Kas yra tiesa

Dažnai susimąstome, kas yra tiesa. Ar tai yra apibrežimas, sukaustytas stereotipų, mokslas, rūšiuojantis daiktus į teisingai suvokiamus ir į neteisingai suvokiamus. Galbūt tai yra vidinė žmogaus būsena, o gal tam tikra tikėjimo forma. Šį sąrašą dar būtų galima tęsti, tačiau nė vienas iš šių apibrėžimų nėra visiškai tikras ir nenuginčijamas. Galbūt tai yra taip individualu, kad į šį klausimą galima atsakyti tik sau pačiam, nepritaikant tos tiesos niekam kitam. Tiesos sąvoką plėtoja Gadamer H-G skyriuje „kas yra tiesa“.

Savo pamąstymus Gadamer pradeda kalbomis apie jos vaidmenį vaalstybėje. Anot jo, „Piloto pasakyti žodžiai reiškia, kad tai, ką skelbia esant tiesa toks žmogus kaip Jėzus, valstybės visai neliečia“. Manau yra tiesų, kurios tam tikrais atvejais yra nesvarbios, neįdomios ar net nereikalingos. Taip pat svarbu, kas tą tiesą skelbia. Visi puikiai žinome pasaka apie berniuką, kuris įsivaizduodavo matąs vilką ir šaukdavosi pagalbos. O kai iš tiesų jį užpuolė vilkas, niekas nepatikėjo ir neskubėjo jo gelbėti. Panašiai yra ir mūsų kasdieniame gyvenime, pasitikime(anot mūsų patirties) patikimesniais žmonėmis, nepasitikime – nepatikimais.

Iš čia kyyla dar viena problema. Svarbu ne tik tai, kas sako tiesą, bet ir kad kalbėtojas jaustų atsakomybę už savo pasakytus žodžius. Gadamer H-G teigia, nuomonės reiškimo ribos ir paties mąstymo nelaisvė – susijusios. Čia jis pateikia pavyzdį apie tyrinėtoją. Jo gyvenimą be

esąlygiškai valdo tiesos idėja, tačiau jis negali kalbėti atvirai ir nevienareikšmiškai, mat turi atsakyti už savo žodžių poveikį. Bet ar toks kalbėjimo ribotumas neišprovokuoja mokslininko pačiam įtikėti į kitų (pvz.: valstybės) diktuojamą nuomonę. Ir kodėl ribotas žinių skleidimas turėtų sukelti atvirkštinę reakciją: užmiršti savąsias ir įtikėti kitomis tiesomis. Tiesa, ne visiškai galutinai atskleista kitiem (visuomenei) gali būti suvokiama kaip visiškai nauja tiesa. Kadangi visuomenės tiesą palaiko dauguma, tai ir mokslininkui kyla pagunda įtikėti į tos pačios tiesos kitą variantą. Galų gale, nėra nepakantesnio už tą, kuris nori įrodyti, jog tai, ką jis sako, tikrai yra tiesa.

Tolimesniame tekste autorius įterpia Nietzsche žodžius apie tiesą. Pasak jo, mokslas netolerantiškas, nes apskritai yra silpnumo simptomas. „ Anksčiau pasaulyje neįrodinėdamas mokė bei teigė kilnus pasitikėjimas savimi“. Lietuvių liiaudies išmintis byloja, kiek žmonių, tiek nuomonių. Kitaip tariant, Nietzsche tiesą suvokia tik kaip individualią, jokiam kitam individui netinkančią. Mokslas byloja priešingai. Jis bando surasti kažką vienijančio, bendro visiems ir galbūt taip užkirsdamas kelią tiesos paieškoms pačiame savyje. Manau Nietzsche mokslą įvardijo netolerantišku asmenybei, tačiau tai nereiškia, kad jis netolerantiškas bendruomenei. Čia ir iškyla vidinė tiesos ir mokslo sąryšio problema.

Bet ar mokslu iš tiesų galime remtis nagrinėjant tiesą. Mokslas vėl ir vėl reikalauja tiesos, tačiau jis aprėpia vis daugiau sričių, ka

as, manau, duoda pagrindo abejoti mokslo galiomis nagrinėti, kas yra tiesa. Antai ir Sokratas, įgydamas daugiau žinių, sakė :žinau, kad nieko nežinau“. Mokslui turi prasmę tik tai, kas atitinka jo paties metodą ieškoti tiesos ir ją tikrinti. Galime teigti, kad mokslas – vienas iš būdų ar metodų, kuriuo remiantis galime nagrinėti tiesos klausimus, kitaip tariant, pažinti, ištirti tai, kas nežinoma. Tačiau čia kyla noras manyti, jog patį mokslą sukūrė noras žinoti tiesą.

Jei tiesą galime apibūdinti kaip esamybę( negali būti vien tik netiesa), tai ją galime matyti, suvokti ir papasakoti kitiems. Tačiau čia kyla tiesos būties ir tiesos šnekos problema. Taip teigia ir Gadamer H-G : „žmogaus šneka perduoda ne ti tiesą, bet ir regimybę, apgaulę ir tariamybę“. Juk iš tiesų žmonių kalboje esama ir tokio dalyko, kaip buvimas teisiam, tačiau pati šneka turi ne tik tą vienintelę paskirtį parodyti esinį tokį, koks jis yra. Ir čia kyla susikalbėjimo problema. Juk kiekvienas esame skirtingi, su ne vienoda patirtimi, charakteriu, išsilavinimu, pasaulio suvokimu, mąstysena. Kartais net tuos pačius žodžius skirtingi individai naudoja skirtingiems daiktams apibūdinti, todėl nemanau, kad įmanomas toks dalykas, kaip visiškas susikalbėjimas ir supratimas.

Anot autoriaus, bet kokios filosofijos paslaptis ir vienintelis uždavinys yra taip griežtai formuluoti ištaras, kad jos pajėgtų nedviprasmiškai išreikšti ta

ai, kas turima omenyje. Tam tikslui pasitelkta matematinė logika ir ja remiantis sukurta dirbtinė kalba. Tačiau šią kalbą reikia versti i kitą – šnekamąją.

Problema kaip tik ta, ar viskas duota taip, kad gali būti pateikta šneka, ir ar pateikiant, ką galima pateikti, nekliudoma pripažinti to, kas irgi yra ir yra patiriama.
O visgi, gal tiesos neįmanoma sužinoti, arba, kaip teigia autorius, kad pažindami tiesą, mes ją kartu uždengiame ir užmirštame. Ieškodami tiesos, pamatome, kad kai ko, kas yra teisinga, visai nepajėgiame pažinti, nes mums to nežinant mus riboja prietarai. Šioje vietoje aš drįsčiau abejoti Gadamer H-G. žodžiais. Manau, jog ne visus riboja prietarai, kad yra prietarų-išimčių, kurie neturi jokios įtakos tiesos suvokimui. Galų gale, jei individą riboja tam tikri prietarai, jis gali tą tiesą suvokti dalinai, ne iki galo. Yra tokių situacijų, kai prietarų suvaržytam žmogui šie išnyksta ir jis tiesą gali suvokti visiškai objektyviai.

Apie tiesą galiu padaryti tokias išvadas: 1. tiesos išsakymui reikalingas bendravimas, t.y. kalba. Nors visi kalbame „skirtingomis“ kalbomis, vis delto galime suprasti kits kitą;
2. nė vienas iš mūsų savo nuomone neaprėpiame visos tiesos, bet visa tiesa gali aprėpti mus.

Leave a Comment