Kultūros ir civilizacijos sampratųanalizė (Oswald Spengler, Arnold Toynbee)
Įvadas
Tyrimo problema šiame darbe – ,,civilizacijos’’ ir ,,kultūros’’ sąvokų supratimas ir jų taikymas. Ar šios sąvokos grynai vakarietiškas išradimas? Ar šias sąvokas galima taikyti ir kitoms pasaulio tautoms ir viskam ką jos sukuria? Prancūzijoje išsikristalizavęs civilizacijos sąvokos reikšmių spektras, apimantis visuomeninio elgesio normas, dvasines vertybes, tam tikrą kultūros stilių ir technologijos laimėjimus, pasitelkiamas ir Anglijos mastytojų. Taigi prancūzų ir anglų švietėjų veikaluose civilizacijos sąvoka tvirtai siejama su konkrečios visuomenės kultūros pakopa. Civilizacijos ir kultūros sąvokos XIX a. plačiai paplinta humanitariniuose moksluose, įgauna naujų prasmių ir atspindi įvairius socialinius ir kultūrinius pasaulio procesus. Vakarų ekonominės galios stiprėjimas skatina kolonializmą ir europocentrizmo ideologiją. Švietėjų iškelta civilizuojančios pasaulį europinės kultūros misijos idėja XIX a. pradžioje įgauna naują ekspansionistinę prasmę ir teoriškai pagrindžia europocentristinę kolonializmo ideologiją. Plintant Vakarų ekspancijai į kitus žemynus, civilizacija aiškinama kaip visai žmonijai būdingas protingas absoliutas, prie kurio turi jungtis visos skirtingose socialinės raidos pakopose esančios pasaulio tautos. Vakarų civilizacija tapatinama su ,,civilizacijos’’ sąvoka apskritai. Ar tikrai jos sutampa?Darbo tikslas – išanalizuoti didžių mąstytojų – O.Spenglerio ir A.Toinbee’o kultūros civilizacijos sampratas, jas palyginti, išskirti panašumus ir skirtumus. Reikia pažymėti, kad šie autoriai yra kartu labai panašūs ir tuo pačiu labai skirtingi. Tačiau abu jie nagrinėja kultūrų ir civilizacijų atsiradimo, jų raidos žlugimo priežastis.
O. Spenglerio civilizacijos samprata
Pradedant kalbėti apie civilizacijas, manau, reikėtų išsiaiškinti kas tai yra civilizacija. Paprastai civilizacijos sąvoka siejama su labai skirtingais faktais – technikos lygiu, elgesio būdu, mokslinio žinojimo išsivystymu, religinėmis idėjomis, papročiais.Taip pat gali būti siejama su gyvenimo būdu. Tačiau iškilus pagrindiniam klausimui, kokia iš tiesų yra bendroji civilizacijos sąvokos funkcija, kokio bendrumo siekiant visos šios skirtingos žmogaus laikysenos ir pasiekimai vadinami civilizuotais, pirmiausia randama kažkas labai paprasta – ši sąvoka tiesiog išreiškia Vakarų savimonę. Galima pasakyti, kad sąvoka ,,civilizacija’’ apskritai yra vakarietiškas išradimas.Vakarietiškoji visuomenė pastarąja sąvoka apibūdina būtent savo originalumą ir tai, kuo ji dabar didžiuojasi – savo technikos lygiu, savo elgesio kultūra, savo mokslinio pažinimo ar pasaulėžiūros raida ir dar daug kuo kitu. Civilizacijos sąvoka apima absoliučiai viską, kuo paskutiniųjų dviejų ar trijų šimtmečių vakarietiškoji visuomenė yra pralenkusi ankstesniąsias ir dabartines ,,primityviąsias’’ visuomenes.
Reikėtų pabrėžti, kad skirtingų Vakarų Europos tautų ,,civilizacijos’’ samprata yra skirtinga. Pasak Norberto Elias’o, visų pirma egzistuoja didžiulis skirtumas tarp vienokios angliškos ir prancūziškos šio žodžio vartosenos ir kitokios vokiškos – pirmuoju atveju ši sąvoka išreiškia pasididžiavimą savųjų tautų reikšmingumu Vakarų ir žmonijos progresui. O vokiškoje kalbinėje vartosenoje ,,civilizacija’’ reiškia tai kas tikrai naudinga, bet vis dėlto yra antrarūšė vertybė, būtent tai kas apima tik išorinį žmogaus pasaulį, žmogaus būties paviršių. Žodis, kuris vokiečių kalboje tinka savęs interpretavimui, kuris išreiškia pasididžiavimą savais pasiekimais ir savo esme, yra ,,kultūra’’.Čia reikėtų įžvelgti skirtingų žodžių tam pačiam reiškiniui apibūdinti vartojimą, o ne skirtingą to paties reiškinio suvokimą. Tiek ,,civilizacija’’, tiek ,,kultūra’’ atsiranda bendrų visuomenės išgyvenimų pagrindu. Išgyvenimų, kurie auga ir keičiasi kartu su bendruomene, kurią jie išreiškia. Jie atspindi jos situaciją, istoriją. Bet jie lieka blankūs ir niekuomet nėra pilnavertiškai gyvybingi tiems, kuriems neteko išgyventi to paties, kurie kalbėdami nesiriamia ta pačia tradicija ir ta pačia situacija. ,,Kultūrą’’ ir ,,civilizaciją’’ formuoja ištisos tautos arba iš pradžių bent jau tam tikri tų tautų sluoksniai. Tačiau daugeliu atvejų jiems galioja tai, kas ir specifiniams mažesniųjų grupių žodžiams – pirmiausia jais kalba žmonės su konkrečios tradicijos ir konkrečios situacijos žmonėmis. Čia reikėtų pradėti kalbėti apie O.Spenglerį, vokiečių filosofą, kuriam vakarietiška iki tol vyravusi ,,kultūros’’ ir ,,civilizacijos’’ samprata buvo absoliučiai svetima. Visų pirma reikia pažymėti, kad, anot O.Spenglerio, kauzalinis principas istorijos ir kultūros interpretacijai yra nepritaikomas, kadangi, skirtingai nuo priežastingumo valdomo pasaulio-kaip-gamtos, pasaulis-kaip-istorija yra valdomas virš jo pakibusio likimo. Vokiečių filosofas atveria kokybiškai naują civilizacijų lyginamųjų studijų etapą. Čia pereinama nuo optimistinių prie pesimistinių istoriosofinių civilizacijos koncepcijų. O.Spenglerio idėjos formuojasi kaip reakcija į vienpusiškas tiesines progresistines, pozityvistines ir evoliucionistines civilizacijos teorijas. Visos jo nuorodos buvo į tai, kad senka Vakarų civilizacijos kūrybinė energija. O.Spenglerio mąstyme tradicinė vokiečių filosofinė metafizika, savitai susipina su visuotinės civilizacijų istorijos teoretiko intencijomis. Knyga ,,Vakarų saulėlydis’’, anot A.Andrijausko, buvo savotiškas atsakas į tragiškai išgyvenamas visuotinio nusivylimo ir katastrofos nuotaikas, kurios vyravo Pirmąjį pasaulinį karą pralaimėjusioje Vokietijoje. Iš tikrųjų galima teigti,kad krizė tuometinėje Vakarų Europoje vokiečių galėjo būti suvokta kaip neišvengiama Vakarų civilizacijos lemtis. Vakarų saulėlydis Spenglerio koncepcijoje iškyla kaip tam tikros erdvės ir laiko fenomenas, filosofiškai apimantis didžiuosius būties klausimus. Vakarų žūtis jo nuomone, reiškia nei daugiau, nei mažiau, o būtent civilizacijos problemą. Čia tiesiog susiduriama su istorijos klausimu. Pagrindinis tikslas yra išsiaiškinti, kas yra civilizacija, suvokiama kaip organiškai logiška pasekmė, kaip kultūros baigtis. Spenglerio kultūros suvokimo pagrindinės nuostatos artimos ,,gyvenimo filosofijos’’ tradicijai. Remdamasis romantiniais, iracionalistiniais ir ,,gyvenimo filosofijos’’ principais, jis ne tik paneigia švietėjiškajį racionalizmą, tačiau lyg ir užbaigia vokiškąją, į metafizinius apmąstymus linkstančią romantinę ir iracionalistinę civilizacijų lyginamųjų studijų tradiciją. Blaivus protas, racionalios mastymo schemos, pasak Spenglerio, visiškai netinka kultūros vertinimui, jie skaido vientisus tikrovės reiškinius ir galop sunaikina pažinimą, suteikdami jam sustabarėjusį pavidalą. Iš Nietche’s Spengleris perima racionalaus proto reikšmės nuvertinimo, iš ,,valios galiai’’ kylantį vitalizmą, biologizmą, nihilizmą, istoriosofinių motyvų sampratą, cikliškumo teoriją ir ,,amžinojo gryžimo’’ mitologiją. Spengleris taip pat perima iš Nietche’s kritinį požiūrį į naujausias Vakarų kultūros raidos tendencijas, ,,Europos dekadanso’’ idėją, kurią pavadina ,,Vakarų saulėlydžiu’’, neigiamą požiūrį į masių kultūros apraiškas, dėmesį Rytų kultūroms, kultūrų tipologijos principus, mokymus apie apoloniškosios, faustiškosios ir magiškosios kultūrų užuomazgas. Konkretus kultūros tipas siejamas su žmogaus egzistencine pozicija, savitu jo santykiu su gamta. Jau minėjau, kad Spenglerio kultūros suvokimas yra priešingas iki tol Vakarų Europoje vyravusiai nuostatai. Spenglerio kultūros filosofija nukreipta prieš Vakarų Europos civilizacijos teoretikų ir racionalistinės istorijos filosofijos šalininkų veikaluose vyravusią vieningo tiesinio istorijos srauto idėją. Jam istorija nėra nenutrūkstamas, o diskretiškas, netolydžiais šuoliais besirutuliojantis ciklinis procesas. Istorijos cikliškumo, nutrūkstamo ir daugybės ekvivalentiškų vienodai vertingų civilizacijų egzistavimo idėjos yra pamatinės ,,Vakarų saulėlydžio’’ nuostatos. Spengleris klibino tradicinę tiesinę civilizacijų raidos sampratą, kurioje europietiškoji kultūra buvo laikoma pasauline. ,,Vakarų saulėlydis’’ – pirmas ryškus savotiško europocentrizmo kracho dokumentas, suteikęs impulsą naujoms koncepcijoms. Europocentristinę schemą Spengleris vadino ,,ptolemėjiškąja sistema’’ ir pasiūlė naują schemą, savąjį ,,kopernikiškąjį atradimą’’, kuriame Antika ir Vakarai kartu su Indija, Babilonu, Kinija, Egiptu, arabų ir Meksikos kultūromis iškyla kaip savarankiški tapsmo pasauliai, turintys vienodą reikšmę bendrame istorijos paveiksle ir dažnai nustelbiantys Antiką dvasine didybe, polėkio jėga. Visiems jiems istorijoje tenka savita ir visai neprivilegijuota vieta. Spengleris kritikuoja europocentristinėms kultūros teorijoms būdingą savojo požiūrio suabsoliutinimą. Jis sako, jog Atėnų, Florencijos ir Paryžiaus egzistavimas Vakarams yra svarbesnis nei didžiulių Kinijos ar Indijos sostinių. Spengleris kelia klausimą, ar galima europocentristinius požiūrius paversti pamatiniais, konstruojant visuotines istorijos schemas. ,,Tokiu atveju, – aiškina Spengleris, – kinų istorikas visai pagrįstai galėtų sukurti pasaulinę istoriją, kurioje būtų nutylimi nereikšmingi įvykiai, pavyzdžiui, kryžiaus žygiai ir Renesansas, Cezaris ir Frydrichas Didysis. Kodėl XVIII a., morfologiniu aspektu žvelgiant, yra svarbesnis nei kiekvienas iš šiašiasdešimties prieš jį buvusių. Argi ne juokinga, anot Spenglerio, priešinti kažkokius ,,Naujuosius amžius’’, aprėpiančius tik kelis šimtmečius ir juolab lokalizuotus daugiausiai Vakarų Europoje, kažkokiai ,,Senovei’’, aprėpiančiai tiek pat tūkstantmečių ir apėmusiai daugybę įvairių, iki graikų gyvavusių kultūrų, rimčiau nemėginant jų diferencijuoti ?’’(1)A.Andrijauskas pažymi, kad lyginamieji Toynbee’io principai, pagrindinės metodologijos idėjos per tris dešimtmečius, kol buvo rašomi visi dvylika ,,Istorijos tyrinėjimų’’ tomų, labai keitėsi. Atsižvelgdamas į naujas problemas, kritines pastabas, jis nuolatos tikslino lokalinių civilizacijų raiškos koncepciją. Tad neatsitiktinai dvyliktame tome aptinkame daug sakančią paantraštę ,,Reconsiderations’’ (permąstymai). Toynbee’is neslepia, kad būtent Spenglerio veikalas jam padėjo suvokti į etnocentrizmą nukreiptos poromantinės kultūros filosofijos ribotumą. Kaip pažymi A.Andrijauskas, ,,civilizacijų lyginamųjų studijų išeities taškas jam yra ne romantikų mitologijos idealizuojama tautinė valstybė, o universalesnės prigimties nacionalumą peržengiančios civilizacijų konfigūracijos.’’(2)Toinbee’io civilizacijos samprata
Toynbee’iui buvo nepriimtinas Spenglerio dogmatiškumas ir determinizmas. Jis nesuprato kultūrų vystymosi pagal tam tikrą nekintamą, nepaaiškinamą grafiką, principo. Kultūrų vystymosi aiškinimas pagal Spenglerio atrastą gamtos dėsnį, besąlyginis tikėjimas pastaruoju dėsniu Toynbee’iui atrodė pernelyg avantiūriškas. Labai tiksliai, mano nuomone, skirtumus tarp Toynbee’io ir Spenglerio nusako A.Andrijauskas: ,,Nors Toynbee’io studijos paveiktos Spenglerio ,,lokalinių civilizacijų’’ morfologijos, tačiau jis kritiškai permąsto savo mokytojo ,,civilizacijų cikliškumo’’ teoriją ir pataiso jo požiūrį į pasaulio kultūros raidos istoriją, tą raidą lėmusius veiksnius, sudėtingas civilizacijų sąveikos problemas. Kurdamas istorinės-kultūrinės monadologijos teoriją, jis atsisako daugelio špengleriškų schemų ir išvadų, nesiekia perdėm tiksliai apibrėžti civilizacijų gyvavimo ribų, netgi abejoja tokių bandymų tikslingumu. Jis labiau kreipia dėmesį į istorinius faktus, naujausius orientalizmo laimėjimus, siekia pagrįsti savo tezes patikimais istoriniais šaltiniais.’’(3) Toynbee’is vietoj Spenglerio vartotos sąvokos ,,kultūra’’ kaip pagrindinės vartoja sąvoką ,,civilizacija’’. Bet abi šios sąvokos kartais vartojamos kaip sinonimai ir nėra viena kitai priešinamos. Pasak A.Andrijausko, jau savo tyrinėjimų pradžioje anglų mastytojas suvokė, kad civilizacijų mastelis yra daug svarbesnis nei tautinis, kadangi pastarasis negali paaiškinti daugelio istorinių procesų esmės. Taip pat A.Andrijauskas pažymi, kad civilizacijos Toynbee’io sampratoje panašios į Leibnico monadas – tai didžiulės uždaros socialinės struktūros. Anglų filosofas linkęs Vakarų ir Rytų sąvokas vartoti tik kaip geografinius terminus ir visškai nesuteikdamas jiems priešingų polių prasmės. Žmonijos istorija yra suskirstyta į tris etapus: ikicivilizacinį, civilizacinį ir pocivilizacinį. Ikicivilizacinis etapas yra pirmykštė žmonijos istorija nuo antropogenezės iki civilizacijų gimimo. Toynbee’io tyrinėjimo objektas šiuo atveju yra civilizacinis etapas. Kaip pačias destruktyviausias ir pavojingiausias civilizacijoms jėgas Toynbee’is nurodo karo ir klasių kovos jėgas. Tačiau kadangi pastarosios jėgos netapo visaaprėpiančiomis, išnykus vienai civilizacijai visuomet likdavo galimybė iškilti kitai. Žmonijos pažanga tai laipsniškas jos tobulėjimas, kuris religijos sferoje reiškiasi kaip nuoseklus perėjimas nuo primityvių animistinių tikėjimų, vėliau – universalių religinių sistemų prie religinę pasaulėžiūrą vainikuojančios vieningos, sinkretiškos ateities religijos. Religijų reikšmė istorijoje didžiulė ypač pamokslaujančiųjų ,,aukščiausių’’, būtent jos, pasak Toynbee’io, jungia civilizacijas. Žmonijos istorija Toynbee’io koncepcijoje yra aiškinama kaip civilizacijų istorija, nes jos laikomos pagrindiniais istorinio proceso komponentais. Religijai tenka jungimo vaidmuo. ,,Aukščiausiomis religijomis Toynbee’is laiko zoroastrizmą, judaizmą, budizmą, krikščionybę, islamą. Tačiau tuo pačiu filosofas pabrėžia ir destruktyvų religijų vaidmenį istorijoje. Jis teigia, kad jos ne tik jungė, bet ir skaidė žmoniją, gimdė nesantaiką ir priešiškumą. Krikščionybė, Toynbee’io įsitikinimu, nepajėgė suteikti būtiną ekumeninį pagrindą didžiųjų religijų susiliejimui, kadangi jai stinga tolerancijos. Pasak, A.Andrijausko, religija Toynbee’io koncepcijoje yra lyg varomoji bei cementuojanti gimstančios valstybės jėga. ,,Kiekvienas ,,universalios valstybės’’ tipas iškelia ,,universalią religiją’’, kuri savo ruožtu jau yra savotiška vėlesnių civilizacijų tipų užuomazga; galų gale įsivyrauja pasaulinė religija, tinkamiausiai išreiškianti žmonių brolybės idealus. Vadinasi, ateityje vyks pagrindinių ,,antrosios kartos’’ pasaulinių religijų suartėjimas ir susiliejimas į vieną aukščiausią, ,,atvirą’’ ir ,,tolerantišką’’ universalistinę religiją, kuri pajėgs apjungti kitų pasaulinių religijų idealus.’’(4) Toynbee’is simpatizavo hinduizmui dėl jo tolerantiškumo. Anglų filosofas aiškiai išskiria Vakarų civilizacijos sąvoką ir ja susieja Vakarų Europos šalių istorijas. Šią sąvoką jis lygina su kitų daugiataučių kinų, indų, musulmoniškosios arabų civilizacijų struktūromis. Kaip ir Spengleris, anglų filosofas atmeta hegeliškąją vieningos tėkmės idėją, teigdamas, kad nėra ir negali būti vienintelio universalaus būdo pažinti civilizacijų genezę ir jų raidą. Kaip teigia A.Andrijauskas, – ,,svarbiausi yra du pamatiniai Toynbee’io metodologijos principai: viena, atmetama vieningo žmonijos istorijos srauto idėja, antra, iškeliama lyginamojo metodo reikšmė.’’(5) Ankstesniuose veikaluose filosofas išskiria dvidešimt vieną civilizaciją. Vėliau jis mini trylika pagrindinių civilizacijų, o be šių dar nurodo esančias dar keturiolika satelitinių. Pagrindinė civilizacijų varomoji jėga yra ,,gyvybinį polėkį’’ įkūnijanti visuomenės ,,kūrybingoji mažuma’’, arba elitas. Būtent ,,kūrybingoji mažuma’’ pajėgia reikiamai atsiliepti į visuomenės raidoje nuolatos iškylančius istorinius ,,iššūkius’’ ir patraukti paskui save ,,inertiškąją daugumą’’.
Skirtingai negu Spengleris, Toynbee’is gilindamasis į civilizacijų raidą, pagrindinį dėmesį skiria religijai ir menui, kurį aiškina ne kaip aktyvią kultūros procesus veikiančią jėgą, o kaip sudėtinę jų dalį, paklūstančią bendriems civilizacijų raidos dėsningumams. Pasak A.Andrijausko, kiekviena civilizacija kuria unikalų meno stilių, kuris yra patikimas kitų civilizacijos aspektų pažinimo kriterijus. ,,Konkrečių civilizacijų meninių stilių unikalumas, – sako A.Andrijauskas, – yra puikus pavyzdys civilizacijos istorikams, kurie dar neišsivadavo iš europocentristinės pasaulėžiūros įtakos. Į pasaulinės Civilizacijos istoriją jie žvelgia iš vakarietiškos demokratijos ir industrinės visuomenės pozicijų, ignoruodami realiai egzistuojantį civilizacinių formų santykinumą, kuris jau įgavo platų pripažinimą meno istorikų veikaluose.’’(6) Iš tikrųjų galima pripažinti, kad architektūros, keramikos, tapybos ir kitų meno rūšių bruožai gali būti daug patikimesnis pažinimo šaltinis negu socialinis gyvenimas, ekonomika bei politika. Dar vienas dalykas, kurį manau reikėtų pabrėžti kalbant apie Toynbee’į, tai kad jis pasak L.Donskio, civilizacinės komparatyvistikos plėtrai labiausiai pasitarnavo ne kaip filosofas, o kaip istorikas. Kalbant apie Toynbee’io civilizacijos sampratą, svarbu pažymėti, kad pagrindiniu istorinės būties ir tyrimo elementu, monada, kuri gali būti suprasta pati iš savęs, Toynbee’is laiko ne nacionalinę valstybę, ne periodą, o ,,lokalinę civilizaciją’’. Civilizaciją jis supranta kaip patvarią žmonių bendriją, suvienytą visų pirma dvasinėmis tradicijomis, o taip pat geografiniais rėmais. Ankstyvaisiais civilizacijos vystymosi etapais dvasinę bendriją įtakoja dar ekonominė ir politinė, o vėlyvajame vystymosi procese ekonominiai ir politiniai tarptautiniai ryšiai aiškiai skiriami į lokalinius, uždaros civilizacijos išlieka pagrinde dvasinėje sferoje. Žiūrint iš politinės ir ekonominės pusės, visuomenė įgauna vis labiau pasaulinį charakterį. Kaip taisyklė, dvasinė bendrija yra suprantama kaip religinė bendrija. Civilizacija, pagal Toynbee’į, tai – ypatinga visuomenės rūšis, besiskirianti nuo primityvios ikiistorinės epochos visuomenės ir nuo naujos, gimstančios dabarties epochoje pasaulinės visuomenės, kuri yra žmonijos perspektyva. Iš viso Toynbee’is suskaičiuoja apie tris dešimtis ,,lokalinių civilizacijų’’ (Spengleris suskaičiavo aštuonias ,,aukščiausias kultūras’’).Iki dvidešimto amžiaus vidurio anot Toynbee’io, išliko septynios ,,civilizacijos’’: 1. Vakarų krikščioniškoji (įskaitant Vakarų Europos, Amerikos, Australijos šalis, kuriose išplitusi krikščionybė katalikiška arba protestantiška forma). 2. Pravoslaviškoji krikščioniška su rusiška šaka (įskaitant Pietryčių Europos šalis, kur išplitusi pravoslavybė, ir Rusija). 3. Islamo (nuo Šiaurės Afrikos iki Artimųjų ir Vidurio Rytų, nuo Atlantikos iki Išorinės Didžiosios Kinų sienos pusės). 4. Induistinė (tropiniame Indijos subkontinente). 5. Tolimųjų Rytų su japoniška šaka (subtropinės ir Vidurinės juostos rajonai tarp Sausringosios zonos ir Ramiojo vandenyno). Prie šitų penkių ,,neginčijamai egzistuojančių civilizacijų’’ jis prideda dar dvi sistemas ,,suakmenėjusių liekanų dabar jau išmirusių civilizacijų’’. 6. Sistema apjungianti krikščionis monofizitus Armėnijoje, Mesopotamijoje, Egipte, Etiopijoje ir krikščionis-nestoriečius Kurdistane ir eksnestoriečius Malabarų pakrantėje, o taip pat judaistus ir persus – Zoroastro religijos Indijoje pasekėjus. 7. Sistema, apjungianti budistus lamaistinės-machajaninės krypties Tibete ir Mongolijoje budistus chajanų krypties Ceilone, Birmoje, Siame ir Kambodžoje, taip pat kaip indusų religinės sektos džaina narius. Baziniai regiono komponentai (gamybos būdas, gamybiniai santykiai, nuosavybės tipai) pasireiškia kaip pirminiai, lemiantys antstatą. ,,Civilizacijos’’ užgimimo ir evoliucijos klausimus, taip pat kaip ir jų ,,gyvenimo ciklo’’ stadijų klausimą Toynbee’is pagrinde išsprendžia taip pat kaip ir Spengleris. Daug bendro jų tyrimo metoduose , nors Toynbee’is ir atsiskiria nuo intuityvizmo, apriorizmo ir biologizmo, kuriuos plėtojo jo pirmtakas ir stengiasi kompensuoti ciklinės teorijos aprioriškumą ir nepagrįstumą empirinio materialo įvairove. Dievo rolės istorijoje neatmeta, tačiau antropomorfišką Dievo matymą laiko tikrovės iškraipymu. ,,Visi socialinės kūrybos aktai – visiškai nedviprasmiškai atsako į šitą klausimą istorikas, – pasireiškia arba kaip individualių kūrėjų veikla, arba kraštutiniu atveju kūrybinės mažumos veikla.’’(7) Jeigu kalbėti apie pagrindines gyventojų mases, tai jom Toynbee’is priskiria prieštaringą ir tuo pačiu nekintančią rolę istorijoje – ,,inertiškos , nekūrybiškos masės’’ rolę. Atmesdamas rasinę ir geografinę kilmės teorijas ir civilizacijų evoliucijas, Toynbee’is įžiūri universalų ,,iššūkio’’ ir ,,atsako’’ sąveikos problemos sprendimo būdą. Betarpiški istoriniai iššūkiai galimi jo manymu, iš įvairiausių socialinės-gamtinės terpės faktorių. Tarp jų jis įvardija tokius kaip valstybės ,,stimulas’’ su atšiauriomis gyvenimo sąlygomis, naujos Dieviškos žemės ,,stimulas’’, netikėto užsienio priešo smūgio ,,stimulas’’, nenaudingos socialinės padėties ,,stimulas’’(pvz.: vergovės). Sėkmingi ,,atsakymai’’ į ,,iššūkius’’ istorijoje, pagal Toynbee’į, priklauso nuo ,,kūrybingų asmenybių’’ veiklos, savotiškų herojų-stebukladarių. Tuo būdu visuomenės vystymasis, pagal Toynbee’į, susietas su mechanizmo ,,Iššūkis ir atsakymas’’, naujas ,,Iššūkis-atsakymas’’ veikimu. Viršgamtinis pradas, ,,gyvybinis postūmis’’, nepertraukiamai pasireiškia bet kurioje gyvenimo srityje, likdamas nežinomu, ir skirtingais laikais pajudindamas atskiras žmonijos dalis, bet ne žmoniją apskritai. Pirmas savarankiškas žmonijos ,,atsakymas’’ į dievišką ,,iššūkį’’ – išėjimas iš gamtinio pasaulio ir civilizacijos užgimimas. Reikia pažymėti, kad ,,dieviškojo postūmio’’ idėja, ,,kūrybinės mažumos’’ ir ,,nekūrybingos pasyvios daugumos’’ idėjos Toynbee’io buvo pasiskolintos iš Bergsono. ,,Individumai, – rašo jis, – kurie vykdo kūrimo stebuklą ir kurie tuo pačiu iššaukia augimą tų visuomenių, kuriose jie patys atsirado, – daugiau negu paprasčiausiai žmonės. Jie gali daryti tai, kas žmonėms atrodo stebuklai, taip kaip jie yra antžmogiškos būtybės tikrąja, o ne perkeltine prasme.’’(8) Kad patvirtintų šias pažiūras, jis specialiai apžvelgia visą seriją ,,Šventųjų’’ ir ,,religijų įkūrėjų’’ biografijų, taip pat valstybės veikėjų, karvedžių, istorikų, politinių mastytojų, filosofų ir poetų biografijų. ,,Iššūkis – tai Dievas, kuris yra absoliuti Realybė, prie kurios prieinama antropomorfiškai, netgi tada, kai iššūkis kyla iš žmogaus arba gamtos.’’(9) ,,Iššūkio-atsakymo įstatymas taip neapibrėžtas, – rašo vienas išToynbee’io kritikų, – kad beveik kiekvienas istorinis epizodas gali būti pavaizduotas taip, kad papultų į jo plačius rėmus.’’(10)Išvados
1. Spenglerio kultūros filosofija nukreipta prieš prancūzų civilizacijų teoretikų ir racionalistinės istorijos filosofijos šalininkų veikaluose vyravusią vieningo tiesinio istorijos srauto idėją. Jam istorija nėra nenutrūkstamas, o netolydžiais šuoliais besirutuliojantis ciklinis procesas. 2. Pasak Spenglerio, Atėnų, Florencijos ir Paryžiaus egzistavimas nėra svarbesnis nei didžiulių Kinijos ar Indijos sostinių egzistavimas. 3. Spengleris plėtoja uždarų kultūrinių monadų koncepciją. Kiekvienai kultūrai būdinga savita dvasia, gyvenimiškoji patirtis, meno stilius. 4. Kultūra, Spenglerio nuomone, susiklosto, skleidžiasi, išgyvena saulėlydį kaip uždara monada su savo vertybių sistema ir tik jai būdingu mastymo stiliumi. 5. Kiekviena kultūra, pasak Spenglerio, gyvuoja apie tūkstantį metų, kol , peraugusi į surambėjusią civilizaciją, ilgainiui sunyksta. 6. Atmesdamas vienakryptę evoliucionizmo teoriją, Spengleris pasaulio kultūros raidos istoriją vaizduoja kaip visumą didingų kultūrų, kurioms būdinga sava dvasia, išraiškos formos, simbolių ir vertybių sistema 7. Žmonijos kultūros istorija – tai didžiųjų civilizacinių organizmų ir kultūrų koegzistavimas, kaita. 8. Kiekvienas kultūrinis organizmas yra santykinai uždara sistema, gyvenanti savo ypatingą gyvenimą. Kultūrai kaip organizmui būdingas vientisumas ir harmoninga jos dalių sąveika. 9. Civilizacija yra siekis viešpatauti pasaulyje ir pertvarkyti pasaulio paviršių. Savo internacionaline prigimtimi ji gniaužia gyvą nacionalinę kultūros dvasią. 10. Jokia išorinė jėga, anot Spenglerio, kultūros nekuria ir negali kurti. Kultūra yra kūrėjas ir kūrinys pati savaime.11. Pasak Toynbee’io, istorija vystosi keliomis atskiromis linijomis, todėl ją galima nagrinėti tik lyginamuoju metodu. 12. Toynbee’is, skirtingai negu intuityvistas Spengleris, savo mastymą yra linkęs grįsti faktais. Jam priimtinesnis empiristinis požiūris ir aiškinimas, pagrįstas istoriniu patyrimu verifikuojamomis hipotezėmis. 13. Spenglerį galima vadinti pankultūrinės filosofijos atstovu, tuo tarpu Toynbee’is yra panistorinės filosofijos atstovas.
14. Atmesdamas rasinę ir geografinę kilmės teorijas ir civilizacijų evoliucijas, Toynbee’is plėtoja ,,Iššūkio ir atsako’’ teoriją. 15. Civilizacijos, anot Toynbee’io, atsiranda iš primityvių visuomenių kaip sėkmingo ,,atsako’’ rezultatas į ,,iššūkį’’. 16. Geografinė civilizacijų ekspansija sutampa su kokybiniu jų išsigimimu. 17. Visos civilizacijos, pasak Toynbee’io, anksčiau ar vėliau pergyvena ,,lūžį’’. Jo priežastys dvasinėje sferoje. ,,Kūrybingoji mažuma’’ nebegali daugiau kurti.Išnašos
1. Oswald Spengler. Vakarų saulėlydis. // Kultūra ir civilizacija. -V. 1999. -P. 191.2. Kultūra ir civilizacija. -V. 1999. -P. 94. 3. Ten pat. -P. 94-95. 4. Ten pat. -P. 97. 5. Ten pat. -P. 98. 6. Ten pat. -P. 105. 7. J. N. Semenov. Socialnaja filosofija A. Toinbi. -M. 1980. -P. 54. 8. Ten pat. -P. 58. 9. Ten pat. -P. 58. 10. Ten pat. -P. 58.
Naudota literatūra
1. Donskis L. Kuo skiriasi lyginamųjų civilizacinių studijų klasikai ir jų dabartinė banga. // Baltos lankos. – 1995. Nr. 6. -P. 18-61.2. Donskis. L. Moderniosios kultūros filosofijos metmenys. -V., 1993. -P. 46-72, 87-105. 3. Elias N. Apie kultūros ir civilizacijos sąvokų sociogenezę Vokietijoje ir Prancūzijoje // Baltos lankos. -1995. -Nr. 6. -P. 5-17.4. Kultūra ir civilizacija. -V. 1999.5. Semenov J. N. Socialnaja filosofija A. Toinbi. -M. 1980.