Įvadas
Šis referatas remiasi mokslinės veiklos aspektais, per filosofijos prizmę. Jame bandysiu išsiaiškinti įvairius su mokslo klasifikacija, mokslinio metodo žinojimu ir kitais dalykais susijusius klausimus. Taip pat atskleisiu įdomiausius K. Poperio mokslinius apibrėžimus. Be abejo apibrėšiu kas yra falsifikacija, kaip mokslo metodas.
Mokslo metodo problema
Mokslas ir metafizika; diskusija dėl mokslo metodo.
Naujaisiais laikais metafizikai pripažino, kad ir specialieji mokslai teikia tam tikrų žinių. Tačiau jie buvo linkę nuolat pabrėžti, kad metafizinės žinios yra daug svarbesnės ir nuodugnesnės negu empirinio mokslo žinios.
Tiek Hume, ti
Taigi vargu ar mokslą nuo metafizikos skiria toookia griežta riba, kurią norėjo nubrėžti Carnapas ir kt. Šiaip ar taip, nėra abejonių, kad metafizika ir mokslas veikia vienas kitą. Kai kurios metafizikos idėjos, pavyzdžiui, pitagorininkų tezė “Viskas yra skaičius” suvaidino netgi labai didelį vaidmenį mokslo raidos procese. Be pitagorininkų metafizikos nebūtų, matyt, nei G.Galilei, nei I.Nežtono, nei visos matematizuotos gamtotyros. Vadinasi, turime padaryti išvadą, kad mokslui metafizinės idėjos yra reikšmingos.
Tai, kad tarp mokslo ir metafizikos nėra neperžengiamos ribos, nereiškia, aišku, jog metafizinių teorijų išvis neįmanoma atskirti nuo mokslinių. Metafizikos ir mokslo skirtumą lemia turbūt jų tikslų ir uždavinių skirtumas. Mokslas (empirinis mokslas), kaip konstatavo jau Comte, siekia pažinti, kad galėtų numatyti, siekia žinių, kurias būtų galima pritaikyti technikai ir technologijai, o metafizikai tokia orientacija nebūdinga. Ji siekia ne nuuumatyti, o suprasti – suprasti, kas yra būtis.
Mokslą nuo metafizikos skiria, aišku, ne vien tikslai ir uždaviniai, bet (bent iš dalies) taikomas metodas. Su teze, kad mokslui nėra nieko svarbesnio už metodą, sutiktų, matyt, absoliuti dauguma mokslininkų. Tai garai suprato ir filosofai, kuriems mokslo metodo klausimas taip pat tapo aktualus. Naujųjų laikų mąstytojai, ėmę daugiau pasikliauti savo pačių pažintinėmis galiomis, kritiškai vertino tiek autoritetus, tiek mokslą, dėstytą tuometinėse mokyklose, kurį jie traktavo kaip scholastinį. Jie buvo įsitikinę, kad scholastinis mokslas yra beeevertis būtent todėl, jog remiamasi netinkamu metodu.
„Užmoksliniai“ mokslo metodo teorijos aspektai
Kalbėti apie K. Poperio mokslo apibrėžimą ar jo demarkaciją nuo nemokslo yra gana sudėtinga, nors jis pateikia gana aiškius mokslo kriterijus. Taip yra dėl jo opozicijos metodologiniam esencializmui, taigi ir opozicijos klausimui „kas yra mokslas?“ (vėliau bus aptarta, kaip ši opozicija veda prie konvencionalizmo). Sekant tokiu požiūriu, korektiškesnis požiūris į K. Poperio teoriją būtų pateikti jo vertybinio pasirinkimo ypatybes ir parodyti, kaip šis pasirinkimas nulėmė tai, kokias tyrimo proceso ypatybes Poperis laiko atitinkančiomis pasirinktą mokslo sampratą.
Falsifikacija kaip mokslo metodas
Mokslo — ir gamtos, ir visuomenės mokslų — metodą, Poperio tvirtinimu, sudaro vieninga idėja, t. y. „dedukciniai priežastiniai aiškinimai ir jų tikrinimas (numatymo būdu)“. Viena esminių šio teiginio implikacijų yra indukcijos metodo atmetimas, kuris Poperiui susijęs su mokslo demarkacijos problema: skirtingai nuo kritikuojamų teorijų, Poperis tikėjo, jog kaip tik įsitikinimas, jog egzistuoja validi indukcija, atskirianti mokslą nuo metafizikos, yra metafiziškas. Anot jo, mokslas veikia, remdamasis pirmiausia teorijomis, o ne empirinių stebėjimų apibendrinimais. Stebėjimai ir eksperimentai reikšmingi tik tiek, kiek jie susiję su teorinėmis prielaidomis, t. y. kadangi neįmanoma stebėti ir aprašyti visko, išankstinis teorinis pasirinkimas lemia, ką reikės stebėti ar su kuo atlikti eksperimentus. Tačiau stebėjimai yra svarbesni kitu aspektu. Bet kokią teoriją Poperis laiko eksperimentine hipoteze („hipoteticizmas“). Jos kilmė (kuri dėl „optinės iliuzijos“ kartais gali atrodyti indukcinė) nėra svarbi mokslo metodo požiūriu — svarbus yra teorijos tikrinimas. Anot Poperio, nėra jokios prasmės stengtis verifikuoti teoriją, t. y. ieškoti ją atitinkančių faktų: eksperimentų rezultatai, net patvirtinantys hipotezę, jos galutinai neįrodo, nes „šitaip pernelyg lengva rasti tai, kas atrodo kaip akivaizdūs įrodymai naudai teorijos, kuri būtų atmesta, jeigu mes ją kritiškai vertintume“. Tuo tarpu stebimų faktų nesutapimas su iš hipotezės išvedamais teiginiais ją paneigia, arba falsifikuoja. Tiesa, Poperis daro išlygą, jog apie teorijos falsifikavimą galima kalbėti ne tada, kai ją paneigia bet koks, taigi ir visiškai atsitiktinis atvejis, bet tada, kai pastebėtas atvejis turi „pasikartojantį poveikį“ (reproducible effect), kuris ir paneigia teoriją. Vis dėlto abejonių dėl paneigimo absoliutumo tokia išlyga neišsklaido: kaip pastebėjo A. Plėšnys, jis nepaaiškina kylančio prieštaravimo tarp teorinio konteksto ir teiginių teisingumo: jei bet kuris stebėjimas, arba, anot Poperio, „vienetinis teiginys“, kaip ką tik buvo parodyta, vadintinas teisingu ar klaidingu pagal tai, kokį „krūvį“ jam suteikia teorija, kaip galima remtis tokio teiginio klaidingumu, falsifikuojant hipotezę. Tai yra susitarimas ne dėl teorijos, bet dėl teiginio teisingumo, taigi iš principo toks pat konvencionalizmas, kokį Poperis kritikuoja. K. Poperis falsifikavimo idėja bando paneigti indukcionistų siūlomą mokslo metodą, kai universalaus teiginio teisingumas postuluojamas pagal baigtinį stebėjimų ir jų išvadų skaičių. Betgi, anot jo, iš empirinių duomenų galima išvesti vienintelį dalyką — dedukuoti paneigimą, t. y. falsifikuoti teoriją. Neatitinkančių tikrovės teorijų falsifikavimas yra vienintelis būdas, kaip artinti link tiesos mokslinį pažinimą — tai bene pagrindinis K. Poperio mokslo teorijos teiginys. (Visgi, kaip pastebi E. Nekrašas, šis tvirtinimas pats remiasi indukcionizmo principu, t. y. preziumuojama, jog falsifikuota teorija yra nepatikima, todėl nepasitvirtins ateityje, o tai analogiška indukcionistiniam tikėjimui, jog pasitvirtinusi prielaida pasitvirtins ateityje. Poperis iš tikrųjų nepateikia aiškaus atsakymo, kaip yra su indukcija — jis arba tvirtina, jog tai yra „mitas“, arba teigia, jog neįmanoma nustatyti, ar mokslas naudoja indukciją.) Iš falsifikacijos principo kyla esminis reikalavimas teorijai, kuri siekia mokslinio statuso (apie jo ryšį su bendrosiomis mokslo taisyklėmis jau buvo užsiminta aukščiau). Patvirtinti teoriją lengva, jei tik bus ieškoma atitinkamų faktų. Tačiau kadangi teorijos moksliškumą patvirtina jos atsparumas klaidingų teorijų „ravėjimo“ procesui, mokslinio statuso siekianti teorija turi iš principo būti atvira šiam procesui, t. y. „mokslinio teorijos statuso kriterijus yra jos paneigiamumas, atmetamumas arba patikrinamumas“. Kitaip sakant, teorija, kuri negali būti paneigta kokio nors suvokiamo įvykio, negali būti laikoma moksline. Todėl bet kuri į šį statusą pretenduojanti teorija turi dalyti teiginius į du poklasius: „potencialius falsifikatorius“ (t. y. empirinius teiginius, kurie pagal šią teoriją negalimi ir kurių realus buvimas leistų ją falsifikuoti; apie tokius teiginius bus kalbama netrukus, čia tik reikėtų pastebėti, kad tokios mokslais pripažįstamos disciplinos kaip matematika šio Poperio reikalavimo neišpildo) ir kitus teiginius — tokius, kuriuos teorija „leidžia“. Esminė sąlyga yra ta, kad potencialių falsifikatorių poklasis neturi būti tuščias. Kitaip sakant, teorijas Poperis siūlo apibūdinti pagal tai, ko jos neleidžia. Jis išskiria „griežtai visuotinius“ teiginius — tokie yra gamtos dėsniai — bei „griežtai egzistencinius“ tvirtinimus — tai teiginiai apie konkretų faktą („there is“ teiginiai). Ryšys tarp griežtai visuotinio ir griežtai egzistencinio teiginio yra atvirkštinis: pirmojo neiginys yra antrasis, ir priešingai. Mokslo teorijos yra griežtai visuotiniai teiginiai, todėl jas galima išreikšti, neigiant griežtai egzistencinį tvirtinimą (juos gali paneigti tik teorijos, ne kiti tokie pat teiginiai). Tačiau griežtai egzistenciniai teiginiai, jei jie pasirodo esą teisingi, paneigia mokslo teorijas. Dėl to korektiškos mokslo teorijos yra iš principo falsifikuojamos. Kalbėdamas apie tokio mokslo metodo tikslus, Poperis kritikuoja požiūrį, jog tai yra teorijų kūrimas, o ne klaidingų atmetimas. Jis atmeta pragmatinius aiškinimus, jog įmanoma naudotis ir žinomai neteisingomis teorijomis, jei tik jos atneša naudos. Anot jo, kadangi ieškome tiesos, negalime naudotis klaidingomis teorijomis, tačiau nepaneigtos teorijos visgi gali būti teisingos. Tačiau Poperis pripažįsta, jog, be tiesos kriterijaus, egzistuoja ir aiškinimo galios poreikis: tai, ko mokslas ieško, yra „įdomi tiesa — tokia, kokią sunku aptikti“, atsakymai į kylančius klausimus. Čia tampa svarbi empirinio teorijų turinio problema. Kuo platesnis teorijos empirinis turinys, tuo platesnė „potencialių falsifikatorių“ klasė, taigi didėja teorijos paneigiamumo potencialas (falsifiability). Teorijos tikėtinumas atvirkščiai priklauso nuo jos aiškinamosios galios. Mokslininkai turi vadovautis kiek įmanoma labiau paremtomis (klaidingų teorijų atmetimo būdu) teorijomis, tačiau Poperiui tai nereiškia, jog reikia naudotis labiau tikėtinomis teorijomis. Vis dėlto, skirdamas šias dvi teorijų rūšis — paremtas (corroborated) ir tikėtinas teorijas, jis neskiria teorijos tikėtinumo iki patikrinimo ir po patikrinimo (pastarasis, jei teorija patikrinimo metu nebus paneigta, gali būti žymiai didesnis už pirmąjį ir kartu nebus prarasta teorijos aiškinamoji galia).
Indukcija ir dedukcija
INDUKCIJA (lot. inductio — užvedimas) — vienas iš samprotavimo tipų ir tyrimo metodas. Su indukcijos teorijos klausimais susiduriame jau Aristotelio veikaluose, bet ypač daug dėmesio jai skiriama XVII—XVIII a., atsiradus empiriniams gamtos mokslams. Indukcijos klausimus daug tyrinėjo F. Bekonas, G. Galilėjus, I. Niutonas, Dž. Heršelis ir Dž. S. Mi-lis. Kaip samprotavimo forma indukcija leidžia pereiti nuo atskirų faktų prie bendrų teiginių. Paprastai skiriamos trys pagrindinės indukcinių samprotavimų rūšys: pilnoji L; Indukcija per paprastą išvardijimą (populiarioji L); mokslinė indukcija (dvi pastarosios rūšys sudaro nepilnąją L). Pilnoji indukcija yra bendro teiginio apie visą klasę išvedimas, ištyrus visus jos elementus; ji teikia teisingą išvadą, bet jos taikymo sfera apsiriboja klasėmis, kurių narių skaičius lengvai apžvelgiamas. Populiariosios indukcijos atveju, jeigu kuri nors požymį turi dalis klasės elementų, tai yra pagrindas daryti išvadą, kad visi tos klasės elementai turi šį požymį. Populiariosios indukcijos taikymo sfera yra neribota, tačiau jos išvados tėra tikėtini teiginiai, kuriuos reikia vėliau įrodyti. Mokslinė indukcija taip pat yra išvada iš tam tikros klasės elementų dalies apie visą klasę, tačiau čia išvedimo pagrindą sudaro tai, kad išaiškinami esminiai tiriamų elementų ryšiai, dėl kurių tam tikras požymis būtinai priklauso visai klasei. Todėl mokslinėje indukcijoje pagrindinę vietą užima esminių ryšių atskleidimo būdai. Atskleisti šiuos ryšius padeda sudėtinga analizė. Tradicinėje logikoje suformuluoti kai kurie tokie budai — vadinamieji indukciniai priežastini 4 ryšių tyrimo metodai: vienintelio panašumo metodas, vienintelio skirtumo metodas, jungtinis panašumo ir skirtumo metodas (dvigubo panašumo metodas), lydimųjų kitimų metodas ir liekanų metodas. Kaip tyrimo metodas indukcija yra reiškinių empirinio nagrinėjimo būdas, kurį naudojant nuo atskirų faktų einama prie bendrų teiginių, atskiri faktai tarytum nukreipia į bendrą teiginį. Realiame pažinime indukcija visada yra glaudžiai susijusi su dedukcija. Dialektinis materializmas indukcija ir dedukciją laiko ne universaliais savaimingais metodais, o neatsiejamai susijusiais ir vienas kitą sąlygojančiais dialektinio tikrovės pažinimo metodais ir todėl pasisako prieš vienpusišką vieno ar kito metodo vaidmens perdėjimą (Indukcinė logika)
INDUKCINĖ LOGIKA — tradicinėje logikoje skyrius, nagrinėjantis loginio samprotavimo nuo atskiro prie bendro procesus (Indukcija). Tradicinio induk-tyvizmo atstovai, pvz., Milis, Indukcinė logika uždaviniu laikė analizuoti, kaip iš atskirų, empirinių žinių gaunamos bendros teorinės žinios. Logikos istorijoje buvo ir kita indukcinės logikos objekto koncepcija, teigianti, kad jos uždaviniai yra analizuoti tik loginius kriterijus, kuriais tikrinami moksliniai teiginiai, gauti hipotetiniu dedukciniu metodu. Šią koncepciją XIX a. suformulavo anglų logikas Ve-velas, ji plačiai paplito šiuolaikinėje mokslo logikoje. Ji pagrįsta tuo, kad nepakanka indukcinių metodų gauti moksliniams teoriniams teiginiams, kuriuos formuojant būtina išskirti naują minties turinį ir sudaryti naujas mokslines abstrakcijas. Si koncepcija ribota tuo, kad ji nepagrįstai atsisako logiškai tirti apskritai mokslinių žinių gavimo procesus, t. y. analizuoti juos kaip visuomeniškai būtinus, nepriklausomus nuo individualios sąmonės ir apsprendžiamus pažinimo procesų objektyvaus turinio. Šiuolaikinė indukcinė logika plečia savo taikymo sritį ir tiria ne tik samprotavimus nuo atskiro prie bendro, bet ir apskritai visus tuos loginius santykius, kai tikrinamo žinojimo teisingumo negalima patikimai nustatyti, remiantis tomis žiniomis, kurių teisingumas mums žinomas, o galima tik išsiaiškinti, ar paskutinės žinios patvirtina pirmąsias, o jeigu taip, tai kokiu laipsniu. Todėl viena iš svarbiausių šiuolaikinės indukcinės logikos sąvokų yra patvirtinimo laipsnis, kuris paprastai interpretuojamas kaip hipotezės tikimybė, turint empirinių žinių. Taigi šiuolaikinė indukcinė logika. naudoja tikimybių teorijos metodus ir virsta tikimybine logika
INDUKCINIS APIBRĖŽIMAS — vienas iš būdų matematinių ir loginių sistemų objektams apibrėžti. Jo esmę sudaro tai, kad jame nurodomi: a) pradiniai arba elementarūs sistemos objektai; b) taisyklės arba operacijos, leidžiančios iš esamų objektų sudaryti naujus sistemos objektus. Tokiu būdu apibrėžiami natūrinis skaičius (aritmetikoje), taisyklingai sudaryta, taip pat įrodoma formulė (loginiuose skaičiavimuose) ir kt. Indukcinis apibrėžimas turi būti pilnas, t. y. jo priemonėmis turi būti apibrėžiami visi tam tikros sistemos objektai, ir tiktai jie.
DEDUKCIJA (lot. deductio — išvedimas) — vienas iš pagrindinių samprotavimo būdų ir tyrimo metodų. Plačiąja prasme dedukcija suprantama bet koks išvedimas apskritai, specialesne ir plačiausiai vartojama prasme — teiginio (sekmens) įrodymas arba išvedimas iš vieno arba kelių kitų teiginių (prielaidų), remiantis teisingais logikos dėsniais. Dedukcinio išvedimo atveju sekmenys implicite slypi prielaidose ir turi būti iš jų išvedami loginės analizės metodais. Dabartinis dedukcijos supratimas yra toli pažengęs aristoteliško dedukcijos aiškinimo kaip išvedimo nuo bendro prie atskiro apibendrinimas ir parodo jo vienpusiškumą.
Racionalistų požiūriu, mokslo metodas yra dedukcija, empiristų – indukcija. XIXa. logikos vadovėliuose dedukcija ir indukcija dažnai buvo apibrėžiamos gan paprastai: dedukcija – tai samprotavimas, vedantis nuo bendrų tiesų prie atskirų, o indukcija – nuo atskirų prie bendrų.
Taip indukciją ir dedukciją savo vadovėlyje aiškino Millis:
Indukcija – yra toks samprotavimas, kurio dėka padarome išvadą, kad tai, kas (kaip mums žinoma) teisinga vienu atskiru atveju arba keliais atvejais, bus teisinga ir visais atvejais, tam tikru atžvilgiu panašiais į pirmąjį.
Dedukcija yra toks samprotavimas, kai iš bendro teiginio ir kitų teiginių išvedamas tiek pat ar mažiau bendras teiginys.
Indukcijos pavyzdys: “Pirmoji gulbė balta”, “Antroji gulbė balta”, “Trečioji gulbė balta”, vadinasi – “Visos gulbės yra baltos”. (bendro teiginio išvedimas iš vieninių teiginių)
Dedukcijos pavyzdys: “Visi žmonės mirtingi”, “Sokratas irgi žmogus” vadinasi irgi mirtingas. (iš vieninio teiginio išvedamas vieninis teiginys).
DEDUKCINIS METODAS — mokslinių teorijų kūrimo būdas, kurio specifinė ypatybė yra tai, kad naudojama dedukcinė išvedimo technika (Dedukcija). Filosofijoje buvo mėginta griežtai skirti D. m. ir kitus (pvz. indukcinį) metodus, aiškinti dedukcinį samprotavimą kaip nepatyriminį ir labai perdėti dedukcijos vaidmenį moksle. Iš tikrųjų dedukcija ir indukcija neatskiriamai susijusios, o dedukcinio samprotavimo eigą sąlygoja daugiaamžė praktinė pažintinė žmogaus veikla. Dedukcinis metodas — vienas iš galimų mokslinio žinojimo kūrimo metodų. Paprastai jis naudojamas po to, kai jau sukaupta ir teoriškai ištirta empirinė medžiaga, norint ją susisteminti ir iš jos padaryti nuoseklesnes ir tikslesnes išvadas ir t. t. Tuo atveju gaunamos ir naujos žinios, pvz., kaip galimų deduktyviai sukurtos teorijos interpretacijų visuma. Į bendrą dedukcinių sistemų (teorijų) organizavimo schemą įeina: 1) pradinė bazė, t. y. pradinių terminų ir teiginių visuma; 2) vartojamos loginės priemonės (išvedimo ir apibrėžimo taisyklės); 3) visuma išvedamų teiginių (sakinių), gaunamų iš (1), naudojant (2). Tiriant tokias teorijas, analizuojami santykiai, siejantys jų komponentus, abstrahuotus nuo žinių genezės ir raidos. Todėl tikslinga juos laikyti savotiškomis formalizuotomis kalbomis, kurias galima analizuoti arba sintaksiniu aspektu (kai nagrinėjamas kalbos ženklų ir išraiškų santykis, neatsižvelgiant į jų nekalbinę reikšmę), arba semantiniu aspektu (kai sistemos ženklų ir išraiškų santykiai nagrinėjami jų reikšmės požiūriu). Dedukcinės sistemos skirstomos į aksiomines (Aksiominis metodas) ir konstruktyvines (Konstruktyvinis (genetinis) metodas). Dedukcinis metodas, naudojant jį pažinime, pagrįstame patyrimu ir eksperimentu, yra hipotetinis dedukcinis metodas. Dedukcinio mokslinių teorijų kūrimo analizė, pradėta jau antikinėje filosofijoje (Aristotelis, Euklidas, stoikai), daug vietos užėmė naujųjų laikų filosofijoje (Dekartas, Paskalis, Spinoza, Leibnicas ir kt.), bet pilnai ir ryškiai dedukcinio žinių organizavimo principai buvo suformuluoti tik XIX a. pabaigoje — XX a. pradžioje (kartu buvo plačiai naudojamas matematinės logikos aparatas). Iki pat XIX a. pabaigos dedukcinis metodas buvo naudojamas beveik vien matematikoje. XX a. plačiai mėginta dedukciškai (ypač aksiomiškai) kurti daugelį nematematinių disciplinų — kai kuriuos fizikos, biologijos, lingvistikos, sociologijos skyrius ir kt.
DEDUKCIJOS TEOREMA — viena iš svarbiausių metalogikos teoremų. Ji skelbia: jeigu teiginys B išvedamas iš tam tikros prielaidų aibės, tariant, kad yra ir prielaida A, tai ir be šio prileidimo (kad yra ir A) iš duotosios prielaidų aibės išvedama: „Jei A, tai B”. Dedukcijos teorema naudojama daugeliui svarbių loginių sistemų: klasikiniams ir konstruktyviniams teiginių bei predikatų skaičiavimams, formaliajai aritmetikai ir 1.1. (Kartu, pvz., kai kurioms modalinės logikos sistemoms ji netinka.) Dedukcijos teorema plačiai vartojama ir neformalizuotuose samprotavimuose.
Mokslo žinių augimas
Falsifikacija kaip mokslo metodas lemia Poperio siūlomą mokslo žinių augimo schemą, kai atmetamos neteisingos teorijos leidžia „ieškoti tiesos“. Bet mokslo augimas nėra vien nepaneigtų teorijų atrinkimas. Nuo fakto, kurį siekiama paaiškinti, reikia pereiti prie geriausios jį paaiškinančios teorijos. Taigi, Poperio teigimu, reikalinga ne šiaip kiekviena nefalsifikuota teorija, o tik tos, kurios kritikuojamos pasirodo geresnės negu konkuruojančios teorijos. Vis dėlto šiam procesui nėra kito kelio kaip tik pereiti prie bet kurios faktus paaiškinančios teorijos — nesvarbu, geros ar ne,— ir tuomet, naudojantis kritiniu metodu „eliminuoti daugybę blogų teorijų ir išrasti daugelį naujų“. Svarbiau, kad mokslo žinių augimą Poperis laiko jo (problemų) gilėjimu, tuo dar kartą paneigdamas tvirtinimus apie indukcinę mokslo teorijų kilmę. Pasak jo, mokslas progresuoja „nuo problemų prie problemų“. Mokslo teorija, kaip minėta, kyla iš poreikio paaiškinti, išspręsti mokslo problemą. Tik problema suteikia teorijai jos pavidalą ir skatina plėsti žinias. Tačiau teorijos susiduria su sunkumais pačioje teorijoje, prieštaravimais kitoms teorijoms ar stebimais reiškiniais, tad pačios teorijos ir jų falsifikavimas sukuria naujų problemų, kurios savo ruožtu gimdo naujas teorijas. Poperis pateikia apibendrintą žmogaus pažinimo schemą, kuri, jo tvirtinimu, apibūdina ir mokslo žinių augimą:
P1—TT—EE—P2
T. y., susidūrus su tam tikra problema (P1), iškeliama bandomoji jos aiškinimo teorija (TT), paskui eliminuojamos pastebėtos klaidos (EE), ir šiame procese vėl atsiranda naujų problemų (P2), kurios pasitarnauja kaip naujų teorijų pagrindas.
Tiesa, kartais galima teigti, jog problemos kyla iš stebėjimų — tada, kai tie stebėjimai yra gana netikėti. Vis dėlto ir jie iškelia problemą tik atskleisdami prieštaravimą turimai teorijai. Todėl teorijos, sukuriančios naujas problemas, yra vaisingos, ir tai yra svarbiausias indėlis mokslo žinių augimui.
Mokslo samprata
Metams bėgant, mokslas rutuliojosi netolygiai. Vienos teorijos keitė kitas, tuo sukeldamos didelius revoliucinius persitvarkymus. Tai būdinga gamtos bei technikos mokslams. Į mokslą galima žiūrėti iš įvairių pozicijų kaip į:
1. instituciją (mokslas – tai profesija, kuriuos praktika tiesiogiai ekonominės naudos neduoda).
2. pažinimo būdą.
3. žinių kaupimo priemonę (faktai – sukaupiami, o rezultatai grupuojami,lyginami ir t.t. prieš panaudojimą).
4. gamybos plėtros veiksnį.
5. veiksnį, formuojantį požiūrį į žmogų ir pasaulį,
6. reiškinį (žmonių veiklą, kurios pagrindinė funkcija – gauti ir teoriškai susisteminti objektyvias žinias apie tikrovę).
Po daugelio tyrimų, duomenų analizės ir apibendrinimų, formuluojami dėsniai, principai, hipotezės, galiausiai sukuriama tam tikra teorija, nuo kuo ir prasideda praktinis mokslo pritaikymas. Tyrimo metodas, tai mokslo taktika, o mokslo strategija – tai problemų, kurias reikia spręsti.parinkimas. Mokslui būdinga savita kalba, kad mokslininkai vieni kitus galėtų suprasti (daug graiku ir lotynu kalbų žodžių). Viena pagrindinių mokslo funkcijų – naujų dėsnių ar dėsningumų atradimas, kurie vienaip ar kitaip galėtų būti panaudoti praktinėje veikloje. Mokslinio tyrimo objektu gali būti bet kuri žmogaus veikla, jo pažinimo sritys. Pagal tyrimų pobūdį mokslą priimta skirstyti į:
1. fundamentalųjį (skirti teorinėms mokslo problemoms nagrinėti, formuluoti naujus dėsnius).
2. taikomąjį (praktiškai pritaikyti fundamentaliųjų tyrimų rezultatus).
Mokslų klasifikacija (informatika)
Kodas Mokslo kryptys Mokslo šakos kodas Mokslo šaka
HUMANITARINIAI MOKSLAI H 000
06 H Komunikacija ir informacija H 100 Dokumentacija, informacija, bibliotekininkystė, archyvistika
H 105 Bibliografija
H 110 Paleontologija, knygotyra, epigrafija, papirusologija
SOCIALINIAI MOKSLAI S 000
01 S Teisė S 122 Masinės informacijos priemonių teisė
S 123 Informatikos teisė
05 S Sociologija S 265 Spaudos ir komunikacijos mokslai
07 S Edukologija S 281 Mokymas kompiuteriais
FIZIKINIAI MOKSLAI P 000
09 P Informatika P 110 Matematinė logika, aibių teorija, kombinatorika
P 170 Kompiuterių mokslas, skaičių analizė, sistemos, valdymas
P 175 Informatika, sistemų teorija
P 176 Dirbtinis intelektas
P 190 Matematinė ir bendroji teorinė fizika, klasikinė mechanika, kvantinė mechanika, reliatyvizmas, gravitacija, statistinė fizika, termodinamika
BIOMEDICINOS MOKSLAI B 000
01 B Biologija B 110 Bioinformatika, medicininė informatika, biomatematika, biometrika
02 B Biofizika B 115 Biomechanika, kibernetika
TECHNOLOGIJOS MOKSLAI T 000
07 T Informatikos inžinerija T 111 Vaizdų technologija
T 120 Sistemų inžinerija, kompiuterių technologija
T 121 Signalų technologija
T 125 Automatizavimas, robotika, valdymo inžinerija
T 180 Telekomunikacijų inžinerija
T 181 Telematika
Tobulėjant moksliniams tyrimams, atsiranda krypčių, kompleksiškai jungiančių kelių mokslo sričių informaciją, todėl gali būti suformuotos naujos mokslo sritys.
Išvada
Šiame referate bandžiau atskleisti koks yra pagrindinis tikslas indukcijos ir dedukcijos, taip pat truputi paaiškinau mokslo metodo problemą, analizavau mokslų klasifikaciją, bei žinias ir mokslą. Čia buvo aprašomos pačios įdomiausios Poperio mokslinės idėjos bei jo samprotavimai.
Naudota literatūra
• www.geocities.com/Vykintas/fi.html
• www.straipsniai.lt
• www.ik.ku.lt/lessons/konspekt/moksldarb/temos1.htm
• “Filosofijos atlasas”, Peter Kunzmann, Alma littera, 1998
• “Indukcionizmo alternatyvos beieškant”, Nekrašas E., 1978