Vakarų meno istorijos terminai

2163 0

1.

Rokokas

architektūros ir dailės 17 – 18 a. stilius. Būdinga puošnus

dekoratyvumas, gausi smulki ornamentika, kriauklės motyvas. Rokoko dailės

kūriniams būdingas kameriškumas, dažnai melancholiška poetinė nuotaika,

asimetrinė kompozicija, pastelinės spalvos. Dominuoja pastoralinis,

mitologinis, portretinis siužetas.

(18 a. 2-8 dešimečių

Europos architektūros ir dailės stilius, išsirutuliojęs iš vėlyvojo baroko. Šis

stilius atsirado Prancūzijoje, po karaliaus Liudviko 14, „karaliaus saulės”,

mirties (1715 m.). Rokokas siejosi su dvaro kultūra, o taip pat reiškėsi ir

sakralinėje architektūroje. Rokoko pastatai pasižymi nedideliais masteliais,

lengvomis proporcijomis, laisva, asimetrine puošyba, rokailių ornamentu.

Architektūroje paplito ovalūs planai, banguojantys fasadai. Būdingi statiniai –

rūmai, vilos, parkų paviljonai.)

2.

Neoklasicizmas

meno kryptis,

grindžiama antikos, rennesanso ir klasicizmo tradicijomis.

3.

Vilniaus meno mokykla

Vilniaus meno mokykla − tai Lietuvos meninės kultūros

reiškinys, susiformavęs XVIIIXIX a.

sandūroje, kai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vyriausiojoje

mokykloje (dab. Vilniaus universitetas), įgyvendinant nacionalinę švietimo

programą, buvo įsteigtos šios katedros, padėjusios pamatus Lietuvos

profesionaliųjų architektų bei dailininkų rengimui. Po Vilniaus universiteto

uždarymo 1832 m.

Vilniaus meno mokyklos atstovų suformuota meninės kūrybos kryptis veikė visą

tolimesnę Lietuvos architektūros ir dailės raidą.

4.

Romantizmas

18 a. pab.- 19 a. I pusės kultūrinis judėjimas, kuriam

būdinga dvasingumas, nuoširdumas, asmenybės individualumo ir tautų laisvės

išaukštinimas. Kūriniuose gausu fantastikos, tolimų kraštų ir istorinių epochų

motyvų; maištingos prigimties ir tragiškų likimų veikėjų.

(19 a. I pus.

kultūrinis judėjimmas; filosofinių ir estetinių, meninių idėjų bei tendencijų

visuma. Tai 19 a. pradžioje susiformavusi pasaulėjauta, kuri užvaldė visas meno

sritis – poeziją, muziką, tapybą ir kt., – tačiau neįgijo vientisos menininės

raiškos. Romantizmas neigė švietėjiškos filosofijos racionalizmą kėlė menininko

vaizduotės, intuicijos, jausmų reikšmę, vertino kūrybos individualumą ir

subjektyvumą. Romanti

izmo dailininkai linko į dramatizmą, patosą, religinę

mistiką. Domėjosi istorija, folkloru, egzotinėmis kultūromis,

transcendentiniais reiškiniais. Garbino gamtą, pirmykščių natūralių stichijų

pasaulį. Jie priešinosi neoklasicizmo ir akademizmo įteisintoms griežtoms

ikonografijos normoms bei vaizduosenos taisyklėms.)

5.

Realizmas

19 a. II pusės vaizduojamosios dailės ir literatūros

kryptis.

Buvo priešintasi akademizmo idealizmui ir romantizmo subjektyvizmui. Neigtas grožio

siekis, kūrybos tikslu skelbta tiesa bei pažanga, domėtasi realia tikrove.

Tokiu būdu pakito estetinių vertybių ir žanrų hierarchija. Dailininkai pamėgo

buitinį žanrą, peizažą, portretą, atsigręžė į kasdienes gyvenimo temas bei

motyvus, ėmė vaizduoti naujus herojus (valstiečius, darbininkus), gilintis į

visuomenines problemas, socialinius prieštaravimus.

(antroji reikšmė:

vaizduojamosios dailės tendencija, tikroviškas vaizdavimo būdas. Jis pagrįstas

natūros studijomis, siekiu objektyviai perteikti daiktų formas, proporcijas,

faktūras, spalvas. Realizmas pasireiškė įvairiose epochose ir stiliuose:

antikoje, renesanse, baroke, klasicizme.)

6.

Istorizmas

Meno kryptis, kurią  XIX a. pirmoje pusėje suformavo romantizmo

idėjos . Vaizduojama istoriniai įvykiai, stengiamasi pavaizduoti nacionalinės

kovos momentus, liaudies ir istoorinių asmenybių veiklą.

7.

Simbolizmas

19 a. pab. meno kryptis, kuriai būdinga intuicijos ir

emocijų sureikšminimas, atitrūkimas nuo tikrovės, svarbiausios meninės

išraiškos priemonės – simboliai, asociacijos, užuominos.   

(menininkų judėjimas,

susiformavęs Prancūzijoje 19 a. pabaigoje kaip realizmo ir impresionizmo

priešprieša. Kūriniams būdingi iracionalūs įvaizdžiai, fantastinės

vizijos, sapnų reginiai.)
 

8.

Salonas

1 reprezentacinė rūmų arba apartamento patalpa.

2 rašytojų, dailininkų, filosofų visuomenės veikėjų

susirinkimas, reguliariai vykstantis globėjo namuose.

3 periodinė naujausių dailės

. . .

13.

 Nazarėnas

19 a. I pus. vokiečių ir austrų tapytojų sambūris. Kūriniams

būdinga Biblijos, renesanso veikalų tematika, religinis misticizmas,

stilizacija, eklektika ir miesčioniškas skonis.

14.

 Prerafaelitai

19 a. vid. anglų tapytojų grupė.

Orientavosi į viduramžių ir

ankstyvojo renesanso dailę. Paveikslai ir pano dekoratyvūs; jiems būdinga

kruopšti, detali vaizduosena, pagrįsta natūros studijavimu ir stilizacija.

15.

 Barbizono mokykla

Pavadinta kaimelio netoli Fontainebleau miško, kuriame

gyveno ir dirbo tapytojai, vardu. Dailininkai domėjosi tikrove ir realizmu.1848

metų revoliucijos metu dailininkai susirinko Barbizone ir pradėjo kurti,

sekdami Constable‟o principais – gamtą pavertė savo kūrybos siuţetu.Jean-François

Millet gamtos temą praplėtė valstiečių figūromis, scenomis ir valstiečių

gyvenimo.

 

Join the Conversation

×
×