Filosofija ir klausimas

Filosofija ir klausimas. Kasdieninis, gnostinis, egzistencinis, filosofinis klausimai.

Kasdieninis klausimas nukreiptas į esinių paviršių su aiškiu atsakymu. Nukreiptas ne į daiktą, o į kitą žmogų. “Kur plaktukas?” – mąstome apie veiksmą, vinį ir lentą. Atsakymas: kitas gali tiesiog paduoti. Praktinė daikto reikšmė nusako ne jo esmę, o nuorodą į kitą daiktą, santykį su kitu daiktu, funkcinę reikšmę. “ Kas yra Petras?“ Atsakymas – pirmakursis, bet nesakoma, kas yra Petras savaime. Klausimas be atsakymo kasdienybėje sukelia tik nerimą, jis beprasmis. Yra tik klausimai dėl naudos ar nuobodulio. Žodinis atsakymas deekoratyvinis, nes kasdienybė yra veikla, kuri tiesiog sunaikina kasdienį klausimą; kas neveikia – gyvenimui ir net gyvybei iškyla pavojus.

Pažintinis (gnostinis) klausimas.

Gr. žodis “gnosis” – pažinimas plačiąja prasme. Visa yra pažinimas (instinktyvus elgesys, suvokimas: praktinis veiksmas, juslinė pagava, supratimas, įsijautimas, gestas). Tai žmogaus sąlytis su pasauliu. Taip klausdamas žmogus įvertina savo padėtį aplinkoje. Gnostinis klausimas akimirkai atveria begalybę, išveda už pasaulio formų ir reiškinių.Tačiau tai ne įėjimas į transcendencinį (anapusinį) lauką, bet imanencija (šiapusiškumas), būties anapus žmogaus įveika. Tai mokslinis klausimas. Moksle žmogus stengiasi įvveikti savo baigtumą, įsibrauti į anapusybę ir paversti ją savo nuosavybe. Vis dėlto mokslinio klausimo tikslas – aiškus ir apibrėžtas atsakymas. Mokslinis pažinimas begalinis, bet klausimai baigtiniai. Mokslas yra atsakymų visuma. Nerezultatyvūs klausimai – tušti. Nuo kasdieninių gnostiniai klausimai skiriasi tik abstrahavimu ir at

tsakymų gavimo stiliumi. Tarp klausimo ir atsakymo įsiterpia tyrinėjimas, metodas, įrodymas, eksperimentas.

Egzistencinis klausimas.

• Kokia mano gyvenimo prasmė?
• Kodėl turiu elgtis dorai?
• Kuo galiu tikėti?
Nesusijęs ar netiesiogiai susijęs su gyvybiniais poreikiais, bet antropocentriškas, nors paklausiami fenomenai, bet žmogus juose mato save, savo egzistencija susirūpinusią būtybę. Tai baigtinis klausimas su galutiniu atsakymu: “Gyventi, kad gyventum”.

Filosofinis klausimas.

Tai metafiziniai klausimai be galutinio atsakymo. Tai klausimai apie daiktus ir būtį dėl jų pačių. Klausimas nukreiptas į fenomeną dėl jame esančios objektyvios tiesos. Fenomenas lieka “nepažeistas”, nepavaldus žmogui kaip “daiktas savaime”. Einama į fenomeno gelmę. Atsakymas gimdo kitą klausimą iki begalybės.
• Kodėl yra būtis, o ne niekas?
• Kas yra būtis?
• Koks pasaulio pagrindas?
• Kas yra po mirties?
• Kas aš esu?
Filosofija stengiasi apibrėžti visumą, apibrėžimas lieka atviras, reikalauja tolesnio mąstymo ir klausinėjimo. Aiškumas trumpalaikis. Nėra filosofinės tiiesos, kuri visam laikui pasotintų žmogaus sielą, kaip duona – kūną. Filosofinis mąstymas skleidžiasi dabartyje, “yra naujas”, bet klausimas ”senas”, nes jį lemia pasaulyje esantys, “praėję” dalykai, nors jis nukreiptas į tai, ko dar nėra.

Klausimų bendrumas.

Kasdieniame klausime glūdi gnostika, iš pažintinio klausimo užuomazgų kyla filosofinis klausimas. Filosofija pažadina mokslinio pažinimo būdą. Galilėjus, Kepleris, Paskalis, Dekartas, Niutonas, Enšteinas, Heisenbergas – aukšto rango filosofai. Mokslo pažangos variklis – filosofiniai klausimai.
Revoliucinės mokslo idėjos iš filosofinių klausimų virsta matematizuota, eksperimentine kalba. Jei mokslo negaivintų filosofinis įsimąstymas į anapusybę ir ri

ibas, jis virstų faktų tyrinėjimo technine rutina ir nepajėgtų atsinaujinti.
Graikų kultūra ir filosofija – Vakarų civilizacijos pagrindas. Filosofija kūrė pasaulio formas, kai žmogus grimzdavo į chaosą.

Filosofija ir kultūra

Chaoso kaukė – gamta (kaip gyvenimas ir mirtis). Žmogus statosi sieną tarp baigtybės ir begalybės, svetimybės, gamtos. Ta siena yra kultūra. Tai gamtos priešybė, daiktų ir santykių tarp žmonių visuma. Tai kultūrinių reikšminių simbolių visuma. Dvasinės vertybės turi medžiaginį pavidalą (bažnyčia, knyga ir kt.).
Kultūra yra tik simbolių reikšmių paviršiuje, gamta nesukultūrinama, nors kultūra yra net žmogaus gamtiškumo savisaugos sąlyga. Apsvaigintas kultūrinių simbolių, žmogus pasiduoda panhoministinei iliuzijai, kad viskas yra tik kultūra ir pavaldu žmogui. Atrodo, viskas pavaldu žmogaus protui pagal jo paties nustatytas ribas. Kultūrinių simbolių luobas jį atskiria nuo pirmapradės svetimybės. Postmoderniame pasaulyje yra absoliutus tikėjimas mokslo galia (kaip prieš tūkstantį metų – burtais). Svetimybės pragarmėje yra ir gėrio, ir blogio, ir gyvybės, ir mirties, ir kūrybos, ir griovimo, ir būties, ir niekio. Pajungdamas svetimybę, žmogus griauna kuriančias ir atpalaiduoja griaunančias galias. Pavyzdys: neutroninė bomba.

Filosofija ardo kultūrinius simbolius, anapus kultūros skverbiasi į esmę, parodo, kad tikroji būtis žmogui nepavaldi, padeda žmogui įsisąmoninti baigtumą ir įsistatyti į saiko ribas.
Filosofijos paradoksalumas – ji, būdama kultūrinė dalis, simboliai ir kalba, skverbiasi anapus jų.

Filosofija nuima kutūrinę daiktų skraistę, grąžina žmogų prie ga

amtinės transcendencijos, “arche” – pirminio prado, ką nurodė Talis, Anaksimandras, Parmenidas, Hėrakleitas. Žmogaus veikla ir mąstymas skleidžiasi ne tuščioje erdvėje, o gamtoje. Filosofija žmogų grąžina į klausimo situaciją . Kuo daugiau žmogus žino, tuo aiškiau suvokia žinojimo ribas. Žmogus pažįsta tik tai, ką jis pats sukuria. “Panašus pažįsta panašų” (senoves graikai). Nesukurtas pagrindas, nors ir nepažinus, yra matomas ir mąstomas. Filosofija grąžina žmogų prie papraščiausių ir mįslingiausių dalykų, reikalauja saikingos laikysenos daiktų atžvilgiu, leidžiant jiems būti tokiems, kokie jie yra. Taip filosofija saugo būtį ir patį žmogų. Filosofas yra tarp kultūros ir gamtos, kaip žuvis akvariume.

Filosofinės būsenos:

Blyksnis, nuostaba, abejonė, kančia, baimė, tikėjimas.
Filosofinėje būsenoje individas išeina anapus savęs, atsiveria pasauliui. Tai kryptinga, intensionali, objektyvi būsena. Tai individualus autentiškas susitikimas su daiktais, pirmaprade transcendencija kaip su meile ar mirtimi.
Kaip žvaigždės matomos iš gilaus šulinio dieną, taip iš “ego – sielos šulinio” išvystame daiktus anapus kultūrinių simbolių. Tekstu filosofinis gyvenimas tampa viešas, išorinis, neasmeninis. Filosofinis tekstas turi vertikalų zondą į pirmapradės svetimybės matmenį.
Filosofinė būsena yra tarpininkas, daiktus siejantis su kalba, būtį su jos mąstymu, anapusybę su tekstu. Ji individualizuoja objektą, žodį ir subjektą.

Leave a Comment