Laisvės problema filosofijoje

Turinys

Įvadas..............................3

1. Laisvės samprata ........................4
1.1. Laisvės subjektas .......................4
1.2. Laisvės objektas .........................6
2. Laisvės vykdymas ........................6
2.1. Laisvės ir būtinybės santykis ...................7
2.2. Laisvė žmonių santykiuose....................7
3. Mąstytojai apie laisvę .......................8

Išvados..............................11
Literatūros sąrašas..............................12Įvadas
Rašto darbo tema yra „Laisvės problema filosofijoje”. Laisvės tema yra viena iš dažniausiai diskutuojamų problemų tiek filosofijoje tiek ir kituose moksluose.

Yra daug laisvės apibrėžimų, tačiau kuris jų yra tiksliausias sunku pasakyti. Kiekviename iš jų yra dalele tiesos ir kiekvienas žmogus turi pasirinkti kas jam yra Laisvė, ir kokį jis gyvenimą tūrėtų gyventi, kad būtų laisvas. Savaime kyla klausimas ar yra absoliuti laaisvė ir į šį klausimą, geriausias atsakymas pateikiamas Epikteto knygoje: „Laisvas tas, kas gyvena kaip nori, kurio negalima priversti nei žodžiu, nei veiksmu, kuriam negalima trukdyti, kurio siekimai nežino kliūčių, linkimas – tik sėkmingas, grasa – be pralaimėjimų. Tad kas gi nori gyventi klysdamas? – Niekas. Kas nori gyventi apsirikdamas, klupdamas, neteisingas, nesivaldydamas, skųsdamasis likimu, žemas? – Niekas.”

Dar vienas, šiek tiek trumpesnis, bet labai geras apibrėžimas yra pateikiamas Epikteto knygoje “Rinktinė”, kurioje sakoma, kad „Laisvais vadiname tik tuos, kurie nepakelia nelaisvės, sugauti iš karto miršta, taaip jie pabėga”.

Darbo tikslas yra nustatyti ar egzistuoja absoliuti Laisvė?

Kad būtų pasiektas rašto darbo tikslas, iškeliami šie uždaviniai:
• Apibrėžti kas yra Laisvės objektas ir subjektas.
• Kuo skiriasi ir kuo panašios filosofų mintys apie laisvę.

Rašant rašto darbą, medžiaga buvo imama tik iš

š knygų, ir pagrindinės jų buvo: Baranova J., Filosofinės etikos chrestomatija, Baranova J., Etika: filosofija kaip praktika, Rybelis A., Epiktetas, Šulcienė L., Lapašinskas L., sudar., Filosofijos chrestomatija. 1. Laisvės samprata
Kas yra laisvė? Laisvė yra esmiškai susijusi su asmeniu, o asmuo yra sunkiai logine prasme apibrėžiamas, todėl ir laisvė yra sunkiai nusakoma. Laisvės “apibrėžtys” paprastai yra arba grynai neigiamos, arba vien aprašomosios, nusakydamos tik sąlygas laisvei vykdyti: prievartos nebuvimas, galimybę rinktis.., bet ne pačią jos esmę.

Pasak K. Rahnerio, katalikų teologo ir jėzuito, “Laisvės esmę sudaro absoliučiai sava asmens galia apspręsti patį save.”

Laisvė yra paties žmogaus galia, kurią jis pats ir vykdo kaip savąją: savu vardu ir savo atsakingumu, pats iš savęs ir pats savimi. Tai jo paties galia ontologine žodžio “ppats” prasme. Asmens veiksmas yra tiek laisvas, kiek jis yra jam savas; tai reiškia: kiek jis yra jo paties veiksmas, jam neprigimtas, nepriverstas neįsakytas. Čia tinka J. Girniaus posakis, “negalima žmogaus nei priversti būti laisvu, nei jam uždrausti būti laisvam”.

Laisvas veiksmas yra paties savęs priežastis ir kaip tik todėl visados pradinis. Motyvas, taip dažnai siejamas su laisvu veikimu, yra ne laisvės šaltinis, o tik jos reiškimosi pateisinimas proto akivaizdoje. Motyvas laisvę ne įgalina, o tik pateisina ar nepateisina. Tačiau ir ne
epateisinamas veiksmas yra laisvas. Pateisinamas ar nepateisinamas kaip tik todėl, kad laisvas. Savo esmėje laisvas veiksmas yra nemotyvuotas. Nes jei jis turėtų būti motyvuotas, tai šiam motyvavimui irgi ieškotume motyvo – ligi begalybės, kol galu gale atsidurtume tokiame taške, kuris iš tikro jokio motyvo neturi: tai pati pradžia, kur klausimas “kodėl” nebetenka prasmės. Laisvė yra nepriklausomybė nuo “kodėl”. Klausti laisvės atveju “kodėl”, reiškia ją paneigti .1.1. Laisvės subjektas
Kas yra laisvas? Pasak K. Rahnerio, kurio laivės aprašą čia toliau interpretuosiu, tikrasis laisvės subjektas yra tas kuriam laisvė yra jo būsena. Esame įpratę sudėti laisvę į valios rankas. Beveik kiekvienas mūsų apmąstymas prasideda valios laisve ir tuo būdu jau iškarto užkerta kelią į tikrąjį laisvės nešėją, nes valia yra tik žmogaus būtybės pajėga – ne mažiau ir ne daugiau. Pajėga jau vien dėl to negali būti nešėja, kadangi ji pati reikalauja nešėjo: pajėga juk visada yra kieno nors pajėga. Valia anaiptol nėra savigalė, vadinasi, nepriklausoma. Ji yra mano valia: ne ji mane apsprendžia, bet aš ją apsprendžiu, ją auklėdamas, stiprindamas ar silpnindamas, grūdindamas ir lenkdamas ta bei kita kryptimi. Dažnai sakoma, esą valios objektas yra gėris, tačiau asmuo gali priversti savo valią rinktis blogį ir jį vykdyti. Asmens atžvilgiu valia anaiptol nėra laisva. Ji vykdo tai, ką as
smuo jai įsako. Įmanomas dalykas, kad ji tai daro nenoromis, tačiau vis tiek daro, kadangi asmuo to nori. Valia yra įrankis laisvam asmens veiksmui, bet ne šio veiksmo autorius: jo autorius yra asmuo. Užtat ne valia atsako už laisvą veiksmą, o asmuo už jį atsako. Asmuo negali nusikratyti atsakomybės nurodydamas, esą dėl to esanti kalta jo valia, kadangi jis atsako už tos valios pobūdį.

Žmogus yra ne tik individas, nešąsis bendrą žmogiškąją prigimtį, bet ir asmuo, nesąs šia prigimtimi ir suvokiąs ja nesąs. Žmogus yra ne tik būtybė apskritai, bet ir Aš- būtybė skirtinai. Jis yra ne tik rūšies atstovas, galįs skaičiumi didėti be galo, bet kartu ir vienintelis, nepakartojamas ir neatstojamas. Tardamas Aš, žmogus atskleidžia visiškai naują ontologinę plotmę, kurioje jis yra vienkartiniu būdu: būti vieninteliu yra Aš būsena. Asmuo negali būti pakartotas – nei tuo pačiu metu, nei paeiliui. Kitaip tariant, asmuo negali buvoti keletu egzempliorių. Žmogiškasis Aš yra kiekviename vis savas ir vis kitas.

Prigimtis yra asmens, bet ji nėra asmuo. Ji yra mano, bet ji nėra aš: aš esu ne – ji. Apie viską galiu tarti, kad tai mano, mano kūnas ir mano siela, mano protas ir mano valia, mano jausmas ir mano jutimas. Tačiau niekas iš šios visuotinės ma
ano savasties nesu aš pats – nei kūnas, nei siela, nei protas, nei valia, nei jausmas, nei jutimas. Jokiame prigimties sande manęs paties kaip Aš rasti negalima: viskas yra mano niekas nesu aš pats.

Šioje visapusiškoje asmens esybėje kaip tik ir buvoja žmogaus laisvė. Asmuo yra laisvas subjektas arba jos nešėjas ir laisvų veiksmų autorius. Ne mano prigimtis, neišskyrus nė valios, yra laisva, bet aš pats esu laisvas – niekas kitas manyje.

Asmens šaknys glūdi kūrime žmogaus kaip Dievo Tu. Tuo pačiu šiame kūrime glūdi ir laisvė. Laisvės kilimas ir žmogaus kilimas yra neperskiriami. Kaip asmuo, būdamas individualybė, negali kilti iš būtinybės. Kitaip tariant, nei asmens, nei laisvės šaknų negalima rasti kosmologinėje srityje, kadangi šioje srityje viešpatauja ir bendrybė ir būtinybė .1.2. Laisvės objektas
Laisvas asmens veiksmas krypsta ne į ką kitą, kas buvotų šalia šio veiksmo subjekto, bet į patį subjektą. Kitaip tariant, laisvės subjektas ir laisvės objektas yra tas pats, būtent žmogaus asmuo. Būtų neteisinga kalbėti apie laisvę kaip absoliučiai savą galią, imančią mane patį savo žinion. Tokiu atveju ana galia tik įsijungtų į aibę prigimties galių, kurios tiesa, yra mano galios, kurios veikia tik skatinamuoju, o ne apsprendžiamuoju būdu.

Iš laisvės kilęs žmogaus pavidalas ir yra esmė. Ji nėra jam duota gimimu, kaip visa psichofizinė sąranga arba jo prigimtis. Ji yra jo paties ryžto pasekmė, todėl paskesnė už jo būvį. Štai kodėl jo esmė priklauso tik jam pačiam. Ji reiškia ne kokia nors bendrybę, kuri jį jungtų su kitais, bet kaip tik jo individualybę arba jo paties būdingumą, kuris padaro jį vieninteliu. Jo esmė yra jo paties regimybė. Jo paties susikurta esme jis yra tai, kas yra. Užtai esmė nepriklauso jo prigimčiai arba jo būtybės sąrangai, kuria dalinasi su kitais. Ji priklauso tik jam vienam. Ji yra objektyvuota jo laisvė lame pačiame.

Jo paties pavidalas arba apmatas ir yra tai, į ką krypsta ir ko siekia jo laisvė. Tai pats tikrasis ir konkretus laisvų veiksmų objektas. Tai jo paties “veidas”, kuriuo buvoju pasauliui priešpriešiais ir kuriuo skiriasi nuo kitų asmenų, turinčių kitokį “veidą”.2. Laisvės vykdymas
Laisvė, kaip galima apspręsti patį save, veda mus į ją kaip į veiksmą, vadinasi, į aktyvųjį žmogiškojo būvio pradą: laisvė yra tik vykdoma. Vykdymas priklauso laisvei tokia pat prasme, kokia mąstymas priklauso protui: tai ontologinio pagrindo egzistencinė regimybė. Štai kodėl nėra nevykdomos laisvės, kaip nėra nemąstančio proto, nes atsisakyti laisvę vykdyti galima tik laisvu veiksmu, vadinasi, jos vykdymu.

Laisvėje kaip santykyje slypi ir jos absoliutumo dialektika. Laisvė visur vadinama absoliučia galia apspręsti pati save. Ir vis dėlto šis laisvės absoliutumas yra dviprasmis: būti laisve ir vykdyti laisvę yra anaiptol ne tas pat. Žmogus kaip laisvė yra neapibrėžtas, kadangi “apibrėžta laisvė” yra prieštaravimas: kurti žmogų laisvą ir apibrėžti laisvę reikštų kurti žmogų nelaisvą ir tuo pačiu ne-žmogų. Neteisinga yra tvirtinti, kad tikrasis filosofijos uždavinys laisvės atžvilgiu yra “nustatyti laisvės ribas” (N. Hartmann). Žmogus turi nuolatos veržtis iš nelaisvės į laisvę, niekad nepajėgdamas jos galutinai užbaigti. Laisvės vykdymas yra ne vienkartinis veiksmas, o vyksmas be perstojo.2.1. Laisvės ir būtinybės santykis
Gamta yra būtinybės ertmė, ir šioje ertmėje tenka mums buvoti – mums kaip laisve esančioms ir laisvę vykdančioms būtybėms. Betgi būtinybė yra laisvės priešingybė: kas veikia būtinai, tas savaime veikia nelaisvai. Kaip tad galime vykdyti laisvę tokioje erdvėje, kuri yra apspręsta nelaisvės? Niekas negali neigti, kad gamta yra valdoma būtinybės, bet taip pat niekas negali neigti, kad žmogus istorijos eigoje nuolatos laisvinasi iš šios gamtinės būtinybės.

Paprastai yra manoma, kad laisvė išskirianti būtinybę: žmogus esąs laisvas tik nugalėjęs būtinybę. Susitaikyti su būtinybe dar anaiptol nereiškia vykdyti savo laisvės, kadangi būklėje be išeities būtinybė valdo mus, o ne mes būtinybę. Tokioje būklėje būtinybės prisiėmimas ar jos atmetimas yra tik etiškai psichologinis veiksmas, realios mūsų būklės nekeičiąs ir mūsų laisvės nė kiek neapreiškiąs. Kaip G. Plechanovas pastebi, jog “laisvė be būtinybės yra negalima”.

Gamtos veikimo padarinių tikrumas yra laisvės prielaida, padarinių numatymas yra tikrumo prielaida, gamtos veikimo būtinybė yra numatymo prielaida. Taip susiklosto sąsaja tarp laisvės ir būtinybės pasaulyje. Laisvė pasaulyje gali būti vykdoma tik remiantis jame veikiančia būtinybe. Laisvi galime būti tik tokiame pasaulyje, kuris pats nėra laisvas. Laisvė būtinybės neneigia, priešingai, ji jos reikalauja ir ja remiasi. Tuo būdu ant būtinybės pagrindo ir auga “laisvė”.
Žmonijos istorija yra jos laisvės istorija, istorijos kova su gamta, palenkiant šios būtinybę žmogaus valiai. Žmonijos būvis pasaulyje yra pasiuntinybė, kad savais kūriniais arba kultūra jis vykdytų savo laisvę, o tuo pačiu kurtų ir savo paties “veidą”, tapdamas pasaulio tikslu bei prasme.2.2. Laisvė žmonių santykiuose
Gyventi šioje žemėje reiškia būti tarp žmonių. Žmonės dažnai skirtingai suvokia vienatvę, nes vienatvė nėra tik paprasta kito žmogaus stoka. Vienatvė yra neigiamasis bendrabūvio ženklas. Žmogus nesijaustų vienišas, jei nebūtų pripratęs būti drauge. Šis pripratimas padaro žmogų kitam atvirą, ir vienatvė atsiranda tada, kai žmogaus atvirumas kitam nėra šio “kito” užsklendžiamas. Vienišai jaustis gali žmogus ir minioje, ir atvirkščiai, žmogus gali nebūti vienišas net likęs vienas.

Būti drauge reiškia ir laisvę vykdyti drauge. Tačiau ar tai yra įmanoma? Juk žmogaus laisvė yra tik jo, taip pat kaip ir kito žmogaus laisvė priklauso tik jam pačiam. Kokiu būdu galėtų šios dvi laisvės taip sutart, kad jų vykdymas eitų ta pačia linkme. Laisvė juk yra tik todėl laisvė, kad pats žmogus viską sprendžia, priešingai nei bendrininkas. Laisvės sankirtis darosi neišvengiamas. Jei sambūvio ertmėje vykdoma laisvė susikerta su kita laisve, tai viena laisvė turi likti daugiau ar mažiau neįvykdyta. Tai kaip galima būtų išvengti šios grėsmės?

Visų pirma yra pat paprasčiausias atsakymas. Jei du žmonės negali savo laisvių vykdyti vienoje ertmėje, tai reikia jiems persiskirti pasitraukiant vienam nuo kito ir vykdyti savo laisves taip, kad jos būtų ne kartu viena su kita, bet šalia vien kitos.

Antras atsakymas būtų istorinė patirtis, trunkanti ir mūsų dienomis, būtent: versti vienos ertmės vieną bendrininką, kad jis kad jis vykdytų kito bendrininko laisvę, atsisakydamas savosios.

Trečiasis atsakymas, ko gero vienintelis tikras sprendimas, kaip vykdyti laisvę būnant drauge, yra savos laisvės aprėžimas kito laisvės dėlei. Jei dvi laisvės neišsitenka pilnutiniu būdu toje pačioje ertmėje, tai reikia ne jas skirti (nes tai beveik neįmanoma), o jas abi apriboti, kiekvienai atsisakant savo pilnybės, nes tiks sumažinus savo laisvę atsiranda erdvės kito laisvei.3. Mąstytojai apie laisvę
Epikūras mano, kad didžiausią skausmą teikia klaidingas dalykų prigimties, dievų ir sielos likimo suvokimas. Skausmo nebuvimas – didžiausias malonumas.
Epikūras teigia, kad vieni troškimai yra įgimti, kiti, tiesiog tuščios svajonės. Vieni įgimti troškimai yra būtini, kiti – ne. iš būtinųjų vieni reikalingi laimei pasiekti, kiti – kūno nepriekaištingai būsenai, dar kiti – pačiam gyvenimui.

Natūralūs troškimai, teigia Epikūras, gali būti paprastai patenkinami, o kokybė malonumų, kuriuos mes tuomet patiriame, nebus dėl to menkesnė. Ir paprasti valgiai, kai vos apsiginam nuo bado kančios, teikia tokį pat malonumą, kaip ir prabangus gyvenimo būdas. Tie, kurie ieško malonumų prabangoje, kenčia nuo nebūtino skausmo. Praeities malonumų prisiminimas gali “sušvelninti” dabarties kančias.

Epikūro troškimo analizė skatina daryti išvadą, kad laisvė išvengti skausmo yra didžiausias malonumas.

Senka laisvę suvokia kaip laisvę nuo nerimo ir baimės. Laisvė yra nebijoti nei žmonių, nei dievų, nenorėti nieko gėdingo ir nereikalingo, visiškai valdyti patiems save. Senka, kaip ir Epikūras, nemano, kad, be filosofijos, yra kokia nors kita galimybė pasiekti visišką dvasios skaidrumą ir ramybę.

Epiktetas teigia, kad laisvė pasiekiama ne išpildant troškimus, o nugalint juos. Pasak Epikteto, pagrindinis stoiko tikslas – išugdyti vidinę dvasinę laisvę ir būti nepriklausomam nuo išorinių sąlygų. Laisvas tas, kas gyvena kaip nori: kurio negalima priversti nei žodžiu, nei veiksmu, kuriam negalima trukdyti, kurio siekimai nežino kliūčių. Todėl laisvais vadiname tik tuos, kurie nepakelia nelaisvės, sugauti iš karto miršta, taip jie pabėga.

Juozas Grinius, savo veikale Žmogus be Dievo svarstydamas laisvės problemą, remiasi prielaida, jog laisvė supuonuoja kaltę. Laisvė atvira gėriui ir lygiai taip pat blogiui. Laisvės suabsoliutinimas, vertybes daro santykinėmis. Šitai priveda prie savivalės. Tik absoliučios vertybės suteikia laisvei prasmę.

Imanuelio Kanto etikoje, laisvės sąvoka yra pamatinis proto sistemos principas. Laisvė pagrindžia moralės dėsnį. Žmogaus gyvenimas priklauso reiškinių pasauliui. Čia žmogus pavaldus laikui – būtiniems gamtos dėsniams, dėl to jis nėra laisvas. Tačiau protas gali ir turi į save žvelgti kaip į principų kūrėją. Kuriantis savo principus protas, darosi nepavaldus gamtiškajam pavaldumui, kada žmogus mąsto apie save ne kaip apie reiškinį, o kaip apie “daiktą savaime”, tada jis tampa nepriklausomas. Žmogaus sugebėjimas formuluoti moralės dėsnį liudija jo laisvę.

Siorenas Kjirkegoras laisvę suvokia kaip savęs pasirinkimą. Jis klausia: Kas esu aš pats? Ir pats atsako, kad Aš tai ir yra laisvė. Estetinis pasirinkimas neliudija laisvės. Čia aplinkybės renkasi individą, o ne individas aplinkybes. Tik būdamas etinėje stadijoje individas pakyla aukščiau aplinkybių ir renkasi pats. Ne tiek jau svarbu, ką jis pasirenka, svarbu, kad jis renkasi, kad jis renkasi nuoširdžiai ir ryžtingai.

Žanas Polis Sartras, kaip ir Kjirkergoras, žmogaus egzistenciją sieja su laisve rinktis. Sartras rašo ne tik apie individo laisvę, bet ir apie šios laisvės priklausomybę nuo kitų žmonių laisvės. Vos tik žmogus įsipareigoja, jis jau priverstas siekti ne tik savo, bet ir kitų žmonių laisvės.

Frydriichas Nyčė laisvę priešino laimei. Laisvė įgalina pamiršti įprastas vertybes ir išvysti pasaulį “vaiko” akimis. Naujas žvilgsnis skatina kurti naujas vertybes. Laisvas žmogus kuria save, tampa tuo, kuo jis gali tapti. Tokio žmogaus kelias – tai ėjimas lynu, iš gyvulio į antžmogį. Antžmogis – tai visų žmogaus galių išugdymas, didžiausia jo “valios valdyti” raiška. Laisvė leidžia žmogui tapti stipriu ir kūrybišku.

Ėrichas Fromas laisvos valios ir determinizmo problemą gvildeno psichologiniu aspektu. Jei žmogaus charakteris priklauso nuo aplinkybių, į kurias jis buvo patekęs vaikystėje, tai ar jis yra laisvas, kad būtų tuo, kuo norėtų būti? Pats Fromas atsako į savo užduotą klausimą, išskirdamas produktyvaus ir neproduktyvaus elgesio alt.ernatyvas. Pagrindinė žmogaus pareiga gyvenime yra sukurti save, tapti tuo, kuo jis potencialiai yra. Šiuo atžvilgiu Fromas primena Nyčę. Humanistinė etika, aiškindama laisvės klausimą, skatina ugdyti produktyviąsias žmogaus galias.Išvados
Rašto darbo tema yra „Laisvės problema filosofijoje”.

„Rašto darbe iškėliau du klausimus, į kuriuos atsakymai pateikiami pirmame, antrame ir trečiame skyriuje. Pabandysiu juos trumpai reziumuoti, nes šie klausimai formuoja atsakymą į pagrindinį darbo tikslo klausimą, kuris yra: nustatyti ar egzistuoja absoliuti Laisvė?
Atsakymas į pirmą klausimą „Apibrėžti kas yra Laisvės objektas ir subjektas” būtų sekantis: Asmuo yra laisvas subjektas arba jos nešėjas ir laisvų veiksmų autorius. Ne asmens prigimtis, neišskyrus nė valios, yra laisva, bet jis pats yra laisvas – niekas kitas. Laisvės objektas yra tas pats, būtent žmogaus asmuo. Šio atsakymo įrodymas pateikiamas pirmoje rašto darbo dalyje.

Atsakinėjant į antrą klausimą „kuo skiriasi ir kuo panašios filosofų mintys apie laisvę?” atsakymas būtų toks: Epikūras mano, kad laisvė išvengti skausmo yra didžiausias malonumas, panašiai mano ir Seneka, kuris laisvę suvokia kaip laisvę nuo nerimo ir baimės. Juozas Grinius teigia, kad tik absoliučios vertybės suteikia laisvei prasmę. Imanuelis Kantas tvirtina, kad Žmogaus sugebėjimas formuluoti moralės dėsnį liudija jo laisvę. Žanas Polis Sartras ir Kjirkergoras, žmogaus egzistenciją sieja su laisve rinktis. Frydriichas Nyčė laisvę priešino laimei, o Ėrichas Fromas teigia, kad pagrindinė žmogaus pareiga gyvenime yra sukurti save, tapti tuo, kuo jis potencialiai yra, taip jis pasiekia laisvę. Šių idėjų pagrindimas pateikiamas trečioje dalyje.

Apibendrinant du atsakymus į klausimus, formuojamas atsakymas į darbo tikslą: nustatyti ar egzistuoja absoliuti Laisvė? Atsakymas būtų neigiamas, nes jau įvade pateikiamas apibrėžimas, leidžia tai suprasti, o vėliau analizuojant kitų mąstytojų mintys tai tik patvirtina.Literatūros sąrašas
1. Baranova J., Etika: filosofija kaip praktika, Vilnius: Tyto alba, 2002.
2. Baranova J., Filosofinės etikos chrestomatija, Vilnius: Alma litera, 1999.
3. Jonuška V., Filosofijos pradmenys, Vilnius: Litimo, 2000.
4. Nietzsche F., Štai taip Zaratrustra kalbėjo, Vilnius: Alma litera, 2002.
5.Šulcienė L., Lapašinskas L., sudar., Filosofijos chrestomatija, Kaunas: technologija, 2003.
6. Rybelis A., Epiktetas, Vilnius: Pradai, 2001.
7. Jaspers K., Filosofijos įvadas, Vilnius: Pradai, 1998.
8. Aster von Ernst, Filosofijos istorija, Vilnius: Alma litera, 1995.
9. Jasmontas A., Filosofavimo pamatai ir pavyzdžiai, Vilnius: Litimo, 1999.

10. Dapkus R., parengė, Filosofija, Kaunas: Technologija, 2000.

Leave a Comment