1. Estetikos mokslo objektas ir uždaviniai
2. Estetikos santykis su giminiškais mokslais
3. Indų estetinės tradicijos specifiškumas
4. Kinų estetinės tradicijos specifiškumas
5. Japonų estetinės tradicijos specifiškumas
6. Arabų — musulmonų estetinės tradicijos specifiškumas
7. pagrindiniai Antikos estetikos principai
8. Viduramžių estetikos principai
9. Renesansas kaip pasaulinės kultūros reiškinys
10. Apšvietos epochos specifiškumas
11. Vokiečių klasikinė filosofija (Kantas, Shelingas, Hegelis)
12. Iracionalizmas (Schopenhaueris, Kierkegaardas, Nietzsche)
13. Estetinis skonis, jausmas, estetinis santykis su tikrove (teste galima bus pasirinkti kažkurį laisvai iš tų)
14. Estetinių kategorijų sistema (irgi pasirinktinai)
15. Modernizmo ir postmodernizmo estetika
16. Estetinis santykis su menu. Estetinis suvokimas. Interpretacija estetikoje
1. Estetikos mokslo objektas ir uždaviniai: kitoniški kiekvienoje civilizacijoje, jie nuolat keisdavosi. Baumgarteno veikaluose figūruoja dvi grupės: estetinės(grož,skon, juslinės vertybės, estetikos požiūris į aplinką) ir bendrosios meno teorijos(m. būtis, m. pasaulio sandaros, m. kūrybos subjekto ir veiklos problemos). Klasikinė vakarų estetika — grožio kategorija pagrindinė. Estetikos mokslo objektas yra įvairiausios estetiškumo apraiškos. Estetikos uždaviniuose figūruoja estetiniai kūrybinės veiklos aspektai, idealo ir skonio estetiškumo ir meniškumo sąveikos problemos, estetinio suvokimo, dialektiniai estetinių vertybių ir vertinimų ryšiai, estetinių vertybių diferencijacijos ryšiai. estetikos reiškinių sfera 1. natūralius gamtos objektus 2. utilitarinės paskirties daiktuose 3. Specialiai sukurtus objektus.
2. Estetikos santykis su giminiškais mokslais: su m.filosofija : m.f. savo dėmesį kreipia į ne į gamtinę ar utilitarinę veiklą, o į specialiai sukurtus meninius objektus, kurie tarnauja dvasinėms meno funkcijoms.
3. Indų estetinės tradicijos specifiškumas: estetinė mintis išsivagoja į dvi tendencijas: Filosofinę„E.iš viršaus“(Tęsia brah.upa. metafizinės problemų principus)ir Menotyrinę“E.iš apačios“(meno būtis,funkcionavimas,) iš jos išeina trys pagrindinės kryptys ir traktatai. Natyašastra(lit.E.) Gitalamkura(Muz.E.) Čitralakšana(Arch.Tap.Skulpt.)
Natyašastra: drama(dramaturgija, režisūra,sceninės erdvės organizavimas, aktoriaus darbas, teatro statybos. Estetinis išgyvenimas skelbiamas pagrindiniu tikslu. Gitalamkura: nagrinėjamos pamatinės Muz.E. prob. Auklėjamoji, šviečiamoji, komunikacinė, hedonistinė M. paskirtis.E.suvokimas. Kūrybos ir muzikavimo technikos prob. Čitralakšana: Apibendrina amžiais susiklosčiusius tapybinės estetikos tradicijas. Alamkarikų mokykla: Tikslas nustatyti bendriausius M. kūrybos dėsningumus. Tyrinėjama M.išraiškos priemonės ir stiliaus ypatumai. Tai mažai domino mokslininkus ir jie kritikavo empirišką gilinimąsi į formalias technines prob. Pradininkas Bhamaha, jo svarbiausias E.koncep. Objekt. yra meninės išraiškos priemonių analizė ir meninės kalbos elementai, o centrinė estetikos kategorija alamkara(proetinė figūra arba pagražinimas).KašmyroSimPoMok: Kašmyre, ort.buizm. priešprieša neigianti asketiškumą. Žemiški jausmai tampa vertybėmis ir estetika įgauna ne intelektualinę problemetiką, o jausminę, ieškančią žmogaus prigimties padarinių. Grožis – subjektyvi realybė. Tantrizmas – sąmoningai neigia visuotinas moralės normas. ignoruoja kastinių skirtumų suabsoliutinimą, Meilės aktą ir erotinę energiją tapatina su aukščiausiu dvasiniu pradu.
4. Kinų estetinės tradicijos specifiškumas: Stiprios E. tradicijos palyginus su jautriomis Jap ir Ko kultūromis. Kosmosas, žmogus ir gamta suvokiami kaip vientisas, kupinas grožio ir harmonijos gyvas organizmas. Žmogus — integrali visatos dalis. Hieroglifai- vaizdinis asociatyvus mąstymas. daugiasluoksnis tikrovės suvokimas.
Konfucionizmas orientuotas į didingą praeities kultūrą ir meną. E. principai —Tradicijos svarba, sekimas senove.
FenLiu E. atsiribojimas nuo išorinių gyvenimo ir kūrybos formų. Priešinimasis reglamentuotiems konfucionistinės estetikos principams. Non-konformizmas,estetizmas, gyvenimo natūralios gamtos prieglobstyje aukštinimas, meninės būties artistizmo iškėlimas. Spontaniškumas ir ekspresija. Įkvėpimo šaltinis — gamtos pasaulis. Meditacija, menininko atsiribojimas nuo išorinio pasaulio.
5. Japonų estetinės tradicijos specifiškumas: Nėra subjekto objekto idėjos ir vaizdinio dualizmo. Vienybė su gamtos pasauliu. „Neveiklos“ principas Grožis egzistuoja pasaulyje ir yra imanentinis būčiai. Vadinasi, žmogus negali sukurti to, kas jau yra, jis gali tik įžvelgti. Jap estetikai nepasitiki analitine proto galia, kadangi giluminę grožio esmę galima pasiekti tik tiesiogine intuicija, jautriausiais emociniais išgyvenimais. Heijano Epochos E. klasikinės literatūrinės estetikos ir literatūros „aukso amžius“. Aukšč. autent. kūrybos. idealų ieškojimas nacionalinės poezijos tradicijose. Grožis neatsiejamas nuo gyvenimo tiesos. Dzen — meilė gamtai kaip autentiško meno ištakos ir įkvėpimo šaltinis. Aukština asimetriją, atmesdami statiką, Zen menininkai ieško judėjimo. Būdinga paprastumo poetika ir natūralumas. laisvumas neapibrėžtumas susikaupimas rimtis orientacija į vidines dvasines vertybes.
6. Arabų — musulmonų estetinės tradicijos specifiškumas: Arabų-musulmonų pasaulyje estetika yra idėjų visuma suformuluota kitoniškų kultūrinių tradicijų mąstytojų, išpažinusių Islamą. Islamiškoji kultūra yra dinamiška ir jauna palyginti su Indų, kinų. Islamo kultūros ištakos yra ambivalentiškos, siejančios rytų ir vakarų tradicijas į bendrą sintezę, kurioje gimsta unikali estetika ir meno filosofija. Metafizinė religinė etinė žmogaus temos yra labai svarbios arabų šventojoje knygoje — Korane. Harmonija grožis ir tobulumas siejamas su matematiniais principais, saiku, idealiomis proporcijomis. Harmoningi matematiniai santykiai. Sufijų E. Sufizmas Įvairiais raidos tarpsniais buvo opozicija ortodoksiniam Islamui, veikianti per „slaptas draugijas“.
7. Antikos estetikos principai. Greta senųjų kultūrinių tradicijų, Egipto ir Artimųjų Rytų civilizacijų ir jų stipriai veikiama formuojasi jaunos Graikijos ir Romos antikinės kultūros, vėliau darysiančios milžinišką įtaką visai vakarų estetinės minties raidai.
Graikijoje pasklinda Rytų šalių mitai, orfizmo religija, Dioniso kultas, daugybė mokslo ir meno laimėjimų. Daugelis garsių graikų filosofų, mokslininkų, menininkų vyko į Rytų (Egiptas, Babilonas, Persija, Etiopija) šalis mokytis. Graikų filosofija ir estetika susiformuoja ne europinėje dalyje, o graikiško pasaulio periferijoje — Jonijoje ( Mažojoje Azijoje ir greta esančiose salose.) Sinkretiška dorėnų ir jonėnų genčių tradicijų kultūra, pastaroji išsaugojo mikėniškosios ir Kretos Mino kultūros paveldą bei sąveikavo su senosiomis Artimųjų rytų civilizacijomis įnešant dinamišką kultūros augimą. Polis graikams tapo civilizacijos židinys, jam būdinga visuomeninė kultūra ir socialinis gyvenimas nulėmė Antikinės estetikos pobūdį. Antikinės estetikos istorijos periodai: archajinis, klasikinis, helenistinis. Grožio (kalos) sąvoka senovės Graikijoje buvo labai plati, reiškė tai kas patinka, kelia susižavėjimą ar dvasinį pasitenkinimą. suvokiant jutimo organais. Taigi grožio sampratos išeities tašku tampa regimas, girdimas ir jusliškai suvokiamas kosmosas, nelyginant gyvas ir gražus žmogaus kūnas. Poezija dieviško įkvėpimo vaisius, nepriklausanti žemiškoms meno kategorijoms. Graikai iš Egipto perėmė plastinį erdvės suvokimą ir daugelį kitų kanonų.
8. Viduramžių estetikos principai: Viduramžių estetinę mintį formuoja vientisas pasaulėvaizdis, kuriame į visumą jungiasi vyraujantis dangiškasis ir mažiau reikšmingas žemiškasis pasaulis. Žodis menas tiesiogine prasme neturėjo nieko bendra su estetika. Menas — metodiškas meistriškumas. Grožis retai susijęs su menu šiuolaikine šio žodžio prasme. Estetikos problemos gvildenamos atskirai nuo meno. Grožio samprata labai plati, abstrakti, aprėpianti visus reiškinius. Aukščiausias grožio simbolis — Deivas ir jo sukurto harmoningo pasaulio idėja, kuri buvo fundamentalus ir nekintantis visos viduramžių estetikos postulatas. Menai neatsiejami nuo transcendentinio pasaulio, tarsi mėgdžioja dieviškąjį kūrybinį aktą. Viduramžių estetika perimdama antikinę meno sampratą perkelia „tikrojo“ pasaulio meną į dieviškosios kompetencijos sritį. Menų hierarchijoje dangiškasis pasaulis dominavo žemiškąjį ir lėmė vaidmens vertę. Muzika aukščiausioje hierarchinėje vietoje, kadangi yra nemateriali ir artima dangiškajai kontempliacijai. Architektūra kaip techniško meno aukščiausia sritis, dėl bažnytinės architektūros svarbos. Skirtingai nei Antikoje žmogus, viduramžiais pagrindinę vietą užima Dievas, angelai, šventųjų pasaulis. V. Žmogaus pasaulėvaizdyje visa jiems subordinuoja ir paklūsta, taip sukuriant nepaprastai vientisą ir išbaigtą pasaulį. Kadangi visa ko šaltinis buvo Dievas, tai materialiam žemiškajam pasauliui teko neautentiškos antrinės „iliuzinės“ būties vaidmuo. Dangiškajam pasauliui priskiriamas aukščiausias realumas, o materialaus pasaulio daiktai suvokiami kaip nerealūs. Žemiškasis grožis alegorinė tikrojo, dangiškojo grožio atmaina.
9. Renesansas kaip pasaulinės kultūros reiškinys: vystantis miestų kultūrai, ryškėja renesansiniai sąjūdžiai. laipsniškai besikeičiantys nauji pasaulietiniai, humanistiniai estetiniai idealai bekuriami naujo tipo universalių asmenybių. J.Michelet ir J.Burckhardtas aiškina renesesansą kaip grynai lokalų vakarietiškos kultūros fenomeną, antikinių idealų atgaivinimo epochą, idealiai papildančią viduramžių antipodo vaidmenį, taip sukurdami galingą istorinį mitą. XX. a. įsisąmoninus mediavistikos ir orientalistikos mokslo žinias šis farsas nuvainikuojamas ir renesansas pradedamas traktuoti kaip sudėtingas, kontraversiškas, įvairiapusiškas omnikultūrinis reiškinys. Renesansas tampa pereinamuoju laikotarpiu nuo viduramžių religinių iki pasaulietinių kultūros formų. Renesansai nebuvo epochiniai perversmai, o organiška viduramžių dalis arba logiškas raidos rezultatas. Žlungant europocentristinėms nuostatoms vakarų istorikams atsivėrė naujas Kinų, Japonų, Indų renesansinio fenomeno arealas. Orientalistas N.Konradas suformulavo pasaulinio renesanso ir su juo susijusių lokalinių Rytų renesansų teoriją, kurioje Pasaulinis renesansas iškyla kaip milžiniška kultūrinė banga, nuriedėjusi per visą Euraziją. Rytų civilizacijos turinčios turtingas senovės kultūros, estetinės minties ir meno tradicijas ankščiau pasiekia savo renesansinius sąjūdžius, nei Italija. Šie kultūriniai pokyčiai tendencingai ir kryptingai pirmiausia vilnija iš šalių su seniausiomis ir turtingiausiomis kultūros istorijomis į kultūros istorijos atžvilgiu jaunesnes tautas. Visiškai autonomiški sąjūdžiai priklauso Kinijai, indų iranėnams — Viduriniai Azijai ir Italijai. Visi kiti renesansai skleidėsi pastarųjų daromos įtakos šešėlyje.
10. Apšvietos epochos specifiškumas: Švietimo epochoje išsiskiria menų ir amatų sferos ir atsispiriama nuo antikos vyravusio ankstesnio suvokimo kaip tam tikro kūrybos proceso pagal taisykles. Gimsta siauresnė, dailiųjų menų sąvoka Paryžiuje. Įsivyravo ir tapo pripažintas Ch. Batteux — „gamtos pamėgdžiojimo pagal grožio dėsnius“ principas. Ilgainiui buvo pripažintas meno socialinis vaidmuo ir vieta tarp svarbiausių dvasinių žmogaus poreikių. Istorinės pažangos, proto jėgos, šviesios žmogaus būties perspektyvos idėja. Susikūręs mokslas apie meną išsišakojo į menotyrinę ir filosofinę sritis. Švietėjai tikėjo estetikos harmonizuojančia galia; meno, estetikos auklėjimo ir skonio ugdymo galia pertvarkyti pasaulį, išspręsti svarbiausius socialinius prieštaravimus. Skonio kritinio vertinimo idėjos. Teorinės minties siekimas suvokti meno autonomiją.
11. Vokiečių klasikinė filosofija (Kantas, Schellingas, Hegelis): I.Kanto idėjos atvėrė kelią Vokiečių klasikinei filosofijai. Sudėtingos loginės konstrukcijos, abstraktūs giliamintiški sprendimai apie grožio ir meno esmę. Estetikos ir meno filosofijos problemos Kantą domino tiek, kiek jų reikėjo sukurti vientisai sistemai. Iš pradžių skeptiškai traktuoja estetiką. Jo filosofija suskyla į dvi dalis: gamtos mokslo tyrimą ir moralės filosofijos analizę. Jas bando sujungti į vientisą sistemą. „Sprendimo galios kritika“ kardinaliai pakeičia jo požiūrį į estetiką ir jį tampa centrine jo apmąstymų ašimi. Kantas atskleidžia tiesos, gėrio, ir grožio skirtumus. Kantas originalus tuo, kad jis savo pirmtakų nagrinėtas problemas sujungė į vientisą sistemą. Estetiškumo specifikai nusakyti pasitelkia skonio ir grožio prigimties apibrėžimus. Estetinis sprendimas visuomet yra skonio sprendimas. Menas — viena iš estetiškumo apraiškų. Skiriamos dvi meno formos: mechaninė ir estetinė (malonieji, dailieji m.). menas ne gamtos mėgdžiojimas, o laisvos genijaus kūrybinės vaizduotės rezultatas, ne vergiškai kopijuojant gamtą, o perteikiant jo dvasią. Gamtos grožis atskleidžiamas tik per meno grožį. Meno prigimties ieškojimai Kantą privedė prie meninio genijaus problemos. Schellingas pirmas sistemingai sukonstravo meno filosofiją. Daugelis estetinės meno reikšmės idėjų pateiktos sistemingai. Jo veikalai nepasižymi idėjų vientisumu ar nuoseklumu. Teoriniai interesai šokinėja nuo vienų objektų prie kitų, susiduriant su kitoniškom problemom organiškai jas sujungiant su savo mąstymo prizme. menas yra tobuliausia dvasinės raiškos forma, tai filosofijos idealas, absoliuti ir aukščiausia vertybė. Savo meno filosofijos koncepcijoje Hegelis sujungė ir susistemino svarbiausias pirmtakų idėjas. Su Kantu ir Schellingu Hegelį sieja bendra klasikinės vokiečių filosofijos sisteminė nuostata. Sistemingumo principas klasikinėje vokiečių filosofijoje yra neatsiejama absoliutaus pažinimo dalis. Sistema Hegeliui yra tiesos simbolis, nes susieja daugybę elementų, sudėtinių dalių į visumą, paklūstančiam griežtam moksliniam metodui. Hegelis sąmoningai pašalina iš estetinių tyrinėjimų grožio apraiškas gamtoje. Savo dėmesį sukoncentruoja į meno pasaulio tyrinėjimą, meninės sąmonės specifiką ir istorinių jos raidos formų apibūdinimą, o grožio pasireiškimą gamtoje jis laiko netobula grožio atmaina. Grožis mene aukštesnis už natūralų grožį. Pagrindinis jo tyrinėjimų objektas yra grožio idėja mene, arba idealas. Susiaurina tradicinę estetinę problematiką, bando versti griežtai moksline,
sistemingai sukonstruota, racionalizuota meno filosofija. Praranda Schellingui būdingą kosminį universalumą, poetiškumą, trancententalumą. Vyrauja dogmatinė schema.
12 Iracionalizmas (Schopenhaueris, Kierkegaardas, Nietzsche) Schopenhauerio idėjos suformavo įtakingiausias XXa. Estetikos ir meno filosofijos kryptis. Žmogaus vidinis pasaulis, būties ir kūrybos problemos. Svarbiausias principas filosofinėje sistemoje — akla, nesąmoninga valia. Menas aukščiausias žmogaus būties įsikūnijimas, galinga jėga, aukštinanti visa kas žmogiška. Menas nulemia žmogaus būties prasmę. Schopenhauerio meno filosofijoje muzika prilygsta filosofijai ir yra tobulas metafizinės pasaulio esmės pažinimo instrumentas. Visą žmonijos kultūrą traktavo kaip genijaus veiklos rezultatą. Poliarizuoja mases ir genijus, išskiria talentingus žmones, kaip turinčius genijaus polėkio analizuoti nūdienos problemas, todėl randančius pripažinimą, tačiau jų darbų vaisiai užgęsta su juos ribojančiais laiko rėmais. Menas gimsta iš nevaldomų žmogaus instinktų. Genijus kaip nukrypimas, gamtos klaida. Racionalaus proto vaidmuo nuvertinamas ir plėtojama mintis apie paslaptingą menininko intuicijos galią. Subjektyvstinės iracionalizmo estetikos pakraipos pradininkas yra Kierkegaardas. Egzistencinė krizė. Asmeninis mąstymo stilius ir originali idėjų dėstymo maniera. Svetimas švietėjiškas optimizmas, tikėjimas šviesiomis žmogaus būties perspektyvomis. Kūryba kupina melancholijos, paženklinta neišvengiamos tragiškos lemties nuojautos. Nusivylimas, susvetimėjimas, mirties baimė. Žmogus įmestas į priešišką pasaulį, pasmerktas kančiai. Artistizmas, estetinės būties aukštinimas, žaidybinės nuostatos, paradoksas, ironijos pomėgis. Jo veikalai tarsi tarpusavyje polemizuoja. Tikroji gyvenimo prasmė turi būti prieinama netgi paprasčiausio žmogaus supratimui. Tikrosios filosofijos pradžia Kierkegaardui yra ne nuostaba, o nusivylimas, pastumiantis prie reiškinių esmės suvokimo. Asmens egzistencija, likimas, būties perspektyvos. Menas, turi išreikšti amžinus vaizdinius. Egzistencinė Kierkegaardo filosofija — tai asmenybės įsigilinimo į savo vidinį pasaulį ir vidinio apsisprendimo filosofija. Tikrąją žmogaus būties prasmę jis sieja su nuolatiniu tobulėjimu, sugebėjimu rinktis gyvenimo nuostatas, plėtoti savo potencines galimybes, kurios paprastai atsiskleidžia kraštutinėmis aplinkybėmis. Dvasinis asmenybės tobulėjimas — estetinis: malonumas, etinis: pareiga, etinis religinis: kančia. Pagrindinis žmogaus būties tikslas, tai ne savojo proto praturtinimas įvairiomis žiniomis, o savosios individualybės , savojo Aš ugdymas. Ironijos jausmas, padeda suvokti estetinės būties esmę, atsiskleisti asmenybės artistizmui, sugebėjimui dvasiškai tobulėti. Tragiškasis romantizmo sparnas, vidinės disharmonijos, sąmonės krizės, pasaulėžiūros tragizmo, egzistencinės gyvenimo prasmės ieškojimo leitmotyvai. Susiformuoja tragiškumo kategorija. Stiprėjantis subjektyvizmas, melancholija, nusivylimas, augantis kaltės jausmas, sąmonės skilimas. Menininko būtyje ir kūryboje ryškiausiai atsiskleidžia žmogaus būties tragizmas, jautriausių, asmenybės dvasios poslinkių ir išgyvenimų gama. Novalio meno filosofija, teigianti autentinška meni kūryba priklauso tik tada, kai menininkas pajėgia pasinerti į savo vidinį pasaulį, jautriausių išgyvenimų gelmes. Tikrasis menas gimsta ne iš šalies veikiant dievams ar mūzoms, o iš vidaus, iš menininko dvasios gelmių, vidinės disharmonijos jausmo, žmogaus būties tragizmo suvokimo. Nietzsche Svarbiausias tikslas — sukurti naują meniškai interpretuojamą gyvenimo filosofiją. glaudžiai susijusią su individualios būties problemomis. Pasaulis kaip nuolat kintantis chaotiškas srautas, kuriam svetimas koks nors organizuojantis tikslas, būtis — valios impulsai. Svarbiausias žmogaus siekis — ne naudą, malonumą, tiesos pažinimą, o naujų gyvenimo perspektyvų atskleidimą, asmenybės sugebėjimų išryškinimą. Tobuliausia gyvenimo forma — meninė būtis. Menininkas yra antžmogis, iškylantis virs pasaulio ir suteikiantis jam norimą pavidalą, o meninis kūrybos procesas suvokiamas kaip instinktyvių žmogaus potraukių išraiška. neišsakyta iki galo mintis, anot Nietzsches, sukelia daug didesnį meninį įspūdį negu nuosekliai atskleista. Menas nei ramina, nei gydo žaizdas, o skatiną kūrybą.
14. Kategorijų sistema (pagrindinės sąvokos). Mokslas kuris pasiekęs savo brandos aukštumas turi išsikristalizavusią kategorijų sistemą, kuri santykiu su kitais mokslais gali hierarchiškai būti kitoniška savo pagrindinėmis sąvokomis. Fundamentaliai plačios mokslinės sąvokos. Mokslas turintis savo kategorijų sistemą jau yra įžengęs į savo teorinio objekto apmąstymo fazę t.y. suvokia save kaip vieningą sistemą. Kategorijų sistemų sąvokų pasaulis ir idėjų formavimo procesas nėra užbaigtas ir nuolatos keičiasi.
Modernistams klasikinis grožis labai dažnai nebuvo aukščiausia vertybė, verčiau teisybė, disharmonijos jausmas, tragizmas.
Modernizme grožio kategorija kaip pagrindinė tapo nebepakankama. Dominuojanti bjaurumo ir grožio priešpriešos polemika, atskyrimas į polius tapo primityvus, pernelyg supaprastintas.
Japonų kategorija Bi (estetiškumas apskritai), tai kas yra gražu, plačiau negu grožis. Bi tarsi universali kategorija. Atsiradus estetiškumui grožis ir kitos kategorijos tapo priklausomos nuo jo, hierarchiškai mažiau svarbesnės.
Modernizmo ir Postmodernizmo praktika sugriauna klasikinės grožio kategorijos dominavimą.
Estetiškumas tampa centrine universalia kategorija, kuri talpina savyje grožį, didingumą, tragiškumą etc.
Estetiškumas šia prasme yra daiktinis, juslinis, objektyvių mus supančių pasaulio daiktų, jų santykių įsikūnijimas, kuris padeda arba trukdo harmoningai plėtotis individui, jo laisvei, kūrybiniai, veiklai. Estetiškumas taip pat apima ir subjektyvią asmenybės pusę. Žmogaus gerėjimąsi laisvu kūrybinių galių pasireiškimu.
Grožis, ilgai buvusi pagrindinė E. kategorija. Neatsiejamas nuo jausminio pasaulio suvokimo, vaizduotės. Ir skirtingai nuo to kas yra naudinga, grožis visada yra suvokiamas kaip betikslis. Grožis yra tai kas žavi asmenybę, kaip ir estetiškumas, tačiau jis daug daugiau aprėpia nei grožis.
Estetinės kontempliacijos ar meninės kūrybos objektas, Grožio sąvokos reliatyvumas atsispindi analizuojant skirtingų epochų skirtingų tautų grožio idealus. Viduramžiai — moters asketiškumas, Barokas — jos žydintis kūniškumas.
Bjaurumas — rytuose grožis gali pereiti į bjaurumą ir atvirkščiai. vakaruose, klasikinėje estetikoje traktuojama su minuso ženklu.
Klasikinio vakarų mastymo desakralizacija — postmodernizmas. Atsakas į grožio vienpusišką suvokimą.
Herojiškumas — Ypač svarbi kategorija Antikos laikais, išskirtinė visuomeninė vertė. Kiekviena tauta turi savo herojinį periodą, herojais tampa valstybės kūrėjai, karvedžiai ir t.t.
Tradicinėje vakarų estetikoje ypatingai išaukštinama didingumo kategorija. Toks požiūris ganėtinai paviršutiniškas, ne visuomet ši kategorija funkcionali.
Tragiškumas — meno autentiškumo jausmas. Tragiškoje situacijoje daugelis dalykų itin aštriai atsiskleidžia, tai kas yra nematoma mūsų tikrovėje. Viena populiariausių estetikos kategorijų. Tragiškumas gyvenime ir mene jungia daugybę sudėtingų filosofinių problemų liečiančių giliausią žmogaus būties esmę, tikslus, galimybes. Visada siejasi su autentiškumu, kadangi tai kas yra tragiška yra labai sunku susimuliuoti. Nėra žaidimas išoriniais dalykais. Autentiški išgyvenimai, artimųjų praradimas. Kančios iškrovimas kūryboje.
Tragiškas, ieškantis gyvenimo prasmės modernizmas.
Gamta — pats svarbiausias meninio įkvėpimo šaltinis.
Estetinė situacija — dvasinis išgyvenimas, jausminis suvokimas, specifinė žmogaus nuostata/intencija. Atsiribojimas nuo išorinių veiksnių.