ĮVADAS
Prisiminimai apie įvykusius konfliktus, kaip taisyklė, sukelia
nemalonias asociacijas: grasinimus, priešiškumą, nesupratimą, bandymus,
kartais beviltiškus, įrodyti savo teisumą ir skriaudas. To pasekmė,
susidariusi nuomonė, kad konfliktas – negatyvus reiškinys, kurio
nepageidauja nei vienas iš mūsų. Tačiau konfliktai kyla beveik visose
žmogiškojo gyvenimo sferose. Galima teigti, kad konfliktai neišvengiami,
taip pat ir pavojingi, nes griauna žmonių santykius.
Prasidėjusį konfliktą sunku sustabdyti. Tai paaiškinama tuo, kad
kiekviena agresija ar priešiškumas priveda prie atsakomųjų veiksmų, kurie
dažniausiai būna žymiai stipresni nei pirminiai.
Šiandieninės konfliktinės situacijos tampa vis aštresnės ir apima vis
daugiau žmonių. Paprasčiausia nuoskauda ggali peraugti į agresiją prieš
konfliktuojančią pusę.
Šiame darbe aptarsiu mūsų kasdieniniame gyvenime dažniausiai sutinkamą
ir bene aktualiausią – tarpasmeninį konfliktą.
KONFLIKTAS – KAS TAI?
Plačiąja prasme konfliktas – tai prieštaravimų paūmėjimo kraštutinis
atvejis, kai priešingos pozicijos, interesai, požiūriai negali būti
įgyvendinami vienu metu. Konfliktas suvokiamas kaip jėga, kelianti
rūpesčių, suardanti buvusią tarpusavio santykių pusiausvyrą. Konfliktiškas
elgesys gali būti įvairus, pradedant intelektualiniais ginčais, baigiant
fizinės jėgos naudojimu, kuris sąlygoja turtinę ar asmeninę žalą. Priešiška
elgsena gali būti paslėpta, gali būti akivaizdi – tiesioginė. Ši elgsena –
abipusė, nes kovoja du ar daugiau žmonių, vieno konflikto dalyvio elgsena
sulaukia kiito dalyvio atsakomosios elgsenos.
Tarpasmeniniai konfliktai turi tam tikras priežastis, kurios yra
įvardijamos kaip konfliktogenai:
1. Pranašumo siekimas:
√ Atviras savo pranašumo demonstravimas – įsakymai, grasinimai,
kritika, kaltinimas,
√ Nuolankus santykis – geranoriškas pranašumo demonstravimas,
√ Gyrimasis – apie sėkmę lemiančius faktorius,
√ Aš manau,
√ Savo patarimo primetimas,
√ Kito žmogaus pertraukimas jam kalbant – tartum man tavo mintys
nerūpi,
√ Informacijos slėpimas,
√ Pinigų sk
√ Bandymas atsakomybę suversti kitam – prašant ką nors padaryti,
√ Etiniai pažeidimai – stumtelėjimai, užmynimai ir net
neatsiprašoma,
√ Pasijuokimas iš kito – “patraukiant per dantį.
2. Agresija – konfliktogenų grupė.
Agreso – užpuolimas. Agresija būdinga kai kuriems žmonėms:
“sunkiems” žmonėms, smurtautojams.
Situacinis agresyvumas – FRUSTARACIJA – kylantis susiduriant su tam
tikra kliūtimi siekiant tikslo.
3. Egoizmas
Egoistas – siekia tik asmeninės naudos ir tai ne visada būna
teisinga, nes tai daroma kitų žmonių.
Kaip išvengti tarpasmeniniuose santykiuose Konfliktogenų?
1) Prisiminti, kad bet koks neatsargus pasakymas gali būti
konflikto priežastis,
2) Būtina pašnekovui būti empatišku,
3) Elgtis su kitais taip, kaip norėtum, kad kiti su tavimi elgtųsi.
Pagal formą konfliktai skirstomi:
– asmeniniai;
– tarpasmeniniai;
– konfliktai tarp grupių.
Tačiau randami ir kitokie konfliktų skirstymai:
– paslėpti arba nenumatyti konfliktai;
– atviri arba numatyti konfliktai;
– konfliktai, kilę dėl asmenybės savybių;
– situacijos sąlygoti konfliktai.
Konfliktai grupėje gali būti skirstomi ir į:
– konstruktyvinius konfliktus, kurie stimuliuoja grupės dinamiką,
naudingi kaip profilaktiką prieš grupės sąstingį;
– destruktyvius konfliktus, kurie arrdo grupę.
Konfliktas pasižymi ir savo dinamika. Tai dažniausiai susidarius
palankioms sąlygoms, prasideda nesutarimų ir kivirčų epizodinė grandinė,
kuri turi polinkį tolydžiai, didinant potencialą, pasiekti kulminaciją.
Konfliktiška elgsena gali būti verbalinė –neverbalinė. Priešiškumas
gali būti išreiškiamas žodžiais, gestais, raštu, įvairiais veiksmais.
Konfliktiška elgsena gali būti aktyvi arba pasyvi. Konfliktiška elgsena
gali būti atvira arba užslėpta.
Konfliktiška elgsena:
√ Dviejų žmonių sąveika;
√ Tiesioginė – netiesioginė;
√ Verbalinė – neverbalinė;
√ Atvira – paslėpta.
Konfliktišką elgseną sąlygoja asmenybės aplinka bei socialinė
psichologinė aplinka.Daugumos autorių nuomone esti predisponuojantis
konfliktišką elgseną reiškinys – situacijos konfliktiškumo suvokimas. Jį
lemia subjektyvi prieštaravimo svarba, prasmė tam individui, turinčiam
individualią gyvenimo, patirtį, ve
suvokimas susijęs su individualaus tolerancijos slenksčio peržengimu, kai
ima dominuoti tai kas žmones supriešina.
Konfliktas turi misiją – atkurti, normalizuoti, pagerinti situaciją ar
pašlijusius santykius. Todėl jį reikia vertinti kaip atsiradusią galimybę
ar kilusią problemą. Tačiau pirma, į konfliktą žvelgiame kaip į situaciją,
kai nesutampa nuomonės, interesai dviejų asmenų, subjektų arba oponentų,
kai priežastis – konkretus konflikto objektas/ginčo dalykas.
Konflikto situacija suprantama, kaip situacija, kylanti dėl skirtingo
žmogaus požiūrio, skirtingo įvairių reiškinių suvokimo. Kai tokia situacija
kelia grėsmę nors vieno iš sąveikos dalyvių suformoluotam tikslui, tai
susidaro konfliktinė situacija. Konfliktinė situacija – tai prieštaringos
šalių pozicijos kokiu nors klausimu. Stebimas priešingų tikslų ir įvairių
priemonių jiems pasiekti naudojimas, interesų nesutapimas. Konfliktinės
situacijos pagrindas – smulkmeniški ginčai , nelaiku pasakytas žodis,
nuomonė,- ir konfliktas gali prasidėti, tai salyga konfliktui kilti, taip
pat turi būti būsimo konflikto dalyviai – subjektai/oponentai, taip pat
ginčo dalykas – konflikto objektas.
Konflikto subjektai –tai konfliktinės sąveikos dalyviai. Jais gali
būti asmenybės, grupės, organizacijos. Oponentai privalo turėti galimybę
veikti savo, o ne trečiųjų asmenų vardu.Jie neturi būti priemonė kažkieno
interesams įgyvendinti. Tai būtų jau tarpininkų dalyvavimas, o ne konkrečių
konflikto dalyvių sąveika. Tyrime taip pat akcentuojama, jog subjektų
sąveikai svarbus formalus/neformalus oponentų statusas, jų rangas,
(valdžia).
Konflikto objektai – yra tai, į ką pretenduoja kiekviena
konfliktuojanti šalis, tai kas sukelia jų prieštaravimus, jų ginčo dalykas.
Konfliktinei situacijai peraugti į konfliktą būtinas postūmis,
išorinis įsikišimas arba incidentas.
Incidentas – vienos iš šalių veiklos aktyvizacija, kuri, a
kitos šalies interesus.
Iškilę prieštaravimai tampa konfliktine situacija, kai:
• Situacija svarbi konflikto sąveikos nariams;
• Yra kliūtis, kurią sukuria vienas oponentų, norėdamas sutrukdyti
kitiems dalyviams pasiekti savo tikslų;
• Asmenybė ar grupė nebegali daugiau taikstytis su iškilusia kliūtimi.
KONLIKTO NAUDA, KONFLIKTO ŽALA
Priklausomai nuo konflikto sprendimo elgesio stiliaus, nuo konflikto
valdymo, jo pasekmės tiek individui, tiek grupei – kolektyvui gali būti
funkcinės arba disfunkcinės. Skirtingų autorių išskiriamos funkcinės –
disfunkcinės arba teigiamos – neigiamos pasekmės.
Konflikto nauda, teigiamas jo poveikis tas, jog:
1) problema gali būti išspręsta taip, kad sprendimas tenkintų abi konflikto
šalis;
2) priešiškos šalys – oponentai gali būti linkę bendradarbiauti ateityje
(perėjimas nuo antagonizmo prie bendradarbiavimo) ;
3) konfliktas gali paskatinti paklusnumo sindromą, kai pavaldiniai neišsako
idėjų, prieštaraujančių vadovų ar gydytojų nuomonei;
4) padidėja pastangos įveikti sunkumus;
5) geresnis žmonių supratimas;
6) išmokstama geriau priimti sprendimus;
7) kritiško mąstymo atsiradimas;
8) konfliktas sustiprina, užgrūdina kolektyvą.
Kartais nepavyksta rasti veiksmingo būdo konfliktui suvaldyti, nes tam
tikros sąlygos trukdo pasiekti šį tikslą. Tuomet susiduriama su
disfunkcinėmis/neigiamomis konfliktų pasekmėmis:
1) Problemos lieka neišspręstos;
2) Suintensyvėja neigiami santykiai;
3) Nestimuliuojama sprendimų ieškojimų;
4) Grupėje padidėja įtampa, priešiškumas;
5) Darbuotojai linkę išplėsti nesutarimus;
6) Jaučiamas bendradarbiavimo nepasitenkinimas, bloga nuotaika, negatyvūs
jausmai, stresas.
KONFLIKTO SPRENDIMO GALIMYBĖS
Neracionalu įsiplieskusį konfliktą drausti, slopinti arba neigti.
Būtina jį spręsti. Žmonės linkę pulti, jei jaučia grėsmę, ir lengvai
pasijunta esą kaltinami. Labiau linkę išklausyti kitą, jei jaučiamės
suprasti patys; sprendimai gali būti priimti bendradarbiavimo atmosferoje.
Tai atrodo elementaru, tačiau ar daugelis iš mūsų prisimena šias tiesas
kovos įkarštyje? Surney pabrėžia, kad viena iš priežasčių, dėl kurių m
lengvai puolame kaltinti, yra ta, kad mums sunku paprašyti, ko mes norime
ir mes jaučiamės poreikį save pateisinti. Pripažinti, kad iškilo kokia nors
problema, reikia drąsos. Klystume, jei manytume, kad problemos nutylėjimas
išsaugos santykius, nes besikaupiantis konfliktas darosi labiau
komplikuotas.
Norėdami išspręsti konfliktą reiktų laikytis šių taisyklių:
– atskleisti konflikto esmę, nes tai ir yra pagrindinė priežastis, dėl
kurios kilo konfliktas;
– atvirai ir efektyviai bendrauti abiem konfliktuojančiom pusėm. Tai
gali būti savo klaidų pripažinimas, emocijų kontroliavimas, konflikto
lokalizavimas.
Norėdami išspręsti konfliktą, tai reikia daryti konstruktyviai. Šiuo
atžvilgiu, tikslas turėtų būti, ne įveikti partnerį, bet kartu rasti bendrą
išeitį iš susidariusios situacijos. Konfliktuojant reiktų vengti
priekaištų, kaltinimų, asmenybės savybių iškėlimo, balso kėlimo ir pan.
F.Bachas nurodo, jog šalinant konfliktą, reiktų laikytis šių pagrindinių
principų:
1. Garbingumo:
– vengiant nedalykiškų argumentų, kurių tikslas yra užgauti oponentą,
prikišant jam dvasinius ir fizinius trūkumus;
– nesudaryti partneriui žeminančių situacijų, iš kurių jis negalėtų
garbingai retiruotis;
– neįžeidinėti artimų asmenų;
– vengti neteisingų apibendrinimų;
– nepriminti senų istorijų;
– vengti nederamų priemonių, gąsdinimų.
2. Atvirumo:
– neatmesti iš karto kito požiūrio;
– stengtis atvirai išsakyti savo poziciją, pretenzijas, neišsisukinėti,
nekalbėti užuominomis;
– ginčytis nuoširdžiu, tvirtu ir ramiu tonu. Pasistengti sulaukti atsakymo,
nes konfliktas sprendžiamas produktyviau, kai vyksta dialogas, o ne
monologas;
– svarbu pasakyti, kaip problemą matote jūs, o ne matyti, ką turi ir ko
neturi oponentas.
3. Realizmo:
– kalbėti tik apie tai, dėl ko konfliktuojama;
– neliesti partnerio charakterio, kitų dalykų, neturinčių ryšio su
konfliktu;
– neetiška kalbėti kitų vardu;
– negalima remiantis savo jausmais spręsti apie kito žmogaus jausmus, nes
tada gali atsirasti rimtas psichologinis barjeras konfliktui pašalinti.
4. Atsakingumo:
– konfliktuojančios pusės turi jausti atsakomybę už ginčo baigtį;
– reikia nuosekliai išsiaiškinti nesusipratimus ir rasti abiem pusėm
priimtiną sprendimą;
– konflikto pašalinimas neturi būti vienos pusės laimėjimas, o kitos
pralaimėjimas, bet problemos išsprendimas arba geresnis vienas kito
supratimas.
Taigi, kad konfliktas būtų išspręstas abi pusės tenkinančiu būdu,
paprastai siūlomas pergalės ir pergalės metodas, kitaip vadinamas septynių
žingsniu planu:
1. Savų poreikių apibrėžimas. Konflikto sprendimas pradedamas apibrėžiant
poreikius, norus, išsiaiškinant ko nori kiekviena pusė. Poreikiai ne
visuomet aiškūs ir suprantami, todėl dažnai apie juos būtina
pagalvoti. Kai patys gerai nežinome, ko norime, sunku tikėtis, kad
mūsų norus supras antroji konfliktuojančioji pusė.
2. Savo poreikių pasidalinimas su kita puse. Apibrėžus savo poreikius