hermeneutikos sąsaja su filosofija

1. H.G.Gadameris aiškina teksto skaitymą kaip mūsų pasaulio plėtrą, ne tik kaip pažinimą. Jis teigia, kad tekstas turi būti suprastas, kaip hermeneutinė sąvoka, tai reiškia, kad jis matomas ne kaip galutinis produktas. Jei nevisiškai suprantame tekstą, tada vyksta nuolatinis dialogas. Kai mes kažko nesuprantame, bandome tai įsisavinti ir taip vyksta supratimas.

H.G.Gadameris nesutinka, kad istorikas tradiciją gali nagrinėti kaip nepriklausomas tyrinėtojas, pats nebūdamas tradicijos įtakoje. Jo veikla irgi determinuota tradicijos ir todėl universalus pažinimas, interpretacija nepriklausanti nuo tradicijos neįmanoma. Istorinis pažinimas kaaip ir bet koks kitas pažinimas visada vyksta ratu. Tas ratas turi ontologinį pobūdį ir jo išsilaisvinti neįmanoma. Jis atsiranda todėl, kad būtis yra laikas, kad neįmanoma per-engti laiko ribų ir stebėti istoriją iš šalies. Tirdamas istoriją jis neišeina už jos ribų, o tik juda tradicijos rate. Nagrinėdamas kokį istorinį tekstą, istorikas apie tekstą turi išankstinį sprendimą, kuris yra nulemtas tradicijos, kurioje jis gyvena ir mąsto. Tirdamas tekstą jis gali pakoreguoti išankstinį sprendimą, tačiau niekada negali išsilaisvinti nuo pagrindinių prielaidų. Žmmogaus patirtis baigtinė, o tai mąstymą be prielaidų daro neįmanomą.

2. Prasidėjus visuotiniam Europos provincialėjimui, dėl Pirmojo pasaulinio karo, žuvo neokantizmas, todėl buvo pradėta ieškoti naujų orietacijų dezorientuotame pasaulyje. Vokietijoje viešpatavo ekspresionizmas gyvenime ir mene.
Abejonę dėl filosofijos pretenzijos į tiesą atremti meno tiesa ne

ebuvo patenkinama išeitis. Visų pirma, meno liudijimas per stiprus, nes tikėti mokslo pažanga vertinant mokslo viršūnes negalima vadovautis. Antra, meno liudijimas per silpnas – menas paslepia savo įkūnytą tiesą nuo sąvokos. Šiaip ar taip, meno ir didžiųjų filosofų ištaros kėlė pretenzijas į tiesą. Tuo laikotarpiu Vokietijoje tai buvo vadinama „egzistencialumu“. Buvo kalbama apie tiesą, kurią turi patvirtinti savosios egzistencijos betarpiškumas ir nepakeičiamumas. Nietzsche estatiškai kritikavo savimonės iliuzijas. Tačiau kur buvo mąstytojas, kurio filosofijnė jėga prilygtų šiems akstinams?
Ir čia, Heideggerio dėka paaiškėjo, kad mes dabar tik galime „pakartoti“ graikų filosofavimą. Ardydamas metafiziką, Heideggeris taikė sąmonės idealizmą ir jo ištakas graikų metafizikoje. Jo kritika nepraleido ir teologijos krikščioniškumo, ir filosofijos moksliškumo. Iš Platono ir Aristotelio galime išmokti, kad bet koks filosofinis mąstymas yra gilesnis piirmapradės pasaulio patirties apmąstymas ir kad jis stengiasi iki galo apmąstyti kalbos suvokimo ir vaizduotės galią. Platono dialoguose matome, kad ne kiekvienam galima mąstyti ir kalbėti tą patį, kad pokalbis tik tuomet įgyja egzistencinę prasmę, kai yra „egzistuojantis mąstytojas“, kuris kalbėdamas, tylėdamas ir klausdamas palaiko minties judėjimą. Bėgimas į žodžius, kurį pirmasis išpažįsta Sokratas, yra susijęs su kritinio mąstymo posūkiu į ataskaitos davimą: norėti žinoti, kas sakoma, pagalvoti į ką yra nukreiptas pokalbis.
H. G. Gadameris kurdamas filosofinė hermeneutiką išsiaiškino, kad išeities taškas yra me
eno ir „suprantančių“ mokslų patirtis. Tai du patirties būdai, kuriuose dalyvauja mūsų pačių būties suvokimas. Estetinė ir istorinė sąmonė yra susvetimėjusios istoriškosios būties fone, dėl to negalima suprasti istorijos ir meno pirmapradės patirties.
Svarbiausia – rasti bendrą kalbą, kuri „žaistų“ tarp kalbančiųjų taip, kad jie galėtų susitarti, todėl santaros galimybės negalima paneigti. Mokantis svetimų kalbų įgyjamas pasaulio pažinimas. Bet kokia patirtis atsiranda nuo pažinimo. Tradicija nėra mūsų pasaulio patirties dalinė sritis. Mums perduodamas pasaulis yra paveldėtas. Visur, kur patiriamas pasaulis, svetimumas išnyksta.
Filosofavimas neprasideda nuo nulio, jis kyla iš sakymo to, kas turėta omenyje ir iš šnekos, pagrįstos bendrais dalykais. Didelį vaidmenį vaidina praktinis pažinimas, kuris ir yra tikrasis filosofijos uždavinys.

3. Įtarumo hermenautikos įtvirtintojais jis laiko Marksą, Nietzschę ir Freudą. Per pastaruosius du dešimtmečius įtarumo hermeneutika tapo ypatingai dominuojanti. Ja buvo norima pasakyti, kad vietoj iliuzinių laisvės formų iš tikro klestėjo tik vartotojiškoji laisvė, kurią slapta kontroliavo kapitalistinės jėgos ir kuri žymiai labiau apribojo žmogaus elgesį nei jo mintis. Kraštutinis kairysis kritinis požiūris į kultūros politiką įtarumo hermeneutikoje yra išlikęs iki šiol. Laikantis tokio požiūrio, ir hermeneutika, ir fenomenologija remiasi subjekto-objekto perskyra. Hermeneutikoje faktui prasmę suteikia jį interpretuojantis subjektas, fenomenologijoje faktas jį patiriančiam subjektui pasirodo kaip akivaizdybė. Aiškinimas niekada negali būti objektyvus. Jis nuo pat pr
radžių tendencingas. Tačiau aiškinimas yra istorijos mokslų metodas, ir jei jis iš pat pradžių kryptingas, tai istorija kaip mokslas, t.y., kaip objektyviai vykstančių įvykių ir jų dėsningumų tyrimas, tampa negalima. Tokiu būdu bet koks istorinis tyrimas neišvengiamai patenka į ydingą ratą: jis jau iš anksto numato tai, ką jam reikia įrodyti, taip sugriaudamas mokslinio įrodymo principą. Jau ankstesnieji hermeneutikai buvo susidūrę su šia problema. Tačiau jiems pirmiausia rūpėjo išvengti šio rato ir istoriją padaryti grynu, nuo prielaidų nepriklausančiu mokslu. Tačiau Heideggeris ne tik nesipriešina šiam ydingam supratimo ratui, bet ir teigia, kad tam ir nereikia priešintis. Nagrinėdamas pažinimo rato problemą, Heideggeris pastebi, kad rato struktūrą turi ne tik istorinis, bet ir bet koks pažinimas apskritai. Būtis yra ratas, dėl to ir visas pažinimas vyksta ratu. Žmogus, klausdamas apie būtį, jau vienaip ar kitaip randa save ją suprantantį, artikuliuojantį. Šis išankstinis supratimas reikalingas tam, kad suprastume kiekvieną paskirą prasmę, kad galėtume judėti hermeneutiniame rate. Judėjimą hermeneutiniame rate Heideggeris suprato kitaip nei Schleiermacheris. Kai pastarasis ieškojo būdų, kaip iš jo išeiti, Heideggeris teigė, kad svarbiausia teisingai į jį įeiti. Mąstymą veikiančios išankstinės prielaidos nėra išmonės ar populiarios sąvokos. Heideggeris tvirtina, kad bet koks pasaulio pažinimas turi rato struktūrą. Heideggeris įveikia subjekto – objekto perskyrą ir pa
arodo, kad žmogiškoji būtis visų pirma yra būtis – pasaulyje. Tai reiškia, kad žmogaus ir pasaulio santykis iš prigimties yra hermeneutiškas. Tai, kad žmogaus egzistencija yra hermeneutiška, reiškia, kad ir pasaulis nuolatos yra aiškinamas ir interpretuojamas. Pats Heideggeris atskirai nenagrinėjo metodo problemos. Baconas tikėjo, kad natūraliąsias interpretacijas galima atskleisti analizės metodu. Skirtingai nei gamtos, humanitariniai mokslai negali būti aiškinami pagal tyrimo ir progreso sampratą. Tai įrodo faktas, kad didieji pasiekimai humanitariniuose moksluose niekada nepasensta. Gadameris nesutinka, kad istorikas tradiciją gali nagrinėti kaip nepriklausomas tyrinėtojas, pats nebūdamas tradicijos įtakoje. Jo veikla irgi yra determinuota tradicijos ir todėl universalus pažinimas, interpretacija, nepriklausanti nuo tradicijos, neįmanoma. Istorinis pažinimas, kaip ir bet koks kitas pažinimas, visada vyksta ratu. Tas ratas turi ontologinį pobūdį ir iš jo išsilaisvinti neįmanoma. Jis atsiranda dėl to, kad būtis yra laikas, kad neįmanoma peržengti laiko ribų ir stebėti istoriją iš šalies. Tirdamas istoriją, jis neišeina už jos ribų, o tik juda tradicijos rate. Nagrinėdamas kokį nors istorinį tekstą, istorikas apie tą tekstą jau turi „išankstinį sprendimą“ arba prietarą, kuris yra nulemtas tradicijos, kurioje jis gyvena ir mąsto. Tirdamas tekstą, jis gali tik pakoreguoti šį išankstinį sprendimą, tačiau niekada negali išsilaisvinti nuo pradinių prielaidų, nes jos yra tyrinėtoją veikiančios tradicijos dalis. Mąstymas be prielaidų – tai tik racionalizmo fikcija, ir ji atkrinta kartu su savo amžinumo pėdsakais asmenyje. Žmogaus patirtis baigtinė, o tai mąstymą be prielaidų daro neįmanomą. Mąstymas visada prasideda nuo prielaidos, ir ta prielaida yra interpretatoriaus „išankstinis sprendimas“. „Tikras istorinis mąstymas privalo atsižvelgti į savo paties istoriškumą. Tikrasis istorinis objektas nėra joks objektas, o santykis, kuris konstituoja istorinę realybę ir istorinio supratimo realybę. Kuris tyrinėja istoriją pats yra veikiamas istorijos, todėl turi atsižvelgti į savo istoriškumą”. Sąmonė, kuri yra veikiama istorijos yra hermeneutinės situacijos sąmonė. Išsiugdyti situacijos supratimą yra sudėtinga užduotis. Objektyviai pažinti situacijos neįmanoma, nes mes patys esame situacijoje. Tai reiškia, kad mūsų situacijos supratimas yra subjektyvus. Visiškai pažinti situacijos neįmanoma, taigi ir aiškinti ją yra nepabaigiama užduotis. Tas pats tinka ir hermeneutinei situacijai – t.y., situacijai, kurioje mes aptinkame save tradicijos, kurią mėginame suprasti, atžvilgiu. Situacijos sąvoką Gadameriui geriausiai išreiškia „horizonto“ sąvoka: „Horizontas yra akiratis, kuris apima viską, ką galima pamatyti iš tam tikros pozicijos“.

4. Postmoderniojo mąstymo tyrinėjimų laukas lietuvių filosofijoje dar nėra labai platus, todėl kiekvienas bandymas tai daryti džiugina. V. Rubavičiaus knyga Postmodernusis diskursas: filosofinė hermeneutika, dekonstrukcija, menas, regis, puikiai įsilieja į šių tyrinėjimų tarpą. Kaip prasitaria pats autorius, knygoje esama kelių probleminių plotmių hermeneutikos, scientistinio pasaulėvaizdžio kritikos, dekonstrukcijos, postmoderniojo diskurso, meno gvildenimo. Tokia gausa, be jokios abejonės, rodo autoriaus atvirumą įvairovei, tačiau neišvengiamai grasina fragmentiškumu. Nors knygos pavadinimas akivaizdžiai byloja, jog pagrindinė tyrinėjimų ašis bus postmodernusis diskursas, tačiau, mūsų manymu, jis [pavadinimas] šiek tiek klaidina. Filosofinė hermeneutika yra ta raudona plonytė linija, kuri tęsiasi per visas problemines erdves. Įvardyti šią knygą kaip polemiką tarp filosofi nės hermeneutikos ir postmoderniojo mąstymo ar filosofinės hermeneutikos ir dekonstrukcijos būtų kiek per drąsu. Postmodernusis mąstymas, dekonstruodamas, o kartais ir tiesiog atmesdamas metafizinę Vakarų tradiciją bei filosofinį Naujųjų laikų racionalumą, užtemdo filosofinės hermeneutikos tradiciją, iš kurios jis ir kyla. Kitaip tariant, filosofinei hermeneutikai skelbiamas negailestingas nuosprendis – ji metafiziška. Kuo gi grindžiamas šis metafiziškumas? Priežastis slypi supaprastintame požiūryje į teksto interpretavimo tikslą. Kai kurių postmoderniojo mąstymo atstovų teigimu, šis tikslas yra išsiaiškinti tikrąją teksto prasmę. Siekdamas parodyti filosofinės hermeneutikos reikšmingumą postmoderniajam diskursui bei pastarojo visokių atsiribojimų sąlygiškumą, V. Rubavičius atskleidžia filosofinės hermeneutikos poveikį XX a. filosofijai (jo žodžiais tariant, „filosofijos hermeneutėjimą“), postmoderniojo diskurso ir filosofinės hermeneutikos tradicijos sąsajas. Kreipiamasi į humanitarinių mokslų, meno kūrinio bei kalbos patirtį.

LITERATŪRA:

1. Ricoeur P. „Egzistencija ir hermeneutika. Interpretacijų konfliktas“. Vilnius, Baltos lankos, 2001
2. Grondin J. „Filosofinės hermeneutikos įvadas“. Vilnius, Aidai, 2003
3. Prieiga prie interneto http://lt.wikipedia.org/wiki/
4. Gadamer H. G. „Istorija. Menas. Kalba.“ Vilnius, 1999
5. Rubavičius V. „Post-modernusis diskursas: filosofinė hermeneutika, rekonstrukcija, menas“. Vilnius, 2003

Leave a Comment