Terminologiniu požiūriu žodį „filosofija“ tiesiogiai suprantame kaip„meilę išminčiai“. Tačiau filosofijos samprata netgi pačių filosofų yralaikoma vienu autentiškiausių ir sunkiausiai atsakomų filosofinių klausimų.
Kiekvienas galime apibūdinti filosofiją pagal savąją filosofijosviziją ar sampratą, savo dvasios erdvės buveinę. Tai lyg buvimasneapibrėžtoje būsenoje besireiškiančioje tam tikra kalba ir tekstais, beinetelpančioje į mokslo ar tikslaus apibrėžimo rėmus. Žymiausiojo lietuvių filosofo Arvydo Šliogerio knygoje „Kas yrafilosofija?“ filosofija „remiasi analogija tarp regėjimo kūno akimis irmatymo proto atžvilgiu tarp to, ką filosofas vadina mąstančiu matymu irmatančiu mąstymu“ (N. Kardelis). Šiame veikale ieškant atsakymo į autoriausužduotą bei bandomą atsakyti klausimą, susiduriame su filosofijos reikšmenūdienos gyvenime. Ne vienam mūsų gali iškilti klausimas, kuo ši vienaseniausių mąstymo krypčių yra ypatinga bei išlikusi iki nūdienos, kai „joskeltas problemas labai sėkmingai sprendžia gamtos ir visuomenės mokslai“.Iš tiesų, pragmatiškoje epochoje, kur „tiesioginės naudos ieškojimasorientuotas į materializmą…“, o visa kita „atmetama kaip nereikalingasperteklius ar prabanga“, kai filosofija – nepraktiška ir negali „pateisintiar pagrįsti savo reikalingumą…“, pabandykime surasti atsakymą ir į kitąklausimą: visgi ko siekti ragina filosofija? Taigi filosofijos prasmės ir reikšmės reikėtų ieškoti pirmapradėjegraikiškoje jos sampratoje – „meilėje išminčiai“, kai filosofai, išmintiesmylėtojai, drąsiai reiškiantys savo minčių atvirumą pasauliui, buvopriskiriami aukštesnėm būtybėm, dievams. Anot A. Šliogerio, „filosofijabuvo suvokta kaip mirtingos ir visais atžvilgiais ribotos būtybės – toksyra žmogus – siekimas mąstant žengti Dievop“. Taigi meilė išminčiaisutapatinta su meile Dieviškam pasauliui; meile tobulybei. Graikų požiūriu,
meilė išminčiai sutampa su meile pasauliui, „prabundančia tada, kaimąstančiu žvilgsniu įsismelkiama į pasaulio paviršiuje retai pasirodantįtobulumą“. Deja nūdienoje graikiškoji filosofijos samprata taipogi gerokaipasenusi. Tikėjimą išmintimi jau seniai pakeitęs tikėjimas mokslu,„pasaulis dabarties žmogui nebeturi savaiminės vertės, o todėl nebeturi irsavaiminės būties“. Taigi, jei pasaulio gelmė chaotiška ir tuščia, kam tadareikalinga teorinė žiūra, atverianti kosmoso harmoniją ar „tobulų pasaulioformų grožį bei dermę“? Pirmapradė filosofijos prasmė mus skatina filosofiniu mąstymu„atsiverti transcendencijai pasaulyje“, bei siekti nepragmatiškos irnekasdieniškos kasdienybės. Būtent transcendencija iš esmės yra būdingafilosofijai, nepriklausomai nuo kartos ar laikmečio ar simbolių. O siekdamitranscendencijos mes siekiame tobulybės – idealo. Būtent filosofijos ryšyssu transcendencija padeda įveikti „esamą, faktinę žmogaus būseną“. Netgisenieji filosofai Sokratas, Platonas mąstymą kreipė ne į esamą žmogauspadėtį, „ne į kasdieninio gyvenimo faktų ir banalybių pasaulį, o į tai, kągalima pavadinti idealu“. Tačiau filosofija skatindama žmogų peržengti savo faktiškumą,pasitelkiant meilę išminčiai, ragindama siekti dorybės, grožio ir tiesos,sielą kreipdama į aukštesnę būtį, kartu apsunkina žmogaus „lengvo mąstymo“prigimtį – ragindama siekti tobulybės, kartu stumia į sunkumus ir nerimą,nes tobulybės ieškojimas – nesibaigiantis ieškojimo ir mąstymo kelias.Tačiau transcendencijos žmogus gali ieškoti ne tik aplinkiniame, bet kartuir savo vidiniame pasaulyje. Taigi siekimu tobulybės aplinkoje ir savo mintyse padeda filosofijaiegzistuoti dabarties pasaulyje. Ji mums reikalinga ir šiandien, nes iršiandien „svarbu įsimastyti į pasaulio esmę, suvokiamą ne kaip techniniųmanipuliacijų medžiagą ar priemonę gyvybiniams poreikiams tenkinti, bet irkaip aukščiausią būtį, įprasminančią žmogaus gyvenimą“. Prasmės poreikisžmoguje niekada neišnyksta ir nepriklauso nuo aplinkybių.Naudota literatūra
Šliogeris A. Kas yra filosofija. Vilnius, Strofa, 2001.