Terminologiniu požiūriu žodį „filosofija“ tiesiogiai suprantame kaip „meilę išminčiai“. Tačiau filosofijos samprata netgi pačių filosofų yra laikoma vienu autentiškiausių ir sunkiausiai atsakomų filosofinių klausimų.
Kiekvienas galime apibūdinti filosofiją pagal savąją filosofijos viziją ar sampratą, savo dvasios erdvės buveinę. Tai lyg buvimas neapibrėžtoje būsenoje besireiškiančioje tam tikra kalba ir tekstais, bei netelpančioje į mokslo ar tikslaus apibrėžimo rėmus.
Žymiausiojo lietuvių filosofo Arvydo Šliogerio knygoje „Kas yra filosofija?“ filosofija „remiasi analogija tarp regėjimo kūno akimis ir matymo proto atžvilgiu tarp to, ką filosofas vadina mąstančiu matymu ir matančiu mąstymu“ (N. Kardelis). Šiame veikale ieškant atsakymo į autoriaus užduotą bei bandomą atsakyti klausimą, susiduriame su filosofijos reikšme nūdienos gyvenime. Ne vienam mūsų gali iškilti klausimas, kuo ši viena seniausių mąstymo krypčių yra ypatinga bei išlikusi iki nūdienos, kai „jos keltas problemas labai sėkmingai sprendžia gamtos ir visuomenės mokslai“.
Iš tiesų, pragmatiškoje epochoje, kur „tiesioginės naudos ieškojimas orientuotas į materializmą…“, o visa kita „atmetama kaip nereikalingas perteklius ar prabanga“, kai filosofija – nepraktiška ir negali „pateisinti ar pagrįsti savo reikalingumą…“, pabandykime surasti atsakymą ir į kitą klausimą: visgi ko siekti ragina filosofija?
Taigi filosofijos prasmės ir reikšmės reikėtų ieškoti pirmapradėje graikiškoje jos sampratoje – „meilėje išminčiai“, kai filosofai, išminties mylėtojai, drąsiai reiškiantys savo minčių atvirumą pasauliui, buvo priskiriami aukštesnėm būtybėm, dievams. Anot A. Šliogerio, „filosofija buvo suvokta kaip mirtingos ir visais atžvilgiais ribotos būtybės – toks yra žmogus – siekimas mąstant žengti Dievop“. Taigi meilė išminčiai sutapatinta su meile Dieviškam pasauliui; meile tobulybei. Graikų požiūriu, meilė išminčiai sutampa su meile pasauliui, „prabundančia tada, kai mąstančiu žvilgsniu įsismelkiama į pasaulio paviršiuje retai pasirodantį tobulumą“.
Deja nūdienoje graikiškoji filosofijos samprata taipogi gerokai pasenusi. Tikėjimą išmintimi jau seniai pakeitęs tikėjimas mokslu, „pasaulis dabarties žmogui nebeturi savaiminės vertės, o todėl nebeturi ir savaiminės būties“. Taigi, jei pasaulio gelmė chaotiška ir tuščia, kam tada reikalinga teorinė žiūra, atverianti kosmoso harmoniją ar „tobulų pasaulio formų grožį bei dermę“?
Pirmapradė filosofijos prasmė mus skatina filosofiniu mąstymu „atsiverti transcendencijai pasaulyje“, bei siekti nepragmatiškos ir nekasdieniškos kasdienybės. Būtent transcendencija iš esmės yra būdinga filosofijai, nepriklausomai nuo kartos ar laikmečio ar simbolių. O siekdami transcendencijos mes siekiame tobulybės – idealo. Būtent filosofijos ryšys su transcendencija padeda įveikti „esamą, faktinę žmogaus būseną“. Netgi senieji filosofai Sokratas, Platonas mąstymą kreipė ne į esamą žmogaus padėtį, „ne į kasdieninio gyvenimo faktų ir banalybių pasaulį, o į tai, ką galima pavadinti idealu“.
Tačiau filosofija skatindama žmogų peržengti savo faktiškumą, pasitelkiant meilę išminčiai, ragindama siekti dorybės, grožio ir tiesos, sielą kreipdama į aukštesnę būtį, kartu apsunkina žmogaus „lengvo mąstymo“
prigimtį – ragindama siekti tobulybės, kartu stumia į sunkumus ir nerimą, nes tobulybės ieškojimas – nesibaigiantis ieškojimo ir mąstymo kelias.
Tačiau transcendencijos žmogus gali ieškoti ne tik aplinkiniame, bet kartu ir savo vidiniame pasaulyje.
Taigi siekimu tobulybės aplinkoje ir savo mintyse padeda filosofijai egzistuoti dabarties pasaulyje. Ji mums reikalinga ir šiandien, nes ir šiandien „svarbu įsimastyti į pasaulio esmę, suvokiamą ne kaip techninių manipuliacijų medžiagą ar priemonę gyvybiniams poreikiams tenkinti, bet ir kaip aukščiausią būtį, įprasminančią žmogaus gyvenimą“. Prasmės poreikis žmoguje niekada neišnyksta ir nepriklauso nuo aplinkybių.
Naudota literatūra
Šliogeris A. Kas yra filosofija. Vilnius, Strofa, 2001.