Filosofija

1. Filosofijos kilmė, prigimtis ir struktūra.
Filosofija yra vienintelė disciplina, kuri mėgina tikrovę suvokti visumos
požiūriu. Iki filosofinio aiškinimo atsiradimo, žmonės tikrovę aiškino mitų
pagalba.
Mitologiniam aiškinimui būdinga: mituose veikia įasmenintos jėgos – dievai,
dievaičiai; mituose aiškinama poetinių įvaizdžių arba metaforų pagalba;
mitai nenaudoja griežtų sąvokų; mito forma – paprastas pasakojimas; mitas
visuomet remiasi tradicija.
Pagrindiniai teorinio aiškinimo bruožai: veikia ne asmenys, bet gamtos
jėgos arba stichijos; vietoj įvaizdžių ir metaforų naudojamos griežtos
sąvokos; įprastinis pasakojimas pakeičiamas teorija, t.y. loginiais ryšiais
susietą teiginių visumą; remiasi ne tradicija, bet proto argumentais.
Filosofija, kaip disciplina atsirado senovės GGraikijoje, bei formavosi
senovės Indijoje bei Kinijoje. Pagrindiniai filosofijos kilmės šaltiniai:
nuostaba; abejonė; kentėjimas.
Filosofija žmogui padeda tada, kai peržengiamos kasdieninės buitinės
sąmonės ribos, kad jis įvyktų reikalinga specifinė sąmonės būsena, kurioje
pasaulis praranda savaime suprantamybę.
Struktūra. Filosofija skirstoma į teorinę ir praktinę. Teorinė: ontologija
– būties teorija; gnoseologija – pažinimo teorija; filosofinė
antropologija; kosmologija – gamtos filosofija; filosofinė teologija – apie
Dievą. Praktinė filosofija: etika – mokymas apie moralų elgesį; pojetika –
mokymas apie kūrybą.

2. Filosofija ir specialieji mokslai.
Pasaulis yra įvairus, susideda iš daugelio sričių. Atskiras sritis tiria
specialieji mokslai. Bet pasaulį tuo pačiu galima suvokti kaip vvisumą, nes
jis vieningas. Būtent filosofija ir tiria pasaulio kaip visumos egzistavimo
sąlygas. Filosofijos santykis su specialiaisiais mokslais problematiškas,
be to istoriškai kinta, priklausomai nuo pažinimo lygio, raidos.
Neginčytinas faktas – filosofija- tai visų mokslų pirminis šaltinis. Spec.
mokslų ir filosofijos santykių atžvilgiu susiformavo prieštaringos
pozicijos: 1)mokslo iš

šaiškinti faktai turi būti spaudžiami į išankstines
teorines filosofines schemas, 2) mokslas vykdo savarankiškus tyrimus ir
filosofija tik apibendrina rezultatus, 3) kompromisinė pozicija: filosofija
spec. mokslų atžvilgiu atlieka metodologinę funkciją. Fil-a – bendroji visų
mokslų metodologija, t.y. teoriškai pagrindžia atskirų mokslų metodus ir
funkcionuoja kaip testas, nustatantis tų mokslų teorinį pagrįstumą (mokslo
moksliškumo kriterijus). Teoriniai kriterijai nėra konstanta. Filosofija –
ne tik supermokslas (mokslų teorija), bet ir pati yra mokslas.
Filosofijos ir mokslo skirtumai prasideda pačia kalba, santykio su
žmogiškuoju asmeniu prasme. Mokslas savas išvadas apibendrina, o filosofija
išvadas įasmenina. Moksle pirmenybę turi šalia mokslininko asmens buvojęs
daiktas Mokslo pažinimas, jo išdava ir mokslinio pažinimo būdas yra
daiktinis. Mokslo laimėjimai istorijoj bevardžiai. Mokslas gyvena tik
tyrimu, tyrimas laikosi daiktiškumu, o daiktiškumas reikalauja, kad
tyrinėtojo asmuo pasitrauktų į šalį, leisdamas prabilti daiktui.

3. Pagrindinės filosofinių klausimų kėlimo kryptys. Platono trikampis.
Svarstydami, kokie yra paagrindiniai ir vienas į kitą galutinai nesuvedami
mūsų patirties aspektai, prieiname išvadas: idėja [universali patirtis] –
gamta (būtis) [objektyvi patirtis] – aš (siela) [subjektyvi patirtis].
(Platono trikampis). Subjektyvios patirties negalime išreikšti per
objektyvią patirtį. Yra elementų ir objektyviuose ir subjektyvioje
patirtyje, bet galutinai jie ten pasirodo, todėl jie yra universalūs.
Vieningos filosofijos nėra todėl, kad mūsų patirtis nėra pilnai vieninga.

4. Mileto mokykla: Talis, Anaksimandras, Anaksimenas.
Talis. (625 – 547 m. pr. m. e.) Žmogus, kuris netikėjo mitais, o ieškojo
tikroviškų paaiškinimų. Jis teigė, kad tikrovės pagrindas ir pradas yra
vienas (vanduo). Vanduo taliui nebuvo negyva c

cheminė medžiaga. Jis buvo
įvardintas, bet nebuvo įasmenintas. Taliui nereikėjo aiškinti, kap iš
negyvos medžiagos atsiranda gyvybė. Taip aiškino kiti materialistai. Talio
mokymui visos daiktų įvairovės, už visų skirtingų kokybių, slypi vienas ir
vienintelis pasaulio pradas – vanduo. Talis priskiriamas prie septynių
graikų išminčių. Jis pirmasis bandė įrodyti trikampių teoremą. Ir pirmasis
išpranašavo saulės užtemimą.
Anaksimandras. (610 – 546 m. pr. m .e.) – originalus mąstytojas. Jis
pirmasis savo mintis išdėstė knygoje “Apie gamtą” (“Apie prigimtį”). Pagal
jį pirmasis pradas – apeironas. Beribis neapibrėžtas pradas. Jis neturi
jokių kokybinių arba kiekybinių neapibrėžtumų. Anaksimandro manymu
begaliniame apeirone egzistuoja ne vienas, o daugelis pasaulių. Jis teigė,
kad žemė yra savojo pasaulio centre ir yra cilindro formos.
Anaksimenas. (585 – 525 m. pr. m. e.) Anaksimandro mokinys. Jis nesutiko su
Anaksimandru, kad pirminė medžiaga neturi jokių kokybių ir teigė, kad tai
yra oras.Pirmasis pasiūlė mechanizmą aiškinantį, kaip iš pirminės medžiagos
susidaro kiti elementai. Išaiškino keletą meteorologijos reiškinių.

5. Heraklitas
Heraklitas tai natūrfilosofas, jį labiausiai domino gamtinio pasaulio
prigimties klausimai. Jis taip pat ieškojo pirmojo prado. Jo manymu –
ugnis. Jis ugny laikė ne tik gyva (kaip Mileto filosofai), bet ir protinga.
Heraklitui ugnis nėra tiktai gamtinė stichija. Joje reiškiasi vidinis
protingas dėsningumas, kurį Heraklitas įvardino žodžiu “Logos”. Ugnis – tai
kartu ir amžinas degimo procesas, kuriame nieko neišlieka pastovaus ir
niekas tiksliai neatsikartoja. Visuose daiktuose esamų priešybių kova ir
nuolatinė įtampa tarp jų yra pagrindinė šio pasaulio savybė. Heraklitas
skyrė pa
ažinimą protu nuo pažinimo pojūčiais arba juslėmis. Pažinimas protu
daug vertingesnis, nes tik jis vienas atveda prie pasaulio vienovės
suvokimo.

6. Pitagoro socialinė veikla, jo filosofinės ir matematinės idėjos.
Tai pats paslaptingiausias Graikų filosofas. Jis reformavo Orfėjaus kultą
(graikų misterijas) Ir įkūrė religinę – filosofinė pitagoriečių mokyklą.
Pitagoriečiai suformulavo aiškią vertybių sistemą: pirma turi būti tai kas
gera ir gražu, tai kas naudinga ir tai kas malonu. Pitagoras, lyginant su
kitais natūrfilosofais, pasiūlė tikrovę aiškinti remiantis kitais
principais: ne medžiaga, bet skaisčiais. Pitagoriečiai pirmieji ėmėsi
domėtis pažinimo teorijos klausimais. Pitagoriečiai manė, kad tikras
žinojimas įmanomas tik per matematiką. Pitagoriečiai tyrinėdami matematiką
atrado iracionaliuosius skaičius, tai sudavė skaudų smūgį jų pradinei
programai. Pasirodė, kad visos tikrovės negalima suvesti į į paprastus
skaičius ir jų santykius.

7. Parmenidas ir jo filosofijos reikšmė.
Tai žymiausias Elėjos mokyklos atstovas. Jį domino ne klausimas, kaip
daiktai susidarė ar yra, bet ką reiškia apskritai būti arba, kas yra toji
būtis.
Parmenidas atrado tikrąją būtį, o ne kokį konkretų būties pavidalą.
Daugelis tyrinėtojų mano, kad tik nuo jo prasideda tikroji filosofija, nes
jis pirmasis pademonstravo, protas ne tik suvokia tiesą bet ir gali ją
įrodyti.Jis pirmasis panaudojo nuoseklų išvadų išvedimo ir pasirinktos
tezės būdą, kuris vėliau buvo pavadintas apodiktiniu. Parmenido nuopelnas
yra tas, kad filosofinis mąstymas įgijo naują išmatavimą, kuris jame išliko
iki šių dienų.

8. Zenono aporijos.
Tai žymiausias Parmenido mokinys. Jis teigė, kad pripažinę jog egzistuoja,
daugis ir judėjimas, pa

atenkam į neišsprendžiamus prieštaravimus, vadinamus
aporijomis. Zenonas jų nurodė 45, mus pasiekė tik 9. Jis pirmasis panaudojo
tokį loginį argumentacijos būdą: pradžioj įrodoma, jog kuriam nors
teiginiui prieštaraujantis teiginys veda į absurdą, tuomet daroma išvada,
jog teisingas turi būti pirmasis teiginys. Zenonas pagrindė ir Parmenido
tezę, jog tikrajai būčiai negalime taikyti erdvės charakteristikos.

9. Bendra vėlyvųjų natūrfilosofų charakteristika. Empedoklis.
Daugiausia Graikų mąstytojų buvo įsitikinę, kad regimasis kosmosas taip pat
realus – daugis arba daiktų įvairovė realiai egzistuoja, kaip ir daiktų
kitimas. Jiems kilo tokia problema: kaip suderinti požiūrį į tikrąją būtį
ir įsitikinti, kad kosmosas egzistuoja realiai. Šią problemą išsprendė
vėlyvieji natūrfilosofai.
Empedoklis. Jis teigė, kad tikrovės pagrindą sudaro 4 elementai, kuriuos
jis vadino visų daiktų šaknimis: ugnis, vanduo, žemė, oras. Šie elementai
yra amžini ir nekintantys, o daiktai atsiranda iš jų susimaišymo. Tuštumos
nėra, todė pradai šliejasi vienas prie kito. Be elementų kosmose yra dar
dvi jėgos – meilė (trauka) ir neapykanta (stūma). Kai viešpatauja meilė,
visi elementai tobulai persimaišo, o kai – neapykanta – atsiskiria
maksimaliai. Jis atmetė ugnį kaip vienį.

10. Demokrito atomizmas.
Nebūtis egzistuoja ne mažiau už būtį. Nebūtį jis suprato kaip tuštumą,
todėl bandydamas deformuoti Parmenidą daug ką išbandė. Jis atskyrė atomų
savybes ir regimų daiktų kokybes. Atomų savybės nėra pojūčiais suvokiamos,
bet jos iš tiesų egzistuoja. Demokritas skyrė 2 pažinimo rūšis: pažinimas
pojūčiais (jį vadino tamsiuoju) ir pažinimas protu. Jį galima vadinti
pirmuoju filosofu materialistu, nes jis visus reiškinius, taip pat ir sielą
aiškino tik per materialų susigrupavimą, ir judėjimą.

11. Antropologinis graikų raidos etapas. Sofistai.
Antropologija – mokslas apie žmogų, kai į pirmą vietą iškyla žmogaus
problema.
Sofistai. Jie daug dėmesio skyrė kalbos tyrinėjimams ir sukūrė kalbos
mokslo pagrindus, nustatė gramatikos taisykles, mokė taisyklingai reikšti
mintis. Jie aptiko žodžio galią. Tyrinėdami kalbą, labai pastūmėjo logikos
mokslą, nors šį makslą dažnai panaudodavo piktam, nežymiai pažeisdavo
logikos dėsnius norėdami įrodyti jiems rūpimus dėsnius. Sofistų mokymo
neigiami vaisiai pasireiškė karo metu, kai Atėnai pralaimėjo Spartai.
Tačiau jie padarė ir garų dalykų: jie supažindino mases su filosofų
teorijom, paneigdami įprastinius autoritetus, visur reikalavo įrodymų taip
pratino žmones giliau mąstyti.

12. Sokratas. Sokrato pokalbių vedimo metodas.
Jis ryžtingai pasipriešino sofistų reliatyvizavimui tiesos ir dorovės
klausimais. Jis pasipriešino ne tik žodžiais bet ir savo gyvenimo
pavyzdžiu. Sokratas, skirtingai nuo kitų sofistų, kurie žmogų traktavo kaip
kūnišką malonumų ir naudos siekiantį padarą, jis pirmiausia laikė žmogų
dorovine būtybe, o gamta jo visai nedomino. Jo teigimu kištis į pirmuosius
gamtos pradus yra net šventvagiška, nes žmogus jų nesukūrė, todėl nedera
ten kištis, bet pirmiausia reikėtų susivokti savyje, nes tik pats žmogus
yra sau betarpiškai duotas, o tada gal pavyks susivokti aplinkoje. Žinios
yra tik nuomonės, kurios gali dažnai klaidinti. O tikrojo žinojimo požymis
– besąlygiškai akivaizdumas ir jis negali kisti laikui bėgant. Tokiam
žinojimui pagrįsti Sokratas panaudojo savo garsųjį metodą, kurį galima
suskirstyti į ironiją ir indukciją.
Ironija. Sokratas kukliai klausdavo pašnekovo, ar jis negalėtų paaiškinti
kokios nors sąvokos, kuria apibrėžiama visa jo veikla. Pašnekovas
pateikdavo kokį nors apibrėžimą. Sokratas padėkojęs panagrinėdavo
apibrėžimą ir beveik visuomet rasdavo prieštaravimų, tada pašnekovas
pasitaisydavo. Sokratas vėl atrasdavo netikslumų ir t. t.Galiausiai
išeidavo taip, kad pašnekovas prisipažindavo, jog neišmano kurio nors
kertinio savo veiklos principo.
Indukcija – tai loginis metodas, kurio pagalba nuo atskirų požymių kylama
prie apibendrinimo.Šioje dalyje buvo ieškoma pozityvaus atsakymo. Žinoti
Sokrato manymu, tai reiškia dalyką apibrėžti, o tokio apibrėžimo prieinama,
išskyrus eilę konkrečių faktų, kuriose ieškomas dalykas pasireiškia. Kartu
Sokratas teigia, kad suvokęs tiesą žmogus negali elgtis blogai arba
neteisingai, žinojimas ir dora sutampa.

13. Platono idėjų teorija. Tikroji būtis ir gamtinis pasaulis.
Vienas žymiausių mąstytojų per visus laikus. Viso platono mokymo pagrindas
yra jo būties teorija, kurios pagrindą sudaro idėjų teorija. Platono idėja
– tai savarankiškai egzistuojanti būtis. Platonas teigė, kad egzistuoja
amžina, nekintanti visada ta pati sau būtis, kurią jis ir vadino idėja.
Idėjas jis sieja su daiktų esmėmis, o tokių esmių yra įvairių ir daug.
Idėjos yra tobulos, o – tai tik netobulos jų kopijos. Daiktų pasaulis
egzistuoja tik todėl, kad idėjos vienaip ar kitaip formuoja materiją,
suteikdamos jai santykinai pastoviais formas. Daiktų pasaulio esminė savybė
yra nuolatinis kintamumas t. y. tarp daiktų mes nerasime nieko kas būtų
absoliučiai pastovu. , todėl Platonas tikrovę suskirsto į dvi sritis:
tikrosios būties arba idėjų pasaulį, kuriame viskas amžina ir pastovu;
nuolat kintantis daiktų kosmosas arba tapsmo pasaulis. Platonas skirtingai
nuo Parmenido pripažino, kad egzistuoja skirtingi būties lygiai. Dalinė
arba tarpinė būtis yra galima todėl, kad Platonas pasiūlė kitaip nei
Parmenidas interpretuoti nebūties sąlygą.

14. Platono gnoseologija (žinojimas). Pažinimo pakopos.
Pažinimo teorijoj, pažinimo problemą jis susiejo su vien protu pažystamos
būties sąvoka. Pažinimas yra anamnezė arba prisiminimas, atgaivinimas to,
kas nuo seno dūlėjo mūsų sielos gelmėse. Daiktinėje tikrovėje, pažinimas ir
supratimas įvyksta tuomet, kai siela suvokia idealią daikto prasmę,
prisimindama tai, ką ji regėjo būdama idėjų pasauly. Todėl pažinimas iš
tiesų yra tik prisiminimas. Juslės tik stimuliuoja tikrąjį pažinimą, jos
teikia mums netobulas žinias, o protas arba intelektas šių žinių pažadintas
leidžiasi į savo gelmes ir ten aptinka tobulas žinias.
Pažinimo pakopos. Pažinimas yra neproporcingas būčiai, t. y. tik tai gali
būti pažinta tobulai, kas egzistuoja maksimaliai (idėjų pasaulis). Kadangi
yra tarpinė būtis, tai egzistuoja ir tarpinis (dalinis) pažinimas. Tarpinis
tarp tikro pažinimo ir nežinojimo. Tokį pažinimą Platonas vadino nuomone.
Pagrindinės pažinimo pakopos: nuomonė ir tikrasis pažinimas arba mąstymas.
Šios pakopos skirstomos į dvi dalis: nuomonė į spėjimą (vaizduotė) ir
tikėjimą (tiesioginis suvokimas pojūčiais arba juslėmis). O tikrasis
pažinimas – nuovoką ir tikrąjį žinojimą.

15. Platono mokymas apie Erotą. Meno santvarka (koncepcija).
Meilė (Erotas) – Platonui, tai jėga pakylėjanti sielą ir nunešanti ją per
visas meilės pakopas prie grožio ir gėrio idėjos. Meilė – nei geožis, nei
gėris, o grožio ir gėrio troškimas. Filosofas yra tas, kuris neturėdamas
išminties yra apimtas troškimo ją pasiekti. Tai ką žmonės paprastai vadina
meile, yra tik dalelė tikrosios meilės, kurios esmę sudaro grožio, gėrio,
išminties siekimas. Meilė turi skirtingas pakopas ir formas: 1) Fizinė arba
kūniška meilė; 2) Meilė menui, teisingumui; 3) Meilė grožio idėjoms, jų
suvokimas.
Menas pažintinės vertės neturi. Meno funkcija pateikti iliustracinę
medžiagą ir šio pažiūriu jis gali tarnauti tiek gėriui, tiek blogiui. Menas
tai svotiškas nutolimas nuo tiesos, nes jis nėra tikroji pažinimo forma.
Menas negerbia žmogaus prigimties, bet dažniau ją gadina, nes meluoja.
Menas ne auklėja, bet tvirkina, nes nuolaidžiaujama iracionaliajai
(neprotingai) žmogaus prigimčiai. Poetas tampa poetu ne dėl mokslo bet dėl
įkvėpimo.

16. Platono kosmologija ir psichologija.
Psichologija – mokymas apie sielą. Kosmosas nėra amžinas jis turi savo
pradžios momentą. Kosmosas susidarė apsijungus idėjų pasaulius su chaotiška
materija. Šis susijungimas nebuvo tiesioginis o per tam tikrą atspindį.
Šiam apsijungimui paaiškinti Platonas įveda trečiąjį principą tiksliau
veikėją – Demiurgą (kūrėją) Demiurgas savo laisvu sprendimu susieja idėjas
su materija. Ši sąsaja vyksta dviem pakopom: labiau tiesiogiai, tuomet
sukuriama pasaulio siela; netiesiogiai per atspindį, taip atsiranda daiktų
kosmosas. Žmogaus siela – tai pasaulinės arba kosmoso sielos dalis. Žmogus
yra sudarytas iš dviejų pradų – iš sielos ir kūno. Kūnas – -tai lyg
savotiškas sielos kalėjimas. Jis savo chaotiškais įnoriais nuolat
terorizuoja sielą ir trukdo jai gyventi. Siela turi trimatę struktūrą:
protingoji, aistringoji, geidžiančioji arba instinktyvioji. Siela yra
nemirtinga ir visi mūsų poelgiai veda prie pasekmių kurios niekur
nedingsta, o kartu su siela keliauja iš vieno gyvenimo į kitą.

17. Platono etika ir valstybės teorija.
Platonas sprendė problemą, kokios turėtų būti žmogaus gyvenime pagrindinės
vertybės. Jis suformulavo pagal sielos dalis: protingajai – išmintis;
aistringajai – drąsa, narsumas; geidžiančiajai – nuosaikumas. Visai sielai
kaip visumai pagrindinė vertybė teisingumas. Teisingumas tai tokia dorybė,
kuri verčia kiekvieną dalį daryti savo darbą ir nesikišti į kitų dalių
veiklą. Valstybė turėtų būti skirstoma į 3 pagrindines klases; gamintojai,
sargybiniai arba kariai, valdovai arba filosofai. Skirtingiems luomams
skiria skirtingus reikalavimus. Vaikai turėtų būti auklėjami atskirai nuo
tėvų, kad būtų galima objektyviai priskirti juos pagal gabumus atitinkamai
klasei. Moterys galėjo būti lygiavertės su vyrais, kaip sargybinės ar
valdovės, svarbiausia sielos konstitucija. Platonas pateikė valdymo formų
klasifikaciją. Išsidėstymas degradavimo linkme: aristokratija ir
aristokratinė monarchija (kilmingųjų valdžia); timokratija (garbėtroškų
valdžia); oligarchija (piniguočių valdžia); demokratija (liaudies valdžia);
tironija (kai valdžią paima jėga tariamas asmuo ar grupė).

18. Bendra Aristotelio filosofijos charakteristika. Mokslų suskirstymas.
Aristotelio pagrindinės kūrybos sritys: logika; metafizika (bendroji būties
teorija); natūrfilosofija; psichologija; etika; biologija; zoologija;
estetika; politinė ir socialinė filosofija. Aristotelis sugrupavo mokslus.
Jis pirmasis pateikė jų klasifikaciją ir juo suskirstė į tris pagrindines
grupes: teoriniai mokslai (teorija – stebėjimas); praktiniai mokslai –
žinių siekiama vardan moralinio tobulėjimo; produktyvieji mokslai – žinių
siekiama vardan objektų gamybos. Aukščiausia rūšis teoriniai mokslai
skirstomi į: pirmąją filosofiją, metafiziką; fiziką; matematiką.

19. Metafizikos termino prasmės. Aristotelio mokymas apie priežastis.
Terminas “metafizika” prigijo kaip toks, kuris pažymi tą tikrovės gilesnių
priežasčių sritį, kuri yra už fizikos, už regimosios gamtos. Metafizikos
objektą Aristotelis apibrėžė keliais skirtingais būdais: tai yra pirmųjų
pradų ir pirmųjų priežasčių tyrimas; būties, kaip būdies pažinimas;
substancijos pažinimas; Dievo ir virš jusminės substancijos pažinimas.
Aristotelis metafiziką vadino laisviausiu iš visų mokslų, nes jis priklauso
tik nuo savęs paties, t. y. grynas žinojimo troškimas, tiesos siekimo
aistra.
Aristotelio mokymas apie priežastis. Kalbėdamas apie pirmąsias priežastis,
jis nurodė, kad kiekvienas daiktas arba įvykis yra sąlygojamas 4 skirtingų
priežasčių tipų: materialioji; formos arba formalioji; veikiančioji;
tikslo.Forma, tai nėra vien išorinis pavidalas, tai yra daikto kokybė.
Veikiančioji priežastis sujungia formą su medžiaga.

20. Būties termino reikšmės Aristotelio filosofijoje.
Aristotelis pripažino egzistuojant įvairias būties formas ir visą, kad nėra
absoliuti nebūtis, yra vienokis ar kitokia būtis. Yra pagrindinės 4 būties
termino reikšmės: būtis, kaip kategorija (būtis pati savyje); būtis, kaip
aktas ir potencija arba aktuali ir potenciali būtis; būtis, kaip
akcidencija; būtis, kaip tiesa, o nebūtis, kaip melas. Kategorijos, tai
bendriausios būties rūšys arba būties pasireiškimo pavidalai. Kategorijos:
substancija – esybė, tai kas egzistuoja savarankiškai; kokybė; kiekybė;
santykio kategorija. Akcidencija – nebūtinos atsitiktinės būties savybės.
Tai tokios būties formos, kurios nesusijusios tarpusavy būtinais ryšiais.
Būtis ne kaip tiesa, bet kaip melas – ši būties forma priklauso žmogaus
protui ar intelektui. Protas visus dalyvius vertina, kaip atitinkančius
tikrovę arba neatininkančius.

21. Substancijos kategorijos aptarimas Aristotelio filosofijoje.
Substancija – savarankiškai egzistuojanti būtis arba tai, kas egzistuoja
savaime, kurio buvimas nepriklauso nuo kitų. Nagrinėdamas detaliau esminį
filosofijos buvimą – substanciją. Aristotelis apibūdina 3 aspektais: 1)
Gramatinis – substancija arba esybė yra tai, kas visuomet yra veiksnys ir
niekuomet – tarinys. Substancija niekados nepasako apie ką nors kita, bet
visu kitu pasakoma apie ją; 2) Substancija yra tai, kas daiktui keičiantis
jame išlieka nepakitę – nekintanti daikto pagrindas; 3) Substancija –
esminė daikto savybė, be kurios jis negalėtų būti šituo daiktu. Ką galima
vadinti tikrąja substancija? Aristotelis išnagrinėjo 3 galimus klausimus:
substancija – tai materija, medžiaga; substancija – atskiri daiktai;
substancija – formos pradas. 100% substancijos apibrėžimą išpildo tik formų
forma, o atskiri daiktai vadintini substancijom tik iš dalies, kalbant
negriežtai. Jų būtis nėra pilnai savarankiška.

22. Aristotelio kosmologija ir fizika.
Aristotelis laikė, kad kosmosas yra baigtinis savo dydžiu ir geocentriškas
(jo centras yra Žemė). Kosmoso forma yra rutulys, sfera, už jos
nespindinčių žvaigždžių sfera. Kosmosas yra amžinas ir niekada neatsiradęs.
Vidinė kosmoso sfera dalinama į dvi pagrindines dalis – viršutinė sritis ir
pomėnulinė. Aristotelis tvirtino, kad einanti iš centro link pakraščių
didėja būties aktualumas ir mažėja jos potencialumas. Kitimai ir virsmai
vyksta pomėnulinėje srityje, kurią sudaro 4 elementai: vanduo, žemė, ugnis,
oras. Aristotelis teigė, kad norėdami paaiškinti gamtinį pasaulį,
pirmiausia turime paaiškinti judėjimą. Judėjimas tai toks procesas, kai
daiktas iš potencialaus virsta aktualiu. Jis nurodė 4 judėjimo rūšis: 1)
Substancinis kitimas; 2) Kokybinis kitimas; 3) Kiekybinis; 4) Vietos
pakeitimas. Aristotelis suformulavo 2 reikalavimus, kurie turi išpildyti
judėjimo procesus: 1) Kiekvienas judėjimas turi turėti judintoją; 2)
Judintojas su judinamuoju turi būti betarpiškam sąlytyje.

23. Aristotelio etika
Etika – tai pagrindinė praktinės filosofijos dalis, svarstanti žmogaus
elgesio principus. Aristotelis nurodė, kad visi žmogaus poelgiai yra
sąlygoti tam tikrų tikslų, o šie tikslai suprantami kaip tam tikras gėris.
Dauguma sutinka, kad aukščiausias gėris yra laimė. Aristotelis suformulavo
3 laimės apibrėžimus: 1) Vieniems tai malonumai ir pomėgių tenkinimas.
Aristotelis gyvenimą sąlygotą malonumų vadina vergišku; 2) Laimė – tai
garbė, kitų pagarba ir pasisekimas veikloje. Tačiau jis yra išorinis ir
priklauso nuo kitų; 3) Laimė siejasi su turto įgijimu. Taip suprastas
tikslas yra priešingas žmogaus prigimčiai, nes turtas yra tik priemonė ir
kaip savarankiškas tikslas neturi prasmės. Aukščiausias žmogaus pasiekiamas
gėris ir laimė – tai savęs tobulumas. Ši veikla žmogų išskiria iš kitų
būtybių tarpo. Proto veikla ir aktyvumas – štai žmogaus vertas tikslas ir
tik iškėlęs į pirmąją vietą šią veiklą, žmogus gali jaustis maksimaliai
laimingas. Protas ir intelektas Aristoteliui sudaro žmogaus esybės
pagrindą. Žmogus dorai elgiasi tuomet, kai jo protas sugeba vadovauti
likusiai jo esybės daliai. Dorybė – tai sugebėjimas laikytis vidurio.
Drąsumas yra viduryje tarp bailumo ir beatodairiškos drąsos. Žmogus negali
užsiimti vien teorine veikla. Gryna teorinė veikla prieinama tik dievams.

24 Aristotelio logika.
Aristotelis pelnytai vadinamas logikos mokslo tėvu. Logiką jis suprato,
kaip taisyklingo mąstymo įrankį ir vadino ją organonu. Apibrėžimai yra
sudaryti iš sąvokų, kurias žymi atskiri žodžiai. Bendrosios reikšmės
Aristotelio buvo pavadintos kategorijomis, iš jų išsiskiria substancijos
kategorija, nes ją apibūdina visos kitos. Kategorijos yra bendriausias
būties ryšys ir kartu bendriausios mūsų sąvokos. Aristotelis teigė, kad
apibrėžimas yra sąvokos esmės nusakymas per jos giminę ir rūšinį skirtumą.
Teiginys – tai teigimo arba neigimo veiksmas. Teiginio loginę struktūrą
sudaro: subjektas, predikatas ir jungtis. Tiesa arba melas atsiranda kartu
su teiginiais, t. y. apie juos dar negalime kalbėti sąvokų ir apibendrinimų
lygyje. Sąvokų apjungimas teiginiuose neišstumia proto veiklos, kuri
pasižymi dar sudėtingesnėm formom.Kai mąstydami einame nuo vieno teiginio
prie kito juos vieną iš kito išvesdami, tuomet gauname samprotavimą. Pagal
Aristotelį tobuliausia samprotavimo forma yra silogizmas, jį sudaro 3
teiginiai: pirmieji du – prielaidos, o trečiasis – išvada.

25. Kinikai
Kinikų mokyklą įkūrė Sokrato mokinys Antistenas. Jie akcentavo asmens
nepriklausomumą nuo žmonių ir daiktų bei dorą gyvenimą. Jų pažiūrų
branduolį sudarė etika, o pastaroji reikalavo nepaliaujamos pastangos,
slopinant malonumo impulsus, atsisakant garbės ir kitų visuomenės vertinamų
dalykų. Idealas kinikams buvo Heraklis su savo žygdarbiais. Žymiausias
kinikas – Diogenas. Jis siekė parodyti, kad žmogus visuomet savyje turi
viską, kad jaustųsi laimingas, jeigu tik supranta tikrosios savo prigimties
poreikius. O tuos grynuosius poreikius labai iškreipia kultūros ir
civilizacijos pasiekimai. Tikruosius žmogaus poreikius Diogenas tapatino su
tais, kurie mus vienija su gyvūnais. Kinikui laisvas tik tas, kuris sugeba
išsilaisvinti nuo daugelio mums įprastų poreikių, o kelias, vedanti į
laisvę ir dorybę – askezė (sunkus darbas, pastanga). Kūno ir sielos
treniravimas, kad galėtų atsispirti aplinkos kaitai, sugebėjimas valdyti
savo aistras, malonumų niekinimas. Kinikai smerkė vedybas ir neigė
pilietines pareigas. Kinizmą galima pavadinti labiausiai antikultūriniu
judėjimu.

26. Pasaulėžiūrų lyžis: antikinis pasaulis ir krikščionybė.
Iškilus krikščionybei, filosofini mąstymas turėjo apsispręsti, kokią užimti
poziciją krikščionybės atžvilgiu. Buvo galimi 3 pagrindiniai pozicijų
variantai: 1) Filosofuoti, netikint ir priešintis tikėjimui; 2) Mėginti
atskirti protą ir tikėjimą; 3) Filosofuoti remiantis tikėjimu. Pagrindinės
naujos idėjos, kurių pagalba krikščionybė naujai orientavo mąstymą; 1)
Griežtas monoteizmas (Dievas yra vienintelis ir nesutapatinamas su jokiu
savo kūriniu); 2) Krecianizmas – pažiūra teigianti, kad pasaulis sukurtas
iš nieko. Ši mintis buvo neįsivaizduojama ir nepriimtina. Antropologija –
žmogus centre. Visi graikų mąstytojai žmogų laikė kosmoso dalele. Graikai
daug kalbėjo apie tapimą panašiu į dieną ir šio panašumo kelias ėjo per
intelektą, protą, pažinimą. Biblija nurodo kitą kelią – per valę.
Pirmapradė nuomonė – žmogiškosios prigimties sugedimas. Graikai irgi
nemanė, kad žmogus tobula būtybė. Žmogus, kaip išminčius, savo pastangom
gali per protą ir pažinimą išsivaduoti iš nuodėmės ir netobulumo.

27. Šv. Augustinas. Jo pažiūros.
Augustinas sujungė krikščioniškąsias idėjas si graikiškosios filosofijos
pasiekimais. Sukūrė krikščioniškąjį mokslą. Jis mokė apie sielos
nemirtingumą ir amžinumą. Sielos veiklos esmę įžvelgė ne tiek proto
funkcionavime, kiek valioje. Žmogaus aktyvumas pasireiškia ne tiek per jo
mokytoją, kiek tvirtame jo valios apsisprendime. Pirmųjų žmonių padaryta
nuodėmė persidavė visai žmonijai ir iškreipė žmogiškąjį protą ir sumenkino
jo galią spręsti, todėl protas siekdamas tiesos, būtinai turi ieškoti
atramos dieviškajame apsireiškime. Išmintis – dieviškųjų dalykų ir
dvasiškojo pasaulio pažinimas. Žmogus mokslą turėtų pajungti išminčiai, nes
aukščiausia žmogaus paskirtis – išgelbėti savo sielą.

28. Pažinimo problemų raida apie raida viduramžiais. Nominalizmas ir

realizmas.
Vakarų Europoje susiformavo mokyklinė filosofija – scholastika. Jos
pagrindą sudarė 7 laisvieji menai, kurie buvo skirstomi į dvi grupes: 1)
Trivium (gramatika, retorika, dialektika); 2)Kvadrivium (aritmetika,
geometrija, astronomija,muzika). Scholastinė filosofija ne tiek stengėsi
atrasti, kiek pagrįsti arba paneigti. Tikėjimas mąstymui davė orientyrus,
bet tuo pačiu užbrėžė jam ribas, kurių peržengti jis negalėjo. Mėginant
suderinti mąstymą su tikėjimu, interpretuojant kai kurias tikėjimo tiesas,
iškilo klausimai į kuriuos buvo pateikiami skirtingi ir prieštaringi
atsakymai. Nagrinėdami bendrybės sąvoką Europos mąstytojai susiskirstė į
dvi stovyklas: nominalistai ir realistai.
Nominalistai. Jie teigė, kad iš tikro realiai egzistuoja tik atskiri
daiktai. Bendrosios sąvokos arba universalijos yra tik daiktų pavadinimai.
Jos yra tik balso garsai neturi jokio kito atitikmens tikrovėje.
Realistai. Universalijos egzistuoja realiai, o ne tik žodžiuose. Žymiausias
viduramžių mąstytojas Šv. Tomas Akvinietis.

29. Bendra renesanso ir naujųjų amžių filosofijos charakteristika. R.

Dekartas.
Imta ieškoti naujų laisvių nuo religinio autoriteto kelių į tašką.
Scholastika visada akcentavo autoritetą ir tradicijų svarbą, o humanizmas
pabrėžė individualizmą ir asmeninės pasaulėjautos vertingumą. Renesanso
filosofijai būdinga: atgimė senosios antikinės filosofijos sistemos;
ypatingas dėmesys skiriamas gamtos filosofijai, nors čia nepaisant daug
mėginimų, nepavyko sukurti originalios ir vientisos sistemos. Naujųjų laikų
filosofija išsivadavo ne tik nuo scholastikos, bet ir nuo senosios
filosofijos įtakos. Buvo mėginama apjungti naujas gamtos mokslų žinias su
bendraisiais filosofijos principais. Ieškant naujų tikro žinojimo pagrindų
atsiranda dvi skirtingos filosofų pozicijos: racionalizmas ir empirizmas.
Racionalizmo požiūriu tikrojo pažinimo pagrindas – protas ir tai kas jam
akivaizdu. Empirizmas – filosofinė koncepcija, teigianti, kad žinojimo
pagrindas – juslinis patyrimas, pojūčių duomenys, o protas savarankiškos
pažintinės galios neturi.
Renė Dekartas. Žymiausias racionalistas. Jis ieškojo universalaus pažinimo
metodo ir jo manymu šį metodą nusako šios 4 taisyklės: 1) Laikyti tikrą tik
tai, kas protui yra taip aišku ir ryšku, jog abejoti neįmanoma; 2)
Sudėtingą dalyką skaidyti į dalis. 3) Pradėti nuo paprasčiausių ir
lengviausiai pažystamų dalykų ir palaipsniui pereiti prie sudėtingesnių
dalykų pažinimo. 4) Visada daryti išsamesnes apžvalgas, kad niekas kas
reikšminga nebūtų praleista. Dievo buvimas neabejotinas, nes: 1) Begalo
tobula būtybė turi savy turėti visus tobulumus, o egzistavimas vienas iš
jų; 2) Begalo tobula esybės idėja many turi turėti priežastį ir ta
priežastimi negaliu būti aš pats, nes mano mąstymas ribotas ir nieko tobulo
ir netobulo negaliu sukurti; 3) Aš egzistuoju ne pats iš savęs, nes
priešingu atveju galėčiau suteikti sau visas tobulybes, kurių idėjos manyje
yra. Išorinę gamtą valdo vien materijos ir ne jos judėjimo dėsniai.

30. Lokas, Berklis, Hiumas – empirizmo atstovai.
Lokas. Jis sukūrė sensualistinę teoriją (į pirmą vietą iškelia pojūčius).
Patyrimą jis skirstė į vidinį ir išorinį. Išorinio partyrino šaltinis –
daiktai, kurie veikia mūsų jusles, o vidinio – paties proto veikla arba
reflekcija. Išorinio patyrimo duomenys gali priklausyti pirminėm arba
antrinėm kokybėm. Pirminės kokybės – forma, dydis, judėjimas, skaičius. Jos
suvokiamos tokios, kokios yra objektyvioje tikrovėje, o antrinės – spalvos
garsai, kvapai, skonis. Yra subjektyvios ir patiems daiktams nepriklauso,
egzistuoja pačiame subjekte.
Berklis. Teigė, kad visos kokybės yra antrinės – subjektyvios. Daiktai iš
tiesų nėra savarankiški ir nepriklausomai nuo mūsų egzistuojantys, tik yra
pojūčių kompleksai, egzistuoja tiek, kiek yra suvokiami. Jis šiuo požiūriu
išnagrinėjo materiją ir padarė išvadą, kad ši sąvoka yra klaidinga
abstrakcija, nes pojūčiai apie ją kaip tokę nesako. Berklio poziciją galima
vadinti subjektyviuoju idealizmu.
Hiumas. Mokslas turi reikalų vien tik su medžiaga, o ne su pačia tikrove.
Koks yra pasaulis savaime – tai neišsprendžiamas klausimas, todėl jis
vadinamas agnostiku (žmogus neigiantis tikrovės pažinimo teoriją). Anot jo,
gamtos dėsniai neišplaukia iš atskirų faktų, todėl pavyzdžiui teiginys, jog
priežastingumas egzistuoja objektyviai, yra loginė klaida. Stebėdami
nuolatinį reiškinių pasikartojimą, mes prie jo priprantame ir galiausiai
pradedame vadinti tai priežasties ir pasekmės dėsniu. Iš tiesų mes gi tik
fiksuojame, kad visą laiką po vieno įvykio seka kitas, bet priežastingumo
juslės mums neparodo. Iš nuolatinio “po to” neseka “dėl to”. Hiumas paneigė
ne tik kūniškosios arba materijos substancijos sąvoką, jis paneigė ir
substancijos arba sielos sąvoką. Ne tik daiktai, bet ir mūsų siela yra tik
pojūčių kompleksas, neturintis jokio subtilaus “aš” pagrindo.

31. Bendra Kanto filosofijos charakteristika. Kanto koperniškasis posūkis.
Kanto biografijoje išsiskyrė 3 jo kūrybos periodai.1 ) Iki 1760m. laikėsi
racionalizmo principų. Labai domėjosi gamtos mokslais, sukūrė Kanto Laplaso
hipotezę, kuri paaiškino, kaip iš dulkių debesio susidarė Saulės sistemos
planetos. 2) Pereinamasis- iki 1770 m. Čia jis iš dalie nusigręžia nuo
racionalizmo ir atmeta senąją metafiziką. 3) Kritiškasis periodas nuo 1770
m. Pats produktyviausias ir svarbiausias. Jam parašius kritikas tapo įžymus
visam pasaulį. Kantas ėmėsi spręsti, tuo metu atrodytų neišsprendžiamą
uždavinį: kaip suderinti mokslo pretenzijas į pasiektą tikrą žinojimą su
filosofijos išvada, kad patyrimas negili būti tokio žinojimo pagrindas.
Kita vertus jam reikėjo paaiškinti, kaip suderinti iš religijos kylantį
įsitikinimą apie žmogų, kaip moraliai laisvą būtybę, su mokslo įsitikinimu,
kad pasaulis yra valdomas mokslinių dėsnių. Kantas kartu su racionalistais
buvo įsitikinęs, kas proto konstrukcijos iš tiesų atitinka gamtinio
pasaulio reiškinius, kodėl mūsų naudojama priežastingumo sąvoka turi realų
pagrindą. Protas, pagal Kantą yra aktyvus, jis nėra vien pasyvus duomenų
surinkėjas. Jis pats aktyviai juos pertvarko įnešdamas ė juos savo tvarką.
Kantas teigė, kad negalima laikyti, kad erdvė ir laikas priklauso pačiam
pasauliui, nes jie mums duoti tik per patyrimą.
Koperniškasis posūkis. Subjektą Kantas pasiūlė laikyti aktyviuoju pažinimo
veiksmo poliumi: ne mūsų sąmonė prisitaiko prie daiktų, bet daiktai
prisitaiko prie sąmonės. Žinojimas galimas tik todėl, kad žmogaus protas į
suvokiamąjį kosmosą įneša savąją tvarką. Šį naują požiūrį į pažinimą Kantas
pavadino savo “Koperniškuoju posūkiu”. Kopernikas paaiškino regimųjų
žvaigždžių sukimąsi tuo, kad iš tiesų juda pats stebėtojas. Analogiškai
Kantas paaiškino regimąją pasaulio tvarką tuo, kad iš tiesų ši tvarka
priklauso pačiam subjektui.

32. Kanto etinės pažiūros. Kategorinis imperatyvas.
Žmogaus protas sugeba netik pažinti (tuo jis pasireiškia, kaip teorinis
protas), bet taip pat ir atlikti moralinį veiksmą (tuomet jis pasireiškia,
kaip praktinis protas galintis kreipti valę). Kantas skyrė empirinį “aš”,
kuris yra jusliškai išgyvenamas, nuo inteligibilaus (protu suvokiamo) “aš”,
kuris vadovaujasi proto principais. Pirmąjį valdo juslės, o antrąjį – proto
principai, dorovės dėsnis, pats sau užduodantis normą ir išgyvenamas, kaip
pareigos jausmas. Dorovės dėsnio diktuojami reikalavimai, vadinamieji
imperatyvai, dažnai prieštarauja empirinio “aš” normom ir poreikiam. Proto
diktuojama pareiga išsiskiria su mūsų jusliniais norais.

33. Laisvės esmė.
Laisvė sunkiai nusakoma ir siejasi su asmeniu. Laisvės esmę sudaro
absoliučia sava asmens galia apspręsti patį save. Asmens veiksmas yra tiek
laisvas, kiek jis jam yra savas, nepriverstinis. Kad būtum laisvas turi
atsiremti į save, ne į motyvą. Jei atsiranda kokia priežastis, tai laisvės
nėra, nes ji turi eiti iš paties savęs, o ne iš aplinkos.

34. Laisvės subjektas. Asmens sąvokos aptarimas.
(Laisvės nešėjas). Asmuo, laisvai galintis apsispręsti (apspręsti save).
Valia nėra laisva, nes tik vykdo tai, ką aš jai įsakau. Laisvės zona yra
valia, bet ji negali būti laisvės nešėja. Ji žmogaus prigimtinė juslė, kaip
protas. Kas priklauso prigimčiai, tas negali būti laisvės nešėjas arba
subjektas. Asmenybė – tai kas atskiria žmogų nuo gyvūnų. Žmogus yra
nepakartojamas – vienintelis. Asmuo yra laisvės subjektas ir laisvų veiksmų
autorius.

35. Laisvės objektas. Žmogus kaip “atviras klausimas”.
Laisvas asmens veiksmas krypsta į patį subjektą. Laisvės objektas ir
subjektas yra tas pats žmogaus asmuo. Tačiau negalima savęs apspręsti kuo
būti, nes prigimtis nėra pats asmuo. Savo paties susikurta esmė aš esu tai
kas esu. O tai yra tai į ką krypsta mano laisvė. Tai tikrasis laisvių
veikimo objektas.

36. Laisvė ir būtinybė. Kultūros sąvokos aptarimas.
Būtinybė valdo visus gamtos veiksmus, visus jos įvykius, visą jo
išsivystymą. Gamtos dėsniai nepaiso mūsų norų. Būtinybė yra laisvės
priešingybė. Žmogus laisvas tik nugalėjęs būtinybę. Laisvė be būtinybės yra
negalima. Veiksmu esame tikri, jei numatome jo pasekmes, o taip yra tik
tada, jei jis įveikia būtinumą. Laisvė būtinybės neneigia, o reikalauja ir
ja remiasi.

37. Laisvė, kaip žmogaus kenozė. Tariamasis laisvėjimas.
Būvoti pasaulyje reiškia būvoti drauge. Kenozė – savęs aprėžimas, savęs
apribojimas. Laisvės susikirtimas su kito asmens laisve yra neišvengiamas
ir yra 3 sprendimo keliai: 1) Reikia persiskirti vienam nuo kito ir vykdyti
savo laisves ne kartu, o šalia vienas kito; 2) Versti bendrininką, kad jis
vykdytų tik mano laisvę, atsisakydamas savosios. 3) Tikrasis sprendimas:
vykdyti laisvę buvojant drauge, savosios laisvės aprėžimas, laisva valia
kitos laisvės dėlei.

38. Technikos pažangos dviprasmiškumas: sparta ir skuba. Žmogaus

sutechnėjimas.
Technika esmiškai priklauso žmogaus būčiai, kaip priemonė gamtinę tikrovę
palenkti savo poreikiams bei tikslams. Žmogaus egzistencija remiasi ne
prisitaikymu gamtoje, o susikūrimu savo pasaulio , visom priemonėm, kurias
vadinam technika. Visada žmogus kūrė techniką, bet pastaruoju metu ji
vystėsi itin sparčiai – todėl vadinam technikos laikmečiu. Ši pažanga
pakeitė gyvenimo lygį, suteikė patogumų, laisvo laiko ir kitų galimybių,
bet negalėjo savaime sukurti žmogui palaimą. Pakeldama gyvenimo lygį, tuo
pačių technika pailgina ir jo įtampą. Kiekvienas laimėjimas didina
atsakomybę, nes galima panaudoti ir savo palaimai ir pražūčiai. Pats žmogus
netobulėja su technikos pažanga. Turėti laisvo laiko nereiškia būti laisvam
pačiam.

39. Dvasinis sutechnėjimas kaip utilitaristinis nihilizmas. Naudos vertybės

aptarimas.
Nihilizmas – tai aukštesnių vertybių neigimas. Utilitaristinis nihilizmas –
tai tam tikra pakraipa, kai išaukštinama naudos vertybė, viskas vertinama
naudos požiūriu. Nihilizmas iškilo technikos amžiuje. Žmogus sutechnėja,
kai technika jį paverčia savo viešpačiu. Tačiau technika negali žmogui
viešpatauti, kol jis to nenori. Tačiau technika žmogui duoda naudą, tai yra
sukuria priemones geresniam gyvenimui. Tačiau žmogus pradėjo naudos ieškoti
ne tik technikoje, bet ir žmoguje. Jis tarsi pradėjo rūšiuoti žmones į
naudingus ir ne. Tai yra dvainis sutechnėjimas. Nauda negali būti galutinė
vertybė. Technika kad ir kiek būtų naudinga ir būtina, palieka patį žmogų
tuščią. Atima tikrajį tikėjimą, o tikėjimas žmogui duoda dvasinį
tobulėjimą.

40. Nihilizmas ir ateizmas. Prasmė ir beprasmybė. Žmogus esmė. Amoralizmas
Žodiškai nihilizmas reiškia „nieko“ teigimą. Nihilizmas pasisako už dievo
benaudiškumą. Fizinis pasaulis nepaneigiamas. Žmogus skiria jam visa savo
rūpestį. Todėl žmogui be dievo, religiją pakeičia technika. Į klausimą kas
yra Nihilizmas, vienas filosof pasakė: tai kad aukščiausios vertybės
nuvertinamos, prarandamas tikslas, o tai reiškia kad prarandamas atsakymas
į klausima „kam?“. Nihilizmas-tai radikalus atmetimas vertės, prasmės,
idealo siekimo.
Nihilizmo priežastis iš tiesų yra ne technika, o ateizmas, kuris techniką
paverčia religijos pakaitalu-pagrindiniu žmogaus rūpesčiu. Tačiau technika
negali žmogaus egzistencijos įprasminti. Prasme teikia tik tikslas-tai kam
gyveni. O technika tik suteikia priemones geriau gyventi.
Beprasmiškumą reikėtų suvokti taip, kad žmogus gali džiaugtis viskuo tol,
kol gali atsakyti įklausimą „kam tai naudinga“?. Tačiau jeigu mes negalime
atsakyti į šį klausimą, tai pati nauda pasidaro beprasmiška, otai ir yra
beprasmiškumas.
Žmogus esmę turėtų suvokti ne tik kaip galimybę kažką naudoti, bet turėtų
kreipti dėmesį į tai ką verta mylėti. Tačiau žmogus dažnai tai pamiršta,
jis užmiršta pasirūpinti pačiu savim. Kaip pasakęs vienas filosofas „tapki
kas esi“. O tai liepia mums būti paties savęs kūrėjais.
Kaip Dievo atžvilgiu nihilizmas yra ateizmas, taip žmogaus atžvilgiu
nihilizmasyra amoralizmas. Toks žmogus yra abejingas sau pačiam, moralinėm
vertybėm ar bet kokiam pašaukimui.

1. Filosofijos kilmė, prigimtis ir struktūra.
2. Filosofija ir specialieji mokslai.
3. Pagrindinės filosofinių klausimų kėlimo kryptys. Platono trikampis.
4. Mileto mokykla: Talis, Anaksimandras, Anaksimenas.
5. Heraklitas
6. Pitagoro socialinė veikla, jo filosofinės ir matematinės idėjos.
7. Parmenidas ir jo filosofijos reikšmė.
8. Zenono aporijos.
9. Bendra vėlyvųjų natūrfilosofų charakteristika. Empedoklis
10. Demokrito atomizmas.
11. Antropologinis graikų raidos etapas. Sofistai.
12. Sokratas. Sokrato pokalbių vedimo metodas.
13. Platono idėjų teorija. Tikroji būtis ir gamtinis pasaulis.
14. Platono gnoseologija (žinojimas). Pažinimo pakopos.
15. Platono mokymas apie Erotą. Meno santvarka (koncepcija)
16. Platono kosmologija ir psichologija.
17. Platono etika ir valstybės teorija.
18. Bendra Aristotelio filosofijos charakteristika. Mokslų suskirstymas.
19. Metafizikos termino prasmės. Aristotelio mokymas apie priežastis
20. Būties termino reikšmės Aristotelio filosofijoje.
21. Substancijos kategorijos aptarimas Aristotelio filosofijoje.
22. Aristotelio kosmologija ir fizika.
23. Aristotelio etika
24 Aristotelio logika
25. Kinikai
26. Pasaulėžiūrų lyžis: antikinis pasaulis ir krikščionybė.
27. Šv. Augustinas. Jo pažiūros.
28. Pažinimo problemų raida apie raida viduramžiais. Nominalizmas ir
realizmas.
29. Bendra renesanso ir naujųjų amžių filosofijos charakteristika. R.
Dekartas.
30. Lokas, Berklis, Hiumas – empirizmo atstovai.
31. Bendra Kanto filosofijos charakteristika. Kanto koperniškasis posūkis.
32. Kanto etinės pažiūros. Kategorinis imperatyvas.
33. Laisvės esmė.
34. Laisvės subjektas. Asmens sąvokos aptarimas.
35. Laisvės objektas. Žmogus kaip “atviras klausimas”.
36. Laisvė ir būtinybė. Kultūros sąvokos aptarimas.
37. Laisvė, kaip žmogaus kenozė. Tariamasis laisvėjimas.
38. Technikos pažangos dviprasmiškumas: sparta ir skuba. Žmogaus
sutechnėjimas.
39. Dvasinis sutechnėjimas kaip utilitaristinis nihilizmas. Naudos vertybės
aptarimas.
40. Nihilizmas ir ateizmas. Prasmė ir beprasmybė. Žmogus esmė. Amoralizmas

Leave a Comment