Helvecijus ir Didro

Trumpas prancūzų materialistų filosofinių pažiūrų apibūdinimas

“Kiekvienos tautos gyvenime yra tokių momentų, kai žodis “susipratęs” yra žodžio “bailys” sinonimas ir kai valdžiai ištikimu laikomas tik vergiškai parašytas veikalas” (Helvecijus, “Apie žmogų” [Del’homme] knygos pratarmė).Kad galėtume teisingai įvertinti XVIII amžiaus prancūzų materialistų kūrybą ir pedagogines pažiūras, jų kategoriškumą, reikia žinoti, kokiomis istorinėmis aplinkybėmis šie kūriniai buvo parašyti. Daugelis to meto materialistų parašytuose veikaluose skelbtų minčių šiuo metu atrodo savaime suprantamos, arba pernelyg kategoriškos, ar, pagaliau, mes galime su jomis visiškai nesutikti, tačiau tuo metu, ikirevoliucinėje Prancūzijoje (didžioji Prancūzijos buržuazinė revoliucija įvyko 1789–1794 metais, t. y. praėjus 18 metų po K. A. Helvecijaus ir 5 metams po D. Didro mirties) jos buvo iš tiesų naujos ir revoliucingos. Ypatingai revoliucingos tuo metu atrodė K. A. Helvecijaus ir D. Didro pedagoginės idėjos. Prancūzų materialistų filosofinės ir auklėjamosios sistemos yra organiškai tarpusavyje susijusios. Šią aplinkybę patvirtina tas teiginys, kad prancūzų materializmas susiformavo naujų visuomeninių jėgų kovos su senomis jėgomis metu. Tuo reikėtų paaiškinti ir aistringą materialistų veikalų pobūdį, sarkastinį požiūtrį į senosios visuomenės atstovus. Prancūzų materialistų veikaluose žmogus su visais savo aukštaisiais reikalais, žemiškomis aistromis ir pergyvenimais yra dėmesio centre. Neveltui vieno pagrindinių materialistų – K. A. Helvecijaus svarbiausias veikalas turi pavadinimą “Apie žmogų, jo protinius gabumus ir jo auklėjimą”. Vadinasi, žmogus ir jo auklėjimas užima daug vietos materialistų švietėjų veikaluose. Filosofai materialistai išsiskyrė iš visų prancūzų filosofų švietėjų didžiausiu pažiūrų nuoseklumu ir savo principinių pozicijų kovingumu. Jie kritikavo feodalines valstybines įstaigas, bažnyčios monopolinę įtaką daugelyje gyvenimo ir mokslo sričių. Dėl šios priežasties K. A. Helvecijaus, D. Didro ir kitų materialistų kūriniai buvo draudžiami, konfiskuojami valdžios viešai deginami, patys autoriai neretai persekiojami, dažnai priverčiami emigruoti į kitas šalis.

Filosofai materialistai stengėsi įrodyti, kad tuometiniai bažnyčios vadovai naudojasi žmonių nemokšiškumu, kritikavo bažnyčią už tai, kad jai nerūpi žmonių švietimas, nes neišsilavinusius žmones yra lengviau valdyti, todėl savo filosofiniuose veikaluose materialistai ypatingai pabrėžė švietimo reikšmę. Jie manė, jog užtenka pasiekti, kad “pasikeistų žmonių nuomonė į aplinkinį pasaulį” ir pasaulyje paplistų švietimas, pagerės įstatymų leidyba, ir įsivyraus proto viešpatija. Vadinasi, žmones švietimo pagalba reikia įtikinti kitaip, perauklėti, ir visuomeninių santykių pobūdis bus pakeistas iš pagrindų. Taigi, prancūzų filosofai, kurių pažiūros į gamtos dėsnius buvo materialistinės, visuomenės raidos dėsnius aiškino idealistiškai. Jie auklėjimą laikė priemone, galinčia pakeisti visuomeninę santvarką. Jie pervertino ir aplinkos įtaką, į žmogų žiūrėjo kaip į pasyvų artimiausios aplinkos ir auklėjimo produktą, bet nepripažino jog pats žmogus šią aplinką gali pakeisti, kartu pakeisdamas ir pats save.

Klodo Adriano Helvecijaus pedagoginės pažiūros

Helvecijus (Helvetius) Klodas Adrianas gimė 1715 01 31 mirė 1771 12 26 Paryžiuje. Prancūzų filosofas, materialistas. XVIII a. Prancūzijos revoliucijos buržuazijos ideologas. Rūmų gydytojo sūnus. Mokėsi Jėzuitų koledže.Vienas svarbiausių K. A. Helvecijaus veikalų “Apie protą”, išleistas 1758 metais, parlamento nutarimu buvo sudegintas kaip pavojingas valstybei ir religijai. K. A. Helvecijus emigravo į užsienį ir ten parašė naują veikalą – “Apie žmogų, jo protinius sugebėjimus ir jo auklėjimą” kuriame išdėstė ir praplėtė pagrindinės sudegintojo veikalo idėjas. Knyga išleista 1773 metais, dveji metai po K. A. Helvecijaus mirties.K. A. Helvecijus teigė, kad pasaulis materealus, beribis laiko ir erdvės atžvilgiu, nuolat juda; judėjimą suprato mechanistiškai. Mąstymą ir pojūčius laikė materijos savybėmis, jos sudėtingiausiais dariniais. Rėmėsi Dž. Loko kūriniais, jo sensualizmui suteikė materialistinį pobūdį. Helvecijaus kūriniuose materializmas įgyja tikrą prancūziška charakterį. Jis betarpiškai taikomas visuomeniniam gyvenimui. Jusliniai įspūdžiai, savimeilė, pomėgis ir teisingai suprastas asmeninis interesas sudaro moralės pagrindą. Prigimtinė žmonių dvasinių gabumų lygybė, proto pažangos vienovė su industrijos pažanga, prigimtinis žmogaus gerumas, auklėjimo visagališkumas – štai svarbiausieji jo sistemos momentai.

Helvecijus žmogaus pažintines galimybes laikė beribėmis, atmetė Dievo, pasaulio sukūrimo, sielos nemirtingumo idėjas. Visuomeninius reiškinius aiškino idealistiškai: svarbiausia visuomeninės raidos jėga laikė žmogaus protą ir aistras. Daug dėmesio skyrė žmogaus formavimą veikiančiai aplinkai, šalyje viešpataujančiai visuomeninei-politinei santvarkai. Helvecijaus žodžiais tariant “nauji ir svarbiausieji jaunuolio auklėtojai – tai valstybės, kurioje jis gyvena, valdymo forma ir papročiai, atsirandantys liaudyje dėl šios valdymo formos”. Reikšdamas buržuazijos klasinius interesus, reikalavo likividuoti feodalinius santykius ir feodalinę nuosavybę. Rėmė apšviestąjį absoliutizmą, kurį suprato buržuazinės demokratijos požiūriu. Jo mintys turėjo įtakos idėjiniam Prancūzijos didžiosios revoliucijos parengimui, XIX a. pradžios utopiniam socializmui. Helvecijus manė, jog būtina suformuluoti vieningą auklėjimo tikslą visiems piliečiams. Šis tikslas – tai gerovės visai visuomenei, didžiausio pasitenkinimo ir laimės kuo gausiausiam piliečių būriui siekimas. Reikia auklėti patriotus, kurie sugebėtų asmeninės gerovės idėją jungti su “tauto gerove”. Taip suprantami auklėjimo tikslai buvi istoriškai labai pažangūs. Jis tvirtino, kad “visi žmonės vienodai gabūs lavinimuisi, nes gimsta su vienodais dvasiniais sugebėjimais”. Žmonės esą iš prigimties lygūs, jų psichinių ir moralinių skirtumų atsiradimą sąlygoja tik socialinė aplinka. Šis tvirtinimas apie įgimtą žmonių lygybę kupinas demokratizmo; jis visiškai skyrėsi nuo to meto Prancūzijoje vyravusios oficialios nuomonės, jog žmonės jau gimsta nelygūs, ir kad šią nelygybę nulemia žmogaus socialinė kilmė. Tačiau Helvecijus neigė bet kokius įgimtus žmonių skirtumus, už ką buvo kritikuojamas jo amžininko Deni Didro. Helvecijus manė, kad žmogus formuojasi tik aplinkos ir auklėjimo veikiamas. Be to, “auklėjimo” sąvoką jis suprato labai plačiai: šiai sąvikai priskyrė ne tik auklėjimą įprastine prasme, bet ir individo gyvenamųjų sąlygų visumą. Helvecijus pareiškė, kad “auklėjimas mus daro tokius, kokie mes esame”, ir net daugiau: “Auklėjimas gali visa”. Helvecijus pervertino ir auklėjimo, ir aplinkos vaidmenį, manydamas, kad žmogus yra visų aplinkinių daiktų, visų tų padėčių, į kurias jį įstumia įvykis, ir dargi visų jam nutinkančių atsitiktinumų auklėtinis. Toks aiškinimas neleidžia parodyti auklėjimo vadovaujamo vaidmens žmogaus formavimesi.
Helvecijus manė, kad scholastinė mokykla, kurioje pagrindinis dėstomas dalykas buvo religijos mokslai, negali išauklėti ne tiktai tikrų žmonių, bet ir apskritai blaiviai galvojančio žmogaus. Jis vienas iš pirmųjų išreiškė mintį, kad reikia iš pagrindų perorganizuoti mokyklą, padaryti ją pasaulietinę bei valstybinę ir šviesti visus žmones, o ne tik “privilegijuotos kastos” – bajorijos atstovus. Helvecijus tikėjo, kad švietimas sukurs žmogų, laisvą nuo prietarų, tikrą patriotą, sugebantį asmeninę laisvę derinti su “tautos gerove”.

Deni Didro pedagoginės pažiūros

Didro (Diderot) Deni gimė 1713 10 05 Langre, mirė 1784 12 31 Paryžiuje. Prancūzijos švietėjas, filosofas, literatūros ir meno kritikas, rašytojas, enciklopedistų vadovas. Didro buvo nuosekliausias iš visų prancūzų filosofų materialistų; jis atkakliai gynė mintį, kad materija nesunaikinama, gyvybė – amžina. Prancūzijos didžiosios revoliucijos ideologas, turėjęs didelę įtaką savo meto visuomenei. Amatininko sūnus. Mokėsi Langro ir Paryžiaus kolegijose. Už feodalizmui ir religijai priešiškas pažiūras to meto valdžia jo kūrinius sutiko priešiškai. Didro, išleidęs savo veikalą “Laiškai apie akluosius regintiesiems pamokyti”, kuriame atmetė Dievo idėją, neigė dievišką karaliaus valdžios kilmę, buvo tuojau pat suimtas. Išleistas iš kalėjimo, Didro 1751–80 metų laikotarpiu leido “Enciklopediją, arba Aiškinamąjį mokslų, menų ir amatų žodyną”, pateikusią savo meto mokslinių žinių sistemą. Enciklopedijos leidimui Didro subūrė visą ano meto buržuazinės inteligentijos žiedą. Ši knyga padėjo ideologiškai rengti Prancūzijos didžiąją revoliuciją. D. Didro filosofija formavosi, veikiama P. Beilio, Dž. Loko, G. V. Leibnico, Ž. Ž. Ruso idėjų, evoliucionavo nuo teizmo per deizmą į kovingąjį ateistinį materializmą (“Mintys apie gamtos aiškinimą”, 1754; “d’Alambero pokalbis su Didro” parašyta 1769 išspausdinta 1830; “d’Alambero sapnas” parašyta 1769 išspausdinta 1830; “Filosofiniai materijos ir judėjimo principai” parašyta 1770, išspausdinta 1798). Esamybę traktavo įvairių formų visumą. Materijai būdinga daugybė skirtingų sąvybių, savaiminis judėjimas, vystymasis (D. Didro įspėjo esant gyvosios gamtos evoliuciją). D. Didro materializmas mechanistinis, tačiau su gausiais dialektikos elementais: pripažįstama materijos ir judėjimo vienovė, visuotinis reiškinių sąryšis. D. Didro laikėsi požiūrio, kad jutimas – visai (organinei ir neorganinei) materijai būdinga savybė. Informacijos apie supantį pasaulį šaltiniu laikė pojūčius, kurie atsiranda gamtai veikiant jutimo organus. Stebėjimas kaupiąs faktus, mąstymas juos suderinąs, patyrimas patikrinąs. Pažinimo tikslas – tobulinti ir didinti žmogaus galią. Visuomeninės D. Didro pažiūros idealistinės; kovojo prieš feodalinį despotizmą, buvo apšviestosios konstitucinės monarchijos šalininkas.

Didro labai vertino auklėjimo vaidmenį, tačiau, prieštaraudamas Helvecijui, auklėjimo jis nelaikė visagaliu. Didro dialogo forma parašė garsujį “Sistemingą Helvecijaus knygos “Apie žmogų” paneigimą”. Jame Didro ryžtingai paneigia Helvecijaus teiginį, kad auklėjimas gali padaryti visa. Jis mano, kad auklėjimu galima daug ką pasiekti, tačiau auklėjimas plėtoja tai, ką davė vaikui gamta. Auklėjant galima išugdyti geruosiuos gymius ir nuslopinti bloguosius, bet tik tuo atveju, jei bus atsižvelgiama į žmogaus fizinę sandarą ir įgimtas ypatybes. Didro teigė, kad žmonių vystymuisi didelę reikšmę turi įgimti jų skirtumai, todėl auklėjant yra būtina atsižvelgti į vaiko fizinės sandaros ypatybes. Tačiau, skirtingai nuo tuo metu paplitusios oficialiosios nuomonės, Didro manė, kad gerų įgymių turi anaiptol ne vien tik išrinktieji. Jis, priešingai, įrodinėjo, kad liaudyje talentų pasitaiko žymiai dažniau, nei tarp diduomenės atstovų. “Lūšnų ir kitų privačių būstų skaičius, – rašo Didro, – santykiauja su rūmų skaičiumi, kaip dešimt tūkstančių su vienetu, ir todėl mes turime dešimt tūkstančių galimybių prieš vieną, kad genijus, talentas ir dorybė greičiau išeis iš lūšnos, nei iš rūmų sienų”. Be to, Didro teisingai pareiškė, kad labai dažnai liaudyje slypintys talentai žūva, nes bloga visuomeninė santvarka neleidžia nekilmingiems vaikams tinkamai išsiauklėti ir išsimokslinti, tosdėl Didro siekė, kad būtų mokomi visi žmonės. Didro žodžiais tariant “švietimas suteikia žmogui orumo, ir vergas tuojau pat pajunta, kad jis negimęs vergauti. Kaip ir Helvecijus, Didro ryžtingai kritikavo feodalinę prancūzų auklėjimo sistemą, pabrėždamas, kad dvasininkijos rankose esančios pradinės mokyklos nekreipia dėmesio į nekilmingų vaikų auklėjimą, o privilegijuotos, klasikinio tipo vidurinės mokyklos išugdo tik pasišlykštėjimą mokslais ir duoda menkus rezultatus.
“Liaudies švietimo metodą reikia keistri iš pačių pagrindų”. Būtina, kad mokyklose mokytųsi visi vaikai, nepriklausomai nuo jų socialinės kilmės ir priklausomybės. Dvasininkija neturi vadovauti mokykloms, o jos turi tapti valstybinėmis. Pradinis mokymas turi būti nemokamas ir privalomas, mokyklose reikia įvesti visuomeninį maitinimą. Vargdienių vakai švietimo vertę supranta geriau, negu turtingieji. Didro reikalavo ryžtingai pertvarkyti vidurinę mokyklą. Jis pasisakė prieš klasikinio mokymo įsigalėjimą vidurinėse mokyklose, laikė reikalinga, kad jose moksliniais pagrindais būtų dėstoma matematika, fizika, chemija, gamtos mokslai, astronomija, primygtinai reikalavo įgyvendinti realinį mokymą. 1773 metais Didro, Jakaterinos II prašomas, buvo atvykęs į St.-Peterburgą ir čia gyveno maždaug metus. Dar po metų (1775) Didro sudarė liaudies švietimo Rusijoje organizavimo naujais pagrindais planą, pavadintą “Universiteto, arba viešojo mokslo dėstymo mokyklos planas Rusijos vyriausybei”, (universitetą Didro suprato kaip visą liaudies švietimo sistemą), kuriame išdėstė pagrindines savo pedagoginės idėjas. Šiame plane D. Didro siūlė įvesti visuotinį nemokamą mokymą, ragino teikti materialinę pagalbą varguomenės vaikams (nemokami vadovėliai, stipendijos). Deja, šis planas net nebuvo pradėtas vykdyti.

literatūra:

GONČAROVAS N., 1949: Pedagogikos pagrindai. – Kaunas.KUOSAITĖ E., 1960: Deni Didro. – Kaunas.KONSTANTINOVAS N., MEDINSKIS J., ŠABAJEVA M., 1987: Pedagogikos istorija. – Vilnius.ZINKUS J. (red.), 1978: Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, 4. – Vilnius.ZINKUS J. (red.), 1978: Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, 3. – Vilnius.