Filosofija ir menas (visuma ir grožis)

Filosofija ir menas (visuma ir grožis)

Menas yra laisvas ir komunikatyvus.
Skiriama poezija, muzika, vaizduojamasis (architektūra, skulptūra, tapyba) ir vaidybinis (teatras, filmas, šokis) menai. Meno kūrinys – turinio ir medžiagos (išraiškos) vienovė. Mene dvasingumas pasireiškia per juslumą.

T.Akvinietis: “Gražu yra tas, kas pamačius patinka”,

I.Kantas: “.aš suvokiu objektą ir sprendžiu apie jį, jausdamas malonumą” (visuotinis malonumo pobūdis).

F.Šilerio žodžiais: grožis yra tarp kilnumo ir juslinio žavesio. F.Grillparzeris pabrėžia begalinį visumos jausmą, išgyvenant grožį. Menas yra universalus ir istoriškas. T.Akvinietis įžvelgia menininko kaip kūrėjo atvirumą Diievui (dieviškasis tvėrimo menas). Menas – tai “kuriantis tiesos patvirtinimas kūrinyje” (M.Heidegeris), “būties į-vaizdinimas” (H.G.Gadameris), “laisvas žmogaus protingumas” (G.Hėgelis).

Meno, kaip religijos bei filosofijos funkcijos: egzistencijos nuskaidrinimas, orientavimasis pasaulyje ir transcendavimas.

Menas lieka juslumo terpėje, o filosofija iš juslinės patirties eina į proto, sąvokos, mokslinės refleksijos terpę.

Platono “Valstybės” 10-ojoje knygoje Glaukonas klausia Sokrato apie poeziją, ar galima poetus įsileisti į filosofų valstybę. Menininkas kuria tik atvaizdų atvaizdus – toks atsakymas. Tačiau Platonas mitu (pasaka) apie idėjas neigia meną. O pačioje idėjų pasaulio piramidės viršūnėje atsiranda “Grožis”- juuslinis fenomenas. Veikale “Timajas” Platonas pripažįsta, kad juslinio pasaulio daiktų grožis yra aukščiausios būties švytėjimo vieta . Platono filosofinėje erdvėje menas ir filosofija susitaikė.

M.Heidegeris meną ir filosofiją laiko dvyniais, kalbančiais apie tą patį skirtingomis kalbomis.

Paveikslo rėmas – išskiriantis iš kasdienybės žiūros. Me

enininkas rodo nekasdienę, neutralią naudos atžvilgiu daikto pusę; per gelmę, pastebėta daikto paviršiuje anapus kultūros, švysteli transcendencijos branduolys. Aiškią formą turintis juslinis esinys parodo savo gamtiškumą. Čia prasideda filosofo ir menininko kelias. Mene (tiesa) ir filosofijoje (grožis) transcendencija pasirodo netiesiogiai per fenomeną. Filosofo laikysena – matantis mąstymas, menininko – mąstantis matymas.

Poezija iš kasdienės vartosenos išplėšia tą patį žodį, jo neišranda, tik atranda gelmėje, suriša su “nekaltu” daiktu. Menas apskritai atranda, išradimas jį iškreipia. Taip yra ir filosofiniuose tekstuose.

Muzika ir kasdienybės perspėjančią funkciją atliekančių garsų išskiria “švarų”, tobulą garsą, įlieja jį į tobulą formą – rėmus juslinei medžiagai.

Kaip filosofija santykiauja su sofistika, taip menas su kiču.

Meno ir filosofijos panašumai:
• teorinė žiūra,
• estetika,
• pradžia ir pabaiga – pirmapradės būties sūkurys,
• transcendencijos fenomenas kaip juslinis esinys,
• išplėšia žmogų iš kasdienybės pastato prieš transcendencijos paaslaptį.

Skirtumai:
• filosofijos kalba – sąvoka, grožis transformuojamas į tiesą, menas kuria transcendencijos fenomeną,
• menininkas parodo aukščiausios būties tikrovę, filosofas ją paverčia reikalavimu.
• filosofui grožis – nuoroda saugoti būtį nuo chaoso, gėrį nuo blogio. Tai grožio sargyba, intuityvios suvokties aiškinimas sąvoka,
• menas betarpiškas būties ir kasdienybės atžvilgiu, filosofija meno kūrinį apmąsto esinijos kontekste.
Filosofija ir ideologija (scientizmas, empirizmas, žinojimo sociologija)
Scientizmas (tikėjimas tiksliųjų ir gamtos mokslų autoritetu) ir empirizmas (vienintelis pažinimo šaltinis – juslinis patyrimas) yra pozityvizmo žymės. XX a. iš pozityvizmo išaugo neopozityvizmas ir kritinis racionalizmas. Kritinis racionalizmas ideologijos kr
ritiką kreipia prieš pretenzija į totalumą, mėgina demaskuoti tiek marksizmą, tiek religijas kaip ideologijas. K.Poperis siūlo atviros visuomenės modelį, kuri mokosi iš klaidų ir remiasi mokslinėmis darbinėmis hipotezėmis. Tiek marksistai, remdamiesi savo “pažangia proletarine sąmone”, tiek kritiniai racionalistai – scientistai kovoja vieni prieš kitus, laikydami savo ideologiją filosofija, o priešininkus ideologais.
Žinojimo sociologija – neutrali. Ji funkcijas – iškrauna ir stabilizuoja žmonių elgesį, tenkina žmogui būdingą tolydumo, orientacijos ir saugumo pasaulyje poreikį (R.V.Burks).
Ideologijos ir filosofijos skirtumas – ideologijos gyvenimo sritis yra valia viešpatauti, filosofijos – matantis mąstymas, teorinė žiūra, švelni, lūkuriuojanti, pamaldi pozicija, individualus susitikimas su transcendencijos fenomenu. Ideologija yra filosofijos karikatūra. Tai išsigimusi sektantiška sofistika, kur filosofas – lyderis, dvasinis vadovas. Tai kolektyvinė prievartinė pseudo filosofija.Dažnai suklumpama ideologijoje, atmetus religiją.

Filosofijos metodas (filosofija be prielaidų, procesas, “įrankis” ir “medžiaga”)

Filosofijoje metodo nėra, nes jis visuotinis ir priverstinis. Yra mėginimų suabsoliutinti individualų kelią, priskiriant fenomenologinį (reiškinių ir esmės), hermeneutinį (aiškinimo ir interpretacijų), struktūrinį, dialektinį, semiotinį, sisteminį metodus. Tai skoliniai iš mokslo. Individualus metodas gimsta proceso eigoje, jis yra filosofijos turinio, jos objekto gyvenimas. (Logika yra filosofijos “įrankis”; šią prasmę jai priskyrė dar Aristotelis.) Galima sakyti, kad individualus filosofijos metodas yra pats sau “įrankis” ir “medžiaga” filosofinio proceso vyksme. Platonas minėjo dialektinį, R.Dekartas – geometrinį, E.Huserlis – fenomenologinį, P.Ricoeuras – hermeneutinį metodus, tačiau ta
ai buvo jų pasirinktas individualus būdas artėti prie savo filosofijos objekto, vienaip ar kitaip susijusio su visuma. Filosofus vienija amžina esinijos sandara, galimų transcendencijos fenomenų laukas.

Mokslai dėl savo metodo laimėjimų jaučia pagundą išplėsti savo prielaidas visa kam. Vienas kraštutinumas – visos tikrovės aiškinimas empiriškai, kitas – vien mąstymu ir idėjomis. Filosofija viskuo abejoja, ji užklausia apie visas paslėptas prielaidas, netgi savo pačios. Fenomenologo Marvino Farberio žodžiais “ . niekas nėra prielaida, pradžioje yra vien pats save grindžiantis pažintinis patyrimas.”

Teorinė ir praktinė filosofija
Platono trikampis (būtis – aš – idėja, gamta – subjektas – Absoliutas, pasaulis – siela -Dievas) apsprendžia teorinės filosofijos erdvę:
• būties filosofija (ontologija) – mokymas apie būtybes ir buvojimą (Aristotelis);
• savimonės filosofija (transcendentalinė) – patyrimo galimybės sąlygos savimonėje (Aš) (I.Kantas);
• dvasios filosofija – patyrimo galimybės sąlygos iš idėjos (Dievo) pusės (G.Hėgelis).

Dar teorinė filosofija skirstoma:
• ontologija;
• gamtos filosofija (filosofinis mokymas apie gamtą);
• antropologija (filosofinis mokymas apie žmogų);
• filosofine teologija (filosofinis mokymas apie Dievą);
• pažinimo teorija (gnoseologija: transcendentalinė ir hermeneutinė filosofija.)
Praktinė filosofija – mokymas apie žmogaus elgesį ir kūrybinę veiklą:
• etika – mokymas apie gėrį ir morales normas;
• poetika – mokymas apie kūrybą arba gamybą (estetika – meno filosofija ir technikos filosofija).

Kalbos, matematikos, religijos ir kt. Filosofijos sutelktos aplink aukščiau išvardintas disciplinas.

Leave a Comment