiau įsiskverbiantis į kiekvieną individą. Administracinio aparato veikimas siejamas su Panoptikono modelio, kuriuo grindžiamos įvairios disciplinarinės institucijos, įskaitant ir modernųjį kalėjimą. Bausmės vidinė sankloda. Galima teigti, kad baudžiamoji galia modernybės laikotarpyje pereina į baudžiamojo aparato rankas, kuris grindžiamas panoptikono modeliu. Disciplinos technologiją Foucault įvardija “panoptine sistema”, kurios modeliu remiasi ir modernioji bausmė – baudžiamasis įkalinimas. Bentham Panopticon suteikia šiems aspektams architerktūrinį pavidalą. Panoptikonas yra apskritimo formos pastatas, sudarytas iš vienučių ir centre esančio bokšto, kuriame yra prižiūrėtojas. Panoptikono sistema yra polivalentiška, nes kiekvienoje vienutėje galima uždaryti beprotį, ligonį, nusikaltėlį, darbininką ar mokinį. Tokia architektonika suteikia disciplinarinei galiai efektyvaus veikimo galimybę: prižiūrėtojas išlieka nematomas, kai tuo tarpu įkalintasis yra “nuolat matomas aktorius”, tačiau pats kitų nemato. Be to, kalinys negali bendrauti su kitais, todėl jis yra informacijos objektas, tačiau “niekad – komunikacijos subjektas”, todėl yra išvengiamos neigiamos pasekmės – nusikaltėlių susijungimas į mases. Foucault teigia, kad kai kalinys nuolat yra stebimas, galia ima funkcionuoti automatiškai. Tai mechanizmas, automatizuojantis ir deindividualizuojantis galią, nes tampa nesvarbu, kas valdo ir kokiais motyvais vedini. Sukuriamas fiktyvus baudžiančiojo ir baudžiamojo santykis, kuris sąlygoja esminę diciplinos poveikį – patekęs į matymo lauką ir tai žinodamas, individas pats imasi prievartinių galios funkcijų. Kalėjimo užgimimas. Kalėjimas buvo kritkuojamas reformatorių, kaip netinkama baudimo priemonė, kuriai trūksta vaizdingumo, įtaigumo ir naudingumo. Tada kyla klausimas, kodėl kalėjimas, nepaisant įvairios kritikos, įsigali kaip priimtiniausia ir akivaizdžiausia bausmė? Kalėjimas nebuvo XVIII amžiaus atradimas – jis egzistavo ir buvo taikomas net viduramžiais. Foucault teigia, kad kalėjimas susiformuoja už teisminio aparato ribų. Jis nemano, kad kalėjimas kilo iš bausmių teorijos: “jis kilo iš kitur ir buvo suformuotas kitų priežasčių. Jis, kilęs išorėje, įsiterpė į bausmių teoriją, kuri vėliau jį turėjo pagrįsti’. Foucault kalėjimo priimtinumą matė paremtą iš vienos pusės, teisiniais-ekonominiais, kita vertus, techniniais- disciplinariniais argumentais.Todėl, anot Foucault, “kalėjimas buvo priimtas kaip adekvačiausia ir civilizuotiškiausia bausmės forma’. XIXa. pr. kalėjimas yra apipintas įvairiais mechanizmais, kurie iš pradžių buvo skirti kalėjimo veiklos gerinimui, tačiau patys pamažu įsilieja į kalėjimo technologiją: kuriamos įvairios draugijos, programos “kalėjimo mašinai valdyti’ ir pan. Kalėjimas apibūdinamas kaip visa apimančios despotiškos disciplinos aparatas: represijos ir baudimo mechanizmai nepertraukiamai įsiskverbia į kiekvieną individą. Kalėjimas funkcionuoja savo apibrėžtoje erdvėje, kuri yra atribota nuo kitų. Foucault teigia, kad kalėjimas veikia per tris principus, kurie viršija paprasčiausią laisvės atėmimą. Pirmiausiai, kaliniai yra izoliuojami vieni nuo kitų. Tai yra pozityvus reformos instrumentas – vienatvė “verčia mąstyti, o tada netrunka prabilti sąžinė’. Izoliacija yra galios intensyvumo maksimizavimo sąlyga, kadangi nuteistasis lieka akis į akį su galia. Foucault šią schemą pavadina politine-moraline. Antra, prievartinis darbas yra transformacijos priemonė. Darbas yra vertingas tuo, kad įveda tvarką, kuri “įsigali be jokių pastangų, be represijų ir smurto’. Kita vertus, ji yra ekonomiškai naudinga, nes produkuoja mechanizuotus individus. Prievartinio darbo nauda yra įvertinama galios, kuri yra “ekonomiškai tuščia”, individualaus nuolankumo formavimu. Tai Foucault įvardija ekonomine schema. Trečia, bausmės trukmė tampa paslanki ir yra ne užmokesčio už nusikaltimą, bet poveikio priemonė. Todėl bausmė, turinti teisinį pagrindą paskyrimo metu, savo lankstumu parodo, kad baudimo mechanizmas veikia autonomiškai, “iš vidaus kontroliuojantis baudimo eigą’. Tokiu būdu įkalinimas peržengia įstatymo numatytas ribas ir “kalinimas” tampa”teismu’. Tai techninis-medicininis pasveikimo ir normalizavimo modelis. Bausmės funkcijos. Visi trys principai, kurie gali būti pavadinti “penitenciarine sistema” yra nukreipti viena linkme – individų transformacijos, t.y korekcijos funkcija.. Taip Foucault akcentuoja kalėjimo pozityvumą: “Jos [kalinimo mašinerijos] šaknys glūdi kitur: iš kalėjimo reikalaujama nešti “naudą”, laisvės atėmimui (kuris juridiškai atimdavo idealią nuosavybę) nuo pat pradžios tenka pozityvios technikos vaidmuo, individų transformacijos uždavinys”. Izoliacija nusikaltėlius padeda treniruoti, bet pastebėtina, kad Foucault akcentuoja ir “sąžinės prabilimo” argumentus. Tad bausmės izoliacinė funkcija yra kaip priemonė užmezganti moralinį dialogą su nusikaltėliu. Izoliacija padeda nusikaltėlius pažinti, nes nuteistieji yra priežiūros ir žinių objektai. “Autonomiškas kalinimo režimas ir jo atnešamas žinojimas didina bausmės naudingumą”. Nusikaltėlis tik po teismo patekęs į kalėjimą tampa žinojimo objektu. Todėl homo criminalis yra sukuriamas tik kalėjime: tas naujas personažas, kuriuo penitenciarinis aparatas pakeičia nuteistąjį pažeidėją, yra nusikaltėlis. Nusikaltėlis yra nustatomas ne pagal jo įvykdytą nusikaltimą, bet pagal jo gyvenimą. Todėl siekiant išsiaiškint pagrindinius gyvenimo istoriją apibrėžiančius aspektus, nusikaltėlio psichologiją, visuomenines pažiūras ir auklėjimą, yra “įžengiama į kriminologinį labirintą, iš kurio dar ir šiandien nerasta išėjimo’. Susipina baudžiamojo ir psichiatrinio diskursų ribos. Kriminologinis diskursas tipologizuoja nusikaltėlius “biologijos ir kartu iškrypimo terminais.” Pastebėtina, kad nusikaltėliai ne tik klasifikuojami (“intelektualūs”, “pasyvūs’, “negabūs”), bet ir kiekvienam jų nurodomos detalios korekcijos procedūros . Foucault nuomone, bausmės mechanizmas yra nukreiptas į nusikaltėlio kūną, kuris yra nebe kankinamas, bet įkalintas, ir į sielą, kuri sukuriama kaip galios bausti objektas “ir tam , kas dar ir šiandien vadinama penitenciariniu mokslu’. Iš esmės Foucault nesidomi ar disciplinarinė bausmė veikia sėkmingai, ar ne – svarbiausiai yra ne tikslas, o procesas, išryškinantis komunikacinę bausmės svarbą. “Techninės- disciplinarinės bausmė ekonomikos skverbimasis į teisinį aparatą, tai reiškia, kad delinkventas pakeičia įstatymo laužytoją”. “Nusikaltėlio” sąvoka moderniais laikais apjungia abi nusikaltėlio objektyvizacijos kryptis švietimo laikotarpyje – moralinis subjektas “moralinės pabaisos už visuomeninės sutarties ribų’ ir “teisinio subjekto, rekvalifikuoto bausmės” – ir pasitelkus mediciną, psichologiją ar kriminologiją nusikaltėlis konstatuojamas kaip įstatymo pažeidėjas ir “išmoningos technikos objektas”. Toks kriminologinio žinojimo atsiradimas yra viena iš priežasčių, kodėl kalėjimas, nepaisant kritikos, išplito kaip pagrindinė bausmė. Gaminantis nusikalstamumą kalėjimas, “atveria kriminaliniam teisingumui vieningą objektų lauką, kurio egzistavimą patvirtina tam tikri “mokslai”, ir tuo būdu įkurdina tą teisingumą visuotiniame “tiesos” akiratyje”. Tiesos produkcija yra suvokiama kaip kalėjimų galutinis bruožas. Tačiau Foucault teigia, kad reali kalėjimo veikla ir jos rezultatai buvo “tučtuojau sukritikuoti kaip baudžiamosios sistemos nesekmė’. Pagrindiniai nesekmės argumentai: kalėjimai nesumažina nusikalstamumo, įkalinimas skatina pakartotinus nusikaltimus, kalėjimas gamina nusikaltimus, kalėjime susiformuoja nusikaltėlių pasaulis, sąlygos, kuriose atsiduria išėję į laisvę kaliniai, pasmerkia juos naujam nusikaltimui, kalėjimas gamina nusikaltėlius netiesiogiai, įstumdamas į skurdą kalinio šeimą. Kritika nukreipta dviem kryptim; kalėjimas yra nepakankamai efektyvus ir “baudimas kalėjimu netenka galios”. Taigi iš esmės kalėjimas nepasiekia nusikaltėlių transformacijos tikslų, t.y. bausmė neatlieka galutinai korekcijos funkcijos. Tačiau disciplinuojamas kūnas yra bausmės įrankis, siekiantis paveikti ‘sielą’. Remiantis Foucault, kalėjimo egzistavimo sąlyga yra kalėjimo nesekmė; “Sakykime, kad įstatymo paskirtis – apibrėžti, kas yra pavojinga veika, kad baudžiamoji aparato funkcija – jas išnaikinti, o kalėjimas yra šios represijos įrankis; tuomet reikia pripažinti, kad patirta nesekmė”. Todėl Foucault daro prielaidą , kad bausmių paskirtis yra ne išnaikitni nusikaltimus, o juos diferencijuoti, “įtraukti įstatymų pažeidimus į bendrąją pavergimo taktiką’. Taigi akcentuojama baudimo procedūra, komunikacinė bausmės funkcija. Kalėjimo nesekmė pagrindžia disciplinos egzistavimą. “Pasipriešinimas dominavimo technologijoms tampa įkalinimo ir šių technikų išplitimo kalėjimo viduje bei išorėje pagrindu”. Todėl Foucault normalizuojančią sankciją laiko esminiu šiuolaikinės visuomenės elementu.Foucault mano, kad be kalėjimo “tokia visuomenė kaip mūsų, niekuomet negalės išsiversti”. Tačiau ne vien dėl to, kad įvairioms modifikacijoms priešinasi teisminės institucijos, ne kalėjimas kaip baudžiamoji sankcija, bet “kalėjimo ateisminė paskirtis, ryšiai ir tikslai, kalėjimas – visuotinio disciplinos ir priežiūros tinklo laidininkas, kalėjimas – panoptinio režimo funkcija”. Foucault bausmės analizė, aprėpusi laikotarpį nuo viduramžių iki modernybės užgimimo (XVIIIa.pb.), besiremianti bausmės veikimo principais, jos nuolatiniu santykiu su galia, paaiškina šiuolaikinės bausmės susiformavimą ir įgalina apibrėžti bausmės sampratą. Nors Foucault atsisakydavo bet kokių “etikečių”, ir greičiausiai atsisakytų kritinio kriminologo vardo, tačiau jo įtaka kritinei kriminologijai yra neabejotinai reikšminga. Foucault atlikta kalėjimo studija paskatino kriminologus istoriškai tyrinėti kalėjimų sistemas – tai yra viena esminių prancūzų kritinės kriminologijos temų. Kaip teigia Swaaningen, Foucault argumentas, kad humanitarianizmas yra nepakankamai radikali penitenciarinės reformos motyvacija, turėjo svarbią įtaką Europos kritinės kriminologijos atstovams. Šie mokslininkai, be daugelio Foucault idėjų rėmimo ir aktualizavimo, palaikė ir mintį, kad diskvalifikuotas žinojimas apie kalinius yra vienas esminių bausmių reformos principų .Foucault bausmės samprata apima stabilų elementą – . nuolatinį tiesioginį bausmės ir galios ryšį. Iki moderniųjų laikų bausmė, kylanti iš galios bausti, veikia negatyviai, simetriškai, iracionaliai, centralizuotai, stabiliai, neperžengiant juridinio diskurso ribų. Šiuolaikinė galia bausti veikia kartu su kriminologiniu žinojimu, tiesa. Todėl bausmės problema yra lokalizuota galios bausti – kriminologinio žinojimo-tiesos santykiuose, kurie yra dispersiški, nestabilūs, asimetriški, pozityvūs, racionalūs, dinamiški, normalizuojantys. Foucault akcentuoja dominuojančio diskurso svarbą penitenciarinės sistemos atžvilgiu. Diskursas apibrėžia bausmės interpretavimo ir taikymo perspektyvas. Remiantis Foucault, istorine projekcija bausmės samprata galima dvejopo diskurso rėmuose: iki moderniųjų laikų bausmė suvokiama juridiniame diskurse; modernybėje bausmės samprata aktualizuojama disciplinariniame diskurse. Foucault bausmės samprata atskleidžia bausmės dinamiškumą. Keičiantis socialinėms, politinėms, teisinėms ir istorinėms aplinkybėms, kinta ir bausmės pobūdis, jos funkcijos. Todėl galima teigti, kad Foucault bausmės samprata yra funkcionali, institucionalizuota, lokalizuota praktikose. Remiantis bausmės funkcijų transformacija, galima apibrėžti bausmės pobūdį skrtingais istoriniais laikotarpiais. Viduramžiais bausmė buvo retribucinė, ji funkcionavo kaip atlygis už nusikaltimą; reformacijos laikotarpiu bausmė traktuojama kaip deterancinė, jos tikslas buvo nusikaltimų prevencija; moderniaisiais laikais bausmė pradedama suvokti kaip komunikacija, siekianti užmegzti ir palaikyti moralinį dialogą su nusikaltėliu. Foucault bausmės samprata turėjo įtakos kritinės kriminologijos penologinio diskurso išeities taškams. Foucault dėka teoretikai, ypač prancūzų kritinės patys save. Bausmės taikinio pokytis – nuo nusikaltėlio kūno link sielos – esminis pokytis penologijoje ir radikalus įnašas į kritinės kriminologijos tradiciją. kriminologijos mokyklos atstovai, suintensyvino kalėjimų studijas istorine perpektyva. Kritinėje kriminologijoje kalėjimas pradedamas svokti nebe kaip galios simbolis, bet kaip mašina, gaminanti paklusinius kūnus, kurie disciplinuoja.
3. SANTRAUKA
Michel Foucault (1926-1984) – prancūzų filosofas, kultūros, istorijos ir visuomenės kritikas, knygų “Beprotybės istorija“, “Seksualumo istorija“, “Diskurso tvarka“ ir kt. autorius, nepaprastai mėgstamas ne tik filosofijos adeptų ar akademinio jaunimo, bet ir plačiosios skaitytojų auditorijos. Pripažinimo jis nusipelnė dėl savo kritiškumo, nepasiti