Pinigų politikos priemonės stabilizuojant ekonomiką ir skatinant jos plėtrą.

KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS
VADYBOS IR EKONOMIKOS FAKULTETAS
EKONOMIKOS KATEDRA

Pinigų politikos priemonės stabilizuojant ekonomiką ir skatinant jos plėtrą.
Pinigų-monetarinė politika

KURSINIS DARBAS

Kaunas
2006

Turinys
Uždaviniai 3
Tikslas 3
Įvadas 4
1. Pinigų politika, jos tikslai 5
2. Palankios galimybes ir grėsmės šalies ekonomikos plėtrai. 6
2.1 Stiprybės 7
2.2 Silpnybės 11
2.3 Galimybės 16
2.4 Gėsmės 19
3 Ekonominės raidos rizikos aspektai 24
4. Makroekonominė politika 25
Išvados 27
Literatūra: 28

Uždaviniai
1. Pinigų politika ir jos tikslai.
2. Aptarti galimybes ir grėsmes ekonomikos plėtrai.
3. Ekonomikos raidos rizikos veiksniai.

Tikslas
Pinigų politikos priemonės stabilizuojant ekonomiką ir skatinant jos plėtrą.

Įvadas
Šalies ekonomikos situacija nulemia pinigų politikos kryptį ir konkrečius veiksmus, todėl nuo jos analizės pirmiausia turi prasidėti pinigų politikos formavimas. Lietuvos ekonomikos ir finansų būklė yra toli gražu nevienareikšmė. Viena vertus, kaai kurie rodikliai (stabilus lito kursas, palyginti žemas infliacijos lygis) liudija apie pasiektą tam tikrą makroekonominio stabilumo lygį
Sparčios politinės ir ekonominės reformos per penkiolika atkurtos nepriklausomybės metų reikšmingai pakeitė šalies ūkį ir tapo naujos, gyvybingos ir konkurencingos ekonomikos kūrimo pagrindu. Ekonomikos liberalizavimas, finansų sektoriaus reforma ir patikimos nacionalinės valiutos įvedimas labai prisidėjo prie stabilios makroekonominės aplinkos ir sparčių ekonomikos plėtros tempų užtikrinimo. Sprendžiant šalies makroekonomikos stabilizavimo uždavinius, Lietuvos banko pinigų politika rėmėsi valiutų valdybos modeliu, kuris tapo vienu svarbiausių veiksnių prristabdant infliaciją, mažinant šalies ir valiutos riziką bei didinant pasitikėjimą ekonomine politika.
Monetarinė (piniginė) politika glaudžiai susijusi su finansine politika. Jeigu ši savo esme yra finansinė biudžetinė, tai piniginė politika yra poveikio pinigų kiekiui politika. Monetarinės politikos uždaviniai – užtikrinti, kad ūk

kininkavimo sistema būtų nuolat veiksminga, kad žmonės būtų užimti, o ekonomika augtų. Tai pasiekiama stabilizavus kainų lygį ir perkamąją galią bei nacionalinę valiutą, sumažinus infliaciją.
Monetarinė politika gali būti „kieta“, kai valstybė mažina pinigų kiekį, riboja išleidžiamą į apyvartą jų kiekį, palaiko didelius kreditų procentus ir „ minkština“, kai netrukdo pinigų kiekiui augti, beveik netrukdo pinigų emisijos ir skatina pigius kreditus.
Monetarinė politika įgyvendinama ir kitokiomis priemonėmis: refinansavimu – kai centrinis bankas per palūkanų procentus reguliuoja kreditinių išteklių apimtis; operacijomis atviroje rinkoje – kasi valstybė perka arba parduoda valstybinius vertybinius popierius. Parduodamas rinkoje vertybinius popierius , centrinis bankas išima iš apyvartos nereikalingus pinigus, taip mažindamas jų kiekį , o supirkdamas vertybinius popierius, didina pinigų kiekį lyg ir atlikdamas papildomų pinigų emisiją. Centrinis bankas taip pat vykdo rezervavimo politiką &– įpareigoja komercinius šalies bankus dalį savo aktyvų laikyti centriniame banke kaip neprocentinį rezervą. Taip centrinis bankas riboja arba išplečia komercinių bankų galimybes laisvai naudotis savo pinigines lėšas, kartu daryti poveikį pinigų kiekiui.

1. Pinigų politika, jos tikslai

Lietuvos bankas ėmė siekti Vakarų šalių centriniams bankams įprasto galutinio pinigų politikos tikslo – kainų stabilumo – netrukus po laikinojo piniginio vieneto talono įvedimo, t.y. 1993 m. pradžioje. Iš pradžių kainų stabilumo buvo siekiama reguliuojant pinigų kiekį. 1993 m. pabaigoje-1994 m. pradžioje tarpinis pinigų politikos tikslas buvo kas ketvirtį nustatomi pi

inigų atsargos (P0) orientyrai. Suprantama, kad reguliuojant pinigų kiekį neįmanoma tuo pačiu metu užtikrinti nekintamo valiutos kurso, nors faktiškai šiuo trumpu laikotarpiu lito ir JAV dolerio kursas tarpbankinėje valiutų biržoje buvo stebėtinai stabilus (tai paaiškinama palyginti ramia valiutų rinkos būkle).
1994 m. balandžio mėn. įsigaliojus Lito patikimumo įstatymui ir valiutų valdybos modeliui tarpinis pinigų politikos tikslas pasikeitė – juo tapo stabilus valiutos kursas bazinės valiutos – JAV dolerio – atžvilgiu. Priėmus Pinigų politikos programą 1997-1999 m. šis tikslas nepasikeitė, kadangi čia akcentuojama, jog Lietuvos bankas, neatsižvelgdamas į pasirinktą pinigų emisijos ir valiutos kurso režimą, sieks išorinio lito stabilumo. Manyta, kad stabilus lito kursas iš pradžių padėtų vietines kainas priartinti prie pasaulinių, o po to leistų importuoti iš išsivysčiusių užsienio valstybių mažesnę infliaciją. Tikrovė patvirtino šį argumentą, kadangi infliacija 1998 m. pabaigoje, palyginti su 1997 m. pabaiga, sudarė tik 2,4 proc.
Iki šiol galutinis Lietuvos banko pinigų politikos tikslas – kainų stabilumas nėra įtvirtintas juridiškai, kadangi šiuo metu galiojančiame Lietuvos banko įstatyme jis suformuluotas kiek abstrakčiau – kaip pinigų stabilumas, kuris apima tiek vidinį (kainų), tiek ir išorinį (valiutos kurso) stabilumą. Ir nors ilgalaikio konflikto tarp Šių dviejų stabilumo išraiškų nėra, naujosios Lietuvos banko įstatymo redakcijos projekte numatytas galutinis kainų stabilumo tikslas.
Nors teorijoje nėra galutinai atsakyta į klausimą, ar centrinis bankas turėtų siekti ne
e tik pinigų stabilumo, bet ir ekonomikos kilimo skatinimo, užimtumo didinimo, Europos Sąjungos centrinių bankų praktikoje tendencija aiški – kiek galima siauriau apibrėžti pagrindinį centrinio banko tikslą, siekiant išvengti kelių, vienas kitam prieštaraujančių tikslų konflikto. Jau nuo 1993 metų, kai buvo įvesta nacionalinė valiuta litas, Lietuvos bankas ėmė laikytis koncepcijos – prisidėti prie stabilios ir dinamiškos ekonomikos plėtojimo, sukuriant svarbiausią jos prielaidą – stabilius pinigus. Šios koncepcijos jis laikosi ir iki dabar. Tariamas aktyvumas gali pabloginti visų minėtų tikslų įgyvendinimo galimybes. Suprantama, jog pasirinkus tokią pinigų politikos strategiją daugiau atsakomybės šalinant makroekonominius disbalansus tenka fiskalinei ir pajamų politikai.
Lietuvos banko pinigų politikos priemonės, didindamos pinigų rinkos stabilumą, sudaro sąlygas Lietuvos finansų ir visų pirma pinigų rinkos plėtrai. Supažindindamas rinkos dalyvius su savo pinigų politikos strategija ir priemonių sistema bei tapdamas tarpbankinės rinkos dalyviu, kurio veikla yra skaidri ir iš anksto prognozuojama, centrinis bankas gali suteikti papildomą atsparą bankams, vykdantiems tarpbankinio skolinimo bei skolinimosi operacijas. Lietuvos bankas prisidėjo prie pinigų rinkos plėtros ir tiesiogiai, kurdamas teisinę bei atsiskaitymų infrastruktūrą naujiems finansų instrumentams (pvz., repo sandoriams).
Lietuvos bankas pinigų politikos priemones tobulina ir planuoja, atsižvelgdamas į pasaulines tendencijas, pirmiausia kreipdamas dėmesį į Europos Sąjungos Šalių patirtį. Tuo tikslu analizuojamos Europos centrinių bankų sistemos pinigų politikos priemonių pritaikymo galimybės Lietuvoje.
2. Palankios ga
alimybes ir grėsmės šalies ekonomikos plėtrai.

Valstybių nacionalinės pajamos auga, didėja gyventojų pajamos ir vartojimas. Didėjimas priklauso nuo ekonomikos plėtros. Plėtros matavimui naudojami rodikliai: BNP apimtis (absoliučiai ir vienam gyventojui); BNP augimo didėjimo tempai, namų ūkių disponuojamos pajamos (absoliučiai ir vienam gyventojui) ir jų augimo tempai, vartojimo rodikliai (abs .). Įvairių šalių pajamos skaičiuojant vienam gyventojui yra gana skirtingos.
Kodėl nacionalinės pajamos kinta laiko požiūriu, kokie veiksniai sąlygoja ekonomikos plėtrą, kodėl skirtumai tarp valstybių? Reiškiniai tyrinėjami remiantis įvairiais ekonomikos modeliais. Kodėl valstybė skiriasi pagal pajamų lygį? Analizės tikslas – kaip valstybių ekonominė politika veikia į gyvenimo lygį ir jo augimą. Modelis leidžia analizuoti vieną svarbiausią ekon. poblemų – kokia pagaminto produkto dalis gali būti suvartota šiandien ir kokia – išsaugota ateityje.
Lietuvos ekonomika augo sparčiausiai Europoje pastaraisiais metais. 2003 m. Lietuvos BVP išaugo 9 % palyginti su 2002 m. ir pasiekė 16,14 milijardų eurų. Šalies bendrojo vidaus produkto augimą nulėmė investicijų gausa bei prekių ir paslaugų eksportas. Manoma, kad narystė Europos Sąjungoje paspartins šį įspūdingą augimą dėl ekonominės integracijos į ES, atsiveriančių rinkų Lietuvos eksportuotojams ir efektyvaus ES struktūrinių fondų lėšų panaudojimo. Apskaičiuota, kad Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, jos ekonomika gali išaugti 1,5 % per metus.
Infliacijos lygis Lietuvoje yra žemiausias Europoje. 2003 metais buvo užregistruota 1.2 % vidutinė metinė defliacija. Prognozuojama, kad vidutinė metinė infliacija išliks nedidelė.
Monetarinė politika yra pagrįsta valiutų valdymu. Nacionalinė valiuta litas išliko stabilus nuo 1994 metų. 2002 m. vasario 2 dieną Lietuvos bankas atsiejo litą nuo JAV dolerio ir susiejo litą su euru santykiu 1 euras lygus 3,4528 Lito. Lietuva vykdo visus Mastrichto sutarties kriterijus ir tikisi tapti Europos Monetarinės sąjungos nare 2007 m.
Lietuvos darbo jėgą sudaro apie 1,6 mln. žmonių, iš kurių daugiau kaip du trečdaliai dirba privačiame sektoriuje. Lietuva turi vieną iš labiausiai kvalifikuotų darbo jėgų Europoje.
Lietuva vykdo liberalią užsienio prekybos politiką, kuri jau davė greito užsienio prekybos apyvartos augimo rezultatus. Didžiausią eksporto dalį sudaro mineraliniai produktai, transporto priemonės, tekstilė, tekstilės gaminiai, mašinos ir mechaniniai įrengimai, chemijos produktai. Lietuva daugiausia importuoja prekes ir žaliavas. Svarbiausios prekybos partnerės yra Europos Sąjungos šalys.
Pagrindinės šalys investuotojos yra Danija, Švedija, Vokietija, JAV ir Suomija. Daugiau nei 50 % tiesioginių užsienio investicijų sulaukiama iš ES šalių. Dauguma užsienio verslininkų investuoja produkcijos eksporto tikslais. Būdama strateginėje vietoje, turėdama puikią infrastruktūrą ir patirtį, Lietuva yra tarpininkė tarp Europos Sąjungos ir Nepriklausomų valstybių sąjungos šalių. Keturi tarptautiniai oro uostai, neužšąlantis jūrų uostas ir du tarptautinio transporto keliai (šiaurės pietų kelias bei geležinkelis jungiantis Skandinaviją su centrine Europa ir rytų vakarų kelias, jungiantis rytines rinkas su likusia Europa), Lietuvą padarė svarbiu tarptautinių pervežimų centru.
Lietuvoje sparčiausiai vystosi informacinių technologijų ir telekomunikacijų sektoriai, kurie auga maždaug 30 % kasmet. Turėdamos išsilavinusią darbo jėgą, Lietuvos firmos teikia programinės įrangos bei IT paslaugas vietinei bei užsienio rinkoms. Lietuva plačiai žinoma pasaulyje savo biotechnologijos ir lazerių išradimais. Trys biotechnologijų firmos eksportuoja savo produkciją į daugiau nei 40 šalių. Tuo tarpu lazerinės technologijos yra išvežamos maždaug į 100 šalių, įskaitant ES
BVP augimas vidutinės trukmės laikotarpiu išliks vienas didžiausių Europoje. Šiuo metu stebima infliacija yra artima vidutiniam kainų kilimui Europos Sąjungoje. Nedarbas vidutinės trukmės laikotarpiu dėl didėjančios darbuotojų paklausos sumažės trečdaliu. Nors naftos kainos pakilo rekordiškai, ES paramos sukeltas fiskalinis ūkio stimulas ir mokesčių naštos mažinimas turėtų išlaikyti verslininkų pasitikėjimą sparčios Lietuvos ūkio plėtros tvarumu. Patobulinto Stabilumo ir augimo pakto nuostatos sukūrė palankias sąlygas finansuoti BVP potencialą stiprinančias investicijas, mokesčių ir kitas struktūrines reformas.

2.1 Stiprybės

1. Lietuvoje sukurta veikianti rinkos ekonomika stabilios ekonominės plėtros pagrindas. Rinkos santykių įsigalėjimas įgalino įgyvendinti ekonomikos savireguliacijos mechanizmus ir apriboti tiesioginį valstybės kišimąsi į ekonominius procesus.
Lietuvos pasirengimas narystei ES įgalina perimti laiko patikrintą ir efektyvią ES teisinio reguliavimo ir valstybės valdymo sistemą, leidžiančias sukurti stabilias ir prognozuojamas sąlygas ūkio funkcionavimui.
Nors ir būdama transformacijos stadijos, šalies ekonomika sugebėjo užtikrinti žmonėms būtinas pragyvenimo sąlygas, verslo ir darbo priemones, finansuoti būtinas socialinės apsaugos sistemos priemones. Pakankamai išsilavinusi darbo jėga psichologiškai jau prisitaikė prie rinkos ekonomikos reikalavimų, padidėjo asmeninės atsakomybės už save supratimas, susidarė iš esmės teigiama nuostata rinkos ekonomikos atžvilgiu. Sukurta nuosekli socialinės apsaugos ir užimtumo politikos įgyvendinimo sistema, diversifikuota pagal apsaugos teikimo specifiką bei darbo rinkos tikslo grupes ir besiremianti šiuolaikine teisės baze, institucine sąranga bei pakankamai kvalifikuota, praktinę patirtį įgijusia administracija.
2. Menki Lietuvos gamtos ištekliai stimuliuoja kitų šiuolaikinėmis sąlygomis svarbių ir perspektyvių išteklių (žmogiškasis veiksnys, inovacinė veikla, žiniomis grįsta gamyba ir pan.) mobilizavimą. Turintys aukštąjį ir specialųjį vidurinį išsilavinimą yra sparčiausiai didėjanti ekonomiškai aktyvių gyventojų kategorija. Dėl radikalių ekonomikos reformų ir aukšto gyventojų išsilavinimo lygio greitai didėja šalies verslumo potencialas. Lietuva turi būtinų sparčios technologinės pažangos prielaidų: taikomųjų mokslų potencialą ir galimybes sintetinti įvairių sričių žinias, gamina kai kurių aukštų technologijų gaminius bei teikia paslaugas, pramonėje naudoja daugelį fundamentinių technologijų, šalyje yra pakankama pramonės ir mokslo koncentracija.
3. Lietuvoje sukurta gamtonaudos reguliavimo sistema, grindžiama ekonominėmis priemonėmis – mokesčiai už aplinkos taršą. Aplinkos apsaugos programų finansavimas iš valstybės biudžeto ir tarptautinės paramos fondų teikia galimybę vykdyti bendrąsias aplinkos apsaugos priemones, papildančias atskirų ūkio subjektų pastangas arba pranokstančias jų finansines galimybes. Iš tarptautinių finansų institucijų gamtosaugai pritraukiamos investicinės lėšos skatina šalies ekonomikos plėtrą bei papildomų darbo vietų kūrimą, pagyvina šalies finansų rinką .
4. Lietuva priskirtina prie atviros ekonomikos šalių, ji aktyviai dalyvauja tarptautinėje prekyboje, kitose pasaulinio ūkio ryšių sistemose. Valstybės vykdoma ekonominė politika grindžiama šiuo laikotarpiu veiksmingesniu į eksportą orientuotos besivejančios plėtros modeliu. Lietuvos pozicijas pasaulio rinkose ir ekonominį lenktyniavimą lemia jos žmogiškasis kapitalas, tradiciškai gyvybingas ir patenkinamas gamtines sąlygas turintis žemės ūkis, geografinės padėties sąlygotos transporto, kitų paslaugų plėtojimo galimybės, maži darbo ir daugelio paslaugų kaštai. Lietuvos geografinė padėtis suteikia galimybę įnešti savo indėlį plėtojant Europos ir Azijos ūkinius ryšius, kurie artimiausiais dešimtmečiais neabejotinai intensyviai plėtosis. Gyvenviečių ir pagrindinės infrastruktūros išsidėstymo šalies teritorijoje tolygumas teikia palankias sąlygas užsienio investicijoms naujose ir tradicinėse ekonominės veiklos srityse.
5. Lietuva naujai sukūrė vakarietiško tipo kapitalo rinką, kurios institucijos visiškai integruotos į tarptautines organizacijas. Dauguma Lietuvos finansų tarpininkų yra užsienio institucijų padaliniai arba jų dukterinės bendrovės, kurias valdo užsienio investuotojai. Finansų sektorius yra pasiekęs labai aukštą koncentracijos laipsnį, turi perteklinių pinigų, kurių ateityje dar padaugės. Lietuvos finansų tarpininkų rinkoje jau veikia finansų konglomeratai, kurių veiklą prižiūri trys nacionalinės priežiūros institucijos. Prasidėjęs kredito unijų centralizacijos procesas sudaro palankias sąlygas koordinuoti kredito unijų sektoriaus plėtrą bei konkuruoti su bankais tam tikruose paskolų rinkos segmentuose ir Lietuvos rajonuose. Ateityje padidės lizingo ir draudimo bendrovių bei pensijų fondų įtaka finansų sektoriaus sisteminei rizikai, tačiau tarpbankinei mokėjimo sistemai tapus realaus laiko atsiskaitymo sistema, finansų sektoriaus sisteminė rizika turėtų sumažėti. Globalizavimas veikia Lietuvos ūkį per finansų sektorių, kuris dalinai jau integruotas į pasaulinę rinką.
6. Būdama nedidelė šalis, Lietuva turi galimybę greitai prisitaikyti prie sparčiai kintančių ekonomikos globalizavimo aplinkybių ir greito informatikos priemonių plitimo ekonomikoje. Lietuva turi palyginti gerą fiksuoto ir mobiliojo ryšio infrastruktūrą, teikiamos plačiajuosčio interneto ir kabelinės televizijos paslaugos, turi kvalifikuotų informatikos specialistų, išplėtotą specialistų rengimo sistemą bei geras nuotolinio mokymo struktūros užuomazgas. Didelė dalis 72,3 %) Lietuvos gyventojų mano, kad informacinės technologijos palankiai paveiks Lietuvos ūkį. Verslininkai įžvelgia informacinių technologijų ir telekomunikacinių prekių gamybos bei paslaugų teikimo spartinimo svarbą.
7. Lietuvos geografinė padėtis palanki tranzitui, šalies teritoriją kerta du pripažinti kontinentinės svarbos transporto koridoriai. Tranzito plėtrai svarbią reikšmę turi neužšąlantis Klaipėdos jūrų uostas, turintis modernų konteinerių terminalą, modernus automobilių kelių tinklas, aukštos kokybės jų priežiūros ir remonto sistema. Iš esmės baigta transporto sektoriaus komercinių struktūrų privatizacija, sukurtas kvalifikuotas transporto sektoriaus mokslinis potencialas, transporto specialistų rengimo sistema.
8. Susiformavo gera pirminės energijos balanso struktūra, kurioje dominuoja gamtinės dujos, naftos produktai ir pigus branduolinis kuras, pereinamuoju laikotarpiu padėję išvengti didelių investicijų į energetikos sektorių. Pakankamai išplėsti energetiniai pajėgumai: palyginti nesenos ir modernios elektrinės (atominė, hidroakumuliacinė ir termofikacinės elektrinės), naftos perdirbimo gamykla, centralizuotojo šilumos tiekimo sistemos.

9. Sukurtos svarbios prielaidos pramonės plėtrai: įvykdyta privatizacija, padaryti žymūs struktūriniai pokyčiai pramonėje, daugelyje pramonės sektorių yra sėkmingai tarptautinėse rinkose konkuruojančių įmonių, pradeda naujai burtis klasteriai, yra nemažai kvalifikuotų specialistų, darbo jėgos kaina konkurencinga, tam tikra dabar nepanaudojamo gamybos pajėgumo dalis gali būti panaudojama kitokiai pramoninei paskirčiai. Nors ir neatitikdama visų šiuolaikinių standartų, fizinė infrastruktūra yra pakankamo lygio, kad galėtų sėkmingai palaikyti pramonės augimą. Yra tam tikras mokslinis potencialas, kuris gali būti panaudotas pramonės konkurencingumo veiksniams plėtoti ir stiprinti. Pramonės įmonių vadovai turi sukaupę unikalią darbo NVS rinkose ir pakankamą darbo Vakarų rinkose patirtį.
10. Baigta statybos sektoriaus bendrovių privatizacija ir restruktūrizacija. Geri statybos sektoriaus pagrindai, stiprios tradicijos. Projektavimo ir statybos įmonės pajėgios projektuoti ir pastatyti bet kurios paskirties statinius. Pramonės įmonės gali pilnai tenkinti statybos apimčių augimo vietinėms medžiagoms poreikius. Sukurta statybos produktų atitikties sistema, atitinkanti ES teisę.
11. Lietuva turi palankias sąlygas žemės ūkio ir kaimo plėtrai: palanki šalies geografinė padėtis, pakankami žemės ištekliai ir natūralus jos našumas, didžioji žemės ūkio naudmenų dalis melioruota, palankios klimato sąlygos pieno ir mėsos ūkiui plėtoti, javams, bulvėms, daržovėms, vaisiams, linams, rapsams, cukriniams runkeliams ir kitoms šioms platumoms būdingiems augalams bei gyvuliams auginti. Pakankami vandens telkiniai, santykinai mažas vandens užterštumas užtikrina palankias sąlygas žuvininkystės plėtrai, galimybes prekiauti žuvimis ir jų produktais ne tik vidaus, bet ir tarptautinėse rinkose. Egzistuoja galimybės plėtoti ekologiškų ir natūralių produktų gamybą. Pakankami darbo jėgos ištekliai, senos žemdirbių ir maisto produktų gamintojų tradicijos ir verslo patirtis, tvirtėja pozicijos užsienio maisto rinkose, didėja eksporto apimtys. Susiklostė privatūs nuosavybės santykiai, sukurtos žemės reformos teisinės prielaidos. Šalies teritorijoje tolygiai išplėtotas mokslo, mokymo ir konsultavimo institucijų tinklas, sukauptas didelis intelektinis potencialas. Plėtojama kaimo žmonių savivalda. Vaizdingas kraštovaizdis leidžia plėtoti kaimo vietovių rekreacines galimybes.
12. Stiprėjanti rinkos ekonomika bei vykstantys pokyčiai įvairiose ūkio šalies sektoriuose sudaro palankias sąlygas vietinio ir atvykstamojo turizmo plėtrai, kuri siejama su tokiais veiksniais: patogi geografinė padėtis didelių turizmo rinkų atžvilgiu, Lietuvą kertantys tarptautiniai transporto ir keleivių srautai rytai-vakarai, šiaurė-pietūs, pakankamai tankus kelių tinklas, gausūs rekreaciniai, kultūriniai ir istoriniai ištekliai, istoriniai-kultūriniai bei etniniai ryšiai tarp Lietuvos ir kitų šalių, didelis gydomųjų gamtos išteklių potencialas, mažai urbanizuotas kaimo kraštovaizdis.
13. Pereinamajame prie rinkos ekonomikos laikotarpyje sukurtos svarbiausios prielaidos smulkaus ir vidutinio verslo plėtrai: iš esmės verslas teisiškai reguliuojamas, atsižvelgiant į ES teisę, sukurta ir plečiama teikiančių paramą smulkiam ir vidutiniam verslui institucijų sistema, visoje šalies teritorijoje pakankamai gerai išplėsta fizinė verslo infrastruktūra, išugdytas smulkių ir vidutinių įmonių, kurios jau dominuoja bendroje ūkio struktūroje, sugebėjimas prisiderinti prie rinkos pokyčių.
14. Geografiškai tolygus didžiųjų ir mažesnių miestų išdėstymas sudaro prielaidas tolydžiam ekonomikos regioniniam išdėstymui, tradicinės žemės ūkio produkcijos gamybos koncentruojasi šioms gamyboms palankiuose regionuose. Gerėja mokslo bei švietimo įstaigų regioninis tinklas. Vyriausybės bei valstybės institucijų lygmeniu pradėti diegti strateginio planavimo ir programinio biudžeto sudarymo principai, kurie itin svarbūs įgyvendinant nacionalinę regioninę plėtros politiką Lietuvoje. Priimti regioninės plėtros politikos kūrimą reglamentuojantys Lietuvos Respublikos teisės aktai sudaro prielaidas, kad reikalingi planavimo dokumentai būtų rengiami pagal ES reikalavimus.

2.2 Silpnybės

1. Šalies ekonomika dar neužtikrina pakankamų sąlygų socialinei plėtrai ir užimtumui: žemas užimtumo lygis ir didelis bei struktūriškai nepalankus nedarbas, nepakankama darbo vietų kokybė: mažas darbo užmokestis, ne visada paisoma darbų saugos įstatymų reikalavimų, taip pat nepakankamai skatinamas naujų darbo vietų kūrimas, mažas darbo rinkos lankstumas, didelė nelegali darbo rinka ir darbo jėgos migracija. Nepakankamai plėtojami žmogiškieji ištekliai bei mokymosi visą gyvenimą galimybės, neadekvatus aktyvios darbo rinkos politikos finansavimas. Nevieninga ir fragmentiška užimtumo politika, nepakankama užimtumo politikos, socialinio draudimo ir socialinės paramos sanglauda. Socialinio draudimo išmokos, pirmiausia pensijos, pernelyg mažos, socialinės paramos sistema nepakankamai orientuota į žmogų, neaprėpia marginalinių socialinės atskirties grupių, silpna valstybės parama apsirūpinant būstu, padidėjusi socialinė ir regioninė diferenciacija.
2. Lietuva smarkiai atsilieka nuo ES šalių pagal ekonomikos raidos lygį, egzistuoja realios galimybės įveikti šį atsilikimą tik per 30 – 40 metų. Šaliai dar tenka įveikti naujiems pasaulinės ekonomikos dalyviams būdingas problemas. Šalyje nepakankamos atvirai nacionalinei ekonomikai bendrosios išplėstinės reprodukcijos sąlygos.
3. Plėtodama ekonomiką, Lietuva gali disponuoti labai kukliais nuosavais gamtos ištekliais. Nors darbo jėga ir pasižymi santykinai aukšta kvalifikacija, kai kuriose ūkio šakose jau dabar jaučiamas kvalifikuotos darbo jėgos stygius, jos disciplinuotumas, mobilumas ir prisitaikymas prie pokyčių nėra patenkinami. Iš sovietinio laikotarpio paveldėtas realaus kapitalo technologinis atsilikimas ir realių Lietuvos pranašumų bei ūkio integralumo neatitinkanti jo struktūra. Lietuva turi mažai galimybių tapti naujų gaminių ar naujų technologijų kūrėja ir jų eksportuotoja, jos dalyvavimas naujausiose gamybose (ir perspektyvos tokios produkcijos eksportui) galimas tik įsitraukiant į gamybos klasterius.
4. Mokesčiai už aplinkos taršą, gamtos išteklius ir gamtai padarytos žalos kompensavimas didina prekių ir paslaugų gamybos išlaidas. Didelę reikšmę turi tinkamų mokesčių už aplinkos taršą nustatymas: per maži mokesčiai neskatina aplinkosaugos pastangų, o per dideli ir nesubalansuoti – gali prislopinti ekonomikos plėtrą arba sukelti nepageidaujamų struktūrinių ūkio pokyčių. Aplinkos apsaugos programų finansavimas reikalauja tam tikros dalies valstybės bei savivaldybių biudžetų lėšų, o eksploatacinės aplinkos apsaugos objektų išlaidos didina paslaugų tarifus ir tampa papildoma našta namų ūkių bei tam tikrais atvejais, savivaldybių biudžetams.
5. Šalies verslumo potencialas nėra pakankamo lygio: dalis verslininkų neturi atitinkamo išsilavinimo ir būtinos patirties, nepakankamai veiksmingi rinkos infrastruktūros institutai, žema verslo etika ir kultūra, didelė dalis gyventojų priešiškai žiūri į verslininkus, kaip visuomenės sluoksnį, verslumo ištekliai aktyviai panaudojami ne vien legalioje, bet ir šešėlinėje ekonomikoje.
6. Nėra darnios mokslo ir gamybos kooperavimo sistemos, šalis dar neturi patvirtintos mokslo ir technologijų plėtros strategijos, kuri būtų nacionalinės plėtros strategijos šerdis. Žengiami patys pirmieji žingsniai inovacinės politikos kūrimo, verslininkiško inovacinės veiklos valdymo srityje, beveik nesant šios srities patirties ir tradicijų.
7. Per nepriklausomybės laikotarpį Lietuva įgijo dar nepakankamą valstybinio strateginio nacionalinės plėtros valdymo patirtį – nebuvo rengiama kompleksinė nacionalinės plėtros ilgalaikė strategija. Valstybė nevykdo nuolatinės analizės, kuri leistų anksčiau pastebėti pasaulinės ekonomikos nuosmukių ir krizių požymius ir laiku imtis veiksmų bei priemonių jų pasekmėms sušvelninti.
8. Lietuvoje kompleksiškai nebuvo tiriamas nacionalinis konkurencingumas, valstybė neturi jo plėtojimo politikos. Dabartiniai šalies konkurenciniai pranašumai (išskyrus geografinę padėtį) nebus perspektyvūs ilgesnį laikotarpį, tuo tarpu Lietuvos ūkis dar beveik neturi įgytų konkurencinių pranašumų (pažangios technologijos, lyderiavimas perspektyviose šakose, įmonių reputacija, intelektinės nuosavybės teisės). Nepakankamai kompleksiškai ugdomi šalies viduje konkurencinę atmosferą sukuriantys veiksniai. Valstybė dar nesukūrė mechanizmų, užtikrinančių nacionalinės ekonomikos lankstumą ir gebėjimą greitai ir adekvačiai reaguoti į nelauktus pokyčius pasaulinėje ekonomikoje ir pasaulinėje rinkoje.
9. Lietuvos užsienio ekonominių ryšių politika kuriama nesiremiant aiškiai suformuluotais nacionaliniais interesais. Į eksportą orientuotos besivejančios plėtros modelis neparemtas valstybės nacionalinio konkurencingumo veiksniais. Užsienio transnacionalinių kompanijų tiesioginių investicijų klimatas Lietuvoje nėra pakankamai palankus konkuruojant dėl jų su kitomis šalimis. Lietuvos transnacionalinės kompanijos vis dar kuriamos ir yra labai nestiprios, o negaudamos savo plėtrai valstybės paramos, svarbesnio vaidmens stiprinant šalies nacionalinį konkurencingumą pasaulinėje rinkoje nevaidina.
10. Lietuvos pozicijas pasaulio rinkose ir ekonominį lenktyniavimą silpnina maža vidinė rinka, išskirtinis kai kurių ūkio sektorių (geležinkelių transporto, žemės ūkio) silpnumas, technikos, struktūros ir technologijų atsilikimas, žema darbuotojų kvalifikacija bei darbo kultūra, įskaitant verslo įmonių ir viešojo sektoriaus institucijų vadybą bei administravimą Stokojame išsilavinusių, iniciatyvių, drąsių, rizikuojančių, naujų rinkų ieškančių verslininkų ir jų aljansų. Santykinai didelė darbingo amžiaus gyventojų dalis linkusi ieškoti geriau mokamo darbo kitose šalyse. Lietuvos geografinė padėtis Europos Bendrijos teritorijoje nėra gera: įstojusi į ES Lietuva taps jos periferija. Tam tikrą neigiamą įtaką daro neapibrėžtumas sprendžiant Kaliningrado klausimą.
11. Lietuvoje vis aktualesnė tampa finansų sistemos koncentracijos problema, dėl to didėja sisteminė rizika. Kapitalo rinka įmonėms ir investuotojams dar netapo lygiaverte alternatyva, lyginant su bankais, naujam kapitalui pritraukti ir tinkamai įgyvendinti investavimo poreikius, jos nepakankamas raidos lygis stabdo naujų technologijų bendrovių kūrimąsi ir plėtrą, komerciniai bankai neteikia paskolų tokioms įmonėms dėl per didelės rizikos. Lietuvoje dominuoja bankai, o finansinių priemonių rinka nėra pakankamai išplėsta. Tačiau bankų suteiktų paskolų portfelis sudaro tik 15,2 % BVP (Latvijoje – 23 %, Estijoje – 40 %, Rusijoje – 32 %, Lenkijoje – 32 %).
12. Kritiškai lėtas informacinių technologijų galimybių panaudojimas visose ūkio srityse, menka bendrojo vidaus produkto dalis tenkanti informacinių technologijų paslaugų ir produktų gamybai. Silpnėja informatikos mokslo potencialas. Per maža Lietuvos gyventojų dalis naudojasi kompiuterių tinklais, tai trukdo plėtoti elektroninę prekybą ir verslą. Pagal kompiuterizacijos lygį gili praraja skiria didžiųjų miestų ir provincijos gyventojus. Tarp gyventojų dar nepaplitusi nuolatinio mokymosi nuostata. Lietuvos valdžios struktūros lėtai ir nekoordinuotai pereina prie informacinėmis technologijomis grindžiamo valdymo, gyventojai ir valdininkai stokoja kompetencijos informacinių technologijų galimybių panaudojimo srityje, nesutvarkytas valstybės renkamų duomenų ir informacinių sistemų ūkis.
13. Geležinkelių transporto infrastruktūra fiziškai susidėvėjusi, pasenęs riedmenų parkas, neišplėtotas elektrifikuotų linijų tinklas, neracionali organizacinė struktūra. Klaipėdos jūrų uoste nepakankamas kanalo gylis, uosto infrastruktūra nepritaikyta keleivių aptarnavimui. Silpnoji vieta – susisiekimas automobilių keliais ir geležinkeliais su ES šalimis per Lenkiją. Neišplėstas vidaus vandenų transportas, miestų gatvės nepritaikytos intensyviam transporto judėjimui, transportas (ypač automobilių) daro žalingą poveikį aplinkai. Nesukurti teisiniai ir organizaciniai pagrindai multimodaliniam transportui plėtoti.
14. Turimas energetikos potencialas panaudojamas neveiksmingai; Lietuvos elektros ir dujų tinklai neturi tiesioginių ryšių su Vakarų Europos energetikos sistemomis, išlieka priklausomybė nuo vienintelio gamtinių dujų tiekėjo; neracionaliai energiją vartoja ekonomika, vėluoja energetikos valdymo modernizavimas; iki šiol vis dar neaiški Ignalinos AE ateitis, susikaupė didelis radioaktyviųjų atliekų ir panaudoto branduolinio kuro kiekis, nesukaupti Europos Sąjungos reikalavimus atitinkantys naftos produktų rezervai. Didelė elektros tinklų, pastočių ir vamzdynų dalis yra fiziškai ir morališkai susidėvėjusi, nemaža dalis šalies teritorijos dar neprijungta prie gamtinių dujų tiekimo sistemos.
15. Nešiuolaikiška pramonės struktūra (maža mokslui imlius produktus gaminančių įmonių dalis), neišplėtota kooperacija tarp įvairių ūkio subjektų, menkas darbo našumas daugelyje sektorių, trūksta alternatyvių šaltinių apsirūpinti pigiais ištekliais. Neadekvati laikmečiui profesinė ir vadybinė kompetencija, tiriamoji veikla įmonėse beveik neegzistuoja, o inovacinė veikla pasireiškia tik nedaugelyje, ypač menkas jose mokslinis potencialas, palyginti su panašiomis užsienio šalių įmonėmis. Mokslo ir tyrimų sistema nėra orientuota į pramonės reikmes, neskatinamos įmonių investicijos į technologijų plėtrą, menka verslo paslaugų infrastruktūra. Nepakankamas finansinių paslaugų sektorius, didelė skolinto kapitalo kaina.
16. Lietuva paveldėjo neracionalią statybos produktų industriją, kuriai modernizuoti reikalingos didelės investicijos. Lietuvos statybos rinka fragmentiška ir maža, gyventojų perkamoji galia nedidelė, todėl turimas statybos potencialas iki galo neišnaudojamas. Europos statybos standartų įdiegimo laikotarpis daugiausiai priklauso nuo finansinių išteklių ir nuo šių standartų parengimo Europos standartizavimo organizacijose terminų. Neskiriami pakankami ištekliai naujų statybą reglamentuojančių dokumentų parengimui. Lietuvos statybos bendrovių pagrindinės darbų apimtys vykdomos šalies viduje. Statybos sektoriaus bendrovės per mažos pavieniui konkuruoti tarptautiniu lygiu, formuoti savo išteklius ir patirtį konkretiems eksporto projektams.
17. Žemas agrarinio sektoriaus kapitalizacijos lygis, trūksta modernios technikos, neišplėtota kooperacija. Nestabili žemės ūkio politika. Nebaigtas piliečių nuosavybės į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimas, silpnai funkcionuoja žemės rinka, negalima pradėti žemės konsolidavimo proceso, dominuoja smulkūs, nekonkurencingi, mažo investicinio pajėgumo ūkiai. Nestabilios maisto produktų rinkos, nepakankamas kai kurių produktų konkurencingumas. Nepakankamai išnaudojamas žemės ir daiktinio kapitalo potencialas, mažas darbo našumas, didelis nedarbas, menkas kaimo žmonių pasirengimas dirbti konkurencinės rinkos sąlygomis, nepakankama vadybos patirtis. Lietuvai skiriamos per mažos arba ne visai išnaudojamos žvejybos kvotos, neracionali žvejybos ir perdirbimo subjektų struktūra, nepakankamas dalies žvejų ir žuvų perdirbimo pramonės darbuotojų pasirengimas dirbti konkurencijos sąlygomis.
18. Neišplėtota gamybinė ir socialinė kaimo infrastruktūra, didelis atotrūkis tarp kaimo ir miesto gyventojų pajamų, darbo sąlygų bei socialinės apsaugos, galimybių gauti tinkamą išsilavinimą, medicinos, komunikacijų ir kitas paslaugas. Nėra veiksmingos regioninės plėtros politikos. Didelė regioninė gyvenimo kokybės diferenciacija, nėra regioninės specializacijos, lėta ūkio subjektų veiklos diversifikacija. Lėtai formuojasi kaimo bendruomenės, neugdomi jų lyderiai. Nukentėjusi biologinė įvairovė, sumenkėjęs kraštovaizdis.
19. Turizmo plėtros kliūtys yra ne tik trumpas turistinis sezonas, bet ir neplėtojami neturistinio sezono produktai, nepakankamas Lietuvos, kaip turistinės valstybės įvaizdžio kūrimas, turizmo verslui plėtoti nepalanki teisinė sistema. Žemos kokybės keleivinio geležinkelių, vidaus vandens transporto paslaugos, neišplėtota mažųjų uostų ir prieplaukų, dviračių kelių infrastruktūra, kempingų sistema, laisvalaikio ir pramogų verslas, neužbaigta kurti nacionalinė turizmo informacinė sistema, nepakankamas turizmo sektoriaus administravimo pajėgumas apskrityse ir savivaldybėse, per mažos valstybės ir privataus sektoriaus investicijos į turizmo sektoriaus plėtrą, informacijos ir turizmo produktų rėmimo užsienio rinkose trūkumas, bloga kriminogeninė padėtis šalyje.
20. Verslo plėtrą stabdo tokie veiksniai: maža šalies rinka ir vartotojų perkamoji galia, dideli mokesčiai, apyvartinių lėšų trūkumas, sudėtingos kredito gavimo sąlygos, pradinio kapitalo stoka, nepakankamai išplėtota institucinė infrastruktūra, nepalanki teisinė aplinka, administracinių barjerų gausa ir biurokratizmas, aukštas nusikalstamumo lygis. Lietuvos verslumo lygis labai žemas, matuojant smulkių ir vidutinių įmonių skaičiumi 1000-čiui gyventojų. Nusidėvėję smulkių ir vidutinių įmonių įrenginiai, pasenusios gamybos technologijos, lėti verslo plėtros tempai, nedidelis eksportas, finansinių paramos priemonių stoka. Neveiksminga informacijos sistema, nepakankama verslą pradedančių bei verslu besiverčiančių vadovų kvalifikacija, ribotos galimybės kelti kvalifikaciją veikiančioje įmonėje, nepakankama teisės bazė ir infrastruktūra elektroniniam verslui plėtoti. Nepakankami ryšiai tarp smulkių ir vidutinių bei didelių įmonių, netolygi verslo plėtra regionuose.
21. Perėjimo prie rinkos ekonomikos sąlygomis kai kuriuose regionuose arba miestuose (Akmenėje, Tauragėje, Marijampolėje, Didžiasalyje ir kt.) pramonės smukimas turėjo ilgalaikių neigiamų ekonominių ir socialinių pasekmių. Regionų ekonominė veikla lėtai prisitaiko prie vietinių gamtos ir rinkos sąlygų, dideli regioniniai nedarbo lygio skirtumai, nauji strateginiai infrastruktūros objektai koncentruojasi didžiausios urbanizacijos regionuose. Nepakankamai skatinama vietos bendruomenių iniciatyva, vangiai plėtojamas smulkus ir vidutinis verslas bei alternatyvios ūkio veiklos kaimiškuose regionuose, gyventojai, pirmiausia jaunimas, intensyviai migruoja iš kaimiškųjų ir atokių regionų, silpnindami šių regionų intelektinio kapitalo išteklius ir ekonominės plėtros galimybes.
2.3 Galimybės

1. Ekonomikos plėtra, derinama su tinkamai orientuota, asmens motyvaciją skatinančia socialine ir užimtumo politika, suteiks galimybę gerokai sušvelninti ir ilgainiui išspręsti užimtumo, aprūpinimo būstu, skurdo, socialinės atskirties, nepakankamo socialinės apsaugos lygio problemas. Modernių ir ypač informacinių technologijų plėtra leis sukurti kokybiškas gerai mokamas darbo vietas, panaudoti dabar turimą darbo jėgos potencialą daugiau investuojant į kvalifikuotam darbui imlias šakas.
Įstojimas į ES ir Ekonomikos ir pinigų sąjungą , augantis ekonominės integracijos laipsnis bei koordinuota ekonominė politika sukurs tvirtą pagrindą Lietuvos ekonominiam stabilumui bei atsparumui neigiamiems išorės poveikiams. Racionaliai panaudota ES struktūrinių fondų parama teigiamai paveiks verslo rėmimo, užimtumo skatinimo, darbo vietų kokybės ir civilizuotų darbo santykių plėtrą.
3. Lietuvos integracija į milžinišką ES vidaus rinką atvers dideles galimybes šalies ūkio plėtrai: išplės realizavimo rinkas, sudarys prielaidas užsienio prekybos pagyvėjimui, prekių ir paslaugų gamybos reorganizavimui, užsienio investicijų augimui. Ekonominė integracija į aukštesnio lygio tarpvalstybinę ekonomikos struktūrą atvers galimybes siekti technologinės pažangos. Lietuva turės didžiulius ir realius šansus sparčiai mažinti savo technologinį ir ekonominį atsilikimą, narystės ES pagrindu įsitraukdama į perspektyvių produkcijos rūšių vertės kūrimo grandinę (value chain). ES teisės bazė, paprastai ginanti silpnesnes šalis nares ir formaliai atitinkanti tiek silpnų, tiek stiprių dalyvių interesus, sumažins neigiamą pasaulinio ūkio konjunktūrinio pobūdžio įtaką Lietuvai. Lietuva nacionalinės ekonomikos plėtrai galės išnaudoti savo palankią tranzito tarp Vakarų ir Rytų šalies geografinę padėtį.
4. Finansų išteklių globalizacija sudarys alternatyviais apsirūpinimo finansiniais ištekliais galimybes. Avansinis kapitalas gali būti perkamas pasaulinėje finansų rinkoje, įvežamas į šalį tiesioginių užsienio investicijų forma, suteikiamas lengvatinėmis sąlygomis iš ES ir tarptautinių finansų organizacijų. Finansų išteklių globalizacija sustiprins konkurenciją nacionalinėje finansų rinkoje ir drauge mažins finansinio-kreditinio tarpininkavimo (finansinių paslaugų) kainą ūkio subjektams. Naujas galimybes atvers ir fiksuotas lito kurso susiejimas su euru bei paskesnė Lietuvos narystė Ekonomikos ir pinigų sąjungoje.
5. Atsiveria galimybės sukurti kompleksinę ekonominių aplinkos apsaugos veiksnių sistemą, papildant ją naujais, pasaulinėje praktikoje žinomais veiksmingais taršos mažinimą skatinančiais komponentais (užstatų-grąžos sistemomis, apyvartiniais taršos leidimais ir kt.). subalansuotos plėtros siekiai bus įgyvendinti Lietuvos ūkio subjektų veikloje. Bus įgyvendinta principu „moka teršėjas“ besiremianti ir šakos specifiką atspindinti ekonominių aplinkosaugos motyvų integracija visuose ūkio sektoriuose, užtikrintas aplinkos apsaugos įsipareigojimų, susijusių su integracija į ES, įvykdymo ekonominis mechanizmas.
6. Artimiausiais metais ir dešimtmečiais Lietuvoje paskolų ir finansų rinka gali augti sparčiau nei išsivysčiusios ekonomikos valstybėse ir net Vidurio bei Rytų Europos šalyse. ES standartų ir geriausios patirties diegimas kapitalo rinkoje, priežiūros ir infrastruktūros institucijų bendradarbiavimas ir įsitraukimas į europines struktūras ar aljansus sudarys sąlygas saugiai investuoti į Lietuvos bei užsienio vertybinius popierius pagal individualų pasirinkimą ir poreikius arba per kolektyvinio investavimo įmones. Įkuriant pensijų ir investicijų fondus bei plėtojant kredito unijų veiklą, bus sukurta visavertė finansų tarpininkų institucijų struktūra. Veikiamos padidėjusios konkurencijos ir technologinės pažangos, vietinės finansų institucijos labiau integruosis su užsienio kapitalu ir plėtos savo paslaugas atskirose rinkos nišose už šalies ribų. Atsivers didžiulė erdvė diegti naujas finansines paslaugas ir plėtoti jau atsiradusias, sutrumpinti nuotolį tarp kredito įstaigų ir žmonių. Bus sukurta ilgalaikiu stabilumu pasižyminti finansų sistema, nes Lietuvai įstojus į Europos ekonomikos ir pinigų sąjungą bei pakeitus litą euru bus paklotas svarbiausias jos pagrindas – tvirta, pasaulyje pripažinta valiuta.
7. Lietuvos ekonomikai integruojantis į ES ekonomiką, skaitmeninės erdvės panaudojimas atvers platesnes rinkas ir sudarys sąlygas veiksmingesniam kooperavimuisi su labiau pažengusiomis ekonomikomis. Informacinių technologijų ir telekomunikacijų galimybių panaudojimas leis didinti visų ūkio šakų prekių ir paslaugų konkurencingumą pasaulinėje rinkoje, plėtoti šiomis technologijomis paremtų prekių gamybą bei paslaugų teikimą visose ūkio šakose, taip pat ir jų eksportą, mažinti nedarbą ir išlaikyti aukštos kvalifikacijos specialistus naudojant teledarbą.
8. Lietuva turi galimybę įsitvirtinti kontinentinės Europos transporto paslaugų rinkoje, sukurti Kauno, Klaipėdos ir Vilniaus logistikos centrus ir juos integruoti į Baltijos jūros regiono transporto logistikos centrų tinklą. Bus taikomi privataus ir visuomeninio (valstybinio) kapitalo partnerystės principai finansuojant transporto infrastruktūrą, pasiektas svarbiausių transporto magistralių transeuropinių tinklų statusas, išplėtotas kombinuotasis transportas.
9. Energetikos sistemų pertvarkymas ir privatizavimas įgalins paspartinti konkurencinės energijos rinkos kūrimo procesą, padidins energetikos įmonių našumą, sumažins energijos gamybos ir tiekimo savikainą. Platesnis energijos taupymo potencialo panaudojimas sumažins energijos poreikių bei energijos šaltinių galios augimo tempus ir drauge palengvins gamtosaugos problemų sprendimą, sumažins investicijų poreikį. Esami magistraliniai dujotiekiai ir pasiekus, kad tranzitinis dujotiekis į Vakarų Europą būtų nutiestas per šalies teritoriją, leis ateityje smarkiai padidinti gamtinių dujų suvartojimą ir jų tiekimo strateginį patikimumą. Į Lietuvos pirminės energijos balansą vis didesnį indėlį įneš atsinaujinantieji ir vietiniai energijos ištekliai (nafta, durpės, vėjo bei hidroenergija ir kt.).
10. Pramonės plėtrą, pertvarkymo procesą ir sistemišką jos infrastruktūros tvarkymą paspartins techninė, konsultacinė bei finansinė ES parama, didelės galimybės pritraukti užsienio kapitalą ir technologijos naujoves (know-how), auganti įmonių vadovų kompetencija ir sukaupta veiklos tarptautinėse rinkose patirtis. Atsigaunanti Rusijos ekonomika atvers puikias galimybes Lietuvos įmonėms šioje rinkoje panaudoti buvusią patirtį ir veiklos Vakarų šalių rinkose kompetenciją. Įsitraukimas į bendrą ES mokslo erdvę leis sparčiau ir veiksmingiau panaudoti ES šalių pramonės ir mokslo potencialą. Bendra ES rinka ir teisinės ūkinės veiklos sąlygos leis sparčiau integruotis į stiprius klasterius ir padidins Lietuvos patrauklumą investicijoms.
11. Statybos, kaip globalaus verslo, galimybių išnaudojimas atvers Lietuvai platesnes statybos produktų ir paslaugų eksporto galimybes, leis dalyvauti ES finansuojamuose infrastruktūros plėtros projektuose. Statybos paklausa didės dėl ekonomikos augimo, gyventojų pajamų didėjimo, urbanizacijos plėtros ir kitų veiksnių šalyje bei kitose pasaulio rinkose. Atsiras galimybės didinti socialinio būsto statybą mažas pajamas turintiems gyventojams, baigti nebaigtas statybas, atnaujinti senus būstus. Projektavimo ir gamybos integracija, integruoto projektavimo technologijos, informacinių ir interneto technologijų platesnis taikymas leis padidinti gamybos išteklių panaudojimo veiksmingumą statyboje. Bus įgyvendinta kvalifikacijos ugdymo nuotolinių studijų sistema, apimanti visų statybos sričių specialistus – darbininkus, meistrus, vadovus. Įsitraukimas į bendrą ES statybos ir mokslo erdvę leis sparčiau ir veiksmingiau panaudoti ES šalių statybos ir mokslo potencialą. Įstojimas į NATO padidins investicijų į Lietuvą patikimumą.
12. Per ateinančius dešimtmečius didės maisto poreikis, vyks maisto produktų vartojimo ir struktūros pokyčiai, be to, didės kokybiškų, sveikų, ekologiškų maisto produktų poreikis. Mokslo išradimai ir atradimai biotechnologijos srityje atvers naujas žemės bei maisto ūkio plėtros galimybes, plėsis modernios, ypač energiją taupančios, technologijos, didės informacinių technologijų taikymo žemės ir maisto ūkio sektoriuje reikšmė. Stiprės lietuviškų produktų skverbimasis į naujas ES ir pasaulio rinkas, ypač plėsis rinkos nišos geros kokybės ekologiškiems ir natūraliems produktams. Didės finansinės galimybės pertvarkyti žuvininkystės struktūrą, didinti produkcijos konkurencingumą. Taip pat Lietuvai tapus ES nare, plėsis kapitalo investicijų, modernių technologijų įdiegimo galimybės, padidės ekonominė, techninė ir konsultacinė parama, bus lengviau prieinama informacija apie tarptautines rinkas.
13. Spartesnei turizmo plėtrai naujas galimybes atvers ES struktūrinių fondų lėšų panaudojimo galimybė, šalies ūkio pertvarkymas, verslo rėmimo ir plėtojimo skatinimas, bendro Baltijos turistinio regiono galimybių išnaudojimas rengiant bendrus su kaimyninėmis šalimis maršrutus, tarptautinių ryšių plėtra. Didėjantys turizmo srautai ir rinkų diferenciavimasis, skatins specialiųjų turizmo produktų pasiūlos augimą, o turizmo produkto diferenciavimas Lietuvos regionų atžvilgiu formuos konkurencingą turistinį regioną.
14. Atsivers galimybės pasinaudoti ES struktūrinių, kitų fondų, tarptautine technine ir finansine parama verslo plėtros programoms įgyvendinti. Dėl integracijos į ES tobulės smulkaus ir vidutinio verslo teisės bei institucijų sistemos, išsiplės rinkos, informacijos kanalai, atsiras didesnės galimybės naudotis mokslo laimėjimais, naujomis technologijomis, pamažu atsiras laisvo darbo jėgos ir kapitalo judėjimo galimybė, geresnės sąlygos dalyvauti klasteriuose, įsitraukti į transnacionalines verslo plėtros programas. Suklestint įvažiuojamajam ir kaimo turizmui, sparčiau plėtosis viešbučių, restoranų, pramogų tinklas. Verslo plėtrai pasitarnaus galimybės veikti NVS šalių rinkose, užsienio tiesioginės investicijos, geresni rinkodaros rezultatai bendradarbiavimo dėka.
15. Platesnes galimybes regionų ekonomikos plėtrai atvers ES paramos programos ir struktūriniai fondai, edukacinė veikla ugdant regionuose gyventojų verslumą ir vadybinius gebėjimus. Bus nustatytos regioninės plėtros valdymo funkcijos suteikiant didesnį savarankiškumą vietos savivaldos lygmeniui, skatinant vietinę iniciatyvą. Rengiant regioninės plėtros planavimo dokumentus, bus skatinamas įvairių institucijų ir žinybų bendradarbiavimas, taip pat vietinio, regioninio, centrinio valdymo lygmens bei privataus sektoriaus bendradarbiavimas. Plėsis regionų bendradarbiavimas nacionaliniu ir tarptautiniu lygiu.

2.4 Gėsmės

1. Nepakankamas darbo rinkos lankstumas ir mobilumas didins nedarbo problemas, taip pat trukdys inovacijoms, modernių technologijų plėtrai. Regioninės raidos netolygumas didins užimtumo ir socialinės plėtros lygio diferenciaciją, sąlygos marginalinių regionų susidarymą. Darbo jėgos emigracija, ypač aukštos kvalifikacijos specialistų, gali tapti ekonomikos plėtros stabdžiu. „Protų nutekėjimas“ silpnins šalies intelektinį potencialą, sukels depopuliaciją, didins kvalifikuotos darbo jėgos stygiaus ir nekvalifikuotos darbo jėgos pertekliaus problemas šalyje. Kartu su biudžeto išlaidų švietimui, mokymui ir mokslui didinimu Lietuvoje tokia emigracija gali pasireikšti tų išlaidų praradimu bei potencialaus nacionalinio produkto sumažėjimu. Gali sustiprėti imigracija į Lietuvą (legali ir nelegali) iš Rytų Europos valstybių (Baltarusijos, Ukrainos, Moldovos) bei kai kurių Azijos šalių. Visuomenės senėjimas padidins poreikį socialinės apsaugos išlaidoms. Nesėkmingos užimtumo ir socialinės politikos atveju nesumažės skurstančiųjų dalis, sustiprės socialinė atskirtis bei socialinė diferenciacija.
2. Lietuvos ekonomikos internacionalizacija sąlygos stiprius išorinius iššūkius nacionalinės ekonomikos plėtrai ir šalies ekonominei politikai. Užsienio transnacionalinės korporacijos turės savus interesus, kurie gali ir nesutapti su Lietuvos nacionaliniais interesais. Šiuo metu nekontroliuojamas Lietuvos ekonomikos atvirumo plėtojimas gali sužlugdyti šalyje nemažai tradicinių gamybų ir neigiamai paveikti nacionalinio ūkio integralumą. Pernelyg liberali Lietuvos užsienio ekonominė politika gali atvesti prie siauros specializacijos, kuri pavojinga šalies ekonomikai svyruojant paklausai pasaulinėje rinkoje. Finansų išteklių globalizacija didins nacionalinės finansų rinkos nestabilumą, atsirandantį dėl finansų krizės tam tikruose regionuose ir nacionalinės finansų rinkos liberalizavimo, atveriančio kelius „karštiesiems pinigams“, darys Lietuvos ekonomiką priklausomą nuo finansinio kapitalo, o ne nuo realaus ekonomikos sektoriaus. Mineralinių išteklių koncentracija Rytuose darys Lietuvos nacionalinę ekonomiką iš dalies priklausomą nuo Rytų.
3. Prisitaikydama prie bendrų ES šalių narių interesų, Lietuva turės pakelti tarpvalstybinių ūkinių ryšių reguliavimo lygį apribodama šalies suverenitetą ir pripažindama tarptautinių valdymo organų sprendimus. Pradiniame etape dėl stiprios konkurencijos bendroje ES rinkoje dalis nacionalinių įmonių paklius į sunkią padėtį arba sužlugs, tai sukels tam tikrus nepageidautinus socialinius reiškinius. Kai kurie Vakarų šalių ekspertai mato rimtą pavojų pačios integracijos sėkmei, kai integruojasi santykinai žemo ir aukšto ekonomikos plėtros lygio šalys (Lietuva ir ES).
4. Šiuo metu muitais apsaugoti ūkio sektoriai, Lietuvai įstojus į ES paklius į sustiprėjusios konkurencijos aplinką, nes dažnu atveju importo rinkliava pagal Bendrąjį muitų tarifą yra mažesnė už protekcinį Lietuvos muitų tarifą. Lietuvoje negaminamų prekių atžvilgiu bus priešingai – importas iš trečiųjų šalių kai kuriais atvejais pabrangs ir vers importuotojus pereiti prie tiekėjų iš ES šalių (prekybos iškreipimas), kas gali padidinti Lietuvos gamintojų gamybos kaštus. Tapusi ES nare, eksportuojamoms prekėms į JAV, Kanados, Japonijos rinkas Lietuva nustos gauti pramonės gaminių importo muitų nuolaidas pagal bendrąją preferencijų sistemą (taikomą besivystančioms bei pereinamosios ekonomikos šalims) ir turės pradėti pati teikti tokias nuolaidas besivystančioms šalims pagal Lomės konvencijos taisykles.
5. Galimi tam tikri sunkumai suderinant ekonominius aplinkosaugos veiksnius su tarptautiniais Lietuvos įsipareigojimais. Kai kurios ūkio šakos gali būti nepajėgios veiksmingai įsisavinti užsienio skiriamas finansinės paramos lėšas. Galimas aplinkos apsaugos užmojų ir šalies socialinių-ekonominių galimybių nesuderinamumas: iš vienos pusės dėl aplinkos apsaugos kaštų atspindžio vartojimo prekių bei paslaugų kainose, šalies eksporto potencialo ir biudžeto įplaukų sumažėjimo neigiamų socialinių pasekmių, iš kitos – dėl šalies ekonomikos nepajėgumo įgyvendinti tarptautinius aplinkosaugos įsipareigojimus. Naujų ekonominių aplinkos apsaugos veiksnių įdiegimo faktiniai organizaciniai ir administravimo kaštai gali būti pernelyg dideli, galimos klaidos bei disproporcijos, parenkant konkrečias ekonominių aplinkos apsaugos veiksnių skaitines išraiškas.
6. Lietuva nėra apsaugota nuo išorinių sukrėtimų ateityje. Krizės finansų rinkose gali apsunkinti skolos refinansavimą. Dėl blogų ekonominės politikos sprendimų ar pablogėjusių šalies makroekonominių rodiklių sumažinti Lietuvos kredito reitingai apsunkintų skolinimąsi (didintų skolinimosi išlaidas). Vertybinių popierių rinkoje nesusikūrus vietiniams instituciniams investuotojams (investiciniai fondai, pensijų fondai), sugebantiems konkuruoti su užsienio instituciniais investuotojais, iš Lietuvos bus išvežamos smulkių Lietuvos investuotojų lėšos, nes rinkoje veikiantys užsienio instituciniai investuotojai skirs mažiau dėmesio galimybėms investuoti į Lietuvos bendrovių vertybinius popierius. Poreikis konkuruoti ne tik su vietos vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkais, bet ir su užsienio tarpininkais, gali paskatinti tarptautiniu mastu smulkias Lietuvos finansų maklerio įmones pasitraukti iš vertybinių popierių rinkos.
Liberalus kapitalo judėjimo režimas ir fiksuotas valiutos kursas nepalieka galimybių pristabdyti pernelyg spartų kapitalo pasitraukimą, todėl būtina subalansuota makroekonominė politika ir saugi įsipareigojimų užsieniui struktūra.
7. Greitesnė informacinių technologijų panaudojimo plėtra užsienio šalyse gali palikti Lietuvą tarp atsilikusių valstybių. Technologiškai ir ekonomiškai išsivysčiusių šalių pažangi informacinė visuomenė į Lietuvos gyventojus gali žiūrėti tik kaip į vartotojus, o ne modernių produktų ir paslaugų kūrėjus ar partnerius. Programinės įrangos ir kompiuterių gamyba, sukoncentruota didžiosiose pasaulio kompanijose, gali nukonkuruoti bet kokią vietinę gamybą. Galime prarasti galimybę pasinaudoti ES lėšomis, specialiai skiriamomis informacinėms technologijoms ir telekomunikacijoms plėtoti bei šioms priemonėms integruoti į valstybės valdymą ir ūkio plėtrą.
8. Vadovavimasis ekonominėje praktikoje vien rinkos fundamentalizmo koncepcija gali sąlygoti didelį lėšų trūkumą šalies transporto infrastruktūrai atnaujinti ir plėtoti. Tikėtinas nepakankamai efektyvus veiksmų koordinavimas su kaimyninėmis šalimis plėtojant TINA tinklus. Gamtosaugos ir kitų reikalavimų sugriežtinimas vežėjams, dirbantiems ES šalių rinkoje, gali sumažinti transporto paslaugų eksportą. Tikėtinas transporto kamščių padidėjimas didžiausiuose šalies miestuose.
9. Energijos tiekimas Lietuvai gali būti lengvai pažeidžiamas dėl didelės priklausomybės nuo vieno tikėjo. Ankstyvas Ignalinos AE uždarymas, negavus reikiamo finansavimo iš ES ir tarptautinių finansų institucijų, taptų nepakeliama našta šalies ekonomikai. Neapibrėžtumas, bus ar nebus Lietuva elektros energijos eksportuotoja, didina tikimybę, kad bus priimti neoptimalūs sprendimai vidaus ir išorės ekonominių ryšių politikoje. Energetikos rinkos atvėrimas, neįteisinus pereinamojo laikotarpio, kels papildomų problemų vartotojams ir gamintojams. Dalies vartotojų atsijungimas nuo centralizuotojo šilumos tiekimo sistemų gali sukelti ekonomikos ir socialinių problemų. Jei bus pavėluotai sukaupta patirtis ir lėtai pereinama prie naujausių technologijų, o importuojamas organinis kuras pabrangs, tai nebus galimybės laiku ir veiksmingai pasinaudoti atsinaujinančiaisiais energijos ištekliais.

10. Kol dar nėra sustiprėjusi statybos medžiagų ir gaminių pramonė, Lietuvos statybos rinkos atvirumas ją gali sužlugdyti ar sumažinti jos efektyvumą. Mažai efektyvios statybos medžiagų ir gaminių pramonės įmonės sunkiai konkuruoja su užsienio organizacijomis, todėl jos nesuinteresuotos ekonomikos atvirumu. Galimos klaidos bei disproporcijos nustatant statybos politikos prioritetus, tikėtinas dalies statybos verslininkų perėjimas į kitas verslo šakas, kuriose kapitalo apyvarta greitesnė.
11. Didžiausia potenciali grėsmė pramonės plėtrai būtų klaidingai valstybės lygiu suvokta mokslo, žinių ir inovacijų svarba (kuo lėčiau bus kuriama efektyvi nacionalinė inovacijų sistema, tuo daugiau lėšų ir pastangų prireiks, norint neatsilikti). Neprognozuojami įvykiai didins politinį nestabilumą šalyje ir užsienyje, kels ES plėtros strateginių prioritetų netikėtus pokyčius. Kai kurie pramonės sektoriai gali būti laiku nepasirengę pasinaudoti ES struktūrinių fondų lėšomis. Dėl nesėkmingo energetikos ūkio pertvarkymo gali išaugti energijos išteklių kaina. Laiku nebus sukurtos palankios sąlygos investicijoms.
12. Didės vartotojų reikalavimai maisto produktų kokybei, saugumui, kainai ir tiekimo pastovumui. Toliau liberalizuojant prekybą, didės kitų šalių gamintojų, ypač dirbančių lyginamojo pranašumo sąlygomis, konkurencinis spaudimas Lietuvos maisto rinkai. ES BŽŪP gali gerokai pasikeisti. Lietuvai, kaip ir kitoms kandidatėms, sunku tikėtis tokios paramos, kokią gauna dabartinės ES narės. Negavus ES derybinėse pozicijose nustatytų gamybos kvotų, BVP žemės ūkio pridėtinės vertės dalis nebūtų pasiekta, sumažėtų užimtumas ir dirbančiųjų žemės ūkyje bei perdirbamojoje pramonėje pajamos. Didės žemės ūkio sektoriaus priklausomybė nuo kitų sektorių veiklos, konkurencija dėl investicijų ir kvalifikuotos darbo jėgos išteklių. Keisis ūkių ir įmonių struktūra, pagausės nekonkurencingų ūkio subjektų bankrotų, padidės socialinės paramos poreikis. Atviroje rinkoje vyks tiesioginė Lietuvos žuvininkystės subjektų sandūra su didesnio konkurencinio pajėgumo ES valstybių rinkos subjektais, tarptautiniai įsipareigojimai ES ir Pasaulio prekybos organizacijai (PPO) ribos galimybes taikyti valstybės paramą žuvininkystės produkcijos eksportuotojams.
13. Turizmo plėtrai Lietuvoje neigiamą įtaką gali daryti valstybės ūkio plėtros prioritetų kaita, nepakankamas turizmo sektoriaus plėtros skatinimo finansavimas, artimų turizmo rinkų konkurencija su Lietuvos turizmo produktu, tolesnis kaimiškųjų vietovių turistinio potencialo nykimas, nesugebėjimas sukurti Lietuvos, kaip jūrinės valstybės, įvaizdžio, sumažėjęs šalies kultūros istorijos ir gamtos paveldo objektų patrauklumas, nemažėjantis nusikalstamumas, regionų plėtros netolygumai, didėjanti specialistų migracija į kitas šalis.
14. Galimi smulkių ir vidutinių įmonių bankrotai dėl nepalankios teisinės ir ekonominės aplinkos. Dėl globalizacijos procesų, laisvo prekių ir paslaugų judėjimo bei užsienio šalių vidaus rinkos protekcinės politikos didės konkurencinis spaudimas Lietuvoje gaminamoms prekėms ir paslaugoms. Tikėtina, kad pernelyg lėtai bus ugdoma verslo kultūra šalyje: palyginti didelė visuomenės dalis nebus iniciatyvi, lauks valstybės paramos įvairiais verslo organizavimo ir vykdymo klausimais, galima nepakankama darbuotojų motyvacija bei skatinimo svertų panaudojimas.

15. Tikėtina, jog tam tikruose regionuose bus jaučiamas didelis socialinis ekonominis nuosmukis (tokiuose, kaip Visaginas uždarius Ignalinos AE). Regionuose pradės ryškiau reikštis intelektinio kapitalo trūkumas dėl migravimo į šalies centrus bei užsienį. Valstybės centrinės valdymo institucijos gali dėti pastangas išlaikyti regioninės plėtros planavimo ir valdymo funkcijas. Dėl netinkamo institucinio pasirengimo ir silpnų administracinių gebėjimų gali būti nepilnai panaudota ES struktūrinė parama. Regionuose gali pristigti tinkamų projektų, kurių finansavimui gali būti panaudotos struktūrinių fondų lėšos.

3 Ekonominės raidos rizikos aspektai

Yra ir teigiamų, ir neigiamų ekonominės raidos rizikos aspektų. Realaus BVP augimą pagyvins technologijos, leidžiančios naftos produktus naudoti ekonomiškiau arba iš dalies jų atsisakyti. Technologinių sprendimų diegimas vyks vidutinės trukmės laikotarpiu, todėl mažai tikėtina, kad atskirų metų BVP augimas būtų paveiktas išskirtinai. ES paramos įsisavinimas yra pakankama priemonė, kompensuojanti BVP augimą lėtinančius veiksnius: didesnes išlaidas už naftą, pajamų netekimą dėl Ignalinos atominės elektrinės pirmojo bloko uždarymo, ūkio ciklinį svyravimą po rekordinės kreditų plėtros. ES paramos teigiamas poveikis gyventojų disponuojamoms pajamoms bus susilpnintas naftos kainų padidėjimo, todėl ankstyvas naftos kainų poveikis vartotojų elgsenai gali sumažinti 2005 metų IV ketvirčio augimą. 2007-2008 metais aukštų naftos kainų poveikis BVP augimui būtų papildomai kompensuotas dėl ES paramos stimulo pagerėjusios ūkio infrastruktūros ir padidėjusių gamybinių pajėgumų. Infliaciją gali padidinti klaidingi infliacijos lūkesčiai. Jeigu iškraipytų infliacijos lūkesčių rizika realizuosis, tai 2006 metų infliacija gali padidėti apie 0,5 procentinio punkto, palyginti su prognozuojama.
Klaidingus infliacijos lūkesčius gali suformuoti nekorektiškas dvylikos mėnesių vidutinės metinės infliacijos interpretavimas. Nors nuo 2005 metų gegužės mėnesinė metinė infliacija svyruoja apie du procentus, dėl praeities įvykių inercijos 2005 metų gegužės- spalio mėnesiais dvylikos mėnesių vidutinė metinė infliacija išliks apie 2,7 procentus. Vidutinę metinę infliaciją apie 1,5 procentinio punkto padidino šiuo metu neaktualūs įvykiai: 2004 metų gegužę-liepą pakilusios maisto prekių kainos. 2005 metų viduryje išblėso kainų padidėjimo po stojimo į ES efektas todėl 2005 metų gegužės –liepos mėnesinės metinės infliacijos sumažėjo daugiau nei vienu procentiniu punktu. Iki 2005 metų spalio mėnesio vidutinė metinė infliacija dar neatspindės besikeičiančių infliacijos tendencijų. Be to, papildomą infliacijos lūkesčių iškraipymą skatina peršamas perdėtas naftos kainų poveikis infliacijai: objektyviu naftos kainų padidėjimu gali būti naudojamasi kaip pretekstu didinti kainas daugiau, negu reikia padidėjusiems gamybos kaštams susigrąžinti. Pasinaudojimas aukštomis naftos kainomis kaip pretekstu didinti kainas sustiprintų riziką grandininiam kainų kilimui ten, kur prekybininkų konkurencija yra silpna.
Neišsipildžius prielaidoms dėl augimą stimuliuojančių veiksnių, užsitęsęs naftos kainų pakilimas gali apie 0,5 procentinio punkto sulėtinti realaus BVP augimą, o nepagrįsti lūkesčiai apie didelį kainų augimą galėtų pakeisti vartotojų elgseną ir padidinti nominalaus BVP augimą: mažai tikėtina, kad naftos kainos paveiks nominalių mokestinių bazių augimą.
2006-2007 metų BVP augimo sulėtėjimas būtų laikinas. Vidutinis nagrinėjamo laikotarpio BVP augimas išliks artimas potencialiam – virš 6 procentų.
4. Makroekonominė politika

Lietuvos ekonominės politikos tikslas yra stabili makroekonominė aplinka-žemas nedarbo lygis, stabilios kainos,spartus ekonomikos augimas, Makroekonominė politika faktiškai susideda iš fiskalinės ir monetarinės politikos. Ribotą ir vis mažėjantį vaidmenį vaidina kainų ir darbo užmokesčio reguliavimo politika.
Griežta fiskalinė politika, kuri šiuo metu vykdoma Lietuvoje suteikia galimybę mažinti fiskalinį deficitą bei siekti subalansuoti biudžetą tai pat suteikia prielaidas ilgalaikei fiksuoto valiutos kurso politikai ir didina ekonomikos atsparumą įvairiems išorės poveikiams. Tai leidžia toliau mažinti valstybinio ir privataus sektorių skolinimosi išlaidas, siekti cikliškai subalansuoto biudžeto ir gebėti vykdyti Ekonominės ir pinigų sąjungos reikalavimus.
Fiskalinio deficito mažinimo politika, sėkmingai buvo vykdoma iki 1997m. Tačiau dėl 1998-1999 m. pradėto indėlių atkūrimo ir išaugusio valstybės perskolinimo fiskalinis deficitas padidėjo. Sustabdžius indėlių atkūrimą ir neperskolinant naftos sektoriui, bendrojo šalies biudžeto deficitas sumažėjo nuo 7,8 proc. BVP 1999 m. iki 2,8 proc. BVP 2000 m. Sparti fiskalinė konsolidacija buvo vykdoma 2000 m. pradžioje pasirašius prevencinį susitarimą su TVF. Perspektyvoje deficito dydis bus derinamas su Mastrichto sutartyje nustatytais kriterijais ir ES vykdoma politika.
Lietuva po nepriklausomybės atkūrimo nepaveldėjo TSRS skolų. Tačiau per 10 metų dėl biudžeto deficito greitai buvo akumuliuota beveik 30 proc. BVP bendra valstybės skola. Nors toks skolos lygis nėra didelis išsivysčiusių šalių standartais, tačiau būtina skolos lygį griežtai reguliuoti kad nebūtų peržengta pavojinga riba,kelianti grėsmę stabiliai ekonomikos plėtrai.
Pagrindiniai mokesčių tarifai Lietuvoje, palyginti su išsivysčiusiomis šalimis ir šalimis kandidatėmis į ES, yra gana vidutiniški, nuosaikūs. Tačiau bendroji mokesčių našta, kurią galima matuoti visų konsoliduotų valstybės pajamų santykiu su šalies BVP, Lietuvoje ryškiai mažesnė ( mažiau kaip 30 proc. ) nei minėtose šalyse. Pavyzdžiui, šalyse kandidatėse šis santykis yra apie 41 proc., o Vokietijoje- apie 44 proc.
Nacionalinė Lietuvos mokesčių sistema pradėta kurti vos atkūrus nepriklausomybę, 1990-1995 m. buvo sukurta nacionalinė mokesčių sistema, bet daugelis ją sudarančių įstatymų ne kartą keitėsi ir buvo tikslinami, jie ne visada atitinka šių dienų lūkesčius ir modernių ekonominių santykių keliamus iššūkius. 2001 m. pabaigoje buvo patvirtinta pagrindinius mokesčius apimanti reformos koncepcija, atspindinti tarptautines tendencijas mažinti bendrą mokesčių naštą, išlyginti apmokestinimo netolygumus, užtikrinti valstybės patrauklumą investicijoms ir šalies ūkio konkurencingumą, o tose srityse, kurios reglamentuojamos ES teisės aktų- užtikrinti visišką nacionalinės teisės suderinamumą nuo narystės datos, taip pat siekiant užtikrinti efektyvų mokesčių administravimą.
Mokesčių reformos vykdymas pradėtas 2001 metais,pagrindiniai jos uždaviniai turi būti įgyvendinti iki 2004 metų. Numatoma, kad bus pakeisti visi mokesčių įstatymai ir Mokesčių administravimo įstatymas. Įgyvendinus šiuos uždavinius bus pradėti Mokesčių kodekso rengimo darbai,. Mokesčių teisės aktų kodifikavimas būtų būdas užtikrinti nacionalinės mokesčių teisės stabilumą,todėl vėlesniame laikotarpyje galimi mokesčių įstatymų ( Kodekso ) pakeitimai turėtų būti sąlygoti tik rimtų ir objektyvių priežasčių.
Viena iš veiksmų krypčių tobulinant mokesčių sistemą – požiūrio į mokesčių sistemą pakeitimas, sugriežtinant ūkio subjektų, vengiančių mokėti mokesčius, veiklos sąlygas. Valstybė turi operatyviai reaguoti į privačiame sektoriuje susiklosčiusias mokesčių planavimo schemas, pasinaudojant mokesčių įstatymų bei mokesčių sutarčių nuostatomis.
Siekiant mažinti legalias galimybes nemokėti mokesčių Lietuvos Respublikoje turėtų būti imamasi tokių priemonių, kaip:
• atsižvelgiant į Lietuvos specifiką, jau naudojamų prekių muitinio įvertinimo metodų tobulinimas bei jų taikymo plėtra;
• tikrosios rinkos kainos koncepcijos įgyvendinimas, sandorių vertės koregavimo metodų sukūrimas;
• mokesčių įstatymų nuostatų, užkertančių kelią mokesčių nemokėjimui pasinaudojant tikslinėse teritorijose („mokesčių rojuose“) įregistruotomis įmonėmis, įgyvendinimas, sukuriant efektyvią informacijos surinkimo bei keitimosi ja tarp atitinkamų institucijų sistemą. Didesnioji valstybės išlaidų dalis Lietuvoje tenka visuomeninėms paslaugoms ( valstybės gynimui viešajai tvarkai valstybės valdymui ) ,taip pat švietimo, sveikatos apsaugos paslaugoms teikti. Tačiau strategijos laikotarpiu būtina užtikrinti ir kitų poreikių finansavimą. Čia galima būtų išskirti integracijos į ES ir į NATO finansavimą,bei tokių reformų kaip žemės restitucijos ir žemės, sveikatos apsaugos sistemos, švietimo, pensijų ir pan. finansavimą. Be to valstybė yra įsipareigojusi vykdyti dvi stambias specialias programas- indėlių atkūrimo ir Ignalinos atominės elektrinės uždarymo kofinansavimo. Kadangi valstybės biudžeto deficitas dengiamas paskolomis valstybė turi vykdyti kryptingą ir gerai apgalvotą skolinimosi politiką. Tai reiškia – užtikrinti visišką skolinimosi poreikio finansavimą laiku ir kuo mažesnėmis išlaidomis bei priimtina rizika, neviršijant nustatytų valstybės skolos ir skolinimosi limitų.

Išvados

Iki šiol Lietuvos monetarinė politika buvo nulemta valiutų valdybos modelio, kuris padėjo stabilizuoti ir išlaikyti prognozuojamą monetarinę situaciją šalyje. Tolesnę pinigų politiką lems integracijos į ES procesas ir jos svarbiausias tikslas bus garantuoti nuoseklų Lietuvos įsiliejimą į euro zoną bei sklandžią Lietuvos banko integraciją į Europos centrinių bankų (ECB) sistemą. Tam pirmiausia reikės parengti teisinę ir organizacinę infrastruktūrą ECB pinigų politikos priemonėms taikyti šalies pinigų rinkoje,skatinti bankų rinkos standartų suartėjimą su analogiškos ES rinkos standartais.
Lietuva turi ir toliau siekti narystės EBPO – Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje, vienijančioje 30 pasaulio valstybių ir glaudžiai bendradarbiaujančioje su daugiau nei 70 valstybių. EBPO siekia pasaulinės ekonomikos globalizacijos bei teikia pagalbą ir valstybinėms, ir privačioms įvairių valstybių struktūroms dėl administracinių ir socialinių sunkumų. Tapusiai EBPO nare ir įsiliejusiai į labiausiai ekonomiškai išsivysčiusių valstybių būrį Lietuvai būtų užtikrintas ir teisinės sistemos suderinamumas su pasaulinėje praktikoje įprastinėmis normomis, Lietuvos verslo reguliavimo būdai būtų pažįstami ir priimtini investuotojams.

Literatūra:
1. www.i-manager.lt
2. www.lbank.lt
3. www.lrinka.lt
4. www.svarstome.lt
5. www.wa.lt
6. D. Skarbalius „Ekonominių žinių pagrindai.” V., 2000
7. Wonnacott P., Wonnacott R. „Makroekonomika.” K., 1994
8. www.ekm.lt

Leave a Comment