KAS IR KUR MUS VEDA

Literatūros sąrašas:

1. Žmonijos Dvasinio Tobulėjimo fondo ataskaitiniai pranešimai 1999 2002 metų.2. Принципы света и цвета. Эдвин Бэббит. Киев, 1996.3. Вечные хранители здоровья. Ю. Липовский. С.-Петербург, 1999.4. Сверхсознание. Е. Фаидыш. М. 1993.5. Кто или что управляет нами. Г. Чупров. Краснодар, 1995.6. Утро магов. Луи Повель, Жак Бержье. Киев, 1994.7. Быть свободным. Уейн Дайер. Киев, 1995.8. Как управлять собой и влиять на других людей. М. 1991.9. Тайны энерго-информационного обмена. Н. Ремизова-Бабушкина. 1 и 2 Томы, М. 1993.10. Тайны великих пророков. Л. Зданович. М. 2001.11. Жезлы Гора. В. Уваров. Москва-С.-Петербург,2000.12. Гермес – внук Атланта. М. Серяков. С.-Петербург, 1998.13. Discovery kanalo laidos už 1998 – 2003 metus.Filosofija – senovės graikų kilmės terminas, kuris reiškia meilę išminčiai. Gaila, bet šį terminą pasisavino vėlesni veikėjai – “išminčiai”, kurie palaipsniui sukūrė ir išvystė mokslą apie būties, žmonių mąstymo, emocijų pasireiškimo bei iš to sekančius pažinimo proceso nusistovėjusius dėsningumus. Šiuo metu filosofija jau senokai yra suskilusi į priešingas ir gana priešiškas stovyklas:materialistus bei idealistus. Tiesa, yra dar viena filosofijos kryptis, kuri bando, nors ir nevykusiai bei nelabai jau sėkmingai, sutaikyti tas priešingas stovyklas. Tai – dualistai, tačiau tiek jų bandymas sėdėti “ant dviejų kėdžių”, tiek ir materialistų bei idealistų koncepcijos skatina tik tarpusavio ginčus, pjautines, bet neduoda jokios naudos žmonijai. Naudos tikrai neduoda, tačiau žalą atneša ir … nemažą, nes žmonės gi jau nuo seno įpratę klausytis mokslininkų, dvasininkų bei filosofų patarimų ir nurodymų. Tai jie veda žmoniją bloga kryptimi – nudvasiškėjimo keliu. Man, kaip realistinės filosofijos atstovei, koktu žiūrėti į tuos dabartinius “filosofus”, kurie “nemato toliau savo nosies”, tačiau išdidžiai pasipūtę tvirtina esą išminties mylėtojai. Norint išmintį mylėti, reikia ir pačiam tos išminties turėti nors menką lašelį, jau nekalbant apie tai, kad būtina išmanyti: kas gi tai per daiktas yra ta išmintis. Man net baisu darosi, kad žmonija, kaip paklusnių avinų banda, seka paskui tokius “filosofus”, kurie net neskiria tokių sąvokų kaip mintis ir išmintis, emocijos ir jausmai, dvasingumas ir dvasiškumas, informacija bei žinios. Jie net protą sutapatina su smegenimis, nekalbant jau apie tai, kad apie Sielą ir Dvasią “filosofai” išmano net mažiau, negu kad skruzdė apie atominę bombą…, nors ir dedasi nepasimetę, paklausius jų apie tai. Nesikuklindami jie papila krūvą “mokslinių” žodžių ir terminų, dažnai net bereikšmių, nevykusių naujadarų, prieštaraujančių viena kitai sąvokų virtinę ir t.t., o prasmės iš to – jokios, tačiau paprastam žmogeliui – tai jau neginčijamas įrodymas apie tokių “filosofų” “išmintį” ir jiems belieka tik neprisipažinti, kad nieko iš to nesuprato ir bijant, kad neišryškėtų jų “bukumas”, žmogeliai ima šaukti “valio” bei garbinti tokį “mokslininką” net pasiruošę sekti paskui jį … nors į pasaulio kraštą.

Žmogaus dvasiškumo kriterijus ir savotiškas indikatorius – jo dėmesio kryptis bei to dėmesio koncentracijos laipsnis. Jeigu žmogus savo dėmesį koncentruoja į save – į savo vidų, tai jis eina dvasiškėjimo keliu, tuo tarpu tie žmonės, kurie visą savo dėmesį (be abejo, ir iš to sekančias savo mintis, emocijas bei veiksmus) koncentruoja į išorę (į savo fizinį kūną, protą, į aplinkinius subjektus, materialius objektus bei reiškinius), tokie žmonės žingsniuoja nudvasiškėjimo keliu – žmogaus, kaip Esybės, degradacijos keliu. Taigi, dabartiniai mokslininkai, dvasininkai bei filosofai, kurių dėmesys iš esmės nukreiptas tik į išorę, negali ir niekada negalės nuvesti žmonijos dvasiškėjimo keliu. Jie, iš esmės, visą laiką tik murkdėsi ir toliau tebesimurkdo žemojo astralo, žemojo mentalo bei labiausiai koncentruotos materijos lygyje stebėdami, fiksuodami, nagrinėdami, analizuodami bei darydami išvadas apie to murkdymosi pasekmes, operuojant grynai tik informacinėmis sąvokomis, tempdami į tą dvasinę degradaciją ir visą žmoniją. Taigi, kaip bebūtų liūdna, žmonija jau ryškiai degraduoja. Tai – nenuginčijamas faktas, kurio niekaip ir nepaneigsi: ji, aukščiau minėtų veikėjų dėka, nukeliavo visai ne ta vystymosi kryptimi. Technogeninis kelias neabejotinai teveda tik į pilną žmonių nudvasiškėjimą, į evoliucinę aklavietę bei pilną žmonijos susinaikinimą. Be abejo, daugelis gana agresyviai sureaguos ir demonstratyviai nesutiks su šia nuomone (nors giliai širdyje, galbūt, tam pilnai ir net su giliu liūdesiu pritars…), ims tvirtinti, kad mokslas juk nuolat vystosi, tobulėja ir kuria žmonėms vien tik patogumus bei malonumus, nuolat lengvina jų gyvenimą ir veda visus “į šviesų rytojų”… Deja, deja…, tačiau objektyvi realybė visiškai kitokia ir belieka juos tik giliai nuliūdinti: žmonija jau “priėjusi liepto galą”- ji jau stovi ties ta kryžkele, kuri galutinai nulems žmonijos egzistenciją. Ji kurį laiką jau balansuoja ant bedugnės krašto: jeigu dar spės pasukti dvasiškėjimo linkme – išvengs katastrofos, nesugebės pakeisti dabartinės vystymosi krypties – nugarmės į prarają. Taip, žmonėms belikę tik du keliai: arba žmonių dvasiškėjimo – evoliucijios, arba techninės evoliucijos (teisingiau pasakius – žmonijos involiucijos) – jos išnykimo kryptis.
Kuriuo keliu žmonija aklai nusiteikusi žingsniuoti, niekam jau gal ir nebėra paslaptis: tai rodo ir įvairios apklausos, tai atspindi ir vyraujanti reklama – tas baisiai galingas žmonių sąmonės apdorojimo ginklas, pavergiantis šimtus milijonų ir net milijardus Žemės gyventojų. Juk jiems nuolat intensyviai brukami televizija ir filmai, romanai ir dainos, muzika bei menas ir t.t., kurie nuolat propaguoja seksą ir siaubą, prievartą ir žmonių naikinimą, kūniškus malonumus bei iškrypimą, o dabar – net ir genetinius kūdikius, tačiau kažkodėl tai “užmirštama” kalbėti apie Grožį ir Gėrį, Šviesą ir Taiką, Meilę bei Harmoniją. “Užmirštama” pasiūlyti žmonėms saugoti mus supančią fauną ir florą, nenaikinti beprotiškai gamtos resursų, gyventi saikingai visur ir visada ir tuo sukurti šiokį tokį pagrindą – startinį pamatą žmonijos atsinaujinimui. Belieka paklausti: kodėl gi dabar nebepropaguojamas žmonėms dvasiškėjimo kelias? Gal todėl, kad to neatlieka net tie, kurie pirmiausiai tą ir turėtų daryti: mokslininkai bei dvasininkai – dėl savo ribotumo ir nemokšiškumo, tingumo, dvasinės apatijos bei išbujojusio egoizmo. Nejaugi mūsų tauta prastesnė už kitas – net gi už Rusiją, kuri šia tema yra net vadovėlį išleidusi ir jo kursas jau yra dėstomas visose mokymo įstaigose. Gal ir toliau laikysimės principo: tegul visi kiti sau dvasiškėja, o mes – gal geriau jau palauksime ir pažiūrėsime kas iš to gausis?… Labai liūdna, kad nesimokome – ne tik iš praėjusių kartų patirties, bet net ir iš savųjų gautų gyvenimo smūgių. Juk mes visiškai nedarome kokių nors rimtesnių išvadų iš praėjusių tragedijų ir siaubo: “negirdime ir nematome” patiems tikrai karčių tiesų, bet puikiausiai – net su dideliu dėkingumu priimame sau palankius “geručių” pranašautojų visiškai tuščius, puikiai mūsų sąžinę migdančius “viskas bus gerai” pažadus. Tik prisiminkime, kaip kadaise buvo keikiami Stalinas, Hitleris, o dabar net gana abejingai ir sakyčiau visiškai ramiai priimami klonuotojai – lyg tai tie baisūs veikėjai būtų tik “nekalti avinėliai”. Minėtieji diktatoriai ir kiti panašūs žudikai – tai tarsi “angeliukai su sparneliais”, palyginus su tais klonuotojais, kurie tūkstančius kartų baisesni ir pavojingesni žmonijai už pačius baisiausius žmonių rasės išgamas. Tai – ne mokslininkai ar religiniai lyderiai, kaip jie apie save skelbiasi: tai žmogiško pavidalo išsigimėliai, uoliausieji Šėtono tarnai bei negailestingiausi žmonijos duobkasiai. Jeigu ir toliau leisime jiems taip laisvai veikti, klonų vis daugės ir daugės, o laikui bėgant, kai jie pralenks tikrųjų žmonių skaičių, paims valdžią į savo rankas: dalį žmonių pavers savo vergais, o likusius neabejotinai sunaikins ir … taip išnyks žmogiškoji rasė.
Ir tai nėra kokios nors tuščios fantazijos ar “juodas jumoras”. Tai – realybė: klonai nėra kokie nors metaliniai ar plastmasiniai – elektroniniai robotai, kuriuos galėtume užprogramuoti teigiamai-reikiama ir tik sau naudinga linkme. Tai – patys tikriausieji robotų proanūkiai – snaiborgai, nes jie gi visai nėra gyvi tikrąja tą žodžio prasme, jie neturi žmogiškųjų energetinių kūnų, proto bei emocijų, nors ir turi tokius pat fizinius kūnus, kaip ir mes – suręsti iš tokių pat kaulų, raumenų, riebalų bei kraujagyslių ir t.t. Jie vadovaujasi tik savo laukiniais instinktais: maitintis, kad išlikti – kovoti už savo būvį. Taigi, patikėkite, kad ir žmogiena jiems neprastesnė už arbūzą ar kvietinį paplotelį… Klonai neturi Sielos! Taigi, nors jie ir atlieka tam tikrus veiksmus, panašius į žvėrių ar robotų, tačiau jie iš esmės – negyvi, nes pačią gyvybę fiziniam-materialiam kūnui bei likusiai jo energetiniai struktūrai suteikia tik Siela, atėjusi į juos. Fizinis kūnas ir miršta, kai tik Siela palieka jį. Taip jau Dievo sutvarkyta ir nieko čia nepakeisi… Štai kodėl klonuotojai niekad nebus jokiais dievais, nors ir kuo jie save belaikytų, o be to ir jų sielos tikrai ir neišvengiamai bus sunaikintos. Taigi, nebeturės jos sekančių reinkarnacijų galimybės … Kai pagalvoji, jog būsi suvirškintas tų Šėtono tarnų, sukurtų į žmones išoriškai panašių padarų, darosi, švelniai kalbant, jau ir ne visiškai malonu. Ir imi tada susimąstyti, kur gi vis tik slypi tos žmonijos iškrypimo šaknys ir kam visa tai – neabejotinai aktualu ir naudinga. Dievas, sukūręs žmones, nustatė jų egzistencijai visiškai laisvos valios ir pilnai laisvo pasirinkimo principus. Tas pats galioja ir kitoms jo sukurtoms gyvybės formoms ir civilizacijoms. Taigi, patikėkite – niekas neišdrįs pažeisti Dievo Įstatymo: jokia kita civilizacija, jokie ateiviai neturi ir neturės teisės ir todėl tikrai niekad net nebandys naikinti žmonijos (kaip, kad dažnai skelbia “juodieji pranašai”), nors, neabejotinai, daugeliui iš tų minėtųjų “svečių” (ypač iš galingų klonų civilizacijų) mūsų gražuolė Žemelė tikrai labai jau patinka.Ir trukdo jiems tik… žmonės. Taigi, “svečiams” būtų netgi labai malonu, jeigu tie Žemės žmogeliūkščiai susinaikintų ir patys ir ši mūsų nuostabioji planeta liktų laisva. Ir tai nėra taip jau sudėtinga, kaip rodos iš pirmo žvilgsnio: pirmiausiai tereikia “pilkiesiems žmogeliukams” išmokyti kokią nors religinę sektą, kokius nors “mokslininkus” žmonių klonavimo technologijų, o vėliau – reklamos pagalba, žmonių tarpe išūgdyti bei giliai įtvirtinti egoizmą ir … ateiviai jau, galima sakyti, visiškai realiai tampa pilnai teisėtais Žemės gyventojais. Taigi, ne tokie jau baisūs tie piktieji ateiviai: rodosi, kad žymiai baisesni esame mes patys…
Tą minėtą baisiausią žmonijos prakeiksmą – egoizmą galima būtų sąlyginai įvardinti kaip siaubingą slibiną su trim galvom: pirmoji svaidosi “Žemės ar Galaktikų, o kartais – net ir “visos visatos bambų” ugnimi, išryškinančia savo personos hipersureikšminimą (pasaulis neabejotinai privalo suktis tik aplink tave, nes esi gi tikrai jau nepakartojamas, gražiausias, šauniausias, geriausias, protingiausias, nuostabiausias – visi neabejotinai privalo tavim tik grožėtis, gėrėtis ir alpti dėl tokio jiems suteikto malonumo ir būti labai laimingais ir dėkingais, kad Tu toks esi…). Antrosios galvos ugnies liežuviai piešia neapsakomą, nepakartojamą, sunkiai suvokiamą bei tiesiog neįsivaizduojamą giliausią gailestį savo unikaliai personai (manęs tikrai niekas nemyli, niekad nesupranta, nevertina, nenori ir negerbia, aš tiesiog niekam nerūpiu, esu niekam nereikalinga, aš tokia neturtinga, nelaiminga, mane visi tik skriaudžia ir apkalba, man visi linki vien blogą, nors aš visiems darau tik gerą, kodėl gi man Dievas toks neteisingas, už ką gi aš taip turiu kentėti, kodėl visi kiti vien turtingi ir laimingi, kodėl ne man, o jiems taip gerai sekasi ir t.t. ir t.t.). Trečioji galva reguliariai apsispjaudo įvairiomis fobijomis, baimėmis ir drebuliais (gal aš, neduok Dieve, kitiems nekaip atrodau: gal nepakankamai graži ar protinga, gal neideali mano figūra ar gal jau nepakankamai jauna, o jeigu jie mane apkalba, o aš juk galiu gauti blogą balą per egzaminą ar paslydusi nusilaužti koją, o jeigu ištekėsiu – gali gi man gimti išsigimę vaikai, o be to ir suaugę gali manęs nemylėti, nepadėti man ar neklausyti mano personos, bijau atsitiktinai iškristi iš balkono, bijau elektros bei tamsos, labai neapkenčiu sunkaus darbo, skausmo, ligų ir ypač mirties (juk negali gi taip būti, kad manęs jau nebebus, o visi kiti dar vis tiek gyvens lyg niekur nieko, siaubingai bijau netekti taip man mielų kūniškų gyvenimo malonumų …).
Taigi, kaip bebūtų liūdna, kaip nesinorėtų būti “juoduoju pranašu”, bet prognozės, kad žmonija bus sunaikinta – to siaubingojo slibino-egoizmo, o taip pat ir tų šlykščiųjų klonų – visiškai realios… Nejaugi taip jau sunku žmonėms pasikeisti? Tikrai ne. Tereikia… prabusti. Taip, mielieji žmonės, mes visi egzistuojame letarginio miego būsenoje, visi mes chaotiškai šliaužiojame kaip apsnūdusios musės. Ir neįsižeiskime dėl tokio palyginimo (prislopinkime savo tas pirmasias dvi slibiniškas galvutes…), bet sutikime su tuo, kad esame gi labiau panašūs į robotus, negu į normalius žmones: tokie gi primityvūs ir taip lengvai nuspėjami, kad net supykina retkarčiais… Ką jau čia ir bekalbėti apie nors dalinai “prabudusius”: juk tebemiegantys jiems yra tarsi “atverstos knygos”… kurios nesuvokia, kad jos “atverstos”, jog visos jų mintys, emocijos ir siekiai nemiegantiems – “kaip ant delno”, kad tuo bet kada gali pasinaudoti prabudę “negerieji”. Tai kas gi čia dėl to kaltas? Be abejo, pirmiausiai – egoizmo išgimdyta mūsų visų somnambuliška būsena. Nekuo geresnis ir mūsų gana jau vangus, nieko radikaliai naujo nebepriimantis protas, bet gal vis tik labiausiai – tai tingus ir gašlus, nuolat beieškantis sau tik malonumų – mūsų materialusis fizinis kūnas. Taigi, mes, Dievo vaikai, tikrai negalime būti patenkinti savo fiziniais kūnais – tais nepaklusniais “skafandrais”, kurie nuolat mus išduoda savo neigiamais pomėgiais, emocijomis bei veiksmais. Dėl šių minėtų savybių mes ir esame tokie nuspėjami visiems “prabudusiems”. Jeigu jau esame tokie nevykėliai ir nenorime ar nebesugebame pilnai prabusti, tai gal jau imkime ir nors kiek prasiblaivykim, pramerkim savo begėdiškai gašlias akutes: pradėkime studijuoti nors jau kitų žmonių savybes, jeigu taip bijom pažvelgti į savo paties vidų, kad neliktume nuolat kvailių vietoje, nes gi norint pasijausti žmonių visuomenėje nors kiek pilnavertiškiau, būtina žymiai geriau pažinti kitų žmonių savybes bei jų charakterius, protinius sugebėjimus bei temperamentus. Mus supantys žmonės – tai savotiški veidrodžiai, atspindintys esminius savo charakterio bruožus – jų privalumus bei trūkumus.
Visų jų, be abejo, išnagrinėti praktiškai neįmanoma, todėl gal atkreipkime dėmesį nors į pagrindinius faktorius: 1) charakterio bruožus – tėvų perduotus savo palikuoniams genetiškai; 2) charakterio bruožus, įgytus saveikaujant su kitais žmonėmis ir pasireiškiančius per individo sąmonę bei pasąmonę. Kadangi žmogų apsprendžia ne tik jo kompleksija bei grožio etalonai ir tikrai nederėtų aklai prisilaikyti Lambrozo teorijos, tad būtina atskleisti ir kitas jo personalines savybes. Antai, einamajame gyvenime įgyti žmonių polinkiai atskleidžia jų charakterio bruožus per kalbos manierą bei fizinio kūno nevalingų judesių sistemą. Nors žmonės, bendraudami, dažniausiai stengiasi slėpti savo tikrasias mintis bei poelgių motyvus, ir juos “iššifruoti” gali tik labai dėmesingi žmonės, tačiau nevalingi pašnekovų kūnų judėsiai visiškai juos išduoda. Tereikia tik teisingai tuos judėsius interpretuoti. Be to, puikiai žinodami šių judesių sistemą, mes, panaudodami atitinkamus savo judesius, valingai ir kryptingai galime programuoti pašnekovą – vesti jį, kuris, tokiu atveju, ims tiesiog nevalingai vykdyti visus mūsų norus. Įvertinant tai, būtina suvokti, kad ypač rankų judesiai “išduodantys” žmogų – “kalba” apie daug ką:– pasisveikinant delnu aukštyn – “prašymas” būti valdomu, delnas žemyn – siekis dominuoti, vertikali pozicija – lygiavertiškumas;– rankos sukryžiuotos ant krutinės – noras atsiriboti nuo susidariusios situacijos, o jeigu dar ir su suspautais kumščiais – jau ryški agresija. O jeigu dar ir delnai apglėbia alkūnes – visiškas beviltiškumas dėl susidariusios kritiškos situacijos;– abiejomis rankomis laikyti įsikibus gėlių puokštę, arbatos puoduką ir t.t. – nevalingas bandymas paslėpti vidinę nervinę įtampą;– “piramidė” (suduriamos pirštų viršunės, delnai atsukti vienas į kitą) – užtikrintumas bei slapti “koziriai”);– dažnai liečiama, trinama nosis – aiškus melagis;– ranka glostomas sprandas – nepasitenkinimas, neigimas, pyktis;
– trinama ausis – susinervinimas, nekantrumas, noras pertraukti pašnekovą;– palenktas veidas remiasi į delną ar kumštį – nuobodulys.

Analogiškai, nemažai apie ką informuoja ir kojos:– sukryžiuotos (koja ant kojos) – gynyba, uždarumas. Jeigu dar papildomai sukryžiuojamos ir rankos – sustiprinta gynyba, nepritarimas;– sukryžiuotos kojos ir sunerti rankų pirštai ant kelių – uždarumas, susikaupimas;– sukryžiuotos pėdos – nervinė įtampa, baimė;– rankos įremtos į juosmenį, kojos plačiai išskėstos – ryški agresija, tame tarpe ir seksualinė.

Nemažai informacijos suteikia ir žmogaus žvilgsnis:– žiūri į kaktą – suinteresuotumas;– žiūrima į srytį tarp akių ir burnos – paviršutiniškas bendravimas;– žvilgsnis nuo akių slenka per pašnekovo kūną žemyn ir atgal į viršų – imtyvumas;– žvilgsnis šnairomis:– besišypsant – susidomėjimas,– suraukus antakius – priešiškumas;– tankus mirksėjimas – pasimetimas, gynybos požymis.

Aktualu pažinti ir seksualines pozas:1) Vyrų – ranka taisomas kaklaraištis, apykaklė, liečiami plaukai, rankų nykščiai užkišami už diržo, kojos plačiai praskėčiamos, imtyvus žvilgsnis…2) Moterų – atlošta galva, pataisoma šukuosena, apnuoginami riešai, truputi praskėčiamos kojos, praverta burna ir drėgnos lūpos, imtyvus koketiškas žvilgsnis…Žmogiškoji Esybė į gyvenimą ateina ne tam, kad tarnautų savo “skafandro” norams bei teiktų jam malonumus, bet tam, kad pati tobulėtų, šviesėtų, gražėtų ir taptų visiškai harmoninga. Reiškia, jog ji ateina tam, keltų savo vidines vibracijas – dvasiškėtų. Esybė į šį pasaulį ateina su jau įgytu preitose reinkarnacijose vibracijų lygiu – dvasiškumo lygiu, kuris Žemėje ir atitinka tam tikrą spalvą bei garsą – pasireiškiančiais žmoguje tiesiog nesąmoningu polinkiu bei pomėgiu tai spalvai bei garsui:

Hz  25 550 620 700 750 830 870 1000 10000Nata – Do Re Mi Fa Sol Lia Si –Spalva Juoda Raudona Oranžinė Geltona Žalia Žydra Mėlyna Violet Balta

Šis spalvų ir virpesių diapazonas – idealiai tikslus. Jį nustatė pilnai matantys Toltekai. Be abejo, kaip ir bet koks procesas, matymas yra testinis – įvairaus lygio: viskas priklauso nuo jau pasiekto žmogaus dvasiškumo lygio. Jeigu tai palygintume su bendru žmonijos išsilavinimo bei išsivystymo lygiu, galėtume drąsiai pasakyti, kad Toltekai – akademikai, o 99,99 % likusios žmonijos – iš esmės tik darželinukai. Įvairaus plauko aiškiaregiai bei ekstrasensai, gali pasiekti antros ir net trečios klasės lygį. Rytų mokymo sistemų pasekėjai gali “baigti” net aštuonmetę mokyklą (mokytojai, guru, meistrai bei Machatmos), nors man asmeniškai nei Tibete, nei Indijoje taip ir neteko sutikti aukštesnių už “penktokus”… Taigi, viskas priklauso nuo mokymo sistemos tobulumo ir išbaigtumo bei nuo jos galimybių ribos – sukaupto potencialo.

Tiesa, yra dar viena grupė žmonių – stichiškai, spontaniškai praregėjusių. Tokie žmonės laikomi įgavę kosminę sąmonę (Buda, Bleikas, Svedenborgas, Piorsas ir kt.). Jie gali įgauti sugebėjimą matyti net iki pirmakursio studento lygio. Tiesa, tokio aukšto lygio praregėjusių žmonijos istorijoje tebuvo vos keletas. Be to, dauguma įgauna tik trumpalaikį sugebėjimą matyti ir – be to – ne aukščiau vidurinės mokyklos abituriento lygio. Jų matymo atsiradimo sąlygų plačiau nenagrinėsime dėl šio darbo siauros apimties žinių. Tai – atskira tema, tačiau vis tik vertėtų pažymėti, jog labai jau apgailėtinai iš šalies išrodo “pradinukai”, kuriantys savo garsų bei spalvų sistemas ir įrodinėjantys vieni kitiems, kad tik jų sistema yra teisingiausia, jog tik jie mato daugiau ir geriau… Taigi, kiekvienas toks iš aukščiau nurodytų “mylimiausias” konkrečiam žmogui diapazonas – mėgstamiausia spalva gana tiksliai apibrėžia esmines jo fizines ir dvasines savybes bei charakterio bruožus:

“+” Balta – visos dorybės… Šviesa, švara, skaistybė, nekaltybė, dvasingumas, teisingumas, aiškumas, sumažintas dėmesys fizinio kūno poreikiams.1) Violetinė – dvasinė meilė, saugumas, darbštumas, magiškumo požymiai, ideali intuicija, išmintis, tolerancija, žinojimas savo vertės, puiki vidinė pusiausvyra, tačiau tokie žmonės neretai turi silpnoką atmintį bei blogą figūrą.2) Mėlyna – intelektas, kūryba, paslaugumas, aiškiaregystės požymiai, nepanikavimas sudėtingose situacijose tačiau jie neretai liūdi, klysta priimdami svarbius sprendimus.3) Žydra – intuicijos požymiai, taktiškumas, taikumas, išminties pradmenys, neblogai perpranta kitų siekius, tačiau patys dažnai dvejoja, tiki tik subjektyvia tiesa, mažai patikimi.4) Žalia – intelektualumo bei kūrybos požymiai, dosnumas, altruizmas, mokėjimas bendrauti, meilė gamtai, pagalba dvasiškėjantiems, tačiau perdaug atsargūs, įtarūs, vieniši.5) Geltona – pasiutėliškumas, logiškumas, konkretumas, tačiau gali būti aferistais, tuščiais fanatzuotojais. Jeigu nesiseka – būna pikti ir kerštingi.

6) Oranžinė – neapgalvotai drasūs, perdaug pasitikintys savimi, seksualūs, nepripažįstantys draudimų, suvaržymų, valdžios, tačiau dažnai pasipūtėliai – savo paties valdžios ir personos mėgėjai ir garbintojai.7) Raudona – žemas seksualumas, egoizmas, jausmingumas, aktyvumas, irzlumas, polinkis prievartai, pykčiui, dažnai “netašyti” grubūs, užsispyrę, pernelyg impulsyvūs.8) Purpurinė – perdidelė savimonė, neadekvatus dominavimas, prievarta.9) Tamsiai mėlyna – nepaslankūs.10) Šviesiai mėlyna – abejingas, atsiribojęs.11) Tamsiai žalia – nusiraminimas.12) Smaragdinė – išlaikytas, atsiribojęs.13) Šviesiai violetinė – sentimentalus, irzlus.14) Smėlio (kava + pienas) – lengvumas.15) Rožinė – lengvumas, švelnumas.16) Tamsiai geltona – bukumas.17) Ruda – egoizmas, konservatiškumas, grubūs – guvuliški instinktai (tačiau šios spalvos kostiumas tinka deryboms – jeigu sieki jas laimėti).18) Pilka – nuolatinis svyravimas, abejojimas, savo nuomonės neturėjimas, pyktis, kerštingumas, niekšiškumas, depresija.“-“ Juoda – beviltiška tamsa, idealus egoizmas – visos blogybės ir niekšybės…

Būtina pažymėti, kad skaisčios spalvos išryškina paminėtas savybes, o pastelinės – susilpnina jas.Nevalingų judesių sistema taip pat gali paryškinti arba sušvelninti konkretaus diapazono pagrindines žmogaus fizines ir dvasines savybes bei charakterio bruožus, tačiau nekeičia jų iš esmės: mylimiausi diapazonai – pagrindų pagrindas. Tiesa, būtina atkreipti dėmesį, kad auksčiau nurodytų spalvų neigiamos savybės išryškėja tuomet, kai žmogus pradeda žeminti savo vibracijas – degraduoti ir atvirkščiai: gerosios savybės žymiai labiau išryškėja ir ima dominuoti, jeigu žmogus atkakliai eina pirmyn dvasiškėjimo keliu – kelia savo vibracijas.Labai gaila, kad darbo apimtis neleidžia net ir paviršutiniškai aptarti vibracijų kėlimo metodų, pakalbėti apie čakrų bei energetinių kūnų spalvas, skaniai ir draugiškai pasijuokti iš astrologų, kurie nors ir daro tikrai neblogą darbą, tačiau atlieka tai visai nesuprasdami jo esmės, aptarti akmenų (tame tarpe ir brangiųjų) savybių, atskleisti piramidžių paslaptis ir t.t.

Kadangi sakoma, kad “gera pradžia – pusė darbo”, darosi aišku, kodėl taip aktualu, kad ką tik pasirodžiusi nauja, žmoniją atstovauti gyvybė, patektų į meilės ir grožio, šviesos ir harmonijos aplinką, kad Esybė imtų augti aukštesniame, negu įgimtasis, garsų bei spalvų diapazone, o ne atvirkščiai: juk žmogaus paskirtis Žemėje – per teigiamą patirtį kelti savo vibracijas, o ne žeminti jas – smukti dvasiškai. Be abejo, staigių, tačiau laikinų nuosmukių gyvenime niekaip neišvengsi, bet tai ir nesutrukdys tiek nagrinėti aplinkinių žmonių charakterio bruožus, tiek ir išryškinti savąsias neigiamas savybes… Išryškinti ir … pakeisti jas – “pašviesinti”, pasitelkus atitinkamas priemones ir, tuo pačiu, pakilti, diapazonų juostoje, laipteliu aukštyn.Antai, siekiant sumažinti savo egoizmą, verta išmęsti iš savo garderobo visą kas ruda, išdažyti savo kambarį šviesiai žaliai, mažiau kalbėti – ir ypač apie savo personą, dažniau būvoti gamtoje, nešioti smaragdo talismaną įrėmintą į sidabrą, gerti ramunėlių ir melisos, o taip pat takažolių arbatą, nors retkarčiais pasiklausyti Debiusi bei Skriabino muzikinių kūrinių, pasveikinti tekančią Saulę ir t.t. – tai mano draugiškas patarimas ir pakankamai efektyvi priemonė…Šalinant kitas neigiamybes, vertėtų būti labai atydžiam: jeigu balta ir raudona spalva duoda tyrumą ir harmoniją, tai oranžinės ir žydros junginys – jau blogai, o raudona su žalia – gimdo, taip sakant, tik išsigimėlius… Taigi, stenkimės neutralizuoti savyje viską – kas blogo. Gal tik tuomet imsime ir patys suprasti, kodėl taip aktualu augančiam vaikui matyti atgimstančią gamtą, besiskleidžiančių medžių žalsvus lapus, pražydusių gėlių margumyną, girdėti paukštelių čiulbėjimą, medžių ošimą, upelio čiurlenimą, retkarčiais klausytis Šumano kūrinių. Tik jokiu būdu – ne džiazo, kuris tegimdo jo gyvuliškus instinktus, ugdo jausmingumą, gašlumą bei agresiją, o tada belieka tokiam žmogeliukui tik saugotis tų “mėlynųjų” ir “violetinių” su masyviais ausų speneliais bei mėlynų akių spindinčiu žvilgsniu: jie žmogų mato “kiaurai”. Jie – visiškai “prabudę” ir praregėję… Jiems jau nebereikia to japonų mokslininkų titaniškomis pastangomis sudaryto katalogo, kuriame surašytos reikšmės daugiau nei 200 spalvų. “Prabudusieji” apie viską sprendžia ne pagal vienetines spalvas, tačiau pagal sumą jų – spalvų derinius, kurių reikšmės ir parodo jiems, ko ir tėra vertas tas žmogus. Kadangi ir pati esu ištyrusi per 100 spalvų derinių, nustačiusi jų reikšmes ir pilnai įsitikinusi šių reikšmių žymiai didesne verte, negu vienetinių spalvų, tenka tik apgailestauti, kad šiuolaikinis mokslas dėl savo bejėgiškumo bei tuštumo, nesiryžta pripažinti šios krypties reikšmingumo ir tuo pačiu pripažįsta savo impotentiškumą.
Argi pamaišytų toks matymas, toks žinojimas ir mums visiems? Tikrai ne, tačiau mes dėl to visai net nesusimąstome, esame tiesiog nusikalstamai abejingi, kai kalba pakrypsta apie klonus ir jų kūrėjus. Ir, vis tik, ką gi mes tokio konkretaus žinome apie tuos klonus? Patikėkite: o gi visiškai nieko. Ir absoliučiai nieko nesužinosime apie juos artimiausioje ateityje, nors gyventi su jais – neprogramuojamais ir neprognozuojamais zombiais, teks visai greta (jeigu nesustabdysime jų kūrėjų…). Argi neatrodo, kad tokiu atveju žymiai saugiau jaustumės pasiguldę į savo lovą suirzusią kobrą ar pasiutusį šunį. Tikriausiai daugelis matė tuos pakankamo siaubo ir pasibjaurėjimą keliančius kadrus per televiziją, kai rusų “baltasis magas” Longo arba pietų Afrikos Vu-du meistrai savo magiškais gestais pakeldavo mirusių lavonus ir tie pradėdavo žingsniuoti tuščiomis akimis…Taigi, “ramia dušia” galime su panieka spjauti Severinui Antinoriui, Bridžitai Buaselje, Klodui Voriljonui ir kitiems “pranašams”, skelbiantiems apie “Šviesų komunizmo (atsiprašau – klonų…) rytojų”, į tą vietą, kuri pas normalius žmones veidu vadinasi. Gerai įsižiūrėkime į jų raiškias fizionomijas. Atlaidieji galėtų pasakyti, kad paminėtieji serga “žvaigždžių liga”, laiko save dievais, o normalūs žmonės – išrėžtų “tiesiai-šviesiai”: Šėtono išperos, žmogiškojo pavidalo išgamos, siekiančios pradžioje”praskiesti” išsigimėliais žmonijos rasę, o vėliau ir visiškai ją sunaikinti, kvailai tikėdamiesi, kad tai jie vadovaus klonams, valdys juos, jog klonų pagalba patys taps Žemės (ir ne tik jos…) valdovais.Baisu?! Nors, tai – palyginti dar tik liūdnas juokas, tačiau, jeigu surinktume į krūvą tą visą puokštę tokių “pranašų” ir suvoktume, ką jie kartu galėtų nuveikti žmonijos “labui”, tai net “plaukai ant galvos atsistotų”…Todėl gal dar imkime ir truputi “paryškinkime” tokius “geradarius”, “pasigrožėkime” jų šėtoniškai primityviais siekiais ir tvirtu bei giliu įsitikinimu, jog samnobulišką žmoniją jie ne tik, kad laisvai gali, bet ir net turi pilną teisę nuginti (kaip avinų bandą) ten, kur jie užsinorės…
Antai, tikriausiai daugelis žino arba nors jau yra girdėję apie vieną iš jogų mokymo atšakų – Kundalini-joga. Senas ir solidus mokymas. Jeigu jau taip, tai kodėl gi juo nepasinaudoti kai kam ir savo tamsiesiems darbeliams nuveikti. Juk labai jau paprasta: paskelbi, kad šis mokymas – senas, nukriošęs, nepilnas ir net sakytume gana kenksmingas, iškeli porą “naujų” idėjų, kurios “pavers žmones visagaliais” – dievais, užsitikrini užnugarį, apvesdindama save už Indijos ambasadoriaus Didžiojoje Britanijoje, “kukliai” pasiskelbi pranašu ir … štai tau jau ir naujas “Sachadža-jogos” mokymas su jo įkurėja ir globėja, įsitvirtinusia Londone ir rezgančia platų pasaulinį voratinklį – tinklą gaudyti kvailus lengvatikius. Tiesa, ji gana griežtai reikalauja, kad įkurėja ne voru būtų vadinama, o “Motinėle” ir paskelbė save geradare – tiesiog bičių avilio valdovės analoge, tačiau patikėkit: čia jau ne aromatingu medučiu kvepia… Be abejo, to nepasakysi apie tuos “Motinėlės” vergiškai nuolankius pasekėjus, ekstaziškai ją garbinančius ir visokeriopai jai talkinančius. Tiesiog kvapą gniaužia, kai matai “kaip grybai po lietaus” reaktyviniu greičiu “bedygstančius” naujus, “naujo mokymo” skleidimo bei “Motinėlės” garbinimo centrus visame pasaulyje, kai imi jausti vis stiprėjantį sieros ir smalos tvaiką… Iš pirmo žvilgsnio – čia lyg ir viskas gražu, tačiau šio mokymo esmė ir tikslas labai paprastas, bet -siaubingai klastingas: naudojant iškeltą metodiką, paversti žmones tiesiog tikrais zombiais, kad jie patys ir sunaikintų vienas kitą. Prisiimu pilną atsakomybę už šio teiginio realumą… Kartu būtina pabrėžti, kad iš kitos pusės, minėtojo mokymo triukas čia labai jau primityvus, manant, kad apsnūdę žmonės – dar primityvesni. Pirmiausiai žmonės apmulkinami, melagingai įtikinus, kad Sachasraros energetinio sūkurio (čakros) spalva – violetinė, po to mokama pakelti Kundalini energiją iki viršaus ir tuo stipriai užaktyvinama ta šėtoniška programa, kuri žymiai–tiesiog iki begalybės gali sustiprinti žmogaus egoizmą ir kitas jo neigiamas savybes…
Taigi, šis darbas, dėl mažos apimties tėra tik paviršutiniški mano pamąstymai apie žmonijos evoliucijos perspektyvas, esamas ir būsimas kliūtis šiame kelyje.