Metafizikos „substancija“ ir Hėgelio „dvasia“

Metafizikos „substancija“ ir Hėgelio „dvasia“

Meta-fizika – tai, kas orientuota anapus fizikos. Aristoteliui fizika – mokslas apie judėjimą, spekuliatyvaus judėjimo – juslinio pasaulio ontologinio turinio esmės – apmąstymas. Heraklitas paskelbė: judėjimas – absoliuti ontologinė realybė; Parmenidas, Sokratas, Aristotelis kovojo su šia nuostata. Kur rasti stabilų pažinimo objektą? Graikų atsakymas: anapus netvaraus juslinio pasaulio egzistuoja tvarus idealių esmių ir esinių pasaulis. Visuminis asinijos pasaulis graikų filosofijoje suskyla į protingą, racionaliai skaidrią transcendentinę „aukštesniąją“ būtį ir „žemesniąją“ juslinę pseudorealybę. Ano pasaulio daiktai – amžini ir pastovūs, substanciniai individai; šio – laikini irr kintantys. Substancinis daiktas mąstomas, bet nepažinus. Metafizinis daiktas dvigubai transcendentiškas: 1) jusliškai nesuvokiamas; 2) anapus pažinimo, nors ir mąstomas. Paradoksas – mąstymai transcendentiškos (nepažinios) mąstymo realybės konstravimas. Metafizikos objektas – anapus-žmogiškoji realybė (Dievas ir gamta) – ontoteologija (M.Heidegeris).
G.Hėgelio filosofija – panlogizmas arba panspiritualizmas. Hėgelio „dvasios“ ontologinė struktūra – daug veidų: sąvoka ar Absoliutinė sąvoka pažinimo procese; idėja ar Absoliuti idėja mene; Pasaulinė dvasia istorijoje, Dievas religijoje; substancija bendruomenėje kaip doroviniame organizme.
Metafizinė „substancija“ transcendentiška, Hėgelio „dvasia“ imanentiška Tam pasauliui; jis reiškiasi per begalinius imanentinės tikrovės pavidalus. „Abu paasauliai yra sutaikyti, o dangus persodintas į žemę“ (G.Hėgelis). kiekvienas šio pasaulio reiškinys, daiktas ar įvykis – „dvasios efnomenas“. Tai dvasios savižina, apmąstymo subjektas – žmogus kaip subjektas – dvasia, apmąstymų objektas – pati dvasia, išsiskleidžianti objektyvios, daiktiškos tikrovės pavidalais. Tik dvasia gali atpažinti dvasią –

sako Hėgelis. „Protas yra dvasia, nes tikrumas to, kad jis – visa realybė, yra tiesa; ir protas suvokia save patį kaip savo pasaulį, o pasaulį – kaip patį save“ (G.Hėgelis). „Žmogiškoji realybė“ – visuomenė ir gamta, kur dvasia „išsaugoja lygybę sau pačiai“ (Pankominizmas). Dvasia reiškiasi laike kaip dvasios efnomenų istorija. Nėra ir negali būti antlaikiškos ir antiistorinės dvasios, metafizinės realybės. Visa Hėgelio filosofija – tik istorijos apmąstymas, „istoriją“ suprantant plačiąja ir ontologine prasme – kaip panhoministinės realybės sklaidą laike.
Dvasia yra dialektiška. Dialektika – gr. kalbos žodis, susijęs su žodžiu „dialogas“. Dialektika suporuoja susidvejinimą, priešpriešą, dviejų ontologiškai lygiaverčių partnerių komunikacinę stovėseną vienas priešais kitą. Dvasia susidvejinusi ir prieštaringa. Dvasios principas – priešingybių vienybė ir kova. Dvasia – transcendentinė galimybė, nuolat virstanti imanentine tikrove. Jos gyvenimo stichija – amžinoji dabartis, kai pllaikas ir istorija. Dvasia fenomenu virsta pamažu, per ilgą istorinį laikotarpį: ji kartu transcendentinė ir imanentinė. Dvasia kaip Didysis Anonimas kartu ir atsiveria , ir neatsiveria, ir tamsi ir šviesi, ir racionali, ir iracionali. Istorija yra dvasios savižina. Joje dvasia išsaugo savo iracionalumą. Pretenduodamas istoriją paaiškinti Pasauline dvasia, Hėgelis mėgina aiškumą paaiškinti neaiškumu. Hėgelio istorijos interpretacija skiriasi nuo istorizmo, kuris istorijos pažinimą orientuoja į matematinėje – eksperimentinėje gamtotyroje susiklosčiusių gamtos pažinimo modelį. Tačiau praeitis nepasiduoda matematiniam modeliavimui ir eksperimentui dėl 2 priežasčių: 1) praeitis kokybiškai skkiriasi nuo dabarties; 2) ji „yra“ tai, ko jau nebėra. Metodologinis gamtotyros principas – fenomeno deinvidualizacija – regresas į grynojo santykio stichiją; daiktas – baigtinis, santykiai – begaliniai. Santykių begalybė sudaužo daiktą iš vidaus. Istorizmas individualius, nepakartojamus istorijos fenomenus ištirpdo socialiniuose, politiniuose, psichologiniuose, ekonominiuose santykiuose. Istorija apskritai yra ten, kur išsikristalizuoja kas nors individualaus; istorizmas individualumą redukuoja į „priežasčių ir santykių“ anonimiką. Istorizme niekas vienodai svarbu ir nesvarbu, viskas banalu.