ALYTAUS KOLEGIJA VADYBOS FAKULTETAS MARKETINGO IR VADYBOS KATEDRA
GYVYBĖ, MIRTIS IR ILGAAMŽIŠKUMAS
REFERATAS
Atliko J. B. PV studentė
Tikrino L. N.Čižinauskienė Dėstytoja
ALYTUS, 2004 Turinys
Turinys 2Darbo tikslai 3Įvadas 4Pratarmė 5Gyvenimo problemos mokslo istorijoje 5Ar žmogaus gyvenimas turi kokią nors prasmę? 7Žmogaus ilgaamžiškumas 8Mirties esmė ir mirtis, kaip gyvybės neigimas 9Visiškos ramybės pasiekimas 10Literatūra 11
Darbo tikslai
Darbo tikslas:
Išsiaiškinti kas yra gyvybė, mirtis ir ilgaamžiškumas.
Uždaviniai:
1. Išsiaiškinti gyvybės atsiradimą. 2. Kokia žmogaus gyvenimo prasmė? 3. Žmogaus ilgaamžiškumas. 4. Kokia mirties esmė? 5. Mirtis – žmogaus priešas, o gal mirtis – geradarė? 6. Ar įmanoma pasiekti visišką ramybę?
Įvadas
Nuo senų laikų žmogų kamuoja amžinas esminis klausimas, kas yragyvenimas ir mirtis? Žmonės stengėsi suprasti gyvenimo paslaptį, išspręstikas gi tas gyvenimas. Kada ir kaip mūsų planetoje atsirado gyvybė, pirmiejiorganizmai. Klausimas kas yra gyvybė, iškart kelia klausimą apie mirtį. Kasyra toji mirtis? Ar tai gyvenimo evoliucijos triumfas? Ar tai kaina užtobulybę? Ar gali žmogus nugalėti mirtį ir tapti nemirtingu? Ir pagaliaukas karaliauja pasaulyje gyvybė ar mirtis? Deja surasti atsakymą į šiuos klausimus nėra taip lengva.Egzistuoja daug konfliktuojančių filosofijų, religijų ir požiūrių. Josvaržosi viena su kita, norėdama kiekviena įrodyti savo teisumą. Žmogus turėdamas laisvę rinktis dažniausiai pasiklysta tarp idėjųgausos ir nueina klaidingu keliu. Šiame darbe iškilusius klausimus nagrinėsime remdamiesi tiekRytų, tiek Vakarų filosofija ir religine filosofijos atmaina.
Pratarmė
Kas yra gyvybė domina fizikus biologus ir kitus. Šia tema yraparašyta daug darbų. Daug mokslų tyrinėja gyvybės atsiradimą, jau nekalbantapie biologines kompleksines disciplinas. Mokslininkai teikia pirmenybęgyvybės ieškoti mikropasaulyje. Bet ten be atomų ir paprastųjų molekulių
karaliauja standartiniai objektai. Kaip bebūtų gyvybė mums kelia daugklausimų. Kiekvienas mokslas tuo labiau kiekviena filosofija ir religijasiūlo savo teorijas. Atrodo negalim tiksliai išsiaiškinti kas yra gyvybėneišsiaiškinus kas yra mirtis. O kas yra mirtis? Atstovauja gyvybei, ar viešpatauja viena eidamaprieš gyvybę? Ar galima gyviems organizmams nemirtingumas? Šis klausimasliečia kiekvieną iš mūsų. Todėl mes nori nenori, galvojame, kaip gyventišiame pasaulyje, o gal yra kitas pasaulis?Gyvenimo problemos mokslo istorijoje
Žmogus – tai gyvas organizmas. Kad išsiaiškinti jo specifiką tarpkitų organizmų reikia išsiaiškinti kas yra gyvybė ir kokia jos reikšmė. Žmonės nuo senų senovės stengiasi įminti gyvenimo mįsle. Jausenovės mąstytojai gyvųjų sutvėrimų atsiradimą laikė neatsiejamu dalyku nuonegyvosios gamtos atsiradimo. Garsusis filosofas Aristotelis supranta gyvąsutvėrimą kaip vienintelę materiją ir formą. Žmogaus kūno forma yra siela.Svarbiausiu gyvybės raiškoje yra judėjimas. Judėjimas yra universaligyvybės savybė, nes tik dėl judėjimo galimybės virsta tikrove. Tačiaumaterija, jo manymu, negali judėti. Senų senovėje žmones domino ne vien tik gyvybės klausimas, betir klausimas apie jos egzistenciją, apie tai kaip atsirado augalai, žmogus,kultūra. Pagal kai kuriuos senovinius mitus žmogus buvo sutvertas iš molioarba žemės, iš medžio arba beformių gyvų sutvėrimų. Taip pat materialinėjefilosofijoje įrodinėjo savo teorijas Demokritas. Pagal jį, atomaibejudėdami priglunda vieni prie kitų taip sudarydami vieną kūną. Taip patneišskirtinumas augalams ir gyvūnams. Plačiau jis aiškino, kad žemė pirmiausia sukietėjo, paviršiusšilo ir rūgo, dauguma vietų pagrindinės medžiagos kilo į paviršių, ir taippasidengė puvėsiais. taip pagrindinė medžiaga šilumos sekoje, pradėjo kurti
gyvybę, ji maitinosi naktimis drėgme, kuri nusėsdavo iš atmosferos, o dienąkietėjo, džiuvo nuo karščio. Galų gale iš jų atsirado įvairių formų gyviai.Aristotelis taip pat plėtojo šią mintį, kad daugelis organizmų atsiradotoje puvėsių masėje. Krikščionys taip pat iškėlė savo versiją. Biblijoje apie gyvybėsatsiradimą žemėje sieja su Dievu. Biblijos mitologija nutraukė tikrąsiaspasaulio atsiradimo paieškas. Mąstytojams filosofams teliko „aiškintis“kiek laiko gyveno Adomas, „tikslinti“ kokia kalba kalbėjo Ieva ir t.t.Dauguma Vyskupų, biblijos pasakojimą lygino su senovės mąstytojų filosofųteorijomis. Pavyzdžiui, vienas krikščionių vyskupų, Aurelijus Augustinas(354 – 430), teigė, kad viskas teka viena vaga, reikia dėkoti už taiDievui, kad jis suteikė jėgą materijai. Šį procesas, pagal jo žodžius,galima akivaizdžiai pamatyti kaip pavyzdžiui medžio augime iš sėklos,kuriame jau yra būsiančios šakos, lapai, bes visa tai atsiranda nuosekliameaugime. Šį rezultatą matome dėl Dievo, kuris suteikė sėklai potencialiąjėgą. Pasak Augustino, neprotinga būtų pažodžiui suprasti pasaulio sukūrimąper šešias dienas, nes laikas ir sukurtų daiktų pasaulis atsiranda kartu. Naujųjų laikų mąstytojai pradėjo įrodinėti, kad gyvybėsatsiradimas yra griežtas dėsningumas. Eksperimentai parodo, kad gyvųjųorganizmų sudėtyje nėra tokios medžiagos, kuri nebūtų buvę neorganinėskilmės, kad daugelis junginių išsivysto organizmuose, kuriuose įgaudamivieną formą laikui bėgant įgauna kitą. Tai galima įrodyti dirbtiniu būdulaboratorijose. Didelę reikšmę turėjo teorija apie ląstelės sandarosgyvuosiuose organizmuose, dėl vienintelio proceso išaiškinimo, susidariusiogyvojoje aplinkoje, gyvos materijos egzistavimo. Tačiau čia iškylaklausimas dėl egzistuojamų organizmų kilmę. Į šį klausimą atsakė Darvino(1859) evoliucinė teorija: „Apie rūšių atsiradimą natūraliosios atrankosbūdu „kova už būvį“. Šios teorijos dėka atsirado galimybė paaiškintiegzistuojančių organizmų gyvybę pradedant nuo mažiausių organizmų ikižmogaus proto. Darvinas parodė, kokiais būdais gamta tobulina savo kūrinius. Tuojis išsprendė vieną iš gyvybės problemų. XX a. į gyvybės atsiradimo klausimą daugelis galėjo atsakytitaip, kai ant žemės susiformavo sąlygos dėl cheminės evoliucijos,susiformuoja sudėtingos sintezės organinės molekulės. Specialiosioselaboratorijose, skirtingose šalyse, daugelį metų buvo atliekamieksperimentai, bet nenatūralia technologija sintezės išgauti, norsprimityvaus organizmo vis dar nepavyko. Pasiekti „kelionės laike“ rezultatai, praeities geologijos(moksle apie žemės sudėtį) gelmėse. Nes jeigu kažkada organizmai atsiradoant žemės, tebūnie netgi „sėklos pavidale“, atneštame iš kitų pasaulių, taivis tiek istorija turi prasidėti nuo eros, neturinčios gyvybės. Tokios erospaieškos tęsiasi nuo praeito amžiaus ir deja be rezultatų. XX a. pabaigoje vokietis O. Liebmanno pasiūlė originalią teorijąapie pirmosios gyvybės formos susiformavimą iš savitų skystųjų kristalų,kurie yra sujungtų iš kūnų turinčių skystų ir kietų savybių. Jiseksperimentavo ir pateikė skystųjų kristalų lašelių nuotraukas,primenančius vienalyčius organizmus. Tolimesniuose ieškojimuose atsispindėjo panašios viltys.Ar žmogaus gyvenimas turi kokią nors prasmę?
Žmonės nemokantys vertinti savo egzistavimo, gyvenimą laikomonotonišku ir nuolat keliantį susirūpinimą kaip „užmušti laiką“. Tokiežmonės yra kurčiai poetų dainomis dainuojantys gyvenimo himnus. Žemėježmogus – vienintelis sutvėrimas, kuriam suteikta viena iš svarbiausių jėgų– jėga kurti. Žmonėms svarbu suprasti gyvenimo prasmę, rasti gyvenime savovietą ir atverti pačius geriausius kelius, būties pertvarkymui. Žmonių, kurie eina kartu su istorija, nebaido gyvenimo problemos.Jiems tenka netik susimąstyti ties šiomis problemomis, bet ir nustatytą
priešais save (tam tikrą) tikslą ir siekti jo įgyvendinimo. Tie žmonėssuteiks gyvenimui prasmę, ateities viltį. Įprasmintas gyvenimas, žmogui,suteikia jėgų, galinčių pertvarkyti pasaulį, sukurti rojų ne ant debesų,kaip mokė religija, o ant žemės. Klausimai apie įprasminimą, tikslą irvertingumą gyvenime turi ne tik teorinę, bet ir didžiulę praktinę reikšmę.Va kodėl žmonės nuo pat visuomeninės gyvybės atsiradimo parodė jiemsnegęstantį susidomėjimą. Klausimas apie gyvenimo išsivystymą pakopose istorijoje iššaukėįnirtingus ginčus. Skirtinga filosofinė ir teologinė sistema ne tik suskirtingais regėjimų taškais, tinkamais aiškinti gyvenimo prasmę, kėlėginčus bet ir kėlė nesutarimus pasaulėžiūroje. Gyvenimo prasmės problema,pagal G. Geinį, tapo filosofijos klausimu ir istorijos „prakeikimu“. Tikmarksizmas pirmas davė pamokančią visapusišką analizę gyvenimo prasmėsproblemoje. „Iki šių dienų, – rašė F. Engelsas, – visą laiką skambėjoklausimas: kas yra dievas? Ir vokiškoji filosofija išsprendė jį taip:dievas yra žmogus. Žmogus tik turi pažinti save patį, nusistatyti sau savogyvenimo kriterijus, duoti jam įvertinimą remiantis savo esme, sutvarkytipasaulį pagal žmogaus tiesą, pripažinti savo aplinkos reikalavimus. Ir tiktada mūsų laikų mįslė bus jiems prieinama. Tiesos reikia ieškoti ne kokiamenors „dieve“, o ganėtinai arčiau savęs, žmogaus krūtinėje“. Religijos ginėjai teigia, kad filosofija negali atsakyti įklausimą „kokia žmogaus gyvenimo prasmė?“, ir tik jie pašaukti atsakyti įšį klausimą. Kaip pavyzdį galima pateikti vieną pamokslą apie gyvenimoprasmę, kurį perskaitė V. Šiškuvienė. „Kiekvienas žmogus, brolis ir seserys, užduoda sau klausimą apiežmogaus būties prasmė. …Ar gi yra gyvenimo prasmė? Dauguma pesimistų matogyvenime tik galinguosius. Netikintis žmogus gyvenime mato kančią, ašaras,laidotuves. Bet ar yra kažkas kas tvarko visatą? Yra. Juk kiekvienamžmoguje egzistuoja laimės, grožio, teisybės troškimas. Nėra nė vienožmogaus sielos kuri nesiveržtų į nuostabumą, tobulumą. Reiškia, ir gyvenimoprasmė turi būti nuostabi, amžina, nepraeinama… Gyvenimo prasmė turi būti prieinama kiekvienam, tuo ji irvertinga. Ji bus tik tada vertinga, kada visuomenė nežinos kas yrasavanaudiškumas. Bet jei atsiras nors vienas žmogus, kuriam gyvenimo prasmėnėra prieinama, tai tokia prasmė neturi jokios prasmės… Aukščiausiam žmogaus tikslui prilygsta Kristus. Taigi, gyvenime yra tikslas, prasmė ir gyvenimo vertė. Mūsųoptimizmas nėra saldutis, mes nepasakas pasakojame. Aukščiau tikslo –gyventi dėl Dievo – nieko nėra.“ Ši ištrauka įrodo, kad siekiama tarnauti kultams, iššauktiklausytojams tam tikrus išgyvenimus. Taip įtikinėja klausytojus, kadreliginiai taškai atsižvelgiant į žmogaus gyvenimo prasmę – žinoti dievą,jį mylėti, jam tarnauti, tokiu atveju klausimas apie gyvenimo prasmępriveda prie išvados, kad gyvenimas iš vis neturi gyvenimo prasmės. Marksizmas išveda gyvenimo prasmę iš objektyvių egzistuojančiųfaktų kaip idealai, kurie pastoviai praktiškai egzistuoja. Tiesiai kalbant,gyvenimo prasmė tampa idealu, pagrindą sudaro tam tikras žmogaus požiūrissu faktais egzistuojančiais tikrovėje. Žmogaus gyvenimo prasmės negalimaizoliuoti nuo kitų žmonių gyvenimo prasmės, nes tada bendravimas prarandareikšmę. Neigiant religinę – mistinę žmogaus gyvenimo prasmę, marksizmofilosofija išjudina nuostatus, dėl sąmoningos žmogaus veiklos siekiant tamtikro tikslo.Žmogaus ilgaamžiškumas
Jau nuo seno medicinos mokslas teikia patarimus, kaip pratęstižmogaus gyvenimą, kaip nutolinti senatvę. Daktaras Hipokratas patarė, kaip išsaugoti sveikatą ir pailgintisavo gyvenimą. I a. pr. K. vienas garsus filosofas Seneka teigė, kad trumpogyvenimo mes negauname o sukuriama jį patys. Jam žinojo, kad nepriklausogyvenimo trukmė nuo genų paveldėjimo. Kad nesutrumpėtų žmogaus gyvenimas
jam reikia sudaryti egzistavimo sąlygas. Ypatingai daug dėmesio skyrė Avicena ilgaamžiškumui ir senatvėsatitolinimui. Avicena yra arčiau gamtos mokslų, gydytojas, mokė medicinosir filosofijos. Jis suprato, kad senėjimas – tai gamtinio proceso reakcijaį organizmą, kuris veda prie fiziologinių pasikeitimų. Bet tik XVIII a. prasideda tirti senėjimo klausimą. Pirmiausiagydytojai apsiribojo patarimais, kaip higieniškai gyventi. Jie patarinėjopalaikyti kūno švarą, užsiiminėti gimnastika ir pan. Jau tada susimąstydavoapie fizinį vaikų vystymąsi, rūkymą, alkoholio vartojimą ir t.t. Viso toieškojimas įrodo, kad medicina pastoviai mąsto ir siūlo pamąstyti apiežmogaus ilgaamžiškumą. Koks yra maksimaliausias žmogaus amžius? Yra išsaugoti istoriniaiįrodymai, kurie teigia kad G. Kengigeris mirė 600 metais būdamas 185 – rių.Pagal vengrų literatūrą XVII a., pasitaikė pragyvenusių 147 ir 172 metus.Norvegijoje kažkoks Drakenbergas pragyveno 142 metus. Buvo įvairių pasiūlymų kaip pratęsti gyvenimą. Vienasprofesorius, Voronovas, bandė aplenkti senatvę, tačiau tai buvo dar vienasnesėkmingas bandymas. Jis jaunų gyvūnų kiaušinėlius persodindavo seniemsgyvūnams. Persodinimo rezultatai tragiški, gyvūnai pradėdavo senėti dargreičiau. Mūsų laikais yra jau pasiektas tas lygis, kuris suteikia galimybęžmogaus gyvenime pasiekimai ilgaamžiškumo. Visa tai akivaizdžiai pastebima,kaip plastinės operacijos ir kiti būdai.Mirties esmė ir mirtis, kaip gyvybės neigimas
Galime performuoti vieną patarlę: „Sakyk man kas tavo priešas, iraš pasakysiu, kas tu“. Žmonijos priešas – mirtis. Vienas originalus mąstytojas teigė, kad aukščiausias tikslas –nugalėti mirtį. Prikelti visus, buvusius (gyvenusius) Žemėje. Taip pat jisbandė nuteisti mirtį mirčiai. Šis bandymas iššaukė neviltį ir siekimą, kadtai netaptų noru nugalėti ledinę nebūties baimę. Prisiminkime baimę, pažystamą kiekvienam iš mūsų. Tolstojus
pergyveno tai skausmingai, kančiose. Ir ne tik dėl savęs, bet ir dėl savovaikų: „Kodėl man juos mylėti, auginti ir saugoti? Dėl to ir neviltis. Kurimanyje, o gal bukaprotis? Mylint juos, aš negaliu slėpti nuo jų tiesos, –kiekvienam žingsnį matyti juos prie tiesoje pažinimo. O tiesa – mirtis.“ Mitologijoje aiškinama, kaip blogosios dvasios, kurios įsibraunaį žmogaus organizmą ir jį po truputį žudo. Mitologija sutinka su tuo, jogžmonės turi kovoti su blogosiomis dvasiomis ir dievybėmis, kurios nešamirtį. Senuose mituose kalbama apie Dzeusą, kuris supykęs ant Sizifo dėlsavivaliavimo, pasiuntė pas jį Mirtį, bet Sizifas sukaustė ją tvirtagrandine, ir žmonės daugiau nebemirė. Kartą Aidas išlaisvino Mirtį išgrandinių, ir ji nugalėjo Sizifą. Graikiškos mitologijos parodo žmoniųbejėgiškumą stengtis pergudrauti mirtį. Religijoje mirtis neutralizuoja baimę, tikėjimu nemirtinga siela.Mūsų laikais tikėjimas nemirtinga siela atsirado naujose formose (užtenkaprisiminti įdomų R. Mūgos darbą „Pomirtinis yvenimas“). Po ilgų apmąstymųsu skausmu pripažinti, kad jeigu siela atsiskirs nuo savojo kūno, tai yrair bus mirtis, vaiduokliško kūno pavidale. Galime pažiūrėti ir iš kito taško. Mirtis – geradarė! „Prisipažinkime, juk nemirtingumas (amžinybė) mums tai tik Dievasir religija: nei gamta, nei mūsų supratimas… Mirtis – netik išlaisvina kūnąnuo ligų, bet ir išlaisvina nuo visokiausios kilmės skausmo.“ Tokiosnuomonės M. Montaignis. „Jeigu koks nors organizmas, – rašė N. N. Strachovas – galėtųamžinai gyvuoti, tai toks organizmas negalėtų pasiekti pačio aukščiausiotaško, bei niekada negalėtų įgauti didžiausios savo jėgos. Jis būtų visąlaiką tik paauglys, sutvėrimas kuris nuolatos augtų ir kuris niekada nebusužaugęs. Jeigu vieną kart atsitiktų taip, jog organizmas pasikeistų, taitęsinys būtų, organizmo gyvavime, būtų pasikartojantis pokytis, bet jamedaugiau niekas nepasikeistų, toks pasikartojimas negalimas gyvenime. Tadgalime daryti išvadą, kad mirtis nuo gyvenimo neatsiejamas dalykas nuoorganizmų vystymosi. Štai pagrindiniai argumentai kurie paaiškina mirtiesreikšmę.“ Trumpai tariant, jei mirtis – gerovė, sutverta dėl tobulėjimo,tai gyvybė – blogybė, kurios reikėtų kuo greičiau atsikratyti. TikintysVisagaliu Dievu jau prieš gyvenimą ruošiasi „antibūčiai“, tikintys gamtaturi džiaugtis atiduodami savo gyvybę dėl tobulumo. O tiem kurie visainiekuo netiki, jiems suteikiamas mąstymas, apie mirtį ji juk išvalo Žemęnuo gobšių ir neprincipingų vartotojų.Visiškos ramybės pasiekimas
„Dievai, mano dievai! Kokia liūdna vakarėjanti žemė! Kokspaslaptingas rūkas virš tvenkinių. Kas klaidžiojo rūke, kas kankinosi priešmirdamas, kas skrido virš šios žemės, nešdamas ant savęs nepakeliamąsunkumą, tas tai žino. Tai žino pavargęs. Ir jis be gailesčio palieka šiaapniukusią žemę, jos tvenkinius ir ežerus, bet atsiduoda lengva širdimi įmirties rankas, žinodamas, kad tik ji gali jį nuraminti“. Šiais žodžiais M.Brunas liūdnai užbaigia ir pavaizduoja mirties tiesą. Anksčiau ar vėliaulaukia mūsų mirtis. Ir tada daugelis – jeigu ne visi – priklauso nuo patiessavęs. Kitas mirties baimės įveikimas – religiniai įsitikinimai,tikėjimas nemirtinga siela. „Siela esanti ilgaamžiškesnė už kūną“ –Faidonas. Trečias teiginys, kad gyvenime telieka viena, džiaugtismalonumais ir materialiomis gėrybėmis. Tokie žmonės – pasirengę viskam, ojeigu Dievas iš tikro yra!.. Būtų keista išsirinkti iš šių mirčių viena geriausią. Juk ne mesją, o ji mus renkasi. Kiekvienas turi gyvenimą ir mirtį ar nemirtingumąkurį užsitarnauja. Ir dar vienas svarbus dalykas: visi mes nemirtingi kol esamegyvi.
Užbaigiu šį darbą, taip ir nesugebėdama atsakyti į užsibrėžtusklausimus. Atsakymų į šiuos klausimus nėra ir nebus iki mūsų pačių mirties. Literatūra1. Jankovich I. „Išgyvenau savo mirtį“ Vilnius 1984 2. „Pasaulio mitai“ alma littera. Vilnius 1998 /33,142 3. Gudaitė G. „Asmenybės transformacija sapnuose, pasakose, mituose“ tyto alba. Vilnius 2001 4. Ernst von Aster „Filosofijos Istorija“ alma littera. Vilnius 1995 5. Чикин С. Я. „Путь к долголетию. – М., Знание, 1986- нар. Ун-т. Фак. Здоровья, Nr.12