Ko siekti ragina filosofija

Terminologiniu požiūriu žodį „filosofija“ tiesiogiai suprantame kaip
„meilę išminčiai“. Tačiau filosofijos samprata netgi pačių filosofų yra
laikoma vienu autentiškiausių ir sunkiausiai atsakomų filosofinių klausimų.

Kiekvienas galime apibūdinti filosofiją pagal savąją filosofijos
viziją ar sampratą, savo dvasios erdvės buveinę. Tai lyg buvimas
neapibrėžtoje būsenoje besireiškiančioje tam tikra kalba ir tekstais, bei
netelpančioje į mokslo ar tikslaus apibrėžimo rėmus.

Žymiausiojo lietuvių filosofo Arvydo Šliogerio knygoje „Kas yra
filosofija?“ filosofija „remiasi analogija tarp regėjimo kūno akimis ir
matymo proto atžvilgiu tarp to, ką filosofas vadina mąstančiu matymu ir
matančiu mąstymu“ (N. Kardelis). Šiame veikale ieeškant atsakymo į autoriaus
užduotą bei bandomą atsakyti klausimą, susiduriame su filosofijos reikšme
nūdienos gyvenime. Ne vienam mūsų gali iškilti klausimas, kuo ši viena
seniausių mąstymo krypčių yra ypatinga bei išlikusi iki nūdienos, kai „jos
keltas problemas labai sėkmingai sprendžia gamtos ir visuomenės mokslai“.
Iš tiesų, pragmatiškoje epochoje, kur „tiesioginės naudos ieškojimas
orientuotas į materializmą.“, o visa kita „atmetama kaip nereikalingas
perteklius ar prabanga“, kai filosofija – nepraktiška ir negali „pateisinti
ar pagrįsti savo reikalingumą.“, pabandykime surasti atsakymą ir į kitą
klausimą: visgi ko siekti ragina filosofija?

Taigi filosofijos prasmės ir reikšmės reikėtų ieškoti ppirmapradėje
graikiškoje jos sampratoje – „meilėje išminčiai“, kai filosofai, išminties
mylėtojai, drąsiai reiškiantys savo minčių atvirumą pasauliui, buvo
priskiriami aukštesnėm būtybėm, dievams. Anot A. Šliogerio, „filosofija
buvo suvokta kaip mirtingos ir visais atžvilgiais ribotos būtybės – toks
yra žmogus – siekimas mąstant žengti Dievop“. Taigi meilė išminčiai
sutapatinta su me

eile Dieviškam pasauliui; meile tobulybei. Graikų požiūriu,
meilė išminčiai sutampa su meile pasauliui, „prabundančia tada, kai
mąstančiu žvilgsniu įsismelkiama į pasaulio paviršiuje retai pasirodantį
tobulumą“.

Deja nūdienoje graikiškoji filosofijos samprata taipogi gerokai
pasenusi. Tikėjimą išmintimi jau seniai pakeitęs tikėjimas mokslu,
„pasaulis dabarties žmogui nebeturi savaiminės vertės, o todėl nebeturi ir
savaiminės būties“. Taigi, jei pasaulio gelmė chaotiška ir tuščia, kam tada
reikalinga teorinė žiūra, atverianti kosmoso harmoniją ar „tobulų pasaulio
formų grožį bei dermę“?

Pirmapradė filosofijos prasmė mus skatina filosofiniu mąstymu
„atsiverti transcendencijai pasaulyje“, bei siekti nepragmatiškos ir
nekasdieniškos kasdienybės. Būtent transcendencija iš esmės yra būdinga
filosofijai, nepriklausomai nuo kartos ar laikmečio ar simbolių. O siekdami
transcendencijos mes siekiame tobulybės – idealo. Būtent filosofijos ryšys
su transcendencija padeda įveikti „esamą, faktinę žmogaus būseną“. Netgi
senieji filosofai Sokratas, Platonas mąstymą kreipė ne į esamą žmogaus
padėtį, „ne į kasdieninio gyvenimo faktų ir baanalybių pasaulį, o į tai, ką
galima pavadinti idealu“.

Tačiau filosofija skatindama žmogų peržengti savo faktiškumą,
pasitelkiant meilę išminčiai, ragindama siekti dorybės, grožio ir tiesos,
sielą kreipdama į aukštesnę būtį, kartu apsunkina žmogaus „lengvo mąstymo“
prigimtį – ragindama siekti tobulybės, kartu stumia į sunkumus ir nerimą,
nes tobulybės ieškojimas – nesibaigiantis ieškojimo ir mąstymo kelias.
Tačiau transcendencijos žmogus gali ieškoti ne tik aplinkiniame, bet kartu
ir savo vidiniame pasaulyje.

Taigi siekimu tobulybės aplinkoje ir savo mintyse padeda filosofijai
egzistuoti dabarties pasaulyje. Ji mums reikalinga ir šiandien, nes ir
šiandien „svarbu įsimastyti į pasaulio esmę, suvokiamą ne kaip t
techninių
manipuliacijų medžiagą ar priemonę gyvybiniams poreikiams tenkinti, bet ir
kaip aukščiausią būtį, įprasminančią žmogaus gyvenimą“. Prasmės poreikis
žmoguje niekada neišnyksta ir nepriklauso nuo aplinkybių.

Naudota literatūra

Šliogeris A. Kas yra filosofija. Vilnius, Strofa, 2001.

Leave a Comment