J busSpartėjant technologinei pažangai, it iš gausybės rago pilantis išradimams, mokslas ir inovacijos XXI amžiuje nulems šalių ar net atskirų regionų ateitį bei visuomenės gerovę. Tradicinis požiūris į mokslą kinta. Dabar vis daugiau politikų supranta, kad mokslo pasiekimus reikia paversti visuomenei naudingais produktais. Pagrindiniai šiuolaikinės valstybės koziriai akivaizdūs: efektyvi visuomenės mokslinio švietimo sistema, teisingai parinkti mokslinių tyrimų prioritetai ir pakankamas jų finansavimas, sklandi inovacijų skatinimo ir vadybos sistema ir t. t. Europos Sąjungos šalys siekia tobulinti visas šias sritis, naudodamos įvairias politines, organizacines priemones. Sparčiai besiplėtojančioje ir besivystančioje Europos mokslinių tyrimų erdvėje vis aktyviau nori dalyvauti Lietuva. Tačiau norint efektyviai įsijungti į bendradarbiavimo tinklus, iš pradžių reikia tinkamai prisistatyti. Papasakoti būsimiems partneriams apie savo mokslininkų galimybes.Koks yra šiuolaikinis Lietuvos mokslas ir mokslininkai? Ar jų darbai naudingi Lietuvos ir Europos visuomenės pažangai? Kokie tyrimai atliekami Lietuvos laboratorijose? Ką įdomaus galime pasiūlyti biotechnologijų ir nanotechnologijų, lazerių mokslo, naujų energijos šaltinių kūrimo srityse? Į šiuos klausimus turėjo atsakyti renginys, įvykęs Briuselyje.2004 m. lapkričio 25 d. Nuolatinėje Lietuvos atstovybėje prie Europos Sąjungos įvyko, vaizdžiai sakant, Lietuvos mokslinis išpuolis, kuris truko vos pora valandų. Sausakimšoje salėje susirinkusiems įvairių Europos šalių vyriausybinių ir nevyriausybinių, taip pat tarptautinių organizacijų atstovams buvo trumpai, bet aiškiai pristatytas Lietuvos mokslo potencialas remiantis keliais konkrečiais pavyzdžiais: lazerių mokslo bei technologijų pasiekimais bei socialinių ir humanitarinių mokslų strategija.Forumo pradžioje trumpą sveikinimo žodį tarė EK komisaras mokslo tyrimams Janezas Potocnikas. Jis pripažino, kad didžiausią susirūpinimą kelia nepakankamas Europos mokslo inovatyvumas, silpnos mokslo centrų ir verslo kompanijų sąsajos, paverčiant mokslo ir technologijų naujienas produktais. Komisaras labai palankiai įvertino šią Lietuvos iniciatyvą, o kalbos pabaigoje pabrėžė, jog ypač svarbus yra ryšys tarp mokslo ir visuomenės. Kad Europos mokslinių tyrimų erdvė sėkmingai vystytųsi, kiekviena šalis ne tik turi gaminti naujas mokslo žinias, bet ir kuo efektyviau skleisti jas visuomenėje. Tik šitaip mokslas pasieks savo tikslą, kuris yra žmonijos pažanga. Artimiausi mėnesiai iš esmės nulems Europos mokslinių tyrimų ateitį. Šiuo metu su visuomene, mokslininkais, politikais ir kitomis suinteresuotų asmenų grupėmis diskutuojama dėl septintosios bendrosios mokslinių tyrimų programos ir jos prioritetų. Nuo diskusijų rezultatų priklausys, ar mokslas ir žinios taps svarbiausiu Europos prioritetu ateičiai. J. Potocniko manymu, mes privalome skirti pakankamai lėšų moksliniams tyrimams, kadangi pažangiausios pasaulio šalys, su kuriomis konkuruoja Europa, elgiasi būtent taip.LR švietimo ir mokslo viceministras dr. Rimantas Vaitkus savo kalboje akcentavo kai kurias svarbiausias Lietuvos mokslinių tyrimų sistemos problemas ir stipriąsias jos vietas. Mūsų šalis jau turi ilgalaikę mokslo ir vystymo strategiją iki 2015 metų, aukštųjų technologijų vystymo programą ir pan. Daugėja mokslinių publikacijų tarptautiniuose mokslo leidiniuose. Tačiau Lietuvos inovacijų sistema dar tik kuriama. Nors Lietuvos BVP šiuo metu auga bene sparčiausiai Europoje, mes vis dar stipriai atsiliekame nuo ES vidurkio (Lietuvos BVP sudaro tik 47% ES vidurkio). Mūsų šalyje, kaip ir Europos Sąjungoje, didesnį gamybos efektyvumą užtikrins tik darbo našumo augimas, susijęs su kuo platesniu naujų technologijų, inovacijų diegimu. Nors pagal aukštųjų mokyklų auklėtinių skaičių tūkstančiui gyventojų lenkiame tokias šalis kaip Švedija, Danija ir Vokietija, tačiau doktorantų skaičiumi beveik dvigubai atsiliekame nuo Europos Sąjungos vidurkio. Kitaip sakant, trūksta kvalifikuotų inovatyvių mokslininkų. Gal ir dėl to tik keturi procentai Lietuvos mokslininkų glaudžiai bendradarbiauja su verslo įmonėmis. Nepaisant sudėtingų biurokratinių procedūrų ir patirties stokos, Lietuvos mokslininkai gan sėkmingai dalyvauja tarptautinėse programose. Šeštoje bendroje mokslinių tyrimų programoje šiuo metu vykdoma 114 projektų, COST programoje – 65, o Eureka programos rėmuose – 38 projektai. Tačiau ministerija supranta, kad to nepakanka. Norint įgyvendinti Lisabonos tikslus, reikia didinti mokslo finansavimą, skatinant į mokslą investuoti verslą, o mokslo įstaigas – užmegzti glaudesnius ryšius su pramonės įmonėmis. Kol kas labai mažas ne tik verslo (0,14% BVP), bet ir valstybės (0,68%) indėlis į mokslinius tyrimus. Norint suaktyvinti šį procesą ir sklandžiai įsijungti į Europos mokslinės erdvės restruktūrizavimą, būtinos esminės mokslo politikos permainos, politinės priemonės.MA akademikas Algis Petras Piskarskas, kalbėdamas apie lazerių mokslą ir technologijas Lietuvoje, išsamiai papasakojo apie platų šių technologijų taikymą informacijos, nano ir biotechnologijų srityse, metrologijoje, aplinkos tyrimuose ir karo pramonėje. Lietuvos vyriausybė šiuo metu finansuoja kelis lazerių mokslo projektus, tokius, pavyzdžiui, kaip „Lazeris prieš vėžį“. Keliems projektams gautos lėšos iš ES ir NATO. Lietuvoje sukauptos žinios tapo lazerių pramonės pagrindu. Trumpai sakant, ši mokslo sritis įrodo, kokių gerų rezultatų galima pasiekti, specialistų kompetenciją ir aktyvumą sustiprinus finansiškai. Tačiau, norint vystyti šią svarbią ir perspektyvią mokslo bei technologijų sritį, būtinos nuolatinės investicijos (ypač į brangią aparatūrą) ir valdžios politika, skatinanti aukštųjų technologijų pramonę. Lazerių mokslas gali būti būdingu pavyzdžiu, kaip reikėtų kurti tokią sistemą ir kokius rezultatus ji gali duoti.
Prof. Giedrius Viliūnas iš Vilniaus universiteto pristatė naują socialinių ir humanitarinių mokslų strategiją besiformuojančiai žinių visuomenei. Lietuvos socialinių ir humanitarinių mokslų potencialas yra gan didelis. Mūsų šalyje yra keletas šios krypties institutų (Istorijos, Lietuvių kalbos, Socialinių tyrimų ir pan.), kuriuose dirba keli šimtai mokslininkų, nekalbant apie mokslinius tyrimus ir pedagoginį darbą universitetuose. Lietuvoje yra archaiškiausios indoeuropiečių kalbos tyrimo pasaulinis centras, čia išleistas vienas didžiausių pasaulyje, dvidešimties tomų „Lietuvių kalbos žodynas“. Tačiau pasaulis nestovi vietoje. Globalizacija, kultūrų įvairovė, žinių visuomenės kūrimas keičia mokslininkų tyrimų temas ir bendradarbiavimo būdus. Jungiamasi į tarptautinius tinklus (ERA-NET), atsižvelgiama į tarptautinius tyrimų prioritetus ir t. t.Lietuvos socialinių ir humanitarinių mokslų srityje trūksta tarpdisciplininio ir tarpinstitucinio bendradarbiavimo, silpnai išvystyta infrastruktūra (archyvai, bibliotekos, dalyvavimas tarptautiniuose tyrimų tinkluose). Todėl, atsižvelgiant į trūkumus ir į šių mokslų laukiančius iššūkius, buvo sukurta socialinių ir humanitarinių mokslų strategija, kurią 2004 metų rugsėjo mėnesį patvirtino LR švietimo ir mokslo ministras. Šis dokumentas turėtų padėti geriau įvertinti visuomenės poreikius ir atsižvelgti į šiuolaikines socialinių ir humanitarinių mokslų vystymosi tendencijas, taip pat aktyviau įsijungti į ES mokslo erdvę. Kitaip sakant, padėtų iš esmės reformuoti sistemą ir padidinti jos efektyvumą. Prof. G. Viliūnas pabrėžė, kad Lietuva pasiruošusi noriai bendradarbiauti šioje srityje. Reformą paspartintų ryšiai su panašaus profilio Europos mokslo centrais ir institutais, metodinė parama. Buvo pasiūlyta idėja, kad Lietuva, įkūrus joje Tarptautinį pažangių socialinių ir humanitarinių studijų institutą, gali tapti vieta, kur vyktų nuolatinė sąveika tarp Rytų, Vakarų ir Šiaurės Europos mokslininkų.Pasibaigus forumui, uždavėme keletą klausimų šio renginio organizatoriams ir dalyviams.Moksliniams tyrimams Europoje skiriamos didelės lėšos, todėl formuojant 7-ąją Bendrąją programą ir Europos mokslo tarybą 2007-2013 metams būtina įtikinti politikus ir visuomenę, kad tos lėšos bus panaudotos efektyviai ir atneš laukiamą rezultatą Europos ekonomikos augimui. Europos siekis tapti konkurencingiausiu ir sparčiausiai besivystančiu pasaulio regionu, žinomas Lisabonos strategijos pavadinimu, vertinamas gana kritiškai, tačiau neabejotina, kad pažanga įmanoma tik naudojant šiuolaikinio mokslo pasiekimus. Tačiau mokslo tyrimai ir jų rezultatai dažnai nėra pakankamai suprantami žmonėms. Stebimas tam tikras susvetimėjimas tarp mokslininkų, sudarančių nedidelę dalį visuomenės bei vykdančių mokslinius tyrimus naudojant sudėtingą ir modernią įrangą ir likusių visuomenės narių. Ir ne vien dėl to, kad aukšto lygio moksliniai pasiekimai yra labai sudėtingi ir ne visada lengvai suprantami. Kai kurie moksliniai rezultatai kelia etikos ir moralės klausimus, pavyzdžiui, klonavimas, kamieninių ląstelių tyrimai, genetiškai modifikuoti produktai, ir kt. Europos Komisija 2005 m. kovo 9-11 d. Briuselyje organizavo forumą “Mokslas visuomenėje” siekiant aptarti mokslinių tyrimų reikšmę Europos vystymuisi, mokslo pasiekimų sklaidą ir populiarinimą, mokslininkų atsakomybę ir atskaitomybę visuomenei. Įdomu pastebėti, kaip kinta kalba apie mokslo ir visuomenės santykį – prieš kurį laiką mokslas ir visuomenė (science and society) buvo lyg ir atskirti, dabar kalbama apie mokslą visuomenėje (science in society), ir pagaliau nuskambėjo mintis, kad ateis laikas kalbėti apie visuomenę moksle (society in science). Tai ne atsitiktiniai semantiniai pratimai, iš tiesų reikia kalbėti ne tik apie mokslo ir jo rezultatų reikšmę visuomenei ir šviesti ją, bet visuomenę padaryti mokslinės veiklos dalyviu. Pradėdamas forumą J. Figel’, Europos švietimo ir kultūros komisaras pastebėjo, jog labai simboliška, kad šį renginį pradeda jis, o užbaigs J. Potočnik, Europos mokslinių tyrimų komisaras, nes iš tiesų sunku atskirti švietimą ir mokslą. Forumo darbas vyko plenariniusoe posėdžiuose ir keturiose sekcijose: • Mokslas, visuomenė ir Lisabonos strategija• Mokslas, technologijos ir demokratija • Mokslo populiarinimo kultūra • Įvairovės, visapusiškumo ir lygiateisiškumo moksle skatinimas. Pasitinkant forumą nuo praeitų metų rudens šešiose Europos šalyse – Švedijoje, Prancūzijoje, Graikijoje, Slovėnijoje, Austrijoje, Italijoje vyko mokslo populiarinimo renginiai. Forume buvo perskaityti dešimtys pranešimų, diskutuota šiomis ir kitomis temomis. Tiesa, nebuvo pristatytas naujausias Eurobarometro tyrimas „Visuomenės požiūris į mokslą ir technologijas“, nes jis nebuvo baigtas. Praeitas tyrimas buvo atliktas 2001 metais, kai Europos Sąjungoje buvo 15 šalių, ir tame tyrime atskirai buvo lyginami ES šalių narių ir kandidačių atsakymai. Tiesa, jie daugeliu atvejų gana panašūs. 2/3 Europos gyventojų teigė, kad jie nepakankamai informuoti apie šiuolaikinį mokslą ir technologijas. Vos ne 4/5 gyventojų teigė, kad žurnalistai nėra pakankamai pasirengę rašyti apie mokslą. Apie pusė apklaustųjų teigė, kad astrologija yra mokslas, todėl nenuostabu, kad ši sritis klesti ne tik Lietuvoje. Tuo tarpu apie trečdalis atsakė, kad sociologija ir istorija nėra mokslas, o Lietuvoje trečdalis ir fizikos nelaiko mokslu. Apie pusę Lietuvos respondentų teigė, kad gyvenime perdaug pasikliaujame mokslu, o ne tikėjimu. Tiesa, daugiau kaip pusė atsakė, jog ir kasdieniame gyvenime svarbu mokslo žinios. Taigi, po kiek laiko bus galima palyginti apklausų, kurias skiria trys metai, rezultatus. Tačiau akivaizdu, kad ne tik eiliniams Europos gyventojams, bet ir politikams reikia įrodinėti mokslo reikšmę. Todėl šis forumas Briuselyje ir buvo skirtas aptarti visus klausimus, susijusius su mokslo vieta ekonomikos pažangoje, sprendžiant visuomenei iškilusius iššūkius, mokslo populiarinimu.
Forume dalyvavo per 1000 dalyvių, deja, europarlamentarams skirtos pirmosios eilės buvo gana tuščios. Pranešimus skaitė politikaai, mokslo organizacijų vadovai, mokslininkai, mokslo populiarintojai. Labai įdomūs pranešimai perskaityti sekcijoje, kuriai vadovavo dienraščio Le Figaro žurnalistas P. Lanoy. El Pais žurnalistė A. Rivera, Prancūzijos TV redaktorius F. Courant ir kt. kalbėjo apie mokslo populiarinimo svarbą. C. Ottestam iš Švedijos parodė savo parengtą mokslo populiarinimo prezentaciją, kuri 2004 m. laimėjo Europos žurnalistų premiją už labiausia pavykusį ir komunikabilų mokslo problemos pateikimą. Daugelio pranešėjų mintis buvo tokia – mokslininkai moka bendrauti tarpusavyje ir tai tik gana siauros specializacijos rėmuose. Tuo tarpu platesnis savo darbų prasmės pristatymas yra ir gana sudėtingas, ir reikalauja ne tik aukštos profesinės kvalifikacijos ir bendravimo kultūros, bet ir tinkamo pasirengimo. Buvo pastebėta, kad JAV dažnai jau universitetuose yra dėstoma, kaip bendrauti su mokslą finansuojančiomis institucijomis ir vadinamais išoriniais partneriais. Pirmosios forumo dienos pabaigoje buvo parodytas mokslo teatro iš Švedijos spektaklis ! Prieš 15 metų Stokholmo miesto teatras pradėjo organizuoti mokslo populiarinimo spektaklius. Juose dalyvauja profesionalūs aktoriai ir mokslininkai. Ši trupė nedidelė, trys žmonės, kviečiami mokslininkai priklausomai nuo spektaklio temos, kurios apima genetiką, visatą, klimato pokyčius, kt. Forumo dalyviams buvo parodytas spektaklis skirtas mitybos problemoms: nutukimui, anoreksijai. Šį teatrą remia Švedijos tyrimų taryba (Swedish Research Council), dabar ir Europos tyrimų direktoratas. Paprastai spektakliai vyksta pietų pertraukos metu kavinėse ir įvairiose kitose vietose, prieinamai visiems žmonėms nagrinėjamos gana sudėtingos mokslo problemos. Ir Lietuvoje iš tiesų reikia labai daug pastangų siekiant įrodyti, jog negalima tikėtis spartesnės šalies pažangos be mokslinių tyrimų ir naujomis technologijomis paremtos pramonės. Tačiau nepakanka vien teigti, kad tyrimams reikia didinti finansavimą, būtina parodyti, kaip tos lėšos duos rezultatus ir kokia pastarųjų prasmė. Pirmasis mokslo populiarinimo renginys vyko 2004 m. rudenį Vilniuje ir vadinosi „Edvėlaivis – žemė“. Tačiau reikia pastebėti, kad visiškai neišnaudojamos galimybės mokslo populiarinimui gauti lėšų iš 6-osios Bendrosios programos. Joje yra tam skirta atskira priemonė, ir bendra projektų suma siekia keliasdešimt milijonų eurų. Apskritai sunkoka rasti informacijos apie Lietuvos mokslininkų darbų naujienas, net nekalbant apie jų populiarinimą ir prieinamumą. Reikia tikėtis, kad Švietimo ir mokslo ministerijos mokslo apžvalgų konkursas prisidės kiek užpildant šią spragą. Forume Briuselyje buvo pristatytas SINAPSE (Scientific INformAtion for Policy Support in Europe) informacinis tinklas. Pagrindinis šio informacinio tinklo tikslas – skatinti mokslininkų, institucijų ir kitų organizacijų tarpusavio sąveiką ir poveikį mokslo politikai, kuriant bendrąją Europos tyrimų erdvę, keistis informacija. Tai padės Europos komisijai konsultuotis su mokslo bendruomene priimant sprendimus. Šio tinklo vartotojai yra 750 universitetų, būtina kuo greičiau Lietuvos mokslo institucijoms įsijungti į šią sistemą, kurios adresas http://europa.eu.int/sinapse/sinapse/index.cfm.Mokslas, mokslininkas, visuomenėProf. BRONIUS JASELSKIS Dažnai pasaulio spaudoje juntamas nepasitikėjimas mokslu. Dėl to mokslininkai nėra vertinami, jie net kaltinami dėl visų negerovių. XIX a. žmonija tikėjosi, kad mokslas išgelbės žmones nuo visokių negerovių ir kad XX a. žmonija pasieks visokeriopą gerovę. Tačiau šis šimtmetis atnešė du pasaulinius karus, sunaikinusius kone visą Vakarų Europą, Japoniją ir dalį Ramiojo vandenyno šalių, pražudžiusius milijonus žmonių. Šis šimtmetis pasižymėjo masinėmis žmonių žudynėmis: apie 13 milijonų žmonių nužudyta Hitlerio koncentracijos stovyklose, apie 19 milijonų – Stalino gulaguose ir NKVD kalėjimuose, milijonai žmonių žuvo Pietryčių Azijoje, vienas milijonas – genčių žudynėse Afrikoje. O atominių bombų susprogdinimas Japonijoje virš Nagasakio ir Hirosimos miestų atvėrė atominės energijos erą, ir žmonija pajuto, kad jos rankose yra ne tik jos, bet ir planetos likimas. Galbūt šis baisus ginklas padėjo išlaikyti taiką tarp JAV ir Sovietų Sąjungos “šaltojo karo metų”. Tačiau jis, kaip Damoklo kardas, kabo virš mūsų galvų, ypač dabar, po Indijos ir Pakistano bandymų. Parako, nuodingųjų dujų atradimas, gamtos išteklių naudojimas neatsižvelgiant į aplinką sukėlė visuomenės baimę ir nepasitikėjimą mokslu ir technologijomis. Mokslininkai tapo vaizduojami šėtono pasekėjais arba frankenšteinais. Karo technologija peržengė etines ir socialines ribas. Mūsų gyvenimo standartas, gyvenimo lygio pagerėjimas yra glaudžiai susijęs su mokslo ir technologijų pažanga. Tad vargu ar žmonija norėtų grįžti į akmens amžių… Mokslo plėtotė yra glaudžiai susijusi su žmonijos noru pajungti gamtą savo naudai. Dėl per didelio noro žinoti žmogus suvalgė uždraustą vaisių ir prarado rojų. Tada žmogus pasijuto esąs nuogas ir priverstas rasti pragyvenimo būdą besikeičiančiame pasaulyje, kuriame jis bandė suprasti aplinką, gamtos jėgas ir savo paties likimą. Tai buvo pagrindas atsirasti ne tik amatams, bet ir primityviam mokslui, okultizmui ir religijai. Mėnulio ir žvaigždynų stebėjimas suteikė laiko nuovoką žemdirbiams ir švenčių rengėjams, padėjo pagrindus astrologijai, vėliau ir astronomijai.
Chemija, meteorologija, medicina ir kitos mokslo šakos per tūkstančius metų išaugo iš gana primityvių stebėjimų. Gyvenimo reikšmė ir žmogaus likimas buvo aiškinami prietarais, burtais, jausmais ir senųjų patirtimi. Net ir šiandien visuomenė dažnai vadovaujasi prietarais ir psichiniais reiškiniais. Nors prietarai pagal Gėtę yra gyvenimo poezija, tačiau dabarties aplinkoje, naudojantis mokslo žiniomis bei technologijomis, reikia labai gero suvokimo. Antra vertus, mokslas – sciencia – apima logiką, geometriją, aritmetiką, gramatiką, muziką, o dabar ir socialines šakas. Mokslas organizuoja žinias ir nepaiso, ar tiesos atskleidimas bus naudojamas žmonijos labui, ar jos sunaikinimui. Mokslas yra neutralus, tačiau mokslininkai yra tarpininkai tarp mokslo žinių ir visuomenės. Visuomenė gali priversti mokslininkus naudoti savo sugebėjimus ne gėriui, bet naikinimui. 1789 m. gydytojas Ž.Giljotenas (J.Guillotin) pasiūlė sukurti įrankį, kuris palengvintų mirti nuteistojo kančias. Tačiau giljotinos dėka daug daugiau tūkstančių buvo nužudyta, tarp jų Prancūzija neteko vieno didžiausių mokslininkų – Antuano Lorano Lavuazjė (Antoine Laurent Lavoisier). Jo draugas Žozefas Luji Lagranžas (Josef Louis Lagrange) apgailestavo: “Jiems tereikėjo akimirkos nukirsti jam galvą, bet Prancūzija vargu ar per šimtmetį išaugins tokį, kaip jis”. Net ir šį šimtmetį mokslininkai, kurie prieštarauja masinio naikinimo ginklų kūrimui ir siekia nusiginklavimo bei sustabdyti branduolinių ginklų bandymus atmosferoje, susilaukia politinių nemalonių. Amerikos mokslininkas Julius Robertas Openheimeris nepritarė vandenilinės bombos kūrimui ir už tai buvo laikomas nepatikimu. Nusiginklavimą propagavęs Linus Paulingas buvo apdovanotas Nobelio taikos premija, tačiau susilaukė valdžios nepasitenkinimo ir kurį laiką buvo suvaržytas jo laisvas keliavimas į kitus kraštus. Andriejus Sacharovas, atominės energijos autoritetas, taip pat susilaukė sovietų pasmerkimo ir net kalėjimo. Tačiau Edvardas Teleris – vandenilinės bombos sukūrėjas – palaikė ginklavimąsi ne tik dėl mokslinių, bet ir politinių pažiūrų. Jis laikėsi principo: “Mes turime priimti prieštaravimus, nes jie veda į gilesnį ir efektyvesnį supratimą”. Mokslo ir technologijų laimėjimai nemažai daliai žmonijos suteikė gerovę, tačiau drauge priartino ir pragaištį. Nors mokslas atskleidžia tiesą ir išaiškina daug gamtos paslapčių, mokslininkai dažnai yra persekiojami, nes to meto galvosena yra priešinga mokslo atskleistoms tiesoms. Tad naujų tiesų paskelbimas reikalavo atsargumo ir politinių sugebėjimų. Kopernikas (1543) pakeitė Ptolemėjaus dangaus kūnų judėjimo modelį, išlaikydamas Aristotelio kosmologijos principą. Kepleris (1609) paskelbė atradęs paslaptingą “šventosios dvasios” jėgą, laikančią planetas orbitose. Niutonas (1717) šią universalią jėgą pavadino kūnų traukos jėga. Galilėjus nepriėmė Aristotelio kosmologijos modelio ir tvirtino, kad Žemė nėra visatos centras. Už tai jis buvo nuteistas namų arešto ir turėjo prisiekti neskelbti šios “erezijos”. Prireikė daugiau kaip 300 metų, kad jo vardas būtų išteisintas. Tačiau vienuolis Džordanas Brunas (1600), jo bendraamžis, buvo sudegintas kaip eretikas. Niutono darbai įrodė, kad dangaus kūnus valdo gamtos dėsniai. Tačiau, kai XIX a. Darvinas paskelbė gyvybės evoliucijos teoriją, kilo tikra audra ir Darvino idėjos buvo uždraustos daugelyje valstijų ir religinių bendruomenių. Polemika tarp Darvino pasekėjų ir priešininkų truko kone šimtą metų ir net dabar kai kurios religinės bendruomenės nepripažįsta evoliucijos teorijos ir mokslinių duomenų, susijusių su Žemės raida. Žmonės nebūna subrendę mokslo naujovėms. Nors žmogus siekia gėrio, kartais griebiasi kraštutinių chaotiškų veiksmų. Viena teroristo kulka Sarajeve sukėlė Pirmąjį pasaulinį karą. Vienas pamišėlis, turėdamas atominės bombos kontrolę, gali sukelti trečiąjį pasaulinį karą, kad ir kokios griežtos būtų apsaugos priemonės. Šie chaotiški veiksmai sugriauna tai, kas buvo kurta šimtus metų. Dabartiniai laikai kelia daugiau reikalavimų nei senieji. Mus kankina mūsų egzistavimui iškilęs pavojus. Būtinybe tampa tiksliųjų mokslų integravimas su humanitariniais. Reikia gelbėti gamtinę aplinką nuo sunaikinimo, žemės turtus nuo išeikvojimo, miškus nuo beatodairiško kirtimo. Žmonijos gerovė priklausys nuo protingo žemės išteklių naudojimo. Antraip gyvenimo lygis smuks. Jei pasaulio žmonija norėtų pasiekti JAV ir Vakarų Europos gyvenimo lygį, viena mūsų Žemė to negalėtų atlaikyti naudojant šių dienų technologijas. Mūsų humanitarinių mokslų studentai turi susipažinti su fizika, tiksliųjų mokslų studentai – su Šekspyru ir menu. Mūsų valstybininkai turi suvokti pavojus ir pasekmes siekiant išlaikyti žmonijos gerovę. Mokslininkai turi auklėti visuomenę, efektyviai perduoti jai žinias. Tik gerai informuota visuomenė gali spręsti opiąsias šių dienų problemas. Ar tai įmanoma? Mokslininkų galvosena gerokai skiriasi nuo kitų žmonių galvosenos. Kiekvienas žmogus per dieną daugeliu atvejų turi nutarti taip ar ne tarp gėrio ir blogio. Šie galimybių niuansai neturi daug reikšmės kasdieniame gyvenime, nes statistiniai duomenys pateikia tik lyginamąją galimybę ir sukelia abejonių. Mokslininkai sprendimus grindžia logika, o paprasti žmonės – jausmais. Tačiau žmogaus gyvenime ne viską galima išspręsti logika ir šalta analitine galvosena – tai meilė, tikėjimas, dorybė, meilė savam kraštui. Dėl to visuomenė dažnai mokslininkus laiko bejausmiais ir nenorinčiais turėti nieko bendra. Todėl dabar žmonės, ypač jaunimas, bando ieškoti tiesos ne moksle, o pseudomoksle, okultizme ir metafizikoje. Dažnokai tokie žmonės net miršta dėl savo įsitikinimų, kaip JAV buvusi grupė – jos nariai vos prieš metus nusižudė, norėdami persikelti amžinam gyvenimui į jų belaukiantį erdvėlaivį. Pseudomokslas ir prietarai dažnai naudojami šarlatanų žmonėms mulkinti ir išnaudoti. Žmonės, turintys antgamtinę dovaną, gali skaityti laiškus vokuose, perkelti minties jėga objektą iš vienos vietos į kitą, gydyti žmones jų nematydami, net už vandenynų. Tokia galvosena dažnai kliudo mokslo plėtotei. Mokslo plėtotei kliudo ir fundamentalių religinių grupių, atmetančių modernųjį mokslą, mąstysena. Jos neteisingai aiškina Senąjį Testamentą, o tai visiškai nesuderinama su mūsų planetos raidos duomenimis. Šių grupių veikla ne tik sukuria neigiamą įtaką mokslui, bet ir sulaiko paramą tyrinėjimo darbams. Mokslininkų tikslas yra informuoti visuomenę, taip pat žinoti savo ribas. Tik tada žmonija gali pasiekti gerovę ir žvelgti į ateitį su viltimi ir nuostaba. Gimusieji šio šimtmečio pradžioje savo gyvenime patyrė ne tik karus ir žmonių naikinimus, bet ir begalinę mokslo ir technologijos pažangą. Šiandien per pusdienį galima nuvykti iš Europos į Ameriką. Kai Žiulis Vernas (1870) aprašė kelionę į Mėnulį, kelionę aplink pasaulį per 80 dienų ir plaukimą po vandeniu, visa tai atrodė fantazija, o šiandien tai jau reali praeitis. Atradimas sulfamidų, penicilino ir kitų antibiotikų išgelbėjo daugelį nuo ankstyvos mirties ir pailgino amžių. Pažanga polimerų srityje įgalino žmoniją turėti užtektinai drabužių. Agrotechnikos išvystymas įgalino pamaitinti milijonus ir atstumti bado šmėklą. Atominės energijos pažabojimas suteikė elektrą milijonams ir sutaupė gamtos išteklius, nors ir buvo rizikos. Šių dienų žmonija įžengė į informacijos amžių, kai kompiuteriai ir telekomunikacija pakeitė mūsų gyvenimą. Mokslo ir technologijų pažanga kasdien atskleidžia naujus horizontus, mūsų Visatos nuostabumą ir jos Kūrėjo didybę.Pagrindiniai mokslo raidos etapai
2.1. Senovės akmens amžiusPirminiai žmogaus egzistencijos įrankiai, tebuvo lazda ir akmuo – techninės pažangos pradžia, mechanikos ir fizikos pagrindas. Vienas didžiausių žmonijos laimėjimų buvo ugnies atradimas ir jos išsaugojimas – chemijos pagrindas. Žinios, sukauptos apie augalus ir gyvūnus, padėjo pamatus šiuolaikinei biologijai. Iš to meto piešinių, galima spręsti, jog jau buvo žinomi kai kurie vidaus organai, ir tai galėjo būti anatomijos pradžia.Pradeda reikštis ir pirmosios religijos formos.Į viršų2.2. Naujasis akmens amžiusKartu su žemdirbyste atsirado ir darbo sąvoka, išsiplėtė prie pasekmės supratimas kaip racionalaus mokslo pagrindas. Augalai ir gyvūnai tapo stebėjimo objektu, nes buvo būtina visa tai pažinti, o tai savo ruožtu skatino technikos pažanga. Ypač svarbus buvo metalo atradimas.Šiuo laikotarpiu atsiranda kiekybinis mokslas. Iškilo būtinumas matuoti, sukurtos svarstyklės. Mokėjimas skaičiuoti pritaikytas sudarant įvairius kalendorius. Tai turėjo įtakos astronomijos pažangai. Ligonių stebėjimai, ir buvo medicinos mokslų (anatomijos, fiziologijos) pradžia.Į viršų2.3. Geležies amžiusPirmasis graikų filosofas materialistas buvo Falesas. Dialektinės filosofijos pradininkas Heraklitas – iškėlė mintį, kad viskas keičiasi. Parmenidas, bei jo mokinis Zenonas iš mokslo reikalavo absoliučios tiesos, kuriai prieštaravo Demokrito atomistinė teorija.Pitagoro bandymas pagrįsti prielaidą, kad Žemė yra rutulio formos ir kad ji juda kartu su kitais dangaus kūnais racionalizuotas Heraklito ir Aristarcho, padėjo nustatyti šiuolaikinę Saulės sistemą. Pitagoriečiai taip pat buvo matematikos ir fizikos mokslų pradininkai.Ir filosofiniu, ir empiriniu aspektu verta dėmesio graikų medicina, išskirtinas Hipokrato vaidmuo.Reikėtų paminėti Sokrato logiką, Platono idealizmą, Aristotelio filosofija ir fiziką.Archimedas – vienas žymiausių graikų mokslininkų, nemažai pasidarbavęs matematikoje, fizikoje, ypač kuriant įvairias mašinas, remiantis mechanikos dėsniais.Į viršų2.4. Viduramžių mokslas
Indijoje jau buvo; patobulinta skaičiavimo sistema (įvesti arabiški skaitmenys). Arabai sukūrę algebros ir trigonometrijos pagrindus.Tobulėjo ir medicinos mokslas, pasiekta gydant akių ligas. Labiausiai musulmonai pasižymėjo chemijoje.Susikūrus Europoje feodalinei sistemai, išplito ir sustiprėjo religijos vaidmuo. Tai neigiamai atsiliepė mokslo pažangai – viduramžiais mokslas išgyveno krizę.Tobulėjo spirito gamyba.Atsirado specifinė Viduramžių mokslo forma – scholastika, pagrindinį dėmesį skyrė krikščioniškų dogmų kūrimui.Šiuolaikinės mokslo sampratos įtakos turėjo ir alchemijos (bandymais tirdama gamtines medžiagas ir jų junginius) bei astrologijos (stimuliuodama reguliarius dangaus šviesulių stebėjimus, kūrė astronomijos bazę) plėtra.Į viršų2.5. Mokslas renesanso laikotarpiuLeonardo da Vinčis, N. Kopernikas, kurio atradimai padarė perversmą (įrodymas, kad Žemė sukasi apie savo ašį ir juda apie nejudančią Saulę) antikinėje mąstymo sistemoje. Aprašomoji astronomija – vienintelis mokslas, sukaupęs pakankamai daug stebėjimo duomenų ir pritaikęs tikslius matematinius metodus, įgalinančius kelti hipotezes ir jas patikrinti.Šiam laikotarpiui priskirtinas U. Harvėjaus kraujo apytakos sistemos ir planetų sukimosi (I. Kepleris, G. Galilėjus) atradimai. F.Benas ir R. Dekartas stengėsi apibūdinti mokslo metodą, tačiau pirmasis rėmėsi indukcija, o antrasis – logika.Šiuo laikotarpiu mokslas pradeda atsiskirti nuo religijos ir tampa savarankišką kultūrą atspindinčia institucija. Eksperimentinis mokslas ir mechanikos pažanga padėjo mokslo ir gamybos ryšio pagrindus. Ryškėja filosofinis žmogaus prigimties, visuomenės ir valstybės aiškinimas.Susiformuoja metafizinė ideologija. Skirtingai nuo antikinės dialektikos, vietoj pažinimo proceso visuotinio ryšio dominuoja izoliacija, kitimo principas buvo pakeistas į pastovumo principą.Į viršų2.6. XVIII – XIX amžiaus mokslasMokslas išgyveno krizę, čia turėjo įtakos I. Niutono darbai, kurie aplenkė patį laiką. Keitėsi klasinė struktūra, suaktyvėjo mokslas Prūsijoje, Švedijoje, Rusijoje.XVIII amžiaus antroje ir XIX amžiaus pirmoje pusėje pasiekta didelių laimėjimų fizikoje, chemijoje ir biologijoje. Tuo metu pagrįstos dvi naujos, reikšmingos mokslo teorijos – energijos tvermės (fizikoje) ir evoliucijos (biologijoje). Kiek vėliau, XIX amžiaus antroje pusėje, buvo sukuria D.K. Maksvelo šviesos teorija ir D. Mendelejevo periodinė cheminių elementų sistema.Tuo pat metu atsiranda socialinės, ekonominės, filosofinės ir bendramokslinės prielaidos parengti mokslinę visuomenės raidos teoriją. Konkretūs mokslai priverčia keisti pažinimo ideologija, nes visą laiką buvo priešingai – tai buvo filosofijos prioritetas. Tą pakeitimą padarė G. Hėgelis, grąžinęs graikų metodologijos principus.Į viršų2.7. XX amžiaus mokslasPasiekta daug mokslo laimėjimų, keitėsi mokslinio pažinimo principai. Daug lėšų skirta moksliniams tyrinėjimams. Mokslas tampa vis labiau priklausomas nuo valstybės (poreikių, politikos).Todėl į mokslą jau buvo galima dėti kapitalą, kurti šiuolaikines laboratorijas, subsiduoti universitetus bei kitas aukštąsias mokyklas. Mokslas tapo glaudžiai susijęs su kasdienybe.KLAUSIMAIKada atsirado darbo sąvoka?Kada atsiranda kiekybinis mokslas?Kas buvo matematikos ir fizikos mokslų pradininkai?Kada įvesti arabiški skaitmenys?Kas tai yra scholastika?Kas yra aprašomoji statistika?Kada mokslas pradeda atsiskirti nuo religijos ir tampa savarankišką kultūrą atspindinčia institucija? Į viršų Į titulinįAR MOKSLAS DARO ŽMOGŲ LAIMINGESNĮ?Šis klausimas atrodo prašo vienareikšmio atsakymo: taip arba ne. Tačiau ,deja, nei taip, nei ne atsakyti negalime. Tik galbūt galime pasvarstyti, kodėl mokslas daro žmogų laimingesnį, ar priešingai- nelaimingesnį.
Kažkada žmonės gyveno uolose, iš sumedžiotų žvėrių kailių pasiūtose palapinėse, mito tuo, ką sumedžiodavo, ką duodavo motina gamta. O dabar gyvename didžiuliuose daugiaaukščiuose arba prabangiuose nuosavuose namuose, nesukame galvos dėl tokių niekų, kaip ką valgyti pusryčiams, ką apsirengti, arba kaip nusigauti iki kito miesto. Taigi dabartinis ir gyvenimas prieš gyvenimas prieš daugelį metų skiriasi kaip diena nuo nakties. Ir kam turime būti už tai dėkingi? Ogi tiems patiems žmonėms. Kažkada jie pradėjo naudoti ugnį kaip šilumos šaltinį, medį kaip statybinę medžiagą ir pan. Tuometinių akmens amžiaus žmonių, atradusių kažką naujo, palengvinančio jų buitį, gyvenimą negalime vadinti mokslininkais, jie buvo tiesiog šiek tiek drąsesni, protingesni, sumanesni už aplinkinius ir gyvenę ne tik tam kad išgyventų patys, o kad išvestų savo gentį tautą į šviesą, geresnį gyvenimą. Kartais juos vadindavo šamanais, žyniais. Bėgant metams jie buvo vadinami įvairių įvairiausiai: pamišeliais, raganiais ir galiausiai mokslininkais. Tačiau bėgant metams, priešingai nei jų vardai nesikeitė jų tikslas-atrasti gyvybes ir jaunystės eliksyrą, turto formulę, laimės ir džiaugsmo šaltinį. Deja, jiems iki šiol tai nepavyko. Tačiau tai nepraėjo ir be pėdsakų. Bandydami atrasti, sukurti vieną, jie padarydavo visai ką kitą, bet kartais naudingą atradimą. O jų būta įvairių,pradedant geležies išlydimu, baigiant garlaivio sukurimu. Na, o kai mokslininkai nusivylė nesukūrę nieko panašaus į gyvybės ir jaunystės eliksyrą, jie pradejo realiai žvelgti į gyvenimą ir kurti tai, kas buvo tikrai naudinga žmonėms. atom Na, o tokiu perversmu laikoma XVIIIa. pabaiga. Tuomet kaip perkūnas iš giedro dangaus pasipylė išradimai: išrandama verpimo, audimo garo mašina, skiepai, narkozė, pastatomas pirmasis garlaivis, garvežys, nutiesiama geležinkelio linija, požeminis geležinkelis. Net sunku įsivaizduoti, kokiu greičiu vyko pasikeitimai. Vienas po kito pramonėje buvo įdiegiami nauji technikos išradimai, virš miestų bei naujų gyvenviečių iškilo fabrikų kaminai, per keliasdešimt metų ivyko transporto revoliucija. Europos šalis bei JAV išraižė geležinkeliai, buvo tiesiamos, gilinamos upių vagos, jos sujungiamos kanalais, kuriais plaukioja jau ne lėti buriniai, bet patogesni, greitesni garlaiviai. Minėtini pasikeitimai pakeitė žmonių gyvenimo salygas ir būdą. Vis daugiau kaimo žmoni traukė į miestus, ieškodami pragyvenimo šaltinio, ieškodami darbo. Miestai sparčiai augo. Jų gyventojus aprūpinti reikėjo kaskart vis daugiau maisto produktų, pramonės prekių, plėtėsi rinkos santykiai. Darbininkų darbo ir gyvenimo sąlygos buvo nepaprastai sunkios. Todėl jie ėmė kovoti už savo teises. Kuo labiau vystėsi ekonomika, tuo europiečiai ėmė gyventi geriau. Buvo statomi geresni, patogesni namai, sparčiai keitėsi mada, neturtingesni žmonės žvalgėsi į geriau gyvenančius ir norėjo bent is dalies perimti jų gyvenimo būdą, pamėgdžioti elgesį, aprangą. Žodžiu, pažangos radosi vis daugiau.
Na, o dabar jau XXI amžius. Turime beveik viską, ką prieš amžių buvo aprasę geriausi fantastai ir kas atrodė neįmanoma. Tai ir televizorius, nuotolinio valdymo pulteliu, muzikos centras, mobilus telefonas, skalbimo mašina,indų plovimo mašina, robotai, robotai-gyvūnėliai, kompiuteris, padedantis neiškelian kojos iš namų ir apsipirkti, ir pabūti koncerte, ir pabendrauti su žmonėmis iš įvairiausiųm pasaulio kampelių. Tačiau tai tik smulkmenos, palyginti su tuo, ką žmonija pasiekė apskritai. O mes pasiekėme jau nemažai: nuskraidinome žmogų į mėnulį, paleidome į orbitą begalę dirtinių Žemės palydovų, išmokome atlikti sudėtingas operacijas, tokias kaip plaučių, inkstų, netgi širdies persodinimo operacijas, klonavome gyvūnus,ruošiames klonuoti žmogų, sukūrėme branduolinį, biologinį ginklą. rocket STOP. Štai čia ir prasideda mokslo atradimai tikrai nedarantys žmogaus laimingo. Koks malonumas žinoti, kad kažkas, kažkur ruošiasi klonuoti žmogų, o gal kokia slapta blogiečių organizacija jau klonuoja Hitlerį ar Osamą bin Ladeną. O kas jei amerikiečiai ar rusai su kuo nors susipyks ir pradės branduolinį karą? Tuomet visa Žemė taptų negyvenama dykuma. Galbūt šie atradimai ir nėra blogi, tačiau jie naudojami blogiems tikslams, taigi ir laikomi blogais. Mokslui ribų nėra . Mokslininkai ne tokie žmonės, kurie sustotų ties pirmąja nesėkme. Galbūt po daugelio metų galėsime skraidyti po kosmosą, apsigyventi kitose planetose, o gal Žemė bus tik plika dykynė-be šviesos ir gyvybės. Ir tai priklauso nuo mokslininkų, arba nuo mūsų, jei ketinate tapti mokslininkais.Besibaigiančio amžiaus patirtis parodė, kad mokslas ir technika gali būti žmonijos gerovės skatintojai. Iš esmės mokslas ir technika tokie ir turi būti. Gera išgirsti naujieną, kad išrasta vakcina nuo ligos, laikytos nepagydoma. Malonu naudotis šiuolaikinėmis komunikacijos priemonėmis. Bet ar visos mokslo ir technikos žinios liudija žmonijos minties pažangą? Kokiems visuomeniniams reiškiniams priskirsime masinio naikinimo ginklus? Jie – to paties progreso rezultatas…Kaip rasti takoskyrą tarp to, kas moksle yra pažangu, ir to, kas kelia grėsmę?Manau, jog viena iš šios problemos priežasčių – per didelis kultūrinis atotrūkis tarp mokslo ir technikos pažangos ir ją turinčių kontroliuoti moralės bei teisės normų. Tokiu atveju techninis procesas tampa žmogaus nevaldomas.Deja, pavyzdžių toli ieškoti nereikia – jie patys plūsta iš žiniasklaidos kaip iškalbingi šiandienos ženklai. Ar įmanoma patikimai kontroliuoti masinio naikinimo ginklų saugumą? Ar yra galimybė suvaldyti besiplečiantį klonavimo vajų? Problemos akivaizdžios, o tvirtų atsakymų nėra.Šiame taške susikerta ne tik techninis ir moralinis požiūriai. Čia – akivaizdi prieštaringų interesų sankirta. Iškalbingas pavyzdys iš mūsų amžiaus istorijos: Antrojo pasaulinio karo metu Amerikos mokslininkai ilgai diskutavo, ar moralu kurti atominius ginklus. Proceso motyvacija tapo prielaida, kad jeigu vokiečiai atominį ginklą pagamins pirmieji, iškils reali grėsmė Vakarų civilizacijai ir visai žmonijos ateičiai. Dėl to buvo priimtas lyg ir pragmatiškas sprendimas: atominę energiją naudoti ginklų gamybai pačios žmonijos labui. Tolesnė įvykių raida paradoksali ir visiškai analogiška: Vokietija pralaimi karą sąjungininkams dar neturint atominio ginklo. O vėliau atominės bombos krinta ant Japonijos miestų Hirosimos ir Nagasakio. Aukų – du šimtai tūkstančių civilių gyventojų.Prašyčiau atkreipti dėmesį į tai, kas buvo laikyta ir pavadinta pragmatišku sprendimu. Apskaičiuota, kad invazija į Japonijos salas pareikalautų mažiausiai milijono Amerikos kareivių gyvybių. Norint išvengti tokios aukos ir buvo “paaukoti” dviejų miestų gyventojai, ir taip priartinta karo pabaiga.O praėjus pusei amžiaus moderniosios istorijos ekspertai ir mokslininkai teigia, kad Japonijos miestų sunaikinimas anaiptol nebuvo svarbus karo pabaigai. Šalies kapituliacija buvo greita ir neišvengiama, dėl to taikių gyventojų aukos liko visiškai beprasmės. Tokio tikslo siekimas tokiomis priemonėmis – ciniškas poelgis. Baisu ir tai, kad tokį sprendimą rėmė tiek tuometinė Amerikos valdžia, tiek ir visuomenė. Galima daryti prielaidą, kad dėl strateginių bei politinių priežasčių kitokio verdikto ir negalima buvo tikėtis. Tačiau pabrėžtinas kitas faktas: Antrojo pasaulinio karo pabaigoje nebuvo priimta nei jokių teisinių, nei moralinių aktų dėl masinio naikinimo ginklų. Kariniai ir politiniai interesai nustelbė perspėjimus dėl moralinių šio reiškinio padarinių. Proto balsą užgožė politikų išvedžiojimai ir karininkų komandos.Šiandieninis pasaulis – modernesnis, kasdien tolstantis nuo to laiko, kai minėto ginklo gaminimas ir bandymas nacionalinio saugumo sumetimais buvo nekvestionuojamas, o tarptautinei politikai suteikdavo prestižo. Šiandien tarptautinių organizacijų aktuose, dvišalėse ir daugiašalėse sutartyse, valstybių įsipareigojimuose atsispindi tos teisės ir moralės normos, kurių taip lemtingai pritrūko 1945-aisiais. Dabar 1998-ieji – naujo amžiaus išvakarės. Su viltimi žiūriu į tendenciją, būdingą moderniajam Vakarų Europos politiniam mąstymui – mažinti ginkluotę. Pasaulio reakcija į naujuosius branduolinius bandymus Azijoje parodė, kad ne branduolinis potencialas šiandien lemia politinį svorį ir autoritetą valstybių poliloge.
Tokių normų visuotinis vykdymas – vienas iš svarbiausių būsimojo amžiaus uždavinių. Visų pirma – mokslininkams technologams.Jau minėjau, kad mokslo ir technikos pažanga neabejotinai turi savo teigiamų pusių. Būtent čia glūdi pagrindinis potencialas žmonijos gerovei augti. Lietuva gali ir turi tapti tokio potencialo panaudojimo pavyzdžiu. Mūsų šalyje, kaip žinome, nėra didelių naftos, dujų, anglies ar geležies išteklių. Bet ji turi proto, kūrybinės minties ir veiklos galių. Kūrybos galių plėtojimas, mokslo ir technologijų virtimas kūnu turi pakeisti mums nesamus gamtos išteklius.Natūralu, kad mokslo procesas susijęs su rizika: plėtotės kryptis gali nepasitvirtinti, neduoti lauktų rezultatų. Neabejotinai svarbu atsirinkti, kokias mokslines studijas, kokios pakraipos darbus mūsų valstybė laiko prioritetu. Kuklūs krašto ištekliai verčia tikslingai ir konkrečiai kreipti akademines pastangas, kad nebūtų švaistomos nei intelektualinės, nei materialinės lėšos. Natūraliai kyla klausimas: kam skirti daugiausia dėmesio, kurias sritis laikyti būsimos veiklos objektu? Fiziką? Elektros inžineriją? Biologiją? O gal dabar visų svarbiausia stiprinti pradinių ir vidurinių mokyklų tiksliųjų mokslų programas? Šie klausimai – platus veiklos laukas forumų diskusijoms, kurių dalyviai turėtų atstovauti įvairioms mokslo bei švietimo organizacijoms ir institucijoms. Tų diskusijų rezultatus valdžia turėtų peržiūrėti, patvirtinti ir imtis atsakingai vykdyti.Gamtos išteklių Lietuvoje beveik nėra, tačiau tai jokia išimtis pasaulio valstybių kontekste. Ne vienoje šalyje gausu pačių brangiausių ir tauriausių gamtos turtų, tačiau šalis vis tiek visapusiškai priklauso nuo pasaulio galingųjų ir negali laisvai disponuoti nei savo nacionaliniu turtu, nei panaudoti jį šalies gerovei. Mums labiau rūpi kitas variantas – tai patirtis tų šalių, kurioms pavyko per palyginti trumpą laiką prilygti kraštams su gausiais gamtos ištekliais ir ilgaamžėmis mokslo bei technikos tradicijomis. Svarbiausias tokio proceso veiksnys – ekonomikos modernizacija. Taivano, Pietų Korėjos pavyzdžiai neginčijamai įrodo, kad to pasiekti neįmanoma be atitinkamo mokslo ir technikos lygio. Manau, kad šio dėsningumo neišvengs ir Lietuva: sėkminga jos ekonomikos plėtra labai priklausys nuo vietos mokslo ir technologijos ugdymo.Neatskiriama tokio proceso dalis – globalizacijos problema. Išradimų bei informacijos teisėtas ir neteisėtas plitimas tiesiogiai ir netiesiogiai globalizacijos procesus spartina kiekviename mus supančio pasaulio lygmenyje. Spartėja mokslo, ekonomikos, kultūros, socialinių santykių, politikos globalizacija. Tokioje aplinkoje vis aktualesnis tampa nacionalinio identiteto klausimas. Valstybėms, jaučiančioms nacionalinei savikūrai padarytą poveikį ir skriaudas, visuotinės integracijos fone būtina šiuolaikiškai derinti tautinę savimonę ir atviros visuomenės idėją. Manau, kad jie vienas kitą veikia, suteikia naujų dimensijų, bet ne naikina. Modernių ir tvirtų nacionalinio identiteto požiūriu Vakarų valstybių ilgametis egzistavimas – geriausias to proceso pavyzdys.Anaiptol ne retorinis mokslo ir technikos pažangą lydintis klausimas: kaip užkirsti galimybę naudotis mokslo ir technikos pažanga savanaudiškais, grupinius interesus ginančiais tikslais? Dar neatslūgo kalbos ir aistros dėl neteisėto elektroninių įrengimų naudojimo siekiant sekti ir kontroliuoti politinius oponentus. Aišku, kad ateities išradimai tokius ketinimus įgyvendins paprasčiau ir lengviau. Neabejotina, kad šiuo atveju vėl susikirs minėta mokslo ir technikos pažanga bei moralės ir technikos normos.Ar mūsų neseniai atkurta valstybė, siekianti visiško ir bekompromisio demokratijos įtvirtinimo, gali toleruoti modernių technologijų panaudojimą nehumaniškiems ir neteisėtiems siekiams? Ar turi ji tokią istorinę ir moralinę teisę? Ar turi tokią moralinę teisę kiekvienas iš mūsų?Problemų daug. Jos aktualios, ne per dieną atsiradusios, ne per dieną ir išsprendžiamos. Dėl to ir kviečiu dialogui, bendrai kūrybai jus – profesorius, studentus, visą akademinę bendruomenę. Čia, Kauno technologijos universitete, matau puikų intelekto ir konstruktyvios veiklos potencialą. Jūsų universitetas – veikli aukštojo technologinio mokslo institucija, turinti išsamią humanitarinių ir socialinių mokslų programą. Esu tikras, kad tokia veikimo kryptis ir pastangos, jungiant dėsnį su improvizacija, griežtumą su žaisme, laisvę su atsakomybe, profesionalumą su morale negali būti nerezultatyvios.Studentų gyvenimas ir mokslas Oresundo regionas pasižymi dideliu studentų skaičiumi aukštosiose mokyklose. Jų čia yra 20, o jose besimoko 125000 studentų. Žymiausi iš jų – Kopenhagos, Roskildės (Danija) bei Lundo (Švedija) universitetai. Ne vienas lietuvis čia mokėsi, mokosi ar mokysis. Skandinavijos universitetai skiriasi nuo lietuviškųjų mokymo sistema, bendravimo atmosfera bei nedideliu krūviu. Studentas dažniausiai per vieną mėnesį pasirenka vieną dalyką, o paskaitos būna vieną, dukart per savaitę. Likęs laikas skirtas savarankiškam darbui. Atsiskaitymai gali būti ne tik egzaminai, kartais užtenka parašyti esė. Dažnas dėstytojas, norėdamas patraukti prie savęs studentus, įžanginėje paskaitoje vaišina kava ir tortais. Populiariausios specialybės čia – medicina, biomedicina, psichologija, teisė. Lundo universitete kiekvienas studentas priklauso vienai iš dešimties studentų organizacijų (švediškai „nation“). Organizacijose dirbantys studentai rengia kolegoms priešpiečius, pietus, diskotekas, vakarėlius. Jie patys verda, kepa, pilsto alų, plaka kokteilius, dirba rūbinėje ir po to viską sutvarko. Kiekvieną savaitgalį organizacijos atidaro savo naktinį klubą, tačiau pagal įstatymą antrą valandą turi visi išsiskirstyti. Kadangi Švedijoje galioja „sausasis įstatymas“, alus čia labai brangus. Pigiausiai geria studentai, tačiau ir 0,33 litro alaus butelis kainuoja net 6-8 litus. Puslitris pilstomo – 10 litų, o mieste be 20 litų bare bokalo neišlenksi. Dažnas studentas savaitgaliais plaukia į Kopenhagą nusipirkti dėžę pigesnio alaus. Dirbantys per diskoteką alų gali gerti nemokamai, tačiau koordinaciją vis dėlto turi išlaikyti. Po antros valandos nakties, kai visi išsiskirsto ir išvalomos patalpos, dirbusieji gaminasi naktipiečius, geria stipresnius gėrimus ir dainuoja iki pat ryto.
Dvylika aukštojo mokslo institucijų formaliai susijungė ir dalyvauja Oresundo universiteto programoje. Jų tikslas yra galingas informacijos centras, kuris pakeltų mokslo ir mokymo kokybę bei efektyvumą regione. Šis universitetas remiasi tinklo technologijų panaudojimu tam, kad, nepaisydamas geografinių, laiko ir institucinių barjerų, sukurtų tyrimo bei mokymo centrus. Informacinių technologijų naudojimas leidžia mokslininkams bendrauti per sąsiaurį, leidžia kurti nuotolinio mokymo centrus ir skleisti iš universitetų informaciją į verslo bei pramonės sritis. Didžiausių mokslinių laimėjimų Šiaurės šalyse pasiekia Oresundo regiono universitetai. Pagal mokslinių rezultatų ir laimėjimų skaičių – publikuotus straipsnius, Oresundo regionas yra ketvirtas po Londono, Paryžiaus ir Maskvos. (Chr. Wichmann Matthiessen: Oresundsregionens forskningsprofil seet i et internationalt perspektiv,1997, kovas.) egione įsteigta daug žymių mokslo parkų, kurie pritraukia nemažai stambių investuotojų. Pavyzdžiui, CAT (Centre of Advanced Technologies – Modernių technologijų centras) Danijoje, įkurtas Danijos technikos universiteto kartu su Roskildės universitetu. Šio parko tikslas yra su ekonomikos pažanga suderinti mokslininkų ir studentų pasiekimus. Horsholme esantis Danijos mokslo parkas veikia kaip Naujovių centras, pagelbėjantis aukštųjų technologijų (high-tech) bendrovėms. Kopenhagoje esantis Symbionas padeda naujoms, orientuotoms į žinias bei technologijas bendrovėms. Švedijoje, Malmėje ir Lunde, įkurtas IDEON – mokslo ir technologijų parkas jungia 120 bendrovių, atliekančių tyrimus kartu su universitetų mokslininkais ir studentais, o „Teknocenter“ yra viena iš pagrindinių vietų, kur sparčiai auga „sužinok kaip“ (know-how) firmos. Kultūra Ekonomika ir mokslas yra kultūros pagrindas. Sakoma, jog skandinavų ekonominė jėga slypi protestantiškame tikėjime. Švedija ir Danija turi gilias, vikingų laikus siekiančias kultūros tradicijas. Vien Oresundo regione yra suskaičiuojamos 563 bažnyčios, išlikusios nuo viduramžių. Palyginti mažame plote yra didelė muziejų ir galerijų koncentracija (107). Roskildės roko festivalis, didžiausias Europoje, pritraukia minias jaunimo, o Kopenhagos džiazo renginys – begalę muzikantų ir vyresniojo amžiaus klausytojų. Regione daug teatrų – net 61. Bibliotekų skaičius viename kvadratiniame kilometre – vienas iš didžiausių Europoje. Bibliotekos moderniai įrengtos – knygas išduoda ir priima automatai. Jų paslaugos nemokamai suteikiamos tiek turistams, tiek vietiniams gyventojams.