Kas yra filosofija?

KAS YRA FILOSOFIJA?

Koks šiandienos pasaulis? Ar šiam pasauliui rūpi filosofijos reikšmė, kilmė, esmiškumas? Ar taip dažnai vadinamam „technikos pasauliui“, besisukančiam milžinišku greičiu kyla klausimas kas yra filosofija? O gal šių dienų vartotojiškoje kasdienybėje šis klausimas gali transformuotis į kita klausimą, kam man ta filosofija? Kokia iš jos nauda? Tačiau šie klausimai jau yra filosofiniai, nes bandant į juos atsakyti mes ieškome filosofijos ištakų. Pabandysime atsakyti i klausimą kas yra filosofija?
O kas gi išties yra filosofija ir ką reiškia filosofuoti. Bandant į tai atsakyti, ieeškant atsakymų būtinai prieiname pati žmogų, žmogaus esmę. Norint kalbėti apie filosofijos ir filosofavimo esmę nieko nepasakysime nekabėdami apie žmogaus esmę. Nes nuo žmogaus prasideda filosofavimas. Tai atidengia filosofijos šerdį.
Juk ne kam kitam, bet žmogui kyla klausimas kas yra filosofija. Ką reiškia filosofuoti?
Tai jau yra filosofavimas, filosofiniai klausimai. Tai klausimai be atsakymų. Tiksliau pasakius be galutinių, užbaigtų, užglaistytų atsakymų. Tai ne gimtadienio tortas įpakuotas į gražią tviskančią dėžutę perrištą ryškiaspalviu kaspinu. Kur viskas konkretu ir aišku nuo pradžios iki gaalo. Taigi nesitikėkime rasią patogų apibrėžimą atsakantį į šį klausimą.
Apytikriai į tai galima būtų atsakyti taip „Filosofavimas yra veiksmas, kuriuo peržengiamas grynojo darbo pasaulio ribos“. Natūraliai kyla klausimas ką reiškia „ darbo pasaulis“, ir kas turima mintyse, kalbant apie jo ribų peržengimą. Ir iš vi

is, iš kur kilo ši „darbo pasaulio“ sąvoka.
Darbo pasaulis yra rezultatų, tikslo siekimo, naudos, darbo dirbimo pasaulis. Tai pelno ir siekimų alkio ir jo malšinimo pasaulis. Jį valdo tikslas – sukurti „visuotiną gerovę“. Tai darbo pasaulis, darbo kaip pastangos, aktyvumo bei apčiuopiamos naudos siekiantis pasaulis. Čia, darbo procesas- tai „visuotinės gerovės“ įgyvendinimo procesas.
Šio proceso pasekoje darbo pasaulis vis labiau išreiškia pretenzijas tapti visų mūsų pasauliu. Jo užmačios vis auga ir auga, jis vis labiau pasiglemžia visą žmogiškąją būtį. Tad leiskime sau manyti, kad filosofinio veiksmo esmė ne priklausyti tam poreikių ir pelno, reikšmių ir naudingos veiklos, tam „visuotinės gerovės“ pasauliui, o būti jam iš principo , kaip sako J.Pieper „ nebendramatišku“. Kuo ryškesnės darbo pasaulio užmačios, tuo akivaizdesnis tasai nebedramatiškumas, nepriklausymas. Kurio pasekoje kyyla įtampa tarp filosofijos prasmės ir darbo pasaulio tikslų. „Kuo labiau kasdienis darbo pasaulis pasiglemžia žmogų, tuo labiau filosofija įgyja keistenybės, atsakomybės nereikalaujančio dalyko pobūdį“. Tampa tarsi trečias Jonas brolis, karaliaus rūmų juokdarys. Įgyja tarsi trečiaeilias pareigas šio darbo pasaulio darbų tėkmėje.
Tačiau kalbant apie tai reikėtų pakalbėti apie „darbo pasaulio“ sąvokos atsiradimą, jos kilmę. Ši sąvoka susiformavo pirmaisiais pokario metais po II Pasaulinio karo. Kokia tuo metu atmosfera tvyrojo Europoje, o ir visame pasaulyje? Tai krizės, visuotinės suirutės metai, ka
ai karo, vargų bei siaubo nualinti žmonės siekė kuo greičiau išsivaduoti iš šių bėdų. Konkretaus darbo pastangomis siekė susikurti geresnę buitį. Jų kasdienė veikla tai darbas, konkrečios naudos siekimas. Pramogų ieškojo taip pat labai žemiškuose dalykuose. Tačiau žvelgdami tariamai iš filosofinės šventadienybės taško, neketiname kaip nors sumenkinti darbo pasaulio. Tai svarbi žmogaus pasaulio dalis, juk būtent jame sukuriami fizinės egzistencijos pagrindai ir principai. Be šių pagrindų joks žmogus negali filosofuoti. Be viso to, kad žmogus yra sudėtingas tvarinys, jis dar yra ir biologinis organizmas. Gyvybinių poreikių tenkinimas yra jo egzistencijos pagrindas. Tik patenkinęs šiuos poreikius jis gali kilti aukščiau, t.y. užsiimti jam įdomia veikla, panirti į kultūrą, sportą ar kelti sau filosofinius klausimus.
Vis dėl to pamėginkime įsivaizduoti, kad tarp prekybos centre ar kokioj įstaigoj beskambančių balsų staiga nuaidi klausimas: „Kodėl apskritai yra būtis, o ne niekas?“. Tai labai senas filosofinis nuostabos kupinas šūkis. Šios kraštutinės priešpastatos ypatingai išryškina tikrąjį skirtumą ir įtarus menėtą klausimą, daromas žingsnis, kuris peržengia darbo pasaulį bei jo ribas. Šis žingsnis perskrodžia miesčioniškos kasdienybės gaubtą. Tačiau filosofinis klausimas, kad ir koks jis yra svarus , nėra vienintelis būdas žengti tą svarbų žingsnį, kuris praplėšia kasdienybės darbo pasaulio gaubtą. Tai gali padaryti ir tikroji poezija, kuri nesivadovauja materialinio naudingumo pr
rincipais. Ir mylintysis peržengia darbo pasaulio ribas, taip pat tas, kuris patiria gilų egzistencijos sukrėtimą prieidamas būties ribą. Per tokį sukrėtimą žmogus patiria šio pasaulio, darbo pasaulio beribiškumą. Jis ją peržengia.
Ar tai būtų filosofinis ar religinis, ar mūsų inspiruotas veiksmas ar santykis su pasauliu, atsiveriantis būties sukrėtime per meilę, visi šie žmogaus elgesio būdai vienaip ar kitaip tarpusavyje susiję, kalbant apie kasdienio pasaulio peržengimą, transcendavimą.
Platonas filosofavimą, darbo pasaulio peržengimą, sieja su meile. O Šventasis Tomas Akvilietis apie filosofijos ir poezijos bendrystę išsako tokią mintį : „filosofas ir poetas tuo panašūs, kad abu turi reikalą su stebuklu, su tuo kas nuostabu, kas stebina, kas verčia stebėtis“. Šis pastebėjimas įgauna dar didesnę vertę ir svorį jau vien dėl to, kad šie abu mąstytojai buvo blaivūs protai, visai nelinkę romantiškai suplakti šių dviejų sferų. Šis ryšys yra be galo glaudus , nes jei paneigsime, kurį nors vieną narį, netenka savo esmės ir likusieji. Ten, kur nėra vietos mūzoms, kur neranda sau vietos religingumas, kur mirtis ir meilė nesukrečia, nes tampa banalios ir lėkštos, ten neklesti nei filosofija, nei filosofavimas.
Tačiau daug pavojingiau nei sunykusios formos yra išvirtimas į apgaulingas iškreiptas formas. Jos tik tariamai peržengia kasdienybės gaubtą ir visa tai, kas yra labai svarbu to, es
sminio virsmo procese, čia įgauna apgaulingą atspalvį, nes yra pajungiami darbo pasaulio principai. Meilė tampa tik riboto Aš, siaurų pojūčių patenkinimas, nesigilinant į jos esmę , net nebandant tai daryti. Tas pats atsitinka ir su religija, kur dievybė tampa tokia, kokia yra man patogi, bandoma ją pajungti sau ir ja naudotis.
Čia visiškai išnyksta tas nuostabus mirandum , nuostaba, stebėjimasis , nes mes susiduriam su pseudofilosofija. Pastarosios ryški žymė: čia neperžengiamos darbo pasaulio ribos. Blogiausia yra tai, kad ji ne tik neperauga kasdienio pasaulio gaubto, bet uždaro jame, dar tvirčiau prie jo pririša. Ir jei naivų šiokiadienių supančiotą žmogų dar gali sukrėsti jėga verčianti peržengti šio pasaulio ribas, tai pseudofilosofo sukrėsti neįmanoma.
Tačiau grįžkime prie pagrindinio mūsų klausimo apie tikrąją filosofijos esmę, jos vietą mūsų gyvenime. Pabandykime pažiūrėti kokį vaidmenį atlieka filosofija kitų specialiųjų mokslų atžvilgių.
Pati savaime filosofija yra netinkama vartoti tiesioginės naudos ir pritaikymo prasme. Ji neleidžia savęs panaudoti už jos esantiems tikslams, nes ji pati yra sau tikslas. Filosofijos sudedamoji dalis, jei taip galima išsireikšti, yra laisvė. Filosofija tai ne naudingos žinios, tai laisvas žinojimas. Jos socialinė funkcija, ne tarnavimas „visuotinei gerovei“. Nuo seno filosofija traktuojama kaip laisviausias iš laisvųjų menų. Ir specialiesiems mokslams tos laisvės tenka tiek, kiek tie mokslai filosofiški. Nes čia ir glūdi akademinės laisvės prasmė. Pats žodis „akademinis“ reiškia arba filosofinis arba nereiškia nieko. Kiek atsižadama filosofinio akademinių studijų pobūdžio, tiek netenkama akademinės laisvės, ir tuo daugiau darbo vartotojiškas pasaulis užvaldo universitetinę erdvę.
Negalime tvirtinti, kad tarp visuotinės gerovės įgyvendinimo ir filosofijos nėra jokio ryšio . Tačiau tai, kas savyje turi savo prasmę ir yra tikslas pats sau, to negalime paversti priemone kitam tikslui pasiekti. Tas nepanaudojamumas, toji laisvė ir yra visų svarbiausia. Filosofavimas yra pasyvus žvelgimas į tikrovę, mūsų būtį. Jis neketina ką nors keisti, ir pakyla virš bet kokio tikslingumo. Jis tiesiog klausiamai stebi. Jis panyra į „teorišką“ tikrovės stebėjimą. Absoliučiai nekeičiant nieko ir neketinant tai daryti. Visiškai „teoriškai“ į tikrovės stebėjimą galės panirti tik tas, kuriam pasaulis yra pagarbos vertas dalykas, Dievo kūrinys. Tik šioje plotmėje veši tai, kas išties yra „teoriška“, o tai ir yra filosofijos esmė. Tai giliausias vidinis ryšys, kuris sukuria filosofavimo laisvę.
Šio ryšio, kurio dėka pasaulis regimas ne kaip gryna žaliava, o kaip Dievo kūrinys, sunaikinimas, akivaizdžiai atsiliepia teoriniam filosofijos pobūdžiui, jos laisvei bei pačiai filosofijai. Štai kelias, kuriuo einant sunaikinamas filosofijos teorinis pobūdis, kai pasaulis vis labiau tvarkomas kaip žaliava žmogaus veiklai. Tačiau visa laimė, kad tikroji filosofija paremta įsitikinimu, jog tikrasis žmogaus turtas yra ne poreikių tenkinimas, ir ne tai, kad mes taptume valdovais bei šeimininkais, o tai kad sugebėtume įžvelgti visumą to kas yra. Kas yra už tos ribos, darbo pasaulio ribos? Kad atsakytume į šį klausimą natūraliai kyla kitas : koks yra žmogaus pasaulis?
To, kas gyva, esmė turėti savo pasaulį, būti ir gyventi tame pasaulyje. Būti gyvam reiškia būti pasaulyje, tai yra turėti santykį su pasauliu ir su jame esančiais daiktais. Santykis, tikrąja šio žodžio prasme užsimezga viduje ir yra nukreiptas i išorę, į pasaulį, jo visumą. Santykis būna ten, kur yra vidus, ten kur dinamiškas centras, kur gyvastis, iš kurios kyla visas veiksmas, su kuriuo susijęs visas imlumas. Tą gyvastį, santykį su pasauliu turi augalai ir gyvūnai, ir žmonės. Tik lik lygmuo čia skiriasi, tad kurgi ta esminė skirtumo šerdis? Kas parodo tą esminį skirtumą santykio žmogus-pasaulis, augalas-pasaulis, gyvūnas-pasaulis. Jei remsimės Uexkull‘io nuomone, tai mūsų žmogiškasis pasaulis „jokiu būdu negali pretenduoti būti realesnis negu gyvūnų stabas pasaulis; kad žmogus kaip ir gyvūnas ribojamas savo aplinkos. Taigi ir žmogus negalįs suvokti to, kas yra už jį supančios aplinkos.“
Tačiau be galo džiugu pabrėžti, kad tokia mintis tėra kaip viena iš pasvarstymo galimybių. Vis tik vakarų filosofijos tradicija šį santykį, žmogus-pasaulis, suvokia kaip žmogaus dvasios pažinimo galią. Ją apibrėžia kaip galią santykiauti su esančiu daiktų visuma, jų buvimu pasaulyje kaipo tokiu. Dvasinės sielos esmė, susisieti su visomis būtybėmis, santykiauti su tuo kas turi visumą, kas turi būtį. „Visos kitos būtybės tik fragmentiškai dalyvauja būtyje, o dvasiška būtybė geba aprėpti visą būtį“ , taip apie dvasiškos būtybės santykį su pasauliu kalba Tomas Akvilietis. Mums belieka tik pritarti, kad dvasia negyvena kažkur savam pasauly, ar viena pasauly, ji gyvena pasaulyje kur dvasia ir tikrovės visuma yra vienas kitam atliepiantys dalykai. Be vieno negalima turėti kito. Toji galia turėti pasaulį ir yra dvasia. Dvasios esmė yra galia suvokti pasaulį. Taigi, jos esmė ne tik tai kad jos santykių laukas yra supančių daiktų visuma, bet ir esančių daiktų esmė yra tai, kad jie yra dvasios santykių lauke.
Ir kuo didesnis šis gebėjimas abipusiai santykiauti su pasauliu tuo šio santykio nešėjo vidujumo laipsnis aukštesnis. Aukščiau šios vidujumo laipsnis – rymojimo laipsnis. Tai ne tik gebėjimas savo santykiavimo galią nukreipti į pasaulio ir tikrovės visumą, bet ir aukščiausio laipsnio gebėjimas gyventi savyje, būti savyje, būti asmenišku. Turėti pasaulį, būti susijus su šalia esančių daiktų visuma sugeba tik savimi besiremianti būtybė, asmuo, žmogus, ne gyvūnas ar augalas.
Ir nors žmogus nėra gryna dvasia, ši dvasinė siela taip labai persmelkia visas kitas sritis, kad net „vegetuoti“ žmogus gali tik dėl to, kad yra dvasia. Šito mes negalėtume pasakyti apie augalus ar gyvūnus, nes nei vienas nei kitas nevegetuoja. Taip pat ir žmogaus užsisklendimas aplinkoje, tas dvasios nuopuolis, tai ne žmogiškumas įmanomas todėl, kad yra dvasia. Ir priešingai, žmogiška žinoti virš stogo esant žvaigždes, virš įprastos gyvenimo kasdienybės matyti esančių daiktų visumą, virš aplinkos regėti ją gaubiantį pasaulį.
Kalbant apie dvasios galią, jos esmę galvojant filosofiškai, negalim nematyti būties totalumo, esančių daiktų visumos, aplinkos ir pasaulio. Suprantama, kad aplinka ir pasaulis nėra dvi atskiros tikrovės sritys ir tas , kuris filosofiškai klausia nepereina iš vienos į kitą.
Filosofiniam veiksme peržengdamas kasdienį darbo pasaulį, žmogus nenusigręžia nuo darbo pasaulio daiktų, nuo konkrečių patikimų kasdienybės daiktų. Jis tarsi apie tuos daiktus klausia ypatingu būdu, klausia apie jų visuotinę, galutinę esmę. Čia daiktai atidengia nežinomą, nepažįstama, svetimą, nesuprantamą, gilesnį veidą.
Mes nuolat sakome „mano“ draugas, „mano“ vyras, „mano“ namas, tvirtai įsitikinę, kad visa tai „priklauso“ mums. Ir staiga nustembame ar iš tiesų mes visa tai „turime“? Ar apskritai įmanoma tai turėti? Ką galų gale reiškia apskritai ką nors turėti?
Šioje vietoje norėčiau pabrėžti, kad filosofuoti, kelti filosofinius klausimus- tai nereiškia atsitraukti nuo kasdienybės daiktų, bet nuo įprastų jų reikšmių vertinimo, galiojančių mūsų kasdienybėje. Taip „naujoviškai“ neįprastai savitai vertindami, mes išvystame dar nematytą tų daiktų veidą. Štai šioje situacijoje ir įvyksta vidinis įvykis, nuo kurio, kaip buvo manoma nuo seno, ir prasideda filosofija: nuostaba.
Filosofijos pradžia yra nuostaba. Tai, kad filosofavimas prasideda nuo nuostabos rodo nemiesčionišką filosofijos pobūdį, nes nuostaba yra kažkas nemiesčioniško. Ką gi dvasios prasme reiškia sumiesčionėjimas? Visų pirma tai, kad žmogus jį supančią aplinką priima besąlygiškai, kad supantys jį daiktai jam nenuskaidrėja. Jis nemato „esmių“ pasaulio, jam viskas iki galo aišku. Jo niekas nestebina ir nedžiugina, jis tiesiog neįstengia stebėtis. Jis viską laiko savaime suprantamais dalykais.
Taigi tik nesistebintis tuo kas atrodytų paprasta ir aišku, tuo grynu pavidalu, įkūnija tą pirmapradį santykį su būtimi. O nuostabu tai, kad kažkas yra, nes filosofinė nuostaba kelia ne „neregėti“, sensacingi dalykai. Tas, kuriam nuostabai patirti reikia nepaprastų dalykų, tas sensacijų poreikis rodo, kad žmonių giminė sumiesčionėjo ir prarado tikrąjį gebėjimą stebėtis.
Kasdienybėje ir įprastoje kasdienos tėkmėje išvysti tai, kas nekasdieniška ir nepaprasta, reiškia pradėti filosofuoti.
Kaip teisingai pastebėjo didysis poetas Goethe „didžiausias dalykas įmanomas pasiekti žmogui, yra nuostaba. Gebėjimas stebėtis yra viena iš didžiausių žmogiškos prigimties galimybių. Sukrėtimas, kurį patiria besistebintis, sukrėtimas to, kas lig šiol buvo suprantama, bet staiga prarado savo savireikšmiškumą, toks sukrėtimas gali besistebinčiam išmušti pagrindą iš po kojų. Todėl neatsitiktinai filosofijoje pažymima toji nuostabos pusė, kuri įgauna abejonės prasmę. Nes naujųjų laikų filosofija kaip tik ir akcentuoja tą nuostabos pusę su abejonės šešėliu. Ji sako, filosofija prasideda nuo abejonės. Naujųjų laikų filosofai, sakykim Hegelis teigia, kad „viskuo reikia abejoti, reikia atmesti visas prielaidas, kad vėliau tai atgautume, kaip sąvokos pagimdytą dalyką“. Bet tas, savaimesuprantamumas nėra besąlygiškas. O kita nuostabos pusė byloja, kad nuostabos esmė yra tai, kad patirtume pasaulį esant gilesnį, paslaptingesnį, erdvesnį negu tai atrodė kasdieniniam protui. Vidujai nuostaba išpildo pajuntant paslaptį. Tai paslaptis, kuri reiškia, kad tikrovė yra todėl nesuvokiama, kad jos šviesa yra neišbaigiama, neišsenkanti, neišsemiama.
Besistebintysis ne tik supranta, kad jis nežino, bet jis susivokia savo nežinioje. Jis išeina į kelią ieškoti, nes valandėlę nuščiuvęs jis susiruošia eiti ieškojimo keliu, jį veja žinojimo ilgesys.
Nuostaba pagimdo ne tik nežinojimą, bei skatinimą eiti ieškojimo keliu. Nuostaba suteikia džiaugsmą. Nuostabą ir džiaugsmą sukelia tie patys dalykai, kur gebama džiaugtis, ten mokės ir stebėtis. Šioje džiaugsmo bei nuostabos pynėje atsiskleidžia vilties struktūra. Vilties sandara, kuri būdinga tiek filosofavimui, tiek pačiai žmogaus būčiai. Nes iš esmės mes tik pakeleiviai, dar neesantys. „ mes neesame, mes viliamės būti“ sako Paskalis. Iš to, kad nuostaba turi vilties struktūra matyti kai ji labai artima ir budinga žmogaus būčiai. Nes stebėtis gali tik tas kas dar nežino.
Šioje vilties struktūroje atsirandantis negatyvumas nuo seno, ypač pradžioje buvo būdingas filosofijai. Nuo seno filosofija save laikė nepranokiasne žinojimo forma, o kategoriška žinančio apsisprendimo forma.
Pasak senos legendos, žodžius „filosofija“ ir „filosofas“ sugalvojo Pitagoras, sąmoningai juos priešindamas žodžiams „sophia“ ir „sophos“, nes joks žmogus nėra išmintingas ir žinantis, išmintingas ir žinantis yra tik Dievas. Todėl žmogus gali vadintis su meile ieškančiu išminties „philosophous“ .
Į visa tai nereikėtų žiūrėti labai lengvai, sakyčiau su lengva pašaipėlės doze, anekdotiškai. Verčiau pabandykime paanalizuoti giliau šio žodžio prasmės kilmę.
Ką gi mes turime? Čia pasakyta, kad „neturime“ žinojimo, išminties. Ir kad tos išminties mes „neturime“ ne tik dabar, nes jos iš esmės negalime turėti. Filosofijos esmė, kad ji skverbiasi į išmintį, kuri lieka nepasiekiama, mes jos negalime „turėti“. Toji išmintis yra filosofijos objektas, su meile ieškoma, bet deja neturima. Filosofija, ne į bet kurią išmintį nukreiptas mylintis žmogaus ieškojimas, ji siekia išminties, kurią turi Dievas. Tačiau žmogus negali pasiekti tikrosios išminties, to galutinio taško, kaip negali liautis buvęs žmogumi. Pirminiam filosofijos supratime, išsakyta mintis rodo filosofijos atvirumą. Teologijai, kam visiškai prieštarauja naujųjų lakų filosofijos samprata. Nes pastaroji teigia, kad svarbiausias filosofijos mąstymo požymis, tai visiškas atsiribojimas nuo teologijos, tikėjimo, tradicijų.
Tačiau, ką gi norima pasakyti šiais žodžiais: „išmintis, kurią turi Dievas“? „Išminties“ samprata, į kurią rėmėsi ši frazė reiškia: „visiškai išmintingas yra tas, kuris žino aukščiausią priežastį“. „Žinoti galutinę priežastį“ ne konkrečių daiktų, o apskritai paskutinę priežastį visko, daiktų visumos-tai žinoti visko pradžią ir pabaigą, iš kur viskas kyla ir dėl ko. Žinoti pradžią ir tikslą, „pasaulį“ apskritai ir galutinai. Tačiau tokį žinojimą gali turėti tik absoliuti dvasia Dievas. Tik Dievas pasaulį supranta iš vieno taško, iš savęs paties, kaip galutinės, vieningos priežasties. Tai tikslas, kurio siekia filosofija, suprasti tikrovę iš vieno, galutinio vienybės taško. Tačiau filosofijos esmė ta, kad ji nors ir keliaudama į tą tikslą, su meile ieškodama ir vildamasi, jo pasiekti nepajėgia. Nes filosofijos požiūriu yra neįmanoma filosofiškai, racionaliai paaiškinti pasaulį tai, kad jis būtų išvestas iš „ paskutinės priežasties“ žinojimo, iš vieno vienintelio taško. Negali būti uždaros filosofinės sistemos ir pretenzijos rasti „pasaulio formulę“ būtų jau ne filosofija. Tačiau tiek Aristotelis, tiek Tomas Akvilietis kaip tik dėl šios priežasties, dėl tikslo žinoti paskutinę priežastį , filosofiją laiko aukščiausiu mokslu. Net jeigu tas tikslas „žinoti paskutinę priežastį“ yra duota žmogui kaip viltis, kaip dovana.
Bet kaip tik tai, kad filosofija mus veda į kelią, kuris niekada nesibaigia ir tuo, kad filosofija turi vilties struktūrą, yra labai žmogiška, o tam tikra prasme ir tai kas yra pačios žmogiškosios būties esmė. Keliaujant filosofijos istorijos vingiais ir mėginant atsakyti į begalią klausimų džiugu atrasti, kad filosofija persmelkia visą žmogiškąją būtį. Kad sudrebina ir sujaukia nusistovėjusį mūsų kasdienybės pasaulėlį, kuris mums taip „galutinai“ pažįstamas. Gera žinoti, kad mes visada klausime, visada su meile ieškosime išminties. Visuomet stebėsimės ir žvelgsime nuostabos kupinomis akimis. Mes stengsimės peržengti tą ribą kažko nežinomo, neatsakyto. Mes abejosim, nusivilsim ir kentėsim, mes ne žinosim, tačiau visuomet turėsim viltį. Visa tai be galo džiugu atrasti ir prarasti, nes mes tik žmonės tarp „čia“ ir „ten“. Mes ieškome. Toks mūsų kelias.

Literatūros sąrašas:
1. Josef Pieper „Kas yra filosofija“ Vilnius 1992m.
2. Karl Jaspers „Filosofijos įvadas“ Vilnius 1998m.

Leave a Comment