Kova dėl socializmo idealo iki 1919m.

Pasaulio politikoje jau daugelį metų egzistuoja dvi didžiosios politinės jėgos, viena jų liaudiškai vadinama kairiąja kita – dešiniąja. Kairiųjų politinės pažiūros dažnai siejamos su radikalizmu bei revoliucionizmu. Šnekamojoje kalboje sąvokos revoliucionizmas bei radikalizmas dažnai painiojamos. Iš pirmo žvilgsnio jos apibūdina siekį keisti politinę doktriną, tačiau tarp jų esti pagrindinis skirtumas. Radikalizmas daugiau turėtų būti siejamas su kraštutinumais, drastiškais veiksmais. Radikalistų idėjos dažnai įgyvendinamos nevengiant smurto. Štai revoliucionizmas labiau sietinas su kardinaliais socialinės tvarkos pakeitimais. Revoliucionierių veikla labiau koordinuota, siekis pakeisti valdžią daaugiau motyvuotas. Taigi revoliucionieriai veikdami darniau visiškai performuoja esamą tikrovę, radikalai veikdami despotiškiau ir drastiškiau valdžios iš esmės nepakeičia.
Nors radikalios idėjos dažnai priskiriamos kairiųjų pažiūrų politinėms grupuotėms, nestinga jų ir opozicijoje. Iš pasaulio istorijos žinome, kad kairieji visą laiką stengėsi nuversti seną konservatyviąją socialinę santvarką, antai dešinieji stengėsi ją puoselėti ir ginti. Tačiau jokiais būdais negalima teigti, kad gynėjai, šiuo atveju, buvo visiškai atsiriboję nuo radikalių kraštutinumų. Jie veikė kaip preišpreišinė radikali jėga kairiajam reformizmui.
Radikalių permainų istorijoje buvo baandyta siekti trejopai: remiantis tam tikra sava ideologija, teisėtai; remiantis ideologija, iš kurios išplaukdavo permainos, esant reikalau, įgyvendinamos prievartinais būdais; vadovaujantis totalitariniais metodais: vienintelias budas pasiekti perminų valstybėje – naudoti jėgą. Pirmuoju būdu permainų siekė socialiberalai bei katalikškomis idėjomis besižavinčios partijos. An

ntrajam atstovauja Europos socialdemokratų programos iki Antrojo pasaulinio karo ir agrarizmo politika, pamiršta, tačiau dar visai neseniai pasireiškusi kelių vidurio Europos šalių (Šveicarijos, Danijos, Čekoslovakijos ir Lenkijos) judėjime. Agrarizmo ideologija pasižymėjo tuo, kad pagrindine politine jėga buvo laikyti kaimo žmones. Šis ideologijos principas grindžiamas tuo, jog valstiečiai – morališkai sveikiausias gyventojų sluoksnis. Ideologijos šalininkai darnią ir gražią ateitį matė agrarinėje kultūroje. Kita vertus, valstiečių sąjūdis buvo dar vienas siekis visiškai sunaikinti per amžius klestėjusios vasalinės santvarkos likučius. Agrarizmo tapimas trečiąją politine pasaulio jėga būtų reiškęs žemiausiojo gyventojų sluoksnio lygiaverčią integraciją į visuomenę. Unikalios ir trapios ideologijos šalininkai, norėdami atsiriboti nuo bet kokios banalios įtakos iš pašalies bei išsaugoti agrarizmą vientisą, turėjo atsisakyti liberaliojo kapitalizmo bei revoliucinio socializmo principų. Svarbiausia agrarizmo šalininkams buvo įttvirtinti liberalią ir demokratinę teisinę santvarką. Pagrindinis ūkinės sanvarkos elementas turėjo būti vidutiniai šeimyniniai valstiečių ūkiai. Iš to galima spręsti, kad pagrindinė agraizmo moralinė nuostata buvo ugdyti morališkai turtingą visuomenę, diegti žmonėms pirmykštes, jau daugelio užmirštas vertybes: žemės, namų, šeimos.

Trečiuojam būdui netiesiogiai pritarė komunistinės ideologijos bei šiandieniniai ultrakairieji. Analizuojant kairiųjų idėjų istoriją reikėtų dar labiau patikslinti esantį skirtumą tarp revoliucionizmo ir radikaliojo reformizmo. Visų pirma revoliucionizmo sąvoka yra kur kas platesnė. Revoliucionierius vykdydamas revoliuciją turi būti radikalus, tačiau ne ki

iekvienas radikalas yra revoliucionierius, o ypač kairysis. Tai įrodo fašizmo bei buržuazinių partijų istorija. Kartais beveik tapatūs dalykai – radikalūs veiksmai ir revoliucija – gali būti nukreipiami vienas prieš kitą: kairiųjų radikalai imasi drastiškų priemonių vien tam, kad išvengtų bręstančios revoliucijos.

Kairiųjų sąvoka atsirado Prancūzijos didžiosios revoliucijos metais, nors neoficialiai kairuoliškos idėjos gyvuoja nuo daug senesnių laikų. Kairuoliškomis vertybėmis priimta vadinti laisvės, lygybės, brolybės siekį, paneigiant turtingos mažumos vienvaldystę, bei jų teisinį prioritetą.
Ankstyvieji socialistai negalėdami rasti atsakymo į pagrindinius mus dominančiu laikotarpiu kilusius klausimus (kas turi daryti permainas valstybėje – stipri valstybė ar visuomenė; kaip turėtų būti siekiama socializmo idealo – vadovaujantis krikčioniškomis idėjomis ar paneigian Dievo egzistenciją; ar reikia koliaktyvizuoti stambiųjų žemvaldžių turtą), dėl to negalėjo pagrindinių permainų.
Anot 19 – tojo amžiaus kairiųjų idėjų, turėjo būti atmesta liberali valstybės bei jos piliečių vizija taip pat panaikinta feodalinė santvarka. Dar viena kairiųjų raidos fazė – literatų socializmas – iškilo dar labiau įtvirtindama kairuoliškasias idėjas, kaip geresnias nei bet kokias galėjusias leisti klestėti kapitalizmui. Ne patvirtintais istoriniais dokumentais, bet grožine literatūra buvo stengtasi pavaizduoti kapitalizmo padarytas skriaudas ir neva socializmo atveriamą kelią į laisvę. Nors socializmo sąvoka daug platesnė už komunizmo, bet atsirado vėliau. Komunizmu buvo laikomos antikapitalistinės ir antiliberalios pažiūros, štai socializmas buvo truputėlį liberalesnis socializmo idėjos palaikė žmonių lygybę ir

r ne visi socialistai ypač griežtai žiūrėjo į komunos kūrima, kiti net laikėsi kai kurių religinių principų (nors kairiesiems religingumas nebūdingas).
Nereikėtų pamiršti paminėti, kad tarp daugybės 19 – tojo amžiaus socializmo atmainų labiausiai iškilo utopinis socializmas. Utopistai išsamiai analizavo ekonominį – socialinį kapitalistinį mechanizmą. Vėliau padarė išvadą, kad pagrindinės žmonių nelaimių priežastys – laisva konkurencija (čia turima galvoje tai, jog ekonomiškai įsitvirtina verslesni visuomės atstovai, o mažiau apsukrūs lieka pamiršti, nuskursta, vyrauja materialinė nelygybė). Utopistai idealistiškai svajojo apie nepriekaištingą socialinę žmonių padėtį, norėjo savo idėjų vedini išvaduoti žmones nuo bet kokios turtinės nelygybės, palaidoti vargus. To siekdami siūlė permainas darbo pasaulyje, kūrė naujausias socialines sistemas, kai kurios atrodė net iš fantastikos srities.
Utopistų idėjoms įsigalėti nebuvo lemta. Jų palikimu pasinaudojo vėlesnių socializmo atmainų šalininkai. Šie buvo pasidaliję į dvi grupes – reformistus ir revoliucionistus. Pirmieji manė, jog tinkamiausia strtegija permainoms pasieklti yra reformos, taikesni, nepažeidžiantys įstatymų būdai, antrieji vienintelį kelią į ateities visuomenę matė tik preivartinį esamos tvarkos nuvertimą, jiems artimesni radikalūs veiksmai, tiesiogiai siekiant tikslo, be ilgai besitęsiančių utopinių svajonių kūrimo. Revoliucionistai ypač didelės reikšmės turėjo tautų pavasaro metu.
Reformistinės ideologijos šalininkai įsivaizdavo, kad valdžia turėtų skirti lėšų ekonominėms permainoms. Permainos būtų tokios, kurios realizuotų socializmo ideologiją. Taigi norint, kad valdžia visų reikiamų reformų imtųsi tinkamai, reikia ją de
emokratizuoti. Pirmasis žingnis reformų link buvo valstybės demokratizavimas, kitaip tariant valdymo aparato pakeitimas taip, kad šis butų teisingas visų gyventojų sluoksnių, o ypač darbininkų, atžvigiu. Žymiausiu šios strategijos atstovu tapo Ferdinandas Lasalis bei ją aktyviai rėmė Fabijonistų draugija. Ši draugija darė įtaką konservatoriams bei liberalams. Kaip ir pridera politinei grupuotei, siekiančiai socializmo įsivyravimo, siekė palaipsniško prosocialistinių reformų įsigalėjimo.
Nors socializmo šalininkai siekė to paties, juos siejo ta pati ideologija, tačiau tarp jų visą laiką egzistavo reformų įgyvendinimo taktikos skirtumai. Reformistai valstybės mechanizmo pertvarkymo siekė palaipsniui, taikesnėmis preimonėmis, stengdamiesi kuo mažiau pažeisti įstatymus. Revoliucionistai buvo radikalesni, jie turėjų daugiau šalininkų todėl ir galimybių (taip buvo tikriausiai dėl žmonių nekantravimo, noro kuo greičiau pajusti pasikeitusio gyvenimo galimybes), turbūt dėl to turėjo smarkią persvarą. Revoliucinės strategijos šalininkai buvo nusistatę, kad išsigimusios kapitalistinės sistemos reformuoti neįmanoma, todėl vienintelė išeitis yra griebtis ginklo ir staigiu ir suplanuotu sukilimu nuversti išnaudojančią valdžią. Didžiausią populiarumą pasaulyje pelnę revoliucinio socializmo šalininkai – Karlas Marksas ir Frydrichas Engelsas. Anot K. Markso, tam tikru žmonijos vystymosi etpu tai, kas buvo bendra visiems žmonės tapo vienų nuosavybe, o kiti tai iš esmės prarado ir tapo pasiturinčiųjų išnaudojimo objektu. Sulaužyta pirmykštė tvarka lėmė susiskirstymą į turinčiuosius ir skurstančiuosius. Taigi pagrindinis žingsnis socializmo įgyvendinimo link – ginkluotu sukilimu visiems laikams nuversti valdančiųjų luomą ir grąžinti visų žmonių socialinę lygybę, vyravusią pirmykštėje visuomenėje, panaikint bet kokį išnaudojimą. Marksizmo kūrėjų nuomone, ligtol kilę proletariato sukilimų prieš valdantįjį luomą pasekmės tebuvo valdančiųjų luomo pavadinimo pasikeitimas.
Dėl tokių apmaudžiai nesėkmingų bandymų pribrendo būtinybė paskutiniam ir sėkmingam perversmui, garantuosiančiam visų gyventojų luomų išnykimą. Turtingųjų nuosavybė būtų iš savininkų atimta ir išdalyta daugumai.Tik sukūrus beklasę visuomenę ir kolektyvizavus turtą, demokratija, kaip valdžios forma, įgautų tikrąjį savo atspalvį. Pirmiausia revoliucija turėtų įvykti labiausiai išsivysčiusiose šalyse, kadangi jose prieštaravimai tarp proletariato ir valdančiųjų pasiekę kulminaciją. Didžiosios pasaulio šalys sėdi už visuotinės ekonomikos vairo, turi didelės įtakos mažesnėms valstybėms, todėl pakeitus didžiųjų valstybių valdymo formą, ji palaipsniui pakistų ir kitose šalyse.
Komunistų partijos manifeste (Markso ir Engelso veikale) yra teigiama, jog išnaudojamųjų klasė pati yra gana veikli, turinti savų interesų. Kai grupė (šiuo atveju kalbama apie proliatariatą, turinti ambicijų bei planų, susiduria su draudimais bei represijomis, iš jos pusės kyla atsakomoji reakcija: iš pradžių bruzdėjimas, šis palaipsniui perauga į pilietinį karą. Jei karo baigtis palanki darbininkų sluoksniui, įvyksta socialistinė revoliucija, jei – ne, pasikeičia valdančiųjų sluoksnis, tačiau juo niekad netampa dauguma. Įvykus socialinei revoliucijai, valstybė taptų demokratine respublika, o jos pagrindu – proletariato diktatūra. Proletariato perversmas turėtų būti ne padriki, pavieniai veiksmai, parodantys visuomenės neorganizuotumą, o gerai suplanuotas aktas. Perversmas turėtų vykti ne vienoje valstybėje, bet daugelyje jų. Norint išlaikyti minimą organizuotumą reikalingas tarptautinis susivienijimas. Vienas tokių buvo įkurtas I Internacionalas. Jame įsivyravo Markso ir Engelso sukurtos mokslinio socializmo koncepcijos.
Greta revoliucinio ir reformistinio socializmo iškilo dar viena šios politinės doktrinos atmaina – socialdemokratija. Socialdemokratai vadovavosi tuo, kad proletariato valdymas gali būti pasiektas be jėgos panaudojimo, taikiai, dėl to socialdemokratų partijoms buvo leista dalyvauti šalies politinime gyvenime, turėjo svarų žodį priimant darbo pasauliui svarbius įstatymus. Žymiausias socialdemokratų atstovas – Eduardas Bernšteinas. Jis išdrįso sukritikuoti marksizmą, naujai interpretuoti socializmą ir savo paties mintis išdėstyti kaip nuoseklią sistemą. Pagrindinis Markso ir Bernšteino teiginių skirtumas yra tas, kad Marksas kaip kelią įsivyrauti socializmui numatė revoliuciją, Bernšteinui revoliucija atrodė tolimas ir nepriimtinas dalykas. Bernšteino tvirtinimu daug prasmingiau pamažu ir legaliai performuoti valstybę. Bernšteinas kiek kitaip apibrėžė klasę. Anot jo, klasė – tai žmonių, turinčių vienodas pajamas, grupė. Taip pat Bernšteinui buvo svarbiau modernizuoti tikrovę, suformouti tokią visuomenę, kurioje būtų gera gyventi (šis veikėjas neturėjo tokio konkretaus, vienakrypčio plano kaip Marksas), štai Marksas siekė užsibrėžto tikslo – įtvirtinti beklasę visuomenę. Nors Markso siekis buvo – demoratinė visuomenė, tačiau jos įgyvendinomo galimybė nebuvo itin demokratiška.
Bernšteinas teigė, jog žmogaus moraliniai pokyčiai yra socialinių pokyčių priežastis, taip šis ideologas atmetė ir proletarinį internacionalizmą, manydamas, jog kiekviena tauta yra daugiau ar mažiau uždara bendruomenė ir savais reikalais rūpintis nesikišant kitomas šalims. Nujautė, kad kapitalizmo virtimas socializmu vyksta savaime, be jokių pašalinių pastangų. Šis žmogus tas socializmo ideologijos atstovas, kuris mažiausiai rūpinosi jos įdiegimu visuomenėje.
Neprasidėjus Pirmajam pasauliniam karą kilo II Internacionalo kovų prieš revizionizmą (Bernšteino idėjas). Revizionistai triumfavo Vakarų Europoje, kadangi tik to Europos regiono Šalys turėjo pakankamai išsivysčiusią kapitalistinę santvarką, ant kurios pamatų galima buvo paremti naująjį socializmą.

Leave a Comment