Idelios valstybes vaizdavimas Platono ,,Valstybeje”

KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS
(Filosofijos katedra)

Idealios valstybės vaizdavimas Platono “Valstybėje”
REFERATAS

Turinys
1. Įvadas......................3
2. Būties, nebūties koncepcija...............3
3. Laiko suvokimas...................4
4. Sielų aukštumos ....................4
5. Valstybės idealizavimas.................5
6. Gėrio ir grožio samprata ................5
7. Valstybinės valdžios paskyrimas.............6
8. Valstybės klasių suskirstymas..............7
9. Padėtis ir teisės valstybėje.................9
10. Išvados......................10
11. Literatūra.....................11

1. Įvadas
Platonas (-428/427-348-347m.p.m.e.) sukūrė objektyviojo idealizmo sistemą, kurioje iki šiol ieškome viso idealizmo ištakų.Savo filosofiją jis priešpastatė Graikijoje vyravusiam materializmui, pasiekusiam aukščiausią lygą, Demokritui sukūrus alomizmo teoriją. Taip atsirado Platono ir Demokrito linijos filosofija, kurios iki šiol išreiškia kovą tarp materializmo ir idealizmo.
Platonas gimė tada, kai Atėnų politinė galia ir ekonominis bei kultūrinis gyvenimas buvo pasiekęs savo viiršūnę. Jo tėvai buvo turtingi ir kilmingi žmonės, todėl Platono kūrybai buvo sudarytos visos sąlygos. Tačiau Platonas, būdamas savo krašto patriotu, negalėjo nematyti vergovinės santvarkos prieštaravimų. Ypač tai išryškėjo Peloponeso karo (431-404 m.p.m.e.) metu. Jo sukeltos pasekmės buvo ryškiausia prieštaravimų išraiška. Tai matydamas ir išgyvendamas Platonas priėjo išvados, kad gyvenimą būtina pertvarkyti ir pagrįsti jį moksliškai. Jis ryžosi atskleisti būties esmę, išanalizuoti žmonių gyvenimą, kad parodytų atėniečiams, kokia turėtų būti valstybė. Tačiau būdamas aristokratiškos kilmės, Platonas visgi stengėsi pateisinti kilmingųjų žmonių iddeologiją, todėl jo teorija apie valstybę buvo labai prieštaringa ir netgi iliuziška.
Platono mokytoju buvo žymus to meto filosofas Sokratas. Jo mėgstamiausias teiginys: ”Aš žinau, kad nieko nežinau”.Sokratas globojo Platoną-tai buvo vienas iš geriausių jo mokinių..Platonas ilgą laiką naudojosi savo mokytojo id

dėjomis ir tezėmis, bet pabaigoje savo kūrybos, jų mąstysena ėmė skirtis. Ryškiausiai tai matoma kūriniuose: “Valstybė”, ”Parmeoridas”, ”Sofistas”, ”Politikas”, ”Įstatymai”.
2. Būties, nebūties koncepcija
Platono koncepcijos esmę sudaro dvi pasaulio koncepcijos.Pasaulis-iš prigimties dvilypis, :matomas – kintamų objektų pasaulis ir nematomas-anapusinių idėjų pasaulis. Jo tezė: “Medžiai atsiranda ir išnyksta, o medžio idėja lieka nekintama”. Jis darė išvadą, kad tik idėjų pasaulis yra tikroji būtis, o konkretūs daiktai – kažkoks vidurys tarp būties ir nebūties. Jie tik idėjų šešėliai. Platonas tikrovę suvokė tokią, kokia ji yra. Visų reiškinių, idėjų suma, pagal Platoną, – sudaro būtį. Platonas nepripažino muzikos, tapybos ir kito meno šakų. Pagal Platoną vienintelis menas – poezija. Poetu jis liko visą gyvenimą..Net filosofinėje kūryboje nesivaržė palyginimų, analogijos, dažnai gilindavosi į mitus, interpretuodavo juos, suteikdamas jiems simbolinę prasmę. Rašė daažniausiai dialogu, manydamas, kad tokia pasakojimo forma artimiausia gyvam žodžiui, o tai suteikia galimybę visoms mintims išreikšti.
Platonas galvojo, kad tikras žinojimas, pasiekiamas protu, sąvokomis, fiksuojant tai, kas daiktuose bendra ir pastovu. Jis ėmėsi plataus užmojo: teoriškai aiškinti būtį, pažinimą, žmonių gyvenimą.. Jei tikras žinojimas remiasi bendrybe ir tuo, kas nekinta, tai toks, anot Platono turėtų būti ir sąvokų objektas. Platonas pasuko dualizmo ir objektyvizmo keliu; be jutimais suvokiamų daiktų, pripažino ir savarankišką, amžiną, nekintančią būtį – idėjas. ”Amžiną ir neatsirandamą būtį” ji
is atskyrė nuo tos, kuri amžina tampa, bet niekados nepasiekia egzistencijos.Daikto atžvilgiu, idėja yra pirminė.
Platonas teigė, kad pasaulis – tai gėris.Priėjęs išvados, kad gėris – tai būtis, todėl blogis negali būti nebūtis. Toliau Platonas įsigilina į būties ir nebūties sąvokas ir supranta, kad daiktai būtimi būti negali, nes jie išnyksta ir vėl atsiranda. Todėl lieka tik daikto idėja, ji – būtis. O pati būtis – tikrumas, tvarka, teigiamumas, gėris.
Visa, kas yra, atsirado būčiai veikiant nebūtį. Nes, teigė Platonas, esame amžinai tarp būties ir nebūties prieštaravimų ir labai jaučiame nuolatinę pasaulio daiktuose veikiančią nebūties trauką ir visa siela veržiamės iš jos, iš šito daiktiškojo buvimo laikinybės į tikrojo – už daiktinio, nematerialaus, idealaus – buvimo amžinybės. Uždaiktiniame pasaulyje mums viską atskleidžia protas, čia nėra nieko laikino, čia viskas amžina, gražu ir gera.
3. Laiko suvokimas
Labai domi Platono koncepcija apie laiką: ”Laikas neturi pabaigos ir šia prasme jis panašus į begalybę, todėl pats laikas veda žmogų į amžinybę”.
4. Sielų aukštumos
Platonas sakė, kad žmogaus siela – jo lemtis. Nuo sielos priklauso žmogaus gyvenimas ir tai, kaip jis gyvens. Sielą su stipriu jusliniu pradu gavusius žmones, trauks paprastas daiktiškas gyvenimas – jis mylės žemę, darbą, šeimą.Impulsyvią sielą gavę žmonės turės polinkių, sieks kažko aukščiau, daugiau negu aprėpia akys, jiems rūpės žmonių, viso miesto, visos valstybės reikalai, jie bus linkę ve
eikti, tvarkyti. Arčiausiai idėjų sferos skriejusią sielą gavę žmonės bus įžvalgūs, apskaičiuoją, susivaldą, moką visas gyvenimo aplinkybes pakreipti norima linkme, t.y protingi.

5. Valstybės idealizavimas
Galų gale išnagrinėjęs visas galimas būties ir nebūties problemas, Platonas stabteli ties valstybe. Kokia žmonių gyvenimo tvarka gali bûti laikoma protinga?
Platonas teigė: “Tik tie, kurie neprieštarauja “ano pasaulio” tvarkai. svarbiausia, kad žmonės valstybėje gyventų pagal prigimtį. Todėl juslingas sielas gavusiems žmonėms geriausia užsiimti žemės darbais, amatais ir panašiais dalykais. Impulsyvias sielas turintiems žmonėms – geriausai kariauti. Protingas – toliaregiškiausi ir išmintingiausi – turi užsiimti tvarkos palaikymu- valdymu.
Platonas neatsitiktinai nukrypo į valstybės nagrinėjimą. Ne tik jis, bet ir dauguma graikų tapatindavo sąvokas geras žmogus ir pilietis.Tai būdavo identiškos sąvokos. Ankstesni mąstytojai taip pat bandė reikšti savo mintis valstybės klausimu. Bet jų siūlytos reformos būdavo labai nereikšmingos. Platonas ėmėsi platesnio užmojo: jis norėjo parodyti, kaip valstybė turėtų auklėti žmones – tobulus, dorus piliečius. Jo supratimu, kiekviena klasė turi vadovautis doro gyvenimo taisyklėmis. “Kiekviena valdžia, kadangi ji yra valdžia, turi omenyje gerovę ne kieno kito, o to, kas jai pavaldus, jos globojamai valstybiniu ir asmeniniu mąstu”.
6. Gėrio ir grožio samprata
Visuomenės auklėjime lemiamą vaidmenį turi gėrio ir grožio idėjų supratimai ir sekimas jomis. Jos turėtų suteikti tvirtumo švelnesnėms ir silpnesnėms natūroms, sušvelninti stipriąsias ir pernelyg ūmias. Gėrio id

dėja yra aukščiausias žinojimas, jis sąlygoja teisingumo ir visų kitų dorybių naudingumą ir tinkamumą. Žmogui reikia pažinti viską, o apie grožį ir gėrį net negalvoti. Todėl dauguma gėriu laiko malonumą, o subtilesni žmonės – supratimą. Tie, kurie taip mano, nemoka paaiškinti, kas yra supratimas, bet pagaliau būna priversti pasakyti, kad tai supratimas. Jie prikaišioja, kad nežinome kas yra gėris, paskui jie kalba su mumis tarsi su žinančiais ir vadina gėriu supratimą, ir tai, kas yra gera. Kai kurie žmonės gėriu laiko malonumą. Bet vėliau jie priversti pripažinti, jog esama ir netikusių malonumų. Gėrio siekia kiekviena siela, dėl jo ji viską daro; ji nujaučia, kad yra kažkas svarbaus, bet nesupranta ir nemoka apibrėžti kas tai yra. Ji negali tvirtai juo remtis, kaip visais kitais dalykais, todėl nepatiria naudos ir iš tų kitų dalykų. ”Tad tai, kas pažystamiems daiktams suteikia teisingumą, o žmogui – sugebėjimą pažinti, ir laikyti gėrio idėja – žinojimo ir tiesos pažinimo priežastimi. Bet jeigu gėrio idėją laikysi kažkuo dar gražesniu, galvosi teisingai. ”Teisinga yra žinojimą ir tiesą laikyti panašiu į gėrį. Pažintiems daiktams gėris suteikia pažinimą, buvimą ir esmę, nors pats gėris nėra būtis. Pasaulio, kurį galima pažinti riba yra gėrio idėja. Ji sunkiai įžiūrima, bet kai tik ją pamatai, peršasi išvada, kad ji yra viso to, kas teisinga ir gražu, priežastis. Platonas politiką glaudžiai susieja su morale: jo valstybės teorija savo turiniu prilygsta socialinei etikai.
7. Valstybės idealizavimas
Visą valstybinę valdžią Plotonas atiduoda turtingiesiems. Tokią santvarką Plotonas pavadino oligarchija – “valdo turtingieji, o neturtingieji valdyme nedalyvauja”.Tačiau šią santvarką gali sužlugdyti patys valdantieji, kovodami dėl vietos valdžioje, garbindami turtus.Tai labai smukdo jų dorovę. Nusikaltimai, vagystės ir visokios niekšybės kelia neturtingųjų pasipiktinimą ir priveda prie sukilimo. Kai neturtingieji laimi, valstybėje įsigali demokratija, kuri Platonui atrodo artima anarchijai. Šį teiginį panaudodavo ir vėlesni sociologai, kurie buvo nusiteikę prieš demokratinę santvarką. Anot Platono, per didelė laisvė ne tik atskiria žmogų, bet ir valstybę atveda į vergiją, nes tuo pat metu ruošiama palanki dirva tironijai.
Todėl Platonas imasi sukurti idealios valstybės modelį. Modelį, kuris prilygtų žmogaus sielai, kad kiekvienas, gyvenantis tokioje valstybėje, jaustų pareigą pasitarnauti jos labui. Todėl tobulą valstybę turėtų apibūdinti keturios pagrindinės dorybės: išmintis, drąsa, susivaldymas ir teisingumas.

8. Valstybės klasių suskirstymas
Platonas teigė: “Valdovas niekada nevaldo savo gerovei, bet tik didžiausiai pavaldinių gerovei”. Teisingumas – utopinės Platono valstybės pagrindinis bruožas. Teisingumas reikalauja, kad kiekvienas dirbtų kas jam priklauso, tačiau ne daugiau. Taip suformuluotas valdymo principas aiškiai įgyja ekonominį, politinį, socialinį ir moralinį aspektą..Valstybė , suprasdama, kad kiekvienas darbas atliekamas geriau, greičiau ir kai jį dirba tas, kas yra jam paruoštas ir turi tam sugebėjimų.Vieni augina gyvulius, gamina maisto produktus, rūbus, apavą, kiti – įrankius, treti gina kraštą ir jį valdo.Tai buvo įdomi ir teisinga Antikos laikais gimusi mintis.Tačiau Platonas ją traktavo vien iš vartotojo pozicijos.Darbininkas esą pritaikomas prie darbo. Platonas manė, kad visuomenėje yra trys klasės, kurios analogiškos sielos pradams.
Didžiausia klasė – gamintojai.Jo didžiausia dorybė – susivaldymas.Ją sudaro valstiečiai, amatininkai, pirkliai.Pagal Platoną – tai žemiausia klasė.Jis supranta, kad gamintojai – tai valstybės piliečiai ir jie yra būtini tam, kad galėtų veikti gynėjai ir valdovai.Gamintojai, anot Platono, negali būti protingi.Todėl juos būtina mokyti gerbti moralę bei įstatymus ir jų laikytis.
Gynėjai – aukštesnė klasė už gamintojus. Karių dorybė – drąsa.Jiems būtina iniciatyva ir protas. Todėl jie turi rimtai mokytis gimnastikos, muzikos ir matematikos.Gynėjų pareiga – apginti valstybę nuo išorės ir vidaus priešų.Iš gynėjų išsiskiria valdovai – filosofai, kurie su pamėgimu siekia tiesos. “Kai valstybės valdovais taps tikri filosofai, ar jų būtų keletas, ar nors vienas, o į dabartinę pagarbą jie žiūrės iš aukšto, laikydami ją žema ir nieko verta, ir labai vertins tvarkingumą ir tą garbę, kuri bus susijusi su juo, bet labiausiai ir aukčiausiai vertins teisingumą jo laikysis, tarnaudami jam ir jį skleisdami, jie sukurs savo valstybę”.Valdovai filosofai turi bûti įvairiapusiškai apsišvietę, išsimokslinę ir be perstojo vien tik gilintis į mokslą .Jų būdingiausias bruožas – išmintis.Valdovams reikia viską išmanyti, sugebėti įvertinti kiekvieną situaciją ir parinkti teisingiausius sprendimus.Už tai jie turi būti atleisti nuo visų žemiškųjų rūpesčių, visuomenė pati turi sudaryti sąlygas jiems galvoti, o jie visuomenei atsilygins valdymu, užtikrinančiu valstybės gerovę.Filosofų troškimai turi būti stipriai nukreipti į žinių kaupimą ir panašius dalykus, teikti malonumą sielai, o kūno malonumų jis turi atsisakyti. Jeigu jis ne dedasi, bet iš tikrųjų yra filosofas, tai jis jokiu būdu nesieks turtų, nes turtai ir prabanga, kuriems įsigyti dedama tiek pastangų, tinka kam nori, tik ne filosofui.
Platonas supranta, kad valstybę turi valdyti tik geri žmonës.Todėl reikia žmogaus, kuris, be kita ko, būtų rarnios prigimties ir pasižymėtų įgimtu proto subtilumu – šitai įgalintų ją suvokti būties esmę.Bet tokie žmonės atsisako valdyti valstybę dėl to, kad nenori vadintis nei samdiniais, viešai gaudami atlyginimą už valdymą, nei vagimis, slapta bežarstančius jos naudą; savo ruožtu ir garbė jų netraukia, nes jie negarbėtroškos. Platonas suabejoja ar geri ir rimti žmonės valdo valstybę savo noru. Štai jo teiginys: “Man atrodo, kad rimti žmonės, patekę į valdžią ir valdo tik dėl to, kad neturi galimybės tą dalyką pavesti kam nors kitam, kuris būtų geresnis nei jie arba į juos panašius”. Klasės Platonas utopinėje valstybėje viena nuo kitos griežtai atskirtos. Platonas, pasitelkdamas į pagalbą mitą, lygina jas su metalais:valdovai – tai auksas, gynėjai sidabras, gamintojai – geležis arba varis. Platonas ypač bijo, kad žemesniojo sluoksnio žmonės nepareikštų noro valdyti. Jo nuomone, dar nedidelė bėda, jei dailidė imasi batsiuvio darbo, o batsiuvys dailidės, žymiai blogiau, jei koks praturtėjęs verslininkas įsigeistų užsiimti karo dalykais arba tvarkyti valstybę. Toks kišimasis ne į savo reikalus valstybei būtų pražūtingas. Utopijos klasių pobūdį sušvelnina nebent tai, kad priklausomybę klasei čia turi apspręsti ne kilmė, o moralinės ir dvasinės savybės. Jei amatininko šeimoje gimtų jaunuolis su “aukso” ar “sidabro” priemaišomis, tai jis turėtų priklausyti gynëjų arba valdovų klasei. Bet jei jaunuolio krūtinėje pasirodytų besąs “geležis” ar “varis”, jis atsidurtų gamintojų klasėje, nors ir kažin kas būtų jo tėvai. Mokymo ir auklėjimo metu jie atrenka tuos, kurie tinka aukštesnėms klasėms. Valstybė turi užtikrinti visų valstybėje gyvenančių žmonių sąmoningumą. Iš prigimties neprotingas žmogus nesupras filosofų nurodinëjamų protingo gyvenimo pranašumų. Be to, protingas gyvenimas reikalaus aukotis, būti nesavanaudiškam, tuo tarpu juslinga iš prigimties siela žmogų stums į godumą, gobšumą ir mėgavimąsi gyvenimo gėrybėmis. Anot Platono, “mažiausiai siekia valdžios tie, kuriems dera valdyti, ten valstybę valdoma visų geriausiai ir visai nėra kivirčų, visai kitaip būna valstybėje, kur valdantieji nusiteikę kitaip”. Taip, sako Platonas, retas žmogus, o ypač iš žemesniųjų sluoksnių, sugebės laisva valia gyventi dorą gyvenimą. “Juk tikroje valstybėje valdys tik tie, kurie iš tikrųjų turtingi, ir ne auksu, o tuo, kuo privalo būti turtingas laimingasis, dorybingu ir protingu gyvenimu. Jei nuskurdėliai ir beturčiai siekia visuomenės gerovės, tikėdamiesi išplėšti iš ten sau kąsnį, tada negali būti gerovės. Valdžia tampa kažkuo, dėl ko galima ginčytis, o panašaus pobūdžio naminiai, vidiniai karai žudo ir dalyvaujančius juose kitus piliečius”.Todėl, teigia Platonas, visuomenė turi susikurti ne tik moralės normas, bet ir įstatymus- kiekvienam gyvenimo atvejui vertinti tinkamas protu nustatytas taisykles, kurių visi žmonës privalo laikytis netgi tada, jei ir labai norėtų jų nepaisyti.
9. Padėtis ir teisės valstybėje
Platono valstybėje aukštesnės klasės “gauna” išskirtinę padėtį Tie mokslo vyrai turi žinių. Tik jie sugeba operuoti idėjomis ir supranta tikrąjį gėrį. “Valstybei valdyti netinka tiek neapsišvietę ir nesusigaudą tiesoje žmonės, tiek ir tie, kuriems visą gyvenimą lemta tobulintis, – pirmieji dėl to, kad jų gyvenime nėra vieno tikslo, kurio siekdami jie turėtų veikti, kad nepadarytų asmeniniame arba visuomeniniame gyvenime klaidų, o antroji- dėl to, kad jie ims veikti gera valia, manydami, jog jau gyvendami persikėlė į laimingųjų salą”.
Utopinės valstybės vadovai turi neribotas teises: skelbia karus, poruoja jaunuolius, seka, kad jaunimas augtų harmoningas kūnu ir dvasia. Platonas leidžia valdovams net meluoti, jei to prireikia valstybei. Tačiau ir aukštesniųjų klasių narių gyvenimas ir privilegijos gali pasirodyti tariamos. Tų klasių narių gyvenimas taip pat pajungiamas idėjai įgyvendinti. Asmeniniai jų interesai ignoruojami arba pateisinami tik tiek, kiek jie netrukdo idėjai. Valdovas turi “priversti savo dvasinį žvilgsnį nukreipti, ir pažvelgti į tai, ką jiems duoda šviesa, o patiems pastebėjus gera, ją imti pavyzdžiu ir sutvarkyti valstybę, ir atskirus asmenis, taip pat kiekvieną save- visam likusiam savo gyvenimui”. Didesnę laiko dalį jie turi praleisti filosofuodami.Atėjus laikui jie turi imti valdyti valstybę savo noru, o ne iš pareigos. Platonas nėra nusistatęs prieš moterį- valdovę. “Moteris, kurios iš prigimties linkusios šiam reikalui”, Platonas linkęs leisti prie valdymo.

Deja, Platonas mano, kad valdovai ir gynėjai neturi turėti savo nuosavybės. Jis teigia, kad asmeninė nuosavybė, pomėgis daiktams ir kam kitam, atitrauks juos nuo valstybinių interesų, aukštesnių tikslų siekimo. Todėl gynėjai- vyrai ir moterys- gyvena bendrose stovyklose, bendrai mokosi ir bendrai dirba. Niekas nežino savo vaikų, vaikai- tėvų. Kiekvienas jaunuolis vyresnės kartos vyrą vadina tėvu, o vyresnis žmogus kiekvieną jaunuolį myli ir auklėja kaip savo sūnų. Tik šitaip valstybė ir teišgalėtų grupuoti žmones, kuriais naudotųsi kaip priemonėmis “vadinasi, jie nuolat auklėja žmones, panašius į save, ir juos paliks sergėti valstybę vietoje savęs, o patys pasitrauks į laimingųjų salą ir ten gyvens”.

10. Išvados

Taip Platonas apibūdina idealios valstybės modelį ir išdėsto jį savo daugiatomiame veikale “Valstybë”.Tai vienas iš stambiausių Platono dialogų Jį sudaro dešimt knygų.Visas veikalas, tai ištisas Sokrato pasakojimas apie diskusiją teisingumo klausimais, įvykusią oratoriaus Kefalo namuose Pirėjuje.
Platonas valstybės projektą kūrė graikams.Tai nenuostabu.Juk jis norėjo, kad gimtasis miestas – valstybė klestėtų .Kurdamas utopinės valstybės planą, jis galvojo apie nedidelės apimties miestą – valstybę. Tačiau Graikijoje šio projekto planas negalėjo rasti pritarimo.Miestai – valstybės jau buvo atgyvenę savo laiką .Artėjo imperijų laikotarpiai. O imperijos, kaip žinia apimdavo ištisus miestus, į jų sudėtį įeidavo netgi žkariautos valstybės .Žiūrint iš kitos pusės, būtent iš ekonominės, Graikija dar buvo labai toli nuo to, kad jos gyvenimą galima būtų tvarkyti moksliniais pagrindais.Platonas valstybės idėją atplėšė nuo ekonominės krašto struktūros.Nors, tiesą sakant, Graikijos ekonomika ir iš vis ekonomika neturėjo Platono veikale svarbios vietos.Platonas daugiau rėmėsi dvasine ir politine sfera..Todėl nieko nuostabaus, kad valstybės teoriją suabsoliutino ir net mistifikavo, pajungdamas jai žmogų ir visas jo kūrybines galias.Vieninteliu teisingumo kriterijumi jis pripažino protą, palikdamas ją valdovo dispozicijai.Platono veikalas ir jo sukurtoji utopinė valstybė turi didelę istorinę reikšmę .Pagal ją mes galime sekti Platono objektyvaus idealizmo kreive.Nesvarbu, kad toji valstybė negalėjo prigyti tų laikų Graikijoje, ir kad jos modelis atvertų kelią vienvaldystei ir despotizmui. Platonas savo veikale sugebėjo “labai taikliai užčiuopti kai kurias iki šiol aktualias problemas”.

Naudota literatūra

1. Platonas Valstybė, Vilnius,- Mintis 1981m.

Leave a Comment