KAS YRA TIESA

Turinys

Aristotelio gyvenimas..............................4
Aristotelio dorybių etika..............................5
Aristotelio etika ir politika dorovės vienovės aspektu.................5
Platono ir Aristotelio etika..............................6
Aukso vidurys..............................6

ĮVADAS

Nedaug pasaulyje yra mąstytojų, šlove prilygstančių Aristoteliui. Viduramžiais jis tapo mokytumo simboliu. Net vardo jo neminėdavo, rašydavo tiesiog „Filosofas“, ir visiems buvo aišku, kad tai – Aristotelis. Aristotelis – antikinio pasaulio mąstytojas. Senovės graikų filosofija buvo nuostabus, bet trumpalaikis šio pasaulio dvasios želmuo. Vešliai suklestėjęs ir pražydęs, jis greitai perėjo visus raidos tarpsnius ir subrandino vaisius. Aristotelis ir buvo viso šio filosofijos raidos ciklo branda, tačiau kartu ir jo paabaiga. Ir nors poaristotelinė antikinio pasaulio istorija dar buvo labai ilga, filosofijos srityje kūrybos versmės jau buvo beveik išsekusios, potencijos beveik išnaudotos. Tai ir apibrėžė Aristotelio vietą senovės graikų filosofijoje: jis užbaigė šios filosofijos paieškas, apžvelgdamas jos nueitą kelią, susumuodamas svarbiausius rezultatus, ir išreiškė visa tai didžiule metafizine sistema, kuri teisėtai pretenduoja būti antikinio pasaulio mokslo kompendiumu ir enciklopedija.Aristotelis (Aristotelis, 384-324 m. pr. Kr.), dar kitaip vadinamas Stagiriečiu, kaip ir jo mokytojas Platonas, yra viena iš didžiausią poveikį pasaulio filosofijos istorijai paadariusių asmenybių. Jis taip pat yra laikomas mokslinės filosofijos ir kai kurių jos disciplinų, pvz., logikos bei etikos pradininku. Etikai jis yra ypač nusipelnęs – pirmiausia tuo, kad sugalvojo ir pritaikė jai patį šio naujojo mokslo pavadinimą, apibrėžė jo tyrinėjimų objektą ir

r turinį. „Dorybė, – rašo Aristotelis „Nikomacho etikos“ antrojoje knygoje, – yra dviejų rūšių: proto ir būdo. Proto dorybė dažniausiai kyla ir plėtojasi iš mokslo, todėl jai reikia patyrimo ir laiko; būdo dorybę įgyjame per įprotį, – taip atsirado ir jos pavadinimas (ēthikē) truputį pakeitus žodį „įprotis“ (ethos).
Taigi, Aristotelis buvo Platono mokinys. Platonas įkūrė filosofinę mokyklą, vadinamą Akademija, Aristotelis – Likėjų. Aristotelis dvidešimt metų praleido Platono akademijoje. Ankstyvuosius savo darbus rašė kaip dialogus, sekdamas Platonu. Ankstyvasis darbas Protreptikas – tai Aristotelio polemika su filosofijos priešais, teigiančiais, jog filosofija yra kenksminga, nes trukdo praktikai. Brandžiuose Aristotelio darbuose atotrūkis nuo Platono jau didelis. Platonas rėmėsi dviejų pasaulių koncepcija. Tikrasis – tai formų arba idėjų pasaulis. Nuo jo atskyrė materialų daiktų pasaulį. Vertybės egzistuoja ne pasaulyje, bet tobulybėje. Aristotelio fiilosofijoje realybė – tai pasaulis, kuriame mes gyvename. Jo, moralės filosofo, tikslas – rasti, koks gyvenimas yra geras.
Aristotelis suskirstė pažinimo sferas į tris kategorijas: 1. Teorinius mokslus (kontempliatyvius: filosofija, matematika ir fizika); 2. Praktinę veiklą (etika ir politika); 3. Kūrybinę veiklą (meną, amatus ir taikomuosius mokslus). Filosofija pagal jo schemą yra aukščiausias mokslas, nes jos tikslas – pažinimas dėl paties pažinimo.Paaiškinęs, kaip pasaulio tvarka sąlygoja žmogaus gyvenimą, Aristotelis tyrinėja, kaip žmogus turėtų gyventi, kad jo gyvenimas atitiktų gamtos tvarką ir būtų protingas.Tačiau, nors daugelis tyrinėtojų bei jo kr
ritikų jį mini kaip nepriekaištingą filosofijos srities, o taip pat ir etikos mąstytoją, kai kurie autoriai, kaip, pvz., Alasdair Macintyre, pateikia nemažai pastabų bei kritikos jo atžvilgiu.

Aristotelio gyvenimas

Gyveno nuo 384 iki 322 m. Gimė Stageiros mieste Trakijos pusiasalyje. Kilęs iš šeimos, kurioje gydytojo amatas buvo paveldimas; jo tėvas Nikomachas buvo Makedonijos karaliaus rūmų gydytojas. Iš aplinkos, kurioje užaugo, įgijo nemaža empirinių gamtos ir medicinos žinių. 307 metais Aristotelis atvyko į Atėnus ir įstojo į Platono Akademiją. Praleido joje 20 metų, pradžioje kaip mokinys, vėliau kaip mokytojas ir tyrinėtojas. Platono mokslo dvasia labai skyrėsi nuo ankstesnio empirinio jo išsilavinimo. Skirtingų lavinimosi pakraipų junginys suformavo savitą jo mąstyseną. Po kurio laiko jis pradėjo kritikuoti Platono doktriną, tačiau iki pat mokytojo mirties pasiliko Akademijoje. Paliko ją tik tada, kai į Platono vietą buvo išrinktas mažai tepasižymėjęs Speusipas. Apsistojo Aso mieste Azijoje, į kurį vietinis valdovas Hermijas jau anksčiau buvo pasikvietęs keletą Akademijos narių. Ase ir netoliese esančiame Atarnėjuje Aristotelis praleido trejus metus, dirbdamas mokslinį darbą ir mokytojaudamas. 343-342 m. Pilypas Makedonietis jį pasikvietė Aleksandro mokytoju, kuriuo jis buvo iki pat mokinio atėjimo į valdžią; ir po to jis liko Makedonijoje, gyveno Stageiros mieste. Visai paliko Aleksandrą tik tada, kai šis, sumanęs skleisti panhelenizmo idėjas, pradėjo žygį į Aziją. Tada Aristotelis grįžo į Atėnus ir čia įk

kūrė mokyklą. Tą mokyklą jis kūrė Akademijos pavyzdžiu, bet baudėsi pranokti Akademiją darbo visapusiškumu ir planingumu; skiepijo joje empirizmo dvasią ir pavertė ją specialiųjų tyrinėjimų – ir humanitarinių, ir gamtamokslinių – institutu. Mokykla buvo Likėjuje; ar nuo Likėjo alėjų, ar dėl to, kad ten būdavo diskutuojama vaikščiojant, mokykla buvo pavadinta „peripatetine”. Aristotelis mokyklai vadovavo nuo 335 iki 323 metų. Tais metais Aristotelis apleido darbų rašymą ir atsidėjo mokytojavimui. Kai po Aleksandro mirties Graikijoje prasidėjo antimakedoniškas sąjūdis, Aristotelis paliko Atėnus ir nuvyko į Chalkidę, kur greitai ir baigė savo gyvenimą.Didelis darbštumas ir didis protas, nesuinteresuota tiesos meilė ir viso gyvenimo pastangų sutelkimas į mokslinę veiklą, sugebėjimas organizuoti darbą ir įtraukti žmones į bendrą veiklą, pagaliau palankios išorinės sąlygos ir nepriklausomybė, – visa tai buvo būtina, kad būtų sukurtas toks didingas dalykas kaip Aristotelio mokslas.
Aristotelio veikalai yra skirstomi:

logikos knygos ( “Apie teiginius”, “Oreganonas” )
gamtamoksliniai veikalai . ( “Fizika”, “Apie sielą”, “Apie dangų”, “Apie gyvūnų dalis” )
metafizika ( I – XIV knygos )
etikos veikalai ( “Nikomacho etika”, “Eudemo etika”,”Didžioji etika”, “Politika” )
knygos apie estetiką ( “Retorika”, “Poetika” )

Aristotelio dorybių etika

Aristotelis laikomas mokslinės filosofijos ir kai kurių disciplinų , logikos ir etikos, pradininku. Etikai jis ypač nusipelnęs – pirmiausia, žinoma, tuo, kad sugalvojo ir pritaikė jai patį šio mokslo pavadinimą, apibrėžė jo tyrinėjimų objektą ir turinį. “Dorybė yra dviejų rūšių: proto ir

r būdo. Proto dorybė dažniausiai kyla ir plėtojasi iš mokslo, todėl jai reikia patyrimo ir laiko; būdo dorybę įgyjame per įprotį.”1 Taip atsirado ir jos pavadinimas ēthikē truputį pakeitus žodį ethos (įprotis). Aristotelio etika yra dorybių bei ydų išskaičiavimo etika. Etinės dorybės žmogui jau yra duotos. Jas įkūnija esamas visuomenės ir valstybės susitvarkymas, jas įteisina tradicija bei visuotinis pritarimas (pvz.: apdairumas, dosnumas). Polyje egzistuojančių vertybių praktikavimą Aristotelis suprato kaip esminę dorovinio auklėjimo dalį. Tik iš supratingumo ir etinės dorybės sąveikos kyla žmogaus doryvinė laikysena. Supratingumui tenka uždavinys įžvelgti teisingas priemones ir būdus, vedančius į gėrį, o etinės dorybės iškelia tikslą. Supratingumas ir etinės dorybės apsprendžia į gėrį nukreiptą valią – pasitelkę įžvalgą, jie siekimui parodo tikrąjį tikslą. Taip lavinami prigimtiniai troškimai, o aistros nesuvaldomos. Šiuo požiūriu valios laisvė Aristoteliui yra abejonių nekeliantis dalykas. Aristotelio požiūriui būdinga tai, jog dorovinė laikysena kyla ne iš pačios įžvalgos, bet įgyjama praktika: nuolatinėmis pratybomis, įpratimu bei lavinimusi. Todėl ir tikslesnis dorybės apibrėžimas priklauso nuo patyrusiojo sprendinio bei pavyzdžio. Turinio požiūriu etinė dorybė apibrėžiama kaip vidurys tarp klaidingų kraštutinumų. Ypatinga pagarba apgaubiamas teisingumas, socialiniu požiųriu pati iškiliausia dorybė. Kaip paskirstantis tesingumas, jis rūpinasi tesingu gėrybių bei pagarbos paskirstymu visuomenėje, kaip išlyginantis teisingumas, jis atlygina už patirtas skriaudas. Esminė dorybė yra ir draugystė, nes ja žmogus pereina nuo individo prie bendruomenės.
Aristotelio etikoje žmogus yra būtybė, t.y kaip dorovinis individas, jau yra laisvas ir laisvai disponuoja savo valia, kad jis turi dorovinį tikslą ir kad šis tikslas gali ir turi būti ugdomas. Aristoteliui nekelia abejonių, kad žmogaus gyvenimo tikslas žemėje yra laimė. Aristotelio tegimu, laimė yra kiekvienos praktikos tikslas: “tai, kas tobula, kam pakanka savęs paties ir veiklos galutinis tikslas.” Taigi Aristotelio teigimu, laimė kaip galutinis praktikos tikslas glūdi proto determinuojamoje veikloje. Malonumas niekada negali būti protingos laimingos veiklos pagrindas. Arsitoteliška dorybės sąvoka rodo, kad dorajam protinga praktika taip pat yra maloni ir džiaugsminga.

Aristotelio etika ir politika dorovės vienovės aspektu

Valstybę Aristotelis apibrėžia kaip “piliečių bendrabūvio formą, kurioje piliečiai naudojasi esama politine santvarka ir laikosi įstatymų”. Įstatymas suprantamas kaip aukščiausioji, niekam nepavaldi ir beaistrė jėga. Aristotelis, nors ir pripažindamas valstybinės santvarkos keitimosi galimybę, rašė, kad įstatymai yra pagrindas tam, kad valdantieji valdytų ir gintų esamą valstybinę santvarką nuo tų, kurie ją pažeidžia. Jis pirmasis iš Antikos mąstytojų užsiminė apie valdžios padalinimą į tris dalis: įstatymų leidžiamąją, administracinę ir teisinę. Tačiau Aristotelis neatskyrė jų moderniaja prasme, o tik paminėjo kaip atskirai egzistuojančias nagrinėdamas piliečio sampratą.Aristotelis teigia, kad “valstybė pagal savo prigimtį yra daugis” ir susideda iš daugelio skirtingų žmonių, nes “iš vienodų žmonių valstybė susidaryti negali”. Kiekvienas toks žmogus turi būti savo darbo specialistas ir dirbti tik tai, ką geriausiai sugeba. Pasak Aristotelio “valstybė tai masė piliečių, susijungusių tam, kad galėtų patenkinti savo gyvenimiškus poreikius”. Tačiau valstybės funkcijos nėra tik materialių poreikių tenkinimas. Ji egzistuoja ne tam, kad apgintų mus nuo tarpusavio neteisingumo ar atliktų tam tikras ekonomines – juridines funkcijas. Valstybės tikslai yra daugiau dvasiniai. Ji turi garantuoti ne patį gyvenimą, o laimingą gyvenimą.Pilnateisiais valstybės nariais Aristotelis pripažįsta ne visus valstybės gyventojus, o tik tuos, kurie turi galimybę dalyvauti kariniuose, administraciniuose, teisminiuose organuose ir atlikti žynių funkcijas, t.y. piliečius. Toks apibrėžimas Aristoteliui buvo “absoliutus”. Jo nuomone, tokia piliečio samprata egzistavo visose iki tol buvusiose valstybinėse santvarkose, o skirtumas buvo tik tame, kokiam visuomenės sluoksniui buvo prieinamos teisinės-administracinės ir žynių funkcijos.Aristotelis manė, kad gyvenant amatininko ar valstiečio gyvenimą neįmanoma siekti dorybės. Ir tik piliečiai, galintys skirti laiko dorybėms ugdyti, naudojasi pilietinėmis teisėmis ir valstybės teikiama nauda. Vergų Arisotelis iš viso nepriskyrė valstybei ar net visuomenei, apibrėždamas juos kaip būtinus įrankius.Aristotelio nuomone tam, kad būtų galima gyventi laimingai, reikia ne tik dvasinės pusiausvyros, bet dar ir sveikatos bei materialinių turtų. Labai svarbu esą, kad piliečiai galėtų būti laisvi nuo kasdienių rūpesčių, o valdovai rūpintųsi, jog ne tik valstybės tarnautojai, bet ir privatūs žmonės, kurie to verti, galėtų gyventi be rūpesčių.

Platono ir Aristotelio etika

Platono etika buvo dedukcinė, Aristotelis etiką padarė empirinę. Platonas etiką suprato tik normatyviškai, Aristotelis normas jungė su žmonių elgesio aprašymu, nes Platonas normas kildino iš idėjos, o Aristotelis – iš realios žmogaus prigimties. Platonas pripažino tik visuotines normas, Aristotelis norėjo normų visuotinumą suderinti su individualia besielgiančiojo prigimtimi. Platonui teisingumo matas buvo tik bendroji taisyklė, o Aristoteliui – gyvas gero ir išmintingo žmogaus pavyzdys.
Vadovaudamasis šiais principais, Aristotelis tikėjosi gėrio prigimtį surasti eidamas ne abstraktaus samprotavimo keliu, o apibrėždamas tikslus, kurių žmonės siekia realiame gyvenime. Žmonių tikslai yra įvairūs, bet vieni iš jų yra aukštesni, kiti žemesni; aukštesni tie, kuriems žemesni yra priemonės. Priemonių ir tikslų grandinė negali tęstis iki begalybės – tokia išvada atitiko finalistinį Aristotelio mąstymo būdą: privalo būti kažkoks aukščiausiasis tikslas, kuris niekam nėra priemonė. Toks tikslas yra aukščiausiasis pasiekiamas gėris. Aristoteliui tai buvo eudaimonija. Šis konkretus tikslas jo etikoje užėmė pagrindinę vietą, kokią Platono etikoje buvo užėmusi abstrakti gėrio idėja. Eudaimonija, kaip ją suprato graikai, buvo asmens tobulumas arba tas optimumas, kokį apskritai žmogus dėl savo prigimties gali pasiekti. Jei laikysimės įpročio, bet užtat rizikuosime netiksliai perteikti mintį, žodį „eudaimonija” galėtume versti „laimė”.

Aukso vidurys

Stebėdamas gamtą ir visuomenę, mąstytojas priėjo išvadą, kad dorybė turėtų būti mokėjimas rasti „aukso vidurį“ tarp kraštutinumų. Visi kraštutinumai, pasak jo, – ydos, su kuriomis reikia kovoti. Ypač pražūtingi žmogaus elgesio kraštutinumai. Aristotelis aiškino, jog drąsa yra vidurys tarp bailumo ir pramuštgalviškumo; tikrasis išdidumas – tarp garbės troškimo ir pataikūniškumo; kuklumas – tarp drovumo ir begėdiškumo; sąmojingumas – tarp juokdarystės ir grubumo ir t.t. Aristotelis teigia, kad lemiamas dalykas yra dorovinis tobulėjimas. Laimės esmę Aristotelis siūlo aptarinėti neatsiejant nuo dorybių, kurias jis skirsto į proto ir būdo dorybes. Intelekto dorybės pasireiškia racionalia sielos veikla ir kontempliacija. Būdo dorybės – tai sugebėjimas protu valdyti neprotingąją sielos dalį. Tai tam tikra nuostata jausmų atžvilgiu. „Reikia pripažinti, – rašo Aristotelis, – kad ir sieloje yra kažkas protingajam pradui prieštaringa, kas jam priešinasi ir spiriasi“. Tačiau protu veikiant veiklos įpročius galima rasti vidurį išgyvenimuose. „Taigi dorybė yra nuostata, kurią galima laisvai pasirinkti, tai – surastas vidurys mūsų atžvilgiu, o tą vidurį protas apibrėžia taip, kaip apibrėžia protingas žmogus“, – rašo Aristotelis.

Aristotelis, kitaip nei Platonas, dorybes detalizuoja ir griežtai susiaurina jų ribas. Aristotelis pirmiausia nagrinėja narsumą (drąsą). Baimę Aristotelis apibūdina kaip gresiančio pavojaus laukimą. Bijome visokių blogybių – blogo vardo, skurdo, ligų, senatvės, mirties. Tačiau narsumas pasireiškia ne visų dalykų atžvilgiu. Blogo vardo reikia bijoti. Tas, kuris bijo, – teisingas ir garbingas žmogus, kuris nebijo – begėdis. Nuskurdimo, ligos, pavydo, priešingai, nereikia bijoti, nes tai ištinka ne dėl mūsų pačių kaltės. Drąsus žmogus, pasak Aristotelio, yra tas, kuris nebijo kilnios mirties.

Aristotelis išskiria penkias drąsos formas. Tai pilietinė drąsa – drąsa rizikuoti dėl garbės. Kadangi jos motyvas – garbė, Aristotelio manymu, ji labiausiai panaši į tikrąjį narsumą. Kita drąsos forma yra profesionalių kareivių patirtis. Taip pat yra drąsa, kurią įkvepia pyktis arba skausmas. Ji primena žvėrių drąsą, kai šie puola tuos, kurie juos sužeidė. Aristotelis šio narsumo nevadina tikrąja narsa, nes narsą jis sieja tik su sąmoningu pasirinkimu. Be to, egzistuoja sangviniško temperamento drąsa. Kai viltis išsisklaido, ji pranyksta, nes neturi teisingo motyvo. Yra ir nežinojimo drąsa, kuri trunka netgi trumpiau nei sangviniškoji.

Dorybinga veikla tampa maloni tik pasiekus tikslą. „Taigi narsus bus tas, kuris ir bijos, ir iškęs tai, ką reikia ir dėl ko reikia, ir kada reikia, ir bus deramai pasitikintis, nes narsus ir išgyvena, ir veikia taip, kaip reikalauja esama padėtis ir kaip liepia jo protas“.

„Kas visko vengia ir bijo, nieko nesiryžta apsiimti, – dėstė Aristotelis, – tampa bailiu, o kas nieko nesibijo ir drąsiai žengia į bet kokį pavojų, pasidaro įžūlus; panašiai tas, kuris mėgaujasi visais malonumais, neatsisakydamas jokio smagumo, tampa ištvirkėliu, o kas visų malonumų vengia, tampa bambekliu ir atbukusių jausmų žmogumi. Dėl stokos ir perkeliaus žūva narsumas ir santūrumas, o saikingumas juos išgelbsti.“ Mąstytojas tikėjo, kad, „susilaikydami nuo smagumų, tampame santūrūs, o tapę santūrūs, lengviausiai nuo jų susilaikome. Panašiai ir su narsumu: įpratę niekinti pavojus ir jų nevengti, mes pasidarome narsūs, o tapę tokie, lengvai imamės baisių dalykų“.

Aristotelis įsitikino, kad žmonės, trokšdami malonumų, padaro nemaža blogo. Gėris kartais reikalaująs aukų, todėl dažnas ir susilaikąs nuo jo. Mąstytojas siūlė valdyti savo aistras, bet ne apskritai jų atsisakyti. Visur ir visada reikia turėti saiką. Pvz., „blogai elgiamės pykčio atžvilgiu, jei pykstame per smarkiai arba per silpnai, o gerai elgiamės – jei vidutiniškai pykstame“.

Saiko principu pagrįsta visa Aristotelio etikos koncepcija. Juo grindžiamos visos žmogaus elgesio normos. „Etinė dorybė yra kažkoks vidurys, nes ji siekia vidurio.“ Saikingumas (santūrumas) kaip dorybė, Aristotelio požiūriu, yra nuostata malonumų ir skausmo atžvilgiu. Saikingumą jis sieja tik su šiais malonumais – valgymu, gėrimu ir lytiniais santykiais. Jis neteigia, kad malonumas yra blogis ir kad dvasinio tobulėjimo kelias reikalauja atsisakyti malonumų. „Beveik nepasitaiko žmonių, kuriems nereikia malonumų“, – mano Aristotelis.

„Teisingai elgtis galima tik vienu būdu, todėl gėrį pasiekti sunku, o blogį – lengva, nes tikslo nepasiekti lengva, o pasiekti – sunku, aiškino Aristotelis. – Dėl to perteklius ir stoka priklauso blogiui, o vidurys – gėriui. Vienu atveju žmonės būna geri, o įvairiais atvejais – blogi.“

Aptardamas žmonių ydas, mąstytojas atkreipė dėmesį į tai, kad žmonės reaguoja į jas skirtingai: vieni nėra abejingi kitų žmonių interesams, norams, nuomonei, o kiti domisi tik savimi. Apskritai Aristotelis skatino smerkti ydas. Jis suprato, kad egzistuoja skirtumas tarp to, kaip yra, ir to, kaip turi būti. Tokio tikrovės suskilimo priežasčių mąstytojas ieškojo pačiame žmoguje, jo prigimtyje. Filosofas pažymėjo, jog „tas, kuris teisingai piktinasi, jaučia koktumą dėl to, kad artimieji gerai gyvena ne pagal nuopelnus, o pavyduolis perdeda ir kankinasi dėl bet kokio kito žmogaus pasisekimo; o tas, kuris džiaugiasi dėl kito nelaimės, yra taip tolimas bet kokiam skausmui, jog tiesiog džiaugiasi dėl kito nepasisekimo“.Aristotelio etika iš kitų koncepcijų išsiskiria pagarba turtui. Turto išdalijimas – tai vėliau siūlys krikščioniškoji etika – Aristotelio etikoje vadinama švaistymo yda. Saikingos, mažos pinigų sumos išdalijimą Aristotelis vadina dosnumu, o didelės – iškilumu (megaloprepeia). Jis netgi rašo, jog „neturtingas žmogus negalėtų būti iškilnus, nes jis neturėtų iš ko daryti išlaidas, kurios pritiktų, o tas, kuris vis dėlto pamėgintų, būtų kvailas, nes išlaidos jam būtų nepakeliamos“.Kaip atskirti, kad išlaidas iškilnus žmogus daro kilnumo dėlei, o ne vien parodyti savo turtingumą? Noras parodyti savo turtingumą, Aristotelio supratimu, jau liudija ydą – pasipūtimą. Aristotelis nenurodo aiškaus kriterijaus vidinei motyvacijai nusakyti. Jis tik konsultuoja, kad iškilnus žmogus skiria šias pinigų sumas ne sau, o bendruomenei, todėl ir jo dovanos yra panašios į dievams skiriamus daiktus. Regis, svarbu pati duodančiojo elgsena – ar duodamas jis geba nutylėti, ar neišlaikęs pasigiria.

Kiekvienam – pagal nuopelnus, – toks Aristotelio etikos devizas. Pirmiausia jo etika mokė žmones orumo. Mąstytojo supratimu, geras žmogus privaląs jausti savo tikrąją vertę ir niekad nemažinti savo nuopelnų. Orus žmogus visuomet niekinąs tą, kuris vertas paniekos. Žmogus esąs išdidus. Neišdidus galįs būti tik vergas. Orusis neabejingas garbei. Jis nepakelia gėdos, džiaugiasi savo nuopelnų pripažinimu, nes teisėtai gauna tai, kas jam priklauso. Tačiau orus žmogus nepriima iš atsitiktinių ir mažai žinomų asmenų šlovinimo. Jis turi vertinti tik asu lygių nuomonę. Orus žmogus nestato savęs į pavojų dėl smulkmenų, bet visuomet rizikuoja dėl didžiulių dalykų. Orumas – nedaugelio bruožas.

Iškilumas artimas didybei (megalopsychia). Didis žmogus yra nepriklausomas, savarankiškas. Jis nesiekia garbės bet kokia kaina. Todėl didis žmogus, pažymi Aristotelis, atrodo esąs išdidus. Tačiau jausti savo pranašumą prieš kitus – tai būtina didžio žmogaus ypatybė. Tik didis žmogus, mano Aristotelis, pagrįstai kitus niekina, nes jis teisingai sprendžia, o dauguma žmonių kitus vertina bet kaip. Jis mielai padeda kitiems, bet gėdijasi, kai kiti jam padeda, mat padėti – vadinasi, būti pranašesniam, o priimti pagalbą – vadinasi, jausti kito pranašumą. Jis gali laisvai kalbėti, nes į kitus gali žiūrėti iš aukšto. Aristotelio etikoje nerasime argumentų, skatinančių kilnųjį atlaidžiai, su meile žvelgti į žmonių silpnybes. Aristotelis neskelbė moralinės visų lygybės, kaip tai darė stoikai, rašę: „Žmogui būdinga mylėti net ir tuos, kurie jį įžeidžia“.

Aristotelio etika socialinė. Bendravimas su žmonėmis – natūralus poreikis ir žmogaus vertės garantas. Žmogus, neturintis draugų, pasak Aristotelio, negali būti laimingas. Tačiau Aristotelis meilikavimą laiko yda, kaip ir kitą priešybę – visišką nesirūpinimą savo elgesiu. Tuos, kurie negalvoja apie tai, ar jie nesukelia kam nors nemalonumų, Aristotelis vadina bambekliais ir užsispyrėliais. Vidurio nuostata abiejų kraštutinumų atžvilgiu labiausiai primena draugystę.

Nuoširdumas – tai gebėjimas sakyti tiesą. Nuoširdus žmogus gyvena ir veikia taip, kaip liepia jo būdas. Jis nei giriasi, nei dedasi esąs vertesnis, negu iš tikrųjų yra, nei sąmoningai menkina save. Vis dėlto tie, kurie dedasi kuklūs, Aristotelio manymu, daro geresnį įspūdį, nes jie sumenkina pranašumus.

Mokėjimas bendrauti poilsio valandėlėmis – taip pat dorybė. Aristotelio manymu, poilsis ir pramogos žmonėms būtini. Čia taip pat reikia žiūrėti, ką ir kaip dera kalbėti, bendraujant būti taktiškiems. Tuos, kurie nejaučia saiko krėsdami juokus, Aristotelis vadina juokdariais ir primityviais žmonėmis. Priešingas kraštutinumas – nemokėjimas žaismingai juokauti – būdingas nuobodiems stuobriams. Taktiškas juokavimas linksminant draugiją liudija saiko pajautimą, mandagumą ir sąmojingumą. Aristotelis labai smulkiai analizuoja charakterio dorybes. Tačiau jis nemano, kad kuri nors viena jų galėtų egzistuoti skyrium nuo kitų. Dorybė – tai įprotis bet kurioje situacijoje elgtis kaip dera, nenukrypti į kraštutinumus ir valdyti jausmus protu.

Teisingumas

Platono išskirtų dorybių – teisingumui – aptarti. Teisingumas, sako Aristotelis, yra tobula dorybė, bet ne apskritai, o kito (piliečio) atžvilgiu. Todėl teisingumas yra ne būdo, o politinė dorybė. „Juk turbūt yra ne visai tas pat būti dorybingu žmogumi ir būti geru piliečiu“, – teigia Aristotelis.

Teisingumui bendriausia prasme Aristotelis suteikia teisinį aspektą. Teisingumas – tai įstatymų paisymas. Įstatymai, pasak Aristotelio, apima visą gyvenimą. Jie reguliuoja ir tarpusavio santykius. Geri įstatymai įtvirtina dorybes. Įstatymas liepia atlikti darbus, kurie dera narsiam vyrui: nepasitraukti iš rikiuotės, nebėgti, nemesti ginklo, elgtis santūriai, nesvetimauti, visur kur turėti saiką ir t.t. Šiuo požiūriu Aristoteliui etika neatskiriama nuo teisės politikos, netgi pirmesnė už teisę. Etika nustato įstatymo vertinimo kriterijus: „.jei įstatymas geras, įsako teisingai, o jei paskubomis išleistas – nelabai gerai“.

Apie teisingumą Aristotelis kalba ir kaip apie dalinį dorybės pasireiškimą. Išskiria dvi jo rūšis: paskirstomąjį ir reguliuojamąjį. Pirmasis patvirtina lygybę dalijant garbę, pinigus arba kitas paskirstomas vertybes. Antrasis kalba apie savanoriškai ir nesavanoriškai žmonių sudaromas sutartis. Tai, kas teisinga, rašo Aristotelis, yra proporcinga. Neteisingas žmogus pažeidžia lygybę – ir paskirstymo, ir sutarties. Reguliuojamasis teisingumas – tai vidurys tarp nuostolio ir pelno.
Teorinė ir praktinė išmintis

Aristotelis išskyrė dvi protingojo prado dalis. Viena proto dalimi mes mąstome tokias būties formas, kurių pradai negali kisti, kita dalimi tai, kas gali kisti. Pirmoji sielos dalis siekia teorinės išminties, antroji – praktinės. Praktinė išmintis – tai supratingumas veikiant. Veikiant nuolatos kinta, todėl reikia priimti sprendimus nuolat atsinaujinančių atsitiktinumų atžvilgiu. Mokslinis pažinimas remiasi įrodymu, o dalykų, kurių pagrindai gali kisti, neįmanoma įrodyti, nes viskas gali būti ir kitaip. Menas taip pat remiasi atsitiktinumais. Tačiau supratingumas nėra nei mokslas, nei menas. Meno, kaip kūrybos, tikslas yra išorinis, peržengiantis pačios kūrybos ribas. Supratingumo tikslas vidinis, nes ši veikla yra savaiminis tikslas. Valstybei valdyti ir ūkiui tvarkyti reikia ne teorinės, o praktinės išminties – supratingumo. Valstybės vadovui labiau dera būti sumaniam nei teoriškai orientuotam. Pasitaiko, teigia Aristotelis, kad žmonės, neišmanantys bendrųjų dalykų, paskirais atvejais sugeba veikti geriau už tuos, kurie tai išmano. Jiems užtenka praktinio patyrimo. Tačiau supratingumas „sielos akimi“ tampa tik tada, kai yra susiejamas su dorybe. Nedorumas glumina ir klaidina. „Taigi . neįmanoma būti supratingu žmogumi nesant dorovingam“.

Racionalumas

Aristotelis staiga sako, kad aukščiausia ir tobulinusia žmogaus veikla yra kontempliacija. Aristotelis teigia, kad be paliovos kontempliuoti mes sugebame geriau, negu ką nors kita veikti. Filosofinė veikla – gryniausia ir pastoviausia intelektualinio malonumo forma.

Žmogus yra tik žmogus, todėl praktinis gyvenimas ir praktinė išmintis jam būtini. Dievai nesiima praktinės veiklos. Jie kontempliuoja. Tiek kiek žmogus sugeba kontempliuoti, tiek jis pajunta didžiausią palaimą.

Leave a Comment