Kas yra filosofija ir ką reiškia filosofuoti – vienas autentiškiausių ir sunkiausiai atsakomų klausimų, kuris neturi vieningo apibrėžimo. Tai ne įvadinis, o svarbiausias filosofijos klausimas, kuris ir yra šio mokslo esmė. Žmogus nuo pat savo atsiradimo stengiasi susivokti aplinkoje ir suprasti savo misiją šioje žemėje. Todėl jam ypač svarbu pasitikėti savimi, būti lanksčiam įvairiose gyvenimo situacijose. Gyvenimo išminties pagrindai lydi žmogų per visą jo buvimą. Jis nuo pat gimimo dienos tarsi pasmerktas filosofijai. A. Anzenbacheris nurodo klausimus, kurie žmogui yra neišvengiami: kodėl apskritai yra kažkas? Kokia visumos prasmė? Kodėl aš esu, o ne kas nors kitas? Kas yra po mirties? Ar esu laisvas ir atsakingas už tai, ką darau, ar mano veikla yra priverstinė? Kas yra teisingumas? Filosofijos atsiradimas reiškė naują kultūros vystymosi etapą ir naujos visuomeninės sąmonės ir naujos pažinimo sferos susiformavimą. Prieš filosofijos atsiradimą visuomeninės sąmonėje dominavo mitai ir religija. Šios pasaulėžiūros buvo natūralios filosofijos atsiradimo prielaidos, tačiau ne vienintelės. Apie filosofijos ištakas savo veikale “Filosofijos įvadas” įdomiai rašo Karlas Jaspersas: “…filosofijos kaip metodiško mąstymo istorija prasidėjo prieš pustrečio tūkstantmečio, o kaip mitinio mąstymo – daug anksčiau” .Tačiau pradžia yra istoriška ir palikuonims perduoda vis daugiau gatavų prasmių, kurias kaupia mąstymo vyksmas. Tuo tarpu ištaka visuomet yra šaltinis, teikiantis paskatą filosofuoti. Jis duoda gyvastį filosofavimui ir praeities filosofijos supratimui.Tokios ištakos yra įvairios. Iš nuostabos kyla klausimas ir pažinimas, iš abejojimo tuo kas pažinta, – kritinis patikrinimas ir skaidrus tikrumas, iš žmogaus sukrėtimo ir savo pasmerkties suvokimo – klausimas dėl savęs. Pirmiausia aptarkime šiuos tris motyvus.Pirma: Platonas teigė, kad filosofijos šaltinis yra nuostaba. Mūsų akis mums atveria “žvaigždžių, saulės ir dangaus vaizdą”. Šitas vaizdas “skatina tyrinėti visatą. Iš to išauga filosofija, didžiausia gėrybė, dievų duota mirtingųjų padermei”. Ir Aristotelis: “Juk būtent nuostaba yra tai, kas skatina žmogų filosofuoti: iš pradžių jis stebisi tuo, kas nesuprantama, po to pamažu eina toliau ir klausia, kaip kinta Mėnulis, Saulė ir žvaigždynai, kaip atsirado visata”.
Nuostaba verčia pažinti. Stebėdamasis aš suvokiu savo nežinojimą. Aš siekiu žinoti, tačiau dėl paties žinojimo, o ne dėl “kokios nors naudos”. Filosofavimas yra tarsi koks pabudimas ir išsilaisvinimas iš gyvybinių poreikių pančių. Šis pabudimas reiškiasi nesuinteresuotu žvilgsniu į daiktus, dangų ir pasaulį ir klausimu, kas ir iš kur visa tai galėtų būti. Tai klausimas, atsakymas į kurį neduoda jokios naudos, bet pats savaime suteikia pasitenkinimą.Antra: jeigu savo nuostabą aš patenkinu pažindamas esinius, tuojau pat atsiranda abejojimas. Nors žinios vis kaupiasi, bet kritiškai jas apmąsčius paaiškėja, kad nėra nieko tikro. Jusliniai suvokiniai, nulemiami mūsų jutimo organų, yra apgaulingi ar bent jau nesutampantys su tuo, kas egzistuoja savaime, šalia manęs, nepriklausomai nuo suvokimo. Mąstymo formos yra nulemtos mūsų, žmogiškojo intelekto. Jos susiraizgo į neišsprendžiamus prieštaravimus. Vieni teiginiai paneigia kitus. Filosofuodamas aš pasineriu į abejojimą, stengiuosi atsidėti jam iki galo, tačiau tai padaręs arba jaučiu malonumą viskuo abejodamas viską neigti, nieko nepalikti ramybėje, bet kartu nepajėgiu nė žingsnio žengti į priekį, arba keliu klausimą: kurgi toks tikrumas, kuriuo nebereikėtų abejoti ir kuris atlaiko pačią sąžiningiausią kritiką. Garsioji Descartes’o tezė “Mąstau, taigi esu” jam buvo neabejotinai tikra, nors jis abejojo visais kitais dalykais. Juk net visiškas manojo pažinimo klaidingumas, kurio galbūt aš nepastebiu, negali manęs suklaidinti dėl to, kad tas, kuris mąstydamas klysta, vis dėl to esu aš pats.Kaip metodas, abejojimas yra kiekvieno pažinimo kritinio patikrinimo šaltinis, todėl be radikalaus abejojimo negali būti sąžiningo filosofavimo. Tačiau svarbiausia, kaip ir kur pats abejojimas paruošia pagrindą tikrumui. Ir pagaliau trečia: pažindamas pasaulio objektus, abejojimo keliu eidamas į tikrumą, aš atsidedu pačiam dalykui, nemąstau nei apie save, nei apie savo tikslus, savo laimę ir savo gerovę. Priešingai, užmiršdamas save aš randu pasitenkinimą pačiame pažinime.Visai kas kita, jeigu savo situacijoje aš pradedu suvokti save patį.Stoikas Epiktetas sakė: “Filosofijos šaltinis yra savo silpnumo ir bejėgiškumo suvokimas”. Kaip galiu pagelbėti sau, būdamas bejėgis? Jo atsakymas toks: tik į viską, kas pranoksta mano jėgas ir yra neišvengiama, žvelgdamas abejingai, o tai, kas yra mano galioje, t. y. savo vaizdinių tvarką ir turinį, nuskaidrindamas ir išlaisvindamas mąstymu. O dabar pažvelkime į mūsų žmogiškąjį buvimą. Mes visada esame situacijose. Situacijos keičiasi, atsiranda naujų galimybių. Jeigu jos nebus panaudotos, niekada nebepasikartos. Žinoma, aš galiu stengtis pakeisti situaciją pats. Tačiau esama tokių situacijų, kurios iš esmės nekinta, nors keičiasi jų momentinės apraiškos, o jų lemtingumas tarsi pridengtas šydu: aš turiu mirti, turiu kentėti, turiu kovoti, priklausau nuo atsitiktinumo, esu įpainiotas į neišvengiamą kaltę. Šias mūsų būties pamatines situacijas pavadinsime ribinėmis situacijomis. Tai tokios situacijos, kurių mes negalime nei išvengti, nei pakeisti. Šių situacijų suvokimas, greta nuostabos ir abejonės, yra vienas giliausių filosofijos šaltinių”[7, 35-38]. Pasak Karlo Jasperso, iš filosofijos laukiama nepaprastų atradimų, arba ji abejingai atmetama kaip mąstymas, neturintis objekto. Į ją žiūrima su baiminga pagarba kaip į reikšmingas nepaprastų žmonių pastangas, arba ji niekinama kaip niekam nereikalingos svajotojų išmonės. Ji laikoma dalyku, kuris rūpi kiekvienam ir todėl turi būti paprastas bei suprantamas, arba manoma ją esant tokią sudėtingą, kad jos imtis yra beviltiška. Tai, kas vadinama filosofija, iš tikrųjų duoda pagrindą tokiems prieštaringiems vertinimams. Be to, pats šis klausimas yra filosofinis ir į jį neįmanoma atsakyti taip, kad neliktų abejonių. Taip yra todėl, kad filosofinio klausimo esminė ypatybė yra ta, kad atsakymas neateina kaip “nugludinta tiesa” (pasak Parmenido) ir neįspraudžiamas į saują it nuraškytas obuolys. Taigi neverta tikėtis rasti patogų apibrėžimą ar visą objektą aprėpiantį atsakymą. Daug paprasčiau šis sudėtingas mokslas aiškinamas Lietuviškojoje Tarybinėje enciklopedijoje: Filosofija [gr. philosophia < phileo – myliu + sophia – išmintis], viena iš visuomenės sąmonės formų; bendrųjų būties ir pažinimo principų, žmogaus santykio su pasauliu teorija; mokslas tiriantis gamtos, visuomenės ir mąstymo vystymosi visuotinius dėsnius. Žodį filosofija pirmasis pavartojo Pitagoras, o atskirą mokslą taip pavadino Platonas. Filosofijos tikslas – ištirti pažintinius ir vertybinius (visuom. polit., moralinius, estetinius) žmogaus santykius su pasauliu, sukurti pažiūrų į pasaulį ir į žmogaus vietą jame apibendrintą sistemą. Kaip pasaulėžiūra filosofija glaudžiai susijusi su socialiniais klasiniais interesais, su politine ir ideologine kova. Filosofija aktyviai veikia visuomenės būtį, skatina formuoti naujus idealus ir kultūrines vertybes. Savo principus filosofija pagrindžia racionaliai. Tuo ji skiriasi nuo mitinių ir religinių pasaulėžiūrų, paremtų tikėjimu. Tačiau toks paprastas filosofijos paaiškinimas neatskleidžia tikrosios ir be galo sudėtingos jos reikšmės. Žmogus yra vienintelis padaras, galintis būti neaiškus sau pačiam. Filosofinių klausimų problemiškumas verčia žmogų pasidalyti savo samprotavimais su kitais. Vyksta dialogas. Jo metu siekiama efektyviai išdėstyti savo nuomonę, panaudoti kalbėjimo elementus – įtaigumą, aiškumą, tikslumą ir kt. Filosofijos mokslas lavina žmogaus protą. Taigi dar senovės Atėnų ir Spartos švietimo sistemų metodas buvo mokinių skatinimas pralenkti draugus, išsiskirti, pirmauti, sugebėti apginti savo požiūrį. Po karinės tarnybos (18-25m.) atėniečiai galėdavo mokytis retorikos ir filosofijos pas privačius mokytojus. Sokrato metodas buvo gyvas dialogas, kurio visi dalyviai yra lygūs. Todėl ir buvo sakoma: “Yra du asmenys, nežinantys tiesos ir jos ieškantys. Tiesa neperkeliama iš vienos galvos į kitą, bet atskleidžiama pašnekovų sąmonėje. Mokinys mąsto kartu su mokytoju”. Filosofija, kaip jokia kita disciplina, yra organiškai suaugusi su savo istorija, išgyvendama šią istoriją nuolatinėje filosofinio klausimo dabartyje. Net ir tuomet, kai filosofas klausia, kas yra filosofija, kritiškai tikrindamas visas filosofijos istorijoje susiformavusias filosofijos sampratas, jis iš tiesų siekia ne atmesti šią istoriją, o išgyventi ją kiek įmanoma intensyviau ir pilnatviškiau. Skirtingai nei mokslas, tikra filosofija nesensta, nes tikri filosofiniai klausimai yra būtent neatsakomi klausimai. Filosofai tai žino, bet iš paskutiniųjų stengiasi tuo netikėti. Žinojimas ir tuo pat metu netikėjimas, kad filosofiniai klausimai neatsakomi, sukuria tik filosofams pažįstamą mąstymo įtampą, leidžiančią mąstyti ir išgyventi būtį taip intensyviai, kaip tai apskritai įmanoma žmogui. Ne mąstymo rezultatai, o pati mąstymo įtampa atveria būties pilnatvę, kuri beveik mistiškai perkeičia visą filosofo esybę. Kadangi tikra filosofija niekuo nesiskiria nuo pačios filosofijos, ją įstengia parašyti tik filosofas, turintis autentišką ir unikalią filosofijos kaip laisvo mąstymo stichijos viziją. Žinoma, skirtingi filosofai filosofijos istoriją suvokia ir traktuoja skirtingai, bet visi jie – jei iš tiesų yra tikri filosofai – užčiuopia patį filosofijos nervą, savo ir kitų filosofų mąstyme atpažįsta tą be galo aukštą minties temperatūrą, kuri filosofiją daro filosofija, o filosofijos istoriją – filosofijos istorija. Filosofinis mąstymas yra nesuinteresuotas ir nešališkas. Filosofijos reikšmę ir prasmę dar ir dabar geriausiai išreiškia pirmapradė, graikiška jos suvoktis. Senovės graikams filosofija reiškė išminties meilę. Filosofija kaip meilė išminčiai – tai tam tikras mąstantis atvirumas pasauliui, būdingas pavieniams žmonėms, kurie ir buvo pavadinti filosofais, išminties mylėtojais. O kadangi graikai pilnatvišką išmintį priskyrė tik aukštesnėms būtybėms, dievams, filosofija buvo suvokta kaip mirtingos ir visais atžvilgiais ribotos būtybės – toks yra žmogus – siekimas įsimąstyti į pasaulį tokį, koks jis yra savaime ir iš tikrųjų. Išmintis – tai akylas pačių daiktų ir žmonių reikalų esmės matymas ir mąstymas. Tačiau daugelis dabarties žmonių nebetiki išmintimi. Labiausiai tikima mokslu, kuris yra visai kas kita negu išmintis, o tam tikra prasme yra net išminties priešybė. Moksliniu požiūriu, pasaulis nėra nei dieviškas, nei tobulas, nei geras, nei gražus, nei teisingas. Pasaulio gelmė – tuščia, chaotiška, valdoma atsitiktinumo ir nuolat smenganti į nebūtį. Dar vienas nepalankus veiksnys filosofijai yra dabartinės epochos giliausią esmę išreiškiantis žodis “technika”. Svarbiausia nūdienos žmogaus priedermė – tarnauti technikai ir ją aptarnauti. Dėl pasaulio ir žmogaus sutechninimo filosofijos padėtis tampa dar problemiškesnė. Tuo tarpu filosofija – bent jau suvokta graikiškai – neturi jokio techninio pateisinimo. Pasak Arvydo Šliogerio, kad atliktų savo misiją, filosofija privalo išsaugoti ištikimybę savo pirmapradei esmei. Ar esama tokios esmės? Ar galima kalbėti apie tam tikrus stabilius, nuo istorinių aplinkybių kaitos nepriklausomus bruožus? Jei stengsimės aprėpti visą Vakarų filosofijos istoriją, apžvelgti visus filosofinio mąstymo klystkelius, aklavietes ir šuntakius, jei pernelyg gilinsimės į įvairiausių filosofinių koncepcijų skirtybes, surasti bendrą vardiklį, išreiškiantį filosofijos esmę, bus labai nelengva, o tiksliau – net neįmanoma. Filosofijos esmė atsiveria tik esmingoje filosofijos istorijoje, o pastaroji apima didžiųjų mąstytojų mąstymą. Būtent šitas mąstymas lemia tai, kad beribėje filosofinių koncepcijų įvairovėje esama tam tikro pastovumo ir perimamumo. Smelkdamiesi į tradicijos saugojimą esmingo mąstymo turinį, mes iš tikrųjų galime pamatyti nenykstančius filosofijos bruožus, per kuriuos ir pasirodo pirmapradė filosofijos esmė. Tradicija filosofijos esmę išreiškiantį bruožą nusako šitaip: filosofinis mąstymas yra pastanga atsiverti transcendencijai pasaulyje, išvysti tai, kas yra nekasdieniška ir nepragmatiška. Trumpai tariant, filosofija yra kontempliatyvus žingsnis į transcendenciją, o sykiu ir transcendentinės būties kontempliacija. Toks apibūdinimas tinka visų laikų filosofijai, pradedant senovės graikais, baigiant mūsų dienomis. Teisybė, skirtingu metu skirtingų filosofų transcendencija gali būti regima ir mąstoma nevienodai. Senovės graikų filosofams tai buvo kosmosas, atomai, idėjos, būtis, forma, krikščionių filosofams – Dievas kaip aukščiausia ir nelygstama būtis, naujųjų amžių mąstytojams – materija, substancija, daiktai patys savaime, dvasia, valia ir t. t. Tačiau orientacija į transcendentinę būtį, nors ir pasirodančią pasaulyje, bet nesutampančią su jo paviršiumi, būdinga filosofijai ne kartkartėmis, o iš esmės. Skiriasi transcendencijos simboliai, bet nekinta orientacija į transcendentinę būtį. Susitikimas su transcendencijos fenomenu pažadina transcendencijos mąstymą. Šio mąstymo prielaida yra visiško neaiškumo, keistumo, net savotiško svaigulio būsena, kurią graikai vadino nuostaba ir manė esant svarbiausiuoju filosofijos šaltiniu. Filosofinė būsena giliausia savo esme yra klausianti: ji bloškia žmogų į begalinio klausimo stichiją. Toji stichija yra tikrieji filosofijos namai.Kas yra filosofija ir kokia jos paskirtis?PLATONAS Žinios apie tai, kas nekintama ir amžina.ARISTOTELIS Tiria bendrus daiktų egzistavimo pagrindus – “būtį kaip tokią”.EPIKŪRAS Disciplina, kuri stengiasi išsiaiškinti žmogaus laimės esmę ir jos realizavimo sąlygas.POSEIDONIJUSAPOMĖJIETIS Moko žmogų ugdyti vidinę ištvermę.LUCIJUS ANĖJUS SENEKA Teorinis ir taikomasis mokslas:ji ir stebi, ir veikia.NIKOLAJUS KUZIETIS Mokslas apie tai, kas dar nepažinta, bet turi būti pažinta.FRANSIS BEKONAS Turi mokyti, kaip metodiškai tirti tikrovę, kad žmogus galėtų sėkmingai valdyti gamtą ir turėtų iš to naudos.IMANUELIS KANTAS Mokslas apie pažinimo ir veiklos pagrindus. Filosofijos laukas: ką galiu žinoti? Ką turiu daryti? Ko galiu tikėtis? Kas yra žmogus?GEORGAS HĖGELIS Naujai aiškinti pasaulio reikšmių įvairovę ir kitimą bei žmogaus dvasinės kultūros plėtojimąsi. OGIUSTAS KONTAS Mitologiniai tyrimai ir konkrečių mokslų rezultatų sintezė.M. ŠTIRNERIST. KARLELIS Žmogaus individo, jo individualaus gyvenimo, jo santykių su visuomene, istorija, Dievu, pačiu savimi tyrimas.KARLAS JASPERSAS Žmogui padeda tapti pačiu savimi nebėgant nuo tikrovės. Filosofija neturi pabaigos ir nuolatos atsinaujina. J. GRINIUS Vienos filosofijos išmanymas savaime nepadaro žmogaus filosofu, tačiau atskleisdama atsakymą, kurį pateikė didieji žmonijos mąstytojai, yra būtina sąlyga ir savo minčiai išplėtoti. Tai ir yra filosofinių studijų prasmė.A. ŠOPENHAUERIS Iš savo filosofijos aš, pavyzdžiui, nepralobau, bet ji man nepaprastai daug sutaupė.R. BYTAUTAS Filosofija yra moksliškas visos tikrumos pažinimas. Tai yra mokslas, kurio tyrinėjimo objektas – ištisa visuma.R. DEKARTAS Pasaulinėje istorijoje nebuvo tokios filosofijos, kuri nebūtų buvusi paneigta.A. ŠLIOGERIS …kaip ir visi reti ir didūs dalykai šioje žemėje, filosofija nebereikalinga niekam, išskyrus tuos, kuriems reikalingi reti ir didūs dalykai, ir ne filosofijos kaltė, kad reti ir didūs dalykai reikalingi nedaug kam.
A. MACEINA Žmogus tampa šviesuoliu tik visapusiškai tobulėdamas, norėdamas tapti geresniu žmogumi…Surasti savo pašaukimą, vadinas, pažinti savo esmę. Filosofuoti linkęs protas filosofijoje randa logišką minčių konstrukciją, kuri atitinka prigimtus šito proto polinkius.L. VITGENŠTEINAS Filosofijos tikslas – ne pateikti naujų teiginių apie pasaulį, bet atskleisti jų logiką, jų prasmę – jeigu jie turi ją. Todėl filosofija yra ne mokslas, o veikla. Filosofo uždavinys – tirti ir aprašyti, kaip funkcionuojama kalba įvairiose jos vartojimo sferose.E. HUSSERLIS Bet koks tikras filosofavimas turi prasidėti nuo abejonės. Filosofas turi suabejoti viskuo – tik taip įmanoma išvengti pasaulėžiūrų chaoso, tik taip galima nugalėti pozityvizmą, neigiantį absoliutaus pažinimo, taigi ir filosofijos galimybę.KARLASMARKSAS FRIDRICHAS ENGELSAS Mokslas, esantis greta kitų mokslų. Jis formuoja visos tikrovės vaizdą, o jos objektas yra bendriausi gamtos, visuomenės ir mąstymo raidos dėsniai.ANALITINĖ FILOSOFIJA Sakinių prasmingumo tyrimas.FENOMENOLOGIJA Grynosios sąmonės – transcendentinės sąmonės išsiskyrimas nuo mokslinių ir kasdieniškų požiūrių.HERMENEUTIKA Tekstų prasmės supratimas ir aiškinimas.EGZISTENCIALIZMAS Individo egzistencija ir jo atsakomybė už savo veiksmus.Filosofija – tai dar ir: Tiesos, arba žinojimo, ir būties pagrindų mokslas. Tam tikra filosofinių principų sistema. Kritinis šių pamatinių doktrinų vertinimas. Mokslas apie tam tikros žinojimo atšakos principus. Principų sistema kaip pagalbinė priemonė sprendžiant praktinius reikalus. Filosofinė dvasia arba nuostata.S. Mastroberti, M. K. Ruppert. Filosofijos žinynas. Kaunas: Šviesa, 2001. P. 9.
NAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS1. Borusevičienė N. “Filosofija: žmogus – klausianti būtybė”. Šiauliai, 2002.2. Dapkus R. “Filosofija”, Kaunas, 2000. 3. Jaspersas K. “Filosofijos įvadas”, Vilnius, 1989. 4. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, Vilnius, 1978. 5. Pieper J. “Kas yra filosofija”, Vilnius, 1992. 6. Šliogeris A. “Kas yra filosofija?”, Vilnius, 2001.7. Šulcienė L. “Filosofijos chrestomatija”, Kaunas, 1997.