1.
Rokokas
architektūros ir dailės 17 – 18 a. stilius. Būdinga puošnus
dekoratyvumas, gausi smulki ornamentika, kriauklės motyvas. Rokoko dailės
kūriniams būdingas kameriškumas, dažnai melancholiška poetinė nuotaika,
asimetrinė kompozicija, pastelinės spalvos. Dominuoja pastoralinis,
mitologinis, portretinis siužetas.
(18 a. 2-8 dešimečių
Europos architektūros ir dailės stilius, išsirutuliojęs iš vėlyvojo baroko. Šis
stilius atsirado Prancūzijoje, po karaliaus Liudviko 14, „karaliaus saulės”,
mirties (1715 m.). Rokokas siejosi su dvaro kultūra, o taip pat reiškėsi ir
sakralinėje architektūroje. Rokoko pastatai pasižymi nedideliais masteliais,
lengvomis proporcijomis, laisva, asimetrine puošyba, rokailių ornamentu.
Architektūroje paplito ovalūs planai, banguojantys fasadai. Būdingi statiniai –
rūmai, vilos, parkų paviljonai.)
2.
Neoklasicizmas
meno kryptis,
grindžiama antikos, renesanso ir klasicizmo tradicijomis.
3.
Vilniaus meno mokykla
Vilniaus meno mokykla − tai Lietuvos meninės kultūros
reiškinys, susiformavęs XVIII−XIX a.
sandūroje, kai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vyriausiojoje
mokykloje (dab. Vilniaus universitetas), įgyvendinant nacionalinę švietimo
programą, buvo įsteigtos šios katedros, padėjusios pamatus Lietuvos
profesionaliųjų architektų bei dailininkų rengimui. Po Vilniaus universiteto
uždarymo 1832 m.
Vilniaus meno mokyklos atstovų suformuota meninės kūrybos kryptis veikė visą
tolimesnę Lietuvos architektūros ir dailės raidą.
4.
Romantizmas
18 a. pab.- 19 a. I pusės kultūrinis judėjimas, kuriam
būdinga dvasingumas, nuoširdumas, asmenybės individualumo ir tautų laisvės
išaukštinimas. Kūriniuose gausu fantastikos, tolimų kraštų ir istorinių epochų
motyvų; maištingos prigimties ir tragiškų likimų veikėjų.
(19 a. I pus.
kultūrinis judėjimas; filosofinių ir estetinių, meninių idėjų bei tendencijų
visuma. Tai 19 a. pradžioje susiformavusi pasaulėjauta, kuri užvaldė visas meno
sritis – poeziją, muziką, tapybą ir kt., – tačiau neįgijo vientisos menininės
raiškos. Romantizmas neigė švietėjiškos filosofijos racionalizmą kėlė menininko
vaizduotės, intuicijos, jausmų reikšmę, vertino kūrybos individualumą ir
subjektyvumą. Romantizmo dailininkai linko į dramatizmą, patosą, religinę
mistiką. Domėjosi istorija, folkloru, egzotinėmis kultūromis,
transcendentiniais reiškiniais. Garbino gamtą, pirmykščių natūralių stichijų
pasaulį. Jie priešinosi neoklasicizmo ir akademizmo įteisintoms griežtoms
ikonografijos normoms bei vaizduosenos taisyklėms.)
5.
Realizmas
19 a. II pusės vaizduojamosios dailės ir literatūros
kryptis.
Buvo priešintasi akademizmo idealizmui ir romantizmo subjektyvizmui. Neigtas grožio
siekis, kūrybos tikslu skelbta tiesa bei pažanga, domėtasi realia tikrove.
Tokiu būdu pakito estetinių vertybių ir žanrų hierarchija. Dailininkai pamėgo
buitinį žanrą, peizažą, portretą, atsigręžė į kasdienes gyvenimo temas bei
motyvus, ėmė vaizduoti naujus herojus (valstiečius, darbininkus), gilintis į
visuomenines problemas, socialinius prieštaravimus.
(antroji reikšmė:
vaizduojamosios dailės tendencija, tikroviškas vaizdavimo būdas. Jis pagrįstas
natūros studijomis, siekiu objektyviai perteikti daiktų formas, proporcijas,
faktūras, spalvas. Realizmas pasireiškė įvairiose epochose ir stiliuose:
antikoje, renesanse, baroke, klasicizme.)
6.
Istorizmas
Meno kryptis, kurią XIX a. pirmoje pusėje suformavo romantizmo
idėjos . Vaizduojama istoriniai įvykiai, stengiamasi pavaizduoti nacionalinės
kovos momentus, liaudies ir istorinių asmenybių veiklą.
7.
Simbolizmas
19 a. pab. meno kryptis, kuriai būdinga intuicijos ir
emocijų sureikšminimas, atitrūkimas nuo tikrovės, svarbiausios meninės
išraiškos priemonės – simboliai, asociacijos, užuominos.
(menininkų judėjimas,
susiformavęs Prancūzijoje 19 a. pabaigoje kaip realizmo ir impresionizmo
priešprieša. Kūriniams būdingi iracionalūs įvaizdžiai, fantastinės
vizijos, sapnų reginiai.)
8.
Salonas
1 reprezentacinė rūmų arba apartamento patalpa.
2 rašytojų, dailininkų, filosofų visuomenės veikėjų
susirinkimas, reguliariai vykstantis globėjo namuose.
3 periodinė naujausių dailės kūrinių paroda.
4 komercinė įstaiga, rengianti parodas, prekiaujanti dailės
kūriniais.
9.
Angliškas parkas
(peizažinis parkas, romantiškasis parkas) – parko rūšis,
atsiradusi Anglijoje 18 a. Būdingi laisvai komponuojami želdiniai, natūralūs
vandens telkiniai.
10.
Ampyras
Europos architektūros ir dailės (daugiausia taikomosios)
stilius; vėlyvojo klasicizmo atmaina, kilusi Prancūzijoje Napoleono I laikais.
Būdinga monumentalumas, simetrija, gausi ornamentika, kurioje vyravo valdžios
ir triumfo simboliai – laurų vainikai, ereliai, karo trofėjai.
11.
Akademizmas
dailės kryptis, susiformavusi 16 – 19 a. Būdinga
antikos meno principų išaukštinimas ir sekimas antikinio meno pavyzdžiais,
išorinių formų kanonais (taisyklėmis).
12.
Bydermejeris
19 a. I pus. Interjero ir baldų stilius – miestelėniškos
kultūros apraiška. Interjeruose siekta sukurti jaukumo ir gerovės įspūdį.
(Gottliebas
Biedermaieris – pseudonimas, kuriuo pasirašinėjo gydytojas Adolfas Kussmaulis
ir teisininkas Ludwigas Eichrodtas eilėraščius, spausdintus Miuncheno ţurnale
Fliegende Blätter(Skraidantys lapai) 1848 tame pačiame žurnale. Terminas
naudojamas nuo XX a. pradžios. Juo nusakomas XIX a. 3–5 dešimtmečių kultūros
stilius, daugiausia plitęs vokiškai kalbančiuose kraštuose, Šiaurės ir Vidurio
Europoje. Akcentuojamos miesčioniškos viduriniojo visuomenės sluoksnio kultūros
vertybės, propaguojamos moralumo, dorumo idėjos, siekiama jaukumo, patogumo.)
13.
Nazarėnas
19 a. I pus. vokiečių ir austrų tapytojų sambūris. Kūriniams
būdinga Biblijos, renesanso veikalų tematika, religinis misticizmas,
stilizacija, eklektika ir miesčioniškas skonis.
14.
Prerafaelitai
19 a. vid. anglų tapytojų grupė. Orientavosi į viduramžių ir
ankstyvojo renesanso dailę. Paveikslai ir pano dekoratyvūs; jiems būdinga
kruopšti, detali vaizduosena, pagrįsta natūros studijavimu ir stilizacija.
15.
Barbizono mokykla
Pavadinta kaimelio netoli Fontainebleau miško, kuriame
gyveno ir dirbo tapytojai, vardu. Dailininkai domėjosi tikrove ir realizmu.1848
metų revoliucijos metu dailininkai susirinko Barbizone ir pradėjo kurti,
sekdami Constable‟o principais – gamtą pavertė savo kūrybos siuţetu.Jean-François
Millet gamtos temą praplėtė valstiečių figūromis, scenomis ir valstiečių
gyvenimo.