Metafizikos „substancija“ ir Hėgelio „dvasia“
Meta-fizika – tai, kas orientuota anapus fizikos. Aristoteliui fizika – mokslas apie judėjimą, spekuliatyvaus judėjimo – juslinio pasaulio ontologinio turinio esmės – apmąstymas. Heraklitas paskelbė: judėjimas – absoliuti ontologinė realybė; Parmenidas, Sokratas, Aristotelis kovojo su šia nuostata. Kur rasti stabilų pažinimo objektą? Graikų atsakymas: anapus netvaraus juslinio pasaulio egzistuoja tvarus idealių esmių ir esinių pasaulis. Visuminis asinijos pasaulis graikų filosofijoje suskyla į protingą, racionaliai skaidrią transcendentinę „aukštesniąją“ būtį ir „žemesniąją“ juslinę pseudorealybę. Ano pasaulio daiktai – amžini ir pastovūs, substanciniai individai; šio – laikini ir
r kintantys. Substancinis daiktas mąstomas, bet nepažinus. Metafizinis daiktas dvigubai transcendentiškas: 1) jusliškai nesuvokiamas; 2) anapus pažinimo, nors ir mąstomas. Paradoksas – mąstymai transcendentiškos (nepažinios) mąstymo realybės konstravimas. Metafizikos objektas – anapus-žmogiškoji realybė (Dievas ir gamta) – ontoteologija (M.Heidegeris).
G.Hėgelio filosofija – panlogizmas arba panspiritualizmas. Hėgelio „dvasios“ ontologinė struktūra – daug veidų: sąvoka ar Absoliutinė sąvoka pažinimo procese; idėja ar Absoliuti idėja mene; Pasaulinė dvasia istorijoje, Dievas religijoje; substancija bendruomenėje kaip doroviniame organizme.
Metafizinė „substancija“ transcendentiška, Hėgelio „dvasia“ imanentiška Tam pasauliui; jis reiškiasi per begalinius imanentinės tikrovės pavidalus. „Abu pa
asauliai yra sutaikyti, o dangus persodintas į žemę“ (G.Hėgelis). kiekvienas šio pasaulio reiškinys, daiktas ar įvykis – „dvasios efnomenas“. Tai dvasios savižina, apmąstymo subjektas – žmogus kaip subjektas – dvasia, apmąstymų objektas – pati dvasia, išsiskleidžianti objektyvios, daiktiškos tikrovės pavidalais. Tik dvasia gali atpažinti dvasią –
Dvasia yra dialektiška. Dialektika – gr. kalbos žodis, susijęs su žodžiu „dialogas“. Dialektika suporuoja susidvejinimą, priešpriešą, dviejų ontologiškai lygiaverčių partnerių komunikacinę stovėseną vienas priešais kitą. Dvasia susidvejinusi ir prieštaringa. Dvasios principas – priešingybių vienybė ir kova. Dvasia – transcendentinė galimybė, nuolat virstanti imanentine tikrove. Jos gyvenimo stichija – amžinoji dabartis, kai pl

