Fenomenologija

FENOMENOLOGIJA

Fenomenologija – mokslas apie fenomenus, grynųjų, įdealiųjų esmių tyrimas. Svarbiausi mąstytojai: Edmundas Husserlis, Maxas Scheleris, Romanas Ingardenas ir kt. Fenomenologija – viena iš įtakingiausių XX amžiaus filosofijos krypčių.

Fenomenologinis metodas pakeitė ontologiją, etiką, estetiką, psihologiją, teisę, sociologiją, teologiją, matematikos ir mokslo filosofiją. Be fenomenologinio pagrindo nebūtų atsiradę egzistencializmas, personalizmas, hermeneutinė filosofija. Analistinė filosofija, struktūralizmas ir kritinė teorija polemizavo su fenomenologija, turėjo atsižvelgti į ją arba likti seklūs. Fenomenologijos negali pamiršti, prie jos temų vis grįžta dekonstruktyvistai ir post modernistai. Be fenomenologijos neįsivaizduojami šiuolaikinė filosofinė mąąstysena ir šiuolaikinis žodynas.

Kiekvienam, kas pirmąkart ruošiasi į kelionę, patartina turėti bendrą supratimą, kur jis vyksta, susidaryti tos šalies vaizdą ir susipažinti su kai kuriomis pagrindinėmis gairėmis. Pradėti galima kad ir nuo paties fenomenologijos termino prasmės. Jis yra sudarytas iš dviejų graikiškų žodžių: phainomenon (“reiškinys”) ir logos (“protas” arba “žodis”). Taigi fenomenologija yra protu besiremiantis tyrimas, atskleidžiantis fenomenuose arba reiškiniuose glūdinčias esmes. Tačiau kas yra reiškinys? Atsakymas į šį klausimą veda prie vienos iš svarbiausių fenomenologijos temų: reiškinys yra viskas, ką suvokiame. Visa, kaas sąmonei reiškiasi, yra teisėta filosofinio tyrinėjimo sritis. Be to, apraiška yra to, ką ji apreiškia, esmės reiškinys. Nors tai gali pasirodyti keista, kiti filosofiniai požiūriai atsisakė žengti šį žingsnį.

Tai anaiptol nereiškia, kad ankščiau filosofija nekreipė dėmesio į sąmonės problemą. Ši problema la

abai rūpėjo XVII – XVIII amžių filosofams. Tačiau, pasak fenomenologų, anie darė lemtingą metodinę klaidą, laikydami sąmonę tiesiog viena iš gamtos pasaulio substancijų. Gerai žinoma, kad Descartes visą tikrovę suskaidė į dvi substancijas: mąstančiąją (protą, arba sąmonę) ir tįsiąją (kūnus). Ši skaida padėjo pamatus Naujųjų laikų filosofijos problemoms, kurios sukasi apie klausimą, kaip yra galimas pažintinis šių dviejų substancijų sąryšis. Viena iš Descartes’o išdavų – dėmesio atitraukimas nuo sąmonės patyrimo į objektyvias tikrenybes, kokios jos yra pačios savaime. Dėl to sąmonė kaip svarbi savarankiška tyrimo sritis iš esmės buvo ignoruojama. XIX amžiuje buvo laikoma, kad “subjektyvumas” patyrimo veiksnys neturi įtakos ir yra filosofiškai nesvarbus.

Galiausiai išsiplėtojo filosofija, mėginusi sąmonę laikyti empiriniu reiškiniu, kurį galima tirti kiekybiniais gamtos mokslų metodais. Fenomenologija tokį požiūrį atmeta ir teeigia, kad kiekybiniai gamtos mokslų metodai netinka tirti sąmonės prigimčiai dėl dviejų svarbiausių priežasčių: 1) pati sąmonė nėra vienas iš gamtos objektų, 2) esama sąmonės reiškinių, kurių negalima tinkamai tyrinėti kiekybiniais eksperimentinio mokslo metodais. Taikant mokslo metodą kaip vienintelį tinkamą visai tikrovei tyrinėti, atmetami tie reiškiniai, kurie tokiai analizei neatsisveria. Trumpai sakant, fenomenologija neapsiriboja tirdama tiktai tas tikrenybes, kurios yra objektyvios materialistine ar natūralistine prasme. Fenomenologija siūlo gerokai praplėsti filosofinio tyrimo sritį, nes fenomenologai iš anksto nenustato, kasyra ar nėra realu – jie ve
erčiau pradeda nuo sąmonės turinio, kad ir koks tasai turinys būtų, laikydami jį tinkama medžiaga tyrimui.

Tačiau fenomenologija nėra griežta mokykla ar vieninga filosofinė disciplina. Tarp mąstytojų, kuriuos galime sutalpinti po bendra fenomenologijos antrašte, esamadidelės požiūrių įvairovės. Šį filosofavimo būdą geriausiai nusako terminas “fenomenologijos sąjūdis”, kuri, beje, pavartojo žymus fenomenologas Herbert Spiegelberg savo istoriniame fenomenologijos įvade. Kadangi filosofai, dirbantys fenomenologinės tradicijos rė muose, laikosi skirtingų požiūrių, sunku pateikti pagrindinių fenomenologinių doktrinų santrauka; turėtina omenyje, kad galimi kiti fenomenologijos aprašymai, kurie susitelktų ties kitomis jos bendro lauko sritimis. Ne visi fenomenologai sutiktų netgi su tuo, kad čia aptariamos temos yra svarbiausios. Bet kokia padėtis liudija, kad fenomenologinio filosofavimo būdai taikomi dinamiškai ir įvairiai. Turint omenyje visus šiuos persergėjimus, galima teigti, kad fenomenologinė filosofija susikaupia ties tokiomis pagrindinėmis temomis: grįžimas prie tradicinių filosofijos uždavinių; filosofijos be išankstinių prielaidų ieškojimas; sąmonės intencionalumas; atsisakymas nuo subjekto-objekto dichotomijos.

Tie, kas susidomi fenomenologija tikėdamiesi rasti keistą ir neįprastą filosofijos rūšį, gali nustebti pamatę, kad fenomenologija daro ne ką kitą, kaip tai, ką filosofija darė visą laiką. Greičiausiai kaip tik šitai turėjo omenyje Edmund Husserl, svarbiausioji figura fenomenologijai atsirandant, savo straipsnyje apie fenomenologiją Encyclopaedia Britannica pažymėdamas: “Fenomenologinė filosofija plėtoja pagrindinius senosios graikų filosofijos akstinus ir aukščiausiajį Descartes’o motyvą. Šie dalykai ne
emirė”. Vieni iš pagrindinių graikų filosofijos ankstinų buvo įsitikinimas, kad filosofija yra išminties, arba tikro pažinimo, ieškojimas, ir tikėjimas, kad filosofijos uždavinys – mėginti suprasti visatos prigimtį ir žmogaus vietą joje. “Filosofija prasideda nuostaba”,– pastebėjo Platonas, turėdamas omenyje, kad filosofijos uždavinys yra įvardinti klausimus, kylančius iš pačių žmogaus dvasios gelmių. Žmogus trokšta pažinti save bei savo pasaulį, ir filosofijos uždavinys – tokį pažinimą pasiekti.

Tačiau XIX amžiaus pabaigoje filosofijos akiratis buvo smarkiai apribotas. Įspūdingas gamtos mokslų pasisekimas aprašant fizinį pasaulį davė pradžią įsitikinimui, kad pasaulyje nėra nieko, ko nebūtų galima ištirti empiriškai. Todėl filosofija, pasak plačiai pripažįstamo požiūrio, turinti apsiriboti empiriniais teiginiais. Fenomenologai tokį požiūrį vadina “scentizmu”. Filosofija nebebuvo suprantama kaip nepriklausoma disciplina, turinti savitą uždavinį. Panašiai kaip kai kurie Viduramžio mąstytojai laikė filosofiją teologijos tarnaite, daugelis Naujųjų laikų mąstytojų,ypač XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje, laikė filosofiją mokslo tarnaite. Šiuo požiūriu filosofijos vaidmuo yra ne užklausti mokslo prielaidas ar išryškinti mokslinėje veikloje implikuojamas sąvokas, bet tiktai paaiškinti tam tikras logikai kylančias problemas. Bet šitaip laikant logiką vienintele tinkama filosofiniotyrimo priemone, buvo iškreipiamas logikos vaidmuo. Jei problema negali būti suformulota logikos terminais, tai ji geriausiu atveju tėra tik pseudo problema, o blogiausiu – beprasmiškas žodžių rinkinys. Nors šis požiūris pasiekė zenitą tik XX am
mžiaus pirmojoje pusėje, kuomet loginiai pozityvistai suformulavo savo verifikuojamumo principą, šios pozicijos šaknys siekia dar XIX šimtmetį. Loginio pozityvizmo kraštutiniai tvirtinimai, kad vieninteliai prasmingi sakiniai yra tie, kurie išreiškia teiginius, verifikuojamus: 1) apeliuojant į jusles (tada jie verifikuojami empiriškai) arba 2) pagal apibrėžimą (tada jie analitiškai teisingi). Visi kiti sakiniai, pasak pozityvistų, yra beprasmiški. Tradicinės filosofijos pastangos, nukreiptos į etinius, metafizinius ir religinius ieškojimus, buvo išmestos į šiukšlyną.

Pozityvistų požiūris liudija žymų filosofinės veiklos susiaurėjimą. Tiesa, filosofijoje būta kraštutinumų, ypač XIX amžiaus pradžioje,kuomet vokiečių idealistai, pirmiausia Hegel, kūrė detalias ir išsamias mąstymo sistemas, siekusias ne tik totalumo, bet ir absoliutumo. Hegel Dvasios fenomenologijoje fenomenologijos terminą taikė aprašydamas proto arba dvasios judėjimą absoliučios savimonės link.

Laikyti sąmonę intencionalia – tai kitas būdas pasakyti, kad ji visuomet yra nukreipta į objektą. Dažnai sakoma, kad sąmonė yra ko nors sąmonė. Intencionalinė sąmonės sąranga paprastai yra siejama su XIX amžiaus filosofu Franzu Brentano, kuris intencionalumą laikė psichikos arba sąmonės reiškinių savybe, skiriančia juos nuo ne-sąmonės reiškinių. Pačiam Brentano sąmonės intencionalumas turėjo pirmiausia psichologinę prasmę. Bet perimta Husserlio, intencionalumo sąvoka įgijo daug platesnę prasmę ir atsidūrė pačiame fenomenologijos centre. Pasak Brentano, intencionalumas yra priežastingai susijęs su konkrečiomis išorinėmis daiktų savybėmis. Husserl laikė intencionalumą ne priežastiniu santykiu su objektais, bet sąmonės veikla, sutampančia su turimu omenyje objektu.

Šis intencionalumo aiškinimas griauna bet kokią galimybę laikyti sąmonę tuščia ar uždara savyje. Descartes, kuris ieškojo absoliučiai nepaneigiamo išeities taško filosofinei sistemai konstituoti, šią neabejotiną tiesą rado mąstančiajame asmenyje: “Mąetau, vadinasi esu”(cogito, ergo sum). Descartes’o cogito buvo mėginimas suteikti filosofijai absoliučiai tvirtą pagrindą. Bet kadangi Descartes šiuo požiūriu abejojo fizinio pasaulio tikrumu, jis pasiliko su tuščiu cogito, vien mąstančiuoju daiktu (res cogitans), be jokios garantijos, kad bus apie ką mąstyti. Sąmonės intencionalumo samprata įveikia šią Descartes’o dialemą, nes sąmonė suvokimas visuomet yra ko nors sąmonė, ko nors suvokimas. Husserl pasinaudojo pripažinimo, kad sąmonė visuomet yra nukreipta į objektą, svarbia implikacija,– tuo , kad tarp suvokiančiojo proto ir to, ką jis suvokia, yra neišardoma vienybė.

Sąmonės intencionalumas taip pat parodo, kad absurdiška skaidyti tikrovę į tokias alternatyvines kategorijas kaip protai ir kūnai, subjektai ir objektai bei panašias. Descates’ui šias skaidas įvedus, filosofija nuolat susiduria su sunkumu paaiškinti bet kokią šių dviejų tikrovės rūšių sąveiką. Nuo XVII amžiaus ši problema yra nuvedusi filosofiją keistais keliais. Pats Descartes mėgino aiškinti, kad kūnas ir siela sąveikauja kankorėžinėje liaukoje. Rimtesni buvo vėlesniųjų mąstytojų mėginimai įveikti šį Descartes’o dualizmą tiesiog pašalinant vieną iš narių. Idealizmas skelbėsi galįs puikiai paaiškinti tikrovę vien mąstymu, natūralizmas – paaiškinti mąstimo tikrovę nesiremiant mąstymu. Tačiau pripažinimas, jog sąmonė yra intentionali, implikuoja, kad taip skaidyti neteisinga. Jei nepažini tikrovė ir yra neprieštaringas dalykas, ji yra nepamąstoma; visiškai tuščios, savyje uždaros sąmonės neįmanoma suvokti.

Kita samonės intencionalumo išvada yra ta, kad dėmesys perkeliamas nuo pasaulio realumo klausimo prie to, kas reiškiasi sąmonei, prie reikšmės. Visi klausimai apie pasaulio realumą kuriam laikui imami į skliaustus, nesvarstomi. Atskiriant sąmonę nuo natūralistinių psichologinių poveikių, pašalinama įėjimo į “realų” pasaulį problema. Tuomet pilnutiniai reiškiasi glaudus sąmonės ir sąmonės turinio ryšys, nes sąmonė niekuomet nebūna tuščia ir abstrakti, atsaji. Ji visuomet konkreti ir susijusi su patyrimo pasauliu.
Husserlio mąstymo raidą galima suskaidyti į keturis etapus. Pirmajame jis tyrė logikos pagrindus. Kadangi Husserl turėjo matematiko išsilavinimą, jo pirmosios publikacijos buvo skirtos matematikai ir logikai. Šiuose darbuose jis mėgino paaiškinti logikos pagrindus psichologiškai – toks požiūris buvo būdingas daugeliui Husserlio amžininkų. Šis mėginimas pasirodė nesėkmingas ir atvedė į sekanti raidos etapą, apimantį du aspektus:1) logikos psichologinio aiškinimo atmetimą ir 2) plėtojimą metodo, žinomo kaip fenomenologinė redukcija, kurią pasitelkus pašalinami visi nereikšmingi empiriniai momentai.

Trečiajame etape buvo toliau plėtojamas fenomenologinis metodas siekiant sukurti esmių, arba eidetinį, mokslą. Nors šis periodas buvo vaisingiausias (editinė fenomenologija svarstoma daugelyje Husserlio spausdintų darbų), vis dėlto tai buvo prieštaringiausias jo veiklos aspektas. Daugelis jo bendradarbių laikė editinę fenomenologiją pernelyg idealistine ir ją kvestionavo remdamiesi betarpiškai patiriamu pasauliu. Husserl atsakė savo kritikams, iš naujo patvirtindamas neidealistinę savo metodo kryptį, o tai vedė įketvirtajį ir paskutinįjį jo filosofijos etapą – gyvenamojo pasaulio reikšmės iškėlimo etapą. Gyvenamasis pasaulis, įprastinio, betarpiško patyrimo pasaulis visuomet buvo Husserlio tyrimų fonas; ketvirtajame etape jis ėmėsi jį aiškinti. Šis gyvenamojo pasaulio pabrėžimas vėlyvuose Husserlio darbuose pasirodė labai svarbus vėlesniųjų fenomenologų darbui ir yra tiesioginė jungtis tarp fenomenologijos ir egzistencinės filosofijos.

Vos prieš pusę amžiaus fenomenologija yra tapusi žymiu Europos filosofiniu sąjūdžiu. Dar per anksti pateikti galutinį ir išsamų fenomenologijos poveikio bei Husserlio vietos jos raidoje vertinimą. Tačiau kad ir kokia būtų galutinė išvada, neabejotina, jog Edmund Husserl tiek dėl savo genialių įžvalgų, tiek dėl įtakos vėlesnei filosofijai bus laikomas vienu iš XX amžiaus filosofijos milžinų.

Istoriškai imant, egzistencinės filosofijos šaknis galima atsekti XIX amžiuje, Søreno Kierkegaardo, Fiedericho Nietzsche’s ir Fiodoro Dostojevskio raštuose. Šių autorių darbuose svarbiausias buvo egzistuojančio individo pabrėžimas, maištas prieš filosofinės sistemos kūrimą ir reikalavimas nagrinėti žmogų konkrečioje situacijoje, be kita ko, nagrinėti jo kultūrą, istoriją, santikius su kitais ir visų pirma asmeninės egzistencijos reikšmę.

Bet tik XX amžiuje,susiejus šiuos svarstymus su fenomenologiniu metodu, egzistencializmas tapo iškilia filosofija. Šio fenomenologijos ir egzistencializmo sąryšio nematant, egzistencializmas laikomas tik subjektyvia reakcija prieš sistemišką mąstymą, o ne filosofiniu judėjimu, turinčiu savą problematiką ir metodą. Nors skirtingi egzistencijos filosofai skirtingai plėtoja pamatines temas, esama ir dalykų, dėl kurių sutariama. Pasak Ricoeuro, visa tai galima sugrupuoti pagal tris pagrindinius dalykus: kūno svarba, laisvė bei pasirinkimas, intersubjektyvumas.

Net paskubomis skaitant egzistencialistų ar paties Husserlio tekstus, matyti egzistencinės fenomenologijos teikiama svarba kūnui, nes kūnas esąs pamatinis žmogaus būties pasaulyje būdas. Egzistencialistai pabrėžia tai, ką Husserl implikavo – kad sąmonė yra inkaruota, įsikūnijusi sąmonė. Todėl, teigia egzistencialistai, neteisinga laikyti kūną daiktu tarp kitų daiktų ir mėginti suprasti jį atsietai nuo intencinių jo struktūrų. Tarp sąmonės ir kūno yra glaudus ryšys, kurį sunku išreikšti, nes sielos ir kūno dualizmas yra labai giliai įsišaknijęs kasdienėje kalboje. Mėginimai išreikšti sąmonės ir kūno vienybę yra Merleau-Ponty terminas “savasis takas”(corps propre) ir Gabrielio Marcelio posakis “aš nesu kūniškas”.

Pabrėždami kūną egzistencialistai pakoregavo perdėtą reikšmę, kurią XVII-XVIII amžiaus filosofijos priskyrė abstrakčiam protui. Šios filosofijos ne tiktai laikė protą žmogaus savybe par excellence, jos taip pat nužemino kūną iki grynai mechanistiškai suprastinų gamtos objektų. Descartes ypač griežtai pasisakė prieš proto ir kūno sąveiką; tai sukūrė problemą, kuriuos jis taip niekuomet ir neišsprendė. Egzistencinė fenomenologija laikė kūną tokiu pat svarbiu suprantant žmogaus tikrovę, kaip bet kokį kitą egzistencijos matmenį. Tačiau kūnas suprastinamas per intencionalumą, kaip sąmonė. Be to, kūnas suteikia sąmonės patyrimui situacinį kontekstą ir yra šaltinis perspektyvų, kurias mes turime būdami pasaulyje.

Visi egzistencialistai sutinka, kad egzistuoti kaip asmeniui – reiškia laisvai rinktis. Šis laisvo pasirinkimo pabrėžimas išplaukia iš fenomenologinio teiginio, kad sąmonė nėra įrakinta į priežasčių grandinę; šitai leidžia aiškinti laisvę ne tik kaip pasirinkimą, bet ir kaip atvirumą galimybėms. Dabarties kontekstas ne tik suteikia aplinką veikimui, bet yra atviras ateities galimybėms. Čia kalbama apie dabartinę diskusiją tarp tų, kurie teigia, kad žmogaus veikimas yra visiškai apibrėžtas, ir egzistencialistų tvirtinimo, kad žmogus yra visiškai laisvas. Bet laisvė čia reiškia ne savivalę, beatodariškumą, o situacinę laisvę, laisvę kontekste, apimančiame ne tiktai dabartį, bet ir praeitį bei ateitį. Laisvė reiškia apsisprendimą remiantis atviromis galimybėmis. Žmogus suvokia savo laisvę ne tiek abstrakčiai mąstydamas ar spekuliatyviai įrodinėdamas, kiek pasirinkdamas ir atlikdamas veiksmus, už kuriuos yra visiškai atsakingas. Tai laisvė pozityviąja prasme, laisvė, nukreipta į galimybių daugybę. Kitaip žmogaus laisvė pabrėžiama tvirtinant, kad išskirtinis žmogiškosios tikrovės bruožas yra ne tik sąmonė, bet ir tos sąmonės sąmonė, arba savimonė. Rinkdamiesi iš galimybių egzistuoti, renkamės save. Jean-Paul Sartre aiškiai dėsto tą patį tvirtindamas, kad vienintelis pasirinkimas, kurio mes neturime – tai nesirinkti. Žmogus yra pasmerktas būti laisvas, – teigia Sartre.

Trečiasis bendras egzistencinės fenomenologijos bruožas išauga iš pirmųjų dviejų. Būti kūniškam – reiškia egzistuoti kitū žmonių pasaulyje. Būti su kitais tuo pat metu – reiškia suvokti savo laisvę ir jos ribas, nes nuolat turime paisyti kitų žmonių. Mat savo autentišką žmogiškumą atskleidžiame tiktai pripažindami kitų žmogiškumą. Autentiškai egzistuojantys individai, pripažįstantys kits kito žmogiškumą, sudaro bendriją. Į šį konkrečios žmogaus egzistencijos matmenį negalime nekreipti dėmesio, kaip ir į kūną ar laisvę, nes socialinis kontekstas, kuriame aptinkame save, taip pat yra mūsų būties-pasaulyje dalis. Aristotelio žodžiais – būti vienas gali gyvulys arba dievas, tik ne žmogus.

Kadangi asmuo save formuoja remdamasis galimybėmis, konkretus kontekstas, kuriame atsiduriame, atveria naujas galimybes būti žmogumi. Žmogus ir tik žmogus yra būtybė, sugebanti vertinti vertybes, kurios neduoda genetinės naudos, netgi priešingai – gali būti genetiškai nenaudingos. Tokios skirtingos sąvokos, kaip tiesa ir klaida, gėris ir blogis, pagarba ir panieka, solidarumas ir išdavystė nepriklauso biologijos sričiai.

Literatūra:
1) Algis Mickūnas, David Steward, “Fenomenologinė filosofija” 1994m.
2) Filosofija “Mokslo darbai”, Technologija 1997m.
3) Gediminas Mikėlaitis “Lietuvos filosofinė mintis”, chrestomatija 1996m.
4) Alphonso Lingis “Nieko bendra neturinčiųjų bendrija” 1994m

Leave a Comment