Karlas Marksas

TURINYS

ĮVADĖLĖ ………………………………………………..………………………………………3KARLO MARKSO ASMENYBĖ………………………………………………………….4K. MARksO POŽIŪRIS Į FILOSOFIJĄ …………………….…………………………5K. MARksO POŽIŪRIS Į RELIGIJĄ ……………………………………………….7LITERATŪRA ……………………………………………………………….……9ĮVADĖLĖMarksizmo šaknys slypi religijoje. Atsiradęs kaip mo¬dernybės „teisingumo ir lygybės visiems” siekio kul¬minacija, jis meistriškai prisitaikė prie proto ribų bei kintančio pasaulio pagrindinių poreikių. Iš tiesų, marksizmo ištakos glūdi Apšvietos epochos idėjoje, jog ideologija, kaip mokslas apie idėjas, užuot pa¬prasčiausiai pateikusi dar vieną mus supančio pa¬saulio interpretaciją, yra pajėgi jį keisti. Marksizme užkoduotas prometėjizmas ir tikėjimas pažanga da¬ro šią doktriną teisėta tiek Renesanso, tiek Apšvie¬tos epochos įpėdine. Modernieji politiniai bei mora¬liniai jausmai, į kuriuos marksizmas apeliuoja, su¬gestijuoja, jog klasikinis liberalizmas ir marksizmas turėjo būti draugais, jei ne dar daugiau – tikrais broliais.

1. KARLO MARKSO ASMENYBĖKarl Heinrich Marx (Karlas Marksas; 1818-1883) – vokiečių filosofas, politinis ekonomistas, politikos žurnalistas, vienas marksizmo ideologų. Buvo vienas iš jaunųjų hėgelininkų lyderių.Marksas laikomas svarbiausiu ankstyvojo darbininkų judėjimo mąstytoju, jo kūrybą reikėtų vertinti kartu su F.Engelso darbais, kuris daug prisidėjo prie politinės ekonomijos kritikos ir po K.Markso mirties publikavo jo paskutinius darbus (antrą ir trečią “Kapitalo” dalį).Marksas teorijos moksliškai pagrindė tarptautinį darbininkų judėjimą. vargu ar buvo kitas toks filosofas, taip atkreipęs visuomenės dėmęsį į joje egzistuojančių dalykų tarpusavio ryšius. Jo dialektinis bei istorinis materializmas tapo įtakingiausia šių laikų filosofine srove (marksizmu), kurią labiausiai išplėtojo ir panaudojo revoliucijai Leninas.K. MARKSO POŽIŪRIS Į FILOSOFIJĄFilosofija, kurią sukūrė Karlas Marksas (1818—1883) ir Frydrichas Engelsas (1820—1895), paremta labai aiškiu supratimu to, kad ir idealumas, ir materialumas, nors yra ir tos pačios realybės faktai, tačiau anaiptol netapatūs vienas kitam dalykai: priešingu atveju būtų nesuprantamas ir nepaaiškinamas nei pasaulio prieštaringumas, nei jo vienovė. K. Marksas ir F. Engelsas pirmąkart filosofijos istorijoje esmingai — nei ką sumenkindami, nei ką perdėdami — pabrėžė materialybės, kaip pasaulio aiškinimo principo, svarbą. Anksčiau visi, norėję pasaulį aiškinti materialybės pagrindu, materialumą taip suabsoliutindavo, kad idealumo tarsi ir nebelikdavo: pripažinti jis būdavo pripažįstamas (kaip kitaip paaiškinsi patį materialybės aiškinimą?— juk ne akmenys, o mintys verda galvoj!), tačiau mąstyme idealybė nedalyvaudavo kaip faktas, kaip mąstymo mąstymas. Šią aplinkybę K. Marksas visų pirma ir akcentuoja „Tezėse apie Fojerbachą”—nedideliame, bet ypač svarbiame kūrinyje marksizmo pagrindams suprasti. Jis sako: „Viso ligšiolinio materializmo — įskaitant ir fojerbachinį — pagrindinis trūkumas yra tas, kad daiktas, tikrovė, jutimiškumas imami tik objekto forma, arba stebėjimo forma, o ne kaip jutiminė žmogaus veikla, praktika, ne subjektyviai”. Marksas čia turi omeny tą ankstesniųjų materialistų klaidą, kad tai, kas apie materialybę suvokiama, laikoma pačia materialybę.

Kas iš tiesų yra protinga nebe grynose idealijose, o jų materialiuose atitikmenyse protą įžvelgusiam žmogui, K. Marksas pirmąkart suvokia, mąstydamas apie elementariausius žmogaus poreikius. Tai jis dar jaunystėje nusako irgi labai paprastai: kad galėtų kurti teorijas, žmogus visų pirma turi būti sotus, apsirengęs ir turėti būstą, turi gyventi — su kūnu ir krauju. Pats žmogaus buvimo faktas yra jo filosofavimo momentas. Filosofija, kaip ir religija, moralė, menas bei ki¬tos socialinės sąmonės formos, priklauso antstatui, kurio vienintelis raison d’Ėtre yra pateisinti egzistuo¬jančias bazės formas, t. y. socioekonominę formaci¬ją, jos gamybos būdą ir galios bei turto paskirstymo formas. Tuo pasakyta, jog klasinėje visuomenėje fi¬losofija yra tiesiog ideologijos dalis, o ideologija to¬kioje visuomenėje yra camera obscura pagal apibrė¬žimą. Todėl bet koks mėginimas reikšti abstraktaus universalizmo ar universalaus žmoniškumo poziciją yra iš principo klaidingas. Iš tiesų tai yra konkretus klasinis interesas, esminė varomoji jėga, stovinti už šio mėginimo ir besimaskuojanti universalizmu. Marksizmas atstovauja kraštutiniam epistemologiniam, moraliniam ir vertybiniam reliatyvizmui. Dar gerokai prieš kultūrinio reliatyvizmo, kaip dar¬binės metodologinės kultūrinių antropologų hipote¬zės, atsiradimą marksizmas buvo pirmoji moderni teorija, neigijusi žmogaus teisių universalumą. Mar-xas tai darė būdamas tvirtai įsitikinęs, kad tikrovėje nėra tokio dalyko kaip žmogaus prigimtis ir kad tai buvo paprasčiausiai klaidingos sąmonės apraiška, veidmainiškas abstraktaus humanizmo nepasitenki¬nimas, pats tapęs ideologizuotos sąmonės bei bur¬žuazinės moralės auka. 11-oji Marxo tezė Liudvikui Feuerbachui, apibrėžianti filosofijos vaidmenį ir vietą pasaulyje – „iki šiol fi¬losofai tik įvairiais būdais aiškino pasaulį; tačiau tiks¬las yra jį pakeisti” – išduoda Marxą buvus vėlyvu ir keistu Apšvietos pasikartojimu. Apšvietos epochos philosophes buvo užvaldęs siekis kurti idėjų bei viešųjų reikalų pasaulį. Jie troško veikiau pa¬keisti juos supantį pasaulį, nei jį paaiškinti. Marxas šia kryptimi pažengė kur kas toliau: jis sukūrė te¬oriją, tapusią sekuliariąja industrinio pasaulio kontrreligija. Marksizmas buvo ideokratija beveik nuo pat jo sukūrimo. Jis buvo sukurtas kaip viską apimanti teo¬rija, dėjusi pastangas paaiškinti visus galimus žmo¬giškojo pasaulio aspektus. Nė vienas tikrovės aspek¬tas neliko nepastebėtas. Marksizmas tvirtino atradęs istorijos ir socialinio vystymosi dėsnius. Apibūdinda¬mas mokslą bei technologiją kaip galingą būdą išsa¬miai atskleisti kūrybinį žmogaus, kaip rūšinės b…ūty¬bės, potencialą, o tuo pačiu ir kaip būdą pasiekti visuotinę laimę ir gerovę, marksizmas priskyrė sau mokslinio ir industrinio tikėjimo niekad nesibaigsian¬čia pažanga vaidmenį. Inicijuodamas naujas verty¬bes ir idėjas, jis apsiskelbė esąs nežemiška, prana¬šiška teorija, tuo paneigdamas bet kokios sąsajos su kitomis mąstymo sistemomis galimybę. Ieškodamas persilaužimo momento modernaus mąstymo istori¬joje, o kartu ir stengdamasis kvestionuoti moderni¬ąją filosofiją, kuriant tai, ką būtų galima pavadinti nesistemiškos filosofinės sistemos kūrimu, marksiz¬mas pasiūlė beveik visas sudedamąsias dalis, būtinas tokiam viską apimančiam projektui.K. MARKSO POŽIŪRIS Į RELIGIJĄ
Marxas religiją traktuoja kaip žmogaus savimonės susvetimėjimą ir išaukština prometėjiškąjį iššūkį dievams. Tačiau iš K. Marxo ateizmo jau išsilukštena idėja,jog Dievas yra todėl, kad pasaulis blogai sutvarkytas. Ši idėja paskatino Marxą peržngti tą ribą, kuri religiją skiria nuo politikos. Jai jau nenori kovoti vien su dangaus dievais – šiomis žmogaus fantazijos šmėklomis, o ieško tikro priešo: jis nori susigrumti su „žemės dievais“. Laisvė, kaip įsisąmoninta būtinybė, sutam¬pa su žmogaus egzistencijos – socialinio vystymosi ir istorijos – dėsnių supratimu. Be to, deterministinė laisvės koncepcija, kurią marksizmas paveldėjo iš Spi-nozos ir kurią Hėgelis perkėlė į racionalaus istori¬nio vyksmo kontekstą (šį Hėgelio veiksmą Marxas, nors ir perinterpretavęs, patvirtina), logiškai ir neišvengiamai vedė į imanentiškumo sakralizavimą. Tuo pačiu metu vyko ir formalus transcendentalumo eli¬minavimas iš religijos. Sakralumas, kaip ir religinis jausmas, buvo perkeltas iš dangaus į žemę ir patalpinti į šio pasaulio aplinką, o individualumas ištirp¬dytas „socialinėse jėgose”, t. y. sąmoninguose kolek¬tyviniuose istorijos veikėjuose.Marksizmas sukūrė pasaulį, kuriame viskas gali būti šventa, tačiau kai kurie dalykai yra šven-tesni už kitus. Sakralizuodamas žmogaus egzistencijos socioekonominę dimensiją, marksizmas veikiau paliko pasau¬lį be profaniškumo dimensijos, nei jį iš tiesų sakra¬lizavo. Jei Maxas Weberis manė eksperimentinį mokslą bei referentyvias žinias esant atsakingas už tai, ką jis apibūdina pasaulio atkerėjimo sąvoka, tai marksizmas apie tą patį kalba kaip apie galingiau¬sias pasaulio užkerėjimo jėgas (nors didysis Marxo siekis buvo kardinaliai priešingas). „Sakralizuodamas visus socialinio gyvenimo as¬pektus, o ypatingai darbą ir ekonominę sferą, marksizmas atėmė iš žmogaus kasdienybės sferą, į kurią žmogus pasinerdavo dvasinio vangumo lai¬kotarpiais ar sumažėjus religiniam įkarščiui. Įsi¬traukimas į kasdienius reikalus yra didelė palai¬ma tikėjimui: be laikino įsitraukimo į kasdienybę žmogus neištvertų nuolatinės įtampos ir daug pa¬stangų reikalaujančio, išganymą nešančio tikėji¬mo. Tačiau marksizme yra kitaip. Ekonominė veikla buvo sakralizuota, ji buvo kartu ir sakramentai, ir ti¬kėjimo išbandymo pagrindas”. Nepaisant ambicijų tapti tikrai moksline, racio¬nalia bei visuotinai galiojančia metodologija, mark¬sizmas iš tikrųjų yra pseudoracionalistinė istorijos interpretacija. Jo racionalizmas paremtas iracionaliu tikėjimu amžinais istorijos dėsniais ir gali veikiau įžiebti tikėjimą, nei pradėti teorinį tyrimą. Jis skati¬na personifikuoti istoriją bei jos anonimines, aklas ir kurčias jėgas, kurias apibūdina kaip sąmoningus kolektyvinius istorijos veikėjus. Dar svarbiau yra tai, kad maištas prieš nelygybę ir neteisybę, kurį mark¬sistai tvirtina esant jų pašaukimu, vargu ar gali būti priskirtas marksizmui kaip novatoriškas bruožas.

Literatūra

1. Aron R. The Century of Totai War. Boston, MA: Beacon Press, 1959.2. Dumont L. Essays on Individualistu: Modern Ideologyin Anthropological Perspective. London & Chicago Press, 111.: University of Chicago Press, 1986.3. Gellner E. Plough, Sword and Book: The Structure ofHuman History. London & Chicago, IL: University of Chicago Press, 1990.4. R. Ozolas „Pasakojimai apie filosofus ir filosofiją“,5. Marksas ir Engelsas: „Realų pasaulio protingumą kuria klasių kova“.6. K. Marksas „Ankstyvieji filosofijos raštai“, Vilnius, 19867. http://lt.wikipedia.org/wiki/Karlas_Marksas