Hajekas “Kelias i vergove”

1. NUO DEMOKRATIJOS, SOCIALIZMO LINK..................3
2. APLEISTAS KELIAS..............................5
3. ASMENINĖ IR POLITINĖ LAISVĖ.........................6
4. INDIVIDUALIOS ENERGIJOS IŠLAISVINIMAS................7
5. LIBERALIZMO PRINCIPAI.............................7
6. LIBERALIZMO NUOSMUKIS...........................8
7. DIDŽIOJI UTOPIJA..............................9
8. INDIVIDUALIZMAS IR KOLEKTYVIZMAS...................10
9. PLANAVIMAS IR KONKURENCIJA......................111. NUO DEMOKRATIJOS, SOCIALIZMO LINK
Dabartiniai įvykiai skiriasi nuo istorijos tuo, kad mes nežinome padarinių kuriuos jie sukels. Žvelgdami atgal, galime įvertinti praeities įvykių reikšmę ir atskleisti jų padarinius. Tačiau kol istorija eina savo keliu, mums ji nėra įstorija. Ji veda mus į nežinomą šalį, ir tik retai mes turime proga žvilgtelėti į tai , kas slypi priekyje. Būtu visai kitaip, jeigu mums būtų duota antrąkart pergyventi tuos paačius įvykius, žinant visa, ką matėmė anksčiau. Koks skirtingas dalykų vaizdas mums atsivertų; kokie svarbūs ir dažnai neraminantys mums pasirodytų tie pakitimai , kuriuos dabar vargu ar išvis pastebime. Turbūt laimė, kad žmogus niekada negali šito patirti ir nepažįsta jokių dėsnių, kuriems istorija turi paklusti.

Nors tai patirtis, kurios sunku pasisemti vienoje šalyje, tam tikromis aplinkybėmis ją galima įgyti ilgą laiką gyvenant skirtingose šalyse. Nors minties raidą daugelyje civilizuotų tautų veikia gana panašūs faktoriai, nebūtinai jie reiškiasi tuo pačiu metu ar tuo paačiu greičiu. Antai, persikeliant iš vienos vietos į kitą, kartais galima du kartus stebėti panašias intelektualinės raidos fazes. Suvokimo aštrumas tada ypač padidėja. Kai antrąkart girdi reiškiant nuomones ar siūlant priemones, su kuriomis pirmąkart esi susiduręs prieš dvidešimt ar dvidešimt penkerius me

etus, jos įgyja naują reikšmę kaip tam tikros tendencijos simptomai, kurie rodo jeigu ne būtinybę tai bent tikimybę, kad įvykių raida kryps panašia linkme.

Būtina dar išsakyti tą nemalonią tiesą, kad mums gresia tam tikras pavojus pakartoti Vokietijos likimą. Teisybė, šis pavojus nėra tiesioginis , o sąlygos Anglijoje ir Jungtinėse Valstijose vis dar tokios nepanašios į Vokietijoje pastaraisiais metais regėtą padėtį, kad sunku patikėti, jog mes judame ta pačia kryptimi. Tačiau nors šis kelias būtų ilgas, jis yra tas, kuriuo tuo sunkiau pasukti atgal, kuo toliau juo žengiama. Plačiąja prasme mes esame savo likimo kalviai, tuo tarpu siaurąja – mūsų pačių susikurtų idėjų belaisviai. Tik jeigu laiku atpažinsime šį pavojų, galime tikėtis jo išvengti.

Mes turėsime progą šioje knygoje parodyti, kad esama daugybės kitų dalykų, kuriuse, attsilikdami penkiolika – dvidešimt penkerius metus, mes, atrodo, sekame Vokietijos pavyzdžiu. Nors šio priminimo niekas nemegsta, ne taip daug metų prabėgo nuo to laiko, kai Vokietijos socialistinė politika pažangiečių buvo visuotinai siūloma kaip sektinas pavyzdys, panašiai kaip pastaraisiais metais Švedija tapo modeliu, į kurį sužiūro pažangiosios akys.
Autorius maždaug pusę savo brandaus gyvenimo yra praleidęs gimtojoje Austrijoje, būdamas glaudžiai susijęs su Vokietijos intelektualiniu gyvenimu, o kitą pusę – Jungtinėse Valstijose ir Anglijoje. Vis dar neįžvelgiama ta didžiasia tragedija, kad Vokietijoje daugiausia kaip tik geros va
alios žmonės, tie, kuriais buvo žavimasi ir kurie buvo laikomi sektinais pavyzdžiais demokratiniuose kraštuose, – paruošė dirvą toms jėgoms ( jei pačių jų iš tikrųjų nesukūrė), kurios dabar palaiko visus jų nekenčiamus dalykus. Tik nedaugelis pasirengę pripažinti, kad fašizmo ir nacizmo iškilimas buvo ne reakcija į socialistines ankstesniojo periodo tendencijas, bet būtinas šių tendencijų padarinys.

Svarbiausia , kad pažvelgę į žmones, kurių pažiūros turi įtakos visuomenės raidai, pamatysime, jog demokratijose dabar jie visi tam tikru laipsniu yra socialistai. Jeigu jau nebemadinga pabrėžti, kad „dabar mes visi socialistai“, tai todėl, kad šis faktas per daug akivaizdus. Vargu ar kas abejoja, kad ir toliau turime judėti socializmo link, ir daugumas žmonių vien tik mėgina šį judėjimą tam tikros klasės ar grupėsa interesams .

Kaip tik todėl, kad beveik visi to nori, ir judame šia linkme.

Yra net dar labiau neatidėliotinas reikalas kaip tik šiuo metu rimtai pamėginti išsiaiškinti tas jėgas, kurios sukūrė nacionalsocializmą,- tai leistų mums suprasti savo priešą ir mūsų konflikto su juo pagrindą. Mes žinome, kad kovojame už laisvę tvarkyti savo pačių idėjas. Tai. nemažai bet to nepakanka.

Problema ne ta, kad vokiečiai kaip tokie yra blogi, nes savo prigimtimi jie greičiausiai neblogesni kaip kitos tautos; tikroji problema – atskleisti tas aplinkybes , kurios per pastarosius septynesdiašimt metų leido laipsniškai subujoti ir
r po to įsiviešpatauti tam tikrai idėju grupei, ir tai, kodėl galiausiai ši pergalė iškėlė į paviršių bjauriausius jų elementus.

Vokiečių socialistus stipriai parėmė jų šalyje tam tikri prūsiškosios tradicijos bruožai. Bet būtų klaida manyti, kad specifiškai vokiškas , o ne socialistinis gaivalas sąlygojo totalitarizmą. Būtent socialistinių pažiūrų, o ne prūsiškosios tradicijos įsigalėjimas vienijo Vokietiją su Italiją ir Rusiją ir būtent iš masių, o ne iš klasių, auklėtų ir puoselėtų prūsiškosios tradicijos dvasia, kilo nacionalsocializmas.2. APLEISTAS KELIAS
Kai civilizacijos raida netikėtai keičia savo kryptį, kai vietoje lauktos tolydžios pažangos susiduriame su pavojais blogybių , kurios mums asocijuojasi su praėjusių amžių barbariškumu ,- tada mes, žinoma, kaltiname bet ką, tik ne save. Ir jeigu rezultatas taip skiriasi nuo mūsų tikslų, jeigu vietoje laisvės ir klestėjimo į mus žvelgia vergovė ir skurdas,- argi neaišku, kad piktos jėgos sužlugdė mūsų ketinimus. Kad ir kaip nesutartume įvardydami kaltininką – ar tai nedoras kapitalistas, ar tam tikros tautos ydinga dvasia, ar mūsų vyresniųjų bukaprotiškumas, ar socialinė sistema, kurios galutinai neatsikratėme, nors ir mkovojome su ja pusę amžiaus, – mes visi, bent jau iki visai neseniai, buvome tikri dėl vieno dalyko: kad idėjos, kurios pastarojoje kartoje tapo pripažintos daugumos geros valios žmonių ir kurios lėmė svarbiausius pokyčius mūsų visuomeniniame gyvenime, negali būti klaidingos. Mes esame pa
asirengę priimti bet kokį mūsų civilizacijos dabartinės krizės aiškinimą, išskyrus vieną: kad dabartinė pasaulio būklė gali būti padarinys mūsų pačių padarytos klaidos ir kad kaip tik kai kurių labiausiai mūsų puoselėjamų idealų siekimas akivaizdžiai lėmė padarinius, visiškai skirtingus nuo tų, kurių tikėjomės.

Sunkoka galvoti apie Vokietiją, Italiją ar Rusiją ne kaip apie visiškai skirtingus pasaulius, bet kaip apie padarinius tos minties raidos, kurioje mes patys dalyvavome; bent jau apie mūsų priešus lengviau ir jaukiau galvoti taip: jie visiškai skiriasi nuo mūsų ir tai, kas atsitiko tenai, negali atsitikti čia.

Tačiau nors iki 1931 metų Anglija ir Amerika tik labai lėtai žengė į kelią , kuriuo kiti jau žygiavo, jau net tada jos buvo pažengusios taip toli, kad tik tie, kurie dar prisimena laikus prieš pirmąjį karą, žino, kaip atrodė liberalusis pasaulis.3. ASMENINĖ IR POLITINĖ LAISVĖ
Tačiau esminis dalykas, kurį mūsų žmonės dar taip menkai suvokia, yra ne vien mastas šios kartos amžiuje įvykusių pokyčių, bet ir faktas, kad jie išreiškė visišką krypties pasikeitimą mūsų idėjų ir visuomeninės tvarkos evoliucijoje. Bent jau dvidešimt penkerius metus prieš tai, kai totalitarizmo šmėkla tapo realiu pavojumi, mes nuolatos tolome nuo tų pamatinių idėjų, kuriomis paremta Vakarų civilizacija. Mes vis labiau išsižadame tos laisvės ekonominiuose reikaluose, be kurios praeityje niekada neegzistavo asmeninė ir politinė laisvė. Nors ir buvome įspėti didžiausių devynioliktojo amžiaus politinių mąstytojų – de Tocqueville‘io ir lordo Actono, kad socializmas reiškia vergovę, mes atkakliai judėjome socializmo link. Ir dabar, kai pamatėme naują, mūsų akyse išaugusią vergoves formą, taip užmiršome šį įspėjimą, kad mums beveik neateina į galvą, jog šiedu dalykai gali būti susiję.

Vienas iš nacių vadų, nacionalsocialistinę revoliuciją apibūdinusių kaip kontrrenesansą, pasakė daugiau tiesos, negu jis pats turbūt žinojo. Tai buvo lemtingas žingsnis, kuriuo buvo pradėta naikinti ta civilizacija, kurią šiuolaikinis žmogus kūrė nuo Renesanso laikų ir kuri buvo pirmiausia individualistinė civilizacija. Individualizmas šiandien turi blogą vardą, ir šis terminas pradėtas sieti su egoizmu bei savanaudiškumu. Tačiau su pastaraisiais individualizmas, apie kurį mes kalbame kaip apie socializmo ir kitokių formų kolektyvizmo priešybę, neturi jokio būtino ryšio. Esmingiausi bruožai to individualizmo, kuris iš krikščionybės ir klasikinės antikos filosofijos pradų galutinai išsirutuliojo tik Renesanso laikais ir kuris vėliau išaugo ir išsiskleidė į tai, ką dabar žinome kaip Vakarų civilizaciją, – tai pagarba individualiam žmogui kaip žmogui, t.y. pripažinimas jo paties pažiūrų ir skonių prioriteto jam priklausančioje srityje, kad ir kaip siaurai apibrėžtoje, ir įsitikinikmas, jog žmonės turi plėtoti savo individualius sugebėjimus ir polinkius. „Laisvė“ ir „laisvės“ dabar tapo tokiais nuvalkiotais ir piktnaudžiaujamais žodžiais, kad būtina subejoti jų tinkamumu išreikšti tiems idealams, kuriems jie atstovavo per šį laikotarpį. „Tolerancija“ galbū yra vienintelis žodis, kuris vis dar pilnai išreiškia tą principą, kuris per visą šį laikotarpį vyravo ir kuris tik dabartiniais laikais vėl pergyvena nuosmukį, kad galutinai išnyktų įsigalint totalitarinei valstybei.4. INDIVIDUALIOS ENERGIJOS IŠLAISVINIMAS
Laipsniškas griežtai organizuotas hierarchinės sistemos peraugimas į tokią sistemą, kurioje žmonės bent jau galėtų mėginti patys tvarkyti savo gyvenimą, kurioje žmogus gavo progą pažinti skirtingas gyvenimo formas ir iš jų pasirinkti vieną, yra glaudžiai susijęs su prekybos suklestėjimu. Iš prekybinių šiaurės Italijos miestų naujasis požiūris į gyvenimą kartu su prekyba išplito į Vakarus ir Šiaurę, per Prancūziją ir pietvakarių Vokietiją į Nyderlandus ir Britų salas, tvirtai įsišaknydamas visur, kur nebuvo depotinės politinės valdžios jam nuslopinti.

Galbūt ryškaisias individualios energijos išlaisvinimo padarinys, buvo stebėtinas mokslo suklestėjimas, lydėjęs individualios laisvės žygį iš Italijos į Angliją ir toliau. Tik tada kaip pramoninė laisvė įgalino laisvą naujų žynių taikymą, tik tada, kai atsirado galimybė viską išmeginti, – jei tik būdavo tokių, kurie rizikuotų (reikia pridurti, kad dažniausiai tai būdavo ne pareigūnai, oficialiai įgalioti rūpintis lavinimu), – mokslas žengė tuos milžiniškus žingsnius, kurie per pastaruosius šimtą penkiasdešimt metų pakeitė pasaulį.

Šio vystimosi rezultatai pranoko visus lūkesčius. Kur tik buvo pašalinti stabdžiai laisvai naudotis žmogiškuoju išradingumu, žmogus greitai tapo pajėgus patenkinti vis platėjančią savo norų sritį. Ir nors kylantis reikalavimų lygis netrukus atskleidė labai tamsias visuomenės dėmes, su kuriomis žmonės jau nesiruošė taikstytis, turbūt nebuvo nė vienos klasės, kuriai bendra pažanga nebūtų buvusi naudinga.5. LIBERALIZMO PRINCIPAI
Pagrindiniuose liberalizmo principuose nėra nieko, kas jį paverstų sustingusia tikėjimo dogma; nėra jokių griežtų taisyklių, nustatytų kartą visiems laikams. Fundamentalusis principas, kad tvarkydami savo reikalus turime kiek tik įmanoma panaudoti savaveiksmes visuomenes jėgas ir kiek galima mažiau naudotis prievarta, gali būti taikomos be galo įvairiai.

Liberalizmas turėjo remtis daugiausia laipsnišku gerovės didėjimu, kurį įgalino laisvė, jis turėjo nuolatos kovoti su šiai pažangai pavojingais siūlymais. Jis buvo pradėtas laikyti „negatyvia“ doktrina, nes atskiriems individams jis galėjo pasiūlyti ne ką daugiau negu dalyvavimą bendroje pažangoje, kuri vis labiau pradėta laikyti kažkuo savaime suprantama ir kuri jau nabebuvo pripažįstama kaip laisvės politikos rezultatas. Galima net sakyti, kad pati liberalizmo sėkmė tapo jo nuosmukio priežastimi.6. LIBERALIZMO NUOSMUKIS
Vis didėjantis nepakantumas lėtai liberalios politikos pažangai, teisėtas susierzinimas dėl tų, kurie vartojo liberalizmo frazeologiją gindami antivisuomeninės privilegijas, taip pat beribis garbės troškimas, tariamai pateisinamas jau pasiektais materialiais laimėjimas, atvedė prie to , kad į amžiaus pabaigą tikėjimas pagrindiniais liberalizmo teiginiais vis labiau ir labiau silpo. Kas kiekviename šio kaitos proceso etape atrodė tik laipsnio skirtumas, kaip visuma jau lėmė principinį skirtumą tarp senojo liberalaus požiūrio į visuomenę ir dabartinio visuomeninių problemų nagrinėjimo. Tada jos ėmė trauktis, ir visai kitas idėjų rinkinys, iš tikrųjų ne naujas, o labai senas, pradėjo savo puolimą iš Rytų. Anglija prarado savo intelektualinį viešpatavimą politinėje ir visuomeninėje srityje ir tapo idėjų importuotoja. Šešiasdešimčiai metų Vokietija tapo tuo centru, iš kuriuo idėjos, valdysiančios pasaulį, dvidešimtajame amžiuje, plito į Rytus ir vakarus. Vokiečių idėjos visur buvo mielai importuojamos, o vokiečių institucijos pamėgdžiojamos.

Nors dauguma šių naujų idėjų ir ypač socializmas kilo ne Vokietijoje, kaip tik Vokietijoje jos buvo ištobulintos ir pasiekė visišką išsivystymą.

Vakarų tautos ir toliau importavo vokiečių idėjas ir net buvo įtikintos, kad jų pačių ankstesnieji įsitikinimai buvę vien savanaudiškų interesų racionalizacija, kad laisva prekyba esanti išgalvota.7. DIDŽIOJI UTOPIJA
Tai kad socializmas išstūmė liberalizmą kaip didžiosios pažangiečių daugumos išpažįstamą doktriną, reiškia ne vien tai, kad žmonės užmiršo didžiųjų praeities liberaliųjų mąstytojų perspėjimus dėl kolektyvizmo padarinių. Dabar retai beprisimenama, kad socializmas iš pradžių buvo atvirai autoritarinis. Prancūzų teoretikai, padėję pagrindą šiuolaikiniam socializmui, nė kiek neabejojo, kad jų idėjas gali praktiškai įgyvendinti tik stipri diktatoriška valdžia. Minties laisvę jie laikė devynioliktojo amžiaus visuomenės kertine blogybe, ir pirmasis iš šiuolaikinių planuotojų, Saint-Simon, net pranašavo, kad tie kurie nepaklus jo projektuojamoms planavimo valdyboms, bus „traktuojami kaip galvijai“.

Niekas nematė aiškiau kaip De Tocqueville, kad demokratija – savo esme individualistinė institucija – yra nesutaikomame konflikte su socializmu: „Demokratija išplečia individualios laisvės sritį, – rašė jis 1848 metais, – socializmas ją apriboja. Demokratija didžiausią vertę teikia kiekvienam žmogui; socializmas kiekvieną žmogų daro vien tik faktoriumi, vien skaičiumi. Demokratija siekia lygybės laisvėje, tuo tarpu socializmas – lygybės suvaržymuose ir priespaudoje. Laisvė šia prasme yra, žinoma, tik kitaip vadinama galia arba turtas. Taigi naujosios laisvės reikalavimas buvo tik kitaip pavadintas senas reikalavimas lygiai paskirstyti turtą.

Didžioji inteligentijos dalis socializmą priėmė savo glėbin kaip liberaliosios tradicijos palikuonį; tad nieko nuostabaus, kad jiems socializmo, vedančio į laisvės priešybę, idėja atrodė neįtikėtina. Vienas po kito stebėtojai, priešingai negu tai, ko jie tikėdavosi imdamiesi dalyką tyrinėti, savo nuostabai patirdavo daugeliu požiūrių nepaprastą panašumą tarp „fašizmo“ ir „komunizmo“ bruožų. Tai nereiškia, kad komunizmas ir fašizmas yra iš esmės tas pat. Fašizmas yra toji stadija, kuri ateina po to, kai komunizmas pasirodo esąs iliuzija, o jis pasirodė esąs iliuzija tiek stalininėje Rusijoje, tiek ikihitlerinėje Vokietijoje.8. INDIVIDUALIZMAS IR KOLEKTYVIZMAS
Socializmo sąvoka gali reikšti ir yra dažnai vartojama apibūdinant vien socialinio teisingumo, didesnės lygybės ir saugumo idealus , kurie yra galutiniai socializmo tikslai. Šia prasme socializmas reiškia privataus verslo, privačios gamybos priemonių nuosavybės panaikinimą ir sukūrimą „planinės ekonomikos“ sistemos, kurioje dėl pelno dirbantis verslininkas pakeičiamas centriniu planavimo organu.

Padėtį dar labiau komplikuoja tas faktas, kad ta pati priemonė – „ekonominis planavimas“, kuris yra svarbiausia socialistinės refomos įrankis, – gali būti panaudota daugeliui kitų tikslų. Todėl „planavimo“ geidžia visi tie , kurie reikalauja, kad „gamyba vartojimui“ pakeistų gamybą dėl pelno.

Galbūt verčiau tuos metodus , kurie gali būti pritaikyti be galo įvairiems tikslams, apibūdinti kaip kolektyvizmą ir tuomet socializmą laikyti šios rūšies atmaina.

Sunkumai, kylantis dėl bendrųjų terminų neapibrėžtumo, dar nesibaigia, jei terminą „kolektyvizmas“ sutinkame vartoti apibūdinant visų tipų „planinę ekonomiką“, kad ir koks būtų to planavimo tikslas. Tai, ko reikalauja mūsų planuotojai, yra centralizuotas vadovavimas visai ekonominei veiklai pagal vieningą planą, nustatantį, kaip visuomenės resursai turėtų būti „sąmoningai tvarkomi“ apibrėžtu būduralizuojant tam tikrus tikslus.

Liberalai pasisako už kaip galima geresnį konkurencinių jėgų panaudojimą kaip būdą koordinuoti žmogiškąsias pastangas, o ne už tai, kad viskas būtų palikta taip, kaip yra. Konkurencija jis laiko pranašesne ne tik todėl, kad daugeliu plinkybių ji yra efektyviausias iš žinomų metodų, bet dar daugiau todėl, kad ji yra vienintelis metodas, įgalinantis mūsų visų veiklas suderinti tarpusavyje be prievartinio ar savavališko valdžios įsikišimo. Vienas iš svarbiausių argumentų konkurencijos naudai yra tas, kad ji apsieina be „sąmoningos visuomeninės kontrolės“ ir kad ji duoda individams galimybę patiems spręsti. Pirmiasia, kad rinkos dalyviai turėtų laisvę parduoti ir pirkti bet kokia kaina, jei tik sugeba rasti sanderio partnerį, ir kad kiekvienas turėtų laisvę gaminti, parduoti ir pirkti visa, kas apskritai gali būti gaminama ar parduodama. Svarbu ir tai, kad dalyvavimas įvairiuose versluose būtų visiems prieinamas vienodomis sąlygomis.

Tačiau tas faktas, kad turime griebtis tokio pakaitalo kaip tiesioginis valdžios vykdomas reguliavimas ten, kur negali būti sudarytos sąligos tinkamai funkcionuoti konkurencijai, dar neįrodo, kad turime konkurenciją slopinti ten, kur jim gali funkcionuoti. Efektyviai konkurencinei sistemai, kaip ir bet kokiai kitai, reikalingas gerai apgalvotas ir nuolat tobulinamas juridinis pagrindas.

Planavimas ir konkurencija gali būti suderinti tik planuojant konkurencijos labui, bet ne prieš ją.9. PLANAVIMAS IR KONKURENCIJA
Reikšminga, kad tik nedaugelis planuotojų pasitenkina sakymu, jog centrinis planavimas yra pageidautinas. Daugumas jų tvirtina, kad dabar jau nebeturime pasirinkimo ir esame priversti dėl nuo mūsų nepriklausomų aplinkybių keisti konkurenciją planavimu. Sąmoningai skleidžiamas mitas, kad nauja kryptimi sukame ne savo pačių laisva valia, bet todėl, kad konkurenciją natūraliai išstumia technologiniai pokyčiai, kurių negalime nei atšaukti, nei siekti užkirsti jiems kelią. Svarbu išsiaiškinti, ar tokia raida yra būtinas technologinės pažangos padarinys, ar ji, priešingai, yra tik daugelio šalių politikos rezultatas, kiek šiolaikinė technologijos raida daro monopolijų augimą plačiose srityse neišvengiamą.

Tariamoji monopolijų gausėjimo technologinė priežastis – tai didelių firmų pranašumas mažųjų atžvilgiu, atsirandantis dėl didesnio šiuolaikinių masinės gamybos metodų našumo ir kaštų. Monopolija dažnai susiformuoja dėl kitų faktorių, o ne dėl mažesnių stambios gamybos kaštų. Ji kuriama slaptais susitarimais ir yra skatinama valstybinės politikos. Taigi galima būtų tvirtinti, kad monopolistinė pramonės organizacija stiprėjo nepaisant to fakto, kad viešoji nuomonė buvo palankesnė konkurencijai, bet kad įvykiai už šalies ribų šiuos norus žlugdė.

Nors šiuolaikinėje technologijos raidoje nėra nieko, kas verstų mus priimti visuotinį ekonominį planavimą, joje yra daug to, kas daro napalyginamai pavojingesnę tą galią, kurią įgytų planuojanti valdžia.

Taigi, nors nemyla jokių abejonių dėl to, kad žengimas planavimo link yra sąmoningos veiklos padarinys ir kad nėra jokios išorinės būtinybės, kuri mus skatintų planuoti, verta patyrinėti, kodėl tiek daug techninių ekspertų rastume pirmuose planuotojų gretuose.

Kiekvienam iš tos daugybes dalykų, kuriuos, paėmus atskirai, galima būtų pasiekti planinėje visuomenėje, atsiranda planavimo entuziastų , įsitikinusių, jog jie sugebės įskiepyti tokios visuomenės vadovams savo atskiro tikslo vertės pajautimą.

Specialisto iliuzija, kad planinėje visuomenėje jo labiausiai puoselėjamiems sumanymams būtų garantuojama daugiau dėnesio, yra bendresnis fenomenas nei terminas „specialistas“ iš pradžių įtaigoja.

Planuotojų sąjudis dėl savo dabartinės galios daugiausia turi dėkoti tam faktui, kad nors apskritai planavimas vis dar yra tik sumanymas, jis vienija beveik visus nuoširdžius idealistus, pašventusius savo gyvenimą vieninteliam tikslui. Tačiau viltys, kurias jie sieja su planavimu, yra nevisapusiško požiūrio į visuomenę, bet kaip tik labia riboto požiūrio padarinys, kurį dažnai lydi didžiulis jų puoselėjamų tikslų svarbos pervertinimas. Ekonomistas mažiausiai galėtų pasigirti turįs tas žinias, kurių prireiktų koordinatoriui. Jis gina tokį metodą, kuris šią koordinaciją atlieka be visažinio diktatoriaus pagalbos. Bet tai kaip tik reiškia, kad bus išsaugota dalis tokių individualias pastangas kaustančių beasmenių ir dažnai nesuprantamų varžtų, dėl kurių taip niršta visi specialistai.

NAUDOTA LITERATŪRA:

Hajekas F.A. Kelias į vergovę. (1991)- Vilnius: Mintis.

Leave a Comment