Gyvenimas, mirtis ir ilgaamziskumas

ALYTAUS KOLEGIJA

VADYBOS FAKULTETAS

MARKETINGO IR VADYBOS KATEDRA

GYVYBĖ, MIRTIS IR ILGAAMŽIŠKUMAS

REFERATAS

Atliko J. B.

PV studentė

Tikrino L. N.
Čižinauskienė

Dėstytoja

ALYTUS, 2004

Turinys

Turinys 2
Darbo tikslai 3
Įvadas 4
Pratarmė 5
Gyvenimo problemos mokslo istorijoje 5
Ar žmogaus gyvenimas turi kokią nors prasmę? 7
Žmogaus ilgaamžiškumas 8
Mirties esmė ir mirtis, kaip gyvybės neigimas 9
Visiškos ramybės pasiekimas 10
Literatūra 11

Darbo tikslai

Darbo tikslas:

Išsiaiškinti kas yra gyvybė, mirtis ir ilgaamžiškumas.

Uždaviniai:

1. Išsiaiškinti gyvybės atsiradimą.

2. Kokia žmogaus gyvenimo prasmė?

3. Žmogaus ilgaamžiškumas.

4. Kokia mirties esmė?

5. Mirtis – žmogaus priešas, o gal mirtis – geradarė?

6. Ar įmanoma pasiekti visišką ramybę?

Įvadas

Nuo senų laikų žmogų kamuoja amžinas esminis klausimas, kas yra
gyvenimas ir miirtis? Žmonės stengėsi suprasti gyvenimo paslaptį, išspręsti
kas gi tas gyvenimas. Kada ir kaip mūsų planetoje atsirado gyvybė, pirmieji
organizmai.

Klausimas kas yra gyvybė, iškart kelia klausimą apie mirtį. Kas
yra toji mirtis? Ar tai gyvenimo evoliucijos triumfas? Ar tai kaina už
tobulybę? Ar gali žmogus nugalėti mirtį ir tapti nemirtingu? Ir pagaliau
kas karaliauja pasaulyje gyvybė ar mirtis?

Deja surasti atsakymą į šiuos klausimus nėra taip lengva.
Egzistuoja daug konfliktuojančių filosofijų, religijų ir požiūrių. Jos
varžosi viena su kita, norėdama kiekviena įrodyti savo teisumą.

Žmogus turėdamas laisvę rinktis dažniausiai pasiklysta taarp idėjų
gausos ir nueina klaidingu keliu.

Šiame darbe iškilusius klausimus nagrinėsime remdamiesi tiek
Rytų, tiek Vakarų filosofija ir religine filosofijos atmaina.

Pratarmė

Kas yra gyvybė domina fizikus biologus ir kitus. Šia tema yra
parašyta daug darbų. Daug mokslų tyrinėja gyvybės atsiradimą, jau nekalbant
apie biologines kompleksines d

disciplinas. Mokslininkai teikia pirmenybę
gyvybės ieškoti mikropasaulyje. Bet ten be atomų ir paprastųjų molekulių
karaliauja standartiniai objektai. Kaip bebūtų gyvybė mums kelia daug
klausimų.

Kiekvienas mokslas tuo labiau kiekviena filosofija ir religija
siūlo savo teorijas. Atrodo negalim tiksliai išsiaiškinti kas yra gyvybė
neišsiaiškinus kas yra mirtis.

O kas yra mirtis? Atstovauja gyvybei, ar viešpatauja viena eidama
prieš gyvybę? Ar galima gyviems organizmams nemirtingumas? Šis klausimas
liečia kiekvieną iš mūsų. Todėl mes nori nenori, galvojame, kaip gyventi
šiame pasaulyje, o gal yra kitas pasaulis?

Gyvenimo problemos mokslo istorijoje

Žmogus – tai gyvas organizmas. Kad išsiaiškinti jo specifiką tarp
kitų organizmų reikia išsiaiškinti kas yra gyvybė ir kokia jos reikšmė.

Žmonės nuo senų senovės stengiasi įminti gyvenimo mįsle. Jau
senovės mąstytojai gyvųjų sutvėrimų atsiradimą laikė neatsiejamu dalyku nuo
negyvosios gamtos atsiradimo. Garsusis filosofas Aristotelis supranta gyvą
sutvėrimą kaip vienintelę materiją irr formą. Žmogaus kūno forma yra siela.
Svarbiausiu gyvybės raiškoje yra judėjimas. Judėjimas yra universali
gyvybės savybė, nes tik dėl judėjimo galimybės virsta tikrove. Tačiau
materija, jo manymu, negali judėti.

Senų senovėje žmones domino ne vien tik gyvybės klausimas, bet
ir klausimas apie jos egzistenciją, apie tai kaip atsirado augalai, žmogus,
kultūra.

Pagal kai kuriuos senovinius mitus žmogus buvo sutvertas iš molio
arba žemės, iš medžio arba beformių gyvų sutvėrimų. Taip pat materialinėje
filosofijoje įrodinėjo savo teorijas Demokritas. Pagal jį, atomai
bejudėdami priglunda vieni prie kitų taip sudarydami vieną kūną. T

Taip pat
neišskirtinumas augalams ir gyvūnams.

Plačiau jis aiškino, kad žemė pirmiausia sukietėjo, paviršius
šilo ir rūgo, dauguma vietų pagrindinės medžiagos kilo į paviršių, ir taip
pasidengė puvėsiais. taip pagrindinė medžiaga šilumos sekoje, pradėjo kurti
gyvybę, ji maitinosi naktimis drėgme, kuri nusėsdavo iš atmosferos, o dieną
kietėjo, džiuvo nuo karščio. Galų gale iš jų atsirado įvairių formų gyviai.
Aristotelis taip pat plėtojo šią mintį, kad daugelis organizmų atsirado
toje puvėsių masėje.

Krikščionys taip pat iškėlė savo versiją. Biblijoje apie gyvybės
atsiradimą žemėje sieja su Dievu. Biblijos mitologija nutraukė tikrąsias
pasaulio atsiradimo paieškas. Mąstytojams filosofams teliko „aiškintis“
kiek laiko gyveno Adomas, „tikslinti“ kokia kalba kalbėjo Ieva ir t.t.
Dauguma Vyskupų, biblijos pasakojimą lygino su senovės mąstytojų filosofų
teorijomis. Pavyzdžiui, vienas krikščionių vyskupų, Aurelijus Augustinas
(354 – 430), teigė, kad viskas teka viena vaga, reikia dėkoti už tai
Dievui, kad jis suteikė jėgą materijai. Šį procesas, pagal jo žodžius,
galima akivaizdžiai pamatyti kaip pavyzdžiui medžio augime iš sėklos,
kuriame jau yra būsiančios šakos, lapai, bes visa tai atsiranda nuosekliame
augime. Šį rezultatą matome dėl Dievo, kuris suteikė sėklai potencialią
jėgą. Pasak Augustino, neprotinga būtų pažodžiui suprasti pasaulio sukūrimą
per šešias dienas, nes laikas ir sukurtų daiktų pasaulis atsiranda kartu.

Naujųjų laikų mąstytojai pradėjo įrodinėti, kad gyvybės
atsiradimas yra griežtas dėsningumas. Eksperimentai parodo, kad gyvųjų
organizmų sudėtyje nėra tokios medžiagos, kuri nebūtų buvę neorganinės
kilmės, kad daugelis junginių išsivysto organizmuose, kuriuose įgaudami
vieną formą laikui bė
ėgant įgauna kitą. Tai galima įrodyti dirbtiniu būdu
laboratorijose. Didelę reikšmę turėjo teorija apie ląstelės sandaros
gyvuosiuose organizmuose, dėl vienintelio proceso išaiškinimo, susidariusio
gyvojoje aplinkoje, gyvos materijos egzistavimo. Tačiau čia iškyla
klausimas dėl egzistuojamų organizmų kilmę. Į šį klausimą atsakė Darvino
(1859) evoliucinė teorija: „Apie rūšių atsiradimą natūraliosios atrankos
būdu „kova už būvį“. Šios teorijos dėka atsirado galimybė paaiškinti
egzistuojančių organizmų gyvybę pradedant nuo mažiausių organizmų iki
žmogaus proto.

Darvinas parodė, kokiais būdais gamta tobulina savo kūrinius. Tuo
jis išsprendė vieną iš gyvybės problemų.

XX a. į gyvybės atsiradimo klausimą daugelis galėjo atsakyti
taip, kai ant žemės susiformavo sąlygos dėl cheminės evoliucijos,
susiformuoja sudėtingos sintezės organinės molekulės. Specialiosiose
laboratorijose, skirtingose šalyse, daugelį metų buvo atliekami
eksperimentai, bet nenatūralia technologija sintezės išgauti, nors
primityvaus organizmo vis dar nepavyko.

Pasiekti „kelionės laike“ rezultatai, praeities geologijos
(moksle apie žemės sudėtį) gelmėse. Nes jeigu kažkada organizmai atsirado
ant žemės, tebūnie netgi „sėklos pavidale“, atneštame iš kitų pasaulių, tai
vis tiek istorija turi prasidėti nuo eros, neturinčios gyvybės. Tokios eros
paieškos tęsiasi nuo praeito amžiaus ir deja be rezultatų.

XX a. pabaigoje vokietis O. Liebmanno pasiūlė originalią teoriją
apie pirmosios gyvybės formos susiformavimą iš savitų skystųjų kristalų,
kurie yra sujungtų iš kūnų turinčių skystų ir kietų savybių. Jis
eksperimentavo ir pateikė skystųjų kristalų lašelių nuotraukas,
primenančius vienalyčius organizmus.

Tolimesniuose ieškojimuose atsispindėjo panašios viltys.

Ar žmogaus gyvenimas turi kokią nors prasmę?

Žmonės nemokantys vertinti savo egzistavimo, gyvenimą laiko
monotonišku ir nu

uolat keliantį susirūpinimą kaip „užmušti laiką“. Tokie
žmonės yra kurčiai poetų dainomis dainuojantys gyvenimo himnus. Žemėje
žmogus – vienintelis sutvėrimas, kuriam suteikta viena iš svarbiausių jėgų
– jėga kurti. Žmonėms svarbu suprasti gyvenimo prasmę, rasti gyvenime savo
vietą ir atverti pačius geriausius kelius, būties pertvarkymui.

Žmonių, kurie eina kartu su istorija, nebaido gyvenimo problemos.
Jiems tenka netik susimąstyti ties šiomis problemomis, bet ir nustatytą
priešais save (tam tikrą) tikslą ir siekti jo įgyvendinimo. Tie žmonės
suteiks gyvenimui prasmę, ateities viltį. Įprasmintas gyvenimas, žmogui,
suteikia jėgų, galinčių pertvarkyti pasaulį, sukurti rojų ne ant debesų,
kaip mokė religija, o ant žemės. Klausimai apie įprasminimą, tikslą ir
vertingumą gyvenime turi ne tik teorinę, bet ir didžiulę praktinę reikšmę.
Va kodėl žmonės nuo pat visuomeninės gyvybės atsiradimo parodė jiems
negęstantį susidomėjimą.

Klausimas apie gyvenimo išsivystymą pakopose istorijoje iššaukė
įnirtingus ginčus. Skirtinga filosofinė ir teologinė sistema ne tik su
skirtingais regėjimų taškais, tinkamais aiškinti gyvenimo prasmę, kėlė
ginčus bet ir kėlė nesutarimus pasaulėžiūroje. Gyvenimo prasmės problema,
pagal G. Geinį, tapo filosofijos klausimu ir istorijos „prakeikimu“. Tik
marksizmas pirmas davė pamokančią visapusišką analizę gyvenimo prasmės
problemoje.

„Iki šių dienų, – rašė F. Engelsas, – visą laiką skambėjo
klausimas: kas yra dievas? Ir vokiškoji filosofija išsprendė jį taip:
dievas yra žmogus. Žmogus tik turi pažinti save patį, nusistatyti sau savo
gyvenimo kriterijus, duoti jam įvertinimą remiantis savo esme, sutvarkyti
pasaulį pagal žmogaus tiesą, pripažinti savo aplinkos reikalavimus. Ir tik
tada mūsų laikų mįslė bus jiems prieinama. Tiesos reikia ieškoti ne kokiame
nors „dieve“, o ganėtinai arčiau savęs, žmogaus krūtinėje“.

Religijos ginėjai teigia, kad filosofija negali atsakyti į
klausimą „kokia žmogaus gyvenimo prasmė?“, ir tik jie pašaukti atsakyti į
šį klausimą. Kaip pavyzdį galima pateikti vieną pamokslą apie gyvenimo
prasmę, kurį perskaitė V. Šiškuvienė.

„Kiekvienas žmogus, brolis ir seserys, užduoda sau klausimą apie
žmogaus būties prasmė. .Ar gi yra gyvenimo prasmė? Dauguma pesimistų mato
gyvenime tik galinguosius. Netikintis žmogus gyvenime mato kančią, ašaras,
laidotuves. Bet ar yra kažkas kas tvarko visatą? Yra. Juk kiekvienam
žmoguje egzistuoja laimės, grožio, teisybės troškimas. Nėra nė vieno
žmogaus sielos kuri nesiveržtų į nuostabumą, tobulumą. Reiškia, ir gyvenimo
prasmė turi būti nuostabi, amžina, nepraeinama.

Gyvenimo prasmė turi būti prieinama kiekvienam, tuo ji ir
vertinga. Ji bus tik tada vertinga, kada visuomenė nežinos kas yra
savanaudiškumas. Bet jei atsiras nors vienas žmogus, kuriam gyvenimo prasmė
nėra prieinama, tai tokia prasmė neturi jokios prasmės.

Aukščiausiam žmogaus tikslui prilygsta Kristus.

Taigi, gyvenime yra tikslas, prasmė ir gyvenimo vertė. Mūsų
optimizmas nėra saldutis, mes nepasakas pasakojame. Aukščiau tikslo –
gyventi dėl Dievo – nieko nėra.“

Ši ištrauka įrodo, kad siekiama tarnauti kultams, iššaukti
klausytojams tam tikrus išgyvenimus. Taip įtikinėja klausytojus, kad
religiniai taškai atsižvelgiant į žmogaus gyvenimo prasmę – žinoti dievą,
jį mylėti, jam tarnauti, tokiu atveju klausimas apie gyvenimo prasmę
priveda prie išvados, kad gyvenimas iš vis neturi gyvenimo prasmės.

Marksizmas išveda gyvenimo prasmę iš objektyvių egzistuojančių
faktų kaip idealai, kurie pastoviai praktiškai egzistuoja. Tiesiai kalbant,
gyvenimo prasmė tampa idealu, pagrindą sudaro tam tikras žmogaus požiūris
su faktais egzistuojančiais tikrovėje. Žmogaus gyvenimo prasmės negalima
izoliuoti nuo kitų žmonių gyvenimo prasmės, nes tada bendravimas praranda
reikšmę.

Neigiant religinę – mistinę žmogaus gyvenimo prasmę, marksizmo
filosofija išjudina nuostatus, dėl sąmoningos žmogaus veiklos siekiant tam
tikro tikslo.

Žmogaus ilgaamžiškumas

Jau nuo seno medicinos mokslas teikia patarimus, kaip pratęsti
žmogaus gyvenimą, kaip nutolinti senatvę.

Daktaras Hipokratas patarė, kaip išsaugoti sveikatą ir pailginti
savo gyvenimą. I a. pr. K. vienas garsus filosofas Seneka teigė, kad trumpo
gyvenimo mes negauname o sukuriama jį patys. Jam žinojo, kad nepriklauso
gyvenimo trukmė nuo genų paveldėjimo. Kad nesutrumpėtų žmogaus gyvenimas
jam reikia sudaryti egzistavimo sąlygas.

Ypatingai daug dėmesio skyrė Avicena ilgaamžiškumui ir senatvės
atitolinimui. Avicena yra arčiau gamtos mokslų, gydytojas, mokė medicinos
ir filosofijos. Jis suprato, kad senėjimas – tai gamtinio proceso reakcija
į organizmą, kuris veda prie fiziologinių pasikeitimų.

Bet tik XVIII a. prasideda tirti senėjimo klausimą. Pirmiausia
gydytojai apsiribojo patarimais, kaip higieniškai gyventi. Jie patarinėjo
palaikyti kūno švarą, užsiiminėti gimnastika ir pan. Jau tada susimąstydavo
apie fizinį vaikų vystymąsi, rūkymą, alkoholio vartojimą ir t.t. Viso to
ieškojimas įrodo, kad medicina pastoviai mąsto ir siūlo pamąstyti apie
žmogaus ilgaamžiškumą.

Koks yra maksimaliausias žmogaus amžius? Yra išsaugoti istoriniai
įrodymai, kurie teigia kad G. Kengigeris mirė 600 metais būdamas 185 – rių.
Pagal vengrų literatūrą XVII a., pasitaikė pragyvenusių 147 ir 172 metus.
Norvegijoje kažkoks Drakenbergas pragyveno 142 metus.

Buvo įvairių pasiūlymų kaip pratęsti gyvenimą. Vienas
profesorius, Voronovas, bandė aplenkti senatvę, tačiau tai buvo dar vienas
nesėkmingas bandymas. Jis jaunų gyvūnų kiaušinėlius persodindavo seniems
gyvūnams. Persodinimo rezultatai tragiški, gyvūnai pradėdavo senėti dar
greičiau.

Mūsų laikais yra jau pasiektas tas lygis, kuris suteikia galimybę
žmogaus gyvenime pasiekimai ilgaamžiškumo. Visa tai akivaizdžiai pastebima,
kaip plastinės operacijos ir kiti būdai.

Mirties esmė ir mirtis, kaip gyvybės neigimas

Galime performuoti vieną patarlę: „Sakyk man kas tavo priešas, ir
aš pasakysiu, kas tu“.

Žmonijos priešas – mirtis.

Vienas originalus mąstytojas teigė, kad aukščiausias tikslas –
nugalėti mirtį. Prikelti visus, buvusius (gyvenusius) Žemėje. Taip pat jis
bandė nuteisti mirtį mirčiai. Šis bandymas iššaukė neviltį ir siekimą, kad
tai netaptų noru nugalėti ledinę nebūties baimę.

Prisiminkime baimę, pažystamą kiekvienam iš mūsų. Tolstojus
pergyveno tai skausmingai, kančiose. Ir ne tik dėl savęs, bet ir dėl savo
vaikų: „Kodėl man juos mylėti, auginti ir saugoti? Dėl to ir neviltis. Kuri
manyje, o gal bukaprotis? Mylint juos, aš negaliu slėpti nuo jų tiesos, –
kiekvienam žingsnį matyti juos prie tiesoje pažinimo. O tiesa – mirtis.“

Mitologijoje aiškinama, kaip blogosios dvasios, kurios įsibrauna
į žmogaus organizmą ir jį po truputį žudo. Mitologija sutinka su tuo, jog
žmonės turi kovoti su blogosiomis dvasiomis ir dievybėmis, kurios neša
mirtį. Senuose mituose kalbama apie Dzeusą, kuris supykęs ant Sizifo dėl
savivaliavimo, pasiuntė pas jį Mirtį, bet Sizifas sukaustė ją tvirta
grandine, ir žmonės daugiau nebemirė. Kartą Aidas išlaisvino Mirtį iš
grandinių, ir ji nugalėjo Sizifą. Graikiškos mitologijos parodo žmonių
bejėgiškumą stengtis pergudrauti mirtį.

Religijoje mirtis neutralizuoja baimę, tikėjimu nemirtinga siela.
Mūsų laikais tikėjimas nemirtinga siela atsirado naujose formose (užtenka
prisiminti įdomų R. Mūgos darbą „Pomirtinis yvenimas“). Po ilgų apmąstymų
su skausmu pripažinti, kad jeigu siela atsiskirs nuo savojo kūno, tai yra
ir bus mirtis, vaiduokliško kūno pavidale.

Galime pažiūrėti ir iš kito taško.

Mirtis – geradarė!

„Prisipažinkime, juk nemirtingumas (amžinybė) mums tai tik Dievas
ir religija: nei gamta, nei mūsų supratimas. Mirtis – netik išlaisvina kūną
nuo ligų, bet ir išlaisvina nuo visokiausios kilmės skausmo.“ Tokios
nuomonės M. Montaignis.

„Jeigu koks nors organizmas, – rašė N. N. Strachovas – galėtų
amžinai gyvuoti, tai toks organizmas negalėtų pasiekti pačio aukščiausio
taško, bei niekada negalėtų įgauti didžiausios savo jėgos. Jis būtų visą
laiką tik paauglys, sutvėrimas kuris nuolatos augtų ir kuris niekada nebus
užaugęs. Jeigu vieną kart atsitiktų taip, jog organizmas pasikeistų, tai
tęsinys būtų, organizmo gyvavime, būtų pasikartojantis pokytis, bet jame
daugiau niekas nepasikeistų, toks pasikartojimas negalimas gyvenime. Tad
galime daryti išvadą, kad mirtis nuo gyvenimo neatsiejamas dalykas nuo
organizmų vystymosi. Štai pagrindiniai argumentai kurie paaiškina mirties
reikšmę.“

Trumpai tariant, jei mirtis – gerovė, sutverta dėl tobulėjimo,
tai gyvybė – blogybė, kurios reikėtų kuo greičiau atsikratyti. Tikintys
Visagaliu Dievu jau prieš gyvenimą ruošiasi „antibūčiai“, tikintys gamta
turi džiaugtis atiduodami savo gyvybę dėl tobulumo. O tiem kurie visai
niekuo netiki, jiems suteikiamas mąstymas, apie mirtį ji juk išvalo Žemę
nuo gobšių ir neprincipingų vartotojų.

Visiškos ramybės pasiekimas

„Dievai, mano dievai! Kokia liūdna vakarėjanti žemė! Koks
paslaptingas rūkas virš tvenkinių. Kas klaidžiojo rūke, kas kankinosi prieš
mirdamas, kas skrido virš šios žemės, nešdamas ant savęs nepakeliamą
sunkumą, tas tai žino. Tai žino pavargęs. Ir jis be gailesčio palieka šia
apniukusią žemę, jos tvenkinius ir ežerus, bet atsiduoda lengva širdimi į
mirties rankas, žinodamas, kad tik ji gali jį nuraminti“. Šiais žodžiais M.
Brunas liūdnai užbaigia ir pavaizduoja mirties tiesą. Anksčiau ar vėliau
laukia mūsų mirtis. Ir tada daugelis – jeigu ne visi – priklauso nuo paties
savęs.

Kitas mirties baimės įveikimas – religiniai įsitikinimai,
tikėjimas nemirtinga siela. „Siela esanti ilgaamžiškesnė už kūną“ –
Faidonas.

Trečias teiginys, kad gyvenime telieka viena, džiaugtis
malonumais ir materialiomis gėrybėmis. Tokie žmonės – pasirengę viskam, o
jeigu Dievas iš tikro yra!..

Būtų keista išsirinkti iš šių mirčių viena geriausią. Juk ne mes
ją, o ji mus renkasi. Kiekvienas turi gyvenimą ir mirtį ar nemirtingumą
kurį užsitarnauja.

Ir dar vienas svarbus dalykas: visi mes nemirtingi kol esame
gyvi.

Užbaigiu šį darbą, taip ir nesugebėdama atsakyti į užsibrėžtus
klausimus. Atsakymų į šiuos klausimus nėra ir nebus iki mūsų pačių mirties.

Literatūra

1. Jankovich I. „Išgyvenau savo mirtį“ Vilnius 1984

2. „Pasaulio mitai“ alma littera. Vilnius 1998 /33,142

3. Gudaitė G. „Asmenybės transformacija sapnuose, pasakose, mituose“ tyto

alba. Vilnius 2001

4. Ernst von Aster „Filosofijos Istorija“ alma littera. Vilnius 1995

5. Чикин С. Я. „Путь к долголетию. – М., Знание, 1986- нар. Ун-т. Фак.

Здоровья, Nr.12

Leave a Comment