Filosofinė medžiaga egzaminui

1. Filosofijos objektas, struktūra ir metodasFilosofija, kaip abstrakti mąstymo kultūra, beveik vienu metu (apie 500 m. pr. m. e.) užsimezga Kinijoje ir Graikijoje. Tačiau netrukus rytų ir vakarų mąstymo tradicijos išsiskiria, nors iki šių dienų bandoma daryti šių skirtingų kultūrų sintezę. Nors filosofija egzistuoja ~2500 metų, iki šiol nėra ir nebus (dėl specifinės filosofijos prigimties) visoms mąstymo tradicijoms ir kryptims priimtino filosofijos objekto apibrėžimo. Filosofijos prototipas yra mitologija. Žmonės įgiję praktinių kontaktų su aplinka patirtį, tos aplinkos pradinę esmę aiškino simboline pasakų forma. Visuma yra būtis. Klausimas apie būtį yra bazinis filosofijos klausimas. Filosofija bando išsiaiškinti ne kurį nors vieną specialų pasaulio aspektą, bet klausia, kas yra pasaulis apskritai. Kas yra jo fundamentaliosios esmės, padarančios jį tokiu, koks jis yra. Tuo pačiu iškyla klausimas, kaip įmanoma ir kiek įmanoma objektyviai pažinti būtį. Filosofija yra teoriniai svarstymai apie būties sąrangą ir apie teorines tos būties pažinimo sąlygas (t.y. kas yra būtis ir kiek ją galima pažinti). Būtis yra bet koks egzistavimas (absoliučiai visa visuma). Filosofijos objektas skyla į 2 aspektus: 1) būties esmę aiškinasi filosofijos aspektas, vadinamas ontologija; 2) gnoseologija – bendroji pažinimo teorija. Svarstant būties ir jos pažinimo problemas natūraliai iškyla klausimas ir apie pažįstantįjį subjektą, t.y. žmogų. Filosofines žmogaus koncepcijas aptaria 3-iasis filosofijos aspektas – antropologija. Filosofijos šaltiniai yra: a) Patirtis b) Nuostaba c) Abejonė.

2.Filosofijos ir mokslo santykisPasaulis yra įvairus, susideda iš daugelio sričių. Atskiras sritis tiria specialieji mokslai. Bet pasaulį tuo pačiu galima suvokti kaip visumą, nes jis vieningas. Būtent filosofija ir tiria pasaulio kaip visumos egzistavimo sąlygas. Filosofijos santykis su specialiaisiais mokslais problematiškas, be to istoriškai kinta, priklausomai nuo pažinimo lygio, raidos. Neginčytinas faktas – folosofija- tai visų mokslų pirminis šaltinis. Spec. mokslų ir filosofijos santykių atžvilgiu susiformavo prieštaringos pozicijos: 1)mokslo išaiškinti faktai turi būti spaudžiami į išankstines teorines filosofines schemas, 2) mokslas vykdo savarankiškus tyrimus ir filosofija tik apibendrina rezultatus, 3) kompromisinė pozicija: filosofija spec. mokslų atžvilgiu atlieka metodologinę funkciją. Fil-a – bendroji visų mokslų metodologija, t.y. teoriškai pagrindžia atskirų mokslų metodus ir funkcionuoja kaip testas, nustatantis tų mokslų teorinį pagrįstumą (mokslo moksliškumo kriterijus). Teoriniai kriterijai nėra konstanta. Filosofija – ne tik supermokslas (moklsų teorija), bet ir pati yra mokslas.Filosofijos ir mokslo skirtumai prasidedapačia kalba, santykio su žmogiškuoju asmeniu prasme. Mokslas savas išvadas apibendrina, o filosofija išvadas įasmenina. Moksle pirmenybę turi šalia mokslininko asmens buvojęs daiktasMokslo pažinimas, jo išdava ir mokslinio pažinimo būdas yra daiktinis. Mokslo laimėjimai istorijoj bevardžiai. Mokslas gyvena tik tyrimu, tyrimas laikosi daiktiškumu, o daiktiškumas reikalauja, kad tyrinėtojo asmuo pasitrauktų į šalį, leisdamas prabilti daiktui.

3. Folosofijos užuomazga Antikinėj GraikijojFolosofijos prototopas – mitologija. Vystantis praktinei žmogaus veiklai, bandyta moksliškai aiškinti reiškinius. Mitologiniai reiškiniai įgyja teorines išraiškas. Pirmas atotrūkis Graikijoj 7a. pr. Kr. Pirmasis filosofinio pažinimo kalusimas – pasaulio įvairovės ir vienovės problema. Pastebėta, kad žmogaus aplinkoje vyrauja įvairios formos, bet tuo pačiu yra kažkokia bendra jungtis, kurios dėka galima kalbėti apie pasaulį apskritai. Imta ieškoti vienijančio pagrindo, kuris buvo suvokiamas kaip pirminė, bazinė medžiaga, iš kurios kyla visos kitos įvairios formos. Pirmieji gr. folosofai Talis, Anaksimandras ir Analisagonas tokiomis medžiagomis laikė vandenį, orą ir eterį. Pirminė m-ga buvo pavadinta substancija. Ji buvo suvokiama kaip teorinė m-ga, kaip bazinis įvairias formas į vintisumą jungiantis principas. Graikų mąstytojas Heraklitas pastebi, kad pasaulis yra nuolatinėje kaitoje. Visos formos nuolat keičiasi, viskas juda ir kokybine reikšme joks reiškinys nebepasikartoja. Anot Heraklito, judėjimas, kaita, nieko pastovaus nebuvimas ir yra esminė būties būsena. Keitimosi pagrindas – ugnis. Ji, kaip judėjimo principo “variklis”, yra priešybių kova vienybėje. Šis mąstumo būdas, pagal kurį būtis suvokiama kaip nuolat besikeičiantys reiškiniai dėl prieštaringų pradų kovos, yra vadinamas dialektika.

Elėjos mieste susibūrė filosofinė mokykla, kur atmetamas judėjimas ir kaita kaip autentiškas būties egzistavimo pagrindas. Zenonas, Melisas ir Parmenidas svarstė: jei būtis būtų kintanti, ji turėtų pasislinkti, bet tam reikia tuščios vietos – nebūties. Bet nebūties nėra, tai slinktis nėra kur, todėl nėra ir judėjimo. Formos išbaigtos. Elėjiečiai teigė, jog judėjimas, keitimasis yra tik regimybė. Tai mes matome tik dėl žmogiškųjų pažinmo priemonių netobulumo. Filosofiškai žvelgiant į pasaulio esmes, joks judėjimas neįmanomas. Zenonas judėjimo neegzistavimą įrodinėjo strėlės pagalba. Klasikinės filosofijos principas: pasaulis, būtis griežtai skiriami į 2 dalis. Pirmoji – regimoji realybė. Tai chaotiškas, nuolat besikeičiantis fizinių reiškinių pasaulis, kurio neįmanoma apmąstyti, įžvelgti esmę, sisteminti. Šią dalį suvokiame juslėmis. Antra dalis – grynųjų sąvokų, abstrakčių esmių ir abstrakčių santykių pasaulis. Jis yra anapus juslinio suvokimo ribų, todėl pažįstamas tik filosofinio mąstymo būdu. Aristotelis būties abstrakčiąją sritį pavadina metafizika – kas egzistuoja anapus fizikos. Atsiskyrimas – transcendencija – perėjimas iš fizinių reiškinių reiškinių pasaulio į metafizinę būties sritį. Fiz. reiškinių pasaulis egzistuoja kaip chaotiškas atsitiktinumų valdomas pasaulis, kurio paviršutinis pažinimas pakankamas žmogaus praktinei veiklai. Tačiau būties esmė, jos pagrindai glūdi abstrakcijų, grynųjų sąvokų ir loginių dėsnių pasauly. Fiz. pasaulio ir mąstomojo pasaulio dėsniai nesutampa, yra net priešingi. Būties skirstymas į nelygiavertes sritis (fiz. ir metafiz.), mąstymu suvokiamo grynųjų esmių pasaulio išskyrimas iš fizinės realybės yra tipinis senovės graikų ir visos klasikinės filosofijos mąstymo modelis.

4. Klasikinė antikos filosofija – Platonas ir Aristotelis. Klasikiniai antikos laikų mąstymo bruožai ryškiausiai atsispindi Sokrato, Platono ir Aristotelio filosofijoje. Prasidėjus substancijos(paaiškinimas:nekintama būties esmė, tikrovės pagrindas) paieškoms filosofija skyla į 2 stovyklas:materialistinę ir idealistinę. Materializmo šalininkai teigė, kad būties pagrindas materialusis. Materija yra pirminė ir pagrindinė, o protas, dvasia, idėjos – išvestinės sąvokos. Materialumas suprantamas ne kaip medžiaga, bet kaip teorinis principas. Ryškiausias antikos materializmo atstovas – Demokritas. Jis pastebėjo, kad pasaulis sudarytas iš padalų. Turi būti kažkokia kritinė riba, kuri nebesidalintų. Tai ir yra substancija – visa ko pagrindas. Ją Demokritas vadino atomais, eidom (“idėjom”). Idealizmo šalininkai teigia, kad idėja yra pirminė materijos atžvilgiu. Šiuo atveju idealumas suvokiamas kaip objektuvi mintis, kurianti materialiąsias, juslėmis apčiuopiamas formas. Klasikinis pavyzdy – Platonas. Anot Platono, egzistuoja objektyvios mūsų matomų daiktų ir reiškinių idėjos, jų tam tikri provaizdžiai. Kiekvienas fiziniame pasaulyje esantis reiškinys ar daiktas turi savo pagrindą metafiziniame(paaiškinimas:kiekvienas reiškiny nekintamas ir aiškinamas atskirai) idėjų pasaulyje. Materialūs daiktai ir reiškiniai yra jų idėjų apraiška. Šį modelį Platonas pagrindžia veikalu “Uolos alegorija” (“Uolos mite”). Platono idėjų pasaulyje egzistuoja tų idėjų griežta hierarchija. Žemiausios, konkrečiausios idėjos yra pajungtos aukštesnėms, abstraktesnėms idėjoms. Skiriasi ir tų idėjų tobulumo laipsnis. Visų aukščiausia ir pagr. idėja – gėris. Aristotelis atmeta Platono mintį, kad idėjos gali egzistuoti atskirai nuo daiktų. Pasak Aristotelio, yra ir materialūs daiktai, ir idėjos, bet jie neegzistuoja kaip atskiri vienetai. Daiktai, reiškiniai ir idėjos sudaro vientisą visumą vadinamą sąvokomis. Yra daiktas ar reiškinys – yra jo idėja ir šie du komponentai jungiasi į sąvoką, atsispindinčią žmogaus prote. Aristotelis bando suderinti materializmą ir idealizmą. Jo mąnymu tiek idealieji, tiek materialieji būties pradai yra lygiaverčiai ir tarsi susipynź. Tačiau ir Aristotelio kuriamas pasaulio modelis yra artimesnis idealistinei koncepcijai. Pagal Aristotelį, visatos egzistavimo pagrindas – energija, kuri yra viso judėjimo ir vystymosi šaltinis. To judėjimo pagrindas – principas ” pirmasis judintojas”. Tai pagrindinė ir ribinė priežastis užvedanti visa ko egzistavimą.

5. Hegelio idealistinė filosoijaG. Hegelis gyveno 18a. pab – 19a. prad. Vokietijoje. Gėrė alų, mirė nuo choleros. Absoliuti dvasia yra visos būties pradas (tai turinys be formos). Absoliuti dvasia reiškiasi per savo priešingybę – materialųjį, juslinį pasaulį. Abs. Dvasios fenomenologija – jos virsmas į materialiųs pavidalus. Daugiausia apbsoliučios dvasios yra žmoguje (prote), mažiausiai negyvojoje gamtoje. Žmogaus kultūrinės veiklos formos (menas, religija, filosofija) – abs. Dvasios grįžimo į save kelias.

6. Materija ir idėja. Ontologija yra filosofijos sritis, nagrinėjanti klausimus apie pirminius mus supančios tikrovės pagrindus. Viskas kas egzistuoja, kaip nors reiškiasi. Būtis kaip visuma irgi reiškiasi tam tikromis formomis. Tie būties raiškos būdai yra vad. Pagrindinėmis ontologinėmis formomis arba būties kategorijomis. Dvi iš jų: Materija ir idėja, turinys ir forma.Platono sukurta idėjų teorija buvo ne tik sistema, kuri įėmė ikisokratišką filosofiją, bet ir minties darinys palikęs gilią žymią Vakarų dvasios istorijoje. Platono idėjų teorijos esmė – nematerialių, amžinų ir nekintančių esybių, idėjų pasaulis. Anot jo, idėjos yra tikrovės provaizdžiai, pagal kuriuos formuojasi regimojo pasaulio daiktai. Šios idėjos egzistuoja objektyviai, nepriklausomai nuo mūsų minčių ar žinių. Sąmonė jas pažįsta, o ne nustato. Fizinis pasaulis pavaldus idėjų pasauliui: jis įsibūtina tik dalyvaudamas iš tikro egzistuojančiame idėjų pasaulyje arba jį mėgdžiodamas. Platono filosofijos šerdis yra gėrio idėja. Gėris vaizduojamas kaip pagrindas, iš kurio randasi visos idėjos ir kuris visas jas viršija. Gėris suteikia idėjoms būtį bei vertę. Jis sukuria pasaulyje tvarką, saiką ir vienovę. Idėjų pasaulis suvokiamas grynuoju protu, kuriam nereikia jokių stebėjimų.Anot Platono, materija yra beformė. Joje atvaizduojamos idėjos, kurias vad. “tuo, kas įima”.kaip trečias asmuo ji įsiterpia tarp būties ir tapsmo.Kadangi proto neturinti idėja veikia kaip viena iš priežasčių, idėjų atvaizdas pasaulyje iškreipiamas.Plotinas materiją vad. ne-esybe. Pati savaime ji beformė,netvarkinga ir bjauri. Ji labiausiai nutolusi nuo vienio šviesos, todėl plotinas kalba apie “materijos tamsą”. Materijos susijungimas su siela užtemdo dvasią, ir siela ją, taip pat vievį, iš kurio ji kilusi, vargiai beįžvelgia.Anot Tomo Akviniečio, materija yra tai, kas savaime yra neapibrėžta, bet gali būti ir apibrėžta (gali būti formuojama). Materija yra ir daugio pagrindas, nes ta pati forma gali reikštis įvairiuose individuose. Forma ir materija yra ne dvi savarankiškos, viena nuo kitos atskiriamos būtybės, o yra tai, per ką būtybė būva tai, kas ji yra. Substancija yra visetas, susidedantis iš formos ir materijos.Turinys ir forma.Heraklitas, antikos filosofas, o vėliau Hegelis tvirtino, jog forma yra atsitiktinis dalykas turinio atžvilgiu. Pagal Aristotelį, forma yra bendras požymis individualų pavidalą įgijusiam turiniui. Turinys neegzistuoja be formos, kaip forma be turinio. Tačiau forma yra aktyvioji ir dėsninga būties kategorija. O turinys yra pasyvusis pradas. Aristotelis formą suvokia kaip esmę, o turinį kaip žaliavinę medžiagą arba pasyvią materiją. Viskas kas egzistuoja besivystančių formų raida. Aristotelio sistemos pavyzdžiu Darvinas sukūrė evoliucijos teoriją.Pasaulis sudarytas iš daiktų bei jų turinių. Daiktai yra pasaulio substancja, tad jie patys savaime yra paprasti, nekintami ir nepriklausomi nuo turinių. Anot T.Akviniečio, būtybės gali kisti formos principu, kuris įgalina ją kintant išlikti ta pačia konkrečia būtybe, ta pačia substancija. Jei forma yra apibrėžtis, tai jai kaip papildantis principas reikalinga tai, kas apibrėžiama.

7.Pagrindinės ontologinės formos. Ontologija yra filosofijos kryptis nagrinėjanti klausimus apie pirminius mus supančios tikrovės dalykus. Viskas kas egzistuoja kaip nors reiškiasi. Būtis kaip visuma irgi reiškiasi tam tikromis formomis. Tie būties raiškos būdai vadinami pagrindinėmis ontologinėmis formomis arba būties kategorijomis. Būties kategorijos: a) materija ir idėja 2) esmė ir reiškinys 3) kūrinys ir forma 4) priežastis 5) laikas 6)s erdvė.

Esmė ir reiškinys Esmė yra vidinės reiškinio pagrindas. O reiškinys esmės matomoji pusė. Esmė yra tai kas glūdi reiškinyje kaip jo pirminė priežastis ir būtina to reiškinio būtinumo sąlyga. Esmės ir reiškinio santykius filosofinio mąstymo dalykuose interpretuojamas nevienodai. Elėjos mokyklos atstovas Platonas teigia, kad reiškinys yra regenybės iliuzija mąstymo nevertas objektas. Šiuo atveju esmė tapatinama su idėjomis ir proto sąvokomis. Aristotelis teigia reiškinį esant tai per ką atsiskleidžia esmė. Esmė visada yra kartu su reiškiniu, atskirai negali egzistuoti. Pagal Aristotelį būtina būties forma susideda iš dviejų dalių: aktualiojo ir potencialaus prado. Aktualusis pradas yra tas kas egzistuoja konkrečiu metu. Potencialumas gi yra nuolatinė galimybė tapti vienokias ar kitokias formas individualiu reiškiniu. 19 a. filosofas Hegelis teigia, jog reiškinys yra jusliškai apčiuopiamas, vienos absoliučios esmės pavidalas. Šią esmę vadino absoliučia dvasia, protu. Absoliučios esmės dėka reiškinys tampa suvokiamas. Dėlto egzistuoja reiškinių tvarka. Tam tikri dėsniai. Kantas, kitas vokiečių mąstytojas tuo laiku gyvenantis teigė, jog esmė pati savaime yra žmogaus protui nesuvokiamas ir moksliniai tyrinėjimais nepatikrintas dalykas. Todėl esmės klausimą reikia išmesti iš mokslinio ir filosofinio tematikos konteksto. XX a. filosofas Heidegeris atmeta galimybę per reiškinį suvokti esmę. Anot jo, mes klaidingai manome, jog esmė yra reiškinio bazinė priežastis. Kadangi priežasčių gvildenimas niekur neveda. Tiksliau veda į niekur. Galutinis pagrindinės esmės paieškos rezultatas yra niekas. Niekas – būties pagrindas (Heigeris). Turinys ir forma Heraklitas, o vėliau Hegelis, tvirtino jog forma yra atsitiktinis dydis turinio atžvilgiu. Pagal Aristotelį, forma yra bendras požymis, individualų pavidalą įgijusiam turinį. Turinys neegzistuoja be formos kaip forma be turinio. Tačiau forma yra aktyvioji ir dėsninga būties kategorija. O turinys yra pasyvusis pradas. Aristotelis formas suvokia kaip esmę, o turinį kaip masyvią materiją. Viskas kas egzistuoja yra besivystančių formų raida. Aritotelio sistemos pagrindu Darvinas sukūrė evoliucijos teoriją.Priežastis Priežastingumas yra tam tikras principas pagal kurį egzistuoja būties formos. Kiekvienas reiškinys turi savo priežastį yra atsiradźs dėl kažko. Vienas reiškinys yra kito sąlyga. Aristotelis išskiria dvi priežasčių rūšis: vidines ir išorines. Vidinės priežastys skirstomos: formali ir materiali priežastis. Išorinės skirstomos į: tikslo ir veikiamoji priežastis. Formalioji priežastis atsako į klausimą kas? t.y. tam tikras reiškinio planas. Materialioji priežastis t.y. klausimas iš ko? t.y. medžiaginė išraiška. Veikiamoji priežastis atsako į klausimą kam veikiant? t.y. išoriniai veiksmai, kurie paskatina atsirasti tam reiškiniui. Tikslo priežastis nusako kokia yra reiškinio prasmė. Filosofinė tradicija priežastį suvokianti kaip tikslą vadinama teologija. Pozicija teigianti jog visi reiškiniai yra objektyviai susiję tarpusavio priežastingumu yra vadinamas determinizmu. Trečia pozicija neigianti objektyviai egzistuojant reiškinių priežastingumo sąryšį vadinama – inderteminizmu.Erdvė ir laikas Tai yra pagrindiniai mus supančios aplinkos parametrai. Juk viskas kas vyktų, tai vyksta erdvėje ir laike. Mokslinė bei filosofinė erdvės ir laiko problema yra klausimas kiek objektyvūs šie parametrai. Būtent ar erdvė ir laikas egzistuoja kaip savaiminiai objektai ar tai yra žmogaus sąmonės kategorijos. Ar erdvė ir laikas yra žmoniškieji parametrai. Pagal Emanuelį Kantą erdvė ir laikas yra prigimties žmogaus sąmonės kategorijos. Ir jo nuomone netikslinga klausti kas yra laikas ir erdvė patys savaime už subjekto ribų. Pagal Leibnico teoriją erdvė yra padalintų kūnų begalinė visuma. Erdvė yra begalinė – toks jos yra parametras. Pagal Dekartą erdvė yra vieta, kurioje egzistuoja objektai, o pati erdvė nėra joks objektas. Tačiau kai kurie nauji fizijkos mokslo atradimai keičia klasikinź erdvės sampratą. Yra kalbama apie gravitacinio lauko poveikį erdvei, erdvės išeikvojimus, spiralinę erdvę, paralelines erdves. Klasikinė erdvė yra trimatė erdvė, tačiau pagal naujas kai kurias fizines teorijas gali būti keturmatė, penkiamatė erdvė. Laikas yra trukmė. Žmogui laikas – tai toks trukmės jutimas, suvokimas ir reglamentavimas. Aristotelis atkreipė dėmesį, jog dabartis iš esmės negali egzistuoti, kadangi laiko trukmė yra nuolatinė. Pagal Aristotelį dabartis negali egzistuoti, kadangi laiko trukmė yra nuolatinė, laikas dalijamas į praeitį ir ateitį. Dabarties problemas bandė išsprźsti viduramžių mąstytojas Aurelijus. Pagal jį egzistuoja ne atskiri praeities, dabarties ir ateities laikai, bet visi jie yra aktualūs, jie susiję su dabartimi. Yra dabarties būtasis laikas, dabarties esamasis laikas ir dabarties būsimasis laikas. Psichologinis laikas – tai su žmogumi fizine būsena susijusi laiko pajauta. Subjektyvus yra žmogaus reglamentuotas laikas prisilaikant prie tam tikro gamtos ciklo. Objektyvus laikas yra trukmė, ciklas.

8. Filosofijos pažinimo teorija. Dekartas.Kad žmogiškasis pažinimas yra problematiškas pastebėjo senovės graikai filosofai. Buvo pateikti argumentai, rodantys, kad žmogaus juslėmis gaunami duomenys apie tikrovę yra subjektyvūs ir nepatikimi. Tyrinėjant pažinimo teoriją, buvo išskirtos dvi filosofų pozicijos: (1) teigia, kad pagrindinis žmogaus pažinimo instrumentas – protas, abstraktus mąstymas, (2) teigia, jog tikrasis pažinimas – juslinis patyrimas. Pirmoji pozicija vadinosi racionalizmas, o jos atstovai – racionalistai. Žymiausias šios krypties atstovas – Renė Dekartas (XVIIa.). Pagal jį, žmogaus prote iš prigimties yra pagrindinės sąvokos, kurios išplėtojamos pažinimo procese (iš prigimties yra laiko, erdvės, tūrio, formos, santykio formos). Juslinis suvokimas tik pagrindžia ir paryškina mąstymo formas. Kaip sakė pats Dekartas – pasaulis – mechanizmų visuma, o žmogaus protas – tarsi matematinė matrica.Pagal racionalistų koncepciją, mąstymas žmogui duotas a priori (iš anksto), t.y., kaip ikipatyriminė savybė. Dėl įgimto sugebėjimo mąstyti žmogus gali tiksliai ir tiesiogiai pažinti objektus. Pažinimo turinys yra objektyvus. Dekartas teigia, kad būdami vaikais, žmonės apie jų pojūčius veikusius daiktus skirtingas nuomones susidarėanksčiau, negu išmoko naudotis visu savo mąstymo pajėgumu, todėl, norėdamas įsitikinti savo nuomonių teisingumu, žmogus turi viskuo suabejoti, nes tai yra vienintelis kelias atskirti tiesą nuo netiesos.Taigi, norėdami surasti tiesą, turime suabejoti visais dalykais, kurie nors kiek sukelia abejonių, ir laikyti juos klaidingais tol, kol yra nors mažiausia abejonė dėl jų teisingumo. Tačiau šis metodas yra nepritaikomas praktinėje veikloje,. Jis skirtas tik tiems, kurie nori pažinti absoliučią tiesą. Pirmiausiai abejotini yra pojūčiais patirti dalykai, kadangi nėra tokio pojūčio, kuris nors kartą mūsų neapgautų. Taip pat galima suabejoti ir matematikos įrodymais, nes juos sukūrė žmonės, kuriems būdinga klysti.Bet labiausiai suabejoti Dekartas siūlo Dievo egzistavimu. Pasak jo, jei Dievas mus sukūrė, tai jis specialiai mus padarė klystančiais ( nes jis visagalis, gali padaryti ką nori ). Tuomet jis laisvai galėjo mums leisti klysti nuolat. Iš kitos pusės, jei tarsime, kad mes egzistuojame be Dievo pagalbos, tai tuo menkesniu laikysime savo kūrėją, kuo didesnė bus tikimybė, kad esame tokie netobuli, jog visada klystame.Taigi, atmetus viską, kuo suabejojome, nelieka nei žemės, nei Dievo, nei dangaus ir kad mes patys neturime kūno Tačiau negalėsime teigti, kad mes neegzistuojame, nes, Dekarto teigimu: ”aš mąstau, vadinasi, aš egzistuoju”. Tai yra tiesiausias kelias pažinti kūno ir sielos skirtingumą. Kadangi mąstymas neatsiejamas nuo sielos, tai ją galime pažinti geriau nei kūną.

9. D. Hiumo empiristinė gnoseologijaEmpyrizmo atstovai – Lokas, Berklis, Hiumas, Hobsas. Teigė, kad žmogus pasaulį pažįsta tik juslėmis. Tikras pažinimas įgyjamas tik juslinio patyrimo keliu ir žinojimas yra per pojūčius įgyto patyrimo turinys. Žinių apie tikrovę turinys visiškai priklauso nuo individualių žmonių pojūčių, todėl pažinimas yra subjektyvus. D. Hiumas sakė : kiekvienas lengvai sutiks, kad yra didelis skirtumas tarp proto suvokimų ,kai žmogus kenčia dėl pernelyg didelio karrščio arba jaučia malonumą ,teikiamą šilumos ir kai po to jis šį pojūtį prisimena arba numato jį vaizduoteje .Šie sugebėjimai gali mėgdžioti arba kopijuoti jutimų suvokimus bet niekada negali visiškai pasiekti ju pirminio pojučio jegos ir gyvumo .Galime įsitikinti,kad panašus skirtumas būdingas ir visiems kitiems proto suvokimams .Įniršio apimtas žmogus yra skatinamas veikti visiškai kitaip nei tas ,kuris tik galvoja apie šią emociją Kai mes mastome apie buvusius savo jausmus ir afektus ,mūsų mintys yra ištikimas veidrodis teisingai atspindintis savo objektus tačiau jos naudojamos spalvos yra silpnos ir blankios palyginti su tomis ,kuriomis puošėsi mūsų pirminiai suvokimai .rpoto suvokimus galime suskirstyti į 2 klases :ne tokie stiprūs vad. Mintimis arba idejomis Kitai rūšiai pavad. nera ,todel pavadinkime juos įspudžiais Terminu ispudis aš vad. Visus mūsų gyvesnius suvokimus .Visą mąstymo medžiaga mums pateikia išoriniai arba vidiniai jutimai ir tik jos sumaišymas ir sujungimas priklauso nuo proto ir valios mes visuomet matome kad jos yra suskaidomos įį tokias paprastas idejas ,kurios kurios buvo nukopijuotos nuo ankstesnio pojučio ar jausmo .Jeigu atsitinka taip kad del organo defekto žmogus negali suvokti kurios nors rūšies pojūčių tai jis menkai tesuvokia ir atitinkamas idejas Aklas žmogus negali susidaryti spavų sąvokos ,kurčias garsų Sugrąžinkite kiekvienam iš jų tą jutimą kurio jis neturi atverdami nauja ideja jo pojučiams jus kartu atversite duris idejoms ir jam bus nesunku įsivaiduiti tuos objektus .Tas pats būna ir tuo atveju kai objektas galintis sukelti kurį nors pojuti niekada jutimo organo nebuvo patirtas .Lengva sutikti kad kitos butybes gali tureti daugybe jausmu apie kuriuos mes negalime tureti jokio supratimo nes ju idejos niekada nebuvo mums idiegtos tuo vieninteliu būdu kuriuo ideja gali patekti į protą : per tikra išgyvenima ir pojūti Tačiau yra vienas visam tam prieštaraujantis reiškinys ,kuris gali įrodyti kad nėra absoliučiai neįmanoma kad idejos kiltu nepriklausomai nuo atitinkamu ispudžių .Visi lengvai sutiks kad įvairios atskiros spalvos idejos petenkančios per akis ir garso idejos kurias pateikia ausysištikrųjų yra skirtingos nors kartu ir panašios .Visos idejos ypač abstrakčios , natūraliai yra silpnos ir neaiškios .Protas menkai jas įsisamonina .jos lengvai gali būti supainiotos su kitomis į jas panašiomis idejomis ir jeigu mes dažnai vartojame kokį nors terminą esame linkę įsivaizduoti kad su juo susijusi konkreti ideja .Priešingai visi įspūdžiai ,visi pojūčiai ir išoriniai ir vidiniai yra stiprūs ir gyvi Ribos tarp jų yra tiksliau nubrėžtos ir del ju suklysti ar apsirikti nėra lengva .

Skeptines idejos del proto operacijųVisi žmogaus proto ar tirinėjimo objektai pagal savo prigimtį gali būti skirstomi į 2 rūšis :”idejų satykius “ir” faktus”. 1 rūšiai priklauso geometrijos algebros ir aritmetikos mokslai ir kiekvienas teiginys kuris arba intuityviai arba demonstratyviai yra tikras . Faktai kurie sudaro antrająją žmogaus proto objektų rūšį patvirtinami kitokiu būdu ir kad ir kokios akivaizdžios mums būtų jų tiesos jų akivaizdumas yra kitokio pobūdžio nei pirmųjų .Kiekvieno fakto priešingybė visada yra galima ,nes ji niekada ji niekada nesuponuoja prieštaravimo ir proto gali būti įsivaizduojama taip pat lengvai ir aiškiai tarsi visa tai atitiktų tikrovę .Visos išvados apie faktus ,matyt yra pagrįstos priežasties ir padarynio santykiu Tik remdamiesi šiuo santykiu mes galime peržengti akivaizdžius mūsų atminties ir ir jutimų liudijimus .Priežastys ir padariniai atrandami ne protu ,o patyrimu . Duokime 2 glotnius marmuro gabalus žmogui ,kuris neturi jokio supratimo apie gamtos filisofiją ; jis niekuomet neišsiaiškins ,kad jie taip priglus vienas prie kito ,jog reikės didelės jėgos norint juos atskirti tiesia linija tačiau jie labai mažai priešinsis spaudžiami iš šono ,įvikiai kurie nelabai analogiški įprastai gamtos tvarkai yra pažįstami tik patyrimu Kiekvienas padarinys yra įvykis ,kuris skiriasi nuo priežasties .Todėl negalima jo surasti priežastyje , ir pirminis apriorinis jo išgalvojimas ar įsivaizdavimas yra visiškai savavališkas .Pripažįstama ,kad didžiausia žmogaus proto pastanga – tai bandymas supaprastinti principus ,sukeliančius gamtos reiškinius ,irsamprotavimais , gridžiamais analogija ,patyrimu ir stebėjimu ,daugybę atskirų padariniųsusieti su keletu bendrų priežasčių .Tobuliausia gamtos filosofija tik trumpam įveikia mūsų nežinojimą ,o tobuliausia moralės ar metafizinė filosofija ,ko gero, tik padeda atskleisti vis didesnes to nežinojimo dalis .Taigi žmogaus aklumo ir silpnumo regėjimas yra visos filosofijos rezultatas – jis išnyra prieš mus kiekvienamežingsnyje , nepaisant visų mūsų pastangų joi išvengti ar nuo išsisukti.

10. Kanto pažinimo teorijaKanto prielaidos artimos empyrizmui, bet jis atmeta kraštutinį subjektyvizmą. Jo teorijose prielaida yra teigintys, kad daiktas savaime yra nepažintinas ir pažinimas – tai subjekto santykis su objektu. Pažinimo tyrinys yra jusliškai apčiuopiamaaas, mąstymo analizės būdu perdirbtas vaizdinys žmogaus samonėje. Žmogus pasaulį pažįsta objektyvia, bet tai nėra veidrodinis objektų atspindys – tai žmogiškųjų pojūčių paveiktas objekto modelis.Pažinimas iki patyrimo vadinamas a prioriniu žinojimu, žinojimas įgytas patyrimo keliu – a posteriorinis žinojimas. Žmogaus protas patyrimo keliu gautus duomenis analizuoja taikydamas prie erdvės ir laiko kategorijų (jos yra a priorinės pažinimo formos). Kantas pažinimo turinį skirtsto į: (1) sintetinius sprendinius (tai pažinimas a posteriori; tokie sprendiniai, kuriuos būtina pagrįsti patyrimo būdu gautais duomenimis) ir (2) analitinius sprendinius (tai a priori žinojimas).Pažinimo procesas vyksta darant (1) a prioriniu sintetinius sprendinius – mat veiksmus (formulės ir aksiomos funkcionuoja kaip žinojimas, bet galima atrinkti jų empyrinę kilmę) ir (2) analitinius a posteriorinius sprendinius – fizikos žinios (abstrakčiomis savokomis naudojames patyrimo keliu gautiems duomenims tvarkyti). Grynas mastymas ar grynas pažinimas neegzistuoja. Realiame pažinimo procese abi formos atlieka lygiavertį vaidmenį.

11. Pozityvistinė pažinimo teorijaModerniosios filosofijos kryptys – pozityvizmas, marksizmas, fenomenologija, egzistencializmas, gyvenimo filosofija, psichoanalizės filosofija, etc.Pozityvistinė filosofinė kryptis, kurios pagrindinė tema buvo žmogaus pažinimo problemos klausimas. Pozityvizmo tradicija remiasi empyristais ir Kantu. Ši srovė atsiranda 19 a. viduryje. Ši kryptis yra viena iš dominuojančių ir dabar (vakarų tradicijoj). Egzistuoja Klasikinis, Naujasis (Neo-Pozityvizmas), Postpozityvizmas ( Analitinė filosofija). Klasikinis pozityvizmas Pradininkai yra Augustas Kontas, Dž.S. Milis ir D. Spenseris. Šie mąstytojai iškėlė uždavinį – abstrakčią filosofiją paversti praktišku pozityviu mokslu. Filosofiją jie suprato kaip teoriją, kurią būtų galima pritaikyti su žmogaus praktine veikla susijusiems mokslams (gamtos mokslai ir tikslieji mokslai). Pozityvizmas visų pirma atmeta klasikinės filosofijos polinkį į abstrakčias spekuliacijas ir kategoriškai atmeta bet kokį metafizinį mąstymo būdą

Bruožai: (1) Materializmas ir (2) empyrizmas. Pozityvistai visų pirma remiasi empyriniu pažinimu. Pozityvistai atmeta abstrakčias išvadas kaip pažinimo priemonę. Pozityvistai atmeta bet kokias išvadas, kurios yra neprieinamos jusliniam patyrimui arba nepatikrinamos mokslinio eksperimento keliu. “Faktai yra pažystami tik per patyrimą” – Kantas. Abstrakcijos yra nuomonė o ne faktai. (3) Scientizmas – pozityvistai pripažįsta tik faktais ir eksperimentais pagrįstą mokslą. Tokiu atveju, anot pozityvistų, filosofija iš abstraktaus metafizinio mąstymo turi pateikti moxlinių faktų interpretavimo teoriją (tai filosofijos metodologinė f-ja). (4) Reliatyvizmas – siekia sukurti absoliučiai tixlią mokslinę kalbą, kad išvengtų subjektyvumo pažystant objektą.Pagrindinis analitinės filosofijos pažinimo objektas yra faktai. Analitinė filosofija bandė sukurti loginę teoriją, pateikti universalią faktų interpretavimo sistemą.

12. Fenomenologinis pažinimo metodas.Fenomenologija – mokslas apie reiškinį, atsirado 20a. pradžioje. E.Husebelis, R.Ingartenas. Šaknys: Kanto pažinimo teorija ir pozityvizmas. Tai daugiau pažinimo metodas nei savarankiška filosofijos kryptis, mokykla. Fenologijos Objektas pažįstamas pro išorinį empyrinį sluoksnį, įsiskverbus į jo esmę. Nematomoji reiškinio esmė – eidetinis vaizdas. Tas išorinis sluoksnis yra nuoroda į esmę,į eidetinį vaizdą. Norint sužinoti, kodėl tai vyksta, reikia neapsiriboti tuo matomu vaizdu. Eidetinė redukcija – empyrinio sluoksnio nuėmimas (tai tam tikras minties judesys kai atmetus tą, akivaizdų empyrinį sluoksnį, skverbiamasi į to reiškinio esmę).Empyrinis suoksnis yra tik nuoroda, pretekstas pažinti esmę. (tarkim yra 2 karvės prieina dar viena. Esmė – 2+1=3; empyrinis vaizdas kavės.)

13. filosofinė antropologija. Žmogaus koncepcija.Svarstant būties ir jos pažinimo problemas natūraliai iškyla klausimas ir apie pažįstantįjį subjektą, t.y. žmogų. Filosofines žmogaus koncepcijas aptaria filosofijos aspektas – antropologija. Žmogaus problemas vienas pirmųjų iškėlė Sokratas. Sokrato filosofija yra subjektyvizuota, jai didelę įtaką turėjo sofistų ir cinikų fil. mokyklos. Cinikai protestavo prieš susvetimėjimą, biurokratinį požiūrį į žmogų, jie kėlė žmogaus vertybes (žymus cinikas – Diogenas). Sokrato filosofijos uždavinys buvo surasti universalų žmogiškosios laimės receptą. Jo filosofija buvo etinė fil.Krikščionybė radikaliai pakeičia vyravusią žmogaus esmės sanpratą. Antikoje žmogus suvokiamas kaip specifinė, tačiau neatsiejama materialiosios gamtos dalis. Prioritetas – kūniškai biologinei žmogaus prigimčiai. Krikščionybė remiasi prielaida, kad žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą – žmogus krikščionybėje turi di privilegijas: (1) nemirtingą sielą ir žmogui Kristaus pavyzdžiu (2) suteikiama aukščiausia vertė. Tokia žmogaus kaip dievo priveligijuoto tvarinio sanprata apsprendžia žmogiškosios asmenybės pagrindus.Dėl ankstyosios krikščionybės savito interpretavimo, dvasinės verybės buvo priešpastatomos materialiajai žmogaus gyvenimo pusei. Klasikiniu laikotarpiu banoma ieškoti pusiausvyros. Tomas Akvinietis teigia, kad žmogui kūną irgi dave Dievas ir jo nereikia niekinti. Surasti kūno ir sielos harmoniją tomas bandė pasitelkdamas Aristotelio fil. Pasak Tomo – kūnas yra forma ir siela yra turinys, juos žmogus gauna iš dievo, gamtos. Pasak jo krikščionių pareiga yra labiau rūpintis dvasiniu turiniu.

14. Egzistencinė filosofijaTai viena iš vyraujančių modernios filosofijos krypčių.Pradininkas XIXa. Pradžios danu filosofas Sieronas Kierkegoras, tačiau kaip atskira filosofinė srovė susiformavo XX a. antroje pusėje.Didžiausią įtaką Vakarų pasaulio kultūrai ir socialinei minčiai padarė 6-7 dešimtmety.Egzistencializmas padarė didelę įtaką kultūriniam gyvenimui,menui,literatūrai,politikai.Ideologijos pagrindas tapo hipių judėjimui bei studentų revoliucijoms.Tai antropologinė filosofija,orientuota į asmenybės problemas.Šiai filosofijai nesvarbu ,kas yra ko pradžia .Svarbu,kas šioje aplinkoje yra žmogaus pagrindas.Sieronas pradeda filosofiją nuo Hegelio kritikos.Jis pradeda nuo žmogaus esmės problemos.Kas yra žmogaus esmė?Nėra vienareikšmio atsakymo.Tai gali būti mąstantis gyvulys,Dievo kūrinys.Jis daro išvadą,kad žmogaus esmė-absoliuti galimybė.Tuo,kuo žmogus tampa,priklauso nuo pasirinkimo,o pasirinkimas-viena iš pagrindinių egzistencializmo sąvokų.Pradinės išeities situacija,kuri paskatina pasirnkimą,vadinama situacija “arba,arba”.Realizavus pasirinkimą,prarandama alternatyva,galimybė sugrįžti atgal .

Klasikinis egzistencialzmo laikotarpis.Antro etapo (brandaus ,XX a. pab.)pagr.atstovai (ateistinis ir krikščioniškasis egzistencializmas):vok.M.Heidegeris,pranc. rašytojai ir filosofai Ž.P.Sartras ir A.Kamiu ,Karlas Jaspersas(vok.),prncūzas Ž.Marlo-Ponti.Krikščioniškasis egzistencializmas turėjo dielę įtaką ir lietuvių išeivijos filosofams:A.Maceinai ir J.Girniui.Pagal Heidegerį ,žmogau esmę mulemia ribinės situacijos t.y. liga,dvas. sukrėtimas,mirtis.Pati esmingiausia žmogaus ribinė situacija-mirties situacija.Esmingiausia tai,kad gyvenimas trumpas.Jam turi būti suteiktas svoris ir esmė.Bet egzistuoja mirtis,ji yra ta riba kuri viską apsprendžia.Mirties akivaizdoje vyksta egzistencijos nuskaidrėjimas-žmogui tada atsiveria tkrasis “jis” pačiam sau.Bet kieno kito mirtis yra beprasmybė.Mirtis turi teigiamą savybę-ji absoliučiai individuali.Mirtis vienintelė situacija lieka pats su savimi ir tada jis gali pasakyti,kokia buvo jo gyvenimo prasmė.Dar viena egzistencinės filosofijos tema-žmogaus susvetimėjimo problema.Pagal egzistencialistus techninė civilizacija iššaukia žmonių tarpusavio susvetimėjimą.Remdamiesi šia prielaida jie kritikuoja Vakarų vartotojišką pasirinkimą. Vakarų filosofinėj tradicijoj egzistencializmas yra suvokiamas kaip individualistinė ir “maištaujanti” filosofija.Maišto motyvas ypač ryškus prnc.Albero Kamiu filosofijoj.Savo filosofiją išdėsto pagal Sizifo mito alegoriją.Kamiu žmogaus gyvenimą su absurdišku Sizifo darbu.Išeitis iš absurdo situacijos-kova su gyvenimo absurdu.Kova baigiasi mirtim.Tai taip pat absurdas.Išeities nėra,bet kovoje su beprasmybe yra esmė.Žmogus-maištaujanti esybė.Žmogaus prigimtis-maištauti.Egzistencializmas padarė lemiamą įtaką dar vienai filosofijos krypčiai-gyvenimo filosofijai.

15. F. Nyčė ir Gyvenimo filosofijaTai viena moderniosios fil-os krypčių. Atstovai: Šopenhaueris, Nyčė. Abu vokiečiai, filosofavimo tema panaši: žemiškas žmogaus gyvenimas. Suvokimas žmogaus, kaip gamtos dalies. Žmogus – iracionali instinktu valdoma būtybė. Žmogiškąją aplinką Šopen. ir Nyčė vadino gyvenimo srautu. Tai jausmai, instinktai, troškimai, valia. Viskas, kas susiję su žmogaus juslėmis. Š. ir N. pozicijos panašios, bet išvados visiškai skirtingos. Šopenhaueriui įtaką padarė senovės rytų, ypač indų, fil-a. Jo fil-a – rytų ir vakarų mąstymo sintezė. Jo dėka prasidėjo domėjimasis rytų tradicijom vakaruose. Pagal rytų fil-ą tiek atskiro žmogaus, tiek visos civilizacijos likimas yra nulemtas iš anksto. Žmogus, anot Šop., turi prisitaikyti prie likimo, susitaikyti su juo. Tada pasiekiama laimė. Pagal Nyčź, žmogaus likimą nulemia jo subjektyvi valia. Kuo žmogaus valia stipresnė, tuo daugiau šansų yra jam įsitvirtinti aplinkoje. Pagal N., žmonių visuomenėj galioja tas pats pagr. dėsnis, kaip ir gamtoje – stipresniojo išlikimas. Nyčė buvo aršus savo laikmečio kultūrinių, sosialinių ir ypač moralinių papročių kritikas. Jo įsitikinimu, įprastinės moralės normos, gėrio ir blogio kategorijos yra išsigimusios, nes prieštarauja žmogaus prigimčiai. Kalbėdamas apie prigimtį N. turėjo galvoje biologinius instinktus, jusliškumą, žmogiškąjį ego. Instinktyviąją žmogaus pusę N. priešpastato moralės dogmomis sukaustytam racionaliam protui. Pagal N., veidmainiškos, žmogaus prigimtį slopinančios moralės šaltinis yra krikščionybė. Todėl jo aršiausia kritika nukreipta prieš krikš-ę. Ji iškelia silpnųjų, vergų moralę, versdama tokių dogmų laikytis ir stipriuosius. Krikščioniškoji žmogaus, kaip nuolankaus Dievo tarno, koncepcija Nyčei nepriimtina iš principo, todėl jis skelbia, kad žmogus turi klausyti savo instinktų, ne dogmų. Jis skelbė intelektualinę programą, kuri skelbė naujas vertybes, t.y. ragino atsisakyti vertybių su krikščioniškais principais. Žmogaus valios, troškimų laisvė. Nyčė ragino sukurti naują žmonių rasę, kuri išsiveržtų iš krikščioniškosios moralės normų ir kuriai negaliotų įprastos gėrio ir blogio kategorijos. Šios rasės simbolis – antžmogis. “Žmogus yra tai, ką reikia sunaikinti. Teateinie antžmogių karalystė”. Pagr. veikalai: “Taip kalbėjo Zaratustra”, “Anapus gėrio ir blogio”, “Antikristas”.

Oponentai Nyčei priekaištavo, kad jis garbina laukinius instinktus ir gyvulišką egoizmą. Fiziologinės prigimties Nyčė nelaiko trūkumu. Antžmogio moralė turi būti grindžiama tų instinktų išlaisvinimu, prisitaikymu prie tos laisvės. Kalbėdamas apie antžmogį, N. pabrėžė, kad jis neturi omeny biologiškai išvestos rasės. Antžmogiškumas apibrėžiamas kaip psichologiškai stipri asmenybė, kaip žmogus individualistas, kuris atmeta bet kokias sustabarėjusias dogmas. Naujoji rasė – tai stiprių individualistinių asmenybių visuomenė. Antžmogiškumas – tai sugebėjimas atsiplėšti nuo vidutinybės, pakilt virš jos. Pagal N., aukščiausias, kosminis, visa ką kuriantis principas yra valia. Gyvenimo variklis – gaivališkų valių kova. kieno valia laimi, tas ir diktuoja moralės normas. Aukščiausia laisvos valios išraiška – valia valdyti, o jos įsikūnijimas – valdžia – aukščiausias “tikro žmogaus” tikslas, todėl valdžia būtinai turi būti sutelkta antžmogio rankose. Tam pasiekti pagr. kliūtis – krikščionybė, kurios šaltiniai, anot N., yra vergiškumas, nuolankumas ir paklusnumas. Būtent tos žmogaus prigimtį iškreipiančios ideologijos nešėjai yra silpnieji ir moterys. Nyčės šūkiai: “Jei eini pas moterį, pasiimk bizūną”. “Dievas mirė”.16.Marksistinė žmogaus koncepcijaMarksizmo prioritetas – žmogaus lygybės idėja. Kalbama apie socialinę lygybę. Kryptis atsirado Vokietijoj. Marksizmas dar vadinamas dialektiniu materializmu. Marksizmo išeities taškas (prielaida) yra ta, kad žmogus suvokiamas ne abstrakčiai ir ne kaip asmuo. Marksui neturejo reikšmės, kas yra žmogus. Tai tik visuomeninių santykių visuma. M-as pripažįsta vien tik fizinę, biologinę žmogaus prigimtį. Bet kokios kalbos apie Dievą, sielą m-as atmeta. Žmogus suvokiamas kaip biologinė būtybė, civilizuota, todėl gyvenanti visuomenėj. Tuo ir skiriasi nuo gyvulių. Pagal Marksą, žmogaus ir visuomenės pagrindas yra ekonomika. Tai, kas nėra ekonomika, yra dvasinės veiklos formos. Visose tokiose formose marksistai įžvelgia ekonominį pagrindą, interesą. Ekonominiai interesai yra skirtingi, todėl kad skirtinga žmonių socialinė padėtis. Social. nelygybės pagrindas yra gamybos priemonių nuosavybė. Tie, kurie turi gamybos priemones, yra išnaudotojai, kurie jos neturi – išnaudojamieji arba proletarai. Atsiranda klasių kova tarp išnaudotojų ir proletarų. Klasių kovos išdava – revoliucija, kuri turi panaikinti privačią gamybos priemonių nuosavybę. Turi būti įvesta kolektyvinė gam. priemonių nuosavybė.