Filosofijos padrindai

1. Galimos filosofijos apibrėžtys
Filosofija – disciplina, kurios apimtis labai plati, o sąvokos labai bendros, teikiančios pasaulio visumos vaizdą. Tai taip pat grįžimas prie ištakų. Ji padeda atskleisti žmoniškosios prigimties gelmes. Apibrėžimų, kas yra filosofija, yra tikriausiai tiek pat, kiek ir pačių filosofų.
Iš pradžių filosofijos sąvoka taikyta iš antikinės Graikijos kilusiai mąstymo tradicijai. Šiuo metu filosofija vadinamas ir Azijos mąstymo sistemos (vadinama Rytų filosofija, kurios dažnai susijusios su religiniais įsitikinimais).
Moderniaisiais laikais paplito filosofijos apibūdinimas 4 pagrindiniais klausimais:
1. Ką aš turiu daryti?
2. Ką aš turiu žiinoti?
3. Ko aš galiu tikėtis?
4. Kas yra žmogus?
K. Jaspersas teigia, kad „iš filosofijos laukiama nepaprastų atradimų arba ji abejingai atmetama kaip mąstymo būdas, neturinti objekto. Į ją žiūrima su baiminga pagarba, kaip į reikšmingas nepaprastų žmonių pastangas, arba ji niekinama kaip niekam bereikalingos svajotojų išmonės.“
Pats žodis „filosofija“ yra kilęs iš graikų kalbos, reiškia meilę išminčiai. Šį žodį išrado Pitagoras.
Filosofija taip pat yra susijusi su teisybės ieškojimu, tikrosios Tiesos ieškojimu, o „tiesa žmogui yra tai, kas žmogumi daro“ (Egziuperi). Pasak Sokrato, filosofija kritiškai analizuoja realybę. Filosofija – ne mokslas. Filosofija nesiremia empiriniais tyrimais, nesinaudoja matematiniais skaičiavimais. Didesnę reikšmę teikia apmąstymas.
Filosofijai svarbu ne klausimai, o atsakymai. Kiekvienas atsakymas virsta nauju klausimu.
Filosofijos branduolys – istorijos eigoje vis atsinaujinančios problemos.
Filosofijos esmė – ne tiesos žinojimas, o tiesos ieškojimas.
Taigi filosofija ne

egali būti vienareikšmiškai apibūdinta. Ji apima daugelį mūsų gyvenimo sričių ir visada yra su mumis.

6. Ontologijos, gnoseologijos ir prakseologijos dalykas.
Atskiros filosofinės doktrinos išplėtodavo tas didžiulio filosofinio objekto dalis, kurias manė esant reikšmingiausias. Jau 4 a.pr.Kr. filosofija buvo suskirstyta į 3 dalis:
1. ONTOLOGIJA – (metafizika), būties filosofija, apima mokslą apie gamtą, sielą, Dievą, arba kosmologija, psichologija, teologija. Ji mėgina ištirti būties buvimo būdus ir pakopas. Kiekvienas būties sluoksnis turi savo ypatingas kategorijas. Būtis – tai, kas neatsiranda ir neišnyksta.
2. GNOSEOLOGIJA – epistemologija, pažinimo filosofija. Skyla i 2 dalis: į pažinimo teoriją ir pažinimo kritiką. Žmogus pažįsta pasaulį juslėmis, žinojimas yra per pojūčius, įgyto pažinimo turinys. Pažinimas – subjektyvus.
3. PRAKSEOLOGIJA – praktinė filosofija. Iš žinių siekimo sekantis sąmoningas gėrio troškimas.

8. Filosofijos ir mokslo sąveika
Atsiradęs mokslas tampa labai autoritetingu pažinimo būdu ir civilizacijos evvoliucijos pagrindine jėga.
Žinios vadinamos mokslinėmis, turi vieną bendrą požymį: jos gaunamos empirinio stebėjimo būdu ir patvirtintos eksperimentu. Mokslininkai nepolitikuoja, nemistifikuoja, nefilosofuoja, o tyrinėja.
Mokslo specifiškumą atskleidžia mokslų kvalifikacija, nes žodis mokslas yra bendra sąvoka tų tikrovės pažinimo sričių, kurias galima tyrinėti empriškai. Sudėtinga mokslo struktūra klasifikuojama įvairiai. Pvz. Tikslieji ir humanitariniai, nomotetiniai (ieškantys dėsnių) ir ideografiniai (fiksuojantys faktus), realieji ir formalieji (tyrinėjantys abstrakcijas).
Mokslo ir filosofijos takoskyrą įtikinamai parodo lietuvių filosofas A. Maceina. Knygoje „filosofijos kilmė ir pramė“ filosofas teigia, kad ne

ei vienas mokslas neieško dalykų esmės, nes mokslo metodais tos esmės ir neįmanoma rasti. Dėl to mokslininkai niekada neklausia, „kas yra kas“. Jeigu mokslininkas imtų samprotauti, kas yra mokslas, tai reikštų, kad jis nutraukė savo tyrinėjimus ir pradėjo filosofuoti.
Mokslininkui rūpi, kaip tikrovė reiškiasi, t.y. kaip kūnai juda, kaip gyvybė dauginasi, kaip jungiasi medžiagos ir t.t. Tik filosofijai rūpi dalykų esmė, todėl nėra ir negli būti esmių mokslo. Esmės paieška – filosofijos uždavinys. Jeigu, tarkime, tai kada nors pavyktų (eksperimentiškai būtų aptikta būties prasmė), tai reikštų filosofijos pabaigą.
Maceina sako, kad filosofas ir filosofijos žinovas yra skirtingi dalykai. Filosofas yra tas, kuris sukuria filosofiją, o filosofijos žinovas yra tas, kuris tyrinėja atskirų filosofų kūrybą, filosofijos kryptis, atmainas ar atskiras filosofavimo epochas. Taigi žmogus, tyrinėjantis filosofų kūrybą, yra mokslininkas, o ne filosofas.
Mokslo ir filosofijos skirtybes rodo ne tik pats mokslo ar filosofo darbo pobūdis (pirmasis tyrinėja, o antrasis tik mąsto), bet ir darbo rezultatai. Filosofai visada yra savo tiesų, savo atradimų autoriai, o mokslininkai nėra ir negli būti savo rastų tiesų (dėsnių ar faktų) autoriai. Be to, mokslo tiesos yra priimtinos (jeigu jos yra įrodytos) visiems žmonėms, o to nėra ir negali būti su filosofinėmis tiesomis. Žmogus filosofines tiesas priima ar ne
epriima tik laisvai apsisprendęs, o nepripažinti Niutono atrasto ir aprašyto traukos dėsnio būtų tiesiog kvaila.

9.Mileto mokykla
Pirmasis Europos filosofas buvo Talis iš Mileto (645 – 547 m. pr. Kr.).
Talis vienas pirmųjų suabejojo mitų teiginiais ir paklausė, iš kur pasaulio daiktų įvairovė ir iš kur pasaulio daiktų pradžia. Čia kalbama apie daiktų paradą, t.y. dalyką, iš kurio šie daiktai atsiranda ir į kurį grįžta daiktams sunykus. Tačiau Talis „prado“ sąvokos dar nevartojo, jis vartojo žodį „pradžia“.
Pirmasis filosofinis klausimas buvo pasaulio ir daiktų „pradžios“ klausimas. Talis iškelia racionalią hipotezę, kad pasaulio ir daiktų pradas yra vanduo. Kartu tai yra ir pasaulio vieningumo idėjos pagrindimas: visko pradžia ir pabaiga yra tas pats vanduo. Tai taip reiškia, kad niekas iš nieko neatsiranda ir į nieką nepavirsta. Nuo Talio samprotavimo laikų pasaulio vieningumo idėja jau niekada neišnyko iš filosofų akiračio.
Mileto mokykla pavadintai teorijai priklauso dar du seniausieji graikų filosofai – Anaksimadras ir Anaksimenas.
Anaksimandras, palyginti su Taliu, filosofinę kalba praturtina. Būtent jis primasis kalba tiesiogiai ne apie „pradžią“, o apie „pradą“ – „arche“. Šiuo pradu Anaksimandras vadina „apeironą“ (gr. Apeigon – begalybė), t.y. kažką neapibrėžtą, begalinį, beribį. Anaksimandro „apeironas“ visai artimas filosofinei kategorijai „materija“, kuri ir dabar suprantama kaip tai, kas neapibrėžta ir tėra detalių ir medžiagų šaltinis. Apeironas amžinas ir ne

esunaikinamas. Judėdamas ir išskirdamas priešybes, pvz. Karštį ir šaltį, drėgmę ir sausrą – jis suformuoja ir pasaulį su visa jo įvairove. Tai jau ir evoliucijos teorijos pradmenys.
Nors Anaksimenas buvo Anaksimandro mokinys, tačiau jis genealios savo mokytojo idėjos nepriėmė. Jo nuomone, visatos ir daiktų pradas yra oras. Vis kiti daiktai – oro sutirštėjimo ir išretėjimo rezultatas. Siela susideda iš oro, o ugnis – išretėjęs oras.
Mileto mokyklos filosofai vadinami natūrfilosofais, nes filosofavo apie gamtą, tačiau šių filosofų vaidmuo filosofijos ir mokslo istorijai svarbus ne tik dėl atradimų,m kiek dėl ieškojimų, nes jie primieji atmetė mitologinį pasaulio aiškinimą. Jų pateikti klausimai ir atsakymai buvo akstinas tolesniems samprotavimams.
494 m. pr Kr. Persai Miletą sugriovė, ir mokykla nebeatsigavo.

10. Herakleito dialektika
Herakleitas (540-480 m. pr.Kr.), kaip ir miletiečiai, mąsto apie kosmoso ir daiktų pradą, tačiau pažengė kur kas toliau. Herakleitui pradas (arche) yra ugnis, tačiau filosofijos istorikai šiame prade mato kitokią prasmę negu vandenyje, ore ar neapibrėžtame apeirone, nes ugnis neturi jokio substancinio pastovumo. Dėl to pasaulis Herakleito akimis yra nuolatinis vyksmas, nenutrūkstantis procesas, pasireiškiantis kaip amžinas tapsmas ir amžina žūtis. Taigi pasaulis panašus į degantį laužą: ugnis atsiranda lauže degant malkoms, todėl visa, kas nauja, gimsta kam nors mirus. Nieko pastovaus nėra išskyrus amžiną kitimą. O kitimas yra amžinas judėjimas.
Taigi Herakleitas yra priešybių vienybės ir kovos , taip pat lotoso – neįveikiamos kosminės tvarkos (lemties) – idėjos pradininkas.
Tokį dialektinį herakleito mąstymą naujaisiais laikais ypač vertino G. Hegelis, o hipotezė apie pasaulio ugnies ciklus dar nei įrodyta, nei paneigta.

11. Pitagoro idealizmas
Į savo amžininkus pitagorininkai panašūs tik tiek, kad kalba apie visatos ir daiktų pradą, tačiau išsiskiria tuo, kad jų pradas nefiksuojamas empiriškai, nes tai – abstraktūs skaičiai. Tokią išvadą padarė Pitagoras ir jo sekėjai tyrinėdami matematika ir muziką: stygų skirtingų garsų priežastį galima paaiškinti matematiškai, vadinasi, ir visą pasaulėtvarką galia paaiškinti matematiškai, o visus daiktus suprasti kaip skaičių struktūras. Visa ko pradžia – vienetas.
Pitagorininkų idėjų interpretatoriai tvirtina, kad jų skaičiai turi ir formas, t.y. skaičius aiškina geometriškai.
Tačiau pitagorininkai pripažino ir 4 materialius pradus – ugnį, orą, vandenį ir žemę, kuriuos žymi skaičius 4. Skaičius valdo viską. Kadangi skaičius yra abstraktus dalykas, mintis už jutimus yra kilnesnė, o minties objektai – realesni.
Pitagorininkai nustatė, Žemės apvalumą, jos taisyklingą ir reguliarų judėjimą. Žemė juda apie savo ašį ir skrieja apie planetų idealųjį centrą.
Pitagorininkai taip pat reikšmingi sielos teorija. Siela nekūniška ir egzistuoja atskirai nuo kūno, ji gali jungtis su kiekvienu kūnu (augalu, gyvuliu), ji patvaresnė už kūną, tobulesnė.
Taigi gyvenimas yra kančia, o sielos įsikūnijimai – nelaimė. Nepagydomos sielos nutrenkiamos į pragarą.

12. Elėjos mokyklos filosofija
Elėjiečių pažiūros priešingos Herakleito pažiūroms. Elėjiečiai – italikai. Svarbiausi iš jų buvo Ksenofanas, Parmenidas, Zenonas, Melisas.
Ksenofanas laikomas mokyklos pirmtaku. Kai kurie filosofijos istorikai Ksenofaną laiko pirmuoju tikru Graikijos metafiziku, nes kategoriją „būtis“ jis paverčia filosofine ir pamatine visiems laikams. Ksenofanui pradai – žemė ir vanduo. Taigi pasaulis vieningas, o pradų judėjimas ir kitimas pasaulio viduje nesukuria nieko nauja. Vadinasi, pati būtis yra amžina ir nekintanti. Pasaulis nėra niekieno sukurtas, nes apie dievą mes nieko nežinome ir negalime žinoti. Daugybė dievų yra žmonių nuomonės rezultatas. Tačiau Ksenofanas kalba apie Dievą. Dievo esmė skiriasi nuo žmonių esmės. Ksenofano Dievas yra vienas ir yra rutulio formos, t.y. beribis ir begalinis, todėl būtis yra visur ta pati ir viena. Iš esmės tai kosmosas, be kurio nieko daugiau ir nėra. Tik kosmosui nebūdintas atsiradimas ir žuvimas, ir jis nepanašus į mirtinguosius. Dievo esmė – rimtis. Taigi Dievas – nekintantis pasaulio vieningumas, tačiau jis viską supranta ir viską girdi, o pasaulį valdo mintimis.
Parmenidas – Ksenofano mokinys, iš elėjiečių jis žymiausias. Parmenidas rutulioja Ksenofano idėją apie būties amžinumą ir nekintamumą. Jokių priešybių būtyje nėra, nes ji neturi dalių. Dalys reikštų būties nutrūkstamumą. Ir Parmenino būtis yra rutulio formos, kuri sunkiai įsivaizduojama.
Būtis yra amžina, vadinasi, jai priklauso tik tai, kas neatsiranda ir neišnyksta. Kadangi būtyje niekas neatsiranda ir neišnyksta, nėra jokio judėjimo, nėra jokios nebūties. Apie nebūtį net mąstyti negalima, nes neįmanoma mąstyti apie tai, ko nėra. Būtis yra viena ir visur.
Idėją apie būties rimtį, judėjimo ir kitimo negalimumą atkakliai gynė Parmenido mokinys Zenonas. Jis pirmasis savo mintis reiškė ginčo forma. Būtis, pasak Zenono, neprieštaringa, o pripažinę daiktų aibę ir judėjimą, patenkame į prieštaravimus.
Svarbiausias elėjiečių nuopelnas filosofijai yra būties vientisumo ir pastovumo įrodinėjimas grynuoju protu, jusliuką pasaulį pripažįstant tik regimybe.

13. Platono objektyviojo idealizmo esmė
Platonas sukūrė ištisą filosofinę sistemą.
386 m. Platonas įkūrė Akademiją Atėnuose. Platonas taip pat yra pirmas graikų filosofas, kurio kūryba išliko iki šių dienų.
Visas Platono filosofinis palikimas darė įtaką vėleniam filosofavimui, tačiau reikšmingiausią ir įspūdingiausią jo filosofijos dalį sudaro būties teorija, kurios branduolį istorikai dažniausiai vadina idėjų teorija.
Aiškinantis „idėjų teoriją“, svarbiausia yra įsidėmėti, kad pagrindinis šios teorijos leitmotyvas, t.y. pagrindinis dialogų turinio elementas, yra toks: materialūs daiktai, kurie yra prieinami pojūčiams, nėra būtis, tai tik panašu į būtį, būties „šešėliai“, o pati būtis yra tik tai, kas nematoma ir negirdima, vadinasi, nematerialu, dvasiška ir prieinama tik protui, grynajam mąstymui, operuojančiam taip pat nematerialiais dalykais – sąvokomis. Dėl šios minties Platonas vaidinamas objektyviuoju idealistu, nes šis „tikrosios būties“ nematerialės, t.y. idealus, pasaulis, yra amžinas, taigi niekieno nesukurtas ir nuo niekieno nepriklausomas – objektyvus.
Platonas savo teorijoje idėjomis vadina ir mintis, ir sąvokas, tačiau pagrindine prasme „idėja“ yra savotiška bekūnė formuotė, provaizdis arba pirmavaizdis, kuris tam tikrame mistiniame, t.y. antgamtiniame, pasaulyje yra kaip tobulas visų daiktų modelis, grynoji visų daiktų esmė. Ji amžina ir nekintanti, neturinti dalių ir nesunaikinama. Kadangi ji bekūnė, todėl pajūčiams ir neprieinama. Kaip ši tobula idėja, vienintelė ir nepakartojama, materialių daiktų provaizdis, atrodo, galima sužinoti tik po mirties, kai žmogaus siela, kuri yra žmogaus kūno idėja, nukeliauja į tą nepaprastai šviesų idėjų pasaulį.
Būties, t.y. idėjų pasaulio, tikslas yra gėris ir grožis. Taigi gėrio ir grožio idėjos yra idėjų pasaulio pavaldumo viršūnėje. Jos dalyvauja visuose daiktuose. Šis dalyvavimas ir pavaldumas yra būties ir regimo pasaulio vieningumas. Taigi vieningumas yra kas nors toks, kuris pats nėra būtis,, bet yra dar aukščiau už būtį. Galima tik spėti, kad vieningumas yra tarsi jėga, garantuojanti atskirų idėjų buvimą ir tarpusavio priklausomybę. Kadangi vieningumas yra net anapus būties, todėl jis nepasiekiamas net protui, o apie jį galima pasakyti tik tiek, kad jis „yra“, bet „nesireiškia“. Ši Platono mintis vėliau buvo pavadinta „transcendentiškumo“ sąvoka.
Šiaip ar taip, jungdamasi su medžiaga, idėja yra kuriantysis pradas: planas, modelis, pats kūrimo aktas ir net atlikėjas.
Taigi daiktą, tokį, koks jis yra, sudaro ne pasyvi ir pati nieko negalinti medžiaga, bet idėja. Dėl to ir daikto esmė nėra pats daiktas, bet jo idėja. Esmė visada yra aukščiau už daiktą. Be to, ji amžina, nes buvo, yra ir bus.
Kokia Platono „idėjų teorijos“ prasmė šiandien?
Pirma, nuo Platono laikų pasaulis buvo padalytas į materialų, t.y. kūnišką, ir nematerialų, t.y. dvasišką. Pati filosofija yra dvasinis reiškinys, nes žmogaus kūnas filosofijos ‚vartoti‘ negali.
Antra, sunku paneigti, kad dalyko esmę sudaro idėja. Tačiau sunku įrodyti, kad gamtos dalykus kas nors sugalvojo. Juk ir pats Platonas Visybės surengimą, taip, kaip jis aprašo, telaiko tikėtinu, o ne įrodytu.

14. Aristotelio metafizikos esmė
Aristotelis nebuvo pirmasis filosofas, tačiau jis buvo pirmasis, mėginęs sukurti enciklopedinę savo pirmtakų žinojimo sistemą. Taigi Aristotelis buvo ir filosofas, ir pirmasis filosofijos mokslininkas – filosofijos istorikas.
Aristotelis paneigia platoniškąją bendrybės sampratą teigdamas, kad bendrybė (daiktų rūšinė idėja) negalima kaip savarankiška esmė. Pasak Aristotelio, būties pagrindas yra ne bendrybė, rūšinė idėja, bet atskirybė (atskiras daiktas).
Vadovaudamasis sveiku protu Aristotelis nusprendžia, kad tikroji būtis – realūs daiktai. Patys realūs daiktai – tai substancijos, arba esmės.
Daikto esmė visada yra pačiame daikte, ir viskas pasaulyje yra realizuota esmė, t.y. įgijusi formą (morphe) materija (hyle). Nuo šių graikiškų žodžių filosofijos istorikai Aristotelio būties teoriją (metafiziką) kartais vadina hilomorfizmu.
Keturi elementai – ugnis, oras, vanduo ir žemė yra tarpinė grandis tarp chaotiškos ir juslėmis neprieinamos „pirminės materijos“ bei daiktų.
Teigdamas, kad būties esmė ir yra pats daiktas, t.y. įgijusi formą materija, Aristotelis teigia, kad nei formų, nei materijos niekas nesukūrė. Iš to išplaukia, kad būdama aktyvi, pati forma gali būti nepriklausoma nuo materijos.
Aristotelio žodžiais tariant, kiekviena priežastis turi savo priežastį.
Svarbi būties teorijos sudedamoji dalis yra Aristotelio kategorijų teorija. Kategorijoms (10) Aristotelis suteikia dvejopą prasmę: ontologinę, t.y. būties buvimo, ir teiginių apie daiktus.
Žmoguje kūno forma yra siela. Aristotelis kategoriškai atmeta sielų persikūnijimą. Sielas turi visi gyvi organizmai, tačiau jos yra skirtingų lygių. Žemiausią sielos pakopą turi augalai. Tokios augalinės sielos funkcija – maitinti ir daugintis. Gyvūnų sielos jau dvipakopės, t.y. be augalinės dalies, turi ir jausminę, aistringą. Žmoguje reiškiasi dar ir trečioji dalis – protaujančioji. Kadangi Dievo esmė yra protas, tai ir yra protingoji sielos dalis – nemirtina. Vadinasi, dvi pirmosios žmogaus sielos dalys miršta kartu su kūnu, o trečioji – protingoji sielos dalis, po mirties nebėra asmenybė.
Aristotelio metafizika dėl nepalankių socialinių sąlygų kurį laiką buvo pamiršta.

15. Aurelijus Augustinas – krikščioniškosios filosofijos pradininkas
Aurelijus Augustinas (354-430)yra viduramžių filosofas. Viduramžiais vakarų Europoje vienintelė, viešpatavusi ištisą tūkstantmetį filosofija buvo krikščioniškoji. Filosofija, nes krikščionybė ir bažnyčia tampa vieninteliu dvasinio gyvenimo šaltiniu. Kitokios krypties filosofijos mokyklos buvo uždraustos. Svarbiausias bažnyčios uždavinys visą šį laikotarpį buvo įtvirtinti ir palaikyti tikėjimą. Tikėjimas paskelbiamas aukščiau už žinojimą. Vadinasi, filosofija imama derinti su tikėjimo dogmomis ir tampa teologijos „tarnaite“. Istorikai pirmąją krikščionybės filosofiją pavadino patristika, kadangi beveik visi protinio darbo žmonės buvo dvasininkai, t.y. bažnyčios tėvai. Taigi Aurelijus Augustinas – žymiausias patristikos filosofas, kurio įtaka buvo didžiulė, o kai kurios jo idėjos yra aktualios iki šiol. Filosofas apsikrikštyja ir tampa katališkuoju ideologu būdamas 33 metų.
· Aurelijaus Augustino filosofija yra sukrikščionintas platonizmas. Filosofui pagrindinė mąstymo kategorija yra Dievas. Tik Dievas yra tikroji ir aukščiausioji būtis, tik jo būtis yra imanentiška (savaiminė) ir amžina. Dievas – nematerialinis Absoliutas, t.y. toks, kokį jį vaizduoja Šveno Rašto knygos.
· Pasak Augustino, visas pasaulis Dievo yra suskurtas tobulai per trumpą laiką tik Dievui panorėjus, t.y. gera Dievo valia, iš absoliučios nebūties – iš nieko. Dievas ne tik sukūrė pasaulį iš absoliutaus nieko, bet paskui nuolat jį saugojo ir kūrė toliau. Pats savaime pasaulis neegzistuoja. Jis išnyktų, jei Dievas nuo jo nusigręžtų. Kūrinyje „Apie Dievo valstybę“ Augustinas Visybės dualumą mato ne „idėjų“ ir „daiktų“ pasaulyje, bet anapusiniame dieviškajame pasaulyje ir Dievo suskurtame daiktškajame pasaulyje. Nematerialės Dievas sukūrė tik anglus ir žmonių sielas, kurios gimstant jungiasi su kūnais. Dėjos, t.y. daiktų provaizdžiai, nėra savarankiškos bekūnės formuotės, tai Dievo mintys. Tos mintys (idėjos) tobulos ir amžinos pačiame Dieve, o sukurti daiktai dėl jų nematerialumo nevobuli ir laikini dalykai.
· Filosofijos istorikų požiūriu, filosofiškiausia Augustino amžinybės ir laiko koncepcija. Filosofas ėmėsi jos norėdamas atsakyti į naivių žmonių klausinėjimus – ką veikė dievas iki pasaulio sukūrimo. Šios koncepcijos turinį sudaro 2 momentai:
1. laikas yra suskurtas kartu su praeinančių, t.y. laikinų daiktų pasauliu ir išnyks kartu su paskutiniu teismu.
2. objektyvaus laiko nėra.
Laikas ir sukurtas daiktų pasaulis atsiranda kartu. Pats Dievas laiku nematuojamas, nes jis amžinas. Taigi „amžinybė“ ir laikas – ne tas pats. Laikas turi savo atkarpas, o amžinybė dalių neturi. Dievas – „amžinoji dabartis“. Laikas egzistuoja tik žmogaus prote: praeitis sutampa su atmintimi, o ateitis su laukimu. Taigi, pasak Augustino, sakyti, kad yra būtasis, esamasis ir būsimasis laikai – neteisinga, nes sąmonėje iš esmės yra tik praėjusių laikų dabartis. Augustinas taip ir neatsakė, kas yra laikas, o jo samprotavimai, kad laikas tėra mąstymo priemon, vadinami kraštutiniu subjektyvizmu.
Taigi visu tuo remiantis galima teigti, jog A.A. yra krikščioniškosios filosofijos pradininkas.

16. Jono Škoto Eriugenos panteizmas
Jonas Škotas Eriugena – airis, neoplatonikas, panteistas. Nebuvo dvasininku. Jis buvo vienas to meto mąstytojų, nepabijojęs sprendžiant iškilusius klausimus pirmenybę teikti protui, o ne tikėjimui, sakydamas, kad autoritetai kyla iš proto, o protas niekada neatsiranda iš autoriteto. Šio filosofo pažiūras bažnyčia pasmerkė.
· Škotas imasi spręsti Dievo santykio su pasauliu problemą. Bažnyčiai jis nusikalto dėl to, kad šį klausimą išsprendė savaip interpretuodamas. Filosofo žodžiais tariant, visa, kas yra ir ko nėra. Lotynu kalba vadinama „natura“ (gr. Physis, liet. Gamta). Taigi abstrakcija „natura“ sutampa su abstrakcija „Dievas“. Kaip žinoma, tokios pažiūros filosofų istorikų vadinamos panteizmu.
· Dievas yra visa ko pradžia, vidurys ir pabaiga. Taigi Dievas, pasak filosofo, yra visur ir egzistuoja kaip visybės esmė. Žmogaus protas Dievo būtį gali paaiškinti kaip keturias savarankiškas pakopas:
1. kurianti, bet nesukurta;
2. kurianti, tačiau pati sukurta;
3. sukurta, bet pati nekurianti;
4. nekurianti ir nesukurta;
Kurianti, bet nesukurta gamtos pakopa yra amžinasis dievas Tėvas, kuris yra slėpiningas, nes jo esmės niekas negali sužinoti. Pats Dievas to negali padaryti. Mes Dievo esmę galime suvokti mąstydami ne Jį patį, bet jo kūrinius, nes matomi daiktai turi savo priešybes, o Dievui tai nebūdinga. Iš daiktų tvarkos mes suvokiame Dievo išmintį, iš jų judėjimo – Dievo gyvenimą. Dievo būtis yra Tėvas, išmintis – Sūnus, gyvenimas – Šv. Dvasia. Dievas Tėvas sukuria antrąją kuriančiąją gamtos pakopą. Škotas teigia, kad daiktų pirmavaizdžiai, t.y. platoniškosios amžinos idėjos, reiškia amžinai kuriantįjį dievišką protą, kurį krikščionija supranta kaip Sūnų. Tas protas reiškiasi kaip daiktų giminės ir rūšys.
Trečioji, suskurta, bet nekurianti, gantos pakopa yra konkrečių juslinių daiktų aibė erdvėje ir laike. Dieviškosios būties dauginimasis šioje pakopoje pasiekia kraštutinę ribą. Daiktiškieji kūriniai nėra tai, kas skirtinga nuo Dievo, nes jie reiškiasi nematomu būdu. „Niekas“ apie kurį kalba krikščionys, nėra absoliuti nebūtis, o pats nepažinusis, slėpiningas, transcendentiškas Dievas. Tuo tarpu nebūčiai priklauso tik protui neprieinami daiktai ir nuodėmė, nes pastarojoje nėra dieviškojo prado.
Trečioji gamtos pakopa: gamtos daiktai grįžta į savo dieviškąjį pagrindą. Taigi grįžimas atgal į save yra gamtos kūrimo pabaiga ir tikslas. Daiktai sugrįžta į „nekuriančią ir nesukurtą“ pakopą – tą patį Dievą, nuo kurio viskas ir prasidėjo.
Jonas Škotas yra laikomas naujo filosofavimo būdo, t.y. scholastikos pradininku. Ryškiausias to laikotarpio filosofas – Tomas Akvinietis.

17. Tomas Akvinietis – scholastinės filosofijos viršūnė. Dievo buvimo įrodymai.
Tomas Akvinietis – žymiausias viduramžių scholastas, kuriam būdingi visi išvardinti scholastikos požymiai. Neabejotinas ir jo, kaip mąstytojo, talentas. Per trumpą laiką savo gyvenimą Tomas, kaip filosofas ir teologas, parašė daugybę darbų įvairiausiais klausimais (metafizikos, gnoseologijos, antropologijos, teisės, politikos ir t.t.). Žymiausi jo darbai – „teologijos sąvadas“ ir „Sąvadas prieš pagonis“.
· Visa būtis yra substancijų, t.y. individualių daiktų aibė. Tomas Akvinietis teigė, kad kiekviena individuali būtybė susideda iš esmės ir būties. Nei viename Dievo kūrinyje esmė ir būtis nesutampa, nes kūrinys tik dalyvauja būtyje. Taigi kūrinys yra tik esmė, būtį gavusi Dievo valia. Vadinasi, kiekvieno daikto esmę išreiškia ne jo individualybė, o giminės savybės, nes daikto esmė išlieka ir jam pražuvus. Daiktų būtį lemia įvairūs veiksniai, atsitiktinumai, o ne absoliutus būtinumas kaip Dieve. Dėl to esmė ir dalijasi į „substanciją“ ir „akcidenciją“. Akcidencijos, t.y. kiekybė, kokybė, santykis, vieta, laikas ir t.t., yra substancijos apibūdinimas. Vienintelė būtis, kurioje esmė ir būtis sutampa, yra Dievas. Jis vienintelis ir yra visų daiktų priežastis ir tikslas – kaip tobulinusias gėris.
· Visi daiktai yra įgijusi formą materija. Forma ir yra būties esmė ir turinys> Materija atsiranda po pasaulio kūrimo akto. Dievas, sukūręs pasaulį iš absoliutaus nieko, savo kūrinį nulta valdo.
· Dievas turėjo aibę galimybių, tačiau realizavo būtent tą, kuri yra suskurta. Kūrinys, t.y. visa tikrovė, yra hierarchiškas ir tarpusavyje sąlygotas. Žemiausioji pakopa yra negyvoji gamta. Virš jos išsidėstę augalai, kurių vidinė jėga juos augina ir daugina. Dar aukštesnė pakopa yra gyvūnai, kurie sugeba jausti, tačiau neturi proto. Iš pastarosios pakopos iškyla aukščiausia regimojo pasaulio pakopa – žmonės, kurie, turėdami protingą sielą, yra tarsi pereinamoji grandis į grynai dvasinę, t.y. antgamtinę sferą. Dar aukštesnė Dievo kūrinių pakopa yra angelai, tarp kurių yra sava hierarchija. Tobulinusia būties pakopa yra Dievas.
Dievo buvimo įrodymai:
Dievo buvimo būtinumą Tomas Akvinietis įrodinėja prigimties teologijoje Dievo sąvoka – tobulinusia, nes mūsų protas nieko sugalvoti ir negali. Taigi pati sąvoka „Dievas“ duoda žinių apie tokio dalyko kaip Dievo buvimą. Pasak Tomo Akviniečio, antologinis dievo buvimo įrodymas neįmanomas, nes mes, žmonės, negalime Dievo esmės pažinti naiviam ir neišprususiam žmogui pakanka aklo tikėjimo, tačiau protingam ir mąstančiam to nepakanka. Kadangi Dievi buvimo neįmanoma įrodyti tiesiogiai iš jo esmės, tai galima padaryti netiesiogiai, aptinkant ir „Dievo“ sąvokos požymius Dievo kūriniuose, nes šie kūriniai yra begalinio Dievo tobulumo dalelytė. Kaip teigė filosofas, keliai, vedantys į Dievo buvimą, yra 5. Jie paremti Aristotelio „pirmojo postūmio koncepcija“.
1. būdas remiasi judėjimo samprata: visa, kas juda, yra judinama kieno nors kito, nes neįmanoma, kad kas nors būtų ir judantis, ir judinamas. Taigi kiekvieną judantį daiktą judina kas nors kitas. Tas judintojas yra Dievas.
2. būdu Dievo buvimas įrodomas veikiančios priežasties sutapimu: visada yra veikiančių priežasčių aibė. Tačiau negali būti, kad daiktas, būtų pats save veikianti priežastis, nes tokiu atveju jis turėtų būti anksčiau už save patį, o tai yra neįmanoma. Ta priežastis negali būti niekas kitas išskyrus Dievą.
3. būdas – aiškinamas galimybės ir būtinumo sąvoka. Daugybė daiktų gali būti ir nebūti, tačiau tokia galimybė gali sudaryti sąlygas visiškai išnykti. Bet taip nėra, nes būtis, iš kurios daiktai atsiranda, akivaizdi. Būtinų dalykų priežastys nėra begalinės, nes turi būti kas nors savaime, o ne dėl kokios nors priežasties. Ta savaime, o kartu ir kitų dalykų pirminė, priežastis ir yra Dievas.
4. būdas išplaukia iš skirtingų raiškos laipsnių, kurie pastebimi daiktuose, supratimo: kai kurie dalykai pasižymi aukščiausiu teisingumu, kilnumu ir t.t., t.y. aukščiausia būties raiška. Aukščiausių raiškos laipsnių savybėmis pasižymintys dalykai yra tų savybių priežastis, vadinasi, yra tai, kas pasireiškia kaip visų egzistuojančių dalykų gerumo ir tobulumo priežastis. Tai ir yra Dievas.
5. būdas – įrodymas daiktų valdymo samprata: gamtos kūnai, neturintys proto, priklauso nuo kieno nors tikslo. Patys daiktai nieko negali, vadinasi, jiems vadovauja kieno nors sąmoninga valia, tam tikra protinga būtybė, kuri yra visa, kas gamtoje egzistuoja, nukreipia į tam tikrą tikslą. Ta būtybė yra Dievas.
Taigi įrodžius Dievo buvimą, galima pateikti ir jo apibrėžimus:
· Dievas amžinas, nes jis nejudinamas;
· Jis nesuyra, nes neturi pasyvios potencijos (materijos);
· Jis neturi dalių, nes jis nėra kūnas;
· Dievas neturi lyties; Dievo negalima apibrėžti ir t.t.
· Šiandien Tomo Akviniečio filosofija yra vadinama tomizmu. Filosofas tebėra filosofiškųjų pažiūrų simbolis, į kurį lygiuojasi dabarties katališkoji filosofija – neotomizmas.

18. Renė Dekartas – naujųjų laikų filosofijos pradininkas – substancionalistas. Dievo buvimo įrodymai.
Renė Dekartas – prancūzų filosofas, fizikas ir matematikas, klasikinio racionalizmo filosofas. Dekartas laikomas vienu iš naujųjų amžių naujosios filosofijos pirmtakų. Jis pareikalavo pakeisti ankstesniąją filosofavimo tradiciją.
· Pagrindinė būties apibūdinimo sąvoka Dekartui yra substancija, kurią jis nusakė kitaip nei jo pirmtakai. Substancija – toks dalykas, kuris savo buvimu nereikalauja nieko kito, išskyrus jį patį (Aristoteliui substancija yra materijos ir formos junginys).
· Dekarto filosofiją mokslininkai vadina dualizmu, nes filosofas pripažįsta dvi visiškai skirtingas substancijas: kūnus (materiją), dvasias (sielas).
· Pasak Dekarto, kūnai ir sielos yra panašios į du laikrodžius, rodančius visiškai skirtingą laiką.
Siela yra nemateriali, nedaloma ir neerdviška, todėl ją gali tyrinėti tiktai metafizika, t.y. filosofija. Sielos pagrindinė savybė – mąstymas. Tuo tarpu substancija, kuri yra erdviška, kurią galima dalyti, yra kūnas (materija). Pagrindinė kūnų savybė yra tįsumas. Kadangi nekūniškas tįsumas yra neįmanomas, nėra jokios tuščios erdvės. Dekartas neigė, kad materijoje yra nedalomų dalelyčių atomų, todėl ir judėjimo šaltinis yra tai, kas anapus kūno.
· Dekartas nėra nuoseklus dualistas: tiek mąstančioji, tiek tįsioji substancijos nepripažįstamos substancijomis tikrąja to žodžio prasme, nes jos netobulos. Tobula substancija yra pirmųjų dviejų substancijų kūrėjas – Dievas. Dievas yra pats sau priežastis. Visa kita savo būtimi reikalauja Dievo, kuris savo nuolatine veikla išlaiko materijoje tiek judėjimo ir rimties, kiek įdėjo šito kurdamas pasaulį.
Dievo buvimo įrodymai:
1. Dievo sąvoka tobulinusia, nes mūsų protas nieko tobulesnio negali sugalvoti. Taigi sąvoka dievas mums suteikia žinių apie tokio dalyko kaip Dievas buvimą.
2. būdas pagrįstas žmonių nesugebėjimu suvokti begalybės, todėl tokios sąvokos autorius gali būti tik tos sąvokos kūrėjas – Dievas. Tik Dievas gali pateikti tokią idėją kaip begalybė. Abu įrodymai paremti mintimi, kad Dievo sąvoka yra paties Dievo mums žmonėms įdiegta prote. Dievo sąvoka mums yra įgimta.

19. Benediktas Spinoza – naujųjų laikų panteistas
Benediktas (Baruchas) Spinoza – žydų filosofas, gimęs ir dirbęs Olandijoje, už savo pažiūras persekiotas tiek judėjų, tiek krikščionių. Būties teorijoje Spinoza pasižymėjo kaip panteistas. Tai reiškia, kad Visybę (gamtą, kosmosą, pasaulį) sutapatino su Dievu. Dėl to religiniai fanatikai jį persekiojo už ateizmą ir religinę bei mokslinę laisvamanystę.
· Moksliškumo modelio ieškojo matematikoje ir taip susižavėjo šiomis idėjomis, kad pasaulį ėmė suprasti kaip matematinę sistemą, o savo pažiūras išdėstė „geometriniu būdu“ – apibrėžimais, teoremomis, aksiomomis.
· Kaip ir Dekartui, Spinozai pagrindinė išeities kategorija yra „substancija“, kuri tėra vienintelė ir vadinama gamta arba Dievu.
· Mąstymas ir kūniškumas nėra dvi savarankiškos substancijos, tai vienintelės substancijos, t.y. Dievo atributai (savybės, kuriomis Dievas apsireiškia).
· Pati subsantcija taip pat begalinė ir amžina, vadinasi, egzistuojanti ne laike, niekieno nesukurta ir dėl to esanti pačios savęs priežastis.
· Substancija – kurianti gamta, kuri yra daiktų – modusų –priežastis. Daiktas kaip modusas mąstomas kaip begalinės substancijos padarinys. Modusai yra ir amžinas judėjimas, ir amžina rimtis.
· Nors visi daiktai bent kiek dvasingi, tačiau esminis proto modusus – pažinimas – yra būdingas tik žmogui, turinčiam sielą – begalinio Dievo dalelytę. Kadangi dievas (Gamta) nėra asmuo, jis nieko nemyli ir niekam nejaučia neapykantos. Jo esmė – absoliutus abejingumas. Viskas atsiranda ne iš Dievo norų ar valios, o iš jo dėsningos esmės. Vadinasi, Dieve viskas yra fatališka (neišvengiama). Dieve nėra jokio atsitiktinumo, jokio tikslo.
·
20. Gotfrydo Vilhelmo Leibnico monadofogijos esmė
Leibnicas – naujųjų laikų filosofas, išradęs diferencialinį ir integralinį skaičiavimą, skaičiavimo mašina, įdiegė daug techninių atradimų. Savo būties teorija Leibnicas baigia naujųjų laikų substancionalizmą.
· Dekartas vaizdavi tris substancijas (Dievą, dvasią, materiją), Spinoza – vieną vienintelę (Dievą), o Leibnicas įrodinėja esant nesuskaičiuojamą aibę substancijų, kurias pavadino monadomis. (gr. Manos – vienetas). Dėl to Leibnico teorija vadinama manadologija.
· Vienos ar tik kelių substancijų buvimą Leibnicas atėmė todėl, kad vienintelės substancijos teorija negali paaiškinti būtybių nepakartojamo individualumo, o mažas substancijų skaičius nepaaiškina daugybės tobulumo laipsnių tarp tobulinusios būties, t.y. Dievo, ir nebūties. Tačiau Leibnicas priėmė mintį apie substancijų absoliutų nepriklausomumą, todėl jo manomos taip pat absoliučiai savarankiškos ir nepriklausomos.
· Leibnicas nepriėmė substancijų nesuderinamų savybių, t.y. materialiosios substancijos tįsumo ir dvasinės substancijo mąstymo. Leibnicas atmeta ir materialistinę substancijos sąvoką, nes materialumui neįmanoma paaiškinti sielos judesių. Sielos judesiai nėra mechaniniai. Dėl to Leibnicui artimesnė Spinozos substancijos samprata, kuriame tįsumas ir mąstymas sujungiamas i vieną substanciją.
· Leibnico mąstyme akivaizdus matematiškumas, nes jo gonados nerviškos, netįsios, t.y. neturi jokių matmenų, todėl ir nedalomos. Jo gonados primena geometrinį tašką. Tokia gonada jau nebegali būti kūniška, ji nemateriali. Tarp gonadų negalima jokia sąveika. Taigi gonados yra ne tik savarankiškos, tačiau ir savaveiksmiškos. Savarankiškumas reiškia, kad atskira gonada yra vienintelė ir nepakartojama savo kokybiškumu, o savareikšmiškumas, kad jos yra amžinos, t.y. neatsirandančios ir neišnykstančios. Taigi gonados yra savo veiksmų pagrindas ir tikslas.
· Kūnai yra monadų sankaupos. Jų skirtumai yra hierarchiški, t.y. jos nevienodai išsirutuliojusios. Jų raidos laipsnį Leibnicas aiškina taip: kiekviena gonada yra savotiškas grynasis veidrodis, ryškiau ar blankiau atspindintis visą visatą, nes jos juk tos pačios visatos narės.
· Nors pagal kosmoso atspindėjimo laipsnį gonadų skaičius begalinis, tačiau yra trys pagrindinės jų grupės. Žemiausiai gonadų grupei yra būdingas tiktai „suvokimas“, t.y. nesąmoningas, tamsus, chaotiškas visatos atspindys. Labiausiai išsivysčiusioms gonadoms būdinga percepcija, t.y. aiškūs visatos vaizdiniai ir savimonė. Tokią savybę turi tik žmogaus gonados, kurios yra nemirtingos. Beje, žmoguje yra viena vadovaujanti gonada, t.y. siela. Tobulinusia gonada – Dievas, kuris sukūrė begalinį gonadų pasaulį.
· Dievo galiomis gonados sudaro pasaulio harmoniją, kurią filosofas aiškina kaip daugybę tiksinčių laikrodžių ir rodančių tą patį Dievo nustatytą laiką. Toks tikslus ir nepriekaištingas yra gonadų kosmosas. Dievas taip pat suteikė galimybę gonadoms plėtotis. Pasikeitimai gonadose reiškiasi darna. Raida vyksta mechaniškais ir tikslingais pokyčiais.
Dievo buvimo įrodymai:
Yra žinomi keturi Leibnico Dievo buvimo įrodymai: ontologinis, kosmologinis, amžinosios tiesos ir nusatytos harmonijos.
· Ontologinis įrodymas: pagrįstas būties ir esmės skirtumais. Filosofo teigimu, iš aprašytų savybių galime spręst apie būtybių realumą dar negalime. Vadinasi sukurtų būtybių esmė (idėja) būties, t.y.egzistavimo, fakto gali ir neturėti. Tuo tarpu būtybė yra tobulinusia, jeigu kartu yra ir būtiška, ir esmiška. Toks sutapimas gali būti tiktai Dieve.
· Kosmologinis įrodymas: pagrįstas pirmosios priežasties (pirmojo judintojo) idėja. Atsitiktinumas reiškia, kad daiktas gali būti ir gali nebūti. Taip yra ne tik su pavieniais daiktais, bet ir su visu kosmosu, nes pats kosmosas nėra būtinumo įrodymas. Kosmoso buvimas gali kilti tik iš Dievo.
· Įrodymo pagal „amžintąją tiesą“: logika tokia, kad samprotavimai apie būtybes, kurių esmė su būtimi nesutampa, gali būti teisingi arba klaidingi. Išvados, kurios yra teisingos, yra ‚amžinosios tiesos‘ – tik ‚amžinosios sielos‘ turinio dalis. Atsitiktinių daiktų būties pagrindas negali būti atsitiktinis, , bet privalo reikštis kaip ‚amžinoji tiesa‘. Pastaroji neišvengiamai egzistuoja tik kaip mintys (idėjos) amžinoje sieloje Dieve.
· Nustatytosios harmonijos įrodymas yra metodologinis ir pagrįstas Leibnico gonadų savarankiškumo analogija su daugybe laikrodžių, rodančių tą patį laiką: turi būti išorinė laikrodžių reguliavimo priežastis, nes pačios monados tarpusavyje nesąveikauja.
Leibnicas pirmasis iš filosofų suformulavo „pakankamo pagrindo“ principą, kuris skeliba, kad joks reiškinys negali būti tikroviškas, joks tvirtinimas teisybe, be pakankoamao pagrindo, be pakankamo pagrindo, kad dalykas yra toks ir ne kitoks.

23. Karlo Markso visuomeninės būties teorijos esmė
Dialektinis materializmas, kaip ir kiti materializmai, materiją pripažįstapirminiu ir amžinu tikrovės pradu. Pagrindinis to prado būties būdas – raida, tobulėjimas, vykstantis materijai savaimingai judant erdvės ir laiko atžvilgiu.
Materija – ne daiktas, o viena bendraiusių filosofijos kategorijų, kuria žymima viskas, kas ne sąmonė, kas yra aukščiau sąmonės ribų, kūniška, daiktiška ir fiksuojama pojūčiais. Pagal dialektinį materializmą filosofinę prasmę materijos sąvoka turi tik atsakant į klausimą, koks yra sąmonės ir materijos (sąmonės ir būties) santykis. Tai yra pagrindinis marksistinės filosofijos klausimas, tagi marksizmui ‚sąmonės‘ nėra.
Marksas materialistinį tikrovės aiškinimą perkelia į visuomenės reikalų aiškinimą teigdamas, kad visuomeninis judėjimas, visuomenės raida tėra viena iš materijos judėjimo ir raidos formų. Pasak Markso, svarbiausi dalykai žmonėms yra materialiniai, t.y. dalykai, susiję su kūnu: valgymas, apsirengimas ir t.t.
Istoriniam materializmui pats svarbiausias dalykas visuomenėje ir yra žmonių sąveika tenkinant savo materialinius poveikius.
Marksizmas nurodo, kad žmogiškumo esmė – materialinių gėrubių gamyba. Tai reiškia, jog viską, ko žmogui reikia, jis turi pasidaryti arba pasigaminti pats.
Materialiniais santykiais Marksas vadina žmonių santykius, susiklosčiusius tvarkant materialinius reikalus. Iš visų materialinių santykių Marksui svarbiausieji yra gamybiniai santykiai.
Savo gyvenime žmonės sueina į tam tikrus būtinus, nuo jų pačių valios ir norų nepriklausomus gamybinius santykius (tarkime, nefilosofuoti žmogus gali, o nevalgyti – ne).
Būtent pagal nuosavybės santykį pasaulinę visuomenę Marksas suskirstė i pirmykštę bendruomenę (joje privačios nuosavybės dar nėra), vergovinę, kapitalistinę ir komunistinę. Tai rodo pasaulio visuomenės tobulėjimą, kuris yra neišvengiamas materijos judėjimo padarinys.

Leave a Comment