1. Filosofija ir išmintis. Kokius klausimus vadiname filosofiniais (kaip jie skiriasi nuo kasdieninių)? Filosofija – tai būdas mąstyti ir būti pasaulyje; noras tikrovėje įžvelgti jos ištakas; tai, kas sutelkia, tai kas padeda tapti pačiu savimi, nebėgant nuo tikrovės. Anot Šalkausko, filosofija iškelia žmogaus protą į aukščiausią sąmoningumo laipsnį. Filosofija aiškina būties pagrindus, žmogaus santykį su pasauliu ir pačiu savimi. Fil. yra bandymas argumentuotai atsakyti į iš esmės ginčytinus koncepcinius klausimus. Fil. yra kritinė mąstymo analizė. Fil. Parsideda klausimais, kurie kyla, kad pasaulis pradeda „savo nepriklausomybę“. Ats. Į iškeltus klausimus yra pati didžiausiai fil. vertybė. Filosofiniai klausimai – egzistencijos, būties klausimai, jie skiriasi platumu abstraktumu, tai – tarpine disciplina, kasdieniniai kl. – daugiau buitiniai. Fil. prasideda klausimais, kai kasdieninis pasaulis darosi nebe savaime suprantamas ir tampa problema. žmogus pasmerktas klausti, jis – nežinanti būtybė. Filosofuodamas žmogus reflektuoja (bando pažvelgti atgal), bando pažvelgti i pasauli iš šalies įprasminti savo ir pasaulio santyki, pamato daiktus„kitoje šviesoje“, pasaulis praranda suprantamumą. Fil. atsiranda ten, kur nubunda žmogus.2. Kas yra fil. Kokie yra fil. šaltiniai? fil. – teorija, kuriai būdinga proto argumentais grįsti savo teiginius nedidelių pradų ir priežasčių kiekiu, paaiškinti daugybę įvairių reikšmių, tai yra aprėpti visa kas įmanoma. Fil. reiškia meile išminčiai, tai vienas pasaulio pažinimo ir aiškinimo būdu. Fil.-laisvas žinojimas, pagristas ne naudingumu ar pritaikomumu. Fil. – sugebėjimas peržengti šio pasaulio ribas, išeiti už kasdienio pažinimo ribų (transcendencija -„peržengti pažinimo ribas“).Kas yra fil. ir ko ji verta -ginčytinas dalykas. Iš jos laukiama nepaprastu atradimu arba ji atmetama kaip mastymas, neturintis objekto. I ja žiūrima su pagarba kaip i reikšmingas nepaprastu žmonių pastangas arba ji niekinama kaip svajotojų išmones. ji laikoma dalyku, liečiančiu kiekviena arba manoma ja esant sudėtinga ir nesuprantama. Specialieji mokslai pasiekė visuotinai pripažintu rezultatu, o fil. tuo pasigirti negali. Fil. šaltiniai: nuostaba, abejone, kančia, pasmerkties suvokimas, ribiniu situacijų patirtis, tikėjimas, netikrumas, baime. Išmintis – savybe leidžianti žmogui orientuotis gamtos ir gyvenimo visumoje, neturint įprastiniu ar spec. žinių. Aristotelis laike išmintingu ta, kuris sugeba pažinti pasauli, žinoti visa, kas įmanoma, nusimano ne tik apie pasaulio sandara, bet ir apie žmogaus gyvenimą, prasme, elgesio vertinimo pagrindus, žmonių tarpusavio santykius. Fil. tai sugebėjimas peržengti šio pasaulio ribas, išeiti už kasdieninio patyrimo ribų. Fil. tai bendros kultūros sudėties dalis, pažiūrų, bendriausios dalies bei pasaulio pažinimo klausimų sistema. Fil. struktūra: ontologija (būties, tikrovės teorija); gnoseologija (nagrinėja žmon. santykį su tikrove); aksiologija (vertybių prigimtis, jų savitumas, egzistavimo, realizavimo sąlygas, vertinimo pagrindus, kriterijus); fil. antropologija ( žmogaus esmė); etika (dorovės teorija, žmon. elgesys, moralinio vertimo normas, etinį idealą); estetika (grožis, menas, grožinė kūryba); socialinė filo. ( žmogaus visuomeninio gyvenimo klausimus).
3. Fil. santykis su mokslu. Kuo panašūs ir kuo skiriasi? Fil. ir mokslas. Skirtumai: Liečia esmes, prasmes klausimus, mokslas – konkretesnis, Mokslas ardo ir sudeda tikrove, fil. bando suvokti pasauli kaip visuma, mokslas pazysta pasauli, fil. masto pasauli, mokslas siekia pertvarkyti pasauli, fil. ji tyrinėja toki, koks yra, mokslo tiesos objektyvios, fil. – subjektyvios. Panašumai: Fil. ir mokslas kelia ta pati klausima – pažinti visa, kas yra, tiek mokslas apima filosofines prielaidas, tiek fil-je gludi tam tikras„empirinis turinys. Fil. ir menas. Skirtumai: fil-je gaunamos sintetines abstrahuotos idėjos, mene-konkretus pavidalas, Fil-je racionalus pažinimas, mene – jausminis, fil. apmasto mena, menas – ne, Fil. tikslas-tiesa, meno-grožis. Panašumai: ir fil. ir menui rupi kūryba, fil. ir menas nesiekia praktines naudos, abu-vaizduotes padarinys. Atitraukia žmogų nuo kasdienybes, pastato akis i aki su trans. paslaptimi.4. Sąvokos: Tiesa (klasikine teor.)-tikroves ir ja pažįstančio mastymo atitikimas. Akvinietis: tiesa – proto ir daikto atitikimas. Neklasikines tiesos teorijos: logine (koherentine -paremta loginiu neprieštaringumu),konsensuso(tiesa siejama su tikėjimu pasiekti protinga susitariama), pragmatine(susijusi su naudingumu),akivaizdi,absoliuti,subjektyvi,objektyvi,empirine(fakto).Tolerancija reiškia ne tik tai, kad pripažįstama teise savarankiškai mąstyti, bet ir kad patvirtinama ir gerbiama teise turėti savo pažiūras ir ištikimus, skelbti juos pagal juos gyventi. Pasaulėvaizdis – bendras pasaulio vaizdas; parodo koks yra pasaulis; ji susikuriam iš patirties, vėliau papildom moksliniais, meno, kultūros duomenim. Labiausiai ji ištobulina mokslas. Pasaulėžiūra formuojama sąvoku pagalba, įjungia proto galia; formuoja supratimą, kas yra pasaulis, kas esu aš, kiti; ja sudaro įsitikinimai, nuomones, žinojimas. Tai – principu, pažiūrų i pasauli ir žmogaus vieta jame bei įsitikinimu, sąlygojančiu atskiro žmogaus, tautos veiklos krypti, tarpusavio santykius, santykius su tikrove, visumą. Vienu žmonių ji platesne, kitu siauresne, bet turi kiekvienas. Pasaulėž. apima vertybiniu nuostatu pasaulio atžvilgiu sistema, leidžia spręsti, kokia pasaulio esme, prasme. Ontologija-mokymas apie būti, plačiai suprasta tikrove; ji bando išaiškinti – ar yra 1 būtis ar jų yra daugiau; ji stengiasi suvokti būties prigimti, esmines savybes, būties vystymosi dėsningumo, kitus klausimus. Gnoseologija – pažinimo teorija, nagrinėja pažintini žmonių santyki su tikrove, aiškina, kaip galima gauti žinių apie tikrove; analizuoja pažinimo kilme, žmogaus pažintines galimybes, pažinimo procesą. Refleksija- atsigręžimas į save, susimąstymas. Determinizmas – tai požiūris, kad visi pasaulio reiškiniai paklūsta aiškiai tvarkai, yra dėsningi. Determinizmo problema – tai ieškoti ats. į klausimą, ar egzistuoja griežta, neatitinkama ir visuotinė reiškinių tvarka, koks tos tvarkos pobūdis.5. Kuo skiriasi antikos ir viduramžių (viduramžių ir naujųjų) būties problemas? Antika: M. Kopernikas, G. Hegelis. buvo laisva, fil. Parmenidas iškėlė mintį kad būtis yra tai, kas mažina, kas negali kisti ir virsti nebūtimi. Tačiau idealistines krypties pradininku laikomas Platonas. Jis sukūrė atskirą, nuo juntamo pasaulio nepriklausanti amžiną idėjų pasaulį. Viduramžiais fil. buvo bažnyčios įtakoje, dogmatizuota, autoritarizuota, buvo teologijos tarnaite(scholastika). T. Akvinietis ir A. Augustinas teigė, kad tikroji būtis, egzistuojanti už mūsų suvokimo ribų ir daranti įtaka materialiam pasauliui. Naujieji laikai – scholastikos kritika, dėmesys į žmogų kuris aktyvus, veikiantis, kūrybingas. Subalansuotas protas filosofai kalba pirmuoju asmeniu. Heideggeris, Jaspersas.6. Kodėl pažinimo klausimas probleminis? Ką vadiname pažinimo šaltinio problema? Kokie galimi pažinimo šaltiniai? pažinimo klausimas probleminis, nes žinių trūkumas, per mažai valios, kantrybės, noro, laiko stoka, gyvenimo pokyčiai, investicijos tarptautinė, ekonominė tarptautinė politinė padėtis, socialiniai pokyčiai, laisvės aspektas. Pažinimo šaltinio problema iš ko atsiranda mūsų žinios. PAŽINIMO ŠALTINIAI: jusline patirtis ir protas. Žmogaus pažintiniai sugebėjimai dvejopi: jutiminis ir loginis. Jutiminis pažinimas reiškiasi: pojūčio, suvokimo ir vaizdine forma. Pirmiausia pasauli suvokiame juslėmis: regėjimas, lytėjimas. Loginis pažinimas reiškiasi pažinimo, sprendimo, išprotavimo, hipotezių, teorijų formomis. Platonas – juslėmis suvokiamas pasaulis – tik regimybe, apie ji galima tik nuomone. Pažinimas – tai prisiminimas – pažinti daiktą -prisiminti jo idėja. Pažindami mes ne suvokiame naujus dalykus, o prisimename tai, kas jau yra mūsų sieloje. Pažinimo objektas yra idėja, kuri egzistuoja savarankiškai. Pažinti – tai nuo bendrybes pereiti prie atskirybes. Aristotelis – gamtiška pasauli galima pažinti, patyrimas – būtina pažinimo faze. Nuo patyrimo faktu reikia pereiti prie bendru principu, kuriu tikrinimui būtinas protas. Per jusles pazystame daiktus. Pažinti – nuo atskirybes pereiti prie bendrybes. 7. Kas yra mokslas? Palyginkite kasdieninio ir mokslinio žinojimo sampratas? Mokslas – tai logiškai sutvarkyta pagrįstų ir patikrintų teiginių sistema. Mokslas gali būti suvokiamas kaip institucija, žinių kaupimo priemonė, pažinimo būdas. Mokslas – tai reiškinys, arba žmonių veikla, kurios pagrindinė funkcija – gauti ir teoriškai susisteminti objektyvias žinias apie tikrovę. Mokslas yra pasaulio praktinio įvaldymo dalis. Parg. mokslo funkcija – naujų dėsnių ir dėsningumų atradimas, kurie vienaip ar kitaip galėtų būti panaudoti praktinėje veikloje. Kasdieninės, gyvenimiškos, ikimokyklinės žinios išreiškiamos faktų konstatavimu ir jų aprašymu. Žmogaus žinojimas tiesiogiai susijęs su praktine veikla. Šia veikla remiasi ir mokslas. Mokslinis žinojimas nuo kasdieninio skiriasi tuo, kad tai nėra paprasta žinių apie pasaulį sankaupa, o jų sistema, įgalinanti formuoti naujas sąvokas, dėsnius, teorijas. Tarp mokslinio pažinimo ir kasdieninės praktikos yra glaudus tarpusavio ryšys, nes mokslas visų pirma kilęs iš praktinės žmonių patirties. 8. Kas sąlygoja gyvenimo būdo pokyčius informacinėje visuomenėje? Koks šio proceso poveikis asmenybei? Technologijų vystymasis įtakojo informacijos visuomenės gyvenimo būdo pokyčius: spartus technologijų vystymasis (ypač kompiuterizacija ir ryšio priemonių tobulėjimas); įtakoja gamybos proceso, prekių darbo pokyčius, o per juos – ir informacijos visuomenės bruožus – nepaprastai greitas technologijų vystymasis. Dar didesnę reikšmę informacijos visuomenės gyvenimo būdo pokyčiams turėjo tai, kad greta tobulesnių kompiuterių bei programinės įrangos kūrimo buvo plėtojami ryšiai. Informacinės visuomenės tech. pokyčiai vyksta dviem kryptimis: pirma, jau esamų tech. tobulinimo kryptimi, antra, naujų techn. Kūrimo kryptimi – informacinės visuomenės narių darbas netenka greitos specializacijos, iš darbuotojų reikalaujama įgūdžių daugelyje sričių ir jo darbas tampa susijęs su daugelio užduočių atlikimu. Silpnėja išorinė kontrolė, ne kontrolė, išauga galimybė pačiam darbuotojui priimti sprendimus, didėja jo asmeninė atsakomybė. Keičiasi ir darbo apmokėjimo pobūdis – atlyginimas priklauso nuo darbuotojo dalykinių savybių bei pasiekimų, jis grindžiamas detalia premijų, paskatinimų sistema. 9. Kas yra globalizacija? Kokie teigiami ir neigiami šio proceso bruožai? Globalizacija – tai judėjimas pasaulinės visuomenės link. Globalizacija – tai tie proceso bruožai, kurie vyksta globaliniu mastu, kerta nacionalines sienas, jungia bendrijas ir organizacijas į naujas laiko – erdvės kombinacijas, padarydama realybėje vykstančius procesus, vis labiau tarpusavyje susijusius. Globalizacija nusako greitai besiplėtojantį ir nuolat tankėjantį tarpusavio ryšių bei tarpusavio priklausomybės tinklą. Dėl globalizacijos keičiasi pasaulis. Teigiami bruožai: leidžia ieškoti naujų rinkų įvairiuose pasaulio šalyse; prekės pasiekia plačią visuomenę pasaulyje; informacijos skaida (tv, radijas, spauda); galimybė išvykti į kitas šalis; daugiau įgyjama teisių. Neigiami bruožai: prekių perprodukcija, nacionalinių produktų ignoravimas, svarbiausia gerai ir tinkamai pateikti produktus, kad juos pirktų. Norint išlikti rinkoje reikia daug pastangų, įsilieti į globalizacijos procesus; visuomeninėje rinkoje yra būtina informacinė technika, tačiau ji yra pasiekiama ne visiem, ne visi moka su ja elgtis. Reikalingas aukštasis išsilavinimas, žmonės negalintys gauti informacijos negali pilnai naudotis globalizacijos privalumais, to pasekmė yra – nestabilus darbas, socialinė ir ekonominė nelygybė, skurdas, globalizacija gali naudotis mažiau žmonių, patiriamos traumos, išvykimas į kitas šalis – moralinis aspektas; pigi darbo jėga, savo krašto palikimas, vidinė nuostaba (namų ilgesys).10. Kodėl socialinės problemos tokios svarbios žmogaus gyvenime? Ar gali būti – žmogus laisvas ir kodėl? Socialine fil. – nagrinėja žmogaus visuomeninio gyv. klaus; visuomenės vystymosi, funkcionavimo klausimus. LAISVĖ. Žmogus, nors ir apspręstas gamtos bei socialiniu santykiu, vis tiek lieka laisvu, nepriklausomu, išlieka asmenybe. Laisvė – tai galimybė apsispręsti. Ji neribojama. Laisvės įgyvendinimas -galimybė tą apsisprendimą įvykdyti. Laisvė – paties žmogaus galia, kuria jis naudoja kaip savo sugebėjimą, o ne kito įgaliojimą. Laisvė yra tai, kas žmogų padaro žmogumi, išskiria iš kt. gyvų būtybių, priklausančių gamtai. Laisvė – ne duota, o užduota – ji nesuteikiama, turi būti paties žmogaus laimima. Turėti savo esmę laisvė yra lygu pačiam save sukurti. Sukuriame save pačius susikurdami kultūra ir išaugdami i morališkai atsakingas asmenybes. Kultūra suteikia mums laisve gamtos požiūriu. Negalime gamtos dėsniu pakeisti, tik juos atskleisti. Savo pačiu atžvilgiu laimime laisve moraliniu apsisprendimu, moraline savo asmenybe galime laisvai plėtoti. Išsiveržti i laisve – tai iš gamtos išsiveržti i moraline tikrove. Vietoj gamtines būtinybės laisvė žmogų pastato prieš moralinio apsisprendimo prievole. Jei laisvė nepakiltu aukščiau savivalės, ji butu ne pakilimas aukščiau gamtos, o greičiau kosmoso smukimas i chaosą. Laisvė lygi tiek geram, tiek blogam, tad nereikia savo laisvės paversti chaotiška savivale. Laisvė yra ne savivalės pateisinimas, o atsakomybės reikalavimas. Laisvė yra visu vertybių versmė: nėra nieko žmogui vertinga, kas nėra laisvai pasiekta. Tačiau negali būti viskas pateisinama laisvės vardan. Kiti žmones nėra riba laisvei, kaip tik erdvė, kurioj laisvė gali prasmingai išsiskleisti. Siekiama laisvė neturi virsti prievarta kitiems. Kiekvienas yra laisvas tiek, kiek pats ta laisvė išplėtoja. Laisvė – suprastas būtinumas.11. Gyvenimo prasmės paieškos ir asmeninė patirtis? Kas daro žmogų laimingą? Asmenine patirtis? šiais laikais kai žmonės nenumaldomai skuba į darbą, namo, į parduotuves, mažai kada susimasto, kodėl mes esame, kodėl gyvename, egzistuojame. Elementariausius kasdienybės poreikius puikiai paaiškina Thomas Nagel sakydamas: „dirbame tam, kad uždirbtume pragyvenimo priemonių sau ir galbūt savo šeimai. Valgome todėl, kad būname alkani, miegame, nes būname pavargę, einame pasivaikščiot arba kviečiame į svečius bičiulį, nes tai mums teikia malonumą, skaitome laikraščiu, nes norime sužinoti kas darosi pasaulyje“. Visą tai mes darome automatiškai, net nesusimąstydami. O apie tai mes esame šiam pasauly, kodėl gyvename mažai, kas mąsto visai negalvoja, kas lemia šio pasaulio prasmės ir egzistavimo problemas, žinoma jei žmogus yra labai tikinti ir galvoja, kad Dievas lemia jo gyvenimą, tai čia yra manoma, kad tokio gyvenimo prasmė yra vykdyti Dievo valią ir visus gyvenimo aspektus nulemia Dievas. Yra keliamas klausimas kokią galutinę prasmę turi gyvenimas. Daugumos žmonių egzistavimas neturi jokios prasmės. Jei jis negyventų, niekas gyvenime nepasikeistų. Didelę reikšmę turi ir mūsų pačių pojūčiai. Žmogų laimingą daro: kiekvienas žmogus laimę supranta vis kitaip. Vieniems laimę yra pinigai, o kitiems dvasinės vertybės. 12. Filo. Kilmė, mitologinis ir teorinis aiškinimo būdas? Filosofija atsirado daugiau kaip prieš tris tūst. metų, Rytų šalyse. Ji atsirado, kai ėmė žmogui nepakakti tradicinių mitologinių ats. į jį jaudinančius klausimus. Kiekviena tauta mitais pateikia vientisą pasaulio ir žmogaus vietas, jame aiškinamą, vaizdą. Tūkst. metų tokio aiškinimo užteko, tačiau socialinės raidos procesas kėlė žmogui naujų problemų. Prekybai reikėjo aritmetikos, astronomijos, laivininkystės. Mitas: 1-žmogaus likimą lemia dievai ir pusdieviai, 2-panaudoti poetiniai įvaizdžiai, 3 – mitas – tai lyriškas pasakojimas, 4 – mitas remiasi tradicija, tikėjimu, 5 – pasaulis aiškinamas antripomorfiniais dievais, 6 – mitologiniai vaizdiniai tampa naivus,nepatikimi,priestaringi.Teorija:1 – dievus ir herojus keičia beasmenes jėgos, stichijos, 2-teorijoje vartojamos tikslios sąvokos, 3 – teorija – loginiais ryšiais siejamu teiginiu sistema, 4-remiasi proto argumentais, įrodymais, 5-pasaulio tvarka aiškinama gamtiniais, racionaliais principais, 6 – teorijos pasipildo naujomis žiniomis, mokslo atradimais. Teorijai būdinga tai, kad jis aiškina daugybę įvairiapusių reiškinių, remdamasis keliais pasirinktais principais ar pradais. Teorijos pasaulio aiškinimas atsirado ne seniausiuose pasaulio valstybėse, o sen. Graikijoje, nes nebuvo žynių luomo, kuris būtų išlaikęs mitologinio, religinio mąstymo monopolį; pats žmogus Graikijoje buvo laisvesnis, negu rytų despotijose; Graikija buvo demokratijos tėvynė.13. Teologinė būties interpretacija viduramžiais? VIDURAMŽIŲ fil-je Dievas-tikroji būtis, tikroves pagrindas. Labiausiai vertinta metafizika (buties problematika)-materialus žmogiškojo gyvenimo dalykai rūpėjo mažiau negu metafiznės problemos. Fil. buvo autoritarizuota, dogmatizuota, remtasi bažnyčios autoritetais. Filosofai kalba pirmuoju asmeniu. Augustinas mano, kad pasaulis Dievo sukurtas iš absoliučios nebūties, iš nieko. Dievas – absoliuti būtis, jis yra kiekvieno esančio šaltinis. Tomas Akvinietis – įsigilinę i pasaulio reiškiniu tvarka, turime pripažinti neišvengiama Dievo buvimą. Dievas sukūrė pasaulį pagal savo idėjas, toliau jam vadovauja, įgyvendindamas dieviškąjį planą. Todėl pasaulyje viešpatauja protingumas ir tikslingumas. NAUJAISIAIS LAIKAIS mokslo revoliucija iškėlė gamtos mokslus. Visuomenėje ėmė kilti žmonės, kuriems rūpėjo ne tiek būties prigimtis, kiek aiškia materialine nauda teikiantys atradimai. F. Bacon – „žinojimas – jėga“. Atsirado nemaža tyrinėtoju, kurie galutiniu mokslo pažinimo tikslu ėmė laikyti ne pasaulio grožio, darnos atskleidimą, bet jo fizinį, techninį įvaldymą. Racionalizmas vieta užleidžia empirizmui. Dėmesio centre – praktine žmogaus veikla. Hegelis sudievina žmogaus protą, pažinimą, praktine veikla, teigia, kad pasaulyje viešpatauja protas, kuri jis vadina pasauline dvasia, tikroves pagrindu. Absoliutine idėja yra Dievas, kuris valdo pasauli. Šiuolaikines filosofijos požiūrį į būti, posūkį nuo absoliutaus prie individualaus žmogaus atspindi egzistencializmo fil. Nagrinėjami ne daiktų pradai, o žmogaus santykis su būtimi. Jaspersui būtis rupi ne pati savaime, bet anapus žmogaus, ką žmogui – baigtinei, ribotai ir konkrečioje daiktiškoje situacijoje esančiai būtybei – reiškia būti. Heideggeris – būties reikia ieškoti čia – pasaulyje, atsigręžti i tai, kas arti, atsiverti pasauliui ir būčiai. Norint atsakyti i kl. kas yra būtis, reikia apmastyti žmogaus santyki su būtimi. Tik žmogui budingas santykis su pačiu savimi-jis vienas gali mąstyti apie save ir savo padėti tikrovėje. Būti suprasti mus verčia rūpestis ir mirtis. Mes ne tik egzistuojame, bet suvokiame ir apmastome. Pasaulis yra mąstančio ir veikiančio žmogaus buveine, jo būties namai. 14. Empirizmas, racionalizmas, jo atstovai? Racionalizmas – fil. kryptis, kuri pažinimo pagrindu ir kriterijumi laiko protą. Visos mūsų žinios išvedamos iš proto tiesu. Racionalizmo pradininkas – Dekartas – teisingos tos žinios, kurios, aiškios, akivaizdžios arba logines dedukcijos būdu gali būti išvestos iš kitų tiesų. „Mastau vadinasi esu“. Empirizmas pažinimo pagrindu laiko jusline patirti. Nieko nėra prote, ko prieš tai nėra buvę pojūčiuose. Lokas – visos mūsų idėjos ne įgimtos, o įgytos. Žmogaus protas „švari lenta“, į kuria patyrimas įrašo savo ženklus. Hiumas-patyrimas negali atskleisti ,ar tarp faktu yra būtinas ryšys. Mes tik žinome, kad 1 faktas eina po kito. Priežasties ir padarinio ryšys negali būti išsamprotautas. Patyrimas tik parodo, bet ryšio neįrodo. Jei priežastingumas remiasi patyrimu, juo pagristi samprotavimai teikia tik tikėtinas išvadas. I.Kantas-ne mūsų pažinimas turi derintis prie daiktu, bet daiktai prie pažinimo. Daiktuose a priori pazystame tik tai, ką į juos įdedame. Pažinimo procesas – juslines medžiagos ir aprioriniu pažinimo formų sinteze. Apriorines formos esmingai susietos su stebėjimu, be stebėjimo nėra pažinimo. Pasaulio daiktu tvarka sukuria mūsų protas. Pasaulio vaizdas sąlygotas mūsų pažintiniu galiu, tad tiesa yra subjektyvi.15. Žmogiškosios egzistencijos bruožai? Tai yra būtis, kurios negalima išvesti iš jokios bendros koncepcijos, idėjos, vadinasi žmogiškoji egzistencija yra pirminis faktas; žmogiškoji egzistencija yra sąmoningų būtybių būtis, kuri ne tik egzistuoja, bet ir turi tam tikrą požiūri į savo egzistavimą. M. Heidegeris sako „aš esu būtis savo esmėje skirtinga nuo visų daiktų būties, nes galiu apie save pasakyti aš esu“; pats žmogus neturi įtakos tam – ar jis gims ir egzistuos ar ne. Jis yra lyg įmestas į egzistavimo, bet gali savo egzistavimą pripažinti ar pasmerkti; žmogaus būtis neizoliuota, bet susieta su pasauliu pirmiausia su kitais žmonėmis; žmogus ne tik egzistuoja pasaulyje, bet taip pat ir pažįsta ne tik savo, bet ir svetimos būties. Suvokimas yra žmogiškojo suvokimo bruožas.16. Kas tai yra būtis (idealistinė būties samprata Platonas, mterelistinė – Demokritas)? Filosofijoje BŪTIES sąvoka reiškia tai, kam budinga būti, kas būna, egzistuoja. Keldami būties problema, filosofai klausia, kas egzistuoja ir kaip egzistuoja, ką reiškia egzistavimas. Parmenidui būtis yra tai, kas neatsiranda ir neišnyksta, tai, kas negali pavirsti nebūtimi. Jo nuomone, reiškiniu pasaulis, kur judėjimas, tapsmas, yra tik regimybe. Todėl būtimi vadinti galima tik tai, kas amžina ir nekintama, nes tai, kas kinta, reiškia atsiradimą ir išnykimą. Būtis yra tai, kas nekintama, amžina, nejudru ir nekintama. Bendriausias tikroves principas yra tai, kad ji būna, egzistuoja. Būties jis ieško užsienyje medžiaginio pasaulio. Sokratas metafizika suvokia kaip gyvenimo būda. Jis nesistengė suvokti pirmojo pasaulio prado. Sokratas atsigręžia i žmogų, išskiria jo atsiskyrimą nuo gamtos, išskiria asmenį ir individualu mąstymą. Platonas i klausima kas yra būties ats. – amžinos ir nekintančios idėjos. Jos egzistuoja atskirai nuo daiktu ,yra juos lemiantis pradas, jų esme. Daiktai gali išnykti, idėjos nuo to nepakis. Aristotelis – individualus daiktai egzistuoja patys savaime, jiems nereikia pagrindo. Substancija yra pirmine realybe, pirmine esme. Substancija yra formos ir materijos vienybe. Forma individualizuoja materija. Jei egzistuoja tik atskiri, individ. daiktai, tai daikto forma visad susieta su materija.17. Mileto mokykla? Ankstyvoji graiku civilizacija siejama su Miletu, tai buvo svarbiausias kultūros centras. Jame buvo mokslo, filosofijos poreikis, kūrėsi pirmosios filosofinės mokyklos. Graiku filosofai svarstė iš ko viskas gamtoje susideda, bandė rasti kai kuriuos dėsnius. Atmesdami mitus norėjo paaiškinti, koks žmogaus santykis su gamta, kodėl gamta kinta, ar yra pirmine medžiaga, iš kurios viskas atsiranda ir vėl i ja sugrįžta. Išsivadavę nuo mitu, graikai žengė žingsnį mokslinio pažinimo link. Žymiausi Mileto Fil: Talis(ji l. domino vanduo. Jis svarstė, kaip gyvybe atsiranda vandenyje, kaip vanduo virsta garais, ledu. Sugalvojo prielaida, kad visko pagrindas yra vanduo. Vanduo-vieninga medžiaga, iš kurios susideda viskas, kas egzistuoja.), Anaksimandras (visu daiktu ir gyvybių pradas – apeironas. Apeironas – tai amžina, nesunaikinama medžiaga, kiekybiškai ir kokybiškai neapibrėžta. Iš jo susidaro vanduo, žemė, oras, šiluma, šaltis ir visi begaliniai pasauliai. Pasaulis periodiškai gimsta iš apeirono ir vėl grįžta i ji.), Anaksimenas (visos būties pradas-oras arba garai), Herakleitas (ugnis). 18. Tiesa. Teorijos? Keldami pažinimo problem1ą, negalime ne kalbėti apie tiesą. Fil. Pažinimo tiklsas – tiesos ieškojimas. Sen. graikų mąstytojai rėmėsi klasikiniu tiesos apibrėžimu: tiesa yra ne kas kita kaip tikrovės ir ją pažįstančio mąstymo atitikimas. Vėliau viduramžių fil. T. Akvinietis tai apibrėžė tai: tiesa yra proto ir daikto atitikimas. Tiesa yra pirmesnė už pastangas ją rasti. Aristotelio ir T. Akviniečio tiesos teorija vadinama atitikimo teorija. Neklasikinės tiesos teorija? Loginės darnos teorija (koherentinė) – loginis neprieštaringumas, susitarimo (konsensuso) – protingas susitarimas, pragmatinė – tiesa susijusi su naudingumu (Džeimsas), subjektyvi – atskiro žmogaus, objektyvi – dievo tiesa, akivaizdi, empiristinė (fakto) tiesa. 19. Atomistinė teorija. Aiškinti materialiąją tikrovę (Dekartas)? Demokratas – Leukipo mokinys. 1 – gamta sudaryta iš nedalomu daleliu-atomu, jie neturi jokių kokybinių savybių, 3 – atomai nuolat juda, 4 – atomai juda tuštumoje.20. Filosofo požiūris į žmonių ir visuomenės santykius. Kokį fiziką Platonas ir Aristotelis kelia valstybei? PLATONAS – manė, kad žmogaus, visuomenes ir kosmoso struktūra analogiška – trejybine. Visuomenės tikslas – gėrio idėjos įgyvendinimas. Gerai pasiekti leidžia tam tikra valstybės tvarka, kuri įgyvendina teisingumą. Teisingumas – tai pareiga kiekvienam piliečiui dirbti kokį nors visuomenei naudinga darbą, kuriam iš prigimties jis tinka labiausiai. Jo sukurtas valstybės modelis – pirmasis totalitarinės valstybės modelis. Teisingumas geriau pasireiškia ir geriau suvokiamas valstybėje. Valstybė atsiranda tada, kai žmonės atskirai negalėdami patenkinti poreikių, susiduria drauge, kad vienas kitam padėtų. Valstybė, kurioje įgyvendintas teisingumas, veikia idealiai. Platono sukurtos valstybės teorija – tai „laimės per prievarta“ teor. ARISTOTELIO socialinė fil. grindžiama tuo pačiu principu, kaip jo metafizika ir pažinimo teorija – nieko nėra intelekte, ko prieš tai nebuvo patyrime. Visos valstybės tikslu jis laiko laimės siekiama. „Laimė teikia dorovinga veiklą“. Tik valstybė gali įpratinti žmogų elgtis dorai. Nuolatinis gero elgesio mokymas suformuoja žmogui įproti elgtis dorai. Žmogus be visuomenes būtų tik gyvūnas. Šeima jis laiko maža valstybe. Valstybės tikslas – visų žmonių laimė.21. Ką reiškia filosofuoti? Filosofuoti – tai būti kelyje, pažinti kitu filosofu idėjas, iš jų mokytis, formuoti savas pažiūras i pasauli, gyvenimą, mokytis. Filosofuoti – iškelti savo protą i aukščiausia sąmoningumo laipsnį. Pasaulis prasideda nuo manęs. Iš mano giliojo „aš“ išeina keliai ir keleliai į visas puses, pats aš nutiesiu tuos takus, kuriais išeinu į pasaulį…. ir jei tau pasakys sukviesti savo pasaulį kaip meilės laiką, tad prasmingi bus tavo darbai ilgi ir gražūs bus tavo keliai, turtingas bus tavo būsimas ir viskas bus didžiausia dovana. Viskas nuo spintelės iki žvaigždės22.Informacinė visuomenė – atvira, išsilavinusi, besimokanti visuomene, kurios nariai gali ir geba visose veiklos srityse veikti šiuolaikiniu inf. technologijų aplinkoje, naudotis šalies, pasaulio inf-jos resursais, o valdžios institucijos užtikrina inf-jos patikimumą ir prieinamumą. Inf. Visuomenė – tokia visuomenė, kurioje inf. technologijos pradeda vyrauti visose gyvenimo srityse, svarbiausias produktas – inf-je, pagr. ištekliai – žinios.23. DETERMINIZMAS tai požiūris, kad visi pasaulio reiškiniai paklusta aiškiai tvarkai, yra dėsningi, visi reiškiniai susaistyti priežastiniais ryšiais ir jų nulemti. Kelti determinizmo problema – ieškoti atsakymo i klausima, ar egzistuoja griežta, nekintama, visuotine reiškinių tvarka, koks tos tvarkos pobūdis. Graiku filosofai neabejojo, kad kosmosas tvarkingas ir dėsningas. Herakleitas-finalistinis požiūris – kosmoso tvarka ne tik teisinga, harmoninga ir protinga, bet ir tikslinga. Demokrito požiūris vad. kauzalizmu – visi reiškiniai turi savo priežastis, norint paaiškinti pasauli, reikia nurodyti reiškiniu priežastis. Viduramžiais – finalistinis požiūris, naujaisiais laikais keičiasi požiūris i pasaulio sandara. Baigtinis uždaras kosmosas virsta begaline visata. Niutono išplėtota mechanistinė pasaulio samprata. Laplaso požiūris – laplasinis deteminizmas: tiek priežastys, tiek tikslai gali sąlygoti reiškinius. Taip aiškinant tikrove nelieka vietos atsitiktinumui. Determinizmo priešininkai – IDETERMINISTAI. IDETERMINIZMAS – požiūris, neigiantis, kad pasaulyje viskas paklusta griežtai tvarkai (atsitiktinumai galimi). Jau 19a. tampa vis aiškiau, kad pasaulis nėra mechanistinė sistema, jo aprašyti, remiantis mechanistiniais terminais, neįmanoma. Atsitiktinumas tampa nebe beprasmis žodis. Pagr. ideterministu argumentas prieš deterministus – žmogaus valios laisve, kuri yra esmine buvimo žmogumi sąlyga. Nors gamtoje ir vyrauja būtinumas, žmogus – ne tiki gamtine, bet ir dorovine būtybė. žmogus turi pasirinkimo laisve. Esant vienodoms gyvenimo sąlygoms, žmones gali priimti skirtingus sprendimus. Negalime prognozuoti individu elgesio.