Kierkegaard’o estetinė gyvenimo stadija

TURINYS

Įvadas..............................3
Estetinė žmogaus egzistencijos stadija.........................4
Išvados..............................6
Literatūra..............................7

ĮVADAS

Soren Aabye Kierkegaard‘as – įžymus, danų kilmės, XIX amžiaus filosofas ir teologas, kuris laikomas vienu svarbiausiu egzistencializmo teorijos pirmtaku, atlikusiu iracionalistinį posūkį naujųjų laikų filosofinės minties istorijoje. Tai jis „pagrindinę savo aistringo talento jėgą nukreipė prieš Hegelio filosofiją, kurioje scientistinis racionalizmas, galima sakyti, pasiekė savo apogėjų“ (Repšys, 1974, p. 6). Kierkegaard‘as savo filosofijoje analizuoja žmogaus, kaip individo, kelią link Dievo, kuris pasiekiamas visų pirma per savęs paties suvokimą egzistencijoje. Todėl mąstytojas ir kritikuoja idealistinę G. W. F. Hegel‘io filosofiją, kurioje attsisakoma individualumo, vietoje kurio, sukuriamas abstraktaus mąstytojo tipas. Svarbus tampa ne tik pažinimas, bet ir patsai pažįstantysis, nes jie kartu tarpusavyje sąveikauja, kadangi tikrovės pažinimas yra absoliutus pažįstančio žmogaus interesas.
Kierkegaard‘as iškelia patį žmogų, turintį konkrečią egzistenciją, ir tampa „maištininku prieš mašiną <.> [kurią] galime pavadinti mechanine visuomene, grindžiama mašinos principu“ (Šliogeris, 1997, p. 16). Jis iškelia žmogų kaip individą, o ne eilinį, vieną iš daugelio „mašinos“ sraigtelių. Žmogus Kierkegaard‘ui – tai „sintezė – begalybės ir baigtinybės, laikinybės ir amžinybės, laisvės ir būtinybės, trumpai tariant – jis yra sintezė“ (Kierkegaard, 1997, p. 39). Žmogus visuomet yra santykyje su savimi pačiu, tiksliau tariant, pats žmogus yra santykis, kuris santykiauja su pačiu savimi, kad galėtų suvokti konkrečias savo paties egzistencijos sąlygas, kad atrastų save toje egzistencijoje. Taip „priešpastatydamas valią abstrakčiam mą

ąstymui, atskirybę visuotinumui, žmogaus individualybę socialumui, fetišizuotam Hegel‘io istorijos filosofijoje, Kierkegaard‘as į pirmąją vietą iškelia žmogaus individualaus tobulinimosi problemą“ (Repšys, 1974, p. 10).
Anot Kierkegaard‘o, žmogaus vidinio tobulėjimo raidą atitinka trys egzistencinės stadijos – estetinė, etinė ir religinė – kurios atitinka tam tikrą žmogaus apsisprendimą, sąlytį su pasauliu. Pirmojoje, estetinėje, pakopoje žmogus vadovaujasi savo prigimtimi – instinktais, antroje, etinėje – vadovaujamasi protu, o religinėje – žmogus įsigilina į savo būties esmę, atsiveria Dievui. Nors „pirmosios dvi būsenos tėra parengiamosios, taigi neautentiškos, netikros“ (Šliogeris, 1996, p. 436-437), tačiau šiame darbe būtent pamėginsime išsamiau apžvelgti pačią pirmąją – estetinę stadiją, kadangi ją tikriausiai kiekvienas yra perėjęs, o galbūt dažnas joje ir pasilikęs, ir atsakyti į klausimą: ar estetinė žmogaus gyvenimo stadija gali būti apibūdinta kaip rojaus būsena?

ESTETINĖ ŽMOGAUS EGZISTENCIJOS STADIJA

Estetinė būsena – tai pirmapradė žmogaus būūsena. Svarbiausias sąlyčio su pasauliu ypatumas – tai betarpiškumas. Tarp manęs, kaip žmogaus, ir pasaulio nėra jokio tarpo, kuris skirtų. Tarp žmogaus ir pasaulio neiškyla kalbos tarpas. Tiesa, „žodis „estetika“ neturi nieko bendro su tuo, ką mes įpratę su juo sieti, nieko bendro su menine kūryba, meno kūriniu, grožiu ir pan. Šiuo žodžiu jis [Kierkegaard‘as] vadina pirmiausia naivią, neklausiančią žmogaus būklę, šitame pasaulyje, paprasto žmogaus kasdienybę“ (Šliogeris, 1997, p. 18). Todėl estetinė būsena primena rojaus būseną , ikižmogiškąją prigimtį, kadangi čia vadovaujamasi „įgimtais polinkiais ir

r malonumo principu – „reikia naudotis gyvenimu, gyventi momentu“ (Repšys, 1957, p. 11), žmogus gyvena tik išoriniuose ir jusliniuose dalykuose, tik tenkina savo instinktus ir remiasi šūkiu: „carpe diem!“ .
Estetinė būsena ypatinga dar ir tuo, kad ji yra nereflektyvi – žmogus čia turi sąmonę, bet ne savimonę. Čia žmogui nekyla jokių klausimų, jis tiesiog gyvena šia diena, čia ir dabar, niekuo nesirūpina, išskyrus savo instinktų tenkinimu. Tai betarpiškumo būsena, kadangi tarp žmogaus ir daikto nėra kalbos, skiriančios nuo tiesioginio jų sąveikavimo. Tačiau jokiu būdu nereikia manyti, kad šioje pirmojoje egzistencinėje stadijoje iš vis jokios kalbos nėra. Kalba yra, bet tai ne savimonės, o sąmonės kalba, kalba, išreiškianti tai, kas turi juslinį referentą. Štai todėl galima teigti, jog estetinė būsena gali būti pavadinta rojaus būsena, nes ji bekalbė. Čia nėra kalbos, kuri būtų orientuota į visuotinybę, idealybę, nėra savimonės kalbos, išplėšiančios žmogų iš daiktų, ir lyg nematomas stiklas iškylančios tarp žmogaus ir pasaulio. Estetikas betarpiškai sąveikauja su jį supančia aplinka, jis vartoja kalbą, kurioje visi žodžiai, iki vieno, turi juslinį referentą, jo kalba visuomet nurodo į daiktus, galimus jusliškai suvokti.
Estetą čia įkūnyja senovės Graikijos filosofas, o dar tiksliau, jį puikiausiai įkūnyja pirmasis graikų filosofas – Talis Miletietis (~ 624-546 m. pr. Kr.). Čia sugrįžtame prie pačios metafizinės filosofijos ištakų –
kai buvo ieškoma arch – bendrojo pirmojo prado, kuris kaip vieninga pirminė medžiaga, sąlygoja daiktų daugį ir yra juslėmis patiriamos kaitos priežastis, o Talis jį įvardino esant vandenį. Tačiau šioje vietoje svarbu ne tai, ką būtent pirmuoju pradu laikė Talis, kur kas svarbiau yra tai, kad jis pradėjo nuo to, kas turi juslinį referentą ir pašalino visą kalbinių daiktų masyvą. Tarp žmogaus ir jį supančio pasaulio niekas neįsiterpia. Estetinė stadija – tai betarpiškumo stadija. Kalba neatriboja pažįstančiojo nuo pasaulio.

Pagrindinis dalykas, kodėl galime teigti, kad estetinė būsena yra rojaus būsena, yra tas, kad kaip jau buvo paminėta, čia nėra savimonės kalbos. Klausimas visuomet suponuoja savimonės kalbą, o jei tokios kalbos nėra, tai nekyla ir klausimų. Žmogus rojuje nereflektuoja, gyvena nekankinamas jokių klausimų. Gyvena tiesiog čia ir dabar. Estetinėje būsenoje nekyla rūpesčių, kadangi nėra kalbos, orientuotos į visuotinybę ir sukuriančios tokias sąvokas kaip „laikas“ ir „erdvė“.
Rūpestis ir klausimas žmogui kyla tuomet, kai atsiranda laiko intuicija, duota kalboje, orientuotoje į idealybę, neturinčią juslinio referento. Tokia kalba pati savaime atitraukia nuo rojaus, nuo gyvenimo čia ir dabar. Kalba įsteigia laiką, kuris ir yra žmogiškųjų rūpesčių pagrindas. Ne kalba egzistuoja laike, o atvirkščiai, būtent laikas yra kalboje. O griežtai kalbant, be tokios idealios kalbos negali būti ir erdvės. Es
stetinė būsena – tai rojaus būsena, kadangi „žiūrint psichologiškai, tai toks gyvenimo būdas, kai nepakylama aukščiau juslumo, <.> ontologiniu požiūriu <.> estetiškai egzistuojantis individas, egzistuoja grynųjų galimybių srityje“ (Sodeika, 1995, p. 43).
Tačiau, kaip bebūtų, estetinė žmogaus egzistencijos stadija gali būti rojumi tik tokiam, kuriam rūpi vien žemiški, prigimtiniai dalykai, kitaip tariant, tik tokiam, kurio visas gyvenimo tikslas – tai instinktų tenkinimas. Todėl dažnai „žmogaus, estetiškai santykiaujančio su aplinka, gyvenime ateina momentas, kai jis pradeda suvokti, jog jutiminis betarpiškumas jį sieja tik su tuo, kas žemiška, kai tuo tarpu jo dvasia norėtų išvaduoti asmenybę iš šios priklausomybės ir pereiti į aukštesnę sąmoningos būties fazę“ (Repšys, 1974, p. 14). Ateina toks momentas, kai tenka pasirinkti ir apsispręsti: arba ir toliau likti šiame tuščios ir beprasmiškos kasdienybės pasaulyje, arba paneigti savo jusliškumą ir pasinerti ir į savo vidinį pasaulį ir tapti moraline būtybe, nebelikti abejingu pasaulyje egzistuojančiam gėriui ir blogiui ir pačiam pradėti nustatinėti tikėjimo ir veiklos principus. Žmogus įžengia į antrąją egzistencijos pakopą – į etinę gyvenimo stadiją.

IŠVADOS

Kierkegardo filosofiją galime pavadinti „žmogiškojo apsisprendimo filosofija“ (Repšys, 1974, p. 16). Mąstytojas atskleidžia, jog būtent pats žmogus apsisprendžia, kokį gyvenimo kelią pasirinkti, o ne kažkokios antgamtinės būtybės, ar metafizinės esybės, „faber est suae quisque fortunae“ . Žinoma, žmogus tampa savo gyvenimo kalviu tik ištrūkęs iš estetinės stadijos, nes joje jis buvo lyg vergas, priklausantis nuo socialinės aplinkos bei savo paties prigimties, kadangi „ „estetikas“ ne tiek gyvena bei kuria, realizuodamas savo nepakartojamą individualybę, kiek, galima sakyti, funkcionuoja pagal visuomenės funkcionavimo dėsnius“ Repšys, 1974, p. 10), nes estetiko būsena yra nežmogiška, ji ikižmogiška.
Kai kam gali pasirodyti, kad būtent estetinėje būsenoje gyvenantis žmogus yra laimės kūdikis, gyvenantis rojuje, kadangi čia nekyla jokių rūpesčių, nereikia galvoti apie tai, kas tavęs laukia ateityje, kaip pasirūpinti geresniu rytojumi, tačiau ar tikrai tokia būsena yra rojaus būsena? Argi žmogus gali jaustis laimingai, jausti savo gyvenimo pilnatvę tuomet, kai nuo jo visiškai niekas nepriklauso, kai jis pats yra nuolat valdomas savo vidinių instinktų? Galbūt tikroji žmogaus laimė slypi būtent rūpesčių ir neatsakytų klausimų kupiname pasaulyje, nes tik čia jo gyvenimas yra jo paties rankose, jis turi absoliutaus pasirinkimo ir apsisprendimo laisvę. Kokia egzistencinė stadija yra vertingesnė ir labiau nusipelniusi rojaus įvardijimo, priklauso vėl gi nuo kiekvieno individualaus apsisprendimo, kas yra svarbiau, beatodairiškas visų instinktų patenkinimas, ar vidinis tobulėjimas, suvokimas savęs, visų pirma, kaip moralinės būtybės ir tik po to, kaip jusliškos.

LITERATŪRA

1. Kierkegaard, S. „Liga mirčiai“, Vilnius, 1997, 208 p.;
2. Repšys, J. in „Filosofijos istorijos chrestomatija. XIX-XX amžių Vakarų Europos ir Amerikos filosofija”, Vilnius, 1974;
3. Sodeika, T. „Apie Soreną Kierkegaardą, jo baimę ir drebėjimą“, in Kierkegaard, S. „Baimė ir drebėjimas“, ALK, 1995, 214p.;
4. Šliogeris, A. „Jei Dievas būtų žalias paukštis raudonu snapu“, in „Nuo Kierkegoro iki Kamiu: Tekstai ir Astridos Petraitytės pokalbiai su Lietuvos filosofais“, Vilnius, 1997, 332p.;
5. Šliogeris, A. „Transcendencijos tyla: pamatiniai filosofijos klausimai“, Vilnius, 1996, 855p. .

Leave a Comment