Filosofija

PIRMASIS ŽVILGSNIS Į FILOSOFIJA

“Kas protu negali aprėpti trijų tūkstančių metų, gyvena tik šia diena”
J. V. Getė
“Išgirdusieji ir nesupratę panašūs į kurčius – tai apie juos liudija posakis:“Būdami čia nebūna“

Herakleitas
“Viskas abejotina, tik neabejotinas pats abejojimas”; “Viskas ką patiria žmogus turi būti išnagrinėta ir priimta su didžiausia abejone “.

Dekartas
“Nes nuostaba ir anksčiau, ir dabar skatina žmones filosofuoti“

Aristotelis

Graikų kilmės žodis „filosofija“apytikriai reiškia išminties meilę, tad filosofą galėtume vadinti išminties bičiuliu, kuriam būdingas visokeriopo žinojimo siekimas.Dabar mums irgi iškyla klausimas: kas yra filosofija? Į jį būtų nesunku attsakyti, jeigu filosofija būtų koks mūsų kasdieniame gyvenime randamas dalykas, kuriuo mes naudojamės ir kurį suvartojame. Tačiau taip nėra. Filosofija nėra nei stalas, į kurį galima parodyti pirštu, nei miestas, kuriame gyvename, nei knyga, kurią mes skaitome. Nors filosofija kaip nors reiškiasi, visų pirma tam tikra kalba ir tekstais, bet ji pati nėra nei kalba, nei tekstas. Filosofijai tenka nemažas vaidmuo žmogaus gyvenime, būtent filosofija eina pareigą, esminiu būdu surištą su aukštesne jo prigimties puse. Nerimstanti žmogaus dvasia, žvelgdama į save ir paasaulį, nesiliauja kėlusi sau klausymus: kodėl, iš ko, kaip, kam ? Bet kadangi žmogaus dvasia nepakenčia tuštumos, kiekvienas žmogus sulig savo jėgomis ir gabumais susiranda geresnių ar blogesnių atsakų į minėtuosius klausymus ir tokiu būdu gaminasi savąją filosofiją.

Filosofija, kuri iš pareigos tarnauja ti

iesai, padaro žmogų laisvesnį, ir tai vienas didžiausių jos nuopelnų žmogaus gyvenime. Filosofija, aiškindama būties pagrindus, žmogaus santykį su pasauliu ir pačiu savimi, formuoja tuo pat metu ir bendrą požiūrį į pasaulį ir žmogaus vietą jame. Visi žmonės turi skirtingus pomėgius. Vieni renka pašto ženklus, kiti domisi sportu, o dar kiti užsiima rankdarbiais. Tačiau, jei aš domiuosi arkliais, tai negaliu reikalauti, kad visi domėtųsi tuo pačiu. Tačiau, ar yra kas nors, kas įdomu visiems? Kas rūpėtų visiems žmonėms – nesvarbu, kas jie tokie arba kur gyvena? Kas svarbiausia gyvenime? Jei paklaustume žmogų, kenčiantį badą, jis atsakytų “maistas”. Jei tą patį klausimą užduotume šąlančiam, atsakymas būtų “šiluma”. Tačiau, kai visi poreikiai patenkinti, ar dar yra kas nors, ko reikia visiems žmonėms? Filosofai mano, kaad taip. Jų nuomone, žmogus negali būti gyvas tik duona. Žinoma, visiems žmonėms reikia maisto, reikia meilės, globos. Bet yra dar kažkas, ko reikia visiems žmonėms. Mes norime rasti atsakymą į tai, kas esame ir dėl ko gyvename. Manau, jog geriausias būdas priartėti prie filosofijos, tai užduoti keletą filosofinių klausimų. Kokia yra gyvenimo prasmė ? Ar yra pomirtinis gyvenimas ? Kaip turime gyventi ? Manau, kad panašius klausimus žmonės kėlė visais laikais.

FILOSOFIJA IR MOKSLAS
Filosofija yra mokslas, t.y. tam tikra speciali disciplina šalia kitų mo

okslinių disciplinų – fizikos, chemijos ar istorijos. Taip filosofija įsiejama į mokslo sritį kaip vienas šios srities padalinių. Filosofija ir mokslas ne tik siekia to paties tikslo, bet ir naudojasi tomis pačiomis priemonėmis – griežtai logikai ir tam tikroms tiriamos medžiagos tvarkymo taisyklėms pavaldžiu mąstymu, kurio padarinys yra tai, kas vadiname teorija. Nors filosofija ir mokslas tapatinami, bet jie labai skiriasi. Filosofija nepajėgia įsiskverpti į grynojo santikio stichiją ir išreikšti pasaulį kiekybiškai. Kai tik filosofai bandydavo pažvelgti į pasaulį per matematikos akinius, jie išvysdavo karikatūras ir monstrus. Filosofija gali vartoti tik natūralią kalbą, kurios ėsmės nekeičia net terminai, maksimaliai tikslios, siauros ir apibrėžtos sąvokos. Jei tik filosofas pabando apmąstyti ir išreikšti grynojo santykio stichiją, jis iškreipia jos prigimtį, nes išreiškia ją tik metaforomis, iš esmės poetiškai, o ne moksliškai. Taip atsitinka todėl, kad filosofija visada išauga iš tiesioginio juslinio ir daiktiško pasaulio patirties ir niekada negali nuo jos visiškai atitrūkti. Tikroji mokslo stichija yra formulė, tuo tarpu vienintelis filosofijos orientyras yra forma. Net formulių stichiją ji gali bandyti išreikšti tik ją įformindama. Mokslas, priešingai, sunaikina formų pasaulį, jį išreikšdamas formulėmis. Mokslas daiktus ištirpdo santykiuose, o filosofija, atvirkščiai, sudaiktina net santykius. Nors filosofinis mąstymas ir mokslinis pažinimas yra skirtingi, tačiau juos skirianti riba nėra nei tvari, ne
ei aiški. Juk neatsitiktinai ilgą laiką filosofija buvo faktiškai vienintėlė pažinimo forma, ji buvo tiesiog tapatinama su mokslu ir net dabar neretai suprantama kaip atskira mokslo sritis. Filosofinis mąstymas nelaužo juslinio daikto formos, bet smelgdamas į fenomeno gęlmę neretai peržengia patį fenomeną ir įsibrauna į antjuslinę sritį, kur, megdžiodamas pažinimą, stengiasi įvaldyti pačią transcendenciją, nors šito padaryti ir neįstengia dėl savo prigimties. Be to, nors filosofas ir negali pagauti grynųjų kiekybinių santykių, jam visiškai įmanoma įsimąstytį į kokybinius santykius tarp juslinio pasaulio esmių, pavyzdžiui, į žmonių tarpusavio santykius. Mokslas ir filosofija gali susitikti ir susilieti, bet negali visiškai sutapti. Savo ištakomis ir tikslais filosofija šiek tiek artimesnė religijai ir menui negu mokslui. Užtat religijos ir meno krizė, kurią mes matome šiandien, kai visą žmogaus pasaulį užvaldė technika ir technologija, susijusi su filosofijos krize. Ir jeigu vokiečių filosofas Friedrichas Nietzsche buvo teisus tvirtindamas, kad „ Dievas mirė“ , tada galima tarti, kad išseko šaltinis, maitinęs visus 3 didžiuosius žmogaus susitikimo su transcendencija būdus: religiją, meną ir filosofiją. Šitą šaltinį išsekino būtent modernusis mokslas. Nagrinėdami šį filosofijos ir mokslo santykį, suformulavome tezę, kad filosofija yra mokslo savimonė. Ji yra visos kultūros savimonė. Filosofija apmąsto ne tik mokslo, bet ir visos žmogiškosios kūrybos pagrindus, principus, būdus.

FILOSOFAI
Vienas filosofas nesidomi visais filosofiniais kl

lausimais. Vienam filosofui gali rūpėti, kaip atsirado augalai ir gyvūnai. Kitam galbūt knieti sužinoti, ar yra dievas ir ar žmogus turi nemirtingą sielą. Pirmieji filosofai graikijoje vadinami “natūrfilosofais“, nes jiems labiausiai rūpėjo gamta ir gamtos reiškiniai. Jau klausėme save, iš kur viskas atsirado. Daug žmonių šiandien linkę manyti, jog kažkas kadaise atsirado iš nieko. Tarp graikų ši mintis nebuvo tokia paplitusi. Kažkodėl jiems atrodė savaime suprantama, jog kažkas yra amžina. Taigi jie neklausė, kaip viskas galėjo atsirasti iš nieko. Užtat graikai stebėjosi, kaip vanduo gali virsti gyva žuvimi, o negyva žemė – aukštais medžiais ir margaspalvėmis gėlėmis. Filosofai savo akimis matė, kaip gamtoje vyksta nuolatinis kitimas. Tačiau kodėl toks kitimas įmanomas? Kaip kas nors gali nustoti būti materija ir tapti kuo nors kitu – pavyzdžiui, gyvybe? Pirmiesiems filosofams bendra tai, kad jie įsivaizdavo esant tam tikrą pirminę medžiagą, dėl kurios viskas ir kinta. Kaip jie priėjo tokią išvadą, atsakyti nėra lengva. Mums tėra žinoma paplitusi nuomonė, jog turinti būti pirminė medžiaga, kuri tarsi tūno kažkur pasislėpusi už visų gamtos pasikeitimų. Tai turėjo būti kažkas, iš ko viskas kyla ir į kur sugrįžta. Galime teigti, kad filosofai kėlė klausimus apie matomus kitimus gamtoje. Jie bandė surasti kai kuriuos amžinus gamtos dėsnius. Norėjo paaiškinti gamtos vyksmą, atmesdami tradicinius mitus. Pirmiausiai bandė suprasti gamtos reiškinius, tyrinėdami pačią gamtą. Tai ne tas pats, kaip aiškinti žaibą ar griausmą, žiemą ir pavasarį įvykiais dievų pasaulyje. Tokiu būdu filosofija išsivadavo nuo religijos. Galima sakyti, kad natūrfilosofai žengė pirmąjį žingsnį mokslinio mąstymo link. Jie davė postūmį vėlesniųjų laikų gamtos mokslams. Mūsų nepasiekė didžioji dalis to, ką pirmieji filosofai kalbėjo ir rašė. Tačiau žinoma pakankamai, kad galėtume teigti, jog pirmųjų graikų filosofų sritis buvo klausimai apie pirminę medžiagą ir gamtos pasikeitimus.

Talis teigė, kad visa ko pagrindas yra vanduo. Ką būtent jis turėjo galvoje, mes nežinome. Galbūt jis manė, kad visa gyvybė atsiranda vandenyje – ir kad visa, kas gyva, vėl virsta vandeniu, kai suyra. vėl tapti vandeniu. Taip pat Talis pasakęs, jog “visur pilna dievų“. Galime tik spėti, kas norėta tuo pasakyti. Galbūt jis matė, kad iš juodos žemės atsiranda viskas, pradedant gėlėmis ir javais, baigiant bitėmis ir tarakonais. Tada jam ir kilo mintis, kad žemėje yra daugybė mažų nematomų “gyvybės daigelių”. Aišku tik viena, jog jis neturėjo galvoje Homero dievų.

Kitas žymus filosofas yra Anaksimandras, taip pat gyvenęs Milete. Jis teigė, kad mūsų pasaulis tėra vienas iš daugelio pasaulių, kurie atsiranda ir išnyksta vadinamojoje “neapibrėžtybėje“. tačiau aišku, kad jis, skirtingai nuo Talio, neįsivaizdavo jokios mums pažįstamos materijos. Galbūt manė, jog tai, iš ko viskas sukurta, turi skirtis nuo to, kas sukurta. Tada ir pirminė medžiaga turėjo būti ne paprastas vanduo, o kažkas neapibrėžta.

Trečiasis filosofas iš mileto buvo Anaksimenas. Jo nuomone, visa ko pirminė medžiaga turėjo būti oras arba garai. Suprantama, Anaksimenas žinojo Talio mokymą apie vandenį. Tačiau iš kur atsirado vanduo? Anaksimeno supratimu, vanduo yra sutirštėjęs oras. Mes juk matome, kaip vanduo sunkiasi iš oro, lyjant lietui. Pasak Anaksimeno, dar labiau sutankėjęs oras virsta žeme. Tikriausiai matė, kaip ištirpus ledui lieka žemių ir smėlio. Be to, jis teigė, kad ugnis yra išretėjęs oras. Taigi, anot Anaksimeno, ir žemė, ir vanduo, ir ugnis atsirado iš oro. Kelias nuo žemės ir vandens prie augalų dirvoje nėra labai tolimas. Tikriausiai Anaksimenas manė, kad gyvybei atsirasti reikalinga ir žemė, ir oras, ir ugnis, ir vanduo. Tačiau pats išeities taškas buvo oras arba garai. Jis taip pat pritarė Talio nuomonei, kad turi būti viena pradinė medžiaga, dėl kurios vyksta visi pokyčiai gamtoje.

Visi trys Mileto filosofai įsivaizdavo, kad turi būti viena – ir tik viena – pirminė medžiaga, iš kurios atsiranda visa kita. Bet kaip medžiaga galėjo staiga pakisti ir virsti kažkuo kitu ? Tą problemą galime pavadinti kitimo problema.

Apie 500 m. pr. Kr. keletas filosofų gyveno kolonijoje Elėjoje Pietų Italijoje. Šie “elėjiečiai” suko galvas bandydami atsakyti į panašius klausimus. Garsiausias buvo Parmenidas. Parmenidas teigė, kad visa, kas egzistuoja yra amžina. Niekas Iš nieko neatsiranda, teigė Parmenidas. Ir tai, kas yra, negali pavirsti į nieką. Tačiau Parmenidas nuėjo toliau už daugumą kitų. Jis teigė, kad neįmanomas joks tikras kitimas. Niekas negali virsti kažkuo kitu. Mes dažnai sakome “nepatikėsiu, kol nepamatysiu savo akimis”. Tačiau Parmenidas netikėjo ir pamatęs. Jis manė, kad akys mums rodo iškreiptą pasaulio vaizdą, kuris prieštarauja žmogaus protui.

Kitas filosofas Herakleidas sakė: “ Visa kaita gamtoje vyksta dėl to, kad šie keturi elementai susijungia ir vėl niekas nestovi vietoje”. Viskas juda ir nieko nėra amžina, todėl negalime “dukart įbristi į tą pačią upę“. Kai brendu į upę antrą kartą, ir aš, ir upė jau esame kiti. Taip pat Herakleitas atkreipė dėmesį į tai, kad pasaulis pilnas nuolatinių priešybių. Jei niekada nesirgtume, tai ir nesuprastume, ką reiškia būti sveikam. Jei niekada nejaustume alkio, tai ir nedžiugintų sotumo jausmas. Jei nebūtų karo, tai nevertintume ir taikos. Jei nebūtų žiemos, tai nematytume, kad jau pavasaris.
Pasak Herakleito, ir gėris, ir blogis yra būtinos visumos dalys. Jei nebūtų nuolatinės priešybių kaitos, pasaulis nustotų egzistavęs. “Dievas yra diena ir naktis, žiema ir vasara, karas ir taika, alkis ir sotumas” – teigė jis. Čia jis vartoja žodį “Dieva“, bet akivaizdu, kad galvoje turi ne tuos dievus, apie kuriuos pasakoja mitai. Herakleitui Dievas – arba dieviškumas – yra kažkas, apimantis visą pasaulį. Taip, Dievas reiškiasi nuolat kintančioje ir priešybių pilnoje gamtoje. Pasak Herakleito, vis tiek dauguma vadovaujasi savo protu. Ir šiaip jis nebuvo labai geros nuomonės apie kitus žmones. Jis sakė, kad daugumos žmonių pažiūras galima palyginti su vaikų žaidimais.

Empedoklis priėjo išvadą, kad tereikia atmesti įsitikinimą, jog yra tik viena pirminė medžiaga. Nei vanduo, nei oras, atskirai paimti, negali virsti rožių krūmu arba peteliške. Vadinasi, neįmanoma, kad gamta teturėtų vieną “pagrindinį elementą”. Empedoklio nuomone, iš viso gamta turi keturis tokius elementus. Nes viskas susideda iš žemės, oro, ugnies ir vandens, tik skirtingais santykiais. Empedoklis neatsitiktinai gamtos “šaknimis “ laikė būtent žemę, orą, ugnį ir vandenį. Jo pirmtakai bandė parodyti, kodėl pirminis elementas turėjo būti vanduo, oras arba ugnis. Kad vanduo ir oras yra svarbūs gamtos elementai, pabrėžė Talis ir Anaksimenas. Be to svarbiu elementu graikai laikė ugnį. Jie matė, pavyzdžiui, kokią reikšmę visai gyvybei gamtoje turi saulė ir, be abejo, žinojo apie žmonių ir gyvūnų kūno šilumą.
Empedoklio supratimu, gamtoje veikia dvi skirtingos jėgos. Šias jėgas jis pavadino meile ir neapykanta. Tai, kas daiktus sujungia, ir yra meilė, o kas išskiria – neapykanta. Empedoklis manė, kad mūsų akys, kaip ir visa kita gamtoje, susideda iš žemės, oro, ugnies ir vandens. Taigi žemė suvokiama tai, kas yra iš žemės. Oras – suvokiama tai, kas yra iš oro. Jeigu akiai trūktų bent vieno iš keturių elementų, tai mes nematytume visos gamtos.

Anaksagoras iškėlė mintį, kad gamta susideda iš daugybės mažyčių dalelių, kurios nematomos plika akimi. Viską galima padalinti į kažką mažesnį, tačiau net pačiose mažiausiomis dalelėse yra visko po truputį. Pasak Anaksagoro, jeigu oda ir plaukai negali susidaryti iš kažko kito, vadinasi, odos ir plaukų turi būti ir piene, kurį mes geriame, ir maiste, kurį valgome. Stebėtina, kad senieji graikų filosofai ieškojo tiesos vien protaudami, negalėdami atlikti jokių cheminių bandymų, kaip šių dienų mokslininkai. Aš manau, jog filosofijos negalima išmokti, bet galbūt įmanoma išmokti filosofiškai mąstyti.

Kalbėdami apie garsiuosius filosofus, negalime nepaminėti garsaus natūrfilosofo Demokrito. Demokritas pritarė savo pirmtakų nuomonei, kad pasikeitimai gamtoje negali vykti dėl to, kad kažkas iš tiesų kinta. Todėl jis iškėlė mintį, kad viskas turi susidėti iš mažų, nematomų plytelių, kuriuos yra amžinos ir nekintamos. Šias mažiausiais daleles Demokritas pavadino atomais. Žodis atomas reiškia “nedalus”. Demokritui buvo svarbu pabrėžti, jog ta, iš ko viskas sudaryta, negali būti daloma į dar mažesnes daleles. Kitaip jos negalėtų būti statybinė medžiaga. Taip, nes jei atomai nuolatos diltų ir dalintųsi į vis mažesnes daleles, gamta ilgainiui suskystėtų kaip skiedžiama sriuba.

Sokratas – galbūt paslaptingiausia asmenybė visoje filosofijos istorijoje. Dar gyvas būdamas Sokratas garsėjo kaip paslaptingas žmogus, o netrukus po mirties buvo pripažintas keleto skirtingų filosofijos krypčių pradininku. Sokrato veiklos esmė ta, kad jis nesistengė mokyti žmonių. Dėdamasis nežinančiu Sokratas kaip tik priversdavo sutiktus žmones protauti. Sokratas žinojo, kad nieko nežino apie gyvenimą ir pasaulį. Svarbiausia – jį kankino tai, kiek mažai jis žino. Pats Sokratas tvirtino žinąs tik vieną dalyką – kad nežino nieko. Sokratas manė, kad teisingas supratimas lemia poelgio teisingumą. Ir tik jis, kuris elgiasi teisingai, tampa teisingu žmogumi. Blogai elgiamės todėl, kad nežinome, kaip elgtis geriau. Todėl taip svarbu plėsti savo klaidas. Sokratas bandė surasti visiškai aiškius ir universalius apibrėžimus, kas tai teisinga ir kas klaidinga. Sokrato teigimu, neįmanoma pasiekti laimės veikiant prieš savo įsitikinimus. O tas, kuris žino, kaip taoti laimingu žmogumi, ir stengsis juo tapti. Todėl tas, kuris žino, kas yra teisinga, ir elgsis teisingai.

. Kaip filosofą Platoną domino santykis tarp to, kas amžina ir nekintama, ir to, kas ‘juda’. Jis domisi ir tuo, kas amžina ir nekinta gamtoje, ir tuo, kas amžina ir nekintama moralės ir visuomenės gyvenimo srityje. Jis bando surasti nuosavą “tikrovę”, kuri yra amžina ir nekintama. Platonas teigė, kad viskas, ką gamtoje galime paliesti arba pajausti. Taigi nėra jokių pirminių medžiagų, kurios neišsisklaidytų. Absoliučiai viskas, kas priklauso “jusliniam pasauliui”, sudaryta iš materijos, kurią ėda laikas. Tačiau viskas yra sukurta pagal pastovią formą , kuri yra amžina ir nekintama. Taigi to, kas amžina ir nekintama, Platonas nesieja su jokia pirmine medžiaga. Tai, kas yra amžina ir nekintama, yra tam tikri dvasiniai arba abstraktūs modeliai, pagal kuriuos sukurtos visos eisybės. Taip pat Platonas manė, kad visos gamtos esybės tėra amžinųjų formų, arba idėjų, šešėliai.

Aristotelio nuomone, Platonas viską apvertė aukštyn kojom. Aristotelis atkakliai tvirtino, kad aukščiausia realybės rūšis yra tai, ką suvokiame juslėmis. Platonas buvo įsitikinęs, kad viskas, ką matome gamtoje tėra atspindžiai to, kas realiau egzistuoja idėjų pasaulyje – taigi ir žmogaus sieloje. Aristotelis manė priešingai: tai, kas yra žmogaus sieloje, tėra gamtos objektų atspindžiai. Vadinasi, gamta yra tikrasis pasaulis. Anot Aristotelio, Platonas sustoja ties mitiniu pasaulėvaizdžiu, kur žmogaus vaizdiniai neatskiriami nuo tikrovės. Aristotelis iškėlė mintį, jog sąmonėje nėra nieko, ko pirmiau nebūtų buvę pojūčiuose. Platonas pasakytų, kad gamtoje nėra nieko, ko pirmiau nebūtų buvę idėjų pasaulyje. Aristotelis tvirtino, kad Platonas “padvigubina daiktų skaičių”. Aristotelis teigė, kad visos mūsų mintys ir idėjos į sąmonę patenka per tai, ką matome ir girdime. Tačiau mes taip pat turime įgimtą protą. Turim įgimtą sugebėjimą skirti pojūčius į atskiras grupes. Aristotelis to neneigė. Priešingai, jis teigė, kad protas ir yra svarbiausia žmogaus ypatybė. Kol mes nieko nejuntame, mūsų protas yra visiškai “tuščias”. Vadinasi, žmogus neturi įgimtų idėjų. Aristotelio manymu, gali keistis tik veikiami iš išorės. Kitoje pusėje lieka visi gyviai, turintys galimybę kisti. Aristotelis pabrėžia, kad tam, kad žmogus pasiektų laimę , turi būti visos trys sąlygos. Jis atmeta bet kokią vienpusiškumą. Mūsų laikais irgi buvo filosofų. Frydrichas Nyčė – filosofas, tirėjęs didelės reikšmės 20 amžiui ir gyvenęs 1844 – 1900 metais. Nyčė kritikavo Hėgelio filosofiją ir vokiečių istorizmą. Blankiam susidomėjimui istorija ir, jo žod-iais tariant, krikščioniškajai vergų moralei Nyčė priešpriešino gyvenimą. Jis norėjo peržiūrėti visas vertybes, kad stipriųjų gyvenimo nevaržytų silpnieji. Pasak Nyčės, krikščionybė ir filosofija nusigręžė nuo tikrovės ir ėmė garbinti dangų bei idėjų pasaulį. Tai, kas vadinama tikruoju pasauliu, iš tiesų nėra regimybė. Nyčė ragino būti ištikimiems Žemei ir neklausyti tų, kurie vograuja apie nežemiškąsias viltis.
Kitas žymus filosofas, paveiktas ir Kirkegoro, ir Nyčės yra vokiečių egzistencialistas Martinas Heidegeris. Sartras sakė, kad egzistencializmas – tai humanizmas. Tuo jis pabrėžė, jog egzistencialistai visa ko pamatu laiko žmogų. Manau, kad reikia pridurti, jog šis humanizmas, palyginti su Renesanso humanizmu, žmogaus būtį vaizduoja kur kas tamsesnėm spalvom. Sartras taip pat teigia, kad žmogaus būtis yra pirmesnė už bet kokią jos prasmę. Tai, kad aš esu, yra svarbiau, kas aš esu. Pabaigai norėčiau paminėti vieną iš lietuvių mąstytojų, nagrinėja socialinio gyvenimo pagrindus. Tai A. Maceina. Jis sako: “kai mes patys savo dvasioje jausimės pasisavinę Krikščionybės socialinį turinį, tik tada galėsime kalbėti ir kitiems. Kitu atveju mes dar turime kalbėtis tarp savęs”. Žmogus nėra absoliutas, sako Maceina, bet jis juo tampa. Absoliutumas yra žmogaus prigimties buvimo forma, į kurią turi būti įpiltas dieviškumas, kaip turinys.

IŠVADOS

Trumpai apžvelgiau, kaip vystėsi filosofija kaip mokslas, kokie veiksniai ją sąlygojo ir kokius klausimus gvildeno to, ar kito amžiaus mąstytojai. Pasirodo, jog kiekvienas filosofas turi savo sritį ir negvildena visų klausimų iš karto. Vienas domisi gamta, kitas žmogaus prigimtimi, dar kitam rūpi būties problema. Kiekvienas mąstytojas, kiekvienas filosofas mokslui atidavė daug svarbaus ir padarė didelę įtaką. Visa vystymosi raida, manau priklauso nuo šalies politinės pakraipos, ekonominės padėties, žmonių sąmoningumo bei religijos įtakos. Manau, tai pagrindiniai veiksniai, kurie lėmė tokią, o ne kitokią vystymosi etapų raidą.
Filosofiniai klausimai turi rūpėti visiems žmonės, nors filosofu tampa ne kiekvienas. Dėl įvairių priežasčių kasdienybė kai kuriuos žmones įtraukia į savo sūkurį ir stebėjimasis pasauliu kažkur pranyksta. Dauguma žmonių pasaulį suvokia kaip labai įprastą. Ir tik filosofai sudaro garbingą išimtį. Jie niekada nesugeba prisitaikyti prie pasaulio. Jiems pasaulis ir toliau lieka nasuprantamas. Pradėjau analizuoti filosofijos pradžią nuo senų mitinių laikų, bet dabar jau 20 amžius ir nuo Renesanso laikų pasaulis pasikeitė lyg po sprogimo. Didžiųjų atradimų laikais europiečiai ėmė keliauti po visą pasaulį. Šiandien vyksta priešingas procesas. Jį galėtume pavadinti priešingu sprogimu. Atrodo, kad visas pasaulis susitrauks į vieną komunikacijos tinklą. Dar ne taip seniai filosofai, norėdami pažinti pasaulį, ar susitikti su kitais mąstytojais, turėdavo daugel dienų keliauti. Šiandien bet kuriame Žemės kampelyje visą žmonių patyrimą galime išvysti kompiuterio ekrane. Tik kyla klausimas: Ar filosofija artėja prie pabaigos, ar priešingai – stovime ant naujos epochos slenksčio. Mes nebesame kokio nors miesto – valstybės piliečiai. Esam pasaulinės civilizacijos dalis. Technika – ypač komunikacija – per pastaruosius 30 – 40 metų pažengė toliau nei per visą istoriją. Ir galbūt tai tėra pradžia. Suprantama, jog daug kas mums, žmonėms nesuvokiama. Galbūt dar nepažįstame visų gamtos dėsnių. Praeitame amžiuje magnetizmą ir elektrą daugelis laikė burtais.

ŠALTINIAI:
• Arvydas Šliogeris“ Kas yra filosofija“
• Filosofijos atlasas
• Filosofijos chrestomatija
• Internetas“ www.tingiu.lt“

Leave a Comment