Faidonas, arba apie sielą

PLATONAS

FAIDONAS, arba apie sielą

IŠPLĖSTINIS PLANAS

I. ĮVADAS. „Nemirtingumo patosas“

I.1. Įvykio liudytojas Faidonas savo pažįstamam pasakoja „Sokrato mirties dieną kalėjime vykusį pokalbį.“I.1.2.Bendravimas su Sokratu pašnekovus visad sukrėsdavo ir svaigindavo. Jis pasakoja pašnekovams savo dvasinius išgyvenimus, filosofuoja apie kūno ir sielos atsiskyrimą.I.1.3.Sokrato siela išsilaisvina „Sokratas atsisako rūpintis kūnu ir imasi svarstyti sielos ateitį. Kūno prieraišumas suprantamas: jis negali gyventi be sielos; bet pati- siela – gyvastis turėtų būti labiau egoistiška. Ji turėtų pasirūpinti savimi, iš kūno išsinešama savo gyvybe.“I.1.4.Sokratas nėra linkęs sielvartauti, jis „prašo išvesti raudančias moteris ir pats nėra linkęs sielvartauti.“I.1.5.Sokrato aiškinimas, kad „didžiausią blogį žmogus patiria ne tada, kai suserga ar išlaidžia pinigus, bet kai siela susitapatina su kūno potyriais.“I.1.6.Svarbiausias Sokrato svarstymų tikslas- „ padėti pašnekovams patirti veiklią savimi labiau už kūną susirūpinusios sielos galią…“I.1.7.Vertėjos komentaras.I.1.8.Glaustas „Faidono“ veiksmo ir svarstymų planas.

II. POKALBIS.

II.1 Echekrato pokalbis su Faidonu apie paskutinę Sokrato dieną kalėjime, kai jis išgėrė nuodus.II.1.1.Pojūčiai matant artimo žmogaus mirtį.II.1.2.Vietinių ir atvykėlių išvardijimas.II.1.3.Pasakojimas apie Ksantipės aimanas.II.1.4Sokratas pasisako Kebėtui sukūręs kelis kūrinius.

II.2. Sokratas filosofuoja apie savižudybę.II.2.1.Kebėto klausimas Sokratui: ar galima kelti prieš save ranką.II.2.2.Kebėtas teigia: „nevalia savęs žudyti.“II.2.3.Sokratui atrodo, kad „kai kada ir kai kam geriau numirti, nei gyventi.“II.2.4.Kebėtas sako, kad filosofai lengvai sutinka mirtį.II.2.5.Įsiterpia Simijas.II.2.6.Sokratas viliasi „nueisiąs pas gerus žmones,- nors šito ir nesiimčiau tvirtai teigti, bet kad eisiu pas dievus, kurie yra tikrai puikūs šeimininkai, būkite tikri…“

II.2.7.Kritono patarimas Sokratui, kuo mažiau kalbėti, nes tai, anot jo, kenkia nuodams.

II.3. Filosofas turi pagrindo nebijoti artėjančios mirties.II.3.1. „ Žmogus, savo gyvenimą skyręs filosofijai, turi pagrindo nebijoti artėjančios mirties ir viltis, kad, baigęs gyvenimą, tenai susilauks pačių didžiausių gėrybių.“II.3.2. Simitas pritaria“ kad filosofuojantys iš tiesų šaukiasi mirties, ir kad jie puikiai mato, šito anuos ir nusipelnius.“II.3.3. Sokrato klausimas „ ar mūsų manymu, ar yra toks daiktas „mirtis“ ?“II.3.4. „Filosofas siekia kiek įmanoma išvaduoti savo sielą iš bendrystės su kūnu, kitaip nei visi kiti žmonės.“

II.4. Pažinimas.II.4.1. Siela tik atsiskyrusi nuo kūno gali rasti tiesą „ filosofo siela labiausiai niekina kūną ir bėga nuo jo, siekdama pasilikti pati su savimi“II.4.2. „Ar per kūną regime tai, kas juose tikriausia?“II.4.3. „Kol turime kūną, ir mūsų sielą teršia ši blogybė, niekados pakankamai nepasieksime to, ko trokštame: o tai, kaip sakome, yra tikrovė.“II.4.4. Kūnas užtvindo mus geismais, norais, baimėmis, kūnas mus paverčia vergais.II.4.5. Norint priartėti prie pažinimo reikia kuo mažiau reikalų turėti su kūnu.

III. SIELOS IŠPANČIOJIMAS IR ATSISKYRIMAS NUO KŪNO.

III.1. Prabyla Kebėtas. Siela „atsiskyrusi nuo kūno, niekur nebebus?“

III.2. Atsidavę filosofai išties siekia mirti, ir mirtis juos baugina mažiau nei bet kurį kitą žmogų.III.2.1. Filosofavimas apie mirtį „ jei jų narsuoliai nepalūžta mirties akivaizdoje, jie nepalūžta bijodami didesnio blogio.“III.2.2 Pokalbis apie baimę.

III.3. Pažinimas.III.3.1. Pažinimas – tikroji dorybė.III.3.2. Pažinimas – apsivalymo apeigos.III.3.3. Filosofai gyvenimą skyrė žmonėms.

III.4. Siela yra ir žmogui numirus.III.4.1. Sokrato kur yra gyvenimą baigusių žmonių sielos.

III.5. Priešybės.III.5.1. Viskas atsiranda tokiu būdu „ priešingi dalykai iš priešingų“

III.5.2. Gyventi – būti mirusiam.III.5.3. Atsiradimai: „ kas gyva, taip pat ir gyvi žmonės atsiranda iš mirusių.“III.5.4. Sokratas mano, kad „ iš tikrųjų yra atgimstama, ir gyvieji atsiranda iš mirusiųjų,ir mirusiųjų sielos yra.“

III.6. „ Mokymas mums yra ne kas kita, kaip prisiminimas.“III.6.1. Kebėto aiškinimai, kad tai kas vadinama mokymuisi gali būti prisiminimais.III.6.2. Lygybė- nelygybė.

III.7. Gimstame su žinojimu.III.7.1. Užmarštis- žinojimo netekimas.III.7.2. Sokratas „ sielos buvo ir anksčiau, dar neatsiradusios žmogaus pavidale. Buvo atskirai nuo kūnų ir turėjo pažinimo galią.“III.7.3. Sielos buvimas mums dar negimus „ mūsų siela prieš mums gimus yra taip pat, kaip ir būtis, apie kurią tu dabar kalbi.“

III.8. Kebėto ir Sirijaus abejonės dėl sielos buvimo po mirties.III.8.1. Sokratas įrodinėja „ jei siela yra ir prieš tai, o eidama gyventi ir rasdamasi atsiranda ne iš kur kitur, bet būtinai iš mirties ir iš mirimo būklės, tad ar neprivalo ji taip pat būti, ir kai numirs?“III.8.2. Kebėtas juokauja apie mirties baimę.

III.9. Sudėtinis dalykas- skyla į dalis, nesudėtinis yra tapatus.III.9.1. Dvi esybių rūšys: regimos ir neregimos.III.9.2. Du skirtingi dalykai- kūnas ir siela.III.9.3. Siela labiau už kūną panaši neregimą rūšį, o kūnas- į regimą.III.9.4. Kuriai rūšiai giminingesnė siela?- klausimas Sokratui.

III.10. Kūnas vergauja sielai „ kūnui prigimtis liepia vergauti savo šeimininkui, o sielai- valdyti ir būti šeimininke.“III.10.1.Siela panaši į dieviška, o kūnas- į mirtingą.III.10.2.Sokratas aiškina Kebėtui apie sielos nemirtingumą ir kūno irimą.III.10.3.Kūnas- regimas, o siela neregima.III.10.4.Tyra siela po mirties gyvena su Dievais.III.10.5.netyra siela „nusmunka atgal į regimybę, bijodamos neregimybės ir neregimojo Hado krašto.“

III.10.6.Kiekviena sielų rūšis eis priklausomai nuo to, į ką panašūs buvo jų siekiai.

III.11. Sokratas sako, kad „ nevalia priešintis filosofijai, kuri išvaduoja ir apvalo, pasuk jos rodomu keliu ir seka iš paskos.“III.11.1.Kiekvienas malonumas ar sielvartas tarsi kokia vinimi prikala sielą prie kūno, pritvirtina ją, padaro panašią į kūną ir verčia manyti tikra esant tai, ką ir kūnas laiko tikra.III.11.2.Siela „nuramins malonumų ir skausmų bangavimą, seks protu ir niekad iš jo nesitraukdama regės tai, kas tikra, dieviška ir neturi nieko bendra su nuomonėmis, ir tai bus jos penas.“III.11.3.Sokratas įtikinėja Sirijų, kad savo likimo nelaiko nelaime.

III.12. Sokratas lyginimas su gulbe.III.12.1.Gulbės gieda nuspėdamos savo ateitį ir žinodamos iš anksto apie pas Hadą laukiančias gėrybes, džiaugiasi ta diena labiau, nei bet kada anksčiau- kaip ir Sokratas.

III.13. Simijas ir Kebėtas vis dar abejoja.III.13.1.Simijas pateikia pavyzdį su lyra.III.13.2.Kebėtas prieštarauja Sirijui „ esą siela nėra patvaresnė ir ilgaamžiškesnė už kūną…“III.13.3.Kebėtas abejoja ar siela nevargsta daug kartų gimdama ir galop visiškai nežūva kurioje nors mirčių.

IV. SOKRATO POKALBIS SU FAIDONU.

IV.1. Faidonas kalbasi su Echekratu.

IV.2. Faidonas pradeda pasakoti apie savo pokalbį su Sokratu.IV.2.1.Negalima patirti didesnio blogio, nei ėmus neapkęsti įrodinėjimo.IV.2.2.Kraštutinybės retos bei negausios, o vidutinybių- kiek tik nori.IV.2.3.Sokratas įrodinėja sau, o ne klausytojams.

IV.3. Sokratas grįžta prie Sirijaus ir Kebėto svarstymų.IV.3.1.Simijus primena apie ką buvo kalbėta „ siela, tegu ir dieviškesnė ir gražesnė už kūną, nežūtų pirmiau už jį, būdama tam tikra dermės rūšis.“IV.3.2.Teiginiai. Jų atmetimas ir ne.IV.3.3.Jokia siela negali būti nedarni, jei ji – dermė.

IV.3.4.Viena dermė nėra kiek daugiau ir plačiau ar mažiau ir siauriau dermė nei kita.IV.3.5.Sokratas įrodo sielą neesant derme.

IV.4. Kebėtas teigia, kad siela yra nemari.IV.4.1.Sokratas turi įrodyti, kad mūsų siela yra nežūstama ir nemirtinga.IV.4.2.Kebėto klausimas verčia bendrai nagrinėti radimosi ir nykimo priežastį.

IV.5. Sokrato pasakojimas apie nepaprastą aistrą, kurią vadina gamtos mokslu.IV.5.1.Prie vieneto pridedamas vienetas- ar tai tas vienetas, prie kurio pridėjo kitą, tapo dvejetu, ar tas, kurį pridėjo ir t.t.IV.5.2.“Panorėjus atrasti priežastį, dėl kurios vienas ar kitas daiktas atsiranda, žūva arba būva, ir reikia sužinoti, kokiu būdu tam daiktui geriausia būti ar kita ką veikti ir patirti.“

IV.6. Sokratas tikisi, kad Anaksagoro knyga paaiškins, „ar Žemė esanti lėkšta, ar apvali…“IV.6.1.Sokratas suprato, kad Anaksagoras visai nesinaudoja protu ir neskiria jam jokios atsakomybės.IV.6.2.Sokratas visa ką daro, daro protu.IV.6.3.Visa suriša ir kartu laiko gėris ir saitas.IV.6.4.Sokratas pasakoja Kebėtui, kaip ieškodamas priežasties susidorojo su „antruoju plaukimu.“IV.6.5.Sokratas remiasi teiginiais, kurie jo galva yra stipriausi.

IV.7. Sokratas daro prielaidą „yra kažkas savaime gražu, gera, didu, ir visa kita.“IV.7.1.Gražūs daiktai tai gražūs yra dėl grožio- toks saugiausias Sokrato atsakymas sau ir kitiems.

IV.8. Echekrato pokalbis su Faidonu.

IV.9. Faidonas pasakoja toliau.

IV.10. Viena priešybė niekad netaps savo priešybe.IV.10.1.Lyginiai skaičiai niekad netaps nelyginiais ir atvirkščiai.IV.10.2.Priešingi pavidalai negali pasilikti priešybei užpuolus, bet ir kai kurios esybės negaki likti, kai puola priešybės.

IV.11. Sirijus su Kebėtu sutinka su Sokrato aiškinimais.IV.11.1.Sokratas uždavinėja klausimus Kebėtui.

IV.11.2.Sokratas įrodo, kad jeigu siela nemirtinga, tai kartu bus ir nenykstama.IV.11.3.Sokratas įtikino Semiją ir Kebėją, kad „siela yra nemirtinga ir nežūstama, ir mūsų sielos tikrai bus pas Hadą.“

IV.12. Sielai reikia priežiūros ne tik kai gyvename, bet ir visada.IV.12.1.“Gražiai sutvarkyta ir protinga siela seka savo palydovą puikiai suprasdama, kas vyksta, o aistringai įsitvėrusioji į kūną, smarkiai spardosi ir daug kenčia.“IV.12.2.Nuo nuodėmingos sielos bėga visi bendrakeleiviai.

IV.13. Sokratas kalba apie žemę.IV.13.1.“Žemė yra dangaus viduryje ir jeigu ji apvali, kad nenukristų, jai visai nereikia nei oro, nei tokios reikiamybės,- jai palaikyti pakanka to, kad dangus pats savaime visur yra vienodas, ir kad pati žemė yra pusiausvira.“IV.13.2.“Žemėje visur yra daubų, visokiausių pavidalų ir dydžių, į kurias susirinko vanduo ir rūkas ir oras.“IV.13.3.“Gyvename kažin kokioje žemės dauboje, o įsivaizduojame, kad gyvename ant žemės ir orą vadiname dangumi, tarsi tai būtų dangus, ir juo judėtų žvaigždės.IV.13.4.Sokratas pasakoja Simitui pasaką“ kas ten yra ant anos žemės po anuo dangumi.“IV.13.5.“Tenai visa žemė išmarginta tokiomis spalvomis, tik jos yra kur kas skaidresnės ir tyresnės nei mūsiškės..“IV.13.6.“Žemė puikuojasi visomis tomis grožybėmis, o dar auksu, sidabru ir visais kitais puošiniais.“IV.13.7.“ Po žeme susidaro neįsivaizduojamo dydžio neišsenkančios upės.“IV.13.8. Kiekviena įteka į savo paskirties ežerą.IV.13.9.Norint apsigyventi po mirties žemės paviršiuje, reikia būti nepaprastai dievobaimingu.

IV.14. Sokratas teigia, kad reikia gyventi taip „idant gyvenime turėtum dorybės ir pažinimo.“

IV.15. Sokratas eina ruoštis kelionei „šaukia jau likimas.“

V. SOKRATO MIRTIES VALANDA.

V.1. Sokratas kalbasi su Kritonu.V.1.1.Sokratas aiškina Kritonui kaip laidoti jo kūną „laidojamas mano kūnas ir laidoti jį taip, kaip pačiam patinka ir tuo būdu, kuris, paties supratimu, labiausiai atitinka papročius.“

V.1.2.Sokratas nueina į kitą kambarį praustis.V.1.3.Sokratas susitinka su savo šeima.V.1.4.Sokratas paprašo Kritono, kad atneštų nuodus „jei jau sutaisyti.“V.1.5.Kritonas prašo neskubėti gerti nuodų.V.1.6.Sokratas nesitiki nieko laimėsiąs, jei kiek vėliau gers nuodus, tik apsijuoks.V.1.7.Atneša nuodus ir paaiškina ką reikės Sokratui daryti.

V.2. Sokratas išgėrė nuodus- „labai lengvai ir ramiai.“V.2.1.Aplinkiniai negali sutvardyti ašarų.V.2.2.Sokratas visus sugėdino sakydamas“ aš juk kaip tik todėl išsiunčiau moteris, kad nespiegtų čia šitaip.“V.2.3.Paskutiniai Sokrato žodžiai: „Kritonai, esame skolingi Asklepijui gaidį, nepamirškite atiduoti.“V.2.4.Kritonas užmerkia sustingusias Sokrato akis.