KULTŪRA IR ETIKA, JOS SUNYKIMAS IR ATGIMIMAS

ĮVADAS

Albertas Šveiceris gimė 1875 metais sausio 14 dieną,mirė 1965 metais rugsėjo 4 dieną.Jis buvo vokietis ir prancūzas.Šis žmogus žymus Vakarų Europos humanistas,filosofas ir teologas,vargonininkas ir muzikologas,Nobelio taikos premijos laureatas,devynioliktojo ir dvidešimtojo amžių sandūroje augo ir brendo vokiečių ir prancūzų kultūros dirvoje.Tačiau ne mažą gyvenimo dalį praleido Afrikos žemyno Gabono džiunglėse jo paties įkurtoje ligononėje,Lambareno gyvenvietėje,taigi jis dar buvo ir gydytojas-daktaras.

Albertas Šveiceris gimė Elzaso provincijos nedideliame viduramžių stiliaus Kaizersbergo miestelyje,jaukiai ir gražiai prigludusiame prie įspūdingų Vogėzų kalnų papėdės.Jis buvo antras vaikas Liuteronų pastoriaus Liudviko Šveicerio šeeimoje.Jo šeima vertėsi sunkiai,skurdžiai,tačiau ne taip varganai ,kaip daugelis kaimynų.Tačiau skurdas neardė šeimos santarvės ir natūralio dvasinio gyvenimo dermės.Neępakenkė jie mažojo Alberto Šveicerio dvasinei ir fiziniai brandai,netgi savotiškai ją skatino-ugdė jautrumą,grūdino charakterį.Netgi vienoje iš savo biografinių knygų-,,Iš mano vaikystės ir jaunystės”pasakė-išgyvenau nepakartojamai laimingą vaikystę ir jaunystę.Albertas būdamas dar tik devynerių metų jau pavaduodavo savo tėvą vargonininką.Vargonų kilnus skambėjimas jį lydėjo nuo vaikystės iki pat jo mirties,nes jis ne tik pavaduodavo savo tėvą,bet ir girdėdavo jų skambėjimą nuo mažų dienų,bet dar irr pats buvo vargonininkas,muzikologas.Vaikystėje Albertas Šveiceris pats išsivertė vieno misionieriaus knygą į prancūzų kalbą ir susidomėjęs ją skaitė daugybę kartų.Skaitydamas jis norėjo apie juos sužinoti viską ir sužinojo,vis labiau ir labiau jais domėjosi,tad nenuostabu,kad kilnaus pasiaukojimo,tarnavimo žmonijai idėja jam krito anksti į

jo jauną širdelę.

A.Šveiceris vis dėlto nebuvo gabus mokslams.Tačiau kai kurie dalykai jį labai domino.Domino gamtos mokslai,nes labai mylėjo ir grožėjosi gamta,taip istorija jam buvo įdomi.Iš to ir išaugo žmogus mylintis gamtą,augalus,gyvūnus ir visus kitus,taip pat pasiaukojantis visur ir visiems.Jis labai mėgo į mokyklą vaikščioti pėstute,vienas,nors iki mokyklos buvo trys kilometrai.Taip pat gamtos moksluose jam atsirasdavo visokiausių paslapčių,paslaptėlių,kurias aišku jis norėdavo sužinoti,išsiaiškinti kas,kur,kaip,kai tuo tarpu kiti vaikai ir suaugę net nepagalvodavo,kad tai galėtų būti kas nors įdomaus,ar kokia nors paslaptis.Jaunam A.Šveiceriui būdavo viskas įdomu,jis nuolat viską norėdavo sužinoti ir sužinodavo,o kadangi daug žinodavo,tai nuolat veldavosi į diskusijas.Diskutuodavo apie viską ir visur,ir kitus tuo nervindavo,bet ir patiko toks vaikas aplinkiniams.

Kai A.Šveiceris baigė mokyklą įstojo į Strasbūro universitetą 1893 metais.Jame lankė iš karto du fakultetus-teologijos ir filosofijos.Tačiau tuuo jis neapsiribojo.Daug valandų praleidžia prie muzikos-vargonavimui ,teorijai.Taigi jaunuolis spėdavo visur,nes buvo labai darbštus ir niekuo nesiskundė.Jam buvo viskas puiku,jam patiko ką jis daro ir patiko tai daryti.Tuo džiaugėsi visi žmonės ir netgi jis pats,didžiavosi savimi,savo ištvermingumu.Tačiau jam nuolat pradėjo kilti abejonės.Kilo dėl to,kad jis kartais susimąstydavo ar jo gyvenimas priklauso tik jam pačiam,ar jis yra pats savo gyvenimo šeimininkas.Jis pradėjo mąstyti,kad jo laimė negali būti egoistinė,kad už laimę reikia atsilyginti.Ir jis apsisprendė,kad skirs savo gyvenimą kitiems,o būdas-tai tiesioginis tarnavimas ki
itiems.Taigi jis nusprendė,kad iki trisdešimties metųatsidės pastoriaus darbui,muzikai ir mokslui,po to kai pasieks tai ko norėjo,eis keliu,kuriuo tarnaus žmoniems,o kaip tai padarys priklausys nuo to,kokios bus tuo metu aplinkybės.Taigi jis devynerius metus užsivertė darbais:muzika,teologija,filosofija,praktiniu pastoriavimu.1899 metais liepos mėnesį Strasbūro universitetas suteikė jam filosofijos daktaro laipsnį už disertaciją ,,Kanto religijos filosofija”.Tais pačiais metais jis išlaiko papildomą teologijos egzaminą ir pasiskiria švento Mikalojaus bažnyčios pastoriaus padėjėju.O 1900 metais parengia disertaciją apie Jėzaus gyvenimą ir apgina ją.Kovo mėnesį 1902 metais jis patvirtinamas universiteto teologijos fakulteto privatdocentu.1904 metais Albertas Šveiceris pagaliau užbaigia solidžią monografiją,parašyta prancūzų kalba-,, J.S.Bachas-muzikas ir poetas”.Jis nusprendžia įgyvendinti savo pasižadėjimą padėti kitiems,o tai,kad padarytų,nusprendžia vykti į Afriką.Jo tokio sprendimo niekas nesuprato,tik būsima jo žmona Elena Breslau,nes ji žinojo jo giliausius motyvus.Jis į Afriką norėjo vykti ne kaip misionierius,o kaip gydytojas.Nors iš pradžių svarstė galimybę vykti kaip misionierius,tačiau jo pastoriaus bažnyčios vyriausybė nesiruošė jo ten siųsti.O ,kad išvyktų kaip gydytojas,jis turėjo dar baigti mediciną.Taigi jis pasiryžo studijuoti mediciną.Nors vėlgi vien medicinai jis neatsidėjo,tęsė ir ankstesnius savo darbus-rengė vargonų,muzikos koncertus,išgarsėjo dar ir kaip atlikėjas,tyrinėjo vargonų istoriją,kadangi jam istorija taip pat labai patiko,dėsto universitete,pastoriauja.Bet vis dėlto medicinos studijos jį labai išvargino.Mediciną pabaigė 1911 metais.1912 metais Albertas Šveiceris ir Elena Breslau susituokia.Jaunavedžiai pradeda ruoštis kelionei į Afriką.Tačiau ir Afrikoje A.Šveiceris nemetė sa
avo darbų,nors ir buvo apsivertęs dar ir kitais darbais,jis vis tyrinėjo epigoniškąją kultūrą.

A.ŠVEICERIO KELETOS KŪRINIŲ TRUMPA APŽVALGA

Albertas Šveiceris parašė nemažai knygų,tyrinėjo daug kultūrų,o ypač epigoniškąją kultūrą.Dauguma jo knygų taip pat yra apie kultūrą.Būdamas Afrikoje jo požiūris į kultūrą nuolat keitėsi,o ypač daug pasikeitė po karo.Jam po karo atsiranda mintis,kad karas yra ne žlugimo priežastis ,o padarinys.Išsiaiškino,kad kultūra ne pati žlunga ar nyksta,sensta,o paprasčiausiai to nesuprasdami niokoja ją patys žmonės.Jis tyrinėja kultūra vis turėdamas laisvo laiko,tačiau imasi šio darbo su dideliu užsidegimu.Jis apsisprendžia pagaliau užbaigti savo pagrindinę kultūrologinę studiją ,,Kultūros filosofija”,kurios pavienės dalys yra ,,Kultūros sunykimas ir atgimimas “ ir vėliau ,, Kultūra ir etika”,kuri pasirodė 1923 metais.Tai jo didelis darbas vienas iš pagrindinių,tačiau čia tik nedidelė dalis to,ką jis parašė ir ištyrinėjo,kur išdėsto savo mintis ir svarstymus,savo daugelio metų darbą,savo laisvalaikį.Tai didis filosofas ir ne tik,kuris nesiskundė niekuo,buvo darbštus ,gabus ,geraširdis,garbingas,o ypač jam reikia dėkoti,kad mylėjo pasaulį taip kaip tikriausiai nei vienas nesugebėtume mylėti,taip pat gamtą,žmones,padėjo jiems nelaimės akimirką ir ypač reikia dėkoti už tai,kad parašė daug knygų ir kūrinių,iš kurių mes galime pasisemti daugybe žinių.

Skaitydami jo Autobiografinę knygą galime sužinoti kaip jis gyveno,kokia buvo jo vaikystė ir visas gyvenimas.Iš Autobiografinės knygos mes sužinome,kad jis gimė žmonijos dvasinio nuopolio laikotarpiu,kad jam aišku sunku buvo,bet jo

o šitas nepaveikė,jis išliko dvasiškai ir morališkai stiprus.Netgi kaip galėdamas padėjo kitiems žmoniems,kad jie negriautų visko,kas gražu.Taip pat sužinome,kad A.Šveiceris buvo mėgėjas viską išsiaiškinti,todėl aplink jį buvo vien tik paslaptys,vien tik kančia.Tačiau jis visą tai įveikė,savo išgyvenimais,savo mąstymu.Išgyvenimai jam padėjo suprasti,ką jis tame pasaulyje veikia,kokia vietą jis tame pasaulyje užima,taip pat įgavo pagarbos gyvenimui,gyvybei supratimą.Jis plaukdamas baržoje pas ligonį mintyse sau pasako-pagarba gyvybei.Pagaliau jam atėjo ta diena,kai suprato reikšmę-pagarba gyvybei,iš kurio vėliau kilo,,Pagarba gyvybei principas”.Visiems aišku,kad Albertas Šveiceris didžiai džiaugėsi šį principą suradęs.Jis netgi savo draugams įteikdavo džiunglių upės fotografijas ir sakydavo jiems,kad čia ta vieta,kur atrado savo didžios pagarbos gyvybei principą.

Taip pat viena jo įspūdingų knygų yra,,Tarp vandenų ir džiunglių”.Tai kaip ir jo prisiminimų knyga.Šioje knygoje Albertas Šveiceris rašo savo išgyvenimus,savo kelionę į Afriką.Čia jis rašo kaip sekėsi jo bendražygiams ir jam pačiam su žmona vykti ir įsikurti Afrikoje,su kokiais sunkumais jie susidūrė savo veiklos pradžioje.Aišku suprantama,kad europiečiams buvo sunku ištverti drėgną,tvankų klimatą,tačiau ištvėrė,buvo nuolat apsuptas vis naujų juodaodžių pacientų,aplink jį buvo tik skausmas ir ligos.Reikėjo jam ir jo bendražygiams ten pradėti gyvenimą nuo pradžių.Reikėjo kažkur tai įsikurti,taip pat ten nebuvo nei ligononės,todėl reikėjo ją pastatyti.A.Šveiceris pats ją statė.Tačiau jis nenutraukė savo ankščiau pradėtų teorinių,filosofinių dorovės apmąstymų.Taigi A.Šveicerio knygoje ,,Tarp vandenų ir džiunglių”, išspausdintos dvi jo prisiminimų knygos tai ,,Tarp vandenų ir džiunglių” ir ,,Laiškai iš Lambarenės”.

Kita taip pat didžiai vertinama viena iš jo knygų tai ,,Civilizacijos filosofija”.Šios knygos yra du tomai ir parašyta 1923 metais.Kaip jau minėta Albertas Šveiceris buvo atsidėjęs kovai už humanistinius idealus.Jo filosofinių pažiūrų pagrindą sudaro ne žinojimas apie pasaulį,nors jis apie jį nemažai žinojo,bet pats gyvenimo faktas.,,Gyvenimo garbinimas” jam atrodė ,kad turi tai tapti visos filosofijos principu,pagrindu.Šį principą jis traktavo,kaip pagalbą prieš neigiamos civilizacijos pasėkmes,laikydamas jį žmonijos moralinio ir dorovinio tobulėjimo principu.Šioje knygoje būtent apie tai rašoma.Taip pat dar iš šios knygos sužinome,kad Alberto Šveicerio tikrasis kelias humanistiniams idealams įgyvendinti buvo asmeninės žmonių pastangos gerinti savo ir kitų žmonių prigimtį.Žmonijos ateitį jis lygino su religija,su Kristaus paveikslu,tačiau buvo prieš įvairias žmonių užgaidas,kurios pasibaigdavo karu,o tai ypač nepatiko jam ,nes jis baisiausiai buvo prieš karą,o ypač prieš branduolinius ginklus,prieš įvestas naujoves,kurios gadino žmoniją.

Taip pat A.Šveiceris parašė savo pagrindinę kultūrologinę studiją-,,Kultūros filosofija”,kurios pavienės dalys yra ,,Kultūros sunykimas ir atgimimas” ir ,,Kultūra ir etika”,kuri pasirodė 1923 metais.Šiuose veikaluose,šalia kritinio požiūrio dominuoja kultūros situacijos konstruktyvus apmąstymas.Svarstoma kur,kokioje padėtyje atsidūrė Europos kultūra ir žmogus ,ir mėginama formuluoti kultūros,žmogaus dvasinio prisikėlimo etinę koncepciją.A.Šveiceris kultūros prieštaringą situaciją apibūdina radikaliai-ją traktuoja kaip kultūros žlugimą.Jis pirmojo pasaulinio karo padarinių nelaiko kultūros žlugimo priežastimi.Taigi aš pasirinkau šią temą,kadangi mane sužavėjo A.Šveicerio požiūris ,apmąstymai,tyrinėjimai,išsireiškimai apie kltūrą.Mane sudomino jo tobulumas,ir taip pat kultūra,kuri po trupį žlunga,nyksta ir man įdomu kas kaltas,kad taip atsitinka,ką galima pakeisti ar daryti kitaip,taigi noriu sužinoti viską ir tą ką A.Šveiceris išsiaiškino.

KULTŪRA IR ETIKA,JOS SUNYKIMAS IR ATGIMIMAS

A.Šveicerio svarstymų pagrindinė teme yra kultūros dorovinio nuosmukio ir žlugimo situacijos apmąstymai.Jam kultūra buvo svarbus dalykas,taip pat ir apie jos sunykimą,žlugimą ir atgimimą daugiausia svarstė ir analizavo.Jo požiūris į tuo metu esančią kultūrą,kaip pats pasakė,buvo pesimistinis,o apie būsimąją kultūrą galvojo optimistiškai.Aišku taip buvo todėl,kad tuo metu,kai jis gyveno,kultūra buvo arti sunykimo,todėl jis ir negalėjo kitaip mąstyti,o kažką pakeisti buvo dar ne vėlu,todėl A.Šveiceris galvojo,kad viskas bus gerai,ar bent jau tikėjosi,kad kultūra atsigaus,pakils iš pelenų.Jis karo visai nekaltino,dėl kultūros sunykimo,atvirkščiai,kalti buvo patys žmonės ir netgi jis pats buvo padarinys kultūros sunykimui.Jam buvo pikta ir skaudu,kad žmonės nesupranta savo dvasinio nuosmukio,nesupranta,kad dvasiškai jie esti tušti.Pamažu žmonės tikėdami,kad eina geru keliu,pasuka į blogą kelią.vieni tai supratę stengiasi grįžti į tiesos kelią,tačiau kita dalis,nors ir supratę,vistiek paslapčia,patyliukais eina tuo pačiu blogu keliu.A.Šveiceris kaltina filosofiją,dėl kultūros žlugimo,gal ir netiesiogiai,bet vis dėlto žmonės filosofiją pradėjo garbinti,gal ne taip supratę,bet užmiršo visi apie kultūrą,tame tarpe ir pati filosofija.Pamažu filosofija tapo populiariąja filosofija,o ne rimtąja.Ji griovė viską,tame tarpe ir kultūrą.Pamažu atsirado gamtos mokslas,tačiau ne ilgam.Vėl žmoniją apsėdo pasaulėžiūra,tačiau ta pasaulėžiūra buvo pačių žmonių sugalvota,kuri vėliau sugriovė kitus mokslus.Taip pat atsirado etikos idealai,karie turėjo pamažu pakeisti visus pasaulėžiūros idealus.Tačiau ir tai dingo,atsirado istorinis esamų gyvenimo sąlygų supratimas.Kai pradėjo vyrauti toks mąstymas dingo etikos idealai surišti su tikrove.Žlugo visa žmonių ,,prievarta”sąryšiu su žmonių gyvenimo sąlygomis.Tokiu atveju kultūrai klestėti nebeliko jokių sąlygų,nebeliko vietos.Atėjo žmonių dvasiniam gyvenimui tragizmas.Tačiau tuo metu dar niekas nesuvokė prasidėjusios katastrofos.Taip pat to nepastebėjo ir filosofija.Nepastebėjo,kad kultūros veiksmingumas jau nebe toks kaip ankščiau.filosofija pamažu tolo nuo kultūros vertybių,ji darėsi tiesiog gamtos ir istorijos mokslų tyrinėtoja,dėjo viską į ateities filosofiją,o apie dabartį net neužsiminė.Filosofinio ir bendrojo gyvenimo keliai išsiskyrė,ji pasauliui nebeturėjo nieko bepasakyti.Ji nesuprato kas dedasi,kad žmonija paliko tušti,tuščiagarbiai ir viską praradę.Mąstymas nesugebėjo sukurti pasaulėžiūros,etinio idealo,tačiau iš tikrųjų filosofija nėra dėl to kalta,kaltas atsiradęs faktas mąstymo eigoje.Filosofija gali būti kalta tik dėl to,kad šio fakto nenumatė,o pasidavė tikrovės iliuzijoms.Papraščiausia tuo metu filosofija turėjo nušviesti kelią žmonijai į tiesą,į tai,kad reikia kovoti,stipriai kovoti už kultūrą ir jos idealus.Filosofija tuo metu turėjo pati domėtis ir kitus dominti apie kultūrą,tačiau to nedarė,ji drauge su kitais užmiršo kultūrą,o turėjo kovoti dėl jos,galvoti apie ją.O tuo metu filosofija galvojo,domėjosi tik apie gamtos ir istorijos mokslus.Štai kodėl mes likome pasyvūs ir abejingi kultūrai ir dėl jos nekovojome.

Tačiau kultūra žlugo ne vien dėl filosofijos apsileidimo,ji tedavė tik dalį kaltės,aišku ir paveikė žmonių mąstymas,jo bejėgiškumas.Pačios žmonijos apsileidimas,nesidomėjimas ja.Galbūt žmonijos niekas nesudomino,kad atviru akiračiu pažvelgtų į kultūrą,pažvelgtų į ją atmerktom akim ir dvasia.Tačiau ir taii dar ne visa tiesa,dė kurios kultūra nyko,gal dar prisidėjo ir ekonominis gyvenimas esantis tuo laikotarpiu.Žmogus pats griauna kultūrą,jei jos negriautų jis turi būti dvasiškai ir morališkai stiprus.Aišku blogos gyvenimo sąlygos žmogų gadina ir menkina jį dvasiškai.Jis pradeda galvoti ką reikėtų padaryti geriau,kokias idėjas sukurti,kad gyvenimas būtų geresnis ir tuomet visai lieka užmirštos kultūros idėjos,jos tampa palyginti menkos prieš materialinės padėties gerinimo.Žmogus turi būti laisvas,nes kultūra neįmanoma be laisvės,be laisvo žmogaus.Tačiau šių laikų žmogus nėra pakankamai laisvas ir pakankamai mąstantis.Mūsų didelį gyvenimo dalį pakeitė vadinami patogumai tai-mašinos,įrenginiai,su kuriais yra iš tikro lengviau dirbti,tačiau tokiu atveju daugelis žmonių prarado savo amatus,savo mažyčius versliukus,iš kurių pragyveno.Taigi žmogus turi eiti dirbti pas to ,kuris turi didelį verslą su visais patogumais,tai yra mašinomis,įrenginiais,turi būti tarnautojas,samdinys,pavaldus kitam,taigi turi būti kaip ir nelaisvas.Taigi šiuo metu žmonija jau virto per daug užimti,perdaug pavargę,kad pažvelgtų,kad atrastų laiko dvasiniam gyvenimui.Tai jau gimsta nuo mažų dienų.Vaikas mato kaip jo tėvai vargsta,jam nesuteikia nirko,ką jis galėtų pavadinti dvasiniu gyvenimu.Užaugęs jis tampa tokiu pačiu kaip ir visi kiti žmonės.Turėdamas laisvo laiko,jis nori atsipalaiduoti,tačiau ne taip,kas būtų surišta su dvasiniu gyvenimu,dvasinio gyvenimo pastangomis.Taip pat žmogus nebegauna reikiamos informacijos.Mus moko jau ne tokie patyrę žmonės ir visai ne tokių dalykų.Tokie tampame ir mes.Mes nebemokame bendrauti,nebemokame elgtis gražiai.Užmiršome etiką ir visa kas su ja surišta.Visi žmonės mums tampa svetimi.Toks jausmas,kad mes pradedame jaustis svetimi tarp svetimų.Dingo jautrumas ir aplamai užmiršome pagarbą žmogui.Užmiršome,kad kiekvienas žmogus yra žmogus,o ne tuščia bedvasia būtybė.Nebemokame normaliai bendrauti ir su sau iš tikro artimais žmonėmis.Žmogus imamas laikyti kaip ir daiktu,lyg netikru,kuris jau yra be jokių vertybių,kaip sakoma niekam nebereikalingas,kaip robotas,kuris tik darbui reikalingas.Humaniškumas iš mūsų minčių pradingo.Netgi mokyklos vadovėliuose jis nukištas į giliausią kampą.Nuostatai,drausmė ir technika šiuo metu sutvarkoma taip,kad yra priartėjama prie nepaprastos tobulybės.Šiuolaikinis žmogus lengvai pasiduoda įtakai,o tai jis pats laiko geru žingsniu,žingsniu į neregėtas aukštumas, į didybę.Žmonių dvasinė laisvė bus atgauta tik tada,kai žmogus bus dvasiškai savarankiškas,kai suras jėgų atsisakyti,atsiskirti nuo visų išsvajotų idealų,nuo įtakų.Tik tada jis bus laisvas ir galės kurti tikroviškus idealus,dvasinį gyvenimą ir tuo pat metu galės apsaugoti kultūrą,apsaugoti ją nuo sunykimo,galės ją prikelti iš pelenų ir visom jėgom galės kovoti už kultūrą.

Aplamai,kas yra ta kultūra,apie kurią tiek kalbama ir tiek reikia dėl jos kovoti?Taigi,kultūra yra pažanga,tai tautų ar pavienių žmonių materialinė ir dvasinė pažanga.Taip, tai pažanga,bet ar visi supranta tą apibrėžima.Tikriausia ne vienas žmogus pasakys,kad žino kas tai yra kultūra,ką ji reiškia ir ką ji duoda ar bent jau turėtų duoti,juk kiekvienas žmogus tiki,kad jis gyvena kultūringoje tautoje.Visiem atrodo,kad žinojimas apie kultūrą,tai ir yra kultūra.Niekas nesigilina į kultūros gelmes,nesistengia jos tausoti ar saugoti.Yra galvojama,kad užtenka žinoti apie praeitį ir šiek tiek atkreipti dėmesį į dabartį.Kultūra tai pažanga,tačiau niekas daugiau ir nesigilina į šį pasakymą.Taip,pažanga,juk mes ir gyvename pažangos laikotarpyje:mašinos,visokiausi įrenginiai,ko dar reikia,to turėtų ir pakakti.Tačiau ar tokią pažangą mini kultūra?Ne.Tai dvasinė pažanga,reikia sukurti palankias gyvenimo sąlygas tiek dvasiniam,tiek doroviniam individo tobulumui pasiekti,taip pat kovoti už būvį,įsitvirtinti gamtoje įveikdamas ją,tai yra svarbiausias kultūros tikslas.Kultūra yra dvejopa:protas ir įsitikinimas.jie esti abu labai svarbūs.Tačiau kartais yra panaudojami prieš gamtos jėgas.Iš esmės tai nėra blogai tuomet kai jos tikslingai naudojamos.Pavyzdžiui protas sukuria įvairias mašinas,kurios gali būti panaudotos prieš gamtos jėgas,tačiau protas gali neleisti to padaryti.Vadinasi,normaliai kultūra suvokiama tik tada,kai pradedame skirti,kas kultūroje yra veiksminga ir ne taip jau svarbu.Dar yra kalbama apie civilizaciją,kas tai?Aišku tai kultūra,tik kitaip pavadinta.Civilizacija ir kultūra yra tas pats,taip traktuoja visuomenė,tai visuomenės perėjimas prie vis tobulesnės organizacijos ir didesnės dorovės.Tačiau galbūt vien
a daugiau linksta prie vieno,kita prie kito.Etinės jėgos laikui bėgant silpo,nyko,o materialiniai gyvenimo pasiekimai pamažu ėmė klestėti.Visuomenė pradėjo manyti,kad kultūra ,tai mokslas,pasiekimai,technologijos,meno pasiekimai,o galima apsieiti ir be etikos,ar bent jau apsieiti su jos minimumu.Mūsų dėmesio centre atsirado kryptys susijusios tik su tikrove,o apie diktuojamus etikos principus mes jau nebenorėjome atsiminti,papraščiausia užmiršome juos ir nebegalvojome. Mes pradėjome šlovinti savo realybės jausmą,tačiau ar sugebėtume atsukti laiką atgal ,jei atsitiktų kažkas,ko mes nenorėtume,tikriausia ne.Mūsų pažiūras formuoja realūs tikslai ir pagrinai.Tačiau visi norime būti laisvi,galbūt ir galvojame,kad tokie esame,tačiau juk taip nėra.Kad būtume laisvi reikia išlaisvinti savo pažiūras,remtis proto balsu,išsilaisvinti,pažinti žmones laisvai.Mūsų proto idėjos taikomos tikrovei,tai yra mūsų mąstyme pradeda dominuoti jausmai.Savo ateitį kuriame neplanuodami,neturėdami pagrindo po kojomis.Paprasčia pasiduodame likimui,arba istorijai.Tačiau taip galvoti nevalia,juk istorija yra nepagrįsta.Mus tiek mažai ji teauklėja,ir taip pat teišauklėjo kitus.Ji tiek mažai teturi auklėjimo reikšmės.Istorikų įtakoje išaugusios kartos istorinis nuovokumas mažai ką bendra teturi su dalykišku įvykių supratimu.Mes praeitį laikome reikšmingą dabarčiai.Kartais dabartį pakeičiame praeitimi,tai yra pradedame ja piknaudžiauti.Dėl šitokio tikrovės ir istorijos supratimo atsirado nacionalizmas,kuris ir yra kaltas dė kultūros sunykimo.Nacionalizmas neturi visai nieko bendro su kilnumu,su tauriu mąstymu,paprasčiausiai yra išaukštinama tai kas galėtų būti ir yra melaginga.Nacionalizmas buvo pakylėtas iki aukščiausių idealų,net iki kultūros vertybių.tačiau ankstesniais laikais kultūros žlugimas nesukeldavo painiavos dėl kultūros žlugimo.Tai buvo todėl,kad nacionalizmas nebuvo lyginamas ar surišamas su kultūros vertybėmis.Nacionalizmas buvo ne visada stipraiusias ten,kur jis labiausiai reiškėsi.Tačiau skelbdamas nacionalinės kultūros idėjas,jis griovė pačios kultūros esmę.tautos stengėsi puoselėti kultūrą,stengėsi dėl jos,nes ji buvo tik kultūra,ir viskas,nesikišo į ją jokie nacionalizmai.Šiais laikais nacionalizmas pasidarė nesveikas reiškinys,gal dėl to,kad tauta pavargo kovoto pati su savim,ar prieš save,gal turėdama gerai,užsimanė,kad būtų dar geriau.Dvasinis pradas nacionalinėje kultūroje darosi vis menkesnis ir menkesnis,kažin ar tai galėjo kas numatyti,tikriausia,kad ne,ar bent jei ir numanė,paprasčiausia į tai visai nesistengė įsigilinti.Arba tiesiog mes viską vertinome optimistiškai,galvojome,kag viskas išsispręs savaime,viską palikome valioje,nežinomybės valioje.Mes pasitikėjome viskuo ir visur,rėmėmis faktais,pasitikėjimo faktais,kurių tikraiusia net nežinojome,juk mąstėme optimistiškai.Šitiems faktams pasidavė dauguma,ne tik ,kurie nesugebėjo mąstyti,bet ir tie kurie buvo rimti ir atrodo labai protingi,bet nepaklausė proto balso.Iš tikro žmoniją sudaro pažiūros,o ne egzistuojantys išoriniai faktai.Tvirtas pagridas po kojom-tai mūsų etinis požiūris į gyvenimą,tai mūsų etiniai idealai.Tikras realybės jausmas-tai supratimas to,kad tikrasis realybės jausmas gali remtis tik etiniais idealais.Kitaip tapsime vergais,įvykių ir likimo vergais.Norime pasitenkinti vien kultūra,tačiau be etikos.

Galime išskirti etinę ir neetinę kultūrą arba kultūros koncepciją.Šios kultūros yra glaudžiai susijusios tarpusavyje,tačiau ir labai skiriasi.Abi reiškia vieną kultūrą.Tačiau tik kita suprantama kalba.Neetinės kultūros koncepcija teigia,kad kultūra ne smunka,o senėja,kaip ir kiekvienas natūralus dalykas,tačiau visai kitaip tai yra suprantama etinės kultūros koncepcijoje.Ji teigia,kad šis dalykas,ar smukimas,žlugimas kultūros tai yra baisiausias dalykas ,koks gali nutikti.Daugelis žmonių galvoja,ar bent jau nori tikėti tuo,kad kultūros smukimas yra natūralus reiškinys,taip pat galvoja,kad smunka tik dalis kultūros ,o ne visa aplamai,kad atsiras vistiek kažkokia rasė,kuri pakeis viską.Tačiau jie klysta labai smarkei,nes jau tikrai nebeatsiras,nes mes jau pažystame visas tautas,jos turi tą pačią kultųra,taip pat jaučia ir išgyvena,kaip ir mes visi,mes visi esame surišti bendrais saitais,mus valdo viena jėga,ir sergame visi ta pačia liga.O nuo tos ligos turime išsigydyti visi kartu.Norit išgyti reikia susidurti su dauguma sunkumų ir išbandymų.Bet visų geriausias dalykas būtų tas,kad reikia tikėti dvasios etine galia.Kliūčių yra daug.Viena pagrindinė kliūtis tai mūsų tautos neišmanymas kas yra gerai,o kas blogai,arba kas turi būti ar neturi būti.Kitas dalykas,kuris gali pasirodyti per daug sunkus,arba galima sakyti beveik neįmanomas tai senų idialų atnaujinimas.Kaip tai suprasti?Visai paprastai,tik galbūt per daug sunku tai įgyvendinti,nes juk sunku atnaujinti arba vėl naudoti kažką kas jau buvo panaudotas,bet taip reikia,kad kultūra gyvuotų toliau,tokia kokią mes turime ją turėti.Dar vienas dalykas atgaivinant kultūrą yra sunkus ,nes kultūros atgimimas yra grynai vidinis ,nors jis turėtų būti kartu ir išorinis.Visi dirbę kultūros srityse manė,kad dorai gyventume reikia tobulinti valstybines institucijas.Tasigi iš tikro šiais laikais mokslas ir mąstymas nieko bendro nebeturi,arba kaip sakant vienas kitam nieko nebeduoda,tai yra du atskiri,,pasauliai” atsiriboję vienas nuo kito.Arba kaip sakant nebėra mąstančio mokslo.Kadangi dabar visuomenė yra tokioje napavydėtinoje padėtyje,viską gali išgelbėti tik jos dvasiniai siekiai,išgyvenimai,jų noras,didžiulis noras,turi pakeisti savo mąstysenas,sąmones.Aišku tai sunku,bet tik tai galima prikelti kultūrą,kultūra turi iš naujo atgimti.Žmogus gyvena organizuotoje visuomenėje,kurioje jis yra sukaustytas visokiais saitais,pančiais ,jis yra nelaisvas,o paprasčiausias ,,vergas”.Žmogus turi pagaliau iš to išsivaduoti,pradėti gyventi savarankiškai,laisvai,jo lūpomis turi prabilti balsas,dvasia,kuris jį nukreiptų teisinga linkme,doru keliu.Tačiau mes pernelyg jau stipriai esame sukaustyti,net jei ir ta dvasia prakalbėtų,mes vistiek visiškai nesugebėtume išsivaduoti,arba tiesiog negreitai tai padarytume.Štai kokie uždaviniai tykoje,ką reikia padaryti,štai kas pastoja kelią mūsų trokštamai kultūrai.Tačiau nereikia,kad apimtų neviltis,nereikia užsisklęsti savyje ir pasaulį palikti likimo valiai.Paprasčiausiai reikia suprasti,kad kultūra remiasi pasaulėžiūra ir gali vėl atgimti,paprasčiausiai reikia tikėti,tačiau kartais vien tikėjimo neužtenka ,reikia ir pasistengti.,,Mūsų kultūros nuopolio istorija nenumaldomai skelbia,jog lemiamoji instancija yra dvasia.Tegu ši tiesa ateityje atlieka savo pažangią misiją mūsų atžvilgiu”.

Kas tai kultūra ir pasaulėžiųra,ką taireiškia ir ką jos turi bendra?Iš tikrūjų daug ką,paprasčiausiai viena nuo kitos priklauso,nes mūsų dvasinis uždavinys yra sukurti pasaulėžiūrą.Be pasaulėžiūros kultūra bus neįmanoma.Pasaulėžiūra tai,,visuomenę ir individą jaudinančių minčių visuma apie pasaulio esmę ir tikslą,apie žmonijos ir pavienio žmogaus vietą ir paskirtį jame”.Tačiau,vėl ta pati gaidelė,žmonės dar ne visai supranta pasaulėžiūros,jos esmės.Jie dar remiasi tonu ,kurį diktuoja epocha.O epocha gauna idėjų iš asmenybių,tai yra kai mąstantys žmonės sukuria pasaulėžiūrą,tai pasisavina epocha,ir tada yra kuriamos naujos pažangos,tačiau jei jos nepasiteisina įvyksta nuopolis,Taigi pasaulėžiūra visada palieka savo pėdsakus istorijoje.Taigi įvyko tai,kad sąlygos nulėmė nepilnavertę pasaulėžiūrą,tai yra mums teko apsieiti be pilnavertės pasaulėžiūros.Tais laikais liko nedaug mąstytojų,kurie galėtų kurti pasaulėžiūrą,taigi palaipsniui bandėme save įtikinti,kad galime apsieiti ir be jos.Nustojome mąstyti,įsiskverbėme vien į realybę,tai yra realybės jausmą.Taigi kiek kliūčių iškyla kultūros atgimimui,jei ne viena,tai antra,trečia.Tai ir čia norėdami prikelti kultūrą reikia atgaivinti pasaulėžiūrą.Tačiau mūsų laikų žmogus yra nusistatęs prieš pasaulėžiūrą,kodėl?Tai yra todėl,kad jis galvodamas ,kad mąsto tikroviškai,iš tikrųjų yra romantikai ,užsidėję rožinius akinius.Tačiau romantizmas neturėtų trukdyti tautoms,kad jos suprastų,kas yra protas.Bet tik vienas dalykas lėmė tikrą pažangą tai racionalizmas,nė vieni sąjūdžiai nepasiekė to ką pasiekė racionalizmas.Tačiau jis sunyko puskelėje,nes dar nesugebėjo spręsti filosofijos ,gamtos mokslų,istorijos problemų.Viskas nyksta ,arba jau sunykę,tai pagaliau ką galima išsaugoti,kad padėtumę kultūrai?Juk ką žmogus sukuria,tą ir pats sunaikina.Tai kaip išlipt iš tos bedugnės iš tos rutinos?Sunku.Tačiau reikia viską ištverti ir eiti toliau,žengti iškėlus galvą ir padėti,padėti ne tik sau,bet ir visiems,suteikti pagalbos.Tik tada kultūra gyvuos.Sukurti pasaulėžiūrą,bet kiek tai bandyta,ji kelta ir vėl paskandinta,taip be galo.Tačiau reikia ją nuolat tobulinti,gal ir keisti,tik teisinga kryptimi,tada viskas bus gerai.Pasaulėžiūrą kurti mąstymu,protu,savo laisva dvasia,siela.Mąstymas yra pats svarbiausias veiksnys nulementis ne tik pasaulėžiūrą,bet ir pačių žmonių gyvenimą,siekius ir visa kas susideda žmoguje.Tačiau mąstymą žmogus apleido,nusviedė į šoną,kurį tuo tarpu reikėjo prižiūrėti.Tačiau niekada nebuvo ir nėra vėlu šį apleidimą pašalinti,išgelbėti nuo blogybių.Juk kiekvieno žmogaus individuali svajonė yra sukurti savajį Aš,pagrįsta pasaulėžiūra,ir nori tapti tikra asmenybe,o ne daiktu,kuris laikui bėgant sensta ir yra galų gale išmetamas.

Klausimai,klausimai-jie iškyla mums visada,kad ir dabar-tai kokia pagaliau turi būti ta pasaulėžiūra,kad atitiktų visus reikalavimus.Optimistinė,o gal etiška,o gal aplamai abi pasaulėžiūros vienodai geros ir naudingos?Optimistinė pasaulėžiūra yra tokia,kuri būtį labiau vertina už nebūtį ir dėl to pasaulį ir gyvenimą teigia kaip tam tikrą vertybę.O tuo tarpu etika-tai žmogaus veikla,kurios tikslas yra asmenybės vidinis tobulumas.Vadinasi kultūra-tai optimistinės pasaulėžiūros ir etikos sąveikos rezultatas.Optimistinė pasaulėžiūra padeda žmogui galvoti optimistiškai,kurti dvasines vertybes ir jas tobulinti,o etika padeda suformuluoti pasauliui visus būtinus tobulėjimui bruožus,tuo tarpu ir dvasinius,tai ir yra jų sąveikos rezultatas,kuris yra pagrindinis arba svarbiausias kultūros tikslas.

Galima sakyti,kad kultūros idealai nyko ar tebenyksta dėl to,kad nepasisekė pagrįsti optimistinės ir etinės pasaulėžiūros pradų,bet ar tai tiesa?Galima sakyti,kad taip,arba bent jau viena iš priežaščių dėl kurių sugriuvo kultūra.

A.Šveiceris paprasčiausiai nebeturi žodžių išreikšti savo nusivilimui,savo pasipiktinimui ir nevilčiai.Paprasčiausiai jis mano,kad tos pasaulėžiūros nemokėjo sukurti žmonės,kurie pastoviai klajojantys benamiai,kurie tarnauja tiek gėriui,tiek blogiui visai vienodai.Nesupranta,kas vyksta,ir kas jie tokie yra,pasiklydę pasaulyje nežinomybės.Ir kas juos išgelbės,kas?Gal ateis tie laikai,kai atgims žmonės iš naujo,pažiūrės kitomis akimis į pasaulį,tada pradės kurti pasaulėžiūrą,savo,o ne kažkieno jau sukurtą.Ir tada,gal tada bus susigrąžinta kultūra.Tačiau ar sugebės atsilaikyti prieš svetimą pradą,kuris yra užvaldęs visas širdis ir protus,kuris atsirado tuomet,kai žmonės ieškojo savo gyvenimo kelio,savo gyvenimo rezultatų.Tačiau tai sunku,bet įmanoma.Papraščiausiai žmogus turi įsisavinti vieną dalyką-tai,kad be pasaulėžiūros (dvasinės,tyros ) yra gyventi labai sunku,labai baisu.Žmogus turi įvertinti,peržiūrėti savo gyvenimą,savo gyvenimo faktus,kaip jis gyveno,kaip gyvena ir pagaliau kaip nori gyventi,tik tada tai padaręs ir suvokęs savo blogus darbus,arba beprasmį ,betikslį gyvenimą,tik tada galės pakeisti savo mąstymą,o tuo metu ir pasaulėžiūrą,galės patys susiteikti savo gyvenimui prasmę,prasmę ,kuri atitiktų pačių norus ir troškimus.A.Šveiceris didis mąstitojas ir filosofas teisingai reiškia savo mintis .Jis kenčia dėl visų negandų vykstančių tuo laikotarpiu,tačiau pats vienas nepajėgia su tuo kovoti.Todėl kviečia visus ištroškusius laisvės,gyvenimo laisvės,kovoti prieš blogį,ir ne tik,kovoti ir prieš pačius,nes kai kuriuose taip pat yra įsigalėjęs blogis.Nori,kad žmonės pradėtų mąstyti,susimąstytų apie tai,apie vykstantį blogį.Daug žmonių yra badaujančių,daug skriaudžiamų,kenčiančių didelį skurdą.O kita dalis taip vadinamų turtingųjų,arba valdančiųjų blogybės kankina juos.Todėl tik mąstymas,susimąstymas padės išsigelbėti iš tų beprotiškų kančių.Kiti mėginimai yra beprasmiški,juk ne vienerius metus yra bandyta išsikapstyti iš tų kančių,tačiau niekada taip ir nepavyksta.Tik idėjos ,permąstymai padės atrasti gyvenimo prasmę,gyvenimo tiesą,todėl reikia pasitikėti tik idealais,tik tikslais.Net jei ir mąstymu sukurtume ne tokią pasaulėžiūra,arba neteisingą,vistiek geriau nei iš vis egzistuoti be jos,juk turėsime ją,nors ir nepritarsime jai.

Mąstymas yra svarbus,net ir religija neegzistuoja be jo,nors ir sakome,kad tikime vienu ar kitu,tačiau tik mąstymo dėka mes turime religiją,o ką kalbėti apie dvasinį gyvenimą be mąstymo,tokio nėra ir nebus jei nebus mąstymo.Juk atrodo taip nesunku mąstyti,tačiau yra mąstoma ne apie tai,apie ką reikia.Gal čia kaltas pats gyvenimas,tačiau ne,juk gyvenimą susikūrėme patys.

A.Šveiceris rašo:,,tegu kelius,kuriais mums teks eiti į tikslą,dar tebegaubia tamsa,bet judėjimo kryptis yra aiški.Visi mes turime susimąstyti apie gyvenimo prasmę ir drauge kovoti,kad būtų sukurta pasaulį ir gyvenimą teigianti pasaulėžiūra,kuri pagrįstų mums taip būtiną ir vertigą veiklos troškimą ir jį orientuotų,aiškintų ir įprasmintų,suteiktų jam dorybingumo ir tvirtybės ir šitaip jam leistų iškelti ir įgyvendinti tikrojo humanizmo dvasios įkvėptus kultūros idealus”.

Kultūra yra suvokiama kaip tobulėjimas savęs pačių ir drauge pasaulio.Žmogus save vis tobulina nesusimąstydamas apie kultūros tobulinimą,paprasčiausiai ją palieka tobulinti likimui ar pačiam gyvenimui,nesurištu su pačiu žmogumi.Tai negerai,blogai,bet nieko kol kas nepakeisi,toks jau tas žmogus,tokia jau jo prigimtis.Pesimizmas ir optimizmas nuolat kovoja tarpusavyje,tačiau taip ir nė viena nelaimi,ir neturi nieko bendro.Čia kalbama apie kultūrą,apie gyvenimo pažiūras.Vieni žmonės mąsto optimistiškai,kiti pesimistiškai ir nieko čia pakeisti negalima.Tik svarbiausia,kad visi nepradėtų mąstyti pesimistiškai,juk tada viskas iš vis apsiverstų aukštn kojom.Juk tuomet visiems bus tas pats kaip jie gyvena ar gyvens,kas yra blogai priims kaip natūralų dalyką,paprasčiausiai liks abejingi viskam.Tai leisti negalima.Todėl ir nuolat susiremia optimistinė ir pesimistinė pasaulėžiūros.Taip ir turi būti,juk kiekvienas turi kovoti už savo idealus.Tačiaušios dvi pasaulėžiūros nėra parodomos,jos neturi tam tikro pavidalo,jos nėra suvedamos akistaton.Pesimizmas-tai sumažėjęs stimulas gyventi.Šis atvejas yra blogas nes žmonės lieka abejingi viskam.Štai kas kelią didelę problemą kultūrai,tai ,kad pamažu žmogus praranda optimizmą ir pereina prie pesimizmo.O juk optimizmu siekiama naujų idealų.

Etinis mąstymas vyko labai lėtai,kaip buvo minėta jis turi sąsajų su optimistine pasaulėžiūra,jos abi yra pradas kultūrai,tačiau netvirtas ,nes nesugebėjo išlaikyti kultūros.,,Kai jau turėsime sukurtą etiką kaip logiškai būtiną ir aiškų vidinį principą,tada prasidės kiekvieno individo plataus masto etinis tobulėjimas,ir žmonija pasuks nuolatinės etikos pažangos keliu”.

Europos filosofija kovojo prieš pesimizmą,aiškindama,kad kultūrai reikia optimistinės –etinės pasaulėžiūros,tačiau tai buvo tik aiškinimai,nebuvo remtasi faktais,nebuvo nustatinėjami pagrindiniai sunkumai,kurie gali kilti,kad įsivyrautų tas toks trokštamas optimistinis-etinis mąstymas,kad būtų pasiekta ta tikroji,pilnavertė pasaulėžiūra.Atsirado racionalizmo filosofija,kuri iškėlė dar vieną teiginį arba uždavinį-kas yra ta mumyse glūdinti valia gyventi.Kas tai per noras ir troškimas,kaip tai išreikšti,ir išsiaiškinti.,,Rimtas pasaulio ir gyvenimo teigimas glūdi mūsų valioje,nore išsaugoti savo gyvybę ir būti bent jau tiek,kiek mes jai galime padaryti kokią nors įtaką-ir visa tai laikyti didžiausia vertybe:savo gyvenimo kelią mes pradedame be paliovos natūraliai teikdami pasaulį ir gyvenimą”.Toks buvo A.Šveicerio požiūris į optimizmo pagrindimą siejant jį su valia gyventi.Tai jo tokia sąvoka.Norai virstantys džiugiais troškimais virsta dažnai neviltimi,aplink pilna skausmo ir neapykantos,kančios,tai lydi visus nuo gimimo iki mirties.Taigi prieiname prie išvados,kurioje noras gyventi dažniausiai atsiranda pesimistinis.Tačiau noras gyventi ne visada yra pasmerktas.Paprasčiausiai reikia susiimti į rankas,negalvoti apie blogus dalykus,apie negandas kylančias mūsų kelyje,pastojančias mums kelius,keliukus.Reikia eiti toliau,iškelti galvą ir eiti pirmyn,nekreipiant dėmesį nieką.Papraščiausiai reikia galvoti apie gerą,išmesti iš galvos pesimizmą ir į viską pažiūrėti ne tamsiomis spalvomis ,o šviesiomis spalvomis.Juk gyvenimas turi misiją,reikalingą misiją ,ta misija tai susiliejimas suamžinybe,su neregėtu noru ir valia gyventi.reikia norą gyventi atpalaiduoti,išlaisvinti iš tų pančių,kurie taip suraišioja jį,supina.O tai juk padarome patys ,kai kas nors nepasiseka ir atrodo,kad nebesinori gyventi,papraščiausiai nebėra dėl ko.

A.Šveiceris buvo vienas iš nedaugelio žmonių,kuris mokėjo taip gražiai ir tiksliai aprašyti kultūrą,taip mokėjo ją vertinti ir saugoti,ne tik pats saugoti,bet stengėsi ir kitus privesti tai daryti.Saugoti ne tik kultūrą,bet ir paščius žmones,juk jie vargšai nepažysta tikrosios kultūros ir dėl to kenčia ,vargsta.Jis sukūrė ne tik ,,Didžiosios pagarbos gyvybei principą”,bet ir,,Didžiosios pagarbos gyvenimui etiką.Jis apie ją rašo:

,,Tapti etine asmenybe-vadinasi,pasidaryti tikrai mąstančiu žmogumi.Mąstymas-tai manyje vykstanti polemika tarp valios ir pažinimo.Savo naująja forma ši polemika išryškėja tada,kai valia reikalauja iš pažinimo,kad šis jam pateiktų pasaulį tokį,kuris atitiktų jo paties impulsus ir mėgintų šį reikalavimą patenkinti.

Taigi A.Šveiceris nuolat pats turi spręsti klausimus susijusius su kultūra.Ką daryti,kad kultūra visiškai neišnyktų,nuo ko tai priklauso?Jis turi nagrinėti ,išanalizuoti netgi patį žmogų:kaip jis mąsto,ką galvoja,kaip jaučiasi ir kaip jausis,kaip gyvena ir kaip norėtų gyventi ir galų gale ar jis supranta kultūros esmę,ar iš vis apie ją negalvoja.Visa tai A.Šveicerio galvoje.Jis atranda daug visokiausių niuansų,kurie yra kultūros sunykimo priežastis ,bet vistiek galų gale jis mano,kad pats svarbiausias yra žmogaus dvasia,jos būklė,jo dvasinis mąstymas.Todėl dvasią,jos gyvavimą žmonėse jis laiko galimu būdu atgaivinti,prikelti iš pamatų kultūrą,kuri jam yra pats svarbiausias dalykas gyvenime.Jis labai liūdi,kad dauguma žmonių nesupranta šito,nesupranta kokia yra svarbi kultūra visuomenėje,nesupranta,kad žlugdo,naikina kultūrą,ir bijo jis ,kad žmoniją tokia neganda gali privesti prie krizės-pasaulinės krizės.Pamatas kultūros gali būti tik mąstantys žmonės,asmenybės dorovinę brandą A.Šveiceris sieja su savarankišku mąstymu,gebėjimu vertinti aplinkos reiškinius.

,,Dabartinė ekologinė etika,vis dėlto netiesiogiai liudija,jog neturime vientisos fundamentalios žmogaus etikos,pajėgiančios integruoti visus,,didžios pagarbos” nusipelniusius būties komponentus-žmogų,tautą ir jos savitą kultūrą,jos gamtą ir gyvūnus,istoriją ir laisvą,nepriklausomą ateities materialinę ir dvasinę raidą”.

IŠVADOS

Taigi A.Šveiceris Didis žmogus.Daug kentėjęs,daug matęs,daug patyręs ir išgyvenęs.Nors pats gimė gana neturtingoje šeimoje,jo nepaveikė niekas,tik užgrūdino,išaugino doru,darbščiu,sąžiningu,jautriu žmogumi.Skaitydamas apie jį,studijuodamas jo kūrinius,žavėjausi ir negalėjau suprasti,kiek šis žmogus turėjo valios ir noro padaryti tai ką padarė-nuversti visus kalnus.Tačiau svarbiausia yra tai,kad jis tai padarė su dideliu užsidegimu ir jam pavyko,nors buvo gana ir nelengva.Jo biografija,gyvenimo istorija yra neatskiriami nuo jo skelbiamos pagarbos gyvybei mokymu.Tai nėra vien tik sukurta,paprasčiausiai parašyta,ji yra pagrįsta filosofijos religijos,kasdieninio gyvenimo motyvais.A.Šveiceris viską matė ir jautė,kas dedasi pasaulyje.Jis kovojo prieš blogį,prieš negandas,neteisybę,kovojo ir prašė padėti jam kovoti visiems žmoniems.Mane labiausiai sužavėjo tai,kad A.Šveiceris jau atrodo pasiekęs viską ko norėjo apie ką svajojo nenusileido.Suprato,kad reikia kažką daryti,juk laimė veltui neduodama,o jis turi viską apie ką svajojo,jis suprato,kad reikia kažkam atsilyginti.Atsilyginti su kaupu,tik kam,gal gyvenimui,bet kaip?Ne reikia padėti,padėti kitam nelaimėje,varge.Tačiau kur daugiausia vargo,nelaimių,juk visur jų pilna?Taip,jis nusprendė vykti į Afriką,juk ten daugiausia nelaimių,sergamumo,reikia padėti tiems vargšams žmoniems.Taip,aš dėl to sužavėtas.Sužavėtas,nes A.Šveiceris turėdamas tokių gamtos dovanų-gabumą,nusprendė studijuoti mediciną ir kai pabaigė ją vykti į Afriką.Iš tikro tai nepakartojamas žmogus,papraščiausiai nėra žodžių išreikšti tam ,ką padarė dėl visų žmonių A.Šveiceris.

A.Šveiceris parašė,išstudijavo daug kūrinių.Visi jie nepakartojamo grožio,kiekvienas verčia susimąstyti,susimąstyti apie gyvenimą,apie likimą,apie praeitį,dabartį ir pagaliau ateitį.Tačiau mane labiausiai patraukė jo knyga,,Kultūra ir etika”.Ši knyga sudaryta iš dviejų dalių:,,Kultūros sunykimas ir atgimimas” ir ,,kultūra ir etika”.Abi dalys yra tarsi atsikartojantys aidai,viena dalis papildo kitą ir atvirkščiai.Tačiau ne tame esmė.Mane patraukė jo sakiniai,jo mintys išdėstytos kūrinyje,privertė susimąstyti apie gyvenimą,dorovę,apie savo dvasinį gyvenimą,ne tik apie savo,bet ir apie kitų.Pasidarė įdomu ar ir mūsų tokia tuščia dvasia yra,kaip A.Šveicerio laikais buvo,ar ir mes nemokame mąstyti,nemokame saugoti vertybių,saugoti, tą kas gražu.Tikriausiai.Gal ir mes pamiršę esame kultūrą,jos esmę,jos vertybes,jos supratimą.Galbūt.tikriausia niekas nepasikeitė nuo tų laikų,tik gal dar blogesnė padėtis dabar yra.Juk mes žiūrime,kad tik mums būtų geriau,nekreipiame dėmesio į aplinkinius ,mums neįdomu,kas vyksta aplinkui,ką mes darome su savo gyvenimu.Bent jau taip manau.Gal mes ir niekada nepažinojome tikrosios kultūros,gal ne tokioje aplinkoje mes augome.Tačiau tikrai tikiu,kad yra žmonių mąstančių kitaip,pažysta kultūrą,ją supranta tokią,kokia ji ir turi būti,ir aišku yra žmonių,kurie kovoja taip pat,kad išsaugotų tikrąją kultūrą.Aišku dabar yra mažiau karų,nei ankščiau,mažiau žmonės kariauja,gal ir kariauja tik kitais tikslais nei ankščiau.Mažiau yra žmonių kurie nežino dėl ko kariauja-dėl blogio ar dėl gėrio.Dabartis yra kitokia,visi stengiamės gyventi kultūringai,laikytis etikos.Tik ar visi mylime savo artimuosius ,savo tautą?Tikriausiai žinome tai tik patys.Taigi,šis A.Šveicerio kūrinys privertė mane susimąstyti apie tai,kas ankščiau net nešaudavo į galvą,net nepagalvodavau apie tai.Dabar pasidarė įdomu ir net baugu.

A.Šveiceriio pagrindinė tematika buvo kultūra,jos esmė,jos išsaugojimas,jos prikėlimas iš pelenų,jo apmąstymai dėl kultūros dorovinio nuosmukio,kaip tai atsitiko ir kas gali šį nuosmukį prikelti,kokias priemones panaudoti,kaip padėti.Šveicerį kartais apima neviltis ,skausmo antplūdis,dėl visuomenės,žmonijos ateities.Jis pergyvena dėl to,kad jo visuomenė yra atsidūrusi visiškos dvasinės krizės laikotarpyje.Jis bando klausimu atsakyti į klausimą.Apimtas baisios nevilties nebežino kur ieškoti atsakymo,kur ieškoti pagalbos,jis nebežino iš kokių šaltinių semtis optimistinės kultūros,atgimimo viltį ir etinės pasaulėžiūros filosofinius impulsus.Tačiau taip pat klausia savęs ar šie sunkumai tikrai neįveikiami,ar dar galima padėti?Tačiau neketino pasiduoti.Jo svarstymai nebuvo betiksliai.Jie turėjo prasmę,pirmiausia leido susivokti pačiam A.Šveiceriui apie gyvenimą,apie pasaulį,ir tuo pačiu kitiems padėti,o tao buvo didžiausias jo tikslas,nes juk vienam nepavyks išgelbėti kultūros.Pirmiausia jis turėjo susivokti savo jausmuose,mintyse,susimąstyti apie pasulį gyvenimą ir galų gale susidaryti teisingą pasulėžiūrą,o tai svarbiausia,kad kultūra atgimtų.Po to jau galėjo dėstyti savo tiesas apie gyvenimą,jo prasmę ir pakeisti žmonijos pasaulėžiūrą,norėjo,kad žmonės pradėtų į viską žiūrėti šviesiomis ,o ne tamsiomis spalvomis.Kvietė žmones į kovą prieš neteisybę,o galiausiai kovoti su pačiais savimi.Norėjo,kad žmonija pradėtų teisingai mąstyti,kad įsigilintų į savo dvasinį gyvenimą ir atgimtų iš naujo,tik taip atgimę padės atgimti ir kultūrai.

Manau,kad tai ką jis A.Šveiceris padarė yra garbinga ir visi turėme dėkoti jam už tokį jo pasiaukojimą.Supratau,kad turime atsiverti dvasiškai,turime mylėti vieni kitus,nejausti neapykantos,kaip daugelis žmonių ją jaučia.Elgtis dorai ir svarbiausia mąstyti,permąstyti visą savo gyvenimą,ką darėme ir darome blogai,kas naikina kultūrą,ir viską kas susija su ja ir ne tik.Reikia paimti pavyzdį iš šio nuostabaus gerumo,meilės kupino,jautrumo turinčio žmogaus.

Dabar aš klausiu savęs,ar mes žinome,kas yra ta kultūra,kokios jos šaknys?Gal mes kaip ir tada ją suprantame,tačiau ne taip ,gal įsivaizduojame ją tokią kokia iš tikro ji nėra ir tikrai neturėtų būti.Tačiau kaip pakeisti tai,kas įaugę į mūsų kraują?Sunku.Taip galvojo ir A.Šveiceris,tačiau jis nenuleido rankų nepaliko visko likimo valiai,stengėsi apšviesti žmoniją,stengėsi juos išvaduoti nuo to,ką jie patys mėgsta,tačiau širdyje neapkenčia.Stengėsi išrauti iš jų kraujo tą kas jau giliai įaugę.Mums atrodo,kad mes dvasiškai stiprūs,mūsų dvasia tyra,skaisti,mąstymas taip pat išlavintas,o pasaulėžiūra pas mus didelės apimties žinome viską ir daugiau,svarbiausia,kad galvojame,jog mąstome teisingai.Tačiau ar tai iš tikrųjų yra tai gerai,ar iš tikro mąstme teisingai ir žinome viską?Ne.Mums tik taip atrodo,mes paprasčiausiai norime tuo tikėti,ir užmirštame dvasinius dalykus.Mąstome visai ne apie tai apie ką reikėtų mąstyti.Tačiau jau nieko nepadarysi ,tokie mes jau.Su savo trūkumais ir pliusais.Tik nors kartą reikėtų pagalvoti,ką mes darome gero dėl kultūros,ar iš vis mes ką nors darome,tikriausia juk visi norime turėti kultūrą,visi norime būti kultūringa tauta.Aš taip pat nesusimąščiau niekada apie tai,tačiau dabar mąstau,mano mintys pasikeitė.tačiau ar aš pats pasikeisiu nežinau,būtų sunku.Tačiau A.Šveiceris bandė pakeisti kitus,o mano manymu jam pačiam tikrai nereikėjo keistis ,nes jis nuo pat gimimo buvo jautrus ,geras ,sąžiningas žmogus.Jo niekas nepakeitė nei vaikystėje,nei paauglystėje,nei gyvenimo negandos,nei skausmas,nelaimės.Jis išliko toks koks ir gimė-tyrios širdies žmogus.Nors iš tikrųjų daug kančios kelių praėjo,daug skausmo prisižiūrėjo ir kentėjo su žmonėmis kartu.Taigi jo pasiaukojanti veikla padeda kitiems žmoniems gyventi,tapo savotišku dorovės pavyzdžiu.

Taigi šis kūrinys – tai neapsakomo ,nepaprasto grožio ,pilnas jautrumo,tyrumo ,geraširdiškumo,taurumo pavyzdys.Pasirinkau ,nes mane sujaudino kas darėsi ankščiau ,kaip žmonės buvo ištroškę kultūros,tačiau nemokėjo ją išsaugoti arba sulaikyti.Nemokėjo arba negalėjo išsakyti savo jausmų,savo kančių.Nemokėjo gyventi kitaip nei buvo įpratę.Man pervėrė širdį vien tai pagalvojus,tačiau dar skaudžiau pasidaro kai pagalvoju,o kaip mes gyvename,ar mes turime tą tikrąją kultūrą,ar įsivaizduojame jog turime,tačiau ji yra kitokia.

Taigi,paskutinius savo sakinius pabaigsiu A.Šveicerio žodžiais,kurie man taip įstrigo giliai širdyje ir privertė susimąstyti:

,,Tegu kelius,kuriais mums teks eiti į tikslą,dar tebegaubia tamsa,bet judėjimo kryptis yra aiški.Visi mes turime susimąstyti apie gyvenimo prasmę ir drauge kovoti,kad būtų sukurta pasaulį ir gyvenimą teigianti pasaulėžiūra,kuri pagrįstų taip mums būtiną ir vertingą veiklos troškimą ir jį orientuotų,aiškintų ir įprasmintų,suteiktų jam dorybingumo ir tvirtybės ir šitaip jam leistų iškelti ir įgyvendinti tikrojo humanizmo dvasios įkvėptus kultūros idialus.

NAUDOTA LITERATŪRA

1.Filosofijos žodynas ,Vilnius 1975 m.

2.A.Šveiceris ,,Kultūra ir etika “

3.Romas Žibaitis ,, Albertas Šveiceris :Pagarbos Gyvybei etika

Leave a Comment