kas yra postmodernizmas

Nors postmodernus būvis turi žinojimo, sociologijos ir gnoseologinių bruožų, o pats Lyotard’as kaip tikrai filosofiška savo knyga nurodė „Konfliktą“ , tai, ko gero, pagrindinis diskusijos apie postmodernizmą tekstas.

Norėčiau pradėti nuo didžiojo prancūzų mąstytojo gyvenimo.
Jean Francois Lyotard’as gimė 1924 m. Prancūzijoje ir Paryžiaus Sorbonoje studijavo filosofiją. Trisdešimties metu būdamas paskelbė Edmundo Husserlio (1859–1938) fenomenologijos įvadą, kuris dėl savo aiškumo ir trumpumo dar ir šiandien prancūzų universitetuose rekomenduojamas kaip vienas geriausių šia tema. Paskutiniame šio veikalo puslapyje jis prisipažįsta esąs marksizmo šalininkas. Daugiau kaaip 15 metu Lyotard’as buvo ištikimas Karlo Markso (1818–1883) idealams. Kaip kairiųjų radikalų grupės, susitelkusios apie žurnalą „Socialisme ou Barbarie“ („Socializmas ar barbariškumas“), narys jis tuomet rašė tik pseudonimu „François Laborde“. 1966 m. Lyotard’as išėjo iš šios grupės. Tik sulaukęs 46 m. savo habilitaciniu darbu „Discours Figure“ jis pasirodė viešumoje kaip savarankiškas filosofas. 1979 m. išėjo veikalas, kuris antrojo tūkstantmečio pabaigoje taip smarkiai paveikė filosofinio diskurso eigą: La condition postmoderne. Nuo tol jo kūrybai buvo skiriamas didelis dėmesys. Paryžiuje jis dėstė filosofija ir tapo ten „CCollege internationale de Philosophie“ narys ir dalinai vadovas. 1985 m. kary su Thierry Chaput’u jis gerokai prisidėjo suteikiant forma įžymiai meno parodai „Les Immatériaux“ („Nematerialieji“) Pompidu centre. 1987 m. vasarą jis išėjo į pensiją, tačiau po to dar skaitė daug paskaitų įvairiuose pasaulio un

niversitetuose.

Kai Lyotard’as mirė, Derida prancūzų leidinyje „Libération“ paskelbė jaudinantį savo draugo apraudojimą. Čia jis vykusiai išskyrė ypač du Lyotard’o mąstymo dalykus: „postmodernaus mąstymo“ teorinį pagrindimą ir „beatodairiškumą“.
J. F. Lyotard’o „Postmodernus būvis“ buvo atsitiktinis darbas. Jis parengė analizę apie žinojimą labiausiai išsivysčiusiose visuomenėse. Visgi veikiau netyčia šis veikalas paskui pasiekė statusą manifesto, kuriame nauji mokslo, politikos, meno ir kasdienybės raidos momentai suprantami kaip atsiribojimo nuo projekto, vardu „modernas“, fenomenai. Šie fenomenai esą – ir Lyotard’as net nenutuokė, kokią karjerą padarys sąvoka – postmodernizmas.
Kokios tad epochinės šio tyrimo pagrindinės tezės? Lyotard’as konstatuoja, kad „savo kilme mokslas yra priešingas pasakojimams. Remiantis mokslo kriterijais, daugelį pasakojimų galima pavadinti mitais“ (Lyotard J. F. Postmodernus būvis. – Baltos lankos, 1993, p. 5). Vis dėlto bandoma įteisinti jo žaidimo taisykles. Šiis savo paties statuso įteisinimo bandymas pavadintas filosofija.

Iki Švietimo epochos žinojimas daug kartų buvo perduodamas iš kartos į kartą pasakojimas. Naratyvinio žinojimo kultūrai nereikėjo jokių ypatingų procedūrų savo pasakojimams autorizuoti ( PB, p. 59). Pasakojimai įteisino patys save. Jie savaime duoda sau kompetencijos kriterijus. Jie apibrėžia tai, „ką galima sakyti arba daryti tam tikroje kultūroje“, ir kadangi jie patys sudaro jos dalį, kaip tik todėl save įteisina (PB, p. 60).
Tačiau kaip yra su mokslinio žinojimo pragmatika? Suprantama, naratyvinio žinojimo metodas skiriasi nuo mo
okslinio. Bet „lyginant mokslinį ir nemokslinį (naratyvinį) žinojimą, galima suprasti arba bent pajusti, kad pirmojo buvimas nėra nei daugiau, nei mažiau būtinas negu antrojo“ (PB, p. 67–68).

Pasakojimai nereikalauja savo pačių įteisinimo, jie paliudija patys save savo perdavimu, be argumentu, be įrodymu (žr. PB, p. 68). „Štai kodėl šis žinojimas yra gana tolerantiškas jam nesuprantamoms mokslinio diskurso problemoms: jis ši diskursą traktuoja visu pirma kaip dar vieną naratyvinių kultūrų šeimos atšaką“ (PB, p. 68–69). Atvirkščiai, žinoma, taip nėra: „Mokslininkas tikrina naratyviniu pasakymu taisyklingumą ir nustato, kad jie niekada nesiremia argumentais ir įrodymais“ (PB, p. 69). Jam pasakojimai yra „pasakos, mitai, legendos, skirti moterims ir vaikams“ (ten pat). Bet ar šis mokslo pasipūtimas pateisinamas? Lyotard’as kategoriškai tai neigia. Mokslinis žinojimas negali žinoti (ir pasakyti), ar jis yra teisingas, nepasitelkdamas į pagalbą kito žinojimo, t. y. pasakojimo, kurį jis pats laiko nežinojimu. Priešingu atveju jam tenka suponuoti savo paties pagrįstumą, t. y. daryti tai, ką jis pats smerkia – loginė klaida, kai remiasi tuo pačiu teiginiu, kurį norima įrodyti, – vadinasi, remtis išankstiniu nusistatymu (PB, p. 74).

Tiesos kriterijams, nėra kito (tinkamumo) įrodymo kaip ekspertų konsensas (PB, p. 75). Tuo jis iš esmės toks pat nepatikimas kaip liaudiški pasakojimai. Nieko juose nėra tikriau.

Lyotard’as užsiima mokslo delegitimacija. Ši „delegitimacija“, taikant ją nežymiu ma
astu ir išplėtus jos veikimo sferą, atveria kelią svarbiai postmodernaus mąstymo krypčiai: mokslas žaidžia savo nuosavą žaidimą ir negali legitimuoti kitų kalbinių žaidimų (PB, p. 99). Jis itin aštriai ir radikaliai analizuoja sąlygas, kurioms esant užsiimama mokslu. Jam atskleidus transformacijas, kurios palietė mokslo, literatūros ir menų žaidimo taisykles, tampa aiškus tam tikras išskaičiavimas, kuris veda prie toli siekiančių išvadų formuojant mokslo verslą ir visuomenę. Pavyzdžiui, imkime mokslo technologizavimą.
Pačioj savo darbo pradžioj, atribodamas tyrimų lauką, tai yra žinojimas informatizuotose visuomenėse, Lyotard’as įžvelgia, kad nuo penktojo dešimtmečio „pažangiausi mokslai ir technologijos yra susiję su kalba“ (PB, p. 11). Žymi šių technologinių transformacijų įtaka žinojimui; jis paliečiamas abiejose savo pagrindinėse funkcijose – tyrinėjime ir žinių perdavime (žr. PB, p. 12). Turime konstatuoti, kad metamorfozę dėl to patiria net žinojimo prigimtis. Žinojimas gali prisitaikyti prie naujų kanalų, tapti veiksnus tiktai tada, kai žinios įgauna informacinių vienetų pavidalą. Ir galima spėti, kad ta žinojimo dalis, kuriai neįmanoma suteikti šio pavidalo, bus atmetama, o nauji tyrinėjimai orientuosis į tai, kad būsimus rezultatus būtų galima pateikti mašinine kalba. Žinojimo „gamintojai“ ir vartotojai privalo ir dar ateityje privalės naudotis priemonėmis, padedančiomis išversti į mašininę kalbą tai, ką pirmieji nori sukurti, o antrieji – išmokti (PB, p. 162).

Nuo Hėgelio į Vakarų Europos mąstymą integruota ir marksistų br
ranginta dialektika postmoderne randa savo atgarsį, dar geriau – savo visišką išsiskleidimą. Nors prieštaravimai gali būti vaisingi. Bet tik tiek, kol mes pasiryžę su jais nesitaikstyti. Postmoderni filosofija branduolyje slepia tradicinės logikos, ypač neįmanomo prieštaravimo dėsnio išeliminavimą. O kur priimami du prieštaraujantys teiginiai, galiausiai turi būti pritariama bet kokiam teiginiui.

Trumpai tariant: ieškojimas prieštaraujančių dalykų, perėjimų, diskontinualumų, chaoso, taigi paralogijos, kitoniškumo, atsisakius vienovės ir tikrovės kaip pažinimo teorijos metodas ir kaip visuomeninė užduotis praranda savo prasmę. Kai postmodernistas prieina išvadą, jog teisinga tai, ką aprašo jo teorija, taip yra ir priešingu atveju.

Socialiniu aspektu postmodernybė pirmiausiai siejama su giluminiais pokyčiais visuomenės struktūroje, technologijų raidoje, taip pat glaudžiai susijusi su žmogaus ir jį supančio pasaulio santykio kitimu. Postindustriniame, informaciniame amžiuje mokslas ima pasakoti apie mus supanti pasaulį. Besiremiantieji metafizine tradicija visa ko priežasčių ieškojo už pasaulio ribų. Postmetafizikai pasaulį ėmė aiškinti šio pasaulio dėsniais, priežasčių ieškojo “šiapus”. Tuo tarpu šiuolaikinėje informacinėje tradicijoje pats mokslo kuriamas žinojimas užima kūrėjo vaidmenį. Jau niekas nebeprimeta to žinojimo diskurso, jis egzistuoja savaime.
Postmodernybė nebepasitiki tradiciniais metapasakojimais. Kiekvienas žmogus savaip, skirtingai suvokia pasaulį, todėl negali būti jokios universalios, “tikros” tiesos ar pasakojimo, tikrojo pasaulio aiškinimo. Postmodernas taip pat atkreipia dėmesį, kad totali visuomenės racionalizacija atneša daug neigiamų pasekmių.
Postmodernybėje pakinta ne tik realybės pojūtis, bet ir tos realybės suvokimo logika. Ženklas praranda savo funkciją – užuot nurodęs tai, kas yra tam tikra baigtinė realybė, ženklas nurodo į kitą ženklą ir taip iki begalybės. Ženklo ar reiškinio neapibrėžtumas kuria nesibaigiančias interpretacijas, o interpretacijų gausa dar labiau išlieja ženklo prasmę.
Prieštaringą ženklo būtį postmodernybėje atitinka tam tikras papildymas, įgalinantis tam pačiam reiškiniui priskirti priešingus predikatus. Toks suvokimas yra nelengvas, o interpretacijos neleidžia užčiuopti daikto esmes, neleidžia turėti patikimo žinojimo, aiškaus ir apibrėžto suvokimo. Mūsų santykis su realybe visada dalinis ir fragmentiškas, siūlantis tik vieną iš daugybės galimų interpretacijų. Aiškiai suprantama, jog nei viena iš šių interpretacijų negali tapti pamatine ir garantuoti esmės suvokimo. Postmodernas ypatingas tuo, kad ne tik apmąsto skirtumus, bet ir provokuoja tai, kas skirtinga savo paties atžvilgiu. Jis kuria nenutrūkstamas savo paties interpretacijas, kurios viena kita papildo ir drauge naikina. Tai suprasdamas teoretikas J. Derrida teigia, kad “kiekviena pastanga apibrėžti postmoderną yra viso labo interpretacija, kuri liūdina interpretacijos autorių, tačiau atpalaiduoja jį nuo moralinės atsakomybės”.
Anot prancūzų semiologo Jean Baudrillard, postmodernioje visuomenėje išmušė ženklų maišto akimirka. Realybė dingo, nes viskas, kas egzistuoja aplinkui, reiškia ir nurodo kažką kita. Ženklai gauna vertę tik cirkuliuodami informaciniuose tinkluose. Toks būvis apibrėžiamas kaip “simuliacija”. J. Baudrillard įžvelgia tris istorijos pakopas – imitacinę (iki XIX a.), gamybos (iki 1950 m.) ir simuliacinį laikotarpį – dabartinį visuomenės (postmodernųjį) būvį. Kaip tik šiame laikotarpyje teisybės-netiesos opozicija tampa pasenusia ir nebevartotina. Simuliacija yra tikroviškesnė, nei pati tikrovė, nes tai ne veidrodinis realybės atvaizdas, tačiau jos modelis. Simuliacija taip pat reiškia dialektikos baigtį. Visata nėra dialektiška, ji atsidavusi ekstremalumams, kraštutinumams, tačiau ne balansui; joje klesti ne sintezė, o radikalus antagozimas. Pasaulis nepaklūsta logikos dėsniams, jis paradoksalus ir nelogiškas.
Postmodernybėje atsižvelgiama į visas tikrovės sritis. Tiek mene, tiek kitose žmogaus veiklos sferose realizmas imamas jungti su fantastika, pilietiškumas su kosmopolitizmu, technika su mitais ir t.t. Taip išryškėja daugiasluoksniškumas ir daugiaplaniškumas. Postmodernas kalba fenomenais, postmodernybės fenomenai atsiskleidžia ten, kur vienoje vietoje praktikuojamas principinis kalbų, modelių ir veiklos būdų pliuralizmas”.
Postmodernaus mastymo sprogimas išmetė į orbitą naujas socialines ir politines teorijas, taip pat ir įvairius teorinius bandymus apibrėžti patį daugiaveidį postmodernybės fenomeną. Postmodernaus posūkio advokatai smarkiai kritikavo tradicinę kultūrą, teoriją ir politiką, tuo tarpu moderniosios tradicijos gynėjai arba ignoravo tokius iššūkius, ėmėsi tokio paties ginklo ir atakavo ar irgi mėgino kurti naujus diskursus ir pozicijas. Filosofijoje kilo diskusijos, ar modernios filosofijos tradicija jau baigėsi; daug kas ėmė švęsti naujosios – postmodernios filosofijos gimimą, kurį pirmiausiai susijusį su tokiais veikėjais, kaip Nietzche, Heidegger, Derrida, Rorty, Lyotard, ir kiti. Tačiau egzistuojant daug ir gana skirtingų, kartais net prieštaringų postmodernybės požiūrių ir diskusijų, darosi aišku, kad nėra vienos unifikuotos postmodernios teorijos.

Postmoderno teoretikai teigia, kad dabartinėje “aukšto lygio technologijos”, žiniasklaidos visuomenėje randasi nauji permainų ir transformacijų procesai, kurie itin įtakoja akivaizdų naujosios – postmodernios visuomenės formavimąsi. Jos šalininkai teigia, kad kaip tik ši beprasidedanti era pradeda visiškai naują istorijos etapą ir formuoja naujas sociokultūrines formas, kurių pagrindimui būtinos naujos teorijos ir koncepcijos. Tokie postmodernybės teoretikai, kaip Baudrillard, Lyotard, Harvey ir kt. teigia, kad naujosios kompiuterines technologijos ir media, naujos žinojimo ir žinių įgijimo formos ir pasikeitimai socioekonominėse sistemose suteikia visas sąlygas formuotis naujausiai – postmodernei socialinei formacijai. Baudrillard ir Lyotard tokį vystymąsi interpretuoja per naujausius informacijos, žinijos gyvavimo ir informacinių technologijų fenomenus. Pastarieji procesai keičia visuomenės sociostruktūrą, skatina kultūrinę fragmentaciją, keičia erdvės ir laiko suvokimą, diegia naujus patyrimo, subjektyvumo, kūrybos ir kultūros būdus.
Taigi, „postmodernybė yra kartu ankstesnių vertybių sunaikinimas ir tų vertybių atstatymas. Tai renovacija griovime“ – Jean Baudrillard. Vadinasi, postmodernizmas turėtų pripažinti, kad jis pats lygiai tiek pat teisingas kaip ir jo priešingybe – realizmas. Bet to postmodernizmas sau leisti negali; matyt, jis remiasi tik įsitikinimu, kad realizmas neteisus. Ir taip matome, kad pagrindinis postmodernizmo teiginys palaidoja save patį.

Literatūra:
J.-F. Lyotard. “Postmodernus būvis: šiuolaikinį žinojimą aptariant” Vilnius, 1993
J. Baudrillard.
Microsoft® Encarta® Encyclopedia 2000.
Encyclopedia Britannica, 2002

Leave a Comment