FRIEDRICHAS NIETZSCHE – DESTRUKTORIUS AR/IR KŪRĖJAS?

Turinys

Įvadas .............................. 3
Problematika .............................. 3 – 5
Išvados .............................. 5
Literatūros sąrašas .............................. 6

Įvadas

Nuo neatmenamų laikų žmogaus objektas buvo plačiai tyrinėjamas. Žmonės degė smalsumu ir norėjo išsiaiškinti kas yra „žmogus”, kokia yra jo prigimtis bei kokia yra jo vieta šiame pasaulyje. Bandydami atsakyti į šiuos klausimus, filosofai kurdavo įvairias hipotezes, naujas tiesas. Tačiau keičiantis epochoms, kito ir žmonių požiūriai, mąstymas, tad kito ir nusistovėjusios tiesos. Senas hipotezes keisdavo naujesnės, modernesnės, susiformuodavo nauji įsitikinimai. Bet galima pastebėti, jog viskas vyko ratu. Nusistovėjusios, senos tiesos, buvo naikinamos, griaunamos, gimdavo naujos, o poo kurio laiko ir tos naujos buvo nuverčiamos į „pasenusiųjų“ krūvą. Susiformavusiose naujose tiesose atsispindėdavo senų tiesų griuvėsiai. Nieko nebuvo kuriamo iš naujo, vis pasirodančios naujesnės tiesos, buvo kuriamos tik sugriovus senas. Tad peršasi išvada, kad gyvenimas yra neatsiejamas nuo kūrybos ir griovimo procesų. Išryškėja dėsnis – norint pastatyti nauja, reikia sugriauti seną. Šie kūrimo ir griovimo procesai tarsi persipina tarpusavyje, ištirpsta vienas kitame. Tačiau svarbiausias skiriamasis bruožas yra tas, kad kūrybos procesas yra pozityvus, o destrukcijos – negatyvus. Kyla abejonės, ar gali tookie skirtingi dalykai vykti vienu metu? Ar gali „pozityvus“ ir „negatyvus“ egzistuoti lygiaverčiai viename asmenyje, vienu metu? Pabandysiu atsakyti į šiuos klausimus remdamasi garsiu vokiečių filosofu Friedrichu Nietzsche. Taigi, šio rašto darbo tikslas yra išsiaiškinti kas vis dėlto yra F. Nietzsche –

destruktorius ar/ir kūrėjas?

Nietzsche filosofija yra labai savita, jo idėjos dažnai nušvinta netikėtomis spalvomis, kartais šokiruoja. Nietzsche mintis, įtakota Darvino teorijos, kuria naują sąvoką – antžmogis. Anot jo, antžmogis tai tobulas ateities žmogus, pasižymintis tironiškumu ir individualumu. Ši Nietzsche teorija atsispindi Fiodoro Dostojevskio veikale „Nusikaltimas ir bausmė“ . Pagrindinis kūrinio veikėjas Raskolnikovas suskirsto žmones į paprastus ir išskirtinius, save priskirdamas prie pastarųjų. Anot Raskolnikovo, tik išskirtiniai žmonės, tokie kaip pvz. Napoleonas, turi teisę nusikalsti ir vesti visuomenę į priekį. Susikūręs teoriją, analogišką Nietzsche antžmogio teorijai, Raskolnikovas siekdamas įrodyti esąs išskirtinis griebiasi nusikaltimo. Tačiau pasekmės yra graudžios. Raskolnikovą graužia sąžinė, pradeda kamuoti baimė ir ligos. Tai parodo, kad negali būti staigaus šuolio iš paprasto žmogaus į antžmogį. Pasak Nietzsche, antžmogis yra imoralistas, yra ypatingai stiprios valios, kuriam rūūpi vien tik jo asmeninė valdžia, jis trokšta viešpatauti. Šiuolaikiniai žmonės dar nėra pasiruošę taip drąsiai veikti, „lipti per žmonių galvas“. Visą tai galima pasiekti tik evoliucijos būdu. „Nusikaltimas ir bausmė“ veikalo dėka galime įžvelgti, kad Nietzsche bandęs griauti nusistovėjusias regimybes, kūrė naujas teorijas, naujas pažiūras, neatmesdamas senų, o tik jas išardęs ir panaudojęs jų elementus naujoms teorijoms.

Garsiajame veikale Nietzsche „Štai taip Zaratustra kalbėjo“ , lyg iš kevalo yra išlukštenamos pagrindinės filosofo teorijos. Eretiškai skelbiantis „Dievo mirtį“ Zaratustra, ieško ne avinėlių ba

andos, net ir ne piemenų, jis ieško tikrų kūrėjų. Kūrėjų, kurie yra išdidūs, maištaujantys, niekam nepaklūstantys ir turi ypatingai plačias pažiūras. Sakydamas miniai „Jūs kelią juk neėję esat nuo kirmėlės iki žmogaus, bet daug ko jumyse dar kirmėliška likę.“ , Zaratustra beda pirštu į žmonių beviltiškumą, jų apgailėtiną būtį. Žmogus, evoliucionavęs iš tokių niekingų padarų, kaip kirmėlės, kas yra laikoma didžiu progresu, nesugeba iki galo ištobulėti, atsikratyti tų šlykščių „kirmėliškų“ liekanų. Zaratustros protui yra nesuvokiama tos stagnacijos priežastis. Jis bando suprasti, kodėl žmogus nustojo tobulėti, kodėl bijo nusižengti ar suklysti, juk „Dievo nebėra, jis jau miręs.“ . „Žmogus – tai tarsi lynas, tarp gyvulio ir antžmogio nutįsęs.“ . Negalima atsigręžti atgal, pavojinga yra ir sustoti. Egzistuoja tik viena išeitis – eiti pirmyn, tobulėti antžmogio link. Nietzsche kūrinys dvelkia priešiškumu religijai. Pasak filosofo, religija primeta žmogui moralę, o moralė, savo ruožtu, yra dvasinės nelaisvės šaltiniu. Siūloma alternatyva – pažvelgti į pasaulį kitu kampu. Pervertinęs visas vertybes, suformulavęs naujus principus, atmetęs kažkieno sukurtą metafiziką, žmogus mokosi pasikliauti pačiu savimi, savo sugebėjimais ir protu. Po truputį persirutuliuoja į ašį, aplink kurią sukasi pasaulis. Žinojimas, tiesa, menas – štai, kas pasak Nietzsche, yra realaus gyvenimo šaltiniai.

Nietzsche žodžiai „Dievas mirė..ir mes jį nužudėme.“ aiškiai parodo, kad autorius siekė sugriauti žmonių požiūrį į krikščionybę. Nietzsche teigė, kad re
eligija reikalinga tik silpniesiems žmonėms, mat religija saisto, atima iš žmogaus pasirinkimo laisvę, kuria nieko vertas iliuzijas bei veda prie nuosmukio. O išsivadavus iš religijos pinklių žmogui tarsi atsiveria antras kvėpavimas. Individas susigrąžina laisvę rinktis, nebijo suklysti, kuria ir per savo kūrybą turi galimybę atrasti ir pažinti tikras tiesas. Gyvenimo tikslą Nietszche suvokė kaip nuolatinį tobulėjimą antžmogio link. Todėl verta atkreipti dėmesį – autorius ne tik griauna nusistovėjusias idėjas, tiesas, tačiau tuo pat metu įveda ir naujas. Jis ne tik atmeta religijos kultą, bet ir siūlo alternatyvą. Įžvelgiami bandymai ne tik sumenkinti krikščionybės ir apskritai religijos svarbą, bet ir įpiršti naujas idėjas. Nietzsche įmantriai sufleruoja, kad kaip nepriklausoma ir protinga būtybė, žmogus turi galimybę tobulėti, atrasti tikrus dalykus, prie jų prisiliesti, juos pažinti. Žmogus neprivalo klauptis prieš Dievą, priešingai – gali pasiglemžti Dievo teises ir viešpatauti.

„Balsas.lt“ straipsnyje „Apie nelaimes kalbėjęs F. Nietzsche neklydo“ pacituotas Nietzsche posakis: „Tai, kas nenužudo, padaro mus stipresnius.“. Šis visiems gerai žinomas posakis gali būti interpretuotas būtent taip – destrukcijos procesas persipina su kūrimo procesu, ko galutinis rezultatas yra tobulesnis kūrinys. Destrukcija ir kūryba yra neatsiejami. Straipsnyje taip pat pažymima, kad „..sėkmingiausi žmonės yra tie, kurie gyvenime patyrė skaudžius įvykius.“. Susidorojęs su visais sunkumais, žmogus tampa stipresnis, tobulesnis, atsparesnis, ma
ažais žingsniukais evoliucionuoja į antžmogį.

Nietzsche labai plačiai užsimoja ir kovoja su visa ankstesne filosofija, vadindamas ją liga. Vis dėlto, negaliu sutikti su A. Šliogerio žodžiais kad Nietzsche poveikis „beveik visada destruktyvus, nes jis yra iš tų mąstytojų, kurie labai daug ir aistringai griovė, bet beveik nieko nepastatė.“ . Mano nuomone, Nietzsche filosofija yra lygiaverčiai destruktyvi ir kurianti. Turime pripažinti, kad nepaisant to, kad vokiečių žymusis filosofas daug ką neigė, dergė ir griovė, jis charizmatiškai įdiegdavo skaitytojams „alkio“ jausmą. Per savo kūrinius Nietzsche nejučia įsibrauna į tamsiausius žmogaus sielos užkampius ir palieka ten neišdildomus pėdsakus. Žmogus suabejoja – ar tikrai jis yra pasaulyje, o ne pasaulis jame? Ar jis nėra išskirtinis, negalėtų pakeisti pasaulio, ar net tą pasaulį valdyti? Nietzsche pastūmėja individą į abejonių šešėlį, verčia susimąstyti, tuo pat kurdamas naujus požiūrius. Anot Aleksandro Kavoliūno „Kiekvienas ištartas žodis – sėkla, iš kurios išdygs arba sveikas želmuo, arba piktžolė.“ . Juos interpretuojant, galima drąsiai teigti, jog savo žodžius Nietzsche „pasėjo“ daugelyje žmonių sielose ir protuose, kad yra didelė tikimybė užaugti „sveikam želmeniui“.

Išvados

Apibendrindama norėčiau pasakyti, kad Friedrichas Nietzsche yra destruktorius ir kūrėjas. Remiantis aptartais pavyzdžiais, sunku būtų priskirti tokį įvairialypį ir margaspalvį filosofą prie vienos ar kitos grupės. Tiesiog neįmanoma tiksliai ir užtikrintai pasakyti – Nietzsche yra destruktorius, arba: Nietzsche yra kūrėjas. Nuostabu, kad turiu galimybę rinktis – ar/ir. Šis trumpas, bet kokią didžiulę reikšmę turintis jungtukas „ir“. Jo pagalba, galiu drąsiai teigti, jog vokiečių filosofas, skandalingas ir šokiruojantis F. Nietzsche, yra ir destruktorius, ir kūrėjas tuo pat metu. Atmesdamas, pasak jį, netikusias ir nusistovėjusias nuostatas, Nietzsche ne tik jas išbraukdavo, bet pasiūlydavo žmonėms, jo nuomone, kai ką „geresnio“. Kūrė naujas teorijas, naujas ir įdomias tiesas, ieškojo nepriklausomų bei viskam pasiruošusių žmonių. Mano nuomone, svarbiausias momentas yra nusistatymas prieš religiją. Tai ne tik religijos kulto atmetimas, bet ir kūrybos procesas, tai postūmis tobulumo link, pagalbos ranka žmonijai. Nietzsche įžvelgė, kad joks individas nėra pasiruošęs veikti, paimti į rankas savo paties likimo vadžias, yra tik pilkoji masė, kurią susaistė religija ir moralė. Tarsi norėdamas pažadinti žmones iš to gilaus, kaustančio miego, jis kreipiasi į dar „neparalyžiuotus“ protus. Parodo žmonėms, kad tobulėti, kurti, išlaisvinti savo vidinę galią ir aistrą yra tiesiog būtina. Realizuoti save, pasinaudoti savo „protingojo“ žmogaus potencialu, siekti aukščiausių viršūnių – štai kas yra realus ir pilnavertis gyvenimas. Įspūdinga, Nietzsche ne tik sugebėjo suderinti, iš pirmo žvilgsnio du nesuderinamus dalykus, du visiškai priešingus procesus – destrukciją ir kūrybą, bet ir savo idėjas pateikti pasauliui. Nietzsches kūriniai yra labiau tinkantys subrendusiam skaitytojui, nes tik subrendę protai gali suprasti, jog griovimo tikslas yra statyba – naujesnių, tobulesnių idėjų.

Literatūros sąrašas

1) Nekrašas E. 1993. Filosofijos įvadas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla.
2) Gaarder J. 1998. Sofijos pasaulis. Vilnius: Tyto alba.
3) Dostojevskis F. 2005 (5-oji laida). Nusikaltimas ir bausmė. Rusija: Margi raštai.
4) Nietzsche F. 2006. Štai taip kalbėjo Zaratustra: knyga visiems ir niekam. Iš vokiečių Kalbos vertė A. Tekorius. Vilnius: Alma littera.
5) Balsas.lt . 2013. Apie nelaimes kalbėjęs Nietzsche neklydo. Nenurodytas autorius.
6) Šliogeris. A. 1991. F.Nyčės antifilosofija. F.Nyčės rinktiniai raštai.
7) Vydija.lt . 2008. Kavoliūnas A. Iš spaudai ruošiamos knygos „Apie Dievą, Tėvynę ir kasdienybę“.

Leave a Comment