Laimė

LAIMĖ

Laimė – tai toks protingos būtybės būvis pasaulyje, kai per visą jos egzistavimą viskas vyksta pagal jos norą ir valią; vadinasi ji remiasi prigimties ir viso šios būtybės tikslo, taip esminio jos valios determinanto atitikimu. Tiesioginė dorovės principo priešybė yra asmeninės laimės pavertimas valios determinanto atitikimu. Tiesioginė dorovės principo priešybė yra asmeninės laimės pavertimas valios determinantu, o šiai laimei reikia priskirti apskritai viską.
Jei tavo šiaip jau mylimas bičiulis dėl savo melagingo liudijimo sumanytų tau teisintis taip, kad pirmiausia prisidengtų, jo žodžiais taariant, šventa pareiga siekti asmeninės laimės, paskui išvardytų, kokią naudą jis tuo įgijo, ir sakytų protingai padaręs, pasirūpinęs apsisaugoti nuo bet kokio demaskavimo, netgi nuo tavojo, ir tau šią paslaptį atskleidžiąs tik dėl to, jog visada galįs tai paneikti, o paskui kuo rimčiausiai tvirtintų atlikęs tikrąją žmogaus pareigą, – tai tu arba nusijuoktum tiesia jam į akis, arba pasibjaurėjęs nuo jo nusigręžtum, nors savo pagrindinius teiginius grindė tik asmenine nauda. Arba tarkime, kad jums kas nors rekomenduoja ūkvedžiu žmogų, kuriam galėtumėte aklai paatikėti visus savo reikalus, ir, norėdamas jums įteigti pasitikėjimą juo, liaupsina jį sumanų žmogų, puikiai suprantantį, kas jam naudinga, taip pat kaip nenuilstamai veiklų žmogų, kuris nepraleis neišnaudojęs tuo tikslu jokios progos; pagaliau, kad nekiltų būgštavimų dėl jo grubaus savanaudiškumo, gi

iria jį kaip mokantį tikrai subtiliai gyventi, kaip tokį, kuris malonumo viliasi ne iš pinigų kaupimo ar grubios prabangos, bet iš savo žinių plėtimo,rinktinės draugijos, iš kurios galima pasimokyti, net iš labdarystės vargstantiems, bet deja, neskrupulinga dėl priemonių (o juk tikslas priemones padaro deramas ar nederamas), ir svetimi pinigai bei svetimos gėrybės jam tokie pat geri kaip nuosavi, jei tik jis žino, jog gali tai daryti nedemaskuotas ir nekliudomas, – tai jums, kad tas, kuris tą žmogų rekomenduoja, arba šaiposi iš jūsų, arba išėjęs iš proto. – Ribos tarp dorovės ir savimeilės tokios tikslios ir griežtos, kad net pati paprasčiausia akis negali suklysti skirdama, kas priklauso vienai ir kas – antrai. Kai tiesa tokia aiški, tolesnės negausios pastabos, be abejo, gali pasirodyti nereikalingos, beet vis dėlto jos pasitarnauja bent tam, kad įprastinio žmogaus proto sprendinį padarytų kiek aiškesnį.
Kad galėtum visiškai tiksliai nustatyti, kas padarytų žmogų laimingą tam reikėtų visažinystės. Vadinasi, kad jaustumeisi laimingas, reikia elgtis ne pagal nustatytus principus o tik pagal empirinius patarimus, pavyzdžiui: dietos, taupumo, mandagumo, santūrumo ir t. t. Apie kuriuos patyrimas sako, kad jie paprastai labiau padeda gerai savijautai. Kad tikrai ir visuotinai nustatyti, koks elgesys padarytų protingą būtybę laimingą, yra visiškai neišsprendžiamas uždavinys. Kadangi laimė yra ne pr
roto, bet vaizduotės idealas besiremiantis empiriniais pagrindais.nėra galimas joks imperatyvas, kuris griežtai įsakytų daryti tai kas suteikia laimę. Žmogus savo laimę laiko viena arba kita. Laimę vadiname sielos veikla – tai žmogiškoji dorybė. Miegant mažiausiai būna aišku, ar žmogus yra geras ar blogas. Todėl ir sakoma, kad pusę gyvenimo laimingas žmogus niekuo nesiskiria nuo nelaimingo. Juk mes garbiname ir laikome laimingais dievus ir tuos žmones, kurių dieviškumas yra labai ryškus. Panašiai elgiamės ir su aukščiausiomis vertybėmis. Juk niekas negiria laimės, kaip giriamas teisingumas, o priskiria jai didžiausią vertingumą ir laiko ją laiminga, nes ji yra dieviškesnė ir vertingesnė. Jei koks gėris ar blogis pasiekia mirusius, tai jis turi būti imamas absoliučiai arba mirusiųjų atžvilgiu tik nežymus ir menkas, o jei ne tai kiekybės ir kokybės atžvilgiu jis gali būti toks, kad neįstengia nei laimingųjų padaryti laimingų nei iš laimingųjų atimti laimę. Taigi, galima padaryti išvadą, kad draugų sėkmės, taip pat ir nesėkmės mirusiems daro šiokią tokią įtaką. Bet toji įtaka tokio pobūdžio ir tokio stiprumo, kad negali nei laimingų padaryti nelaimingais nei šiaip ką nors panašiai pakeisti. Laimingas žmogus taip pat negali būti nepastovus ir lengvai pažeidžiamas permainų. Atsitiktinai likimo smūgiai iš pastovios laimės jį nelengvai išmuš, nebent jie būtų stiprūs ir
r dažni. Po tokios nelaimės jis greitai negalėtų vėl tapti laimingu: jeigu iš viso taptu, tai tik po ilgų nugyventų metų, per kuriuos įgytų daug garbės ir sėkmės. Laimei reikia ir išorinių gėrybių. Juk nebus labai laimingas bjaurios išvaizdos, žemos kilmės, vienišas ir bevaikis žmogus. Dar mažiau laimės turės tas, kurio vaikai ir draugai bus blogi arba kurio geri vaikai išmirs. Kai kurie žmonės sėkmę sutapatina su laime, o kiti su dorybę. Ji yra vertingiausia iš visų žmogiškų gėrybių. Laimė yra geras gyvenimas ir gėrovė. Laimė yra aukščiausias gražiausias ir maloniausias gėris.
Delo įrašas: Kas teisingiausia – gražiausia, o būti sveikam naudingiausia, bet maloniausia užvis – tai, ką tu myli, laimėt. Visi šie dalykai priklauso prie aukščiausių veiklos formų, pati geriausia – laimė
Laimingas žmogus visuomet jaus tą siekiamą laimės pastovumą, visą gyvenimą jis išliks toks pat laimingas. Jei ne visuomet, tai bent dažniausiai jis savo darbu ir kontempliacija realizuos dorovines vertybes, o atsitiktinės laimės permainas iškęs kuo kilniausiai, prisitaikydamas prie kiekvienos iš jų, – tai bus tikrai geras žmogus, tvirtas, nepriekaištingas.
Atsitiktinių permainų būna daug, didelių ir mažų. Aišku, kad mažosios laimės permainos – tiek geros, tiek priešingos – neišmuša gyvenimo iš vėžių. Didelės ir dažnos laimės permainos, priešingai, jeigu jos būna geros, gyvenimą padaro dar laimingesnį –
jos skirtos gyvenimui papuošti, o jomis pasinaudojant galima atlikti ir vertingus darbus. O jeigu vyksta atvirkščiai, tada jos apkartina ir gadina laimę: kelia liūdesį ir dažnai sutrukdo darbą. Bet net ir tokiais atvejais būna ryškus kilnus elgesys, jei tik žmogus ramiai iškenčia daug ir didelių smūgių – ne todėl, kad ji būtų nejautrus, bet todėl, kad yra kilnus ir didžiadvasis.
Laimę reikia tyrinėti remiantis ne tik loginėmis išvadomis ir prielaidomis iš kurių daromi tas išvadas, bet taip pat žmonėse paplitusiomis nuomonėmis apie ją, nes su tiesa visi faktai sutinka, o tarp netiesos ir tiesos tuojau iškyla nesutarimų.
Vieniems laimė yra dorybė, kitiems – supratingumas, dar kitiem – filosofų išmintis. Kiti prie šių dalykų arba prie vieno kurio nors iš jų dar prideda malonumų arba juos supranta kaip neatskiriamai susijusius su malonumais, arba ne be malonumų, pagaliau dar kiti prie viso to prideda išorinę sėkmę. Daugelis tų nuomonių yra plačiai praplitusios, jos atsirado dar senovėje, kitas skelbia tik kai kurie žymūs vyrai. Abiem atvejais negalima sakyti, kad tos nuomonės visiškai klaidingos – bent vienu arba keletu atžvilgiu jos yra teisingos.
Jeigu vaikai būna vadinami laimingais, tai tik turint viltį, kad jie tokie bus. Mat, laimei reikia ir tobulos dorybės, ir ištiso gyvenimo. Juk gyvenime įvyksta visokių pasikeitimų ir visko atsitinka: net laimingiausią žmogų senatvėje gali ištikti baisios nelaimės, kaip, pavyzdžiui, Trojos epe pasakojama apie Priamą; jo, patyrusio tokią laimę ir taip nelaimingai žuvusio, niekas nepavadins laimingu.
Gėrio samprata. Kiekvienoje veikloje ir kiekviename mene jis būna vis kitoks. Vienoks jis būna gydymo mene, kitoks karo mene, panašiai ir kituose menuose. Tai kas yra tas kiekvieno meno gėris? Ar gi jis nebus tai, dėl ko daroma visa kita? Gydymo mene tai bus sveikata, karo mene – pergalė, statybos mene – namas, kituose menuose – vis kas kita. Tai bus kiekvienos veiklos ir kiekvieno pasiryžimo tikslas. Juk dėl jo žmonės daro visa kita. Taigi, jeigu visos veiklos rūšys turi vieną tikslą, tai bus ir vienas veikla pasiekiamas gėris, o jei yra daug tikslų, tai bus daug ir pasiekiamų gėrybių. Tikslą, kurio siekiame tik dėl jo paties, vadiname tobulesniu už tą, kuris yra tik priemonė kitam tikslui pasiekti, o tą, kurio niekuomet nesiekiame dėl kitų tikslų, – tobulesniu už tuos tikslus, kurių siekiame ir dėl jų pačių, ir dėl kitų tikslų. Absoliučiai tobulu vadiname tą tikslą kurio siekiame tik dėl jo paties, o niekuomet – dėl kitų tikslų.
Toks gėris kaip tik yra laimė. Mat ją visuomet pasirenkame dėl jos pačios, o niekuomet – dėl ko nors kito. Garbę, malonumą, išmintingumą, kiekvieną dorybės rūšį pasirenkame ir dėl jų pačių – juk, net nesitikėdami iš jų kokios naudos, mes kiekvieną iš jų pasirinktume, – bet ir dėl laimės, nes manome, kad jie mus ves į laimę. Tačiau laimės niekas nepasirenka dėl kitų dalykų, o pasirenka tik dėl jos pačios.
Aukščiausiojo gėrio sutapatinimas su laime gal būt jau yra apskritai visų pripažįstamas dalykas, bet vis tiek būtų pageidautina tiksliau nusakyti, kas ji yra. Į tai atsakysime, jei nustatysime, kokie yra žmonės būdingi darbai. Mat kaip fleitininko, skulptoriaus, kiekvieno menininko ir apskritai kiekvieno dirbančio ir ką nors pasiekiančio vertingumą ir sėkmę lemia darbo rezultatai, taip, atrodo, turėtų lemti ir žmogaus, jei žmogui iš viso yra būdingi kokie darbai. Dailidė ir batsiuvys dirba ir pasiekia tam tikrų rezultatų. Nejaugi žmogus kaip toks nieko nedirbtų ir iš prigimties būtų neveiklus? Kaip akis, ranka, koja ir apkritai kiekviena kūno dalis turi savo būdingą funkciją, taip, matyt, ir žmogus, be dalinių funkcijų, turi tam tikrą savo funkciją. Kas tai galėtų būti? Tai nebus gyvybės pasireiškimas, nes jis yra bendras ir augalams, o mes ieškome to, kas būdinga tik žmogui. Taigi atmeskime gyvybės pasireiškimą, – jos funkcija yra maitinti ir augti. Toliau gyvybė kaip pojūčių pasireiškimas. Bet ir ši gyvybės apraiška yra bendra ir arkliui ir Osvaldui – jaučiui ir kiekvienam gyvūnui. Tad belieka tik tam tikra protą turinčios sielos dalies veikla. Ta sielos dalis paklūsta protui, o kita vertus, ji pati turi protą ir veikia protaudama. Kadangi ši [su sielos protingąja dalimi susijusi] gyvybės apraiška yra suprantama dvejopai, tai iš tų dviejų prasmių reikia pasirinkti gyvybės apraišką kaip proto veiklą, nes ji geriau atitinka gyvybės sąvoką. Jeigu žmogui priderantis darbas yra jo sielos veikla, kuri remiasi jos protinguoju pradu arba vyksta nebejos protingojo prado, jeigu tam tikro žmogaus ir žymaus žmogaus darbą rūšies atžvilgiu vadiname tapačiais, pavyzdžiui, gitaristo ir žymaus gitaristo darbą, ir taip darome visais atvejais, atitinkamo darbo pranašumu laikydami meistriškumą: gitaristo darbas yra grojimas, o žymaus gitaristo – puikus grojimas; jeigu taip yra ir jeigu žmogaus darbu laikome tam tikrą gyvenimo būdą, t. y. gyvenimą kaip sielos veiklą ir darbą remiantis protinguoju sielos pradu, o žymaus žmogaus gyvenimą laikome tokiu pačiu, tik geriau ir tobuliau veikiančiu; jeigu kiekvienas darbas tobulai atliekamas tik remiantis jam būdinga dorybe, – jei taip yra, tai aukščiausias žmogui pasiekiamas gėris yra sielos veikla jei būdingos dorybės prasme, o jeigu yra daug dorybės formų, tai geriausius ir tobuliausius dorybės prasme.
Reikia dar pridurti: per visą žmogaus gyvenimą, nes „viena kregždė dar ne pavasaris“, taip pat ir viena diena. Panašiai nepadarys žmogaus laimingo viena diena ar trumpas laiko tarpas.

LITERATŪRA

1. I. Kantas „Praktinio proto kritika“;
2. I. Kantas „Dorovės metafizikos pagrindai“
3. Aristotelis „Nikomacho etika“;

Leave a Comment