Filosofijos konspektas (3kursas)

Joniečių gamtos filosofija kilo iš Joninės. Pradininku laikomas Talis. Jis suformulavo archė – pirminį pasaulio pradą. Archė Talis laikė vandenį, viso ko pradą. Toks samprotavimas reiškė filnio mąstymo atsiradimą. Skirtumai tarp daiktų iš esmės yra tariami, nes juos visus sieja vienas pradas-archė. Naujasis mąstymo būdas netrukus bus pavadintas teorija (įsižiūrėjimas). Taigi filja tai mąstantis įsižiūrėjimas arba įsižiūrintis mąstymas. Atsiranda daiktų suvokimas ne jusliškai, o vad. grynuoju metafiziniu mąstymu. Dėl filnio mąstymo nesuinteresuotumo graikai teoriją laikė ne tik pažinimu, bet ir tobulėjimu, arrtėjimu prie Dievo. Žinomas dar Talio mokinys Anaksimandras. Jis archė laikė apeironą arba neapibrėžtumą t.y kiekybiškai ir kokybiškai neapibrėžta medžiaga.
Būties ir tapsmo santykio problema. Herakleito ir Parmenido filija. Herakleitas ir Parmenidas buvo dvi priešingybės. Her buvo tapsmo teorijos pradininku ir teigė kad pasaulis yra pastovaus kintamumo stichija (negali įkristi į tą pačią upę). Pagal jo teoriją pasaulis atsiranda iš ugnies chaoso ir praėjęs savo ciklą vėl sudega, tam, kad viską pradėtų iš naujo. Parm atvirkščiai. Jis būties teor pradininkas. Į klausimą, ką reeiškia būti, jis atsako, kad būti gali tik tai, kas negali atsirasti ir negali niekur dingti. Būtis yra tai, kas yra, o nebūties nėra. 3 būties požymiai: 1. Būtis yra vientisa ir nedaloma, nes jei ji susidėtų iš atskirų dalių, tarp jų bū

ūtų tarpai t.y nebūtis, o jos juk nėra.2.Būtis yra amžina ir nekintama. Jei ji būtų neamžina, privalėtų iš kažkur atsirasti t.y iš nebūties, o jos juk nėra.3. Būtį galima apmąstyti ir pažinti, o nebūties ne, juk negalima pažinti tai, ko nėra.
P ir H ginčas baigėsi P naudai ir nulėmė vėlesnę fil raidą.
Būties ir tapsmo sintezės paieškos. Vėlesniais laikais Parmenido ir Herakleito ginčą siekiama suvienyti t.y pripažįstant būtiškąjį pasaulio pastovumą, pripažinti ir jame egzistuojantį kintamumą. Šis tikslas suvienijo Empedoklį, Anaksagorą ir Demokritą
SOKRATAS – svarbiausia vakarų fil figūra, nulėmusi jos raidą. Jis, pirmasis mąstytojas buvo nubaustas mirtimi. Sokrato siekis buvo įveikti sofistus pasinaudojant jų pačių pamokomis: filinis pažinimas jau nebegalėjo būti išorinio pasaulio tyrinėjimas, nes pažinti pasaulį galima tik pažinus save t.y saavo sielą. Visa filija nukreipiama į žmogų patį. Pažinimas įmanomas, nes duotas sieloje dar prieš gimstant. Pažin nesąmoningas ir sunkiai suprantamas ir filijos tikslas – apvalyti žinojimą nuo iliuzijų ir iškelt jį į sąmonės paviršių. Taigi S išranda sielą. S pakeičia dorybės supratimą. Iki jo dorybė, kaip ir gėris buvo labai plačios sąvokos. Dorybe buvo ir koks nors sugebėjimas. S suteikė dorybės sampratai grynai moralinę prasmę. Būti doram nuo šiol reiškė turėti sielą. Dorybės teorijoje S teigia, kad dorybės niekas negali atimti, taigi žm
mogus gali turėti savo moralinį centrą, kuris ir yra jo siela. Dorybė yra galutinis gyvenimo tikslas, nes tik doras žmogus gali būti laimingu. Dorybė yra žinojimas, ji nedaloma.
Sokrato pažinimo teorija
S sukūrė savąjį pažinimo metodą, kuris rėmėsi teze žinau, kad nieko nežinau. Šis metodas susideda iš dviejų tipo procedūrų: elenktikos ir majeutikos. Elenktika yra neigiamas etapas, kurio metu protas apsivalo nuo klaidingo žinojimo: S šnekėdamasis su kažkuo sutikdavo, kad jam, kaip neišmanančiam būtų paaiškintas koks nors klausimas. Išklausęs pašnekovo S užduodavo paprastus klausimus tol, kol pašnekovas paneigdavo pats save. Antruoju, teigiamu etapu (majeutika) S kažkokią sudėtingą problemą išskaidydavo į paprastus klausimus ir tai padėdavo pašnekovui prieiti teisingą išvadą. S manymu tai rodo, kad teisingas žinojimas yra žmogaus sieloje ir jį tereikia iškelti į sąmonės paviršių.
PLATONAS
Sokrato mokinys ir jo idėjų tesėjas. Įsteigė savo filinę mokyklą – akademiją. Išliko beveik visi (36) jo veikalai. Jo veikla skirstoma į 3 etapus: ankstyvasis, kai P dar filosofavo sokratiška dvasia, viduriniuoju laikotarpiu suformulavo pagrindines savo doktrinas rašė meniškai ir vėlyvasis laikotarpis, kai P jau rašė savo vardu ir nebe taip meniškai.
Platono idėjų teorija
Apmąstydamas klausimą , kokią tikrovę atspindi Sokrato pažinimo metodu įgyjamas pažinimas P priėjo išvadą, kad pažinimas atspindi tik protu suvokiamą tikrovę. Jo manymu yra 2 tikrovės: viena patiriama pojūčiais, bet jo
os negalima mąstyti, kita tikrovė yra už pojūčių ribos ir mes ją galime suprasti tik grynuoju mąstymu. Šią tikrovę P pavadino idėjų pasauliu. Daiktai šiame pasaulyje yra tik idėjų pasaulio atspindžiai, šis pasaulis yra kažkas tarp nebūties ir būties, jis yra tarsi-pasaulis. Idėjų pasaulis sudarytas iš pakopų, kurių žemiausia yra daiktų idėjos, o aukščiausia – tobula gėrio idėja arba vienis. Vienis yra visos tikrovės šaltinis.
Platono pažinimo teorijoje pažinimo objektas yra idėjų pasaulis, pažįstamas tik grynuoju mąstymu. Juslinis patyrimas nelaikomas nei tikru, nei vertingu. Taip P. Pradeda racionalizmo filijoje tradiciją. Racionalizmo teorija teigia, kad vienintelis pažinimo šaltinis yra žmogaus protas, o pojūčiai geriausiu atveju tik paskatina pradėti pažinti. Siekdamas paaiškinti iš kur protas gauna pažinimą, P sukūrė vad atsiminimo arba anamnezės teoriją. Pasak jos žmonių sielos kažkada gyveno idėjų pasaulyje, o vėliau pateko į kūnus ir taip užmiršo idėjas. Susidurdamos su daiktų atvaizdais šiame pasaulyje sielos gali miglotai prisiminti apie pamirštą idėjų pasaulį. Tad mūsų pažinimas yra sieloje slypinčio įgimto žinojimo prisiminimas. Taigi P yra apriorizmo doktrinos pradininkas, ji teigia, kad pažinimas yra žmogui iš anksto duotas. P skiria 2 protinio pažinimo rūšis – diskursinį ir intuityvų paž. Disk. p gaunamas nuosekliai samprotaujant, remiantis išankstinėmis prielaidomis. Int. p kai tiesiogiai, intelektualiai įžvelgiama daikto esmė.
Platono pažinimo me
etodas vadinamas hipotetiniu dedukciniu metodu, ir rutuliojamas nuosekliai iš racionalizmo teorijos. Jo esmė: “nebūtina stebėti dangų, kad būtum geru astronomu” t.y. mūsų prote yra įvairių teiginių apie tikrovę. Tie, kurie protui atrodo tikriausi, tampa hipotezėmis. Iš šių h dedukcijos būdu išrutuliojamas visas kitas pažinims.
Platono mokslų klasifikacija P pirmasis klasifikavo mokslus pagal jų tobulumą. Tobulumo kriterijus – mokslo priklausomybė nuo pojūčio duomenų. Netobuliausi gamtos mokslai ir fizika, kurie pagrįsti tikrovės stebėjimu. Tobulesnė matematika, tačiau ji (ypač geometrija) taip pat remiasi jusliniais vaizdiniais. Tobuliausi mokslai yra dialektika ir filija, kuri remiasi apvalytom nuo juslinių vaizdinių sąvokom.
Platono kosmologija – tai pirmasis racionalus pasaulio sukūrimo mitas. Apie tai rašoma toj pačioj knygoj, kurioj ir apie Atlantidą. Pasak P pasaulį sukūrė vad Demiurgas – kūrėjas, kūręs iš dviejų amžinų pradų – idėjų ir materijos. Daiktas yra idėjų ir materijos junginys, jis netobulas. Materija čia netapatinama su medžiaga, tai chaoso ir neapibrėžtumo principas, prileidžiantis abstračią būtie galimybę. Tuo tarpu idėja – formos ir apibrėžtumo principas, kuris negali tobulai atsispindėti daikte dėl to, kad jam priešinasi materijos neapibrėžtumas. Taigi P pasaulį piešia, kaip gyvą organizmą, turintį sielą, pasak jo kosmosas yra sudarytas tikslingai ir kad kiekviena detalė užima jai skirtą vietą.
Platono psichologija ir sielos teorija. P idėjų teorija leido jam tapti ir psichologijos pradininku. Jis išplėtojo sielos teoriją. Iki tol graikai sielą suprato dvejopai. Materialistai laikė ją atomo junginiu, kuri suyra žmogui mirus. Kiti, sielą manė esančią dvasia ar demonu gyvenančiu žmogaus viduje. O P sukuria racionalią sielos teoriją kur sielą aiškina kaip savarankišką pradą. Jo manymu apie tokią galimybę mes galime spręsti iš to, kaip siela pasireiškia: pirmiausia ji yra gyva. Gyva jo manymu yra tai, kas sugeba savarankiškai judėti (akmuo ir gėlė) T.y. taip vad. savijudos principas. Antrasis principas – sugebėjimas savarankiškai be kūno pojūčių pagalbos pažinti (pažinimo teorija). Trečia nemirtingumas. Pasak P žmoguje yra du pradai: kūnas – mirtingas ir siela – nemirtinga. Toliau P skiria 3 sielos dalis: sielą sudaro maitinančioji siela, kurią turi augalai, jaučiančioji siela, ją turi gyvūnai ir protingoji siela, kuri sugeba mąstyti ir yra būdinga tik žmogui. Ši viena sielos dalis ir yra nemirtinga, ji viena yra siela griežtąja žodžio prasme. Siela yra daug tobulesnė už kūną, todėl kūnas jai yra tarsi kalėjimas ir ji blogai čia jaučiasi. Taip atsiranda spiritualizmo, teigiančio absoliutų sielos prioritetą prieš kūną, tradicija v Europos filijoje. Gyvenimo tikslu tampa išlaisvinti sielą iš kūno kalėjimo.
Platono etikos pobūdį pirmiausiai lemia idėjų ir sielos teorijos, todėl ji skiriasi nuo Sokratiškosios. P nuomone dorybė yra svarbu, tačiau ji yra tik priemonė siekti aukščiausio tikslo – transcendentinio gėrio. P šiek tiek kitaip supranta ir pačią dorybę. Pasak jo dorybė yra sugebėjimas derinti skirtingų sielos dalių dorybes. Maitinančios sielos dorybė yra nuosaikumas arba saikingumas, juntančiosios – įniršis ir drąsa, protingos – išmintis. Šias dorybes į vieną sujungia 4-oji dorybė – teisingumas. Tai yra klasikinė 4-ių prigimtinių dorybių samprata. Šitokį aukščiausiąjį gėrį įmanoma pasiekti tik morališkai bei dvasiškai tobulėjant ir yra prieinamas tik išminčiams filosofams.
Pasak P filija yra menas numirti.
P. taip pat suformuluoja pirmąją meilės teoriją. Jis išskiria 4 meilės stadijas. 1 st tada, kai žmogus pamilsta kūno grožį. Šioje stadijoje žmogus sako gražias kalbas. Antroji stadija prasideda, kai išmokstama mylėti sielos grožį. Šioje st žmogus tampa pajėgus gražiems veiksmams ir poelgiams. Trečioji stadija – kai pamilstamas pažinimo grožis. Čia mylintysis pradeda užsiimti produktyvia kūrybine veikla. Aukščiausia 4-oji meilės stadija yra meilė transcendentinei grožio idėjai. Toliau jau meilė nebeturi kur tobulėti ir kažkuria prasme pradingsta – spraga P filosofijoje. Apskritai P etika yra labai pernelyg idealistinė ir menkai atsižvelgė į žmogaus galimybes. Ji negalėjo plačiai paplisti, nes buvo prieinama tik siauram elitiniam filosofu ratui. Tačiau ji visada buvo įtakinga.
Platono socialinė ir politinė teorija
Apie tai P raso savo veikale “Valstybė”. Čia P rėmėsi prielaida, kad visuomenė yra organiška visuma. Jis rašė, kad svarbiausias sveikos visuomenės grožis yra teisingumas, o taip yra tada, kai visi visuomenės nariai atlieka f-jas pagal savo sugebėjimus ir tarnauja visai visuomenei. Pasak P sveiką visuomenę turėtų sudaryti 3 luomai, kuriems priklauso skirtingi žmonės su skirtingais sugebėjimais. Žemiausiąjį maitintojų luomą sudaro žmonės su geležinėmis arba varinėmis sielomis šie žmonės prižiūrint valstybei gali turėti nuosavybę. 2 sluoksnis tai sidabrinės sielos žmonės arba kariai gynėjai. 3 – valdantysis sluoksnis, arba žmonės su auksinėmis sielomis tai valdovai ir filosofai. Tam, kad sukurti tokią visuomenę P nuomone reikėtų pakeisti auklėjimo sistemą. Jo manymu tėvai neturėtų žinoti, kas jų vaikai ir atv., be to turėtų būti nepaprastai griežtai auklėjama tam, kad objektyviai atrinkti žmones pagal jų sugebėjimus. Šitokios valstybės valdovai negalėtų turėti šeimos ir asmeninio turto, ir turėtų pilnai atsiduoti valstybės valdymui. Bendrai žvelgiant P visuomenės santvarka yra aristokratinė
Aristotelio sielos teorija – iš esmės panaši į Platoniškąją, tačiau čia A skiria augalinę, gyvūninę ir protingąją sielą. Šią sielą jis skirsto į aktyvųjį arba veiklųjį ir pasyvųjį arba imlųjį protą. Imliojo proto f-ja – pasaulio pažinimas, o veiklusis protas yra t.v. sielos judintojas, jis yra nemirtinga sielos dalis ir užima joje tokią vietą, kaip Dievas pasaulio atžvilgiu.
Aristotelio etika nėra tokia idealistinė, kaip Platono. A daugiau atsižvelgė į žmogaus prigimties galimybes. A skiria teorinį ar praktinį gyvenimo būdus. Jie abu turėtų pasiekti žmogus savo gyvenimo tikslą – nemirtingumą. Teorinis būdas yra tobuliausias, bet prieinamas nedaugeliui, tačiau tokių nedaug, nes teoretikams reikia ypatingos patirties. Teoretiką taipogi gali suprast tik teoretikas. Dėl viso to teoretikų nėra daug. Tik toks teorinis gyvenimas A manymu leidžia dalyvauti nemirtingume. Tačiau nemažiau vertingas yra ir praktinis gyvenimas. Tai dalyvavimas valstybės reikaluose. Gyvenant tokį gyvenimą taip pat galima pasiekti nemirtingumą. Vienas būdų – amžina šlovė, antras – savęs atkūrimas savo palikuonyse. Tarp kitko čia turimi omeny ne tik vaikai, tačiau ir žmogaus sukurti kitokie kūriniai. Abu šie gyvenimo būdus galima realizuoti tik būnant doram. Dorybę A supranta kaip sugebėjimą veikti atitinkančiu prigimtį būdu. A skiria teorines ir praktines dorybes: teorinių iš viso yra 5. Jos pasiskirsto į 2 grupes: pagal taikymą nekintamai arba kintamai tikrovei. Nekintamai tikrovei skiriamos 3 dorybės: 1. protas, kuris pasireiškia kaip sugebėjimas apmąstyti kažkokius principus. Tai protas siaurąja žodžio prasme. 2. žinojimas – tai sugebėjimas iš apmąstytų principų pasirinkti tai, kas vertingiausia 3. išmintis arba pasirinkimas to, kas vertingiausia iš visos informacijos krūvos. Kai protas panaudojamas kintamoje tikrovėje tai yra darymo dorybė arba meistriškumas bei paskutinioji dorybė – protingumas. Daugeliu atžvilgiu A etiką sunku pavadinti realistiškesne negu Platono, nes teorinis gyvenimo būdas įsivaizduojamas tik sunkiai įsivaizduojamomis idealiomis sąlygomis. Didžiausias šios etikos trūkumas– pateisinama žmonių nelygybė.
Stoikų filosofija išsirutuliojo iš nedidelės Sokrato sekėjų grupės, vadinamos kinikais arba cinikais. Jie, kaip ir Sokratas vadovavosi teiginiu, kad dorybė yra aukščiausias gėris. Stoikai šią primityvią Sokrato filiją pavertė intelektualiai rafinuota doktrina, kuri tapo kažkuo panašiu į apsišvietusiųjų religiją. Jos atstovai buvo įvairūs įžymūs žmonės, tarp jų ir Markas Aurelijus ar Seneka.
Stoikų kosmologija – atsižvelgdami į Aristotelio ir Platono pamokas stoikai sukūrė materialistinę būties teoriją. Pasak jų pasaulis sudarytas iš dviejų tipų materijos – šiurkščiosios (daiktai) ir subtiliosios (pneuma), kuri persmelkia šiurkščiąją materiją iš vidaus ir veikia, kaip formuojantis principas. Priklausomai nuo pneumos įtampos yra nevienodi daiktai, nuo akmens iki dievų ir sielų.
Stoikų nuomone kosmosas yra gyvas ir protingas organizmas, kuriame nebūna jokių atsitiktinumų. Šis pasaulis yra tobulas t.y. dieviškas. Taip stoikai sukuria panteizmo teoriją, pagal kurią Dievas tapatinamas su pasauliu. Aukščiausias gyvenimo tikslas – dorybė pasiekiamas kiekvienam gyvenant pagal prigimtį, kurios esmė – protingumas. Protingumu jie laiko sugebėjimą suprast pasaulio tvarką ir jai nusileisti, tai sugeba tik išminčiai. St žmones skirsto į protinguosius arba gerus ir neprotingus arba blogus. Tobulėti begyvenant žmogus paprasčiausiai neturi laiko. Kad pritaikytų savo etiką įvairiems visuomenės sluoksniams st šalia dorybės pripažino išorines gėrybes: fizinės g. (gera sveikata), dvasinės g. (gabumai) ir visuomeninės g. 9 (aukšta soc padėtis). Šių gėrybių negalima trokšti ir sąmoningai jų siekti, kaip ir negalima liūdėti jas praradus. Tokį santykį su pasauliu st vadina apatija arba beaistriškumu, t.y visiškas aistrų numarinimas, suteikiantis dvasiai ramybę
Egzistuoja keturios aistros, kurios yra nesuderinamos su apatija. Tai godumas ir pavydas susijusios su gėrybių siekimu bei baimė ir liūdesys susiję su blogio vengimu. Blogiausiu stoikai laikė liūdesį – baimę dėl savęs, o jei dėl savęs bijai reiškia nesusitvarkai pats su savimi. Pasak st visi žmonės yra iš prigimties lygūs.
Epikūrizmas – tai Epikūro filija jis teigė, kad žmogaus gyvenimo dorybė ir gėris yra malonumas. Šią mintį Epikūras išplėtojo į rafinuotą hedonistinę filiją. Skiriamasis bruožas yra tas, kad jis malonumą supranta kaip kančios nebuvimą ir gyvenimą. Kad pasiekti tokį malonumą reikia gyventi išmintingai t.y. minimizuoti poreikius ir taip suteikti dvasiai ramybę. E taip pat susikūrė savo kosmologijos variantą. Jis teigė, kad pasaulis sudarytas iš atomų, kai žmogus miršta atomai išsisklaido. Dievai taip pat sudaryti iš atomų. Jie nekreipia į žmones jokio dėmesio ir nesikiša į jų reiklaus.
E manymu, kad būti laimingu, reikia tiesiog išvengti 4 baimių. 1: baimė nebūti laimingam; norint pasiekti laimę reikia tiesiog vadovautis E filija 2: dievų baimė; ji nepagrįsta, nes dievams neįdomus žmonių gyvenimas. 3: kančios baimė; jei kančia ilga, ji pakeliama, jei nepakeliama, reiškia trumpa. 4: mirties baimė; kol mes esame mirties nėra, kai ateina mirtis – nebėra mūsų.
PLOTYNO filosofija mėgindamas derinti Platono ir Aristotelio filijas jis sukūrė naują neoplatonizmo kryptį. Pl, kaip ir didelė dalis kitu filosofų vadovavosi nuostata, kad sielos būvimas kūne yra kančia jai. Jeigu žmogus yra atitrūkęs nuo savo būties šaltinio – dieviškosios tikrovės, ar jis gali sugrįžti į ją savo paties jėgomis? Platonas į šį klausimą atsakė teigiamai.
Plotino sielos ir būties teorija , kaip ir visa jo filija yra iš esmės pastatyta ant jo paties mistinių patyrimų, kuriuos jis pats vadina prabudimu nuo savo kūno. Pasak jo siela prabudusi nuo kūno kontempliuoja didingą ir gražią tikrovę. Tačiau šis procesas reikalauja nepaprastai daug jėgų, kurioms pasibaigus siela vėl atkrenta į kūną. Pl manymu šis reginys ir yra dieviškoji tikrovė. Pl pateikia dinamišką sielos sampratą, kurios esmė – mūsų sąmoningojo, šviesaus Aš judėjimas tarp 4 tamsių zonų. 2 žemesniosios zonos įkūnija negyvą materiją, bei gyvūnus, kurie nemoka kalbėti. 2 aukštesnės zonos atstovauja dievišką protą, bei vienio egzistavimą. Sielos kaip tokios gyvenimo tikslas yra kontempliacija. Kai ji atsiskiria nuo kūno (kontempliuoja), ji tampa tikra, tačiau nesąmoninga, o kai vėl atkrenta į kūną ji praranda tikrumą, bet tampa sąmoninga. Šios būties teorijos pagrindas yra populiari antikinė idėja, kad žmogus yra mikrokosmosas, miniatiūroje atspindintis visą pasaulį.
Pl būties teorija vadinama emanacine (spinduliavimas). Yra 4 tikrovės pakopos. 1 Vienis 2. dieviškasis protas Nusas 3. pasaulio siela 4. Tobuloji materija.
Vienis spinduliuodamas atiduoda dalį savęs ir taip kontempliacijos principu sukuria kitas pakopas. Vienis emanuoja tikrove maždaug taip kaip ugnis skleidžia šilumą pati nesikeisdama. Paskutinė pakopa tobuloji materija yra vienio spinduliavimo riba už kurios nieko absoliučiai nėra. Aplamai Pl požiūriu šis pasaulis yra gryna iliuzija, kas yra gana fenomenali mintis.
Plotino gamtos teorija. Pl regimąją gamtą laiko iliuzija (žr būties teoriją), tačiau vis dėlto pripažįsta jos estetiškumą. Gamtos pažinimu jis laiko tikrųjų paaulio formų, esančių dieviškajame prote kontempliavimas. Jo manymu šitokios formos atsiranda (susikuria) kontempliuodamos pačios save. Formos neturi jokio tikslo, nes nėra jokio skirtumo tarp kopijos ir originalo.
Plotino sielos ir išganymo teorija

RENE DEKARTAS
Pažinimo teorija Dk buvo įsitikinęs, kad visa ankstesnė filija yra bevertė. Jis norėjo pertvarkyti ją iš pagrindų. Naujuoju pažinimo atramos tašku tapo radikalios abejonės principas: daiktų pojūčiai klaidinai totaliai visur ir visada. Todėl išorės pasaulio egzistavimas yra abejotinas. Neįmanoma abejoti tik pačiu abejonės aktu, kuriame mes atrandame save, kaip gryną abstraktų dvasiškumą. Pats sugebėjimas abejoti yra mąstymo įrodymas, o šis mąstymas vienintelis egzistavimo įrodymas (Mąstau, vadinasi esu). Nepripažindamas jokių tiesųm kuriomis galima būtų pasitikėti Dk nutraukia visas sąsajas tarp pažinimo ir išorinės tikrovės, kuri nuo šiol tik abejotina hipotezė, kuri ištirpsta mąstyme, grynojoje mintyje. Keičiasi pati mąstymo samprata. Mąstymu Dk vadina tai ką mes suvokiame vykstant savaime t.y. visi psichiniai procesai (pojūčiai, valia, jausmai). Kitaip sakant Dk visą realų pasaulį sukiša į sąmonę, sutapatina su joje esančiu pasaulio vaizdiniu. Visa tikrovė tampa netikra, o vienintelis tikras dalykas yra tikrovės vaizdinys esantis mūsų sieloje. Šis vaizdinys sudarytas iš idėjų, kurios jau nebe ideali tikrovė už mūsų sąmonės kaip Platono idėjos, o pačios sąmonės vaizdinys nuo elementaraus pojūčio iki tariamai egzistuojančių daiktų vaizdinių.

Leave a Comment