gneseologija pazinimo filosofija

ĮVADAS

Dažnai kyla pagunda visa, ką aprėpia akis ant žemės ir virš galvos, pavadinti pasauliu. Bet toks požiūris keltų klausimą: akimi regimi vis nauji daiktai ir kiti horizontai – ar tai tas pasaulis? O Žemės rutulys, kurį tegalima įsivaizduoti arba matyti nedidelio gaublio pavidalu – juk ir tai pasaulis? O Saulės sistema, mūsų galaktika, miriadai žvaigždžių – taip pat? Be to, esama juk ir žmogaus sielos, kurią jaučiame lyg banguojantį vandenyną ir kurią dažnai vadiname vidiniu žmogaus pasauliu.

Kas sieja visus šiuos pasaulius? Ar gaalima juos aprėpti viena mintimi, išgyventi vienu jausmu? Ar galima vienu ir tuo pačiu metu gyventi visuose juose? Tai vis klausimai, į kuriuos turime mokėti atsakyti.

Pasaulis yra objektyvios (daiktiškos) ir subjektyvios (dvasinės) prigimties lydinys. Daiktiška – tai ,, Visa po Saule”, tai visa fizinė, cheminė, biologinė tikrovė, kuri suvokiama ir įvaldoma mūsų patirtimi bei gamtos mokslais. Dvasiška – tai mūsų sąmonės gyvenimas, kuris jaučiamas sieloje, valios veiksmuose, mąstyme, kuris prabyla religijos, meno ir net mokslo kūriniais. Viso to lydinys pačia bendriausia prasme gali būti paavadintas pasauliu.

Žmonių veikla susidaro iš daugelio įvairiausių darbų. Kiekvienas darbas, kokio sudėtingumo jis bebūtų, mums pateikia tam tikrą informaciją apie pasaulį ir mus pačius. Be tokios veiklos mes nieko negalėtume pasakyti apie tikrovę. Šia prasme visi žmogiškos veiklos aktai, įvairios op

peracijos, procedūros turi pažintinį pobūdį. Tačiau pažintinė veikla yra savita, atliekanti įvairias specifines pažintines procedūras skirtingose tikrovės srityje.

Pažinimas yra visuomeninis – istorinis ir individualus žinių apie tikrovę gavimo procesas ir jo rezultatas. Žmonių pažintinę veiklą sudaro įvairūs pažintiniai aktai (stebėjimai, bandymai, eksperimentai, teorinė veikla ir pan.) ir jų rezultatai teiginių, teorijų, kuriose pasakoma kažkas apie konkretų tikrovės fragmentą,pavidale. Tai vieningas procesas, kuris prasideda žmogaus nukreiptais pažintiniais aktais į kokį nors objektą . Pažinimas – žmogaus santykis su tikrove. Filosofįjos pažinimo objektas – mus supantis pasaulis, o subjektas – žmonės(visuomenė).Yra įvairūs požiūriai, kaip galima pažinti pasaulį, procesas labai sudėtingas ir prieštaringas. Pažinimą nagrinėjanti teorija vadinama GNOSEOLOGIJA.

Žmogaus pažinimo procesas
Filosofas turi paaiškinti, iš kur jis žino, kad jo teiginiai yra teisingi. Kitaip tariant, jis turi nurodyti, iš ko atsirnda joo ir kitų žmonių žinios. Klausimas, iš ko atsiranda mūsų žinios, ir yra pažinimo šaltinio problema. Kuo gi remiasi žmogaus pažinimo procesas? Antikoje buvo skiriami du pagrindiniai pažinimo šaltiniai: juslinė patirtis ir protas.
Žmogus pažįsta aplinkinį pasaulį, priima iš jo informaciją pirmiausia juslėmis: regėjimu, lytėjimu, klausa ir t.t. Reikia pripažinti, kad didelį vaidmenį vaidina juslės ir pažinimo šaltiniu galima laikyti jutimus ir suvokimus. Jutimas- daiktų ir reiškinių savybių, taip pat organizmo vidinių būvių, kai jie tiesiogiai veikia jutimo organus, atspindėjimas. Suvokimas- da

aikto ar reiškinio visumos atspindėjimas, jam tiesiogiai veikiant jutimo organus. Jutimas ir suvokimas yra procesai, ojų rezultatai vadinami pojūčiais ir suvokiniais. Tačiau juk vienas reiškinys suteikia kiekvienam skitingus pojūčius- vieniem stipresnius, kiti buna apatiški ir pan. Mums informaciją teikia taip pat ir patirtis apie konkrečius įvykius, daiktus ir asmenis. Tačiau ar patirtis yra pažinimo šaltinis? Filosofijoje pažinimu paprastai laikomas ne atskiro, individaulaus objekto, vadinamo atskirybe, o visos objektų klasės- bendrybės bruožų atskleidimas.
Demokritas ir Platonas nesirėmė juslių liūdijimais. Jie buvo įsitikinę, kad filosofinio pažinimo šalitnis yra intelektas, protas. Nes remdamiesi loginiais argumentais, galime įrodyti tai, ko nežinome iš patirties. Juslinis patyrimas, pasak Aristotelio, yra būtina pažinimo fazė: faktų nustatymas- būtinas mokslinio tyrimo etapas. Tiesa, nuo patyrimo faktų filosofas turi pereiti prie bendrųjų principų, kurių tikrumui nustatyti būtinas protas, bet ieškant tų principų išsiversti be juslinio patyrimo neįmanoma.
Požiūrio, kad pažinimo šaltinis yra protas, šalininkai vadinami racionalistais (lot. ratio- portas). Priešingo požiūrio šalinikai vadinami empiristais (gr. Empeiria- patirtis) arba sensualistais (lot. sensus- pojūtis).

Empirizmas. Pirmiausia žmogus pažinime remiasi savo juslėmis – regėjimu, klausa, lytėjimu, uosle, skoniu. Jis mato jį supančius daiktus – žmones, žolę, vandenį, kalnus, automobilius ir kitus daiktus. Klausos organai leidžia girdėti įvairius garsus. Lytėdami sužinome ar daiktai yra šilti, ar šalti, aštrūs ar gl

lotnūs ir t.t. Įsitikiname, kad pažinimo šaltinis yra jutimas ir suvokimas. Jutimas atsiranda tada kai yra betarpiškas kontaktas juslių subjekto ir atspindimo objekto.

Juslės mus sieja su tikrove. Pojūčiai ir suvokiniai bei atmintyje išsaugota juslinė informacija, vaizdiniai yra labai svarbi žmogiškojo patyrimo dalis. Daugeliui filosofų juslių vaidmuo pažinime yra akivaizdus faktas. Susimąstydami apie tai, iš kur žmogus gauna žinias, jie pripažino, kad niekas iš mūsų gimdamas neatsineša į pasaulį jokių, nors ir menkiausių, žinių. Tokios nuomonės buvo J. Lokas (1632-1704), sakydamas, jog kai gimstame, mūsų protas yra neprirašyta lenta- tabula rasa (lot. švari lenta)- ir pirmuosius ženklus joje įbrėžia juslinė patirtis.

Tačiau juslėmis galime pažinti atskirus reiškinius, jų savybes. Sakysime, gerai pažindami vieną žmogų, jo privalumus ir trūkumus, nieko negalėsime pasakyti apie kitus žmones, žmoniją.

Davidas Hiūmas (1711-1776) tyrinėdamas žmogaus protą, apibendrino: visos mūsų idėjos, arba suvokimai, yra mūsų pačių įspūdžių, arba gyvesnių suvokimų, kopijos.
Filosofijoje paprastai pažinimu laikomas ne atskiro reiškinio, atskirybės, o visos reiškinių klasės, bendrybės bruožų atskleidimas. Ar galime tikėtis, kad pažinus vieną reiškinių grupės egzempliorių (skruzdę), galėsime pažinti visos skruzdžių giminės bendrąsias savybes? Tikriausia ne. O jeigu klausime klausimus – kas yra pasaulis, kokie jo pradai ir t.t , ar galėsime, remdamiesi tik juslėmis, į juos atsakyti? Juk negalima nei regėti, nei palytėti Demokrito atomų, nei Pl
latono idėjų! Jų pažinimo šaltinis buvo kitas. Jie manė, kad pažinimo šaltinis yra ne juslės, o intelektas, protas. Logiškai galima įrodyti tai, ko negalime suvokti juslėmis.

Racionalizmas. Tai reiškia, jog greta empirizmo nuo antikos laikų egzistavo ir racionalizmas, kuris visais laikais turėjo savo šalininkus. Racionalizmo šaltiniai teigia, kad pažinimo šaltinis yra protas. Racionalizmo šalininkai suabejojo juslių parodymais ir negatyvų požiūrį į jusles argumentavo tuo, kad įvairūs žmonės skirtingai juslėmis suvokia tą patį išorės poveikį ir manė, kad juslėmis gautos žinios turi subjektyvų pobūdį.

Svarbiausia, Demokrito nuomone, atskleisti reiškinių esmę. O daiktų esmę sudaro atomai, kurių juslėmis patirti neįmanoma. Tik protu žmogus gali pažinti amžinus, nekintamus, nedalijamus atomus. Protu gautos žinios yra “šviesios“. Todėl protas ir yra pažinimo šaltinis. Platonas irgi manė, kad idėjas galima pažinti tik protu.

Aristotelio požiūris į pažinimo šaltinį buvo sudėtingesnis. Jis suprato, kad pažinime svarbiausia atrasti daiktų pradus, pirmąsias priežąstis, tačiau ne mažiau svarbu yra gyvūnų ir augalų rūšių aprašymas ar kūnų judėjimo tyrimas. Jo požiūriu, faktų kaupimas yra būtina pažinimo pakopa. Tačiau nuo faktų einama prie bendrų principų nustatymo. Čia jau juslių nepakanka ir reikalingas protas, kuris nustato žinių tikrumą. Tuo labiau metafizines problemas galėjo spresti tik protas.

Viduramžiais Dievo egzistavimo įrodinėjimas, pažinimo ir tikėjimo santykio aiškinimas, ginčas dėl universalijų ir t.t. buvo galimas tik proto pagalba, o ne juslėmis. Viduramžių filosofijos problemos buvo labai abstrakčios, teorinės, spekuliatyvios, kurias galima buvo mąstyti, o ne jausti. Vadinasi, Viduramžiais viešpatavo racionalizmas.

Žinių būtinumą, visuotinumą gali nustatyti tik protas. Pvz., Pitagoro teorema pasižymi visuotinumu, nes ji tinka visiems statiesiems trikampiams, ir būtinumu, kadangi iš tikrųjų įžambinės kvadratas lygus statinių kvadratų sumai. Tuo tarpu, matydami lietų, negalime tvirtinti, kad lietus lija visur. Justinė patirtis nusako tai, kas vyksta čia ir dabar.O protas, demonstruodamas savo pažintinę galią ypač matematikoje, gali nustatyti ne tik kas yra, bet ir kas turi būti visur ir visada. Todėl protas ir yra pažinimo šaltinis.

Racionalizmo šalininkai:
 Naujųjų amžių filosofijos pradininkas R. Dekartas, jo teigimu, juslinė patirtis negali būti tikrų žinių šaltinis. Tokios yra matematikos žinios: mums aiški jų struktūra, atskiri jų loginiai ryšiai. O patyrimu įgytos žinio tokios aiškios struktūro neturi. Juslinė patirtis įgali nustatyti tik tai, kas vyksta čia ir dabar, o ne visur ir visada. Žinių visuotinumą ir būtinumą nustato tik protas. Pvz., Pitagoro teorema pasižymi visuotinumu, nes ji tinka visiems statiesiems trikampiams, ir būtinumu, kadangi iš tikrųjų įžambinės kvadratas lygus statinių kvadratų sumai. Tuo tarpu, matydami lietų, negalime tvirtinti, kad lietus lija visur. Justinė patirtis nusako tai, kas vyksta čia ir dabar. O protas, demonstruodamas savo pažintinę galią ypač matematikoje, gali nustatyti ne tik kas yra, bet ir kas turi būti visur ir visada. Todėl protas ir yra pažinimo šaltinis.
 B. Spinoza, G. Leibnizas, G. Hegelis. Visi jie buvo įsitikinę, kad pasaulio tvarka yra protinga ir būtina, todėl protas gali ir privalo ją perprasti.

Kantiškoji pažinimo teorija. Apriorizmas- pažiūra, skelbianti, kad pažinimas iš viso ar bent iš dalies nepriklauso nuo patyrimo, kad teiginius apie tikrovę galima pagrįsti be tiesioginio ar netiesioginio patyrimo.
Vokiečių filosofas Imanuelis Kantas , jo pamatiniu teiginiu buvo principas- mokslo dėsniai yra absoliučiai tikri, arba kitaip sakant, pamatiniai mokslo teiginiai yra aprioriniai. Kantas manė, kad pats protas formuoja tai, ką pažįsta. Tai ką pažįstame yra savotiška konstrukcija, kuri atsiranda veikloje, atliekamoje su paprastais jusliniais duomenimis, kurios sukelia juslėse objektyvaus pasaulio poveikis. Juslės ir protas tuos duomenis pertvarko, įnešdami į juos erdvę ir laiką. Žmogus būtinai primena (Tokia jo proto prigimtis) pirminei patyrimo medžiagai laiko, erdvės, substancijos, priežasties, būtinumo apriorines (iki patyrimo) pažinimo formas. Vadinasi, mūsų juslės pateikia neapdorotą medžiagą, kuriai subjektas su savo apriorinėmis formomis suteikia tam tikrą pavidalą.To rezultatas – empirinis objektas, reiškinys. Tačiau, nors reiškinys, kaip galimo patyrimo objektas, yra pažinus, jis lieka žmogaus sąmonėje ir jo negalime sulyginti su objektyviais reiškiniais, esančiais už subjekto, t. y. Daiktais pačiais savaime. Tai reiškia, kad tie daiktai patys savaime, nors ir yra tikri, lieka nepažinti, nes būdami anapus galimo patyrimo, jie yra ir anapus patyrimo.

Galima sakyti, kad Kantas siekė sujungti racionalizmą su empirizmu, iškeldamas tiek vieno, tiek kito privalumus ir trūkumus. Tad pažinimo šaltiniu laikė ir intelektą ir juslumą, nes mintys be turinio yra tuščios, o stebiniai be sąvokų yra akli.

Tiesos problema.
Tiesos samprata. Klasikinė tiesos samprata atsirado Antikoje (ja rėmėsi Aristotelis, Platonas). Ji skamba taip: mintį ar teorija galima laikyti teisinga, jei ji atitinka tikrąją daiktų padėtį, faktus, tikrovę, t.y. nurodo (fiksuoja) jų tikrai turimas savybes arba tikruosius jų tarpusavio santykius. Viduramžių filosofai, sekę antikos autoritetais, tiesą apibrėždavo taip: „Tiesa yra daikto ir minties atitikimas“.

Tarkime, kad atitikimo ir tikrovės sąvokos yra patikslintos ir problemų nebekelia. Bet čia atsiranda problema: kokiu būdu nustatysim, kad teiginys atitinka tikrovę? Tam tikslui būtinas tam tikras tiesos kriterijus, aiškiai suformuluota taisyklė. Bet ar galime būti tikri, kad pats mūsų kriterijus yra teisingas? Jo teisingumui nustatyti būtinas kitas kriterijus, šio teisingumui- dar kitas.. ir t.t. Tokiu argumentu rėmėsi antikos laikų skeptikai. Tačiau juos atremdavo sakymu, kad teisingumo reikšmę galima priskirti tik esamosios nuosakos sakiniams, aprašantiems ir aiškinantiems dalykų padėtį. Nei tariamosios, nei liepiamosios nuosakos sakiniams teisingumo reikšmės priskirti negalima. Kadangi tiesos kriterijus pagal savo pobūdį yra taisyklė, nurodanti, ką reikia daryti siekiant nustatyti teiginio teisingumą, tai klausimą apie taisyklės teisingumo kriterijų galima laikyti nepagrįstu. (Kriterijus yra taisyklė, o taisyklė yra liepiamosios nuosakos sakinys, tad kriterijus gali būti pripažintas arba ne, bet ne teisingas arba klaidingas). Tokiu atveju atkrinta ir skeptikų iškelta begalinės kriterijų sekos problema.
Akivaizdumo teorija. Ieškant alternatyvų klasikiniam požiūriui į tiesą, buvo bandoma suformuluoti tokią tiesos sampratą, kurioje tikrovė (daiktai) būtų visiškai neimami. Ieškant alternatyvų klasikinei tiesos sampratai buvo pripažinta, kad tiesa yra pačių žinių savybė ir tiesą reikia tapatinti su aiškiu ir galutiniu, t.y. nereikalaujančiu pagrindimo, tiesos kriterijumi.
Dekartas buvo žinomiausias požiūrio į tiesą kaip į akivaizdžias žinias šalininkas. Dekartas aiškindamas iš kur mes žinome, jog teiginiai yra teisingi, sako, kad jie apšviesti „natūralios proto šviesos“, todėl yra intuityviai aiškūs- akivaizdūs.

Akivaizdūs yra daugelis juslinio patyrimo dalykų, pavyzdžiui: aš skaitau šiuos žodžius- tai man šiuo metu yra visiškai akivaizdu ir suvokiama. Kitos dvi sritys, kuriose nereikia įrodymo (nes nereikia remtis kokiais nors empiriniais ar teoriniais argumentais) yra religija ir matematika. Matematikos teoremos išvedamos iš akivaizdžių pirminių tiesų (aksiomų ir postulatų), tai jų akivaizdumas garantuoja išvestinių teiginių teisingumą.

Tačiau problema yra dėl to, kad kas akivaizdu vienam žmogui, gali būti netiesa kitam, nes priklausomai nuo žmonių patyrimo ir turimų žinių. Tad atsirado kita teorija- loginės darnos teorija. Žinių loginis neprieštaringumas reiškia jų vidinę darną, rišlumą, kas moksliškai įvardijama kaip koherentiškumas. Todėl tiesos samprata, siejanti žinių teisingumą su logine darna dar vadinama koharencine tiesos teorija. G. Leibnizas yra šalininkas šios tiesos aiškinimo būdo. Jis skiria dviejų rūšių tiesas: fakto ir proto. Fakto atsiranda iš patirties, o proto tiesa yra intelekto produktas. O pasaulis, anot Leibnizo, yra protingosios Dievo veiklos produktas, tad jis visas yra sutvarkytas gerai ir protingai. Viską bandoma paaiškinti per logikos dėsnius. Tad norint įsitikinti mūsų žinių teisingumu pakanka parodyti kaip jas galima išvesti iš loginio tapatybės dėsnio (A=A). Esmė ta, kad jei nėra žinių loginio prieštaringumo, tai tą galima laikyti tiesos kriterijumi. Tiksliau sakant, teisingais reiktų laikyti tuos teiginius, kurie logiškai suderinami su kitais mūsų teiginiais. Tokiu būdu tiesa suprantama kaip žinių sistemos loginė darna, koherentiškumas.

Pragmatinė tiesos samprata. Šios sampratos autoriai teisingumą sieja su teiginio naudingumu žmoniškajai veiklai ir tos veiklos praktiniu efektyvumu. Pragmatinės tiesos samprata buvo išplėtota XX a. pradžioje. Bet ištakos siekia XVII a. pradžia, kai F. Beconas suformulavo principą „Žinojimas- jėga“. Vertinamos tik pozityvios, tikslios ir realius objektus apibūdinančios ir faktais pagrįstos žinios. Pozityvių žinių pagrindinis bruožas- jų praktinis naudingumas. (pagal A. Comte‘ą). Pagrindiniu tiesos nustatymo šaltiniu buvo laikoma praktika. Tad pragmatiniais tiesos ieškotojais neabejotinai laikomi empirikai. K. Marxas supriešino praktika su teorija, tiksliau išskyrė dvi subjekto veiklos dalis: praktinę ir teorinę. Idėjų skirtumai turi reikštis jų praktinių padarinių skirtumuose, tad remiantis pastaraisiais galima nustatyti idėjų tikrumą.
Pragmatizmas- (gr. pragma, kilm. pragmatos – darbas, veikla)- praktinę empirinę individo veiklą laiko intelektualiosios veiklos pagrindu ir vertinimo kriterijum, susikūrė XIX a. aštuntajame dešimtmetyje JAV. (pradininku laikomas Ch. Peirce, bet žymiausias atstovas W. Jamesas). Pragmatizmas tapo pripažinta amerikietiškojo gyvenimo būdo filosofija. Pagrindinis principas: žinių teisingumas glaudžiai siejasi su jų efektyvumu, praktiniu naudingumu. Pažindami tikrovę mes prie jos artėjame.
Tiesa ir tikimybė. Visi išnagrinėti tiesos kriterijai turi trūkumų. Jais remiantis sunku tiksliai nustatyti ar konkretus mokslo teiginys yra teisingas, ar klaidingas. Keliamas klausimas: ar žinias iš tikrųjų galime priešinti nuomonei, kaip tiesą ir tikimybę? Tad reikia išsiaiškinti:
a) kas yra žinių, o kas nuomonių šaltinis- protas ar juslė;
b) ar tikros žinios, skirtingai nuo nuomonių įgyjamos eksperimentinių mokslų tyrimų ar metafizinių apmąstymų būdu?
Kaip rodo istorija, žinias nuo nuomonių skyrė tie, kurių nuomonė apie žinias lėmė europinės minties raidą. Ir mūsų laikas prieita nuomonės, kad mūsų pasaulis iš esmės tikimybinis, tad visas žinias apie pasaulį galima vertinti tikimybės terminais.

Iracionalizmas. Ne visi filosofai su tokiu požiūriu sutiko. Kai kurie menkino juslių ir proto pažintinius, sugebėjimus. Jie teigė, kad yra kiti pažinimo šaltiniai: ypatingi žmogaus vidiniai pergyvenimai, mistinės būsenos, įsijautimas, intuicija, praregėjimai, instinktai, antgamtinės jėgos. Iracionalistai teigia, kad pažįstančiojo subjekto sąmonėje po racionalaus ir loginio mąstymo plonu sluoksniu visada, slypi neprotiniai, neloginiai faktoriai, lemiantys pažinimą, kurie įgauna “racionalios,, mistikos ir “racionalios,, mitologijos pavidalą.

Vienas iš iracionalizmo atstovų yra neoplatomizmo kūrėjas Plotinas. Jis sutinka, kad Platono idėjos yra prieinamos žmogaus protui. Tačiau, jo nuomone, virš idėjų yra aukštesnė būtis – Absoliutas, iš kurio plaukia viskas kas egzistuoja – idėjos, pasaulio dvasia, materija. Absoliuto negalima pažinti racionaliai, apimti jį mintimi. Žinių apie jį gauti galima tik iracionaliu būdu – mistinėje ekstazėje, kurios metu, susitikus su aukščiausia būtimi, žmogaus dvasiai padaromas didžiulis įspūdis. Tokios ekstazės žmogų aplanko retai ir patį Plotiną jos yra aplankę tik keletą kartų. Įgytos žinios, jo nuomone, yra labai subjektyvios, kurių negalima nei išreikšti ir perduoti kitiems, nei patikrinti.

Aurelijaus Augustino nuomone, visų tyrimų – metafizinių, etinių, pažintinių – objektas yra Dievas. Jo prote yra amžinosios tiesos, idėjos, kurių pažinimas yra žmogaus tikslas. Nei juslės, nei protas negali pažinti dieviškųjų idėjų. Tiesą galima bus pažinti tik tada, kai Dievas parems mūsų proto sugebėjimus, juos apšvies. Tik įsikišus Dievui, intuiciškai galėsime pamatyti pačias idėjas. Tai reiškia, kad Augustinas suabejojo proto galimybėmis, nes pažinimas tampa mistiniu aktu, dalyvaujant antgamtiniam faktoriui.

Visos iracionalios būsenos ir pergyvenimai yra visiškai hermetiški, prieinami tik juos patiriantiems. Pažintinius efektus, gautus iracionaliais būdais, sunku advekačiai aprašyti ir pakankamai aiškiai pateikti kitiems. Vadinasi, kai pažinimo duomenų negalime preciziškai formuluoti ir suprasti, patikrinti ir papildyti, faktiškai atsisakome mokslinių tyrimų ir pasineriame į subjektyvias vizijas.
Pažintinės žmogaus galimybės ir pažinimo ribos. Dažniausiai gyvenime žmonės suinteresuoti aplinkos pažinimu tiek, kiek diktuoja jų kasdieniai poreikiai. Giliau pažvelgiame į objektyvų pasaulį tik atlikdami įvairius specialius tyrimus. Tada neišvengiamai iškyla klausimas apie žmogaus pažinties galimybes, t. y. Apie pažinimo ribas.

Kai kurie filosofai neigė pažiūrą, kad pažįstame objektyvaus pasaulio daiktus. Jie teigė, kad pažintinės veiklos objektas negali būti transcendentinė, egzistuojanti nepriklausomai nuo žmogaus, tikrovė. Jų manymu, pažindami visą laiką turime reikalą su savo pergyvenimais arba su tam tikromis žmogaus proto konstrukcijomis. Tokia idealistinė pažinimo koncepcija savo išvadas argumentuoja tuo, kad, regėdami kokį nors baltos spalvos daiktą iš įvairaus atstumo ir įvairių padėčių, jį matome skirtingą. Iš to daroma išvada, kad pažįstame ne objektyvaus pasaulio daiktus, o tik pažįstančiojo subjektyvius pergyvenimus. Jie ir yra juslinio pažinimo objektas. Vadinasi procese žmogus į išorę neišeina, o sukasi savo pergyvenimų rate. Tokia yra Berklio pozicija.

Loginis pažinimas – protu gautas pažinimas. I.Kantas teigė, kad logikos pasaulį kuriame, bandydami kuo pilniau ir tiksliau įsisavinti juslių pateikiamą pažįstamųjų daiktų turinį. Tai vyksta šitaip. Pavyzdžiui, mes palietėme daiktą. Tai, ką juntame kaip rankos deginimą ir kas yra įkaitęs akmuo mūsų lytėjime, mes apibūdiname kaip „karšta”. Kaip tai įvyksta? Žmogus turi sukūręs daug formų (žodžių) įvairiems fenomenams žymėti. Daikto būklė atpažįstama dėka juslinės įžvalgos, turinčios tą pačią, kaip ir matematika, prigimtį. Ji leidžia neklysti parenkant ir „uždedant” žodį, reikalingą pažymėti, pavyzdžiui, deginimo jutimui, „karšta” tampa pirmuoju tikruoju deginimo paliudijimu mūsų supratimui, protui ir dvasiai. Deginimo jutimas ir konstravimas „karšta” nėra tapatūs dalykai, tad juslinio pažinimo faktais, kuriais operuoja protas, ne išreiškia pažįstamąjį daiktą, o reiškia, reprezentuoja, net simbolizuoja, nes susideda iš to turinio, kurį pateikė specifinė mūsų juslių būklė, o proto formos iš jo turinio atrinktos pažymėti būtent tam jutimo faktui. Kai daiktą priimame kaip visumą, mes turime galimybę jį taip nukonkretinti ir taip suabstraktinti, kad jis galės būti mąstomas net nebe kaip „kažkas”, o kaip „tai” arba net „šitas”, „vienas” ir pan. Toks reiškinio „nureikšminimas” nesidomint jo turiniu, o tik juo kaip faktu, šitokios procedūros taikymas įvairiems reiškiniams ir jų žymėjimas atitinkamais žymenimis veda mus į matematikos pasaulį. Gilindamiesi į daikto turinį, mes neriame į logikos pasaulį. Betgi ir matematikos, ir logikos pasauliai I. Kanto filosofijoje susyja: matematika tampa aukščiausia jusliškumo idealizacijos forma, logika — proto.

Protas ir jutimai parodo ir patvirtina, kurios tiesos yra teisingos. Apžvelkime kelių filosofų apmąstymus tiesos samprata.
Vienas žymiausių sofistų Protagoras yra pirmasis senovės graikų mąstytojas išreiškęs požiūrį, kad žmonės tikrovę pažįsta tik savo interesų ir galimybių ribose, kad pažinimas neatsiejamas nuo jų kasdieninių praktinių poreikių. Tai galima pagrįsti kad ir ilgai (net iki Koperniko revoliucinės teorijos apie žemes formą, padėtį saulės atžvilgiu, pan.) egzistavusia „tiesa“, kad žemė yra plokščia ir yra visatos vidurys. Juk žmonės nukeliaudavo tik trumpus atstumus jūra ar sausuma ir negalėjo praktiškai įsitikinti, kad žemė iš tikro nėra plokščia. Daiktai egzistuoja tiek, kiek atskiri žmonės juos suvokia, patiria, ką nors apie juos pasako. Jeigu viskas nepaliaujamai keičiasi ir egzistuoja tik tai ką patiriame tiesiogiai, tikrovė yra tokia, kokia mums atrodo. Kad pažinimo procese žmonės savo pojūčiais ir protu tik atspindi daiktų savybes. Todėl, jeigu atskirų žmonių įspūdžiai apie tikrovę yra prieštaringi, prieštaringa yra ir pati tikrovė. Ją galima pažinti labai nedaug, ir nėra nieko objektyvaus, visiems žmonėms vienodai teisingo. Kadangi tikra tik tai, ką žmonės tiesiogiai jutimiškai suvokia, o tokie suvokimai dažnai esti skirtingi, netgi prieštaringi (arabo, gyvenančio dykumoje, saulė nedžiugina, o eskimui saulė – Dievo dovana), vadinasi, gali būti vienodai teisingi du visiškai skirtingi teiginiai. Tiesa visada yra tik pavienių individų ar žmonių grupių subjektyvios nuomonės išraiškos bei tvirtinimai. žmonės žino tik savo įspūdžius ir poreikius, jie žino tai, kas naudinga, o ne tai, kas teisinga. Todėl nėra tokių argumentų, kuriais galėtume įrodyti, kad vienas teiginys teisingesnis už kitą. Teisingesnis bus tik tas teiginys, kuris naudingesnis.
Vienas iš senovės graikų skepticizmo pradininkų Pironas teigė, jog jei tiesa ir yra, tai žmogui ji nepasiekiama. Daiktai yra tokie, kokie atrodo, kokius juos padaro žmonių nuomonės, norai, nuotaikos, papročiai. Dėl to kiekvienas daiktas, kiekvienas poelgis bus ir geras ir blogas, ir gražus ir bjaurus, ir teisus ir neteisus. Kalbant apie kiekvieną daiktą galima ką nors teigti ir kartu neigti, bet kuris sprendimas nėra teisingesnis už jam priešingą sprendimą. Tikrovė yra nepažįstama, dėl to lieka vienintelė išmintinga išeitis – susilaikyti nuo bet kurių teigiamų ar neigiamų sprendimų apie daiktus. Tikrovės atžvilgiu reikia laikytis visiškai abejingai, išsivaduoti iš troškimų ir aistrų, visur ir visada išlaikyti dvasios ramybę.

Vienas žymiausių Antikos mąstytojų Platonas, nagrinėdamas tiesos ir vertybės klausimus, niekur griežčiau neskiria tiesos, kaip teorinio pažinimo rezultato, nuo vertybės, kaip praktinio elgesio prielaidos, o jei ir mėgina tai daryti, tai tik tam, kad vėliau vėl jas sujungtų. Tiesa, kuri neatitinka realybės, o pati siekia būti jos matas, jos norma, – tokia tiesa yra idealas, o tikslas, kuriam trūksta sąmonės, gali būti atsektas tik iš paties dalyko objektyvios eigos, – toks tikslas yra to dalyko prigimtis, jo tiesa. Teorinis pasaulio pažinimas turi realizuoti ir praktinę žmogaus gyvenimo paskirtį, atskleisti ir iškelti ne tik tiesą, bet ir žmogaus gyvenimo vertybes. Teorinis pasaulio pažinimas kuris yra vertybių realizavimasis žmoguje, kartu yra kupinas vidinio dramatizmo ir valios įtempimo, nes tiesa yra organiškai susijusi su dorybe bei teisingumu ir yra pasiekiama tik įveikiant visa tai, kas pačiame žmoguje yra netikra ir nevertinga. žmogaus gyvenimo vertybės, kaip ir tiesa, yra objektyvaus pasaulio charakteristika. Platonas tvirtino, kad kai kurias tiesas žmogus žino iš karto, iki pažinimo. Anot mąstytojo, tai turėtų būti tiesos atsineštos iš praeitų gyvenimų ar idėjų pasaulio. Tokių tiesų yra daug. Jos tarsi snaudžia žmogaus prote ir laukia kol bus pažadintos, o daiktai, panašūs į idėjas, anot mąstytojo, galėtų žmogui tas tiesas priminti. Žinojimas pasiekiamas ne lengvai ir ne iš karto. Jis reikalauja didelės įtampos ir pasiruošimo, darbo, pasiaukojimo, noro.
Aurelijus Augustinas, dar vienas potristinės filosofijos atstovas, teigė, kad tiesa pažįstama ne tiriant objektyvųjį pasaulį, bet gilinantis į asmeninius subjektyvius išgyvenimus. Tik savo dvasinį pasaulį, savo mintis pažįstame neabejotinai aiškiai, tad norint pažinti tiesą, reikia gilintis į save. Augustinas išreiškė mintį, kad visokios žinios yra abejotinos, išskyrus žinojimą to, kad “aš esu” ir ”aš mąstau”. Tiesos esančios amžinos ir objektyvios, žmonės jas sužino intuityviai, be jutimiško suvokimo. Tačiau žmogus nėra pajėgus pats sužinoti tiesą (protas yra pasyvus), tai gali padaryti tik dieviškasis apsireiškimas žmogaus sąmonėje. Toji vidinė šviesa, kaip visokio pažinimo šaltinis ir kriterijus, yra malonė, Dievo teikiama geriems žmonėms. Aukščiausioji tiesa atsiveria tik tam, kas jos ieško visomis sielos galiomis, ne vien tik protu (čia vėl gi nuoroda į maldą, atsidavimą religijai, bei tarnavimą Dievui). žmogaus dvasiniame gyvenime svarbiausia esą ne protas, bet valia, žmogaus vertė -ne tai, ką jis žino, bet tai, ko jis nori ir ko siekia.
Viduramžių filosofas Rodžeris Bekonas, nagrinėdamas tiesos problemą, pateikė tokius samprotavimus:“Iš tikrųjų yra keturios didžiausios kliūtys, trukdančios pažinti tiesą. Tai yra menko ir pasitikėjimo neverto autoriteto pavyzdys, nuolatinis įprotis, nenusimanančios minios nuomonė ir savo neišmanymo prisidengimas tariama išmintimi. žmonės apakinti šių keturių kliūčių tamsos, nejaučia savo neišmanymo ir uoliai jį saugo bei gina, nes neranda vaistų nuo jo. O blogiausia tai, kad žmonės patekę į giliausią paklydimų tamsą, tariasi atsidūrę visiškoje tiesos šviesoje. Dėl to visa kas teisingiausia, jie laiko melu, tai, kas geriausia – nieko vertu dalyku, kas didingiausia – neturinčiu nei svorio, nei vertės, ir priešingai, aukština tai, kas žema ir niekinga, apakę nemato išminties spindėjimo ir atmeta tai, ką labai lengvai galėtų įgyti. Būtina, kad iš pat pradžių būtų suprastos, pasmerktos ir pašalintos nuo protingo svarstymo kelio šios pražūtingos ir klastingos bet kokio blogio priežastys.”
Anglų pragmatizmo atstovas ir valstybės veikėjas F.Bekonas suformulavo principą „žinojimas – jėga“. Jis žinias pradeda traktuoti ne kaip tikslą dėl tikslo, o kaip techninių tikslų siekimo būdą. Jis kaip ir kiti pragmatizmo atstovai teisingumą sieja su teiginio naudingumu žmogiškajai veiklai ir tos veiklos praktiniu efektyvumu. Jis pateikė savo samprotavimus apie tiesą. Tiesa, kuri iš tikrųjų tik pati gali spręsti apie save, moko, kad tiesos ieškojimas, kuris yra meilė jai arba prašymas jos rankos, tiesos pažinimas, kuris yra jos buvimas, ir tikėjimas tiesa, kuris yra mėgavimasis ja, yra aukščiausios žmogaus prigimties gėris. Melas nusipelno palankumo ne dėl to, kad surasti tiesą sunku ir reikalauja iš žmonių daug pastangų, ir ne dėl to, kad, kai tiesa surasta, ji sukausto žmonių mintis, bet dėl natūralios, nors ir ydingos, meilės pačiam melui. Tačiau nėra kitos ydos, kuri užtrauktų žmogui tokią gėdą, kaip melas ir klasta.
Štai lietuvių mąstytojas Kazimieras Narbutas teigia, kad yra vaizdinio arba teiginio atitikimas patį daiktą, ir jis išreiškiamas vaizdiniu arba teiginiu. O klaidingumas yra vaizdinio ar teiginio neatitikimas įsivaizduojamo daikto. Be to, teisingas tas teiginys, kuris abu vaizdinius teisingai susieja arba atskiria. O apskritai turime žinoti, kada teiginiai yra visada teisingi:
1) Kai kuriam nors daiktui priskiriame tai, kas iš tikrųjų jam budinga. Pvz. “Kiekvienas žmogus turi ūgį. ”
2) Kai nuo daikto atskiriame tai, kas nuo jo visada atskirta. Pvz. “Siela yra nemirtinga.”
3) Kai apie daiktą ką nors teigiame besąligiškai ir tai daiktui besąligiškai būdinga: “Kiekviena motina privalo mylėti savo vaiką.”
4) Kai daiktui priskiriame su sąlyga tai, kas jam būdinga tik esant tai sąlygai: “Kas neina už savo jausmų pavadžio, tas gerai daro ir sprendžia.’’
5) Kai su tam tikru apribojimu atskiriame nuo daikto tai, kas tik esant apribojimui gali būti nuo jo atskira: “nemokantis lenkų kalbos nesugebės ja išdėstyti savo minčių”.
6) Kai apie daiktą visuotinai ir be apribojimo teigiame tai, kas jam tam tikru požiūriu būdinga: “Kiekvienas žemės padaras turi savo pradžią ir galą.”
7) Kai be jokio apribojimo teigiame tai, kas jam jokiu aspektu nėra būdinga: “Tiesė neturi pradžios ir pabaigos.”
Šiems nurodytiems teiginiams kiekvienas priešingas teiginys yra klaidingas. Lietuvių filosofas J. Grinius teigia, kad pažinimas žmogui yra biologinė ir dvasinė būtybė. Pažinimas yra pats savyje vertingas žmogui tiesos atskleidimui. “Tiesa – pažinimo tikslas ir jo vertės pagrindas.” J. Grinius teigia, kad yra keletas tiesos rūšių:
1) Kasdienės patirties tiesa, grindžiama betarpiška juslės patirtimi (pažiūrėk: ar nematai, kad lyja).
2) Mokslinė tiesa, grindžiama moksline analize, patikslinančia atskirą betarpišką juslinę patirtį sistemingu visos patirčių eilės įvertinimu (tiesa ir šiandien, kad akiai saulė skrieja dangumi, tačiau senųjų iš to daryta išvada, kad žemė stovi visatos centre, pasirodė buvusi klaidinga, nesuderinama su kitomis patirtimis).
3) Istorinė tiesa grindžiama istorine kritika (ne kurį kitą, o Koperniką tenka laikyti šios geocentrizmo klaidos nuvertėju, nesjis pirmasis šią klaidą iškėlė).
4) Moralinė tiesa, grindžiama sąžinės, kaip žmogaus elgesio normų šaltinio, faktu (meilė yra gera, nes sąžinė šaukia mylėti ir draudžia neapkęsti).
5) Filosofinė pasaulėžiūrinė tiesa, grindžiama visos patirtinės būties ir visos žmogiškosios patirties įgalinimo pagrindo ieškojimu”.

PASAULIO PAŽINIMO PROBLEMA FILOSOFIJOJE.

Realybe vadiname tai, su kuo susiduriame praktikoje, kas mums priešinasi arba yra medžiaga, kai turime reikalą su objektais, su gyvomis būtybėmis ir žmonėmis. Mes susipažįstame su realybe per kasdienius santykius, profesinius įgūdžius, techninius įrenginius, bendraudami su žmonėmis, metodiškai pertvarkydami ir valdydami.

Tai, su kuo susiduriame praktikoje, tampa mokslinio pažinimo objektu ir žinių apie tikrovę pavidalu tenkina tolesnės praktikos reikšmes.

Tačiau mokslas apie tikrovę iš principo pranoksta tiesioginius empirinės būties poreikius. Praktika, kuri kartu yra nuolatinė kova ir pasipriešinimo įveika, yra tik viena šio mokslo ištakų. Žmogus trokšta žinoti, kas yra iš tikrųjų, nepriklausomai nuo kokio nors praktinio intereso. Giliausias mokslų šaltinis yra grynoji, pasyvi kontempliacija, žiūrintis įsigilinimas, įsiklausymas į paties pasaulio atsakymus.

Žinojimo moksliškumo sąlyga yra metodas, sistemiškai suvienijantis visa, kas žinoma, t. y. padrikoms žinioms pateikiantis jas susiejančius principus.

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad toks tikrovės pažinimas padeda mums susikurti užbaigtą pasaulio vaizdą. Visa tikrovė turi stotis prieš mūsų akis kaip vientisas uždaras pasaulis, kaip pasaulio visuma, sutelkta į pasaulio paveikslą. Ir nors toks vaizdas kaskart yra netobulas ir taisytinas, manoma, kad tai priklauso nuo paties pažinimo irk ad iš principo galima susidaryti tokį tikrovės vaizdą, kuriame būtis atsivertų kaip tikrovės visuma. Pasaulio vaizdas turi apimti rišlaus žinojimo visumą. Pasaulio vaizdai atsiranda dar žmogiškojo pažinimo pradžioje; pasaulio vaizdo siekia kiekvienas pažįstantysis, kad įsitikrintų visumos vienove.

Įsidėmėtina ir reikšminga, kad išsamaus, pasaulį kaip visumą aprėpiančio pasaulio vaizdo ieškojimas ir toks suprantamas totalinės pasaulėžiūros troškimas grindžiamas principine klaida, kuri visiškai išryškėjo tik naujaisiais amžiais.

Kritinio mokslo raida rodo, kad buvo neteIsingi ir subyrėjo visi ankstesnieji pasaulio vaizdai, be to, kad žinių sistemos, kurių siekia mokslai, yra labai įvairios, o jų principai ir ištakos labai skiriasi. Tai darosi tuo aiškiau, kuo vaisingesnis pažinimas. Juo universalesnės sistemos – tai ypač ryšku fizikoje, – juo platesni plyšiai tarp tų sistemų, tarp fizikinio, gyvojo, sielos ir dvasios pasaulių. Tiesa, šie pasauliai yra susiję. Jie išdėstyti pakopomis taip, kad aukštesniosios pakopos prielaida yra žemesnioji pakopa, tuo tarpu žemesnioji gali egzistuoti ir be aukštesniosios, pavyzdžiui: nėra gyvybės be materijos, o materija egzistuoja ir be gyvybės. Veltui buvo bandoma aukštesniąją pakopą kildinti iš žemesniosios, nes kaskart tik dar labiau išryškėdavo plyšys tarp jų. Vieninga pasaulio visuma, apimanti visas pažinias ir tiriamas sistemas, pati nėra jokia vieninga sistema, kuri būtų pavaldi kokiai nors visuotinei teorijai ar kuri kaip idėja būtų tyrinėjimo gairė. Nėra jokio pasaulio vaizdo, yra tik mokslų sistematika. Visi pasaulio vaizdai yra tik fragmentiniai pažinimo pasauliai, kurie klaidingai laikomi absoliučia pasaulio būtimi. Kiekvienas pasaulio vaizdas yra pasaulio iškarpa: pats pasaulis negali tapti vaizdu. Mokslinio pasaulio vaizdas, nors ir skyrėsi nuo mitinio, pats kaskart buvo tik naujas mitinis pasaulio vaizdas, grindžiamas moksliniu metodu ir skurdžiomis mito liekanomis.

Pasaulis nėra joks objektas; mes visada esame pasaulyje, aptinkame jame objektus, bet jis pats niekada nėra mūsų objektas. Kad ir kaip toli siektų mūsų metodinio tyrimo horizontai, ypač kuriant autonominį žvaigždėto dangaus vaizdą arba matematinį materijos vaizdą, – visa, ką mes čia matome, yra tik reiškinių aspektai, o ne daiktų pagrindas ir ne pasaulis kaip visuma.

Pasaulis nėra uždaras. Jis nepaaiškinamas juo pačiu, tačiau visa, kas jame yra, paaiškinama viena per kita, ir taip iki begalybės. Niekas nežino, kokias ribas pasieks būsimas tyrimas, kokios prarajos jam dar atsivers.

Filosofinio būties apmąstymo prielaida yra pažintis su visomis pasaulio mokslinio tyrimo kryptimis, tačiau slaptingoji mokslinio pasaulio pažinimo prasmė turėtų būti tokia: tyrimo procese prieiti ribą, kur aiškiausiam žinojimui atsiveria nežinojimo erdvė. Juk tik tobulas žinojimas gali pažadinti tikrąjį nežinojimą. Tik tada pasirodo tai, kas yra iš tikrųjų; užuot siekę racionalaus pasaulio vaizdo, pasineriame į nežinojimo pilnatvę, tačiau nuolat būdami mokslinio pažinimo kelyje ir tik juo eidami. Maksimalizuodami pažinimo aistrą, privalome patekti ten, kur pažinimas subyra. Nežinojimas, tačiau tik pilnatviškas, iškovotas nežinojimas, yra niekuo nepakeičiamas mūsų būties suvokimo šaltinis.

Atsižvelgdami į mūsų Dievo ir egzistencijos apmąstymus, apmąstydami pasaulio būtį smelkimės giliau: pasaulio tikrovė yra nykstanti būtis tarp Dievo ir egzistencijos.

Tūkstantmetėje istorijoje yra nuostabių žmonių, peržengdavusių pasaulio empirinę būtį. Indijos asketai ir kai kurie vienuoliai Kinijoje bei Vakaruose pasitraukdavo iš pasaulio, kad atsidėtų neobjektiškai absoliuto meditacijai. Pasaulis jiems tarsi išnykdavo, būtis – niekas pasaulio požiūriu – jiems tapdavo viskuo.

Kinijos mistikai išvaduodavo nuo pasaulio geismų ir atsidėdavo grynajai žiūrai, kurios stichijoje visa, kas yra, pradėdavo byloti, visa nuskaidrėdavo nykstančiu amžinybės reiškiniu jos esmės artumu. Jiems išnykdavo laikas, o amžinybė priartėdavo ir prabildavo šio pasaulio pavidalais.

Mes linkę pasaulį laikyti harmoningu, nes esame gundomi pasaulio pilnatvės žavesio, kurio kupinos mūsų laimingos akimirkos. Prieš tai sukyla baisų negandų patirtis ir mums į akis žvelgianti neviltis. Jų neišvengiamybė būties harmonijai verčia piešpriešinti nihilistinę poziciją: viskas beprasmiška.
Užuot fiksavę vienas kitą neigiančius totalinius sprendimus, mes, žmonės, privalome nuolat būti pasirengę įsiklausyti į tai, kas lemtinga, į tai, ką darome mes patys, ir į tai, kas vyksta laikiškoje mūsų gyvenimo tėkmėje. Tokį pasirengimą sudaro dvejopa patirtis.

Pirma, Dievo absoliutaus transcendentiškumo pasaulio atžvilgiu patirtis: slaptingasis Dievas vis labiau tolsta, jeigu tik aš stengiuosi jį turėti visiems laikams; kadangi jo kalba visada istoriška ir nulemta kinkrečios situacijos, jis yra neapsakomai arti.

Antra, Dievo reiškimosi pasaulyje patirtis: pasaulio būtis nėra absoliuti, todėl per jį byloja daugiaprasmė, bet tvari Dievo būtis, kuri nuskaidrėja tik istoriškai, egzistensinėmis akimirkimis ir negali būti vienoda visiems.

Atsiduodant pasauliui, kuris yra būtina atsidavimo Dievui sąlyga, prabunda autentiškoji savastis, kartu įsišaknijanti tame, kam ji atsiduoda. Tačiau jeigu visa empirinė būtis susilieja su tikrove, šeima, tauta, profesija, valstybe, t.y. su pasauliu, ir jeigu pasaulis praranda prasmę, tada neviltis nieko akivaizdoje gali būti įveikta tik kiekvienai konkrečiai pasaulio apraiškai priešpriešinus ryžtingą savitaigą, grindžiamą Dievu ir esančią akis į akį su Dievo būtimi. Tik atsiduodama Dievui, o ne pasauliui, savastis atranda save ir,pasinerdama į laisvę, įsitvirtina pasaulyje.

Viena iš nykstančių, tarp Dievo egzistencijos kybančių pasaulio apraiškų yra mitas, apmąstantis – Biblijos sąvokomis – pasaulį kaip transcendentinės istorijos apraišką: nuo pasaulio sukūrimo iki pasaulio pabaigos ir visų dalykų prisikėlimo. Šio mito požiūriu, pasaulis nėra pats savaime, o yra laikinas antlaikiškojo vyksmo tarpsnis. Kadangi pasaulis yra nykstantis dalykas, vienintelė tikrovė jame yra Dievas ir egzistencija.

Kas amžina, reiškiasi laike. Tokiu laiko save ir žmogus kaip individas. Šis reiškimasis yra paradoksalus, nes nuo jo priklauso ir tai, kas yra absoliučiai amžina.
APIBENDRINIMAS
Bandžiau apžvelgti, kas yra pažinimas? Pažinimas – žmogaus santykis su tikrove. Pažinti – vadinasi suprasti. Pažinimo objektas – mus supantis pasaulis, todėl trumpai apžvelgiau pažinimo šatinius: empirizmą, racionalizmą, iracionalizmą. Apžvelgiau kelių filosofų apmąstymus nagrinėjusius tiesos problemą. Visi filosofai apėmė skirtingus laikotarpius ir pažiūras. Kiekvienas jų suvokė šią problemą savaip ir savaip traktavo, nors kiekvieno filosofo teiginiai ir skirtingi, jie vis tiek kažkuria prasme yra teisūs.
Taigi, ar sugebame pažinti mus supantį pasaulį? Ar materialus pasaulis ir jo pagrindu atsiradę dvasiniai reiškiniai pažinūs, ar ne? Mūsų juslės ir protas gali advekačiai pažinti tikrovės reiškinius ir joje vykstančius procesus, kurie yra pažinūs. Tikrovė mūsų pažinimui yra atvira. Tačiau nereikia manyti, kad pasieksime tokį pažinimo lygį, kai jau viską žinosme. Absoliutus žinojimas yra nerealus ir nepasiekiamas dėl to, kad pats pasaulis yra begalinis ir jame vyksta nuolatinė ir nesibaigianti kaita.

NAUDOTA LITERATŪRA

K. Jaspers „Filosofijos įvadas“ Vilnius, 1998
A. Anzenbacher „Filosofijos įvadas“ Vilnius, 1992
A. Šliogeris „Būtis ir pasaulis“ Vilnius, 1990

„Filosofija“ Kaunas, 2000
„Filosofijos atlasas“ Vilnius, 1999

Leave a Comment