Kas yra filosofija

TURINYS

1. Įvadas ..............................3
2. Kas yra filosofija?............................5
3. Kokios jos ištakos?...........................9
4. Mąstymo kritinė analizė.........................10
5. Išvados..............................12
6. Literatūros sarašas..............................13

Įvadas

Filosofija yra iš graikų kalbos kilęs žodis (graikiškai φιλοσοφια < phileo – myliu + sophia – išmintis), reiškiantis „išminties meilę“ žinių siekimo prasme (teorinė filosofija) ir iš to sekančiu sąmoningu gėrio troškimu (praktinė filosofija). Paties žodžio įvedimas paprastai priskiriamas graikų mąstytojui Pitagorui iš Samo. Kiek tai yra patikimos žinios yra ginčytina, tačiau aišku, kad pats žodis atsirado ne ką anksčiau už Platoną.
Apibrėžimų, ką iš tikrųjų reiškia sąvoka „filosofija“, yra turbūt tiek pat, kiek ir pačių filosofų. Bet kookia filosofijos apibrėžtis yra ginčijama pačių filosofų, nes nėra mąstymo ribų, kurių jie negalėtų peržengti. Filosofija apibrėždama pati save klausia : kas yra filosofija? Vienas jos apibrėžimų toks: filosofija ― bandymas argumentuotai atsakyti į ginčytinus konceptualius klausimus. Konceptualūs filosofijos klausimai: kas yra gėris, kas yra laisvė, kas yra tiesa. Jų ašis ― pamatinės filosofijos sąvokos. būtis, pasaulis, pažinimas, kosmosas, Dievas. Tačiau atsakydami į šiuos klausimus ginčijame ir pamatines sąvokas.
Filosofija ― ne dogmų pateikimas, bet išminties meilė, t. y. tiesos ieškojimas. Tiesa gimsta ginče, kur niekas neegali savintis paskutinio žodžio. Taigi tiesos ieškojimas nusako kritinį požiūrį tiek į tradicines vertybes ir įsitikinimus, tiek į savo pažiūrų pagrindus, argumentavimo būdus.
Filosofija yra budas mastyti. budas ziureti giliai, viskuo abejoti ir tiketi tik tuo, kas yra ismastyta ar nujausta asmeniskai. ta

ai yra nujauciu ir suprantu visiskai as, o ne tai ka man sako yra tiesa mama arba Platonas.
Filosofija – mokslas apie tiesa. Mokslas apie pasauli. Mokslas apie zmogaus prada. Mokslas apie zmogaus ir minties, zmogaus ir pasaulio, zmogaus ir buties rysius.
Filosofija – mokslas apie pirmąsias priežastis. Bandoma nustatyti būtybių principus ir priežastis. Priežastys interpretuojamos kaip būtybės. Filosofinis tyrimas bando atsakyti, koks mokslas gali kalbėti apie būtį. Kokia prasme būtis gali būti visuotinio mokslo objektu. Aristotelis siekė žengti žingsnį toliau už Platoną. Aristotelis bando sąmoningai kritikuoti Platoną. Aristotelis supaprastina Platono įžvalgas. Jis sako: ” Mokymas apie idėjas veda į beprasmišką begalybę “ Kiekviena idėja nurodo į kitą idėją. Svarbiausia yra ne kritika, o pozityvios pažiūros.Ar galima būtybių būties principais laikyti būtybių gimines. Platono filosofijoje yra nurodoma kookiai giminei priklauso kiekvienas daiktas. Ar būtis – esmė yra giminė kaip tokia? Ar galima būties esmę ir vienovę susieti su tam tikra gimine?Ar būtis kaip tokia yra bendriausia giminė. Būtis nėra visiems viena giminė. Nei vienis, nei būtis negali būti daiktų rūšimis. Jei būtis yra giminė, tai negali būti atskiro rūšinio požymio. Yra rūšis ir skirtumai, tačiau būtis nebus giminė. Yra būtis, bet ne giminė. Aristotelis kelia klausimą apie esmines būties apibrėžtis. Tokiu būdu Aristotelis kvestionuoja Platono ontologiją. Aristotelis bando su
uderinti daikto individualumą su jo išaiškinimu, su priskyrimu rūšiai ir giminei. Aristotelis derina ontologines įžvalgas su loginėmis apibrėžtimis. Filosofija tiria būtį kaip būtį. Apie būtį kalbama skirtingomis apibrėžtimis, bet omenyje turima kažkas vienas. Būtie analogija remiasi tuo, kad egzistuoja būties prasmė. Mokslas tyrinėjantis tą būtį yra vienas. Tačiau būties problema atsiveria ir logikoje. Būties supratimas orientuotas į teiginių logiką, kurioje tai, kas egzistuoja, teikiama būtie kategorijomis.

Kas yra filosofija?

Dabartinė filosofijos savimonė, kad ji esanti ”mokslo teorija”, savaime kelia įtarimą, jog pati filosofija atsisakanti ankstesnio savo vaidmens ir pereinanti mokslų tarnybon. Buvusi mokytoja ir vadovė, filosofija mūsų dienomis paneigianti šią savimonę ir virstanti tarnautoja. Kas tad belieka veikti, jeigu filosofija savo duoklę žinijos pažangai jau yra atidavusi? Neigiamu atžvilgiu tai reiškia atsisakyti visų tų klausimų, kuriuos filosofija anksčiau buvo kėlusi dalykiškai, nes visi šie klausimai – vis tiek kokios filosofinės srovės jie būtų buvę kelti – esą nemoksliški todėl, kad esą beprasmiai; o beprasmiai jie esą todėl, kad negalį būti patvirtinti nei kasdieniniu patyrimu, nei moksliniu tyrimu.

“Kas yra filosofija ir ko ji verta – ginčijamas dalykas.” Kiekvienas iš mūsų filosofiją supranta savaip: arba ją atranda savyje ir puoselėja, ieško išeities taško, arba ją neigia. Filosofijos neigimas taip pat yra filosofija. Dauguma žmonių iš filosofijos laukia nepaprastų at

tradimų arba “ ji abejingai atmetama kaip mąstymas, neturintys objekto.” Filosofijos apibrėžti vienu sakiniu neįmanoma, nes ji liečia kiekvieną žmogų, todėl ji turi būti suvokiama, suprantama ir prienama visiems.
Ką apie filosofiją galvoja žmonės, glaudžiai susije su ja, filosofai? Juk jie nuo jos neatsiejami, todėl galima teigti, kad tai jų gyvenimo prasmė. A. Plėšniui “ filosofija – išminties meilė ”, o K. Jospersui “tai kas vadinama filosofija, iš tikrųjų duoda pagrindą prieštaringiems vertinimams. ” ” Filosofai žino, kad nieko nežino, tačiau geidžia žinoti, todėl yra neišminčiai, o mylintys išmintį.” Taigi kyla klausimas, kas yra išmintis? Juk tai nėra žinios, kurias galima įgyti, tai žmonių savybė, kuri leidžia mums susivokti gamtoje ir tarpusavyje, tačiau žmogui, tikinčiam mokslu vis tik blogiausia tai, kad filosofija nėra pasiekusi visuotinių rezultatų, kurie tenkintų kiekvieną iš mūsų. O susivokti įvairiuose situacijose mums padeda įvarūs mokslai, kurei yra pasieke visuotinai priimtų įstatymų, kurie tiria “ pirmuosius pradus bei priežastis.” Be to, filosofiniam mąstymui nebūdinga žengti į priekį, o tai neabejotinai svarbu mokslui. “ Filosofija yra teorija, o teorijai būdinga nedideliu pradų ir priežasčių kiekiu paaiškinti daugybe įvairių reikšmių. Filosofija siekia aprėpti visa, kas įmanoma, tad visuotinumas yra filosofijos, kaip teorijos požymis.” Kadangi filosofija yra vertinama kaip teorija, jai būdinga protu, argumentais patvirtinti savo teiginius ir tiesas. Galbūt ji
i nėra visiems vienodai suvokiamas ir prieinamas dalykas, kaip moksas, tačiau ji yra artima pasaulėžiūrai. Kad filosofija “ nėra visų vienodai pripažįstama, lemia jos prigimtis.” Filosofijos siekiamas tikrumas nėra kiekvienam intelektui vienodas, tai daugiau priklauso nuo žmogaus prigimties. Ji – “įsitikrinimas, kurį pasiekus prabyla žmogaus esmė.”
Norėdami suvokti ir suprasti kas gi iš tikrųjų yra filosofija, mes ją lyginame su mums suvokiamais, apčiuopiamais dalykais. Tačiau galima pasakyti, kad susisteminta filosofija priklauso nuo specialiųjų mokslų. Bet argi mus domina filosojija kaip mokslas? Ne. “Pirma visų mokslų ji pasirodo ten, kur nubunda žmogus.” Taigi, kiekvienam iš mūsų ji anksčiau ar vėliau atsiveria, tačiau mes kiekvienas ją suvokiame savaip, nes jeigu kiekvienas žmogus jaustų ir suvoktų ją kaip ir aš, tai jau nebūtų asmeniška, tai yra filosofinis mąstymas nebūtų pirmapradis. “Kiekvienas žmogus privalo mąstyti pats.” Daugelis susidures su filosofija pirmą kartą mano, kad filosofija – tai mielas pašnekesys, kuriam “pakankama prielaida laikoma, tai kad esi žmogus, turi savo likimą ir savo patirtį.” Taigi mes pateisiname, kad filosofija yra prienama kiekvienam iš mūsų. “ Juk net painiausi filosojfijos specialistų klystkeliai turi prasme tik tada, kai jie baigiasi žmogaus būtyje, kuria lemia tai, kaip jis suvokia būtį ir save patį joje.”
Nei vienas žmogus negali pažinti tiesos, tikrosios tiesos. “Filosofui ne tik svarbu tarti paskutinį, lemiamą žodį ar galutinai išspresti problemą.” Svarbiau yra iškelti klausimą ar problemą, susivokti joje ir ieškoti kelio, tai yra “būti kelyje”, nes tai yra filosofijos prasmė. Filosofas žinodamas, kad nieko nežino, nes pažinti objektų mes negalime, vengia susidaryti tvirtą ir veiningą nuomone tam tikroje srityje. “Tačiau tai, kodėl tiesos siekia filosofas, ką jis geidžia turėti – išmintis, nėra tik klaidos baimė.” Išmintis mums suteikia galimybe apmąstyiti ne tik faktus, kurie priklauso nuo erdvės ir laiko, bet ir mąstyti pačią mūsų būtį, kuri yra nekintama.
K. Jospersas teigia, kad “filosofija žmogui būtina, nes ji visais laikais gyvuoja viešoje sąmonėje, iš kartos į kartą perduodamuose priežodžiuose, paplitusiuose filosofiniuose posakiuose, viešpataujančiuose įsitikinimuose, šviesuolių ir politikų kalboje.” Filosofija prieštarauja moksliniam pažinimui, kuris užgožia “žmogiškąjį pažinimo plotą.” Pačia savo kilme filosofija nurodo į žmogų kaip asmenybe. “Juk tiek nuostata, tiek abejonė, tiek kančia kaip filosofijos šaltiniai yra žmogaus kaip asmens atoveika į būtybės gelmės matmenį darnos, apgaulės ir maišaties pavidalais.” Filosifinis mąstymas negali būti atliekamas, kaip mokslinis tyrimas, jis pradedamas visada iš naujo. “Arba filosofija yra pradinė arba iš vis jos nėra.”
“ Tai ta pati mintis, kurią randame jau ir Sokrato – Platono nusistatymuose filosafimo atžvilgiu; nusistatyme, tiek griežtai pabrėžiame asmeninį filosofavimo pobūdį, jog jo esmė buvo regima ne daikto apsprestame atsakyme, bet asmens keliamame klausime.” Taigi, pasak Sokrato – Platono filosofinis pažinimas ateina ne iš daiktų pasaulio, tai yra ne iš mus supančios erdvės ir laiko, o iš pačių mūsų sielų gelmių. Filosofija geriau suprantama dialogo terpėje, nes tik pokalbyje gimsta tikroji tiesa ir pažinimas. Bet mūsų pačių filosofinis pažinimas prasideda klausimu, kurį užduodame ne tik atskiriems žmonėms, bet ir sau, tai yra “filosofuojame klausdami.” Žinoma klausimus mes užduodame norėdami surasti kelią į tiesą, bent kiek prartėti prie jos. “Kiekvienas metafizinis klausimas, sako M. Heideggeris, gali būti tik taip keliamas, kad ir pats klausėjas būtų kartu klausiamas, vadinasi, į klausimą įjungiamas. Metafizinis klausimas turi būti keliamas, tik išeinant iš asmeninės klausiančiojo būklės. Mes klausiame dabar ir čia pat mūsų dėlei.” Taigi, filosofuodami mes klausiame kitų, tačiau šis klausimas apgaubia savo skraiste ir mus, nes ir mes esame mąstančios būtybės, kurioms rūpi būtis. “Filosofuodamas visada esu prie saves paties, niekados prie gryno daikto.” “Filosofijuoje pažįstantysis subjektas yra liečiamas kaip ir jis pats. Kas filosofuoja, kalba apie savo būtį; kas to nedaro, tas nė nefilosofuoja.” Taigi filosofijuoje svarbus žmogus, jo prigimtis, siela, kuri yra amžina, kuri nekinta nei erdvėje, nei laike. Jei filosofija trokšta būti objektyvi, ji nukrypsta į daiktą ir jis ją apsprendžia. Tada jau tokia filosofija nėra prigimtinė būdinga tik žmogui. “Kas manosi galįs filosofuoti neasmeniškai ir įrodomai” (B. von Brondestein),” tas tuojau nuslysta į mokslo plotme ir savam asmeniniam įsitikinimui mėgina priskirti verčiamojo žinojimo kokybe, privaloma priimti kiekvienam. Šitokią daiktine filosofijos tariamybe vadiname dogmatizmu.” Dogmatizmas užgožia filosofiją, nes ji tampa nebe pirmaprade, o verčiamuoju žinojimu. Todėl čia filosofija “miršta”.
Asmeninis mūsų filosofijos pobūdis atveria kelią į tolimesnės filosofijos pažinimą, kurią galima pavadinti “egzistencine”. Filosofiją apmąstyti reiktų ne kaip žmogišką buvimą, kuris būtų greta kitų apraiškų, bet kad ji apsprestų pati buvimą. Taigi filosofija yra žmogaus būsena, į kurią jis patenka mąstydamas būtį. Tačiau, filosofija kaip būseną neigė krikščionybė, nes ji filosofavimą keičia į tikėjimą, kuris negali sutikti su filosofine būsena. Dėl to filosofijos ir tikėjimo santykiai istorijoje yra gana sudėtingi ir įvairūs. “Abi apraiškos yra visybinio pobūdžio, todėl būtinu būdu plečia savo reikšme į visą žmogų ir kovoja viena su kita, jei jų linkmės nesutinka. Tačiau ši kova negali būti nenumaldoma tuo, kad filosofija yra paskelbiama tikėjimo priemone, kaip tai yar buve P. Damiano teorijoje viduramžiais, arba kad žmogus yra padalinmas tarp filosofijos ir tikėjimo, kaip tai yra protestantiškoje H. Golhvitzerio teorijoje mūsų dienomis. Filosofija negali būti nei kam nors priemonė, nei apimti tik žmogaus būvio dalį, nenorėdama paneigti pačios saves.” Taigi tiek filosofija, tiek tikėjimas priklauso nuo žmogaus prigimties, tačiau mes negalime filosofiškai mąstyiti tik vakare, o kitą dieną apie tai net nesusimąstyti. “Filosofija nėra amatas, kuriuo užsiimama porą valandų, o laisvalakio metu daroma, ką norime. Jeifilosofija nori būti gyva, ji turi atspindėti visą mano mąstymą ir visą savo veikimą.” Tik mąstydamas nuolatos aš galiu suvokti filosofijos prasme, jos įtaką mano kasdieniniam gyvenimui. Tačiau šis vyksmas turi vykti pastoviai, nes “filosofijoje darbo pasidalijimo nėra.” Nepriklausomai nuo to, koks aš ar kiti mes esame, kiekviena iš filosofijų apbrėžia savo, kad įgyvendintų save manyje. Taigi norint suprasti kas yra filosofija, ją turime patirti. “Tuo atveju ši filosofija yra vientisa gyvos minties ir šios minties apmąstymo (refleksijos) realizacija, arba veiksmas ir jo nustatymas.” Pats žmogus tik gali, žinoma, jei jis to nori, suprasti, patirti kas yra filosofija. Tačiau filosofuodamas, mąstydamas, jis turi būti būties kelyje, nes tik šis buvimas būties kelyje sukelia daug klausimų, į kurių atsakymų galbūt niekada nerasim, bet svarbu yra pats klausimas, kuris kelia “savyje gilaus pasitenkinmo, o retkarčiais netgi pilnatvės.” Tačiau joks filosofijos apibrėžimas nėra vienas vienintelis, nes filosofija kiekvienam iš mūsų yra savita. Mums nebūtina pritatrti didžiųjų filosofų sukurtoms empyrinėms filosofijos formulėms. Tačiau susipažindami su filosofija, kurią dalinai apibrėžė filosofai, mes kartu galime suvokti kaip kito filosofiją. “Senovės mąstytojai mums sako: savo objektu filosofija esanti dieviškųjų ir žmogiškųjų dalykų pažinimas, esinio kaip esinio pažinimas, o tikslu ji yra mokymas mirti, laimės siekimas mąstymo stichijoje, artėjimas prie dievybės, pagaliau savo plačiausia prasme ji yra visokio žinojimo savižina, visų menų menas, mokslas apskritai, neapribojantis kokia nors specialia sritimi.”
Filosofinės mintys gali sukrėsti ne vieną žmogų, bet jei kuriamos yra samoningai, tai ji neturi pabaigos.
Filosofija siekia padėti susivokti pasaulyje ir gyvenime, tobulindama mūsų požiūrį į juos. Jai būdingas bendriausias požiūris į pasaulį, todėl ir tie principai, kuriais ji remiasi yra bendriausi. Visa ko pagrindas yra būtis. Tai lyg atspirties taškas, tai, kas kuriuo nors būdu yra. Filosofijoje būties sąvoka yra plačiausia ir bendriausia, tačiau tuo pačiu mes žinome apie ją, tai yra ji mums sunkiai suvokiama. “Būties sąvoka yra transcendentinio turinio atžvilgiu, nes apima visų rūšių būtį.” Bet ši būties sąvoka filosofijoje suprantama nevienodai, nes skirtingais laikotarpiais ir skirtingi filosofai ją interpretavo ir aiškino savaip.
Pagrįsti filosofijos atsiradimo neįmanoma. Pakankama sąlyga atsirasti filosofijai nebuvo nei patyrimas, nei nuostaba, nei abejonė, nei kančia, nes stebisi, abejoja ir kenčia įvairių kultūrų žmonės. Filosofijos atsiradimo būtynibės neįmanoma pagrįsti, lygiai taip neįmanoma pagrįsiti rato išradimo. Mano nuomone, filosofija visada buvo mąstoma, tačiau ji dar nebuvo įvardinta, nes būtų nelogiška teigti, kad ji atsirado tik tada, kai ją mąstyti ir kalbėti pradėjo senovės filosofai. Todėl galima teigti, kad filosofija – tai išminties meilė, būtis kelyje – visa, kas leidžia mąstyti ir suvokti būtį. Tačiau tai tikrai neturėtų būti vienas ir teisingas atsakymas į klausimą – “ kas yra filosofija?” Tai tik kelių filosofų suvokimo filosofijos apibendrinimas.
Kokios jos ištakos?

Kokios, gi, filosofijos ištakos? Iš “nuostabos” kyla klausimas ir pažinimas, iš abejojimo tuo, kas pažinta, – kritinis patikrinimas ir skaidrus tikrumas, iš žmogaus sukrėtimo ir savo pasmerkimo suvokimo – klausimas dėl savęs, savo reikšmės ir tikslo. Platonas teigė, kad filosofija atsiranda dėl nuostabos. Taip pat ir Aristotelis sakė, kad būtent nuostaba yra tai, kas skatina, kas skatina žmogų filosofuoti. Žmogus stebisi viskuo, kas nesuprantama, o po to siekia pažinimo, ne dėl kokios nors naudos, o dėl paties pažinimo. Šia prasme filosofija yra tarsi koks pabudimas. Kilusių klausimų atsakymai neduoda jokios naudos, bet patys savaime suteikia pasitenkinimą. Antras dalykas yra abejojimas, kuris atsiranda tuojau pat po pažinimo. Juslinis suvokimas labai apgaulingi arba bent jau nesutampa su tuo, kas egzistuoja savaime, nepriklausomai nuo suvokimo. Mūsų mąstymo vieni teiginiai paneigia kitus. Kur tas tikrumas, kuriuo nebereikėtų abejoti ir kuris atlaikytų pačią sąžiningiausią kritiką? “Mąstau, taigi esu” – garsioji Dekarto tezė. Tas, kuris mąstydamas klysta, vis dėlto esu aš pats. Abejojimas taip pats paruošia pagrindą tikrumui. Ir, pagaliau, trečia – “mūsų būtis pasaulyje yra nepatikima. Žmogui yra lemtinga tai, kaip jis patiria pralaimėjimą, kaip elgiasi kritinėse situacijose: ar užsimerkia prieš tai ir yra įveikiamas, ar įstengia aiškiai regėti pralaimėjimą ir suprasti, kad tai jam neįveikiama, ir ramiai tai priimti. Žmogus siekia išganymo. Jū žada religijos, kurių bruožas yra išganymo tiesos ir tikrumo garantija. Filosofija to negarantuoja, bet vis tik visoks filosofavimas yra pasaulio įveika, įveika jį pažįstant, vadinasi, išganymo analogas. Mes ieškome patikimo pagrindo, būties gelmės ir amžinybės. Tačiau aš negaliu būti vienas, nes aš esu tikras savo tiesa, aš negaliu ja pasitenkinti. Vienas aš esu niekas. Bet komunikacija turi būti tikra. Ji turi būti mylinti kova, kai beatodairiškai atsiskiria ir susiliečia vieno laisvė su kito laisve, kai bet koks bendravimas su kitu yra tik pirmas žingsnis, kai abi šalys sutaria dėl to, kas lemtinga, ir kai nuolat keliami lemtingi klausimai. Šiandieną ryškiausias mūsų suirutės ženklas yra tas, kad mes ne tik, kad neieškome amžinatvės, bet kad žmonės vis mažiau supranta vienas kitą, kad jie abejingai susitinka ir išsiskiria, kad nebėra jokios neabejotinos ir tikros komunikacijos ilgesys, mylinčios kovos galimybė. Vadinas, filosofijos ištakos yra nuostaba, abejojimas, ribinių situacijų patirtis, tačiau visų pirma pasiryžimas tikrajai komunikacijai, kuri apima ir tuos dalykus, Kiekviena filosofija siekia būti perduota, save išsako, nori būti išgirsta, kad pati jos esmė yra komunikabilumas, kuris neatskiriamas nuo tiesos. Tik komunikacija pasiekiamas svarbiausias filosofijos tikslas, įprasminantis visus kitus tikslus: susiliejimas su būtimi, meilės šviesa, tobula ramybė.

Mąstymo kritinė analizė

Pirma , filosofija yra refleksija, t. y. mąstymas, nukreiptas ne į išorinius daiktus, bet į patį mąstymo procesą. Tai ir prielaidos, ir sąvokos ir tikslai.
Antra , filosofas visada kritiškas. Jis siekia kritiškai įvertinti (ir savo) mąstymo priemones, būdus ir rezultatus. Filosofui nėra šventų nepajudinamų teorijų ar dogmų.
Filosofinis mąstymas visada turi būti pirmapradis. Kiekvienas žmogus privalo mąstyti pats.
Nagrinėjamos problemos: a)būties, b)gėrio ir blogio, c)pažinimo.
Graikų gamtos filosofija: kas yra visuotinis daiktų pradas?
a) Pirmajai priskirtini klausimai apie būties prigimtį, pasaulio reiškinių tvarką. Su tuo glaudžiai siejasi kitas klausimas apie realybės statusą. Aristotelis šį filosofijos skyrių vadino pirmąja filosofija, vėliau ji pavadinta metafizika. Tuo siekta parodyti jos abstraktumą, tai, kad ji nagrinėja pamatinius, juslėms neprieinamus daiktų pradus. Naujaisiais Laikais ši filosofijos dalis pradėta vadinti ontologija. Tai mokslas apie bendriausias, visuotinas būties problemas. Fizinio, juslėmis suvokiamo pasaulio prigimtį ir tvarką nagrinėja kosmologija.
b) Šis filosofijos skyrius siekia atskleisti moralės idėjų šaltinį ir pagrindą. Ši filosofijos dalis vadinama etika. Politinė filosofija nagrinėja valstybės valdymo būdus ir principus. Su šiomis filosofijomis siejasi istorijos bei kultūros filosofija. Paminėtini estetika, meno, religijos, teisės filosofija.
c) Trečiąją filosofinių problemų grupę sudaro pažinimo ir žinojimo klausimai. Tai vadinama epistemologija, gnoseologija ar tiesiog pažinimo teorija. Artima jai disciplina yra logika, nagrinėjanti taisyklingo samprotavimo būdus.

Išvados
Vadinasi, filosofija turi teisintis. Tai yra neįmanoma. Ji negali pasiteisinti remdamasi kuo nors kitu, kam ji būtų reikalinga ir pateisinama. Ji gali remtis tiktai jėgomis, kurios iš tikrųjų kiekvieną žmogų verčia filosofuoti. Ji žino, kad ji yra žmogaus reikalas, laisvas nuo bet kokio tikslo, laisvas nuo bet kokio klausimo apie nenaudingumą ar žalą pasaulyje, ir kad ji egzistuos, kol gyvens žmonės. Ji negali kovoti, nei įrodyti savęs, bet gali save pareikšti. Ji nesipriešina ten, kur ją atmeta, netriumfuoja ten, kur jos klausomasi. Ji gyvena toje vienybėje, kuri žmonijos pagrinduose gali sieti visus su visais. Tai, juk, pagrindinis filosofijos tikslas. Didingo stiliaus ir vieningos sistemos filosofija jau pusantro tūkstantmečio egzistuoja Vakaruose, Kinijoje ir Indijoje. Į mus prabyla didžiulis palikimas. Filosofijų įvairovė, viena kitą paneigiančių tiesų prieštaravimai negali sutrukdyti veikti iš esmės vienam dalykui, kurio niekas negali pasisavinti ir apie kurį visuomet spiečiasi visos rimtos pastangos: amžinoji ir vienintelė filosofija, phlosophija parenis. Mes turime remtis šiuo istoriniu mūsų mąstymo pamatu, jeigu norime mąstyti blaiviausia sąmone ir iš esmės. Juk kitaip mes nusikalsime pagrindiniam ir esminiam filosofijos tikslui – susilieti su esatim, išlikti tobulai ramiems, bet neapsnūsti, trokšti išvysti meilės šviesą. Mes turime mąstyti iš esmės, kad pažintume save ir pasaulį.
Literatūros sarašas:

1. Filosofijos istorijos chrestomatija
2. A. Plėšnys “Filosofijos įvadas”
3. Ernst von Aster “Filosofijos istorija”
4. Filosofijos chrestomatija
5. K. Jospersas “Filosofijos įvadas”
6. Filosofijos istorijos chrestomatija (XIX ir XX amžių Vakarų Europos ir Amerikos filosofija).
7. Josef Pieper “ Kas yra filosofija” V., Katalikų pasaulis, 1992

Leave a Comment