LIGOS FILOSOFINĖ SAMPRATA

TURINYS

ĮVADAS...........................2psl.

TEORINĖ DALIS......................3-6psl.

1. Ligos kaip demonai arba dieviškos idėjos.........4psl.
2. Žmogaus sveikatą griaunantys veiksniai........4-6psl.

2.1. Žmogaus organizmą griaunančios vidinės ir išorinės jėgos4psl.

2.2. Mąstymo įtaka žmogaus sveikatai..............6psl.

ĮVADAS

Anot Vydūno, ( Raštai II, 312-327psl. ) sveikata – lygnašos būsena. Liga tai, kad kūno gyvenimas trukdytas. Giliau ją supranta tie, kurie tiki, kad pagaliau galia, kuri kūną kuria, viską pataisysianti. Vydūnas šią galią vadina prigimtį. Sveikata yra griaunama tada, kai kūną kuriančiąjai galiai yra užduotas per didelis arba neįprastas darbas. Panašūs dalykai gali įvykti ir jausmų-geismų srityje. Sukeltos nepaprastos būsenos gali iš pagrindų apversti šiios gyvatos gyvenimą. Ir tada žmogus yra ligonis. Pasak Wulf H.R., Pedersen S.A., Rosenberg R. (Medicinos filosofija, 2001), ligos yra, tarsi, savaime egzistuojantys „dalykai“, kuriuos gydytojas atranda. Ligos laikomos kone demonais, kurie puola žmones ir juos kamuoja. Iš čia išplaukia sąvoka platoniškoji idėja, kuri taip plačiai naudojama klinicistų. Žinoma, nenorime teigti, kad gydytojai palaiko platono dokrinas, tačiau jie linkę nepastebėti, kad ligų klasifikacija yra dirbtinė, o ligos nepriklausomai egzistuoja.

TYRIMO TIKSLAS: Atskleisti sveikatos griovimo ir ligos atsiradimo priežastis.

TYRIMO METODAI: Mokslinė literatūros analizė, nuurodyta literatūra. Darbas susideda iš 2 dalių.

UŽDAVYNIAI:1. Išsiaiškinti vidinės sveikatos griovimo aplinkybes.

2. Nurodyti išorines sveikatos griovimo aplinkybes.

3. Įrodyti, kad neigiamos mintys griauna žmogaus sveikatos harmoniją.

4. Išsiaiškinti filosofinę ligos prasmę.

LIGOS KAIP DEMONAI AR
DIEVIŠKOS IDĖJOS

Ligos yra tarsi savaime egzistuojantys „dalykai“, kuriuos gydytojai atranda. Ligos laikomos kone de

emonais, kurie puola žmones ir juos kamuoja pasireikšdami asmenimis, kuriuos užpuolė. Įdomu, kad toks alternatyvus požiūris į ligos darinio statusą girdimas ne tik neoficialiuose pokalbiuose, bet sutinkamas ir sudėtingose klinikinio mąstymo analizėse. Pavyzdžiui, Alvinas Feinsteinas savo knygoje „Klinikinis sprendimas“ rašo, kad atskiro paciento sirgimas yra sąveikos tarp ligos ir jos šeimininko rezultatas.
Tokios formuluotės primena Platono filosofiją. Galima prisiminti, kad Platonas laikė universalijas dieviškomis idėjomis, kurios yra realios, amžinos ir nekintančios, o daigtas tėra tik laikini šių idėjų atspindžiai. Pagal tokį požiūrį Felis domesticus idėja yra reali ir amžina, o visos tos katės, kurias matome aplinkui, tėra tik netobulos šios idėjos kopijos. Tą paslaptingą ligą, kuri Fensteino knygoje sąveikauja su šeimininku, galima interpretuoti ir tokia prasme: ji yra platoniškoji idėja , o atskiro paaciento liga yra tik netobulas tokios idėjos atspindys. Tipiniai atvejai, autorių aprašyti medicinos vadovėliuose taip pat gali būti prilyginti Platono idėjoms, kurias dažniausiai nevykusiai kopijuoja klinicistas vizitacijos metu matydamas pacientus.
Žinoma, nenorime teigti, kad kas nors iš gydytojų tiki, jog ligos yra žmones puolantys demonai, ar kad daktarai palaiko Platono dokrinas, bet vis dėlto jie linkę nepastebėti, kad ligų klasifikacija yra dirbtinė, ir nesusimąstydami apibendrina, jog ligos kažkaip nepriklausomai egzistuoja. Mūsų manymu, toks požiūris į ligų klasifikaciją, kurį pavadinsime platoniškuoju požiūriu, turi ke
eleta subtilių pasekmi

ŽMOGAUS SVEIKATĄ
GRIAUNANTYS VEIKSNIAI

Žmogaus organizmą griaunančios
vidinės ir išorinės jėgos

Sveikata lygnašos būsena. Liga tai, kad kūno gyvenimas trukdytas. Giliau ją supranta tie, kurie tiki, kad pagaliau prigimtis visa pataisysianti. Prigimtimi vadina galią, kuri kūną kuria. Toji jiems rodos, turbūt buvusi kaip nors susilpnėjusi. Ir todėl sveikata griuvusi.

Taip atsitinka dažnai, sakysim, žmogus valgęs sunkiai virškinamą valgį. Tada kūną kuriančioji galia juo vargdama lyg pailsta. Ir nebegali visam kūnui reikšti, ką ji reikšti turėtų. Sveikata yra griaujama, kad kūną kuriančiąjai galiai yra staiga užduotas per didis arba neįprastas darbas.

Panašūs dalykai gali įvykti ir jausmų-geismų gyvatoje. Sukeltos nepaprastos būsenos gali iš pagrindų apversti šios gyvatos gyvenimą. Ir tada žmogus yra ligonis.

Protavimo gyvatoje veikia tikra kuriančiosios galios rūšis. Ji gali būti slopinama, jeigu jai užduodama, ką ji vykdyt neįstengia. Kalti žmogui nuolatai į galvą jam neprieinamas nuomones, ir jis pagaliau bus nesveiko protavimo žmogus. Jo sveikata bus minčių gyvatoje griauta.

Geismų gyvatoje nesmagumas jaučiamas, jeigu žmogaus nuotaikai priešingas ūpas yra žadinamas..

Žmogaus asmenybės gyvenimo sritys visos santykiauja. O, kad vienur darosi netvarka, visa asmenybė yra skriausta, jos lygneša užgauta-trikdinta. Paties žmogaus ir jo protavimo bei geismų gyvatos santykiavimas su kūnu yra reikalingas. Jis vienas negali vesti savo gyvenimo bylą.

Jeigu geismų gyvata ir pasiliktų santykyje su kūnu, be

et protavimo gyvata nesantykiuotų su jiedviem. Žmogus gal ir atrodytų sveikas, bet savo reiškiniuose jis nebūtų aiškus, būtų netvarkus-nedarnus. Jam ko nors trūktų. Jis būtų laikomas bepročiu.

Žmogaus asmenybės gyvatų santykiavimą tyčia ardoma tai vadinama,“hipnotiškais“ bandymais. Jie kaip tik silpnina asmenybės gyvatų santykiavimą ir pačią žmogaus esmės valdžią asmenybės gyvenime. Visi tiems bandymams pasiduodantieji jau savo gyvenimo viduje sužeidžiami. Jų asmenybės gyvenimas nuodugniai ardomas.

Žmogiškosios dvasios- sielos valdymas žmogaus asmenybėje suvaržomas arba, kad dvasia- siela pati silpninama, tada sveikata griaujama iš pagrindų.Jeigu žmogiškumo pradas dar nėra įsigalėjęs, yra dar silpnas- nepribrendęs. Tada žmogus gali būti sveikas. Menko žmogiškumo žmonės greit yra linkę visokius nuodus vartoti, būtent alkoholį, tabaką ir kitus, ir žūvą arba vienaip ar kitaip menkėja.

Paprastai žmonės tiki aplinkoj esąs jų gyvenimo gaivestis. Iš dalies taip ir yra.

Kiek jau reiškia sveikatai skirtumas tarp šilumos ir šalčio, tarp šviesos ir tamsos. Kūnui tenka labiausiai vidutinis šilumos laipsnis, ne per didis ir ne per mažas oro drėgnumas, ne per aiški šviesa,tyras oras ir vanduo, tikras valgis, nedidelis jo saikas ir t.t.

Kūnas tarpsta tiktai ypatingose sąlygose. Jo gyvenimui reikalinga lygneša. Kuomet ko nors per daug arba per maža kūnui teikiama, jo gyvenimo lygneša griaujama ir jis ligotas.

Nuo visų iš aplinkos pereinančių slaptų ir
r žinomų priežasčių sveikatai griauti kūną gina jį kuriančioji jėga. Kad koks kūno narys sužalotas, jų prigimties išgydomas.
Sulūžęs kaulas suauga, žaizda užgyja. Bet čia yra ribų. Driežui netekus nario, jam užauga visai naujas. Žmogui paprastai taip nėra. Driežas yra driežų veislės dalis. Žmogus yra dvasinis vienetas, kurs tiek reiškia kūnui, kad ji nebedirba visiškai saviškai. Todėl žmogaus kūne kuriančioji jėga atsišaukia ne vien į bendrąją gamtos gyvybę, bet ir laukia paramos iš žmogaus esmės.

Labai aukštai iškilusiems žmonėms nieks nebegali kenkti. Ir nuodai jų nebeužgauna. Tokių žmonių kuriančioji galia taip gerai stiprina kūną, kad jis netrukus išmeta, kas jam yra žalinga.

Daugiau dar negu aplinkos jėgos gali griauti sveikatą paties žmogaus vidaus jėgos.

Aplinka neįstengtų griauti žmogaus sveikatos, jeigu jo vidaus būsenos nebūtų tam sąlygos. Žmogaus kūnas, vienas paliktas, gana dažnai galėtų apsiginti nuo griovikų, mokėtų prisitaikyti prie aplinkos pakitimų. Bet, būdamas žmogaus kūnų, jis kitų žmogaus jėgų, kurios yra žmogaus esmės penimos, yra silpninamas. Tokios jėgos yra panūdimai, geiduliai, ūpai, aistros. Geiduliai, verčia žmogų santykiauti su aplinka. Jie žmoguje žadina mintį, aplinkoje esą visą tai, kas teikia givybės. Paprasčiausias yra maisto, būtent valgio ir gėralo geidimas. Nėra reikalo daug valgyti. Bet geidulys žmogų varo, kadangi geidulys nori gyventi ir gėralo jautrinamas. Žmonės iš tikrųjų dažnai valgo ir geria ne todėl, kad kūno gyvenimui tai reikalinga, bet kadangi yra skanu. Geidulys noriai penimas, auginamas, geismo jaudrinamas trikdo kūno gyvenimą, ir nuodai verčia jį į kitas vėžias.

Kūnas gyvena gamtos dėsniais. Jam reikia poilsio tikru laiku. Nemiegotos naktys yra sveikatos griovimo laikai.

Nuodai žudo instinktą. Netekes instinkto, žmogaus kūnas nuolatos pavojuje. Jis nebegali rinktis, kas jam naudinga, ir nebegali priešintis tam, kas jam žalinga. Ir žmogus valgo, geria ir daro, kas jo sveikatą griauja.

Mąstymo įtaka žmogaus
sveikatai

Protavimo gyvata yra žmogaus asmenybės gyvenimo vidurys.

Geiduliai varo žmogų. Jie reikalauja išminčių aiškesnių takų ir sau dar didesnės stiprybės. Visi gyvenimo nuotykiai žadina žmogaus protą ir aukštesnes jo jėgas, pagaliau patį žmoniškumą. Ligos skausmai ir skaudėjimai yra reikalingi žmogui pamokyti, kaip reikėtų gyventi, koks elgesys būtų tikrai žmoniškas.

Protavimo gyvata plinta per savo ribas, ji slegia, visas kitas žmogaus gyvenimo sritis. Ir ne vien kūno, bet ir dvasios- sielos kvėpavimas žmogaus gyvenime tampa ne darningas ir pradeda silpnėti- žūti. Kaip visa tai, kas yra be darnos- harmonijos.

Žmogaus asmenybės gyvenimo sritys yra kūrybos išdava,yra kurtos jos valia ir galia. Kūrybos galia, iš tikrųjų yra sveikatos pagrindas.

Žmogaus asmenybėje ji yra pastačiusi žmoniškąją dvasią- sielą, kad ji atsišauktų į ją, kad ji rūpintųsi kuriančiąja valia ir galia. Bet, kad šis pradas pats silpnėja, kad jis silpninamas, jis nebegali padaryti to kas reikalinga sveikatos griovimui priešintis.

Dvasi- siela nepasiekia stačiai geismų ir kūno gyvatos. Ji kuria mintis ir jų darbas, būtent protavimas, veikia geismų gyvatą ir kūną, tokiu būdu jos galia įsineša net į jausmų pasaulį ir į jo turinį. Pasaulis ir jo turinys iš savo pusės veikia žmogų, kurs į tai atsiliepdamas paprastai pasilieka natūralus.

Doras gyvenimas yra vyriausias žmogaus buvimo pasaulyje ir todėl jo sveikatos pagrindas.

Kekviena mintis, kuri veda į geidulių tarnybą, kerta žmogaus esmę, tą vos vienas antras tenumano.

Žmoniškumo prado sunykimas aiškėja pirmiau tik iš asmens elgesio. O pastebi tai tiktai giedros akys. Toliau tai pradeda reikšti ir sveikatai.

Kad žmogus linksta kalbėti, kas bloga, kas pikta, kas nešvaru, kas nedora, kad jam tinka kitus šmeižti, apžodžiuoti, juos niekinti, tada aiškus yra žmoniškosios jo esmės silpnėjimas.

Meluodamas žmogus veikia prieš savo išmanymą, prieš išmintį ir sąžinę. Žinodamas, kaip dalykai yra, ir sakydamas kita ką, žmogus pats žudo tikrąjį savo žinojimą. Ir tuo žudo savo esmę. Vėlgi, ką nors žadėdamas, žmogus ryžtasi tai ištesėti,o to nedarydamas, jis naikina savo ryžtą ir tuo pačiu – savo valią ir pagaliau esmę. Ir taip iš lengvo nyksta, iš žmogaus asmens, žmoniškumo pradas,ir jos sveikata griūva.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Vydūnas „Raštai II“ 312-327 psl.
2. Wulf H.R., Pedersen S.A., Rosenberg R.(2001) Medicinos, Charibdė 80-83psl.

Leave a Comment