Ar egzistuoja feministiniai metodai socialiniuose moksluose?

Ar egzistuoja feministiniai metodai socialiniuose moksluose?

ESĖ FEMINIZMO STUDIJOMS

Ar egzistuoja feministiniai metodai socialiniuose moksluose?

Ši esė ieškos atsakymo į klausimą, iškeltą pavadinime, tačiau, kad nebūtų visiškai panaši į kitas šios temos eses, bandysiu pažvelgti į feminizmą truputį plačiau.
Teko perskaityti, kad moters/lyties/feministinės studijos skiria dėmesį toms sferoms, kurios nesulaukia tradicinio socialinio mokslo dėmesio. Šių mokslų rezultatai ir išvados buvo taikomos visiems visuomenės atstovams: vyrams ir moterims, nepriklausomai nuo jų padėties visuomenėje, nuo psicho-socialinių, biosocialinių skirtumų, nors moterys ir vyrai yra skirtingų socialinių, fizinių ir emocinių pasaulių attstovai. Taigi, taip išeina, kad tradiciniai socialiniai mokslai tyrinėja androginą, kuris veikiau vyras, nei dvilytė/belytė būtybė, o moterims lyg ir neskiriamas dėmesys. Kaip rašoma N. Mažeikienės straipsnyje „Moters/ lyties tyrinėjimai: nauja socialinių tyrimų kryptis ir metodologinė perspektyva“; “skirdami ypatingą dėmesį viešajam, oficialiajam, matomam ir dramatiškam veikėjų vaidmeniui ir situacijų apibrėžimui, tradiciniai socialiniai mokslai „pamiršo“ neoficialią, pagalbinę, mažiau dramatišką, privačią, nematomą socialinio gyvenimo sferą, kurioje daugiausia pasireiškia moterys“. Toliau leidžiama suprasti, kad moterys nustumiamos į šoną ir apie jas nėra jokių socialinių duuomenų bei analizių, jos kaip ir net neegzistuoja.Va čia, manau, galima ir pasiginčyti.
Užtenka atsiversti „Lietuvos rytą“, „Respubliką“ ar kitą laikraštį, kur išspausdintos visuomenės nuomonės apklausos, ir matome, kad moterys, kaip socialinės analizės vienetas, tikrai egzistuoja socialiniuose moksluose: pavyzdžiui, atlikus tyrimą, ta

arp kokių sluoksnių populiariausias prezidentas V. Adamkus, paaiškėjo, kad jam palankiausi jaunesnio amžiaus žmonės, su aukštesniu išsilavinimu, o taip pat didesnė moterų dalis (kadangi čia ne referatas, tai tikslių skaičių nepateikiu). Aiškus pavyzdys, kad moterys ir jų nuomonė nepamirštos.
Esė pavadinimas klausimas, ar egzistuoja feministiniai metodai socialiniuose moksluose. Taigi, nusprendžiau susipažinti su tais feministiniais metodais, išsiaiškinti kas tai per daiktas, nes (tenka pripažinti išprusimo spragas) anksčiau neteko girdėti apie juos.
Egzistuoja kiekybiniai ir kokybiniai metodai, vienų ir kitų šalininkai giria savojo metodo pranašumus, peikia ir kritikuoja oponentų metodo trūkumus, o vis gi, vieni be kitų negali. Negali, nes be abiejų metodų taikymo nesusidaro visiškai aiškus tiriamojo dalyko vaizdas. Kiekybiniai metodai yra kritikuojami už vienpusiškumą, už galimumo, tikimybės prielaidą, kuri atsiranda tyrinėjant diidelį skaičių atsitiktinai atrinktų atvejų, taigi metodas atsiriboja nuo konkrečių aplinkybių. Pranyksta asmeninė patirtis, todėl šiuo metodu gauti duomenys – paviršutiniai, tačiau jie platūs, totalios prigimties.
Kokybiniai metodai atveria konkrečius ir atskirus socialinio pasaulio reiškinius, nes dėmesį skiria atskirų atvejų, situacijų ypatumams. Tačiau juos taikant iškyla menko reprezentatyvumo ir rezultatų apibendrinamumo problema. Feministinio tyrimo metodologė Shulamit Reinharz taip aiškina kokybinių ir kiekybinių metodų derinimo jungimo svarbą: metodų gausa suteikia galimybę nagrinėti kuo didesnį dalykų bei problemų skaičių ir pasiekti kuo daugiau tikslų. Ta
aip atsiranda feministinis interviu ir pasakomoji istorija, kur atskleidžiama moterų patirtis, feministinė atvejo analizė, kuri kartu su kultūrų tyrimu ir etnografija leidžia suprasti moteris jų gyvenimo aplinkoje, feministinis eksperimentas suteikia galimybę išmatuoti elgesį, feministinė apklausa paaiškina sklaidą tarp populiacijų ir jų viduje.
Apskritai pradeda aiškėti, kad feministai kritikuoja socialinius mokslus už tai, kad šie ištikimi tradiciniam pozityvizmui. Pozityvizmas teigia, kad mokslas vertybiškai yra neutralus, o tyrėjas ir tyrimas turi būti objektyvūs. Feministai pasitelkia postpozityvizmą ir ima kritikuoti, kad pozityvizmas remiasi tik faktais, kurie priklauso nuo panašią pasaulėžiūrą (vertybes ir įsitikinimus), panašų išsilavinimą ir profesinį pasiruošimą turinčių mokslininkų bendrijos. Pasaulėžiūra dar panašesnė, jei mokslininkai yra tos pat lyties, klasės, rasės, todėl jų tyrimai ir tuo pačiu visas socialinis mokslas negali būti objektyvus, nes yra įtakojamas tam tikrų vertybinių įsitikinimų. Nurodomi net „klano“ požymiai – vyrai, Vakarų pasaulio, vidurinės klasės, baltieji, heteroseksualai. Vėliau parodysiu, kad negalima taip apibendrintai, net sakyčiau, kategoriškai teigti, kad visi mokslininkai vyrai yra neobjektyvūs ar visiškai nesidomi moterų tyrimais.
Dar feministai priekaištauja socialiniam mokslui už dėmesį viešajai, oficialiajai sferai. Nusikalstamumo ir socialinės kontrolės tyrinėjimas nukreiptas į dramatiškų incidentų oficialioje sferoje, tokioje kaip teisėsaugos organai, didžioji politika, ir t.t., nagrinėjimą. Teigiama, kad šiame socialiniame kontekste nepastebimos moterys. Mano nuomone, feministai čia neteisūs. Sporto, mu
uzikos, kino filmų, šou pasaulio ir politikos žvaigždės sulauka milžiniško dėmesio ir neegzistuoja joks nepastebėjimas ar ignoravimas dėl lyties. Štai kad ir mūsų eurokomisarė Dalia Grybauskaitė – apie ją pastoviai rašoma. Taip pat neliko sociologų nepastebėtas moterų pagausėjimas naujosios kadencijos Lietuvos Seime.
Mokslo filosofijos plotmeje feministinė kritika socialiniams mokslams pasireiškia kaip feministinis empirizmas, feministinės staindpoint teorijos ir feministinis postmodernizmas. Feministinis empirizmas teigia, kad mokslas gali būti nešališkas ir objektyvus, tam tereikia įtraukti moteris į analizę, t.y. pasinaudoti moterų patirtimi kais socialinės analizės šaltiniu, mat moterų trūksta ir nesama tiek kuriant pažinimą, tiek mokslo institucijose. Feministinis empirizmas siūlo atsekti reikšmingą moters vietą istorijoje, moksle ir mene,ieškoti informacijos apie moterų gyvenimą ir praeitį, taip pat siūlo domėtis neoficialia, privačia ir nematoma socialinio gyvenimo sfera.
Standpoint teorijos yra moterų tyrimas moterims, paremtas moterų patyrimu ir atliekamas moterų sąlygomis. Jos teigia, kad moterys, būdamos pavergtos, engiamos, patirdamos pasaulį kitaip nei vyrai, geriau suvokia pažinimo, tikrovės ir mokslo pobūdį. Šios krypties problema ta, kad čia minimalizuojami moterų tarpusavio skirtumai (pavyzdžiui, kad yra moterys juodaodės, lesbietės ar Rytų europietės).
Feministinis postmodernizmas skeptiškai vertina bet kokius apibendrinimus, universalius principus, binarinę logiką (vyras – moteris), tuo keldamas abejones dėl lyčių skaičiaus, čia kaip pavyzdį galima paminėti transvestitus. Ar jie vyrai, ar moterys, ar tr
rečioji lytis? Tyrimo objektais tampa kultūrinių objektų (muzika, kūnas) bei jų reikšmių gamyba, paskirstymas, vartojimas ir mainai.
Feministai teigia, kad įvairių metodų sintezė socialinių mokslų tyrimams gali suteikti naują perspektyvą. A.J. Stewart siūlo šitokį metodą: pasirenkant tyrimo temą arba problemą, būtina kelti klausimą, kaip šis tyrimas padės moterims, ir kokios dar informacijos reikia norint teigiamai paveikti moterų gyvenimą. Tyrimo metu reikia jungti kiekybinius ir kokybinius metodus, laikytis lytinio neutralumo.
Kai jau žinoma, kas per dalykas tie feministiniai metodai, tai galiu teigti, kad jie tikrai egzistuoja socialiniuose moksluose, tokiuose kaip sociologija, etnografija, antropologija. Tiesa, reikia sutikti, kad taip buvo nevisada. Nauji įrodymai liudija, kad moterys turi savo lyties ideologijas, kurios nebuvo tinkamai užfiksuotos, kadangi ankstesnės etnografų kartos atstovai pirmiausia buvo vyrai ir ignoravo moterų požiūrį ar neįstengė jo sužinoti. Pavyzdžiui, tyrinėjant trobrianiečius (Melanezija), garsus etnografas Bronslawas Malinowskis padarė klaidų, nes neskyrė daug dėmesio moterų kultūrai, o kai trobrianiečius tyrė moteris Annette Weiner, ji pastebėjo, kad ne tik vyrai yra labiau priklausomi nuo žmonų dėl savo valdžios, bet ir pačios moterys pasirodė esančios daug svarbesnės bendruomenės gyvenime. A. Weiner teigia, kad tyrinėtojai (antropologai, sociologai, etnografai) per dažnai leido „vyrų politikai“ formuoti mąstymą, ir privertė klaidingai manyti, kad jei moterys neviešpatauja politinėje sąveikų sferoje, jų valdžia lieka mažareikšmė.
Faktas, kad daugumoje visuomenių vyrams paprastai priskiriami aktyvesni ir reikšmingesni vaidmenys negu moterų. Moterų politinį pavaldumą atspindi tai, kad jos sudaro tik 10% įstatymų leidybos institucijų narių ir 4% vyriausybių narių. 1993 metais tik 6 valstybių galvos buvo moterys .Vyrų dominavimas kai kuriose bendruomenėse yra labai negatyvus dalykas. Kaip pavyzdį noriu paminėti Naujosios Gvinėjos forių gentį: nėštumo metu moteris laikoma atskirai, kad „nekenktų „vyrams, dėl nesveiko kūdikio kalta tik ji, vyrams atitenka geriausias maistas, o moterims tik maisto likučiai, kas įtakoja didesnį moterų mirtingumą. Tačiau yra bendruomenių, kuriose pastebimas aukštas lyčių tarpusavio supratimo ir bendradarbiavimo lygmuo bei didelis moterų autoritetas ir galia. Tokia yra Zairo mbučių gentis, kurioje vaiko auklėjime abu tėvai vadovauja vienodai ir motinos žodis toks pat svarbus kaip ir tėvo. Šiuose tyrimuose buvo naudojamas ir feministinis empirizmas, ir standpoint teorijos, ir kokybiniai, ir kokybiniai metodai. Taigi, čia tik mažas pavyzdys, bet ir jo užtenka, kad matytume, jog feministiniai metodai tikrai egzistuoja, ir jų dėka nustatoma moters padėtis, vieta, galios bendruomenėje, šeimoje ar neoficialiojoje sferoje.

Feministės skundžiasi, kad visuomenėje, viešojoje sferoje dominuoja vyrai, ir čia tikrai su jomis sutinku, tik pasidarė įdomu, kodėl būtent vyrai. Daugelyje kulturų vyrai tiki esą dvasiškai pranašesni už moteris. Pastebimas aiškus vyrų tikslas išlaikyti monopoliją žinoti žmogaus kilmės mitus ir ritualus bei antgamtinių būtybių prigimtį. Didieji Graikijos, Romos, Mesopotamijos, Egipto, senovės Izraelio ir ištiso musulmonų ir indusų pasaulio šventikai buvo arba yra vyrai. Vyrai tradiciškai viešpatavo bažnytinei organizacijai visose pagrindinėse pasaulio religijose. Trys pagrindinės Vakarų civilizacijos religijos – krikščionybė, judaizmas ir islamas – pabrėžia vyriškojo prado pirmumą susikuriant pasauliui, o dievą kūrėją vadina „Jis“.

Karas, jo intensyvumas yra pagrindinis faktorius, sąlygojantis moterų padėtį. Vyrai kiekvienoje žmonių populiacijoje turi fizinį pranašumą moterų atžvilgiu, todėl būtent jie yra lavinami būti žiaurūs ir agresyvūs ( ir ne tik pirmykštėse bendruomenėse, taip pat, tik užslėpčiau tai vyksta ir civilizuotose visuomenėse). Civilizuotose valstybėse karo poveikis moterims nėra toks reikšmingas kaip pirmykštėse bendruomenėse, mat kariavimas čia jau yra profesionali specialybė. Šiuo atveju moters padėtis priklauso nuo anatominių lyčių skirtumų, suteikiančių pranašumą atliekant kurią nors svarbią gamybos fazę.
Fizinis pranašumas yra svarbiausias faktorius, nulėmęs vyrų dominavimą nuo žmonijos pradžios. Tik vyrams užteko jėgos dirbti kietą žemę arklu ir suvaldyti arklą traukiančius gyvulius. Gyvulius jie pradėjo naudoti kaip pagrindinę žemės transporto priemonę ir šios dėka įsigalėjo prekyboje ir tapo pirkliais. Būtent dėl prekybos, atsiradus raštui, vyrai tapo pirmaisiais raštininkais ir buhalteriais, o vėliau, kaip raštingoji lytis – filosofais, matematikais ir pan. Kadangi vyrai dėl savo lyties karingumo sudarė karines pajėgas, joms vadovavo, tai jie tapo ir „vyriausybine“ lytimi. Industrializmo epocha moterims vėl nesuteikė progos: po pradinio išnaudojimo fabrikuose ištekėjusios moterys buvo pašalintos iš darbo ir turėjo apsiriboti namų pareigomis, bei užtikrinti darbininkų klasės reprodukciją. Vyrai darbininkai palaikė šį procesą, kad apsaugotų savo privilegijas ir neliktų pavojaus jų atlyginimui. Pokyčių įvyko tik po II –ojo pasaulinio karo, kai sumažėjo darbo jėgos, ir moterys gaudavo mažai apmokamus, profsajungų nesaugomus informacijos ir paslaugų darbus.
Vystantis technologijoms, šiandienos gamybos būdui anatominiai ir fiziologiniai lyčių skirtumai tampa nebesvarbūs (Nūdienos pavyzdys – už JAV nacionalinį saugumą atsakinga moteris Condoliza Reiz). Moterų teisės didėja, o raumenų vertė mažėja. Vyrai tesia kovą už senų privilegijų išsaugojimą, bet nesėkmingai, kai moterys patenkino paslaugų ir informacijos darbuotojų poreikį, siūlydamos kompetentingą darbą už mažesnį negu vyrų atlyginimą (to irgi nereikia dramatizuoti, nes atlyginimai taip pat lygėja ir ateityje būs lygūs).Taigi, moterų teisių gynėjams nėra reikalo labai pergyventi ar kovoti už tas teises, nes moterų padėtis ir taip sparčiai gerėja natūraliai.

Lietuviškas požiūris į feminizmą, moterų tyrimus atsiskleidžia švietimo sistemoje. Knygoje „Lytiškumas ir švietimas: pažiūrų, stereotipų ir ugdymo turinio tyrimai“ aprašyti atlikti tyrimai, kurie parodo moterų padėtį Lietuvos švietimo sistemoje, taip pat mokinių ir mokytojų lytiniai stereotipai, studentų nuomonė apie lytį ir studijas.
Giedrį Purvaneckienė savo straipsnyje „ Moterų ir vyrų padėtis Lietuvos švietimo sistemoje“ atskleidžia vyrų ir moterų išsilavinimą ir padėtį švietimo sistemoje. Išaiškėjo, kad moterys įdeda daugiau pastangų pasiekti aukštesnį išsilavinimą nei vyrai: 1999 metais aukštesniosiose ir aukštosiose mokyklose moterys sudarė atitinkamai 65% ir 58% studijuojančiųjų skaičiaus. Mokytojos ir edukologines specialybes studijuoja net 78% moterų, mokyklose vėliau taip pat moterys sudaro daugumą, vis dėlto sprendimų priėmimo, švietimo politikos formavimo, simbolinės ir materialinės valdžios realizavimo lygmenyje dominuoja vyrai. Vidurinių mokyklų direktorės moterys sudaro tik 36,5% viso direktorių skaičiaus, o universitetuose moterų profesorių tėra tik 9,5%.
Straipsnyje „ Lytiškumo stereotipų raiška mokytojų ir mokinių populiacijose“ išryškėja ir tarp mokytojų ir tarp mokinių masinės sąmonės moto: „ vyrai – stiprūs agresyvūs, grubūs, jie valdo pasaulį, yra pašaukti dideliems darbams, o moterys yra geros, nuolankios, tačiau atsiribojusios, nusišalinusios nuo reikšmingų darbų“. Tyrimas patvirtino egzistuojant labai stiprius ir gilius (bemaž archetipinius) lytiškumo stereotipų mastus. Lytiškumo stereotipai vienodi buvo ir kaimų, ir miestelių, ir didmiesčių mokyklose. Daroma išvada, kad lytiškumo stereotipai egzistuoja kaip akcentuota, giluminė socialinė nuostata, vienodai plačiai paplitusi, kultūriškai – istoriškai įsišaknijusi bendrojoje gyventojų populiacijoje. Teigiama, kad mokykla ir mokytojas dar nėra pasirengę sudaryti moksleiviams šiuolaikišką ir krašto ideologinius politinius orientyrus bei ateities projekcijas atkiepiančią pasaulėžiūrinę ugdymosi ir saviugdos terpę. Net spėjama, kad „archainiai, reliktiniai lytiškumo stereotipai, esant socialinio išmokimo mechanizmui dėka ir toliau bus ne tik užkonservuojami, bet ir perkeliami į ateitį“. Iš tyrimo rezultatų autoriai ( G. Merkys, G. Purvaneckienė, J. Ruška, I. Kazlauskaitė ) daro išvadą, kad feminizmo ideologija ir pirmieji jos inspiruoti krašto teisinio, pasaulėžiūrinio ir kultūrinio emancipavimo žingsniai yra vakarietiškas implantas. Jis visuomeniškai yra vertingas, bet daugiau atitinkantis krašto modernizavimo ir europinės integracijos politiką, negu krašto gyventojų masinę sąmonę, tradicijas ir kultūrinį etninį mentalitetą.
Kad toks požiūris į feminizmą yra archaiškas mūsų tautoje, patvirtina kitas straipsnis. Knygoje „Feminizmas, visuomenė kultūra“ Zita Medišauskienė straipsnyje „Moters idealas Lietuvos konservatorių akimis (XIXa. vidurys)“ supažindina su XIX amžiaus visuomenės požiūriu į moteris. Lietuvos konservatoriai apie moteris mąstė šeimos požiūriu – šeima yra šventa, Dievo duota, moters vieta tik šeimoje, jos pareiga rūpintis giminės pratesimu, vaikais, jų auklėjimu. Tiesa, konservatorių tarpe kildavo ginčai dėl moters išsilavinimo: vieni, kaip Wladislavas Polubinskis, teigė, kad moterų išsilavinimas turi prilygti vyrų, nes moteris turi būti lygiavertė vyro partnerė, o kiti tuometėje spaudoje rašė ( kažkodėl prisistatydami slapyvardžiais) kad, „moteriai toks išsilavinimas (kaip vyrų) nereikalingas, o neretai net tampa kenksmingas. Moteris gilesnio mokslo nepakels“. Įdomu, kad tokiam požiūriui pritarė pačios moterys. Štai Celina Korevina anuometėje spaudoje teigė, kad moteris yra amžina vyro palydovė, vyras yra viskas (turtas, galia, šeima valstybė ir t.t.), moters pareiga būti nuolankiai ir paklusti vyrui( beje, čia dar vienas pavyzdys, kad jau tuo laiku buvo domimasi moterimis ir vyko diskusijos dėl jų padėties).
Toje pačioje knygoje Rasa Čepaitienė savo straipsnyje „Moterų istorijos transformacijos: praeities patirtis, ateities perspektyvos“ rašo, kad moterų istorija paliekama feministėms, ji nelaikoma rimtu dalyku. Jai dėstant Vilniaus universitete Vakarų istoriografijos kursą, pirmakursiai pastangas supažindinti su moterų istorija įvertino kaip feminizmo propagavimą. Beje, manau, kad tokios studijos kaip moterų istorija ar feminizmas universitete turėtų būti ne privalomi, o pasirenkami dalykai. Manau ,šie lietuviški tyrinėjimai paaiškina, kodėl Lietuvoje toks nepopuliarus feminizmas ir visa, kas su juo susiję.
Esė bandžiau parodyti moterų padėties kitimą ne vien socialiniuose moksluose, kuriuos feministiniai metodai pakeitė, bet ir visuomeniniame gyvenime, kuriame, kad ir prieš vyrų valią, moterys tampa lygios ir lygiateisės. Su tokia perspektyva feministėms nebereikėtų skųstis, o geriau patartina naudotis vadinamąja suomių „dviguba strategija“, kuri reiškia feministinio judėjimo dvilypumą – tiek moterų klausimus sprendžiančią veiklą (moterų judėjimai, moterų studijos, kitokios moterų grupės bei organizacijos), tiek integracija į valdančiąsias institucijas (valstybę, politines partijas, universitetus), mat Lietuvos atveju paminėti galiu tik Mariją Aušrinę Povilionienę.

Literatūra

1. Anu Koivunen, Marianne Liljeström „ Sprendžiamieji žodžiai 10 žingsnių feminizmo link“, 1998m.
2. „Feminizmas, visuomenė, kultūra“, 2001m.
3. „Lytiškumas ir švietimas: pažiūrų, stereotipų ir ugdymo turinio tyrimai“, 2001m.
4. Marvin Harris„ Kultūrinė antropologija“, 1998m.
5. „Антология гендерной теории“, 2000.

Leave a Comment