TURINYS
• ĮVADAS
• A – PRIORI
• IMANUELIO KANTO LAIKAS
• ŠV. AURELIJAUS AUGUSTINO LAIKAS
• VOSYLIAUS SEZEMANO LAIKAS
• IŠVADOS
• LITERATŪROS SĄRAŠAS
ĮVADAS
Žmogaus pasaulyje nėra nieko kasdieniškesnio ir nieko įprastesnio už laiką. Laikas tvarko žmogaus gyvenimą nuo pradžios iki pabaigos, tarsi tai būtų realybė, tokia pat tiršta ir visa apimanti. Gyventi žmogui – vadinasi būti laike, o žmogui mirus – jo gyvenimo laikas sustoja. Žmogus paklūsta laikui ir yra jam visai pavaldus. Tačiau, deja laikas nepaklūsta nei žmogui, nei daiktams. Mes visi amžinybės požiūriu esam trumpaamžiai.
A – PRIORI
Apie 200 metų Prancūzijos, Vokietijos filosofai negalėjo sutarti, kuris pažinimas yra geresnis, tikresnis – patyrimas(empyrizmas) ar loginis mąstymas(racionalizmas). Empyrikai teigė, kad be gyvenimiško patyrimo, mokslas atitrūksta nuo realybės, o logika – tik skaičiai galvoje. Racionalizmo ir empyrizmo ginčo sprendimo būdą pasiūlė I.Kantas. Jis surado juos suderinantį modelį. Per patyrimą didiname žinias, jų pagrindu yra daromi sintetiniai sprendimai. Bet jie nėra patikimi nei būtini. Mąstyme daromi sprendimai yra analitiniai, bet jie mūsų žinių nepadaugina, tik išskleidžia mūsų patyrimą. Kaip suderinti abu metodus, kad gauti bendrus ir būtinus sprendimus? I.Kantas įvedė aprioristinį principą ( „a – priori“ – iš anksto). Žmogaus prote iš anksto yra apriorinės erdvės ir laiko aplinkybės. Tokia yra apriorinė pasaulio suvokimo prielaida. Erdvės ir laiko metmenyse vyksta jutiminis patyrimas, bet jį riboja mūsų apriorinės proto formos. Iš kūnų ir jų pokyčių pašalinę visa, kas empyriška, būtent tai, kas priklauso pojūčiui, liks tik erdvė ir laikas, kurie yra grynieji stebiniai, a priori sudarantys empirinių sprendinių pagrindą. Erdvė ir laikas yra pagrindiniai mus supančios aplinkos parametrai, nes viskas kas vyktų, vyksta erdvėje ir laike. mokslinė bei filosofinė kategorijos. Ar erdvė ir laikas yra žmoniškieji parametrai. Pagal I.Kantą erdvė ir laikas yra prigimties žmogaus sąmonės kategorijos. Ir jo nuomone netikslinga klausti kas yra laikas ir erdvė patys savaime už subjekto ribų. Laikas yra trukmė. Žmogui laikas – tai toks trukmės jutimas, suvokimas ir reglamentavimas.
IMANUELIO KANTO LAIKAS
Kantui laikas pats savaime neturi nieko mįslinga ir tragiška, jokios vidinės įtampos, kuri galėtų stimuliuoti kokius nors emocinius išgyvenimus; priešingai – tai visiškai padori, ramaus moksliško beaistriškumo paženklinta filosofinė sąvoka, stebėjimo forma. Šiuo atveju laikas yra pajungiamas ne karštam religiniam jausmui, o nešališkam ir šaltam intelektui, besidominčiam tik gnoseologijos klausimais. Kanto požiūriu, erdvė ir laikas pasirodo esą sąmonės santykio su daiktų pasauliu apriorinės formos. Kantas pabrėžia, kad erdvė ir laikas – tai ne pačių daiktų egzistavimo apriorinės formos, išliekančios net daiktams išnykus. Jis tvirtina, kad žmogus – ne dievas ir jam neduota galimybė absoliučiai fiksuoti daiktą, jį „pasigauti“ kūrybinio stebėjimo veiksmu. Stebėjimo apmąstymą papildydamas jo apriorine forma, Kantas kartu pabrėžia, kad stebėjimas genetiškai nepriklauso nuo daiktų pasaulio. Stengdamasis logiškai fiksuoti formų tikrąjį modalumą, į savo filosofiją Kantas įveda „transcendentalumo“ terminą. „Transcendentalumo terminą Kantas priskiria tik laiko sąvokai, tuo tarpu erdvei jis taikomas netiesiogiai, tik tarpininkaujant laikui. Erdvės ir laiko aprioriškumo transcendentalinis supratimas juos ontiškai apibrėžia ir kartu daro juos tikroviškus. Kanto filosofijoje dar stebėjimo lygmenyje laikas funkciškai veikia daiktų santykius. Subjektas santykiauja su daiktu pačiu savaime tik kaip su reiškiniu, fiksuojamu stebinyje, ir šitame santykyje „laikas yra visų reiškinių apskritai formali apriorinė sąlyga“.Kartu laikas praranda savo, kaip ontiškai destruktūrinančios jėgos pobūdį. Kantas atima iš laiko objektyvų realumą, nes priešingu atveju viskas virsta paprasčiausia regimybe. Laikas, būdamas tiesioginė vidinių reiškinių apriorinė sąlyga, pasirodo esąs – tiesa, tik vėl netiesiogiai – ir išorės reiškinių sąlyga. Tai reiškia, kad jeigu erdvė ką nors reiškia kaip transcendentalinė realybė, tai tik tuo atveju, jei ji visiškai pajungiama laikui. Toks dalykas yra galimas, jei laikas, kaip vidinio jutimo forma, įgalina subjektą paversti jo paties objektu, t.y. atlikti refleksijos veiksmą. Šiuo požiūriu pačių subjekto stebėjimo formų temporalinė refleksija, ar tai būtų erdvė ar laikas, galų gale yra nekas kita kaip laikas.
Augustino klausimas „kas yra laikas?“ Kanto filosofijoje virsta klausimu „kaip yra laikas?“, nes laiko kaip stebėjimo transcendentalinės apriorinės formos apibrėžimas suponuoja jo funkcinių charakteristikų analizę santykyje su atsiveriančiu daiktiškumu. Kanto suformuluota metafizinė laiko sąvokos aptartis grynojo proto kritikoje:1. Laikas nėra empyrinė sąvoka, išvedama iš kokio nors patyrimo,nes laiko suvokimo pagrindą sudaro apriorinis laiko vaizdinys.2. Laikas sudaro visų stebinių pagrindą, nors iš reiškinių laiko pašalinti negalima, bet reiškinius galima atskirti nuo laiko. Reiškiniai iš viso gali išnykti, o laikas – ne.3. Skirtingi laikai egzistuoja ne vienu metu, bet vienas po kito.4. Įvairūs laikai yra to paties laiko dalys.5. Laiko begalybė reiškia ne ką kita, kaip tik tai, kad kiekvienas apibrėžtas laiko dydis galimas tik dėl vieno pagrindinio laiko apribojimo. Dėl to pradinis laiko vaizdinys turi būti duotas kaip neapribotas.Išvados:• „Laikas nėra kažkas, kas egzistuotų pats savaime arba būtų būdingas daiktams kaip objektyvus apibrėžtumas…“• „Laikas yra ne kas kita, kaip vidinio jutimo, t.y. mūsų pačių ir mūsų vidinės būsenos stebėjimo, forma.“• „Laikas yra visų reiškinių apskritai formali apriorinė sąlyga.“ŠV. AURELIJAUS AUGUSTINO LAIKAS
Trylika šimtmečių Imanuelį Kantą skiria nuo Šv. Aurelijaus Augustino, mąstytojo, stovėjusio prie Vakarų Europos filosofijos lopšio. Kas galėtų būti bendra tarp šių vienas į kitą nepanašių filosofų? Atrodytų, kad tūkstantmečio laiko barjeras netgi neleidžia kalbėti apie kokį nors ryškesnį jų filosofinį giminiškumą, ir jei turėsime galvoje jų literatūrinį temperamentą – vargu ar galėsime surasti bendrus sąlyčio taškus tarp rafinuotos lotyniškos religinio pamokslininko gražbylystės ir racionalaus, sunkaus kritiškai mąstančio mokslininko stiliaus. Augustinas buvo ne pirmas mastytojas, visus savo teorijos principus išvedinėjęs iš aplinkinio pasaulio visuotinio kintamumo, o šį kintamumą susiejęs su laiku. Augustino laiko samprata, nors ir glaudžiai susijusi su graikų filosofine tradicija, atidengė naują laiko supratimo sluoksnį. Pasaulio nepastovumo deklaracija Augustinui nebuvo tik abstraktus principas. Augustinui laikas pasirodo esąs altorius, ant kurio nesutelktas žmogus kartu su visa jo pasauliškąja, daiktiškąja aplinka aukojamas vidinio žmogaus, paskirto amžinajam gyvenimui, šlovei. Augustino pasauėžiūroje laikas tematiškai vaidina savotiško laiko katalizatoriaus vaidmenį. Religiniame laiko išgyvenime aiškiai įžiūrima Augustino filosofinės nuostatos struktūra: būtent laike išnyksta visos išorinės, neesminės daktų savybės ir lieka tai, kas susiliečia su tvėrimu, su daikto provaizdžiu. Tai reiškia, kad laikas, pasak Augustino, pirma, yra ne tiek formų kintamumo ženklas, kiek daikto kintamumo subjektyviojo išgyvenimo forma, ir antra, stebėjimo lygmenyje negatyviai susijęs su daikto forma, tuo pat metu laikas yra daikto kūrybinio provaizdžio konstruktyvus principas.
Šv. Aurelijus Augustinas mano, kad laikas, kaip ir visa kita buvo sukurta Dievo, nes tol, kol Dievas nebuvo sutvėręs laiko egzistavo amžinybė, kurioje nėra nei praeities, nei ateities. Religija visada skiepijo žmonėms amžinojo gyvenimo viltį, kai nebelieka mirties , t.y. kai nugalimas laikas ir pasiekiama amžinybė. Deja, žemiškajame pasualyje su laikas amžinybės dėsniams nepaklūsta. 11-oje knygoje Šv. Aurelijus Auguistinas iškelia daugybę klausimų susijusių su laiku, ir pats bando į juos atsakyti:„…Kas gi yra laikas? Kas galėtų tai paprastai ir trumpai paaiškinti? Kas galėtų šį dalyką suvokti protu, kad suprantamai pasakytų žodžiais? …Jeigu niekas manęs neklausia, aš žinau kas tai yra, bet jei norėčiau klausiančiam paaiškinti, – nežinau.“(Šv.Aurelijus Augustinas,11knyga, Išpažinimai, XIV.17) Pagal Šv. Aurelijų Augustiną laikas yra tarp būties ir nebūties:• atetis – tai ko dar nėra• dabartis – toks laikas kurio negalima padalinti į smulkesnes dalis, neturintis jokios trukmės• praeitis – tai, ko jau nėra Kyla klausimas kaip išmatuoti laiką? Koks laikas yra ilgas ir koks laikas yra trumpas? „…Bet kokiu būdu ilgu arba trumpu gali būti toks laikas kurio nėra? Juk praeities jau nėra o ateities dar nėra.Taigi nesakykime apie praeities laiką“ilgas“, o sakykime „buvo ilgas“; apie ateities laiką – „bus ilgas“.Mano dieve, mano šviesa, ar ir čia tavo tiesa nepasijuoks iš žmogaus?Ar ilgas praeities laikas tapo ilgas tada, kai jau buvo praėjęs, ar anksčiau, kai dar buvo dabartyje? Jis galėjo būti ilgas tada, kai buvo tai, kas galėjo būti ilga; tačiau praeities jau nebuvo, tad kokiu būdu galėjo būti ilga tai, ko iš viso nebuvo (XV. 18)?“ „Ar šimtas metų gali būti vienu metu (XV,19)?“ Yra tik dabartiniai metai, metuose – mėnuo, o mėnesyje – diena, o dienoje – valanda: „Ir ta vienintelė valanda susideda iš bėgančių dalelių: visa, kas iš jos nuskrido, – yra praeitis, visa, kas liko – ateitis“(XV, 20). Dabartis yra suvokiama tarsi akimirka, kuri nespėjusi pasirodyti vėl išnyksta ir tampa praeitimi.Todėl kyla natūralus klausimas, jei jaučiame laiko intervalus ir lyginame juos vieną su kitu, tai kaip išmatuoti tai, ko nėra: „Tačiau mes matuojame tik praeinantį laiką, nes matuodami mes jį jaučiame. Kol laikas eina, jį galima jausti ir matuoti, o kai praėjo, negalima, nes jo nebėra.“(XVI . 21)„Bet iš kur, per kur ir į kur eina laikas, kol jis yra matuojamas? Iš kur, jei ne iš ateities? Per kur, jei ne per dabartį? Į kur, jei ne į praeitį? Taigi iš to, ko nėra, per tai, kame nėra trukmės, į tai, ko nėra.Taigi ką mes matuojame, jeigu ne laiką tam tikrame tarpe….Kokiame laiko tarpe matuojamas laikas,kol jis eina? Gal ateityje, iš kurios ateina? Tačiau negalime matuoti tai, ko nėra. Gal dabartyje, per kurią jis praeina? Tačiau negalime matuoti to, kas neturi trukmės. Gal praeityje, į kur jis nueina? Tačiau negalime matuoti to, ko jau nebėra.“(XXI.27)Šv.Aurelijus Augustinas bando paneigti teoriją, kad kosminių kūnų judėjimas nėra susijęs su laiku „…tegu niekas man nesako, kad dangaus kūnų judėjimas ir yra laikas…“(XXIII.29). Jis sulygina dangaus kūnų judėjimą su puodžiaus ratu. Jis net iškelia galimybę, kad saulė gali praeiti savo kelią dvidešimt keturis kartus per parą, arba suktusi dvigubai greičiau, sakysim, per dvylika valandų, arba net visai sustotų. Autorius kaip pavyzdį mini biblijoje nurodytą atvejį, kai žmogus savo maldomis sustabdė saulę, kad užbaigtų mūšį. Tačiau visa ateities ir praeities nebuvimo teorija sukelia daug abejonių, nes iškyla klausimas: „Kur matė ateitį tie, kurie ją išpranašavo, jeigu jos dar nėra? Ir tie , kurie pasakoja apie praeitį, nepasakotų apie ją tiesos, jeigu nematytų jos savo dvasios akimis;juk negali būti regima tai, ko nėra. Taigi ir ateitis, ir praeitis yra.“(XVII. 22) Ir vis dėlto sugebama ir šią abejonę paneigti: „…tikriausiai matoma ne ateitis, kurios dar nėra, nes ji dar ateityje, o jos priežastys ir ženklai, kurie jau yra. Taigi ne ateitį, o dabartį mato žiūrintys ir pagal ją nusako ateitį, įsivaizduotą dvasioje.“(XVIII.24) Šv. Aurelijus Augustinas XX.26 apie laiko skirstymą sako: „…nėra nei ateities, nei praeities, ir neteisingai sakoma,kad yra trys laikai: praeitis, dabartis ir ateitis. Teisingiau, tikriausiai, būtų sakyti taip:yra trys laikai – praeities dabartis, dabarties dabartis ir ateities dabartis. Šie trys laikai yra mūsų sieloje ir niekur kitur aš jų nematau. Praeities dabartis – yra atmintis, dabarties dabartis – stebėjimas, o ateities dabartis – laukimas. Jeigu leidžiama taip sakyti, tai aš sutinku ir pripažystu, kad yra trys laikai. Tebūnie sakoma, kad yra trys laikai: praeitis, dabartis ir ateitis, nors tai ir neteisingas įprotis; tebūnie sakoma.“VOSYLIAUS SEZEMANO LAIKAS
Čia laikas suvokiamas kaip visagalis ir baisus gaivalas, kuriam niekas nepajėgia priešintis, tačiau yra pripažystamas ne tik griaunantis, naikinantis laiko poveikis, bet ir tai kad jis gimdo nauja, nušluosto ašaras, nutido skausus, užgydo žaizdas, atgamina tai,kas dingo arba žuvo. Tačiau visos teigiamybės yra užgožiamos laiko naikintojo baisybės. „Laikas – tai Kronas, praryjąs savo vaikus, negailestinga, nepermaldaujama lemtis, verčianti žmogų į tamsųjį Aidą, iš kur niekas nebegrįžta. (Vosylius Sezemanas Raštai, 1997m. 567 – 568p.) Kultūra ir jos kūrimas – tai mėginimas nugalėti naikinančią laiko jėgą, žmogaus kova su laiku. Savo buvimo ribotumą žmogus gali įveikti tik savo sukurtose „objektyvinėse vertybėse“.Vosylius Sezemanas laiko suvokimu užima priešingą poziciją senovės graikų gamtos filosofijai, artimai mitiškoms religinėms pažiūroms. Tačiau jis tarsi pritaria Šv. Aurelijaus Augustino laiko suvokimo traktuotei, pripažindamas kad, „paties esamojo momento tiesioginis realumas nesugaunamas. Kai sakom: „tat yra“, tai tat jau tapo, o tapęs drauge pavirto praeitimi ir nustojo buvęs dabartimi“( Vosylius Sezemanas Raštai, 1997m. 569p.)
Dabartis yra suvokiama tarsi akimirka, kuri nespėjusi pasirodyti vėl išnyksta ir tampa praeitimi „Rodos, ji nesanti kas kita, kaipo ideali riba, netąsus taškas, netrunkąs akimirksnis, kur nereali ateitis pereina į tokią pat nerealią praeitį….Tai leidžia abejoti ir paties gyvenimo verte, nes gyvenimo vertė yra neatskiriama nuo jo realumo.“(Vosylius Sezemanas Raštai, 1997m. 569p.) Ši laiko problema ypač svabi yra religijai, nes kiekviena religija pripažįsta, kad šalia žemiško gyvenimo dar yra ir dangiškas, todėl kinta požiūris į laiko problemą, ji sprendžiama arba dualistiškai, arba monistiškai:• „Nėra nei praeities, nei dabarties, nei ateities, kaip amžinasis gyvenimas, kuriam svetima mirtis ir puvimas, kaip tikroji, nekintama ir tobula realybė .“(Vosylius Sezemanas Raštai, 1997m. 570p.)• „Žemiškoji gyvata turi pasidaryti tobulos Dieviškosios Gyvatos atspindžiu ir atgamu. O tai galima tik nugalėjus laiką pačiame laike ir atradus jo nebūtyje tikrą jo realų pagrindą .“(Vosylius Sezemanas Raštai, 1997m. 570 – 571p.)Vosylius Sezemanas ieško galimybių, kurios padėtų sustabdyti griaunantį laiko poveikį ir būtų panaudotos pačiam gyvenimui kurti.IŠVADOS
Dažnai, ypač žiūrėdami kino filmus girdim sakant: „…septyniasdešimtųjų dvasia“. Septyniasdešimtieji yra suvokiami kaip laikas, turintis ypatingas, išskirtines savybes, kurių nesupainiosi su kitu laiku, nepakartosi. Kaip keista, kad laikas būdamas tokiu neapčiuopiamu prisiminimuose sugeba virsti tarsi kita realybe, kitu pasauliu. Todėl žmogui pasaulis atrodo sunkiai pažįstamas, neturintis aiškių ribų Viskas, kas vyksta, vyksta erdvėje ir laike. Kiekvieno žmogaus ar daikto gyvenimas – buvimas laike. Tik jam esame visi lygūs, tik jam esame visi pavaldūs, ir tik jis yra visiems lygiai teisingas.
LITERATŪROS SĄRAŠAS
Šv.Augustinas Išpažinimai 11-ta knyga. / Baltos lankos Nr.4, 1994 m.V.Sezemanas Raštai. Vilnius, 1997 m.
I.Kantas Grynojo proto kritika/ Estetika. 1982 m.I.Kantas Prolegomenai. Vilnius, 1972 m.A.Dobryninas Laikas ir daiktai. Laiko ontikos Kanto filosofijoje klausimu. / I.Kanto filosofijos profiliai, 1988 m.