Helinizmas ir sinkretizmas

Helinizmas ir Sinkretizmas

Helinizmas, trukęs apie 300 metų – pasaulinės valstybės, kurioje vyravo graikų kultūra ir kalba, laikotarpis. Helenistinės valstybės – Makedonija, Sirija ir Egiptas. Maždaug nuo 50 m. pr. Kr. Roma vieną po kitos užgrobė visas helenistines valstybes, nuo Ispanijos iki Azijos įsiviravo romėnų kultūra ir lotynų kalba. Tačiau graikų kultūra ir filosofija ir toliau vaidino svarbų vaidmenį.

Helenizmui budinga tai, kad įvairios kultūros buvo suplaktos dideliame religinių, filosofinių ir mokslinių pažiūrų katile. Tai graikai, romėnai, egiptiečiai, babiloniečiai, sirai, persai. Graikų pažiūros plito už senosios grraikų kultūros ribų. Visoje Viduržemio jūros pakrantėje imta garbinti rytietiškus dievus. Atsirado daug naujų religijų iš senųjų kultūrų. Tai religijų samplaika samplaika – sinkretizmas.

Atėnai liko filosofijos sostine, Aleksandrija tapo mokslo židiniu.
Cinikai

Sokrato pasakyti žodžiai ,,Kiek daug yra dalykų, kurių man nereikia!” prie prekybininko būdelės galėtų nusakyti kinikų (cinikų) filosofinės mokyklos, kurią apie 400 m. pr. Kr. Įkūrė Antistenas, esmę, Jis buvo Sokrato mokinys ir sekė jo nuosaikumu. Tikroji laimė, sakė cinikai, neprisirišti prie atsitiktinių ir nepastovių dalykų: prabangos, valdžios, sveikatos. Pasiekus tikrą laimę, joos neįmanoma prarasti.

Žymiausias cinikų mokyklos atstovas buvo Antisteno mokinys Diogenas. Pasakojama, kad jis turėjo tik apsiaustą, lazdą ir krepšį duonai, o gyveno statinėje. Diogeną aplankė Aleksandras Didysis ir paklausė, gal ko nors išminčius pageidaująs. Diogenas paprašė neužstoti jam saulės. Tuo ji

is parodė, kad yra turtingesnis ir laimingesnis už didįjį karvedį, turį viską, ko trokšta.

Cinikų neturi jaudinti kančia ir mirtis, rūpestis ar kitų žmonių kančiomis.
Stoikai

Apie 300 m. pr. Kr. Atėnuose stoicizmą pagrindė Zenonas iš Kipro. Žodis ,,stoiškas’’ kilęs iš graikiško kolonados pavadinimo ,,stoa’’. Stoikų pažiūras įtakojo cinikai, vėliau stoikų mokymas – romėnų kultūra.

Stoikai heraklitiškai visur įžvelgė pasaulinį protą (logosą). Žmogus – ,,mikrokosmas’’, ,,makrokosmo’’ atspindys. Stoikai palaikė Sokrato sampratą, jog visuotinai galioja ,,prigimtinė teisė’’, nepriklausoma nuo vietos ir laiko. Panaikinę skirtumą tarp individo ir Visatos, stoikai atmetė ,,dvasios’’ ir ,,materijos’’ priešybę. Visa yra vienos prigimties – monizmas. Stoikai buvo ,,kosmopolitai’’ – arti bendravimui, politikai, kultūrai. Romos imperatorius Markas Aurelijus (121 – 180) – aktyvus valstybės veikėjas. Oratorius, filosofas ir politikas Ciceronas (106 – 43 m. pr. Kr.) prisidėjo prie graikų kultūros ir filosofijos skleidimo Roomoje, sukūrė humanizmo sąvoką, pabrėžiančią žmogaus vertingumą. Seneka (4 m. pr. Kr. – 65) pasakė : ,,Žmogus žmogui yra šventas’’. Vėliau šis posakis tapo humanizmo šūkiu.

Visi gamtos reiškiniai (liga, mirtis) paklūsta griežtiems gamtos dėsniams. Žmogus turi išmokti susitaikyti su likimu. Įvykiai neišvengiami, ir žmogus visa turi sutikti su didele ramybe. ,,Stoiška ramybė’’ – žmogaus, neužvaldoma jausmais, savybė.
Epikūrininkai

Sokrato mokinys Aristipas teigė: didžiausias gėris yra malonumas, o didžiausias blogis – skausmas.

Apie 300 m. pr. Kr. Epikūras (341 – 270 m. pr. Kr.) įkūrė filosofų mokyklą Atėnuose (epikūrininkai). Jis išplėtojo Aristipo malonumo etiką irr sujungė ją su Demokrito atomistika. Epikūrininkai vadinami ,,sodo filosofais’’, nes rinkdavosi sode, virš kurio kabojo užrašas: ,, Pašalieti, čia tau bus gera, Aukščiausias gėris čia – malonumas’’.

Epikūras pabrėžė, kad, siekiant malonumo rezultato, reikia atsižvelgti į galimus pašalinius poveikius. Trumpalaikis juslinis malonumas turi būti palyginamas su didesniu ir ilgesniu malonumu ateityje. Žmonės gali ,,apskaičiuoti malonumus’’. Tad reikia susivaldymo, saikingumo, vidinės pusiausvyros. Geismas turi būti tramdomas. Vidinė pusiausvyra padeda iškęsti skausmą.

Dėl pomirtinio gyvenimo epikūrininkai nesirūpino, nes ,,sielos atomai’’, kaip teigė Demokritas, po mirties išsisklaido. Reikia gyventi laimingai, o mirties nebijoti. Mirtis mums nerūpi, nes kol mes gyvename, mirties dar nėra. O kai mirtis ateina, mūsų nebėra – sako Epikūras. ,, Dievų nereikia bijoti. Mirties nereikia paisyti. Laimę nesunku pasiekti. Nelaimes lengva atlaikyti’’ – Epikūro ,,keturios gydančios žolelės’’. ,,Gyvenk slaptai’’ – patarė Epikūras. Po jo daugelis Epikūrininkų nuėjo vienpusio pasitenkinimo keliu: ,, gyvenk šia akimirka’’.
Plotinas

Ryškiausia vėlyvosios Antikos kryptis – neoplatonizmas – inspiruota platono idėjų teorijos.

Plotinas (205 – 270) studijavo filosofiją Aleksandrijoje, vėliau persikėlė į Romą. Aleksandrijoje daugelį šimtmečių susikeisdavo graikų filosofija ir Rytų mistika. Išganymo mokymas, kurį atsiveržė Plotinas, konkuravo su krikščionybe, nors vėliau neoplatonizmas turėjo didelę įtaką krikščionybės teologijai.

Plotinas sakė, kad pasaulis įspraustas tarp dviejų polių: viename – dieviškoji šviesa, Vienys, Dievas, kitame – tamsa, kur neprasiskverbia Vienio šviesa. Egzistuoja tik šviesa, tamsa neegzistuoja – tai tik šviesos neebuvimas. Taip, kaip šviesos šaltinis tolstant dingsta tamsoje, taip yra riba, kur nepatenka dieviški spinduliai. Plotino pasaulinės dvasios samprata buvo žingsnis pirmyn, nes dvasią jis mąstė kaip betarpišką ,,Vienį’’, po kurio ėjo dvasios pasaulis su savo idėjų įvairovė, pasaulio siela, toliau žemesnioji daiktų įvairovė ir pagaliau didžiulė nepažini materija. Šioje pakopų eilėje skleidžiasi taip pat atskirų pakopų tobulumas. Arčiausiai Dievo yra amžinos idėjos, visų būtybių formos, žmogaus siela yra Dievo ,,laužo kibirkštis’’, bet visoje gamtoje matyti dieviškos šviesos atspindžių.

Pav.

Kiekviena pakopa pirmiausia atsiranda, išsiskirdama iš aukštesniosios, tačiau visa tai nesumenkina substancijos poveikio. Šis išskyrimas vadinamas emanacija. Tai ne visiškai sutampa su Plotino požiūriu, nes čia viskas stiebiasi į viršų, tarsi tai būtų atskira pakopa, turinti tendenciją vėl sieti save su Vieniu. Taigi vyksta cirkuliacija. Didžiausia reikšmę pakopos įgyja tada, kai Vienys stoja prieš materiją. Žemiausiose savo pakopose materija nesireiškia kaip būtis. Kaip ir Platonui, Plotinui aukščiausias principas yra absoliutus gėris, o materija iš esmės – pirminis blogis. Plotino vaizdiniai primena Platono olą: artėdami prie angos, artėjame prie visa ko ištakų. Tik Platonas sudvejino tikrovę, o Plotinas teigia, kad viskas yra Dievas. Net šešėliai Platono olos gilumoje turi Vienio spindesio. Tai visuminis pasaulio suvokimas.

Plotinas pajusdavo, kaip siela susilieja su Dievu. Tai mistinio išgyvenimo būsena. Ta

ai vienybės su Dievu, ar ,,pasaulio siela’’ išgyvenimas. Tai ,,ištirpti Dieve’’ arba su Jus ,,susilieti’’. Susiliejus mistikas ,,praranda savo Aš’’, dingsta Dieve, kaip lašas dingsta jūroje. Vienas indų mistikas šį pojūtį išreiškė taip: ,,Kai aš buvau, nebuvo Dievo. Kai yra Dievas, nebėra manęs’’. Krikščionių mistikas Angelas Silezietis (1624 – 1677) tą patį pasakė žodžiais: ,, Kiekvienas jūrą pasiekęs lašelis virsta jūra, o kiekviena siela, pakilusi prie Dievo, tampa Dievu’’.