ALYTAUS KOLEGIJA
VADYBOS FAKULTETAS
MARKETINGO IR VADYBOS KATEDRA
GYVYBĖ, MIRTIS IR ILGAAMŽIŠKUMAS
REFERATAS
Atliko J. B.
PV studentė
Tikrino L. N.
Čižinauskienė
Dėstytoja
ALYTUS, 2004
Darbo tikslai
Darbo tikslas:
Išsiaiškinti kas yra gyvybė, mirtis ir ilgaamžiškumas.
Uždaviniai:
1. Išsiaiškinti gyvybės atsiradimą.
2. Kokia žmogaus gyvenimo prasmė?
3. Žmogaus ilgaamžiškumas.
4. Kokia mirties esmė?
5. Mirtis – žmogaus priešas, o gal mirtis – geradarė?
6. Ar įmanoma pasiekti visišką ramybę?
Įvadas
Nuo senų laikų žmogų kamuoja amžinas esminis klausimas, kas yra gyvenimas ir mirtis? Žmonės stengėsi suprasti gyvenimo paslaptį, išspręsti kas gi tas gyvenimas. Kada ir kaip mūsų planetoje atsirado gyvybė, pirmieji organizmai.
Klausimas kas yra gyvybė, iškart kelia klausimą apie mirtį. Kas yra toji mirtis? Ar tai gyvenimo evoliucijos triumfas? Ar tai kaina už tobulybę? Ar gali žmogus nugalėti mirtį ir tapti nemirtingu? Ir pagaliau kas karaliauja pasaulyje gyvybė ar mirtis?
Deja surasti atsakymą į šiuos klausimus nėra taip lengva.
Egzistuoja daug konfliktuojančių filosofijų, religijų ir požiūrių. Jos varžosi viena su kita, norėdama kiekviena įrodyti savo teisumą.
Žmogus turėdamas laisvę rinktis dažniausiai pasiklysta tarp idėjų gausos ir nueina klaidingu keliu.
Šiame darbe iškilusius klausimus nagrinėsime remdamiesi tiek
Rytų, tiek Vakarų filosofija ir religine filosofijos atmaina.
Pratarmė
Kas yra gyvybė domina fizikus biologus ir kitus. Šia tema yra parašyta daug darbų. Daug mokslų tyrinėja gyvybės atsiradimą, jau nekalbant apie biologines kompleksines disciplinas. Mokslininkai teikia pirmenybę gyvybės ieškoti mikropasaulyje. Bet ten be atomų ir paprastųjų molekulių karaliauja standartiniai objektai. Kaip bebūtų gyvybė mums kelia daug klausimų.
Kiekvienas mokslas tuo labiau kiekviena filosofija ir religija siūlo savo teorijas. Atrodo negalim tiksliai išsiaiškinti kas yra gyvybė neišsiaiškinus kas yra mirtis.
O kas yra mirtis? Atstovauja gyvybei, ar viešpatauja viena eidama prieš gyvybę? Ar galima gyviems organizmams nemirtingumas? Šis klausimas liečia kiekvieną iš mūsų. Todėl mes nori nenori, galvojame, kaip gyventi šiame pasaulyje, o gal yra kitas pasaulis?
Gyvenimo problemos mokslo istorijoje
Žmogus – tai gyvas organizmas. Kad išsiaiškinti jo specifiką tarp kitų organizmų reikia išsiaiškinti kas yra gyvybė ir kokia jos reikšmė.
Žmonės nuo senų senovės stengiasi įminti gyvenimo mįsle. Jau senovės mąstytojai gyvųjų sutvėrimų atsiradimą laikė neatsiejamu dalyku nuo negyvosios gamtos atsiradimo. Garsusis filosofas Aristotelis supranta gyvą sutvėrimą kaip vienintelę materiją ir formą. Žmogaus kūno forma yra siela.
Svarbiausiu gyvybės raiškoje yra judėjimas. Judėjimas yra universali gyvybės savybė, nes tik dėl judėjimo galimybės virsta tikrove. Tačiau materija, jo manymu, negali judėti.
Senų senovėje žmones domino ne vien tik gyvybės klausimas, bet ir klausimas apie jos egzistenciją, apie tai kaip atsirado augalai, žmogus, kultūra.
Pagal kai kuriuos senovinius mitus žmogus buvo sutvertas iš molio arba žemės, iš medžio arba beformių gyvų sutvėrimų. Taip pat materialinėje filosofijoje įrodinėjo savo teorijas Demokritas. Pagal jį, atomai bejudėdami priglunda vieni prie kitų taip sudarydami vieną kūną. Taip pat neišskirtinumas augalams ir gyvūnams.
Plačiau jis aiškino, kad žemė pirmiausia sukietėjo, paviršius šilo ir rūgo, dauguma vietų pagrindinės medžiagos kilo į paviršių, ir taip pasidengė puvėsiais. taip pagrindinė medžiaga šilumos sekoje, pradėjo kurti gyvybę, ji maitinosi naktimis drėgme, kuri nusėsdavo iš atmosferos, o dieną kietėjo, džiuvo nuo karščio. Galų gale iš jų atsirado įvairių formų gyviai.
Aristotelis taip pat plėtojo šią mintį, kad daugelis organizmų atsirado toje puvėsių masėje.
Krikščionys taip pat iškėlė savo versiją. Biblijoje apie gyvybės atsiradimą žemėje sieja su Dievu. Biblijos mitologija nutraukė tikrąsias pasaulio atsiradimo paieškas. Mąstytojams filosofams teliko „aiškintis“
kiek laiko gyveno Adomas, „tikslinti“ kokia kalba kalbėjo Ieva ir t.t.
Dauguma Vyskupų, biblijos pasakojimą lygino su senovės mąstytojų filosofų teorijomis. Pavyzdžiui, vienas krikščionių vyskupų, Aurelijus Augustinas
(354 – 430), teigė, kad viskas teka viena vaga, reikia dėkoti už tai
Dievui, kad jis suteikė jėgą materijai. Šį procesas, pagal jo žodžius, galima akivaizdžiai pamatyti kaip pavyzdžiui medžio augime iš sėklos, kuriame jau yra būsiančios šakos, lapai, bes visa tai atsiranda nuosekliame augime. Šį rezultatą matome dėl Dievo, kuris suteikė sėklai potencialią jėgą. Pasak Augustino, neprotinga būtų pažodžiui suprasti pasaulio sukūrimą per šešias dienas, nes laikas ir sukurtų daiktų pasaulis atsiranda kartu.
Naujųjų laikų mąstytojai pradėjo įrodinėti, kad gyvybės atsiradimas yra griežtas dėsningumas. Eksperimentai parodo, kad gyvųjų organizmų sudėtyje nėra tokios medžiagos, kuri nebūtų buvę neorganinės kilmės, kad daugelis junginių išsivysto organizmuose, kuriuose įgaudami vieną formą laikui bėgant įgauna kitą. Tai galima įrodyti dirbtiniu būdu laboratorijose. Didelę reikšmę turėjo teorija apie ląstelės sandaros gyvuosiuose organizmuose, dėl vienintelio proceso išaiškinimo, susidariusio gyvojoje aplinkoje, gyvos materijos egzistavimo. Tačiau čia iškyla klausimas dėl egzistuojamų organizmų kilmę. Į šį klausimą atsakė Darvino
(1859) evoliucinė teorija: „Apie rūšių atsiradimą natūraliosios atrankos būdu „kova už būvį“. Šios teorijos dėka atsirado galimybė paaiškinti egzistuojančių organizmų gyvybę pradedant nuo mažiausių organizmų iki žmogaus proto.
Darvinas parodė, kokiais būdais gamta tobulina savo kūrinius. Tuo jis išsprendė vieną iš gyvybės problemų.
XX a. į gyvybės atsiradimo klausimą daugelis galėjo atsakyti taip, kai ant žemės susiformavo sąlygos dėl cheminės evoliucijos, susiformuoja sudėtingos sintezės organinės molekulės. Specialiosiose laboratorijose, skirtingose šalyse, daugelį metų buvo atliekami eksperimentai, bet nenatūralia technologija sintezės išgauti, nors primityvaus organizmo vis dar nepavyko.
Pasiekti „kelionės laike“ rezultatai, praeities geologijos (moksle apie žemės sudėtį) gelmėse. Nes jeigu kažkada organizmai atsirado ant žemės, tebūnie netgi „sėklos pavidale“, atneštame iš kitų pasaulių, tai vis tiek istorija turi prasidėti nuo eros, neturinčios gyvybės. Tokios eros paieškos tęsiasi nuo praeito amžiaus ir deja be rezultatų.
XX a. pabaigoje vokietis O. Liebmanno pasiūlė originalią teoriją apie pirmosios gyvybės formos susiformavimą iš savitų skystųjų kristalų, kurie yra sujungtų iš kūnų turinčių skystų ir kietų savybių. Jis eksperimentavo ir pateikė skystųjų kristalų lašelių nuotraukas, primenančius vienalyčius organizmus.
Tolimesniuose ieškojimuose atsispindėjo panašios viltys.
Ar žmogaus gyvenimas turi kokią nors prasmę?
Žmonės nemokantys vertinti savo egzistavimo, gyvenimą laiko monotonišku ir nuolat keliantį susirūpinimą kaip „užmušti laiką“. Tokie žmonės yra kurčiai poetų dainomis dainuojantys gyvenimo himnus. Žemėje žmogus – vienintelis sutvėrimas, kuriam suteikta viena iš svarbiausių jėgų
– jėga kurti. Žmonėms svarbu suprasti gyvenimo prasmę, rasti gyvenime savo vietą ir atverti pačius geriausius kelius, būties pertvarkymui.
Žmonių, kurie eina kartu su istorija, nebaido gyvenimo problemos.
Jiems tenka netik susimąstyti ties šiomis problemomis, bet ir nustatytą priešais save (tam tikrą) tikslą ir siekti jo įgyvendinimo. Tie žmonės suteiks gyvenimui prasmę, ateities viltį. Įprasmintas gyvenimas, žmogui, suteikia jėgų, galinčių pertvarkyti pasaulį, sukurti rojų ne ant debesų, kaip mokė religija, o ant žemės. Klausimai apie įprasminimą, tikslą ir vertingumą gyvenime turi ne tik teorinę, bet ir didžiulę praktinę reikšmę.
Va kodėl žmonės nuo pat visuomeninės gyvybės atsiradimo parodė jiems negęstantį susidomėjimą.
Klausimas apie gyvenimo išsivystymą pakopose istorijoje iššaukė įnirtingus ginčus. Skirtinga filosofinė ir teologinė sistema ne tik su skirtingais regėjimų taškais, tinkamais aiškinti gyvenimo prasmę, kėlė ginčus bet ir kėlė nesutarimus pasaulėžiūroje. Gyvenimo prasmės problema, pagal G. Geinį, tapo filosofijos klausimu ir istorijos „prakeikimu“. Tik marksizmas pirmas davė pamokančią visapusišką analizę gyvenimo prasmės problemoje.
„Iki šių dienų, – rašė F. Engelsas, – visą laiką skambėjo klausimas: kas yra dievas? Ir vokiškoji filosofija išsprendė jį taip:
dievas yra žmogus. Žmogus tik turi pažinti save patį, nusistatyti sau savo gyvenimo kriterijus, duoti jam įvertinimą remiantis savo esme, sutvarkyti pasaulį pagal žmogaus tiesą, pripažinti savo aplinkos reikalavimus. Ir tik tada mūsų laikų mįslė bus jiems prieinama. Tiesos reikia ieškoti ne kokiame nors „dieve“, o ganėtinai arčiau savęs, žmogaus krūtinėje“.
Religijos ginėjai teigia, kad filosofija negali atsakyti į klausimą „kokia žmogaus gyvenimo prasmė?“, ir tik jie pašaukti atsakyti į šį klausimą. Kaip pavyzdį galima pateikti vieną pamokslą apie gyvenimo prasmę, kurį perskaitė V. Šiškuvienė.
„Kiekvienas žmogus, brolis ir seserys, užduoda sau klausimą apie žmogaus būties prasmė. …Ar gi yra gyvenimo prasmė? Dauguma pesimistų mato gyvenime tik galinguosius. Netikintis žmogus gyvenime mato kančią, ašaras, laidotuves. Bet ar yra kažkas kas tvarko visatą? Yra. Juk kiekvienam žmoguje egzistuoja laimės, grožio, teisybės troškimas. Nėra nė vieno žmogaus sielos kuri nesiveržtų į nuostabumą, tobulumą. Reiškia, ir gyvenimo prasmė turi būti nuostabi, amžina, nepraeinama…
Gyvenimo prasmė turi būti prieinama kiekvienam, tuo ji ir vertinga. Ji bus tik tada vertinga, kada visuomenė nežinos kas yra savanaudiškumas. Bet jei atsiras nors vienas žmogus, kuriam gyvenimo prasmė nėra prieinama, tai tokia prasmė neturi jokios prasmės…
Aukščiausiam žmogaus tikslui prilygsta Kristus.
Taigi, gyvenime yra tikslas, prasmė ir gyvenimo vertė. Mūsų optimizmas nėra saldutis, mes nepasakas pasakojame. Aukščiau tikslo –
gyventi dėl Dievo – nieko nėra.“
Ši ištrauka įrodo, kad siekiama tarnauti kultams, iššaukti klausytojams tam tikrus išgyvenimus. Taip įtikinėja klausytojus, kad religiniai taškai atsižvelgiant į žmogaus gyvenimo prasmę – žinoti dievą, jį mylėti, jam tarnauti, tokiu atveju klausimas apie gyvenimo prasmę priveda prie išvados, kad gyvenimas iš vis neturi gyvenimo prasmės.
Marksizmas išveda gyvenimo prasmę iš objektyvių egzistuojančių faktų kaip idealai, kurie pastoviai praktiškai egzistuoja. Tiesiai kalbant, gyvenimo prasmė tampa idealu, pagrindą sudaro tam tikras žmogaus požiūris su faktais egzistuojančiais tikrovėje. Žmogaus gyvenimo prasmės negalima izoliuoti nuo kitų žmonių gyvenimo prasmės, nes tada bendravimas praranda reikšmę.
Neigiant religinę – mistinę žmogaus gyvenimo prasmę, marksizmo filosofija išjudina nuostatus, dėl sąmoningos žmogaus veiklos siekiant tam tikro tikslo.
Žmogaus ilgaamžiškumas
Jau nuo seno medicinos mokslas teikia patarimus, kaip pratęsti žmogaus gyvenimą, kaip nutolinti senatvę.
Daktaras Hipokratas patarė, kaip išsaugoti sveikatą ir pailginti savo gyvenimą. I a. pr. K. vienas garsus filosofas Seneka teigė, kad trumpo gyvenimo mes negauname o sukuriama jį patys. Jam žinojo, kad nepriklauso gyvenimo trukmė nuo genų paveldėjimo. Kad nesutrumpėtų žmogaus gyvenimas jam reikia sudaryti egzistavimo sąlygas.
Ypatingai daug dėmesio skyrė Avicena ilgaamžiškumui ir senatvės atitolinimui. Avicena yra arčiau gamtos mokslų, gydytojas, mokė medicinos ir filosofijos. Jis suprato, kad senėjimas – tai gamtinio proceso reakcija į organizmą, kuris veda prie fiziologinių pasikeitimų.
Bet tik XVIII a. prasideda tirti senėjimo klausimą. Pirmiausia gydytojai apsiribojo patarimais, kaip higieniškai gyventi. Jie patarinėjo palaikyti kūno švarą, užsiiminėti gimnastika ir pan. Jau tada susimąstydavo apie fizinį vaikų vystymąsi, rūkymą, alkoholio vartojimą ir t.t. Viso to ieškojimas įrodo, kad medicina pastoviai mąsto ir siūlo pamąstyti apie žmogaus ilgaamžiškumą.
Koks yra maksimaliausias žmogaus amžius? Yra išsaugoti istoriniai įrodymai, kurie teigia kad G. Kengigeris mirė 600 metais būdamas 185 – rių.
Pagal vengrų literatūrą XVII a., pasitaikė pragyvenusių 147 ir 172 metus.
Norvegijoje kažkoks Drakenbergas pragyveno 142 metus.
Buvo įvairių pasiūlymų kaip pratęsti gyvenimą. Vienas profesorius, Voronovas, bandė aplenkti senatvę, tačiau tai buvo dar vienas nesėkmingas bandymas. Jis jaunų gyvūnų kiaušinėlius persodindavo seniems gyvūnams. Persodinimo rezultatai tragiški, gyvūnai pradėdavo senėti dar greičiau.
Mūsų laikais yra jau pasiektas tas lygis, kuris suteikia galimybę žmogaus gyvenime pasiekimai ilgaamžiškumo. Visa tai akivaizdžiai pastebima, kaip plastinės operacijos ir kiti būdai.
Mirties esmė ir mirtis, kaip gyvybės neigimas
Galime performuoti vieną patarlę: „Sakyk man kas tavo priešas, ir aš pasakysiu, kas tu“.
Žmonijos priešas – mirtis.
Vienas originalus mąstytojas teigė, kad aukščiausias tikslas –
nugalėti mirtį. Prikelti visus, buvusius (gyvenusius) Žemėje. Taip pat jis bandė nuteisti mirtį mirčiai. Šis bandymas iššaukė neviltį ir siekimą, kad tai netaptų noru nugalėti ledinę nebūties baimę.
Prisiminkime baimę, pažystamą kiekvienam iš mūsų. Tolstojus pergyveno tai skausmingai, kančiose. Ir ne tik dėl savęs, bet ir dėl savo vaikų: „Kodėl man juos mylėti, auginti ir saugoti? Dėl to ir neviltis. Kuri manyje, o gal bukaprotis? Mylint juos, aš negaliu slėpti nuo jų tiesos, –
kiekvienam žingsnį matyti juos prie tiesoje pažinimo. O tiesa – mirtis.“
Mitologijoje aiškinama, kaip blogosios dvasios, kurios įsibrauna į žmogaus organizmą ir jį po truputį žudo. Mitologija sutinka su tuo, jog žmonės turi kovoti su blogosiomis dvasiomis ir dievybėmis, kurios neša mirtį. Senuose mituose kalbama apie Dzeusą, kuris supykęs ant Sizifo dėl savivaliavimo, pasiuntė pas jį Mirtį, bet Sizifas sukaustė ją tvirta grandine, ir žmonės daugiau nebemirė. Kartą Aidas išlaisvino Mirtį iš grandinių, ir ji nugalėjo Sizifą. Graikiškos mitologijos parodo žmonių bejėgiškumą stengtis pergudrauti mirtį.
Religijoje mirtis neutralizuoja baimę, tikėjimu nemirtinga siela.
Mūsų laikais tikėjimas nemirtinga siela atsirado naujose formose (užtenka prisiminti įdomų R. Mūgos darbą „Pomirtinis yvenimas“). Po ilgų apmąstymų su skausmu pripažinti, kad jeigu siela atsiskirs nuo savojo kūno, tai yra ir bus mirtis, vaiduokliško kūno pavidale.
Galime pažiūrėti ir iš kito taško.
Mirtis – geradarė!
„Prisipažinkime, juk nemirtingumas (amžinybė) mums tai tik Dievas ir religija: nei gamta, nei mūsų supratimas… Mirtis – netik išlaisvina kūną nuo ligų, bet ir išlaisvina nuo visokiausios kilmės skausmo.“ Tokios nuomonės M. Montaignis.
„Jeigu koks nors organizmas, – rašė N. N. Strachovas – galėtų amžinai gyvuoti, tai toks organizmas negalėtų pasiekti pačio aukščiausio taško, bei niekada negalėtų įgauti didžiausios savo jėgos. Jis būtų visą laiką tik paauglys, sutvėrimas kuris nuolatos augtų ir kuris niekada nebus užaugęs. Jeigu vieną kart atsitiktų taip, jog organizmas pasikeistų, tai tęsinys būtų, organizmo gyvavime, būtų pasikartojantis pokytis, bet jame daugiau niekas nepasikeistų, toks pasikartojimas negalimas gyvenime. Tad galime daryti išvadą, kad mirtis nuo gyvenimo neatsiejamas dalykas nuo organizmų vystymosi. Štai pagrindiniai argumentai kurie paaiškina mirties reikšmę.“
Trumpai tariant, jei mirtis – gerovė, sutverta dėl tobulėjimo, tai gyvybė – blogybė, kurios reikėtų kuo greičiau atsikratyti. Tikintys
Visagaliu Dievu jau prieš gyvenimą ruošiasi „antibūčiai“, tikintys gamta turi džiaugtis atiduodami savo gyvybę dėl tobulumo. O tiem kurie visai niekuo netiki, jiems suteikiamas mąstymas, apie mirtį ji juk išvalo Žemę nuo gobšių ir neprincipingų vartotojų.
Visiškos ramybės pasiekimas
„Dievai, mano dievai! Kokia liūdna vakarėjanti žemė! Koks paslaptingas rūkas virš tvenkinių. Kas klaidžiojo rūke, kas kankinosi prieš mirdamas, kas skrido virš šios žemės, nešdamas ant savęs nepakeliamą sunkumą, tas tai žino. Tai žino pavargęs. Ir jis be gailesčio palieka šia apniukusią žemę, jos tvenkinius ir ežerus, bet atsiduoda lengva širdimi į mirties rankas, žinodamas, kad tik ji gali jį nuraminti“. Šiais žodžiais M.
Brunas liūdnai užbaigia ir pavaizduoja mirties tiesą. Anksčiau ar vėliau laukia mūsų mirtis. Ir tada daugelis – jeigu ne visi – priklauso nuo paties savęs.
Kitas mirties baimės įveikimas – religiniai įsitikinimai, tikėjimas nemirtinga siela. „Siela esanti ilgaamžiškesnė už kūną“ –
Faidonas.
Trečias teiginys, kad gyvenime telieka viena, džiaugtis malonumais ir materialiomis gėrybėmis. Tokie žmonės – pasirengę viskam, o jeigu Dievas iš tikro yra!..
Būtų keista išsirinkti iš šių mirčių viena geriausią. Juk ne mes ją, o ji mus renkasi. Kiekvienas turi gyvenimą ir mirtį ar nemirtingumą kurį užsitarnauja.
Ir dar vienas svarbus dalykas: visi mes nemirtingi kol esame gyvi.
Užbaigiu šį darbą, taip ir nesugebėdama atsakyti į užsibrėžtus klausimus. Atsakymų į šiuos klausimus nėra ir nebus iki mūsų pačių mirties.
Literatūra
1. Jankovich I. „Išgyvenau savo mirtį“ Vilnius 1984
2. „Pasaulio mitai“ alma littera. Vilnius 1998 /33,142
3. Gudaitė G. „Asmenybės transformacija sapnuose, pasakose, mituose“ tyto alba. Vilnius 2001
4. Ernst von Aster „Filosofijos Istorija“ alma littera. Vilnius 1995
5. Чикин С. Я. „Путь к долголетию. – М., Знание, 1986- нар. Ун-т. Фак.
Здоровья, Nr.12