1. Filosofijos kilmė, prigimtis ir struktūra.Filosofija yra vienintelė disciplina, kuri mėgina tikrovę suvokti visumospožiūriu. Iki filosofinio aiškinimo atsiradimo, žmonės tikrovę aiškino mitųpagalba.Mitologiniam aiškinimui būdinga: mituose veikia įasmenintos jėgos – dievai,dievaičiai; mituose aiškinama poetinių įvaizdžių arba metaforų pagalba;mitai nenaudoja griežtų sąvokų; mito forma – paprastas pasakojimas; mitasvisuomet remiasi tradicija.Pagrindiniai teorinio aiškinimo bruožai: veikia ne asmenys, bet gamtosjėgos arba stichijos; vietoj įvaizdžių ir metaforų naudojamos griežtossąvokos; įprastinis pasakojimas pakeičiamas teorija, t.y. loginiais ryšiaissusietą teiginių visumą; remiasi ne tradicija, bet proto argumentais.Filosofija, kaip disciplina atsirado senovės Graikijoje, bei formavosisenovės Indijoje bei Kinijoje. Pagrindiniai filosofijos kilmės šaltiniai:nuostaba; abejonė; kentėjimas.Filosofija žmogui padeda tada, kai peržengiamos kasdieninės buitinėssąmonės ribos, kad jis įvyktų reikalinga specifinė sąmonės būsena, kuriojepasaulis praranda savaime suprantamybę.Struktūra. Filosofija skirstoma į teorinę ir praktinę. Teorinė: ontologija– būties teorija; gnoseologija – pažinimo teorija; filosofinėantropologija; kosmologija – gamtos filosofija; filosofinė teologija – apieDievą. Praktinė filosofija: etika – mokymas apie moralų elgesį; pojetika –mokymas apie kūrybą.
2. Filosofija ir specialieji mokslai.Pasaulis yra įvairus, susideda iš daugelio sričių. Atskiras sritis tiriaspecialieji mokslai. Bet pasaulį tuo pačiu galima suvokti kaip visumą, nesjis vieningas. Būtent filosofija ir tiria pasaulio kaip visumos egzistavimosąlygas. Filosofijos santykis su specialiaisiais mokslais problematiškas,be to istoriškai kinta, priklausomai nuo pažinimo lygio, raidos.Neginčytinas faktas – filosofija- tai visų mokslų pirminis šaltinis. Spec.mokslų ir filosofijos santykių atžvilgiu susiformavo prieštaringospozicijos: 1)mokslo išaiškinti faktai turi būti spaudžiami į išankstinesteorines filosofines schemas, 2) mokslas vykdo savarankiškus tyrimus irfilosofija tik apibendrina rezultatus, 3) kompromisinė pozicija: filosofijaspec. mokslų atžvilgiu atlieka metodologinę funkciją. Fil-a – bendroji visųmokslų metodologija, t.y. teoriškai pagrindžia atskirų mokslų metodus irfunkcionuoja kaip testas, nustatantis tų mokslų teorinį pagrįstumą (mokslomoksliškumo kriterijus). Teoriniai kriterijai nėra konstanta. Filosofija –ne tik supermokslas (mokslų teorija), bet ir pati yra mokslas.Filosofijos ir mokslo skirtumai prasideda pačia kalba, santykio sužmogiškuoju asmeniu prasme. Mokslas savas išvadas apibendrina, o filosofijaišvadas įasmenina. Moksle pirmenybę turi šalia mokslininko asmens buvojęsdaiktas Mokslo pažinimas, jo išdava ir mokslinio pažinimo būdas yradaiktinis. Mokslo laimėjimai istorijoj bevardžiai. Mokslas gyvena tiktyrimu, tyrimas laikosi daiktiškumu, o daiktiškumas reikalauja, kadtyrinėtojo asmuo pasitrauktų į šalį, leisdamas prabilti daiktui.
3. Pagrindinės filosofinių klausimų kėlimo kryptys. Platono trikampis.Svarstydami, kokie yra pagrindiniai ir vienas į kitą galutinai nesuvedamimūsų patirties aspektai, prieiname išvadas: idėja [universali patirtis] –gamta (būtis) [objektyvi patirtis] – aš (siela) [subjektyvi patirtis].(Platono trikampis). Subjektyvios patirties negalime išreikšti perobjektyvią patirtį. Yra elementų ir objektyviuose ir subjektyviojepatirtyje, bet galutinai jie ten pasirodo, todėl jie yra universalūs.Vieningos filosofijos nėra todėl, kad mūsų patirtis nėra pilnai vieninga.
4. Mileto mokykla: Talis, Anaksimandras, Anaksimenas.Talis. (625 – 547 m. pr. m. e.) Žmogus, kuris netikėjo mitais, o ieškojotikroviškų paaiškinimų. Jis teigė, kad tikrovės pagrindas ir pradas yravienas (vanduo). Vanduo taliui nebuvo negyva cheminė medžiaga. Jis buvoįvardintas, bet nebuvo įasmenintas. Taliui nereikėjo aiškinti, kap išnegyvos medžiagos atsiranda gyvybė. Taip aiškino kiti materialistai. Taliomokymui visos daiktų įvairovės, už visų skirtingų kokybių, slypi vienas irvienintelis pasaulio pradas – vanduo. Talis priskiriamas prie septyniųgraikų išminčių. Jis pirmasis bandė įrodyti trikampių teoremą. Ir pirmasisišpranašavo saulės užtemimą.Anaksimandras. (610 – 546 m. pr. m .e.) – originalus mąstytojas. Jispirmasis savo mintis išdėstė knygoje “Apie gamtą” (“Apie prigimtį”). Pagaljį pirmasis pradas – apeironas. Beribis neapibrėžtas pradas. Jis neturijokių kokybinių arba kiekybinių neapibrėžtumų. Anaksimandro manymubegaliniame apeirone egzistuoja ne vienas, o daugelis pasaulių. Jis teigė,kad žemė yra savojo pasaulio centre ir yra cilindro formos.Anaksimenas. (585 – 525 m. pr. m. e.) Anaksimandro mokinys. Jis nesutiko suAnaksimandru, kad pirminė medžiaga neturi jokių kokybių ir teigė, kad taiyra oras.Pirmasis pasiūlė mechanizmą aiškinantį, kaip iš pirminės medžiagossusidaro kiti elementai. Išaiškino keletą meteorologijos reiškinių.
5. HeraklitasHeraklitas tai natūrfilosofas, jį labiausiai domino gamtinio pasaulioprigimties klausimai. Jis taip pat ieškojo pirmojo prado. Jo manymu –ugnis. Jis ugny laikė ne tik gyva (kaip Mileto filosofai), bet ir protinga.Heraklitui ugnis nėra tiktai gamtinė stichija. Joje reiškiasi vidinisprotingas dėsningumas, kurį Heraklitas įvardino žodžiu “Logos”. Ugnis – taikartu ir amžinas degimo procesas, kuriame nieko neišlieka pastovaus irniekas tiksliai neatsikartoja. Visuose daiktuose esamų priešybių kova irnuolatinė įtampa tarp jų yra pagrindinė šio pasaulio savybė. Heraklitasskyrė pažinimą protu nuo pažinimo pojūčiais arba juslėmis. Pažinimas protudaug vertingesnis, nes tik jis vienas atveda prie pasaulio vienovėssuvokimo.6. Pitagoro socialinė veikla, jo filosofinės ir matematinės idėjos.Tai pats paslaptingiausias Graikų filosofas. Jis reformavo Orfėjaus kultą(graikų misterijas) Ir įkūrė religinę – filosofinė pitagoriečių mokyklą.Pitagoriečiai suformulavo aiškią vertybių sistemą: pirma turi būti tai kasgera ir gražu, tai kas naudinga ir tai kas malonu. Pitagoras, lyginant sukitais natūrfilosofais, pasiūlė tikrovę aiškinti remiantis kitaisprincipais: ne medžiaga, bet skaisčiais. Pitagoriečiai pirmieji ėmėsidomėtis pažinimo teorijos klausimais. Pitagoriečiai manė, kad tikrasžinojimas įmanomas tik per matematiką. Pitagoriečiai tyrinėdami matematikąatrado iracionaliuosius skaičius, tai sudavė skaudų smūgį jų pradineiprogramai. Pasirodė, kad visos tikrovės negalima suvesti į į paprastusskaičius ir jų santykius.
7. Parmenidas ir jo filosofijos reikšmė.Tai žymiausias Elėjos mokyklos atstovas. Jį domino ne klausimas, kaipdaiktai susidarė ar yra, bet ką reiškia apskritai būti arba, kas yra tojibūtis.Parmenidas atrado tikrąją būtį, o ne kokį konkretų būties pavidalą.Daugelis tyrinėtojų mano, kad tik nuo jo prasideda tikroji filosofija, nesjis pirmasis pademonstravo, protas ne tik suvokia tiesą bet ir gali jąįrodyti.Jis pirmasis panaudojo nuoseklų išvadų išvedimo ir pasirinktostezės būdą, kuris vėliau buvo pavadintas apodiktiniu. Parmenido nuopelnasyra tas, kad filosofinis mąstymas įgijo naują išmatavimą, kuris jame išlikoiki šių dienų.
8. Zenono aporijos.Tai žymiausias Parmenido mokinys. Jis teigė, kad pripažinę jog egzistuoja,daugis ir judėjimas, patenkam į neišsprendžiamus prieštaravimus, vadinamusaporijomis. Zenonas jų nurodė 45, mus pasiekė tik 9. Jis pirmasis panaudojotokį loginį argumentacijos būdą: pradžioj įrodoma, jog kuriam norsteiginiui prieštaraujantis teiginys veda į absurdą, tuomet daroma išvada,jog teisingas turi būti pirmasis teiginys. Zenonas pagrindė ir Parmenidotezę, jog tikrajai būčiai negalime taikyti erdvės charakteristikos.
9. Bendra vėlyvųjų natūrfilosofų charakteristika. Empedoklis.Daugiausia Graikų mąstytojų buvo įsitikinę, kad regimasis kosmosas taip patrealus – daugis arba daiktų įvairovė realiai egzistuoja, kaip ir daiktųkitimas. Jiems kilo tokia problema: kaip suderinti požiūrį į tikrąją būtįir įsitikinti, kad kosmosas egzistuoja realiai. Šią problemą išsprendėvėlyvieji natūrfilosofai.Empedoklis. Jis teigė, kad tikrovės pagrindą sudaro 4 elementai, kuriuosjis vadino visų daiktų šaknimis: ugnis, vanduo, žemė, oras. Šie elementaiyra amžini ir nekintantys, o daiktai atsiranda iš jų susimaišymo. Tuštumosnėra, todė pradai šliejasi vienas prie kito. Be elementų kosmose yra dardvi jėgos – meilė (trauka) ir neapykanta (stūma). Kai viešpatauja meilė,visi elementai tobulai persimaišo, o kai – neapykanta – atsiskiriamaksimaliai. Jis atmetė ugnį kaip vienį.
10. Demokrito atomizmas.Nebūtis egzistuoja ne mažiau už būtį. Nebūtį jis suprato kaip tuštumą,todėl bandydamas deformuoti Parmenidą daug ką išbandė. Jis atskyrė atomųsavybes ir regimų daiktų kokybes. Atomų savybės nėra pojūčiais suvokiamos,bet jos iš tiesų egzistuoja. Demokritas skyrė 2 pažinimo rūšis: pažinimaspojūčiais (jį vadino tamsiuoju) ir pažinimas protu. Jį galima vadintipirmuoju filosofu materialistu, nes jis visus reiškinius, taip pat ir sieląaiškino tik per materialų susigrupavimą, ir judėjimą.
11. Antropologinis graikų raidos etapas. Sofistai.Antropologija – mokslas apie žmogų, kai į pirmą vietą iškyla žmogausproblema.Sofistai. Jie daug dėmesio skyrė kalbos tyrinėjimams ir sukūrė kalbosmokslo pagrindus, nustatė gramatikos taisykles, mokė taisyklingai reikštimintis. Jie aptiko žodžio galią. Tyrinėdami kalbą, labai pastūmėjo logikosmokslą, nors šį makslą dažnai panaudodavo piktam, nežymiai pažeisdavologikos dėsnius norėdami įrodyti jiems rūpimus dėsnius. Sofistų mokymo
neigiami vaisiai pasireiškė karo metu, kai Atėnai pralaimėjo Spartai.Tačiau jie padarė ir garų dalykų: jie supažindino mases su filosofųteorijom, paneigdami įprastinius autoritetus, visur reikalavo įrodymų taippratino žmones giliau mąstyti.12. Sokratas. Sokrato pokalbių vedimo metodas.Jis ryžtingai pasipriešino sofistų reliatyvizavimui tiesos ir dorovėsklausimais. Jis pasipriešino ne tik žodžiais bet ir savo gyvenimopavyzdžiu. Sokratas, skirtingai nuo kitų sofistų, kurie žmogų traktavo kaipkūnišką malonumų ir naudos siekiantį padarą, jis pirmiausia laikė žmogųdorovine būtybe, o gamta jo visai nedomino. Jo teigimu kištis į pirmuosiusgamtos pradus yra net šventvagiška, nes žmogus jų nesukūrė, todėl nederaten kištis, bet pirmiausia reikėtų susivokti savyje, nes tik pats žmogusyra sau betarpiškai duotas, o tada gal pavyks susivokti aplinkoje. Žiniosyra tik nuomonės, kurios gali dažnai klaidinti. O tikrojo žinojimo požymis– besąlygiškai akivaizdumas ir jis negali kisti laikui bėgant. Tokiamžinojimui pagrįsti Sokratas panaudojo savo garsųjį metodą, kurį galimasuskirstyti į ironiją ir indukciją.Ironija. Sokratas kukliai klausdavo pašnekovo, ar jis negalėtų paaiškintikokios nors sąvokos, kuria apibrėžiama visa jo veikla. Pašnekovaspateikdavo kokį nors apibrėžimą. Sokratas padėkojęs panagrinėdavoapibrėžimą ir beveik visuomet rasdavo prieštaravimų, tada pašnekovaspasitaisydavo. Sokratas vėl atrasdavo netikslumų ir t. t.Galiausiaiišeidavo taip, kad pašnekovas prisipažindavo, jog neišmano kurio norskertinio savo veiklos principo.Indukcija – tai loginis metodas, kurio pagalba nuo atskirų požymių kylamaprie apibendrinimo.Šioje dalyje buvo ieškoma pozityvaus atsakymo. ŽinotiSokrato manymu, tai reiškia dalyką apibrėžti, o tokio apibrėžimo prieinama,išskyrus eilę konkrečių faktų, kuriose ieškomas dalykas pasireiškia. KartuSokratas teigia, kad suvokęs tiesą žmogus negali elgtis blogai arbaneteisingai, žinojimas ir dora sutampa.
13. Platono idėjų teorija. Tikroji būtis ir gamtinis pasaulis.Vienas žymiausių mąstytojų per visus laikus. Viso platono mokymo pagrindasyra jo būties teorija, kurios pagrindą sudaro idėjų teorija. Platono idėja– tai savarankiškai egzistuojanti būtis. Platonas teigė, kad egzistuojaamžina, nekintanti visada ta pati sau būtis, kurią jis ir vadino idėja.Idėjas jis sieja su daiktų esmėmis, o tokių esmių yra įvairių ir daug.Idėjos yra tobulos, o – tai tik netobulos jų kopijos. Daiktų pasaulisegzistuoja tik todėl, kad idėjos vienaip ar kitaip formuoja materiją,suteikdamos jai santykinai pastoviais formas. Daiktų pasaulio esminė savybėyra nuolatinis kintamumas t. y. tarp daiktų mes nerasime nieko kas būtųabsoliučiai pastovu. , todėl Platonas tikrovę suskirsto į dvi sritis:tikrosios būties arba idėjų pasaulį, kuriame viskas amžina ir pastovu;nuolat kintantis daiktų kosmosas arba tapsmo pasaulis. Platonas skirtingainuo Parmenido pripažino, kad egzistuoja skirtingi būties lygiai. Dalinėarba tarpinė būtis yra galima todėl, kad Platonas pasiūlė kitaip neiParmenidas interpretuoti nebūties sąlygą.
14. Platono gnoseologija (žinojimas). Pažinimo pakopos.Pažinimo teorijoj, pažinimo problemą jis susiejo su vien protu pažystamosbūties sąvoka. Pažinimas yra anamnezė arba prisiminimas, atgaivinimas to,kas nuo seno dūlėjo mūsų sielos gelmėse. Daiktinėje tikrovėje, pažinimas irsupratimas įvyksta tuomet, kai siela suvokia idealią daikto prasmę,prisimindama tai, ką ji regėjo būdama idėjų pasauly. Todėl pažinimas ištiesų yra tik prisiminimas. Juslės tik stimuliuoja tikrąjį pažinimą, josteikia mums netobulas žinias, o protas arba intelektas šių žinių pažadintasleidžiasi į savo gelmes ir ten aptinka tobulas žinias.Pažinimo pakopos. Pažinimas yra neproporcingas būčiai, t. y. tik tai galibūti pažinta tobulai, kas egzistuoja maksimaliai (idėjų pasaulis). Kadangiyra tarpinė būtis, tai egzistuoja ir tarpinis (dalinis) pažinimas. Tarpinistarp tikro pažinimo ir nežinojimo. Tokį pažinimą Platonas vadino nuomone.Pagrindinės pažinimo pakopos: nuomonė ir tikrasis pažinimas arba mąstymas.Šios pakopos skirstomos į dvi dalis: nuomonė į spėjimą (vaizduotė) irtikėjimą (tiesioginis suvokimas pojūčiais arba juslėmis). O tikrasispažinimas – nuovoką ir tikrąjį žinojimą.
15. Platono mokymas apie Erotą. Meno santvarka (koncepcija).Meilė (Erotas) – Platonui, tai jėga pakylėjanti sielą ir nunešanti ją per
visas meilės pakopas prie grožio ir gėrio idėjos. Meilė – nei geožis, neigėris, o grožio ir gėrio troškimas. Filosofas yra tas, kuris neturėdamasišminties yra apimtas troškimo ją pasiekti. Tai ką žmonės paprastai vadinameile, yra tik dalelė tikrosios meilės, kurios esmę sudaro grožio, gėrio,išminties siekimas. Meilė turi skirtingas pakopas ir formas: 1) Fizinė arbakūniška meilė; 2) Meilė menui, teisingumui; 3) Meilė grožio idėjoms, jųsuvokimas.Menas pažintinės vertės neturi. Meno funkcija pateikti iliustracinęmedžiagą ir šio pažiūriu jis gali tarnauti tiek gėriui, tiek blogiui. Menastai svotiškas nutolimas nuo tiesos, nes jis nėra tikroji pažinimo forma.Menas negerbia žmogaus prigimties, bet dažniau ją gadina, nes meluoja.Menas ne auklėja, bet tvirkina, nes nuolaidžiaujama iracionaliajai(neprotingai) žmogaus prigimčiai. Poetas tampa poetu ne dėl mokslo bet dėlįkvėpimo.16. Platono kosmologija ir psichologija.Psichologija – mokymas apie sielą. Kosmosas nėra amžinas jis turi savopradžios momentą. Kosmosas susidarė apsijungus idėjų pasaulius su chaotiškamaterija. Šis susijungimas nebuvo tiesioginis o per tam tikrą atspindį.Šiam apsijungimui paaiškinti Platonas įveda trečiąjį principą tiksliauveikėją – Demiurgą (kūrėją) Demiurgas savo laisvu sprendimu susieja idėjassu materija. Ši sąsaja vyksta dviem pakopom: labiau tiesiogiai, tuometsukuriama pasaulio siela; netiesiogiai per atspindį, taip atsiranda daiktųkosmosas. Žmogaus siela – tai pasaulinės arba kosmoso sielos dalis. Žmogusyra sudarytas iš dviejų pradų – iš sielos ir kūno. Kūnas – -tai lygsavotiškas sielos kalėjimas. Jis savo chaotiškais įnoriais nuolatterorizuoja sielą ir trukdo jai gyventi. Siela turi trimatę struktūrą:protingoji, aistringoji, geidžiančioji arba instinktyvioji. Siela yranemirtinga ir visi mūsų poelgiai veda prie pasekmių kurios niekurnedingsta, o kartu su siela keliauja iš vieno gyvenimo į kitą.
17. Platono etika ir valstybės teorija.Platonas sprendė problemą, kokios turėtų būti žmogaus gyvenime pagrindinėsvertybės. Jis suformulavo pagal sielos dalis: protingajai – išmintis;aistringajai – drąsa, narsumas; geidžiančiajai – nuosaikumas. Visai sielaikaip visumai pagrindinė vertybė teisingumas. Teisingumas tai tokia dorybė,kuri verčia kiekvieną dalį daryti savo darbą ir nesikišti į kitų daliųveiklą. Valstybė turėtų būti skirstoma į 3 pagrindines klases; gamintojai,sargybiniai arba kariai, valdovai arba filosofai. Skirtingiems luomamsskiria skirtingus reikalavimus. Vaikai turėtų būti auklėjami atskirai nuotėvų, kad būtų galima objektyviai priskirti juos pagal gabumus atitinkamaiklasei. Moterys galėjo būti lygiavertės su vyrais, kaip sargybinės arvaldovės, svarbiausia sielos konstitucija. Platonas pateikė valdymo formųklasifikaciją. Išsidėstymas degradavimo linkme: aristokratija iraristokratinė monarchija (kilmingųjų valdžia); timokratija (garbėtroškųvaldžia); oligarchija (piniguočių valdžia); demokratija (liaudies valdžia);tironija (kai valdžią paima jėga tariamas asmuo ar grupė).
18. Bendra Aristotelio filosofijos charakteristika. Mokslų suskirstymas.Aristotelio pagrindinės kūrybos sritys: logika; metafizika (bendroji būtiesteorija); natūrfilosofija; psichologija; etika; biologija; zoologija;estetika; politinė ir socialinė filosofija. Aristotelis sugrupavo mokslus.Jis pirmasis pateikė jų klasifikaciją ir juo suskirstė į tris pagrindinesgrupes: teoriniai mokslai (teorija – stebėjimas); praktiniai mokslai –žinių siekiama vardan moralinio tobulėjimo; produktyvieji mokslai – žiniųsiekiama vardan objektų gamybos. Aukščiausia rūšis teoriniai mokslaiskirstomi į: pirmąją filosofiją, metafiziką; fiziką; matematiką.
19. Metafizikos termino prasmės. Aristotelio mokymas apie priežastis.Terminas “metafizika” prigijo kaip toks, kuris pažymi tą tikrovės gilesniųpriežasčių sritį, kuri yra už fizikos, už regimosios gamtos. Metafizikosobjektą Aristotelis apibrėžė keliais skirtingais būdais: tai yra pirmųjųpradų ir pirmųjų priežasčių tyrimas; būties, kaip būdies pažinimas;substancijos pažinimas; Dievo ir virš jusminės substancijos pažinimas.Aristotelis metafiziką vadino laisviausiu iš visų mokslų, nes jis priklausotik nuo savęs paties, t. y. grynas žinojimo troškimas, tiesos siekimoaistra.Aristotelio mokymas apie priežastis. Kalbėdamas apie pirmąsias priežastis,jis nurodė, kad kiekvienas daiktas arba įvykis yra sąlygojamas 4 skirtingųpriežasčių tipų: materialioji; formos arba formalioji; veikiančioji;tikslo.Forma, tai nėra vien išorinis pavidalas, tai yra daikto kokybė.Veikiančioji priežastis sujungia formą su medžiaga. 20. Būties termino reikšmės Aristotelio filosofijoje.
Aristotelis pripažino egzistuojant įvairias būties formas ir visą, kad nėraabsoliuti nebūtis, yra vienokis ar kitokia būtis. Yra pagrindinės 4 būtiestermino reikšmės: būtis, kaip kategorija (būtis pati savyje); būtis, kaipaktas ir potencija arba aktuali ir potenciali būtis; būtis, kaipakcidencija; būtis, kaip tiesa, o nebūtis, kaip melas. Kategorijos, taibendriausios būties rūšys arba būties pasireiškimo pavidalai. Kategorijos:substancija – esybė, tai kas egzistuoja savarankiškai; kokybė; kiekybė;santykio kategorija. Akcidencija – nebūtinos atsitiktinės būties savybės.Tai tokios būties formos, kurios nesusijusios tarpusavy būtinais ryšiais.Būtis ne kaip tiesa, bet kaip melas – ši būties forma priklauso žmogausprotui ar intelektui. Protas visus dalyvius vertina, kaip atitinkančiustikrovę arba neatininkančius.21. Substancijos kategorijos aptarimas Aristotelio filosofijoje.Substancija – savarankiškai egzistuojanti būtis arba tai, kas egzistuojasavaime, kurio buvimas nepriklauso nuo kitų. Nagrinėdamas detaliau esminįfilosofijos buvimą – substanciją. Aristotelis apibūdina 3 aspektais: 1)Gramatinis – substancija arba esybė yra tai, kas visuomet yra veiksnys irniekuomet – tarinys. Substancija niekados nepasako apie ką nors kita, betvisu kitu pasakoma apie ją; 2) Substancija yra tai, kas daiktui keičiantisjame išlieka nepakitę – nekintanti daikto pagrindas; 3) Substancija –esminė daikto savybė, be kurios jis negalėtų būti šituo daiktu. Ką galimavadinti tikrąja substancija? Aristotelis išnagrinėjo 3 galimus klausimus:substancija – tai materija, medžiaga; substancija – atskiri daiktai;substancija – formos pradas. 100% substancijos apibrėžimą išpildo tik formųforma, o atskiri daiktai vadintini substancijom tik iš dalies, kalbantnegriežtai. Jų būtis nėra pilnai savarankiška.
22. Aristotelio kosmologija ir fizika.Aristotelis laikė, kad kosmosas yra baigtinis savo dydžiu ir geocentriškas(jo centras yra Žemė). Kosmoso forma yra rutulys, sfera, už josnespindinčių žvaigždžių sfera. Kosmosas yra amžinas ir niekada neatsiradęs.Vidinė kosmoso sfera dalinama į dvi pagrindines dalis – viršutinė sritis irpomėnulinė. Aristotelis tvirtino, kad einanti iš centro link pakraščiųdidėja būties aktualumas ir mažėja jos potencialumas. Kitimai ir virsmaivyksta pomėnulinėje srityje, kurią sudaro 4 elementai: vanduo, žemė, ugnis,oras. Aristotelis teigė, kad norėdami paaiškinti gamtinį pasaulį,pirmiausia turime paaiškinti judėjimą. Judėjimas tai toks procesas, kaidaiktas iš potencialaus virsta aktualiu. Jis nurodė 4 judėjimo rūšis: 1)Substancinis kitimas; 2) Kokybinis kitimas; 3) Kiekybinis; 4) Vietospakeitimas. Aristotelis suformulavo 2 reikalavimus, kurie turi išpildytijudėjimo procesus: 1) Kiekvienas judėjimas turi turėti judintoją; 2)Judintojas su judinamuoju turi būti betarpiškam sąlytyje.
23. Aristotelio etikaEtika – tai pagrindinė praktinės filosofijos dalis, svarstanti žmogauselgesio principus. Aristotelis nurodė, kad visi žmogaus poelgiai yrasąlygoti tam tikrų tikslų, o šie tikslai suprantami kaip tam tikras gėris.Dauguma sutinka, kad aukščiausias gėris yra laimė. Aristotelis suformulavo3 laimės apibrėžimus: 1) Vieniems tai malonumai ir pomėgių tenkinimas.Aristotelis gyvenimą sąlygotą malonumų vadina vergišku; 2) Laimė – taigarbė, kitų pagarba ir pasisekimas veikloje. Tačiau jis yra išorinis irpriklauso nuo kitų; 3) Laimė siejasi su turto įgijimu. Taip suprastastikslas yra priešingas žmogaus prigimčiai, nes turtas yra tik priemonė irkaip savarankiškas tikslas neturi prasmės. Aukščiausias žmogaus pasiekiamasgėris ir laimė – tai savęs tobulumas. Ši veikla žmogų išskiria iš kitųbūtybių tarpo. Proto veikla ir aktyvumas – štai žmogaus vertas tikslas irtik iškėlęs į pirmąją vietą šią veiklą, žmogus gali jaustis maksimaliailaimingas. Protas ir intelektas Aristoteliui sudaro žmogaus esybėspagrindą. Žmogus dorai elgiasi tuomet, kai jo protas sugeba vadovautilikusiai jo esybės daliai. Dorybė – tai sugebėjimas laikytis vidurio.Drąsumas yra viduryje tarp bailumo ir beatodairiškos drąsos. Žmogus negaliužsiimti vien teorine veikla. Gryna teorinė veikla prieinama tik dievams.
24 Aristotelio logika.Aristotelis pelnytai vadinamas logikos mokslo tėvu. Logiką jis suprato,kaip taisyklingo mąstymo įrankį ir vadino ją organonu. Apibrėžimai yrasudaryti iš sąvokų, kurias žymi atskiri žodžiai. Bendrosios reikšmėsAristotelio buvo pavadintos kategorijomis, iš jų išsiskiria substancijoskategorija, nes ją apibūdina visos kitos. Kategorijos yra bendriausiasbūties ryšys ir kartu bendriausios mūsų sąvokos. Aristotelis teigė, kadapibrėžimas yra sąvokos esmės nusakymas per jos giminę ir rūšinį skirtumą.
Teiginys – tai teigimo arba neigimo veiksmas. Teiginio loginę struktūrąsudaro: subjektas, predikatas ir jungtis. Tiesa arba melas atsiranda kartusu teiginiais, t. y. apie juos dar negalime kalbėti sąvokų ir apibendrinimųlygyje. Sąvokų apjungimas teiginiuose neišstumia proto veiklos, kuripasižymi dar sudėtingesnėm formom.Kai mąstydami einame nuo vieno teiginioprie kito juos vieną iš kito išvesdami, tuomet gauname samprotavimą. PagalAristotelį tobuliausia samprotavimo forma yra silogizmas, jį sudaro 3teiginiai: pirmieji du – prielaidos, o trečiasis – išvada.25. KinikaiKinikų mokyklą įkūrė Sokrato mokinys Antistenas. Jie akcentavo asmensnepriklausomumą nuo žmonių ir daiktų bei dorą gyvenimą. Jų pažiūrųbranduolį sudarė etika, o pastaroji reikalavo nepaliaujamos pastangos,slopinant malonumo impulsus, atsisakant garbės ir kitų visuomenės vertinamųdalykų. Idealas kinikams buvo Heraklis su savo žygdarbiais. Žymiausiaskinikas – Diogenas. Jis siekė parodyti, kad žmogus visuomet savyje turiviską, kad jaustųsi laimingas, jeigu tik supranta tikrosios savo prigimtiesporeikius. O tuos grynuosius poreikius labai iškreipia kultūros ircivilizacijos pasiekimai. Tikruosius žmogaus poreikius Diogenas tapatino sutais, kurie mus vienija su gyvūnais. Kinikui laisvas tik tas, kuris sugebaišsilaisvinti nuo daugelio mums įprastų poreikių, o kelias, vedanti įlaisvę ir dorybę – askezė (sunkus darbas, pastanga). Kūno ir sielostreniravimas, kad galėtų atsispirti aplinkos kaitai, sugebėjimas valdytisavo aistras, malonumų niekinimas. Kinikai smerkė vedybas ir neigėpilietines pareigas. Kinizmą galima pavadinti labiausiai antikultūriniujudėjimu.
26. Pasaulėžiūrų lyžis: antikinis pasaulis ir krikščionybė.Iškilus krikščionybei, filosofini mąstymas turėjo apsispręsti, kokią užimtipoziciją krikščionybės atžvilgiu. Buvo galimi 3 pagrindiniai pozicijųvariantai: 1) Filosofuoti, netikint ir priešintis tikėjimui; 2) Mėgintiatskirti protą ir tikėjimą; 3) Filosofuoti remiantis tikėjimu. Pagrindinėsnaujos idėjos, kurių pagalba krikščionybė naujai orientavo mąstymą; 1)Griežtas monoteizmas (Dievas yra vienintelis ir nesutapatinamas su jokiusavo kūriniu); 2) Krecianizmas – pažiūra teigianti, kad pasaulis sukurtasiš nieko. Ši mintis buvo neįsivaizduojama ir nepriimtina. Antropologija –žmogus centre. Visi graikų mąstytojai žmogų laikė kosmoso dalele. Graikaidaug kalbėjo apie tapimą panašiu į dieną ir šio panašumo kelias ėjo perintelektą, protą, pažinimą. Biblija nurodo kitą kelią – per valę.Pirmapradė nuomonė – žmogiškosios prigimties sugedimas. Graikai irginemanė, kad žmogus tobula būtybė. Žmogus, kaip išminčius, savo pastangomgali per protą ir pažinimą išsivaduoti iš nuodėmės ir netobulumo.
27. Šv. Augustinas. Jo pažiūros.Augustinas sujungė krikščioniškąsias idėjas si graikiškosios filosofijospasiekimais. Sukūrė krikščioniškąjį mokslą. Jis mokė apie sielosnemirtingumą ir amžinumą. Sielos veiklos esmę įžvelgė ne tiek protofunkcionavime, kiek valioje. Žmogaus aktyvumas pasireiškia ne tiek per jomokytoją, kiek tvirtame jo valios apsisprendime. Pirmųjų žmonių padarytanuodėmė persidavė visai žmonijai ir iškreipė žmogiškąjį protą ir sumenkinojo galią spręsti, todėl protas siekdamas tiesos, būtinai turi ieškotiatramos dieviškajame apsireiškime. Išmintis – dieviškųjų dalykų irdvasiškojo pasaulio pažinimas. Žmogus mokslą turėtų pajungti išminčiai, nesaukščiausia žmogaus paskirtis – išgelbėti savo sielą.
28. Pažinimo problemų raida apie raida viduramžiais. Nominalizmas ir realizmas.Vakarų Europoje susiformavo mokyklinė filosofija – scholastika. Jospagrindą sudarė 7 laisvieji menai, kurie buvo skirstomi į dvi grupes: 1)Trivium (gramatika, retorika, dialektika); 2)Kvadrivium (aritmetika,geometrija, astronomija,muzika). Scholastinė filosofija ne tiek stengėsiatrasti, kiek pagrįsti arba paneigti. Tikėjimas mąstymui davė orientyrus,bet tuo pačiu užbrėžė jam ribas, kurių peržengti jis negalėjo. Mėginantsuderinti mąstymą su tikėjimu, interpretuojant kai kurias tikėjimo tiesas,iškilo klausimai į kuriuos buvo pateikiami skirtingi ir prieštaringiatsakymai. Nagrinėdami bendrybės sąvoką Europos mąstytojai susiskirstė įdvi stovyklas: nominalistai ir realistai.Nominalistai. Jie teigė, kad iš tikro realiai egzistuoja tik atskiridaiktai. Bendrosios sąvokos arba universalijos yra tik daiktų pavadinimai.Jos yra tik balso garsai neturi jokio kito atitikmens tikrovėje.Realistai. Universalijos egzistuoja realiai, o ne tik žodžiuose. Žymiausiasviduramžių mąstytojas Šv. Tomas Akvinietis.
29. Bendra renesanso ir naujųjų amžių filosofijos charakteristika. R. Dekartas.Imta ieškoti naujų laisvių nuo religinio autoriteto kelių į tašką.Scholastika visada akcentavo autoritetą ir tradicijų svarbą, o humanizmas
pabrėžė individualizmą ir asmeninės pasaulėjautos vertingumą. Renesansofilosofijai būdinga: atgimė senosios antikinės filosofijos sistemos;ypatingas dėmesys skiriamas gamtos filosofijai, nors čia nepaisant daugmėginimų, nepavyko sukurti originalios ir vientisos sistemos. Naujųjų laikųfilosofija išsivadavo ne tik nuo scholastikos, bet ir nuo senosiosfilosofijos įtakos. Buvo mėginama apjungti naujas gamtos mokslų žinias subendraisiais filosofijos principais. Ieškant naujų tikro žinojimo pagrindųatsiranda dvi skirtingos filosofų pozicijos: racionalizmas ir empirizmas.Racionalizmo požiūriu tikrojo pažinimo pagrindas – protas ir tai kas jamakivaizdu. Empirizmas – filosofinė koncepcija, teigianti, kad žinojimopagrindas – juslinis patyrimas, pojūčių duomenys, o protas savarankiškospažintinės galios neturi.Renė Dekartas. Žymiausias racionalistas. Jis ieškojo universalaus pažinimometodo ir jo manymu šį metodą nusako šios 4 taisyklės: 1) Laikyti tikrą tiktai, kas protui yra taip aišku ir ryšku, jog abejoti neįmanoma; 2)Sudėtingą dalyką skaidyti į dalis. 3) Pradėti nuo paprasčiausių irlengviausiai pažystamų dalykų ir palaipsniui pereiti prie sudėtingesniųdalykų pažinimo. 4) Visada daryti išsamesnes apžvalgas, kad niekas kasreikšminga nebūtų praleista. Dievo buvimas neabejotinas, nes: 1) Begalotobula būtybė turi savy turėti visus tobulumus, o egzistavimas vienas išjų; 2) Begalo tobula esybės idėja many turi turėti priežastį ir tapriežastimi negaliu būti aš pats, nes mano mąstymas ribotas ir nieko tobuloir netobulo negaliu sukurti; 3) Aš egzistuoju ne pats iš savęs, nespriešingu atveju galėčiau suteikti sau visas tobulybes, kurių idėjos manyjeyra. Išorinę gamtą valdo vien materijos ir ne jos judėjimo dėsniai.30. Lokas, Berklis, Hiumas – empirizmo atstovai.Lokas. Jis sukūrė sensualistinę teoriją (į pirmą vietą iškelia pojūčius).Patyrimą jis skirstė į vidinį ir išorinį. Išorinio partyrino šaltinis –daiktai, kurie veikia mūsų jusles, o vidinio – paties proto veikla arbareflekcija. Išorinio patyrimo duomenys gali priklausyti pirminėm arbaantrinėm kokybėm. Pirminės kokybės – forma, dydis, judėjimas, skaičius. Jossuvokiamos tokios, kokios yra objektyvioje tikrovėje, o antrinės – spalvosgarsai, kvapai, skonis. Yra subjektyvios ir patiems daiktams nepriklauso,egzistuoja pačiame subjekte.Berklis. Teigė, kad visos kokybės yra antrinės – subjektyvios. Daiktai ištiesų nėra savarankiški ir nepriklausomai nuo mūsų egzistuojantys, tik yrapojūčių kompleksai, egzistuoja tiek, kiek yra suvokiami. Jis šiuo požiūriuišnagrinėjo materiją ir padarė išvadą, kad ši sąvoka yra klaidingaabstrakcija, nes pojūčiai apie ją kaip tokę nesako. Berklio poziciją galimavadinti subjektyviuoju idealizmu.Hiumas. Mokslas turi reikalų vien tik su medžiaga, o ne su pačia tikrove.Koks yra pasaulis savaime – tai neišsprendžiamas klausimas, todėl jisvadinamas agnostiku (žmogus neigiantis tikrovės pažinimo teoriją). Anot jo,gamtos dėsniai neišplaukia iš atskirų faktų, todėl pavyzdžiui teiginys, jogpriežastingumas egzistuoja objektyviai, yra loginė klaida. Stebėdaminuolatinį reiškinių pasikartojimą, mes prie jo priprantame ir galiausiaipradedame vadinti tai priežasties ir pasekmės dėsniu. Iš tiesų mes gi tikfiksuojame, kad visą laiką po vieno įvykio seka kitas, bet priežastingumojuslės mums neparodo. Iš nuolatinio “po to” neseka “dėl to”. Hiumas paneigėne tik kūniškosios arba materijos substancijos sąvoką, jis paneigė irsubstancijos arba sielos sąvoką. Ne tik daiktai, bet ir mūsų siela yra tikpojūčių kompleksas, neturintis jokio subtilaus “aš” pagrindo.
31. Bendra Kanto filosofijos charakteristika. Kanto koperniškasis posūkis.Kanto biografijoje išsiskyrė 3 jo kūrybos periodai.1 ) Iki 1760m. laikėsiracionalizmo principų. Labai domėjosi gamtos mokslais, sukūrė Kanto Laplasohipotezę, kuri paaiškino, kaip iš dulkių debesio susidarė Saulės sistemosplanetos. 2) Pereinamasis- iki 1770 m. Čia jis iš dalie nusigręžia nuoracionalizmo ir atmeta senąją metafiziką. 3) Kritiškasis periodas nuo 1770m. Pats produktyviausias ir svarbiausias. Jam parašius kritikas tapo įžymusvisam pasaulį. Kantas ėmėsi spręsti, tuo metu atrodytų neišsprendžiamąuždavinį: kaip suderinti mokslo pretenzijas į pasiektą tikrą žinojimą sufilosofijos išvada, kad patyrimas negili būti tokio žinojimo pagrindas.Kita vertus jam reikėjo paaiškinti, kaip suderinti iš religijos kylantįįsitikinimą apie žmogų, kaip moraliai laisvą būtybę, su mokslo įsitikinimu,kad pasaulis yra valdomas mokslinių dėsnių. Kantas kartu su racionalistais
buvo įsitikinęs, kas proto konstrukcijos iš tiesų atitinka gamtiniopasaulio reiškinius, kodėl mūsų naudojama priežastingumo sąvoka turi realųpagrindą. Protas, pagal Kantą yra aktyvus, jis nėra vien pasyvus duomenųsurinkėjas. Jis pats aktyviai juos pertvarko įnešdamas ė juos savo tvarką.Kantas teigė, kad negalima laikyti, kad erdvė ir laikas priklauso pačiampasauliui, nes jie mums duoti tik per patyrimą.Koperniškasis posūkis. Subjektą Kantas pasiūlė laikyti aktyviuoju pažinimoveiksmo poliumi: ne mūsų sąmonė prisitaiko prie daiktų, bet daiktaiprisitaiko prie sąmonės. Žinojimas galimas tik todėl, kad žmogaus protas įsuvokiamąjį kosmosą įneša savąją tvarką. Šį naują požiūrį į pažinimą Kantaspavadino savo “Koperniškuoju posūkiu”. Kopernikas paaiškino regimųjųžvaigždžių sukimąsi tuo, kad iš tiesų juda pats stebėtojas. AnalogiškaiKantas paaiškino regimąją pasaulio tvarką tuo, kad iš tiesų ši tvarkapriklauso pačiam subjektui.32. Kanto etinės pažiūros. Kategorinis imperatyvas.Žmogaus protas sugeba netik pažinti (tuo jis pasireiškia, kaip teorinisprotas), bet taip pat ir atlikti moralinį veiksmą (tuomet jis pasireiškia,kaip praktinis protas galintis kreipti valę). Kantas skyrė empirinį “aš”,kuris yra jusliškai išgyvenamas, nuo inteligibilaus (protu suvokiamo) “aš”,kuris vadovaujasi proto principais. Pirmąjį valdo juslės, o antrąjį – protoprincipai, dorovės dėsnis, pats sau užduodantis normą ir išgyvenamas, kaippareigos jausmas. Dorovės dėsnio diktuojami reikalavimai, vadinamiejiimperatyvai, dažnai prieštarauja empirinio “aš” normom ir poreikiam. Protodiktuojama pareiga išsiskiria su mūsų jusliniais norais.
33. Laisvės esmė.Laisvė sunkiai nusakoma ir siejasi su asmeniu. Laisvės esmę sudaroabsoliučia sava asmens galia apspręsti patį save. Asmens veiksmas yra tieklaisvas, kiek jis jam yra savas, nepriverstinis. Kad būtum laisvas turiatsiremti į save, ne į motyvą. Jei atsiranda kokia priežastis, tai laisvėsnėra, nes ji turi eiti iš paties savęs, o ne iš aplinkos.
34. Laisvės subjektas. Asmens sąvokos aptarimas.(Laisvės nešėjas). Asmuo, laisvai galintis apsispręsti (apspręsti save).Valia nėra laisva, nes tik vykdo tai, ką aš jai įsakau. Laisvės zona yravalia, bet ji negali būti laisvės nešėja. Ji žmogaus prigimtinė juslė, kaipprotas. Kas priklauso prigimčiai, tas negali būti laisvės nešėjas arbasubjektas. Asmenybė – tai kas atskiria žmogų nuo gyvūnų. Žmogus yranepakartojamas – vienintelis. Asmuo yra laisvės subjektas ir laisvų veiksmųautorius.
35. Laisvės objektas. Žmogus kaip “atviras klausimas”.Laisvas asmens veiksmas krypsta į patį subjektą. Laisvės objektas irsubjektas yra tas pats žmogaus asmuo. Tačiau negalima savęs apspręsti kuobūti, nes prigimtis nėra pats asmuo. Savo paties susikurta esmė aš esu taikas esu. O tai yra tai į ką krypsta mano laisvė. Tai tikrasis laisviųveikimo objektas.
36. Laisvė ir būtinybė. Kultūros sąvokos aptarimas.Būtinybė valdo visus gamtos veiksmus, visus jos įvykius, visą joišsivystymą. Gamtos dėsniai nepaiso mūsų norų. Būtinybė yra laisvėspriešingybė. Žmogus laisvas tik nugalėjęs būtinybę. Laisvė be būtinybės yranegalima. Veiksmu esame tikri, jei numatome jo pasekmes, o taip yra tiktada, jei jis įveikia būtinumą. Laisvė būtinybės neneigia, o reikalauja irja remiasi.
37. Laisvė, kaip žmogaus kenozė. Tariamasis laisvėjimas.Būvoti pasaulyje reiškia būvoti drauge. Kenozė – savęs aprėžimas, savęsapribojimas. Laisvės susikirtimas su kito asmens laisve yra neišvengiamasir yra 3 sprendimo keliai: 1) Reikia persiskirti vienam nuo kito ir vykdytisavo laisves ne kartu, o šalia vienas kito; 2) Versti bendrininką, kad jisvykdytų tik mano laisvę, atsisakydamas savosios. 3) Tikrasis sprendimas:vykdyti laisvę buvojant drauge, savosios laisvės aprėžimas, laisva valiakitos laisvės dėlei.
38. Technikos pažangos dviprasmiškumas: sparta ir skuba. Žmogaus sutechnėjimas.Technika esmiškai priklauso žmogaus būčiai, kaip priemonė gamtinę tikrovępalenkti savo poreikiams bei tikslams. Žmogaus egzistencija remiasi neprisitaikymu gamtoje, o susikūrimu savo pasaulio , visom priemonėm, kuriasvadinam technika. Visada žmogus kūrė techniką, bet pastaruoju metu jivystėsi itin sparčiai – todėl vadinam technikos laikmečiu. Ši pažangapakeitė gyvenimo lygį, suteikė patogumų, laisvo laiko ir kitų galimybių,
bet negalėjo savaime sukurti žmogui palaimą. Pakeldama gyvenimo lygį, tuopačių technika pailgina ir jo įtampą. Kiekvienas laimėjimas didinaatsakomybę, nes galima panaudoti ir savo palaimai ir pražūčiai. Pats žmogusnetobulėja su technikos pažanga. Turėti laisvo laiko nereiškia būti laisvampačiam.39. Dvasinis sutechnėjimas kaip utilitaristinis nihilizmas. Naudos vertybės aptarimas.Nihilizmas – tai aukštesnių vertybių neigimas. Utilitaristinis nihilizmas –tai tam tikra pakraipa, kai išaukštinama naudos vertybė, viskas vertinamanaudos požiūriu. Nihilizmas iškilo technikos amžiuje. Žmogus sutechnėja,kai technika jį paverčia savo viešpačiu. Tačiau technika negali žmoguiviešpatauti, kol jis to nenori. Tačiau technika žmogui duoda naudą, tai yrasukuria priemones geresniam gyvenimui. Tačiau žmogus pradėjo naudos ieškotine tik technikoje, bet ir žmoguje. Jis tarsi pradėjo rūšiuoti žmones įnaudingus ir ne. Tai yra dvainis sutechnėjimas. Nauda negali būti galutinėvertybė. Technika kad ir kiek būtų naudinga ir būtina, palieka patį žmogųtuščią. Atima tikrajį tikėjimą, o tikėjimas žmogui duoda dvasinįtobulėjimą.
40. Nihilizmas ir ateizmas. Prasmė ir beprasmybė. Žmogus esmė. AmoralizmasŽodiškai nihilizmas reiškia „nieko“ teigimą. Nihilizmas pasisako už dievobenaudiškumą. Fizinis pasaulis nepaneigiamas. Žmogus skiria jam visa savorūpestį. Todėl žmogui be dievo, religiją pakeičia technika. Į klausimą kasyra Nihilizmas, vienas filosof pasakė: tai kad aukščiausios vertybėsnuvertinamos, prarandamas tikslas, o tai reiškia kad prarandamas atsakymasį klausima „kam?“. Nihilizmas-tai radikalus atmetimas vertės, prasmės,idealo siekimo.Nihilizmo priežastis iš tiesų yra ne technika, o ateizmas, kuris technikąpaverčia religijos pakaitalu-pagrindiniu žmogaus rūpesčiu. Tačiau technikanegali žmogaus egzistencijos įprasminti. Prasme teikia tik tikslas-tai kamgyveni. O technika tik suteikia priemones geriau gyventi.Beprasmiškumą reikėtų suvokti taip, kad žmogus gali džiaugtis viskuo tol,kol gali atsakyti įklausimą „kam tai naudinga“?. Tačiau jeigu mes negalimeatsakyti į šį klausimą, tai pati nauda pasidaro beprasmiška, otai ir yrabeprasmiškumas.Žmogus esmę turėtų suvokti ne tik kaip galimybę kažką naudoti, bet turėtųkreipti dėmesį į tai ką verta mylėti. Tačiau žmogus dažnai tai pamiršta,jis užmiršta pasirūpinti pačiu savim. Kaip pasakęs vienas filosofas „tapkikas esi“. O tai liepia mums būti paties savęs kūrėjais.Kaip Dievo atžvilgiu nihilizmas yra ateizmas, taip žmogaus atžvilgiunihilizmasyra amoralizmas. Toks žmogus yra abejingas sau pačiam, moralinėmvertybėm ar bet kokiam pašaukimui.
1. Filosofijos kilmė, prigimtis ir struktūra.2. Filosofija ir specialieji mokslai.3. Pagrindinės filosofinių klausimų kėlimo kryptys. Platono trikampis.4. Mileto mokykla: Talis, Anaksimandras, Anaksimenas.5. Heraklitas6. Pitagoro socialinė veikla, jo filosofinės ir matematinės idėjos.7. Parmenidas ir jo filosofijos reikšmė.8. Zenono aporijos.9. Bendra vėlyvųjų natūrfilosofų charakteristika. Empedoklis10. Demokrito atomizmas.11. Antropologinis graikų raidos etapas. Sofistai.12. Sokratas. Sokrato pokalbių vedimo metodas.13. Platono idėjų teorija. Tikroji būtis ir gamtinis pasaulis.14. Platono gnoseologija (žinojimas). Pažinimo pakopos.15. Platono mokymas apie Erotą. Meno santvarka (koncepcija)16. Platono kosmologija ir psichologija.17. Platono etika ir valstybės teorija.18. Bendra Aristotelio filosofijos charakteristika. Mokslų suskirstymas.19. Metafizikos termino prasmės. Aristotelio mokymas apie priežastis20. Būties termino reikšmės Aristotelio filosofijoje.21. Substancijos kategorijos aptarimas Aristotelio filosofijoje.22. Aristotelio kosmologija ir fizika.23. Aristotelio etika24 Aristotelio logika25. Kinikai26. Pasaulėžiūrų lyžis: antikinis pasaulis ir krikščionybė.27. Šv. Augustinas. Jo pažiūros.28. Pažinimo problemų raida apie raida viduramžiais. Nominalizmas irrealizmas.29. Bendra renesanso ir naujųjų amžių filosofijos charakteristika. R.Dekartas.30. Lokas, Berklis, Hiumas – empirizmo atstovai.31. Bendra Kanto filosofijos charakteristika. Kanto koperniškasis posūkis.32. Kanto etinės pažiūros. Kategorinis imperatyvas.33. Laisvės esmė.34. Laisvės subjektas. Asmens sąvokos aptarimas.35. Laisvės objektas. Žmogus kaip “atviras klausimas”.36. Laisvė ir būtinybė. Kultūros sąvokos aptarimas.37. Laisvė, kaip žmogaus kenozė. Tariamasis laisvėjimas.38. Technikos pažangos dviprasmiškumas: sparta ir skuba. Žmogaussutechnėjimas.39. Dvasinis sutechnėjimas kaip utilitaristinis nihilizmas. Naudos vertybėsaptarimas.40. Nihilizmas ir ateizmas. Prasmė ir beprasmybė. Žmogus esmė. Amoralizmas