Turinys
1. Meno kilmė……………………………………………………………………………………………………. 32. Meno terminas……………………………………………………………………………………………….. 33. Menas – kas tai? ……………………………………………………………………………………………. 44. Meno funkcijos………………………………………………………………………………………………. 65. Literatūros sąrašas………………………………………………………………………………………….. 81. Meno kilmėArcheologai visose pasaulio vietose, kur tik gyveno žmogus, atrado ir jo kūrybos ženklų. Galime teigti, jog menas prasidėjo jau priešistorėje. Seniausi išlikę kūriniai yra iš akmens amžiaus. Paleolite – iš keleto taškų arba paprastų linijų sudaryti ritminiai ornamentai, supaprastinti linijiniai žvėrių atvaizdai ant akmens, kaulo ar rago, reljefai, schematizuotos moterų skulptūrėlės (Orinjako kultūra – 35-19 t-mečių pr. Kr.), tikroviškos žvėrių pozos, figūros (Soliutre kultūra – 18-15 t-mečių pr. Kr.), tiksli žvėrių anatomija, 2-3 spalvos, paryškinti judesiai, retas žmogaus vaizdavimas (Madlen kultūra – 15-8 t-mečių pr. Kr.). Mezolite – geometrinis ornamentas, urvų tapyboje dažnos daugiafigūrinės kompozicijos. Neolite – paprastos keramikos formos, žymesni statiniai (ritualiniai paminklai iš akmens), skulptūrėlės iš akmens, kaulo, rago, molio,medžio. Nors žmogus ir nemanė, kad kuria meną, tačiau visa tai liudija apie žmogaus – menininko ir meno prabudimą.2. Meno terminasMeno (lot. – ars) terminas atsirado antikos laikais reiškė gebėjimą ką nors padirbti pagal tam tikras taisykles. Įvairiais amžiais šis terminas buvo vartojamas vis kitokiai žmogaus veiklos sričiai apibrėžti. Meno terminu antikoje buvo apibūdinamos ir pagrindinės meno šakos (architektūra, skulptūra, tapyba), ir amatai (keramika, tekstilė), ir mokslas. Viduramžiais terminas išsišakojo į laisvuosius menus (lot. – artes liberales) ir paprastuosius menus (lot. – artes vulgares). Laisvieji menai, suvokiami kaip aukštesnieji menai, apėmė septynias disciplinas, reikalaujančias protinių pastangų: muzika, gramatika, retorika, aritmetika, geometrija, astronomija, dialektika. Paprastieji arba žemieji menai buvo fizinio darbo reikalaujančios meno šakos: architektūra, skulptūra, tapyba, amatai. Renesanso laikotarpiu Leonardo da Vinci įrodinėjo, kad tapyba esanti aukštesnės – artes liberales kategorijos. XVII amžiuje mokslą ir amatus imta skirti nuo meno, o XVIII amžiaus viduryje Charles‘is Batteux pasiūlė dailiųjų menų (beaux ars) terminą, apibūdinantį meno šakas, siekiančias grožio, dailumo. Tačiau jau XIX amžiaus pabaigoje meno terminas, nurodantis grožio ir dailumo siekimą, nunyko, nes atsirado meno kūriniai, atskleidžiantys ir tamsiąsias žmogaus gyvenimo puses: mirtį, skauską, neviltį, vienišumą. Meno terminą imta vartoti žmogaus kūrybai, išreiškiančiai individualią žmogaus prigimtį.
A. Čiurlionytė, A. Narčiūtė, J. Cieliešienė savo darbuose pateikia šias meno sąvokas: „Menas – ypatinga žmogaus veikla, kurios metu sukurti kūriniai parodo kūrėjo vidinį nematomą pasaulį raiškiai ir tokia forma, kuri labiausiai prieinama. Dėl šios veiklos atsiradę kūriniai yra individualus kiekvieno kūrėjo pasaulis, o kartu ir jo laikmečio atspindys.“ „Menas – tai specifinė žmogaus veikla, kurios tikslas vaizdais, garsais, judesiais perteikti tikrovę, išreikšti mintis, jausmus, sudėtingą vidinį žmogaus pasaulį.“ Meno įvairovė priklauso nuo jį kuriančių žmonių įvairovės. Kiekvienas žmogus turi savo išraiškos būdą. Tradicinės meno šakos: literatūra (žodžio menas), muzika (garso menas), šokis (judesio menas), teatras (vaidybos menas), dailė (plastikos menas), architektūra (statybos menas), fotografija (vaizdo menas), kinas (vaizdo ir garso menas). Kaip netradicinė meno šaka išskiriamos šiuolaikinio meno formos (fluxus, videomenas, multimedia ir kt.).3. Menas – kas tai?Žmogų menas lydi visą gyvenimą. Visa žmogaus aplinka, būtis ir buitis vienaip ar kitaip susijusi su menu. Menas – plati sąvoka. Plačiausia prasme, anot menotyrininko J. Griniaus, menas yra geras pritaikymas priemonių siekiamam tikslui. Tai visokio veiksmo (virimo, plaukiojimo, politikos) menas. Siauresne prasme menas reiškia daiktus, kuriais žmonės siekia daugiau ar mažiau grožio. Tai apima dailųjį ir taikomąjį meną. „Siauriausia prasme menu vadinami architektūros, skulptūros, tapybos, poezijos, muzikos, dailiojo šokio, teatro ir kino kūriniai, kuriais atskleidžiamas žmogui prasmingas būties aspektas, kuris, intuityviai pažintas kūriny, suteikia nesuinteresuoto džiaugsmo, vadinamo grožine, arba estetine, emocija.“ Būties mįslės konkretus praskleidimas estetiniams regėjimui yra esminė dailiojo meno žymė. Ja jis atskiria nuo taikomojo meno. Taikomojo meno tikslas – patenkinti praktiškus reikalus, nepamirštant grožio (dailūs baldai, drabužiai). Naudos tikslu taikomasis menas susilieja su pramone ir amatais, o estetinio džiaugsmo tikslu taikomasis menas susilieja su dailiuoju. Dailiojo meno tikslas yra pačiuose kūriniuose. Šituo nenaudos atžvilgiu dailusis menas panašus į filosofiją. Tačiau nuo jos skiriasi tuo, kad nesiverčia sąvokomis, nei indukcijos, nei dedukcijos metodais. „Dailiojo meno idėjos išplaukia visada iš konkrečių kūrinių, pažadintų intuicijos ir skirtų intuicijai“ . Šiuo atžvilgiu menas priartėja prie religijos, kur intuicijai yra nemažai vietos. Tik religijoje intuicija nesusieta su jokiu daiktu, o dailiajame mene ji visada neatskiriamai susijusi su daiktine tikrove (kūriniais) ir dar yra estetinė, daugiau ar mažiau nesuinteresuota praktine nauda. Praktinė nauda nėra visai išskirta, nes tiek objektų, tiek subjektų atžvilgiu praktiškai išvesti ribą tarp taikomojo meno ir dailiojo meno yra sunku, nes estetinė intuicija priklauso ir nuo kūrinio, ir nuo žiūrovo-klausytojo-skaitytojo. Yra nemažai kūrinių, kur praktinių ir estetinių tikslų persvarą sunku nustatyti. E. H. Gombrich knygoje „Meno istorija“ išskiria meną didžiąja raide M. Jis teigia, kad „tokio dalyko kaip Menas, iš tikrųjų nėra. Yra tik menininkai. Kažkada tai buvo žmonės, kurie pakėlė spalvotą žemės grumstelį ir ant urvo sienų nubrėžė apytikres bizono formas; šiandien kai kurie iš tokių žmonių perka dažus ir komponuoja plakatus ant statybas juosiančių tvorų; jie darė ir tebedaro ir daug kitų dalykų. Galima tokią veiklą vadinti menu, jei nepamiršime, kad įvairiais laikais įvairiose vietose šis žodis reiškė ir reiškia skirtingus dalykus… “ Autorius sako, jog apie meną niekada nesužinosime visko, visada atsiskleis vis kokių nors naujų dalykų. Meno kūriniai yra tarsi tokie pat neišsemiami ir nenuspėjami, kaip ir žmonės. „Tai savitas, visai atskiras pasaulis su savais keistais įstatymais ir nuotykiais. Nė vienas žmogus neturėtų manytis žinąs apie jį viską, nes niekas visko negali žinoti. […] Daug geriau nieko nežinoti apie meną, negu žinoti apie jį šiek tiek, nes iš tokio žinojimo gimsta snobas.“ Platonas, kurdamas idealios valstybės modelį, siekia susieti meną tik su grožiu „…mums reikia ieškoti tokių menininkų, kurie dėl savo įgimtų gabumų galėtų eiti grožio ir grakštumo prigimties pėdomis“, ir priskiria menui auklėjamąją funkciją: „… ar ne dėl to menai auklėja, kad ritmas ir harmonija giliausiai įsiskverbia į sielos gelmes ir stipriausiai ją paveikia?“ Platonui menas – grožis ir gėris.Menas G. V. Hėgelio supratimu turi būti ne tobulas gamtos pamėgžiojimas, o šis tas daugiau, savitos gyvybės apraiška, besiliejantys žmogaus jausmai. „Apskritai pasitenkinimas, kurį patiriame dėl tobulo pamėgžiojimo, visuomet yra seklus, nes žmogus turi kur kas didesnį pagrindą džiaugtis tuo, ką pats iš savęs sukuria.“ G. V. Hėgeliui menas – nepamėgdžiotas grožis.D. Volš užsimena apie už tam tikrą meno pažintinę šerdį – menas kažką atskleidžia, jis turi pažintinį turinį, tačiau neteigia, kad menas iš esmės atskleidžia realųjį pasaulį. „Nors meno kūrinys …yra sukurtas iš jutiminės medžiagos, kuri, būdama tokia, priklauso realiam pasauliui, ir nors jame matyti menininko gyvenimo ir kultūros žymės, jo svarbiausias tikslas yra jutiminio simbolizmo pagalba pavaizduoti mums idealią galimybę.“ D. Volš menas – idealios galimybės vaizdavimas.T. Manrou teigia, kad menas teikia estetinį patyrimą. Estetinis patyrimas skiriasi nuo kitų pagrindinių patyrimo ir reagavimo tipų tuo, kad jį sukelia tik menas. I. Kanto menas nekopijuoja tikrovės, tai nėra nei gėris, nei tiesa, nei nauda. Mene svarbus estetinio sprendimo kontempliatyvumas – objekto ypatumo susiejimas su pasitenkinimo ir nepasitenkinimo jausmu. I. Kantas pasisako už dailųjį meną tik kaip genijaus kūrinį, kadangi dailiojo meno sąvoka neleidžia, kad sprendimas apie jo kūrinio grožį būtų gaunamas iš kurios nors taisyklės. Genialumas yra talentas sukurti tai, kam negali būti jokios apibrėžtos taisyklės (originalumas); genialūs kūriniai turi būti modeliai (pavyzdiniai), tarnauti kaip sektinas pavyzdys; genialus kūrėjas pats nežino kaip jam kyla idėjos ir ne jo valia jas pranešti tokiomis instrukcijomis, kuriomis įgalintų kitus sukurti panašius kūrinius; gamta diktuoja per genijų meno taisyklę tik tiek, kiek tai turi būti dailusis menas. F. Nyčė akcentuoja meno kuriamos regimybės būtinumą žmogui, nes, anot jo, mes jokiu būdu neiškęstume mokslo teikiamo visuotinio netikroviškumo ir melagingumo supratimo. Meno esmė – amžinoji paslaptis. Ji atsiskleidžia tik tiek, kiek genijus kūrybos akte susilieja su pirminiu pasaulio menininku, nes to akto būsenoje jis tuo pačiu metu yra subjektas ir objektas, drauge poetas, aktorius ir žiūrovas.4. Meno funkcijos Meno reikšmę žmogaus gyvenime nusako meno funkcijos:• estetinė – ugdo estetinius jausmus, tobulina žmogų ir aplinką, skatina siekti harmonijos ir grožio;• pažintinė – meno kūrinys supažindina su įvairių epochų laikotarpiais aukštinamomis vertybėmis, istoriniais momentais, religija;• komunikacinė – menas yra tarsi gija, puoselėjanti žmonių bendravimą. Nors ir nemokėdami užsienio kalbų, iš meno kūrinių galime sužinoti apie šalies tradicijas, kultūros ypatumus, nūdienos problemas ir siekius;• auklėjamoji – menas formuoja visuomenės siekių idealus, auklėja dorą, garbingą žmogų ir pilietį;• hedonistinė – meno savybė teikti malonumą.Literatūros sąrašas
1. Dailės žodynas. – Vilnius, 1999;2. Cieliešienė J. Meno istorijos ir dailės pažinimo pagrindai. – Jonava, 2000;3. Grinius J. Grožis ir menas.- Vilnius, 2002;4. Gombrich E. H. Meno istorija. – Vilnius, 1997;5. Narčiūtė A., Čiurlionytė A. Dailė. Trumpas dailės kursas. – Vilnius, 2000;6. Sodeika T., Baranova J. Filosofija. – Vilnius, 2004.