VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETASHUMANITARINIŲ MOKSLŲ FAKULTETASNEAKIVAIZDINĖS STUDIJOS
C GRUPĖS DALYKASPOLITINĖ FILOSOFIJANAMŲ DARBAS NR.2ESĖ PAGAL MACHIAVELĮ N. “VALDOVAS”2004.05.15
Atliko: Politikos mokslų ir diplomatijos instituto Viešojo administravimo programos I k. studentė Tikrino: Dėstyt. Milda Paulikaitė
Kaunas2004TURINYS
Esė__________________________________________________________3Naudota literatūra______________________________________________ 6
ESĖ
Pirmųjų politinių idėjų atsiradimas Europoje yra siejamas su senovės graikų valstybingumo susidarymu VIII – VI a. prieš mūsų erą. Politinės minties vystymuisi Senovės Graikijoje didelės reikšmės turėjo tai, kad graikai vertėsi laivininkyste ir prekyba. Tai leido geriau pažinti pasaulį, perimti kitų šalių patyrimą ir pažiūras, sąlygojo teorinį mąstymą. Ne mažiau reikšmingas veiksnys, skatinęs politinės minties raidą buvo graikų valstybių – miestų formavimasis VII – VI a. pr.m.e. Tai buvo savotiška valstybingumo forma, kurioje vyko aktyvus politinis gyvenimas, nuolat stimuliuojantis naujų politinių idėjų atsiradimą ir jų raidą.Šiame darbe nagrinėsiu vieno iš žymiausių antrojo periodo graikų mąstytojo Nikolo Machiavelio politinius mokymus.Atgimimo epocha apima XIV – XVI a. Tuo laikotarpiu Vakarų Europoje prasideda feodalizmo žlugimo ir naujų kapitalistinių santykių formavimasis. Politinėje arenoje laipsniškai kyla nauja visuomeninė jėga – miesto buržuazija. Tuomet formuojasi ir naujos politinės teorijos, kurios išreiškė ekonominius, politinius ir dvasinius buržuazijos interesus. To meto politiniams mokymams būdingas kritinis požiūris į religines pažiūras, jose pastebimas mokslinio pažinimo, besiremiančio praktika ir patyrimų tendencijos. Į pirmą planą iškeliami žemiškieji interesai, žmogaus poreikiai. Katalikiškai pasaulėžiūrai, skleidusiai atsisakymų nuo žemiškojo gyvenimo malonumų, buvo priešpastatomas tikėjimas į proto ir patyrimo galią, į kūrybines žmogaus jėgas. Žmogaus problema, asmenybės ir valstybės santykiai užima svarbią vietą politiniuose to meto mokymuose. Tokia visuomeninės minties kryptis į istoriją įėjo “Humanizmo” pavadinimu. Ši kryptis yra žinoma ir kaip Atgimimo ideologija, nes joje naujai buvo pažvelgta į antikos mąstytojų teorinį palikimą.
Atgimimo epocha pagimdė visą eilę žymių mąstytojų, tokių kaip Erazmas Roterdamietis (1469 –1536), Martynas Liuteris (1483 – 1546), Tomas Miunceris (apie 1490 – 1525), Žanas Kalvinas (1509 – 1564), Tomas Moras (1478 – 1535), Žanas Bodenas (1530 – 1546) ir žinoma Nikolas Machiavelis (1469 – 1527).Vienas iš žymiausių Atgimimo epochos mąstytojų, įnešęs didelį indėlį į politikos ir valstybės mokslą buvo Nikolas Machiavelis, italų politinis veikėjas, rašytojas, filosofas ir istorikas. Jis parašė tris istorinius veikalus: “Pokalbiai apie Tito Livijaus pirmąją dekadą”, “Valdovas” ir “Florencijos istorija”. Šio darbo atraminis taškas yra veikalas “Valdovas”.N.Makiavelis politiką traktuoja kaip patyrimo mokslą. Teisingumo kriterijumi jis laiko patyrimą, praktiką. N.Makiavelio teigimu politinio poelgio pagrindas yra ne krikščioniškoji moralė, o nauda ir jėga. Mokslinius politikos principus jis išveda ne iš religijos kanonų, o iš žmogiškosios prigimties, kovojančių jėgų santykio, interesų ir aistrų. Politikos mokslo uždavinys, teigia mąstytojas, išaiškinti realią tikrovę ir nepasiduoti paprastoms svajonėms, iliuzijoms ir pažiūroms. Ne tikrovę grūsti į abstrakčius ir varžančius laisvę rėmus, o atvirkščiai, realios tikrovės pagrindu numatyti politinės veiklos principus ir atitinkamai atsižvelgiant į juos kurti politinę istoriją.Valstybė N.Machiavelio teorijoje reiškia politinę visuomenės būseną, kuriai būdingi tam tikri santykiai tarp valdančiųjų ir pavaldinių, tam tikru būdu sutvarkytos ir organizuotos politinės valdžios, teisės ir įstatymų buvimas. Valstybė, pagal N.Machiavelį, tai nuolat besivystantis, besikeičiantis organizmas, kurio forma priklauso nuo kovojančių jėgų santykio. Liaudies ir aristokratijos kova – valstybės vystymosi ir jos formų kaitos šaltinis. Tokiu būdu valstybės forma, pagal N.Machiavelį, apsprendžia “materija”, tai yra valstybės turinys. Priklausomai nuo kokybinės ir kiekybinės politinių santykių būklės susidaro viena ar kita valstybės valdymo forma, jos struktūra, valdžios praktinio veikimo laipsnis ir būdai.N.Machiavelis išskiria tris teisingas – monarchija, aristokratija ir demokratija (respublika) ir neteisingas – tironija, oligarchija ir “pasileidėliška” – valstybės formas. Geriausios valstybės formos yra absoliutinė monarchija ir respublika. Būdamas karštas savo tėvynės – Italijos patriotas, N.Machiavelis veikale “Valdovas”, atsižvelgdamas į to meto politinės kovos realijas, teikia patarimus monarchui kaip ir kokiomis priemonėmis galima pasiekti užsibrėžtą tikslą, t.y. suvienyti Italiją. N.Machiavelis suformuluoja savarankiškos politikos apvalytos nuo moralinių kriterijų, taisykles. Valdovas turi siekti, kad jį laikytų geradariu, garbingu ir rūpestingu. Tačiau jis neturi atsisakyti klastos ir veidmainiškumo, jeigu sąžiningumas trukdo išsaugoti šalies vienybę. Todėl siekiant tikslo moraliniai kriterijai yra antraeiliai ir turi būti atmesti reikalo sėkmei. “Tikslas pateisina priemones” – tokia yra pagrindinė politinės kovos formulė.Tačiau nereikia suprasti, kad N.Machiavelis yra besąlygiškas vienvaldystės šalininkas, beprincipingai propaguojantis kovos taisykles. Labai neigiamai jis atsiliepia apie valdovus, nepanaudojančius savo valdžios šalies suvienijimui ir gerovei. Jis pateisina absoliutinę monarchiją, kaip pradžioje progresyvią politinę formą, sudarančią galimybę buržuazijos vystymuisi. Kartu jis pažymi, kad tai yra pereinamoji forma į demokratinę respubliką.Veikale “Valdovas” N.Machiavelis analizuoja respublikinę valdymo formą. Respublikoje valdžią įgyvendina liaudis, aukštuomenės atstovai ir renkamas valstybės vadovas. Tokia mišri valdymo forma, pagal N.Machiavelį, geriausiai suderina demokratinio, aristokratinio ir monarchinio valdymo principus. Respublika užtikrina politinę laisvę, lygybę, liaudies gerovės augimą ir todėl yra tvirta ir stabili. Čia nėra ko bijoti valdžios žmonių piktnaudžiavimo savo padėtimi, nes jie visi yra renkami, o aukštuomenės veiksmus kontroliuoja liaudis. Respublikinė valdymo forma, pažymi N.Machiavelis, yra pranašesnė už monarchinę visais atvejais, išskyrus tuos, kada reikia įvesti naują tvarką, t.y. pertvarkyti visuomenę.Vykdomoji valdžia Machiavelio teorijoje pasirodo kaip vykdomasis visos valstybės organas ir liečia visus piliečius. Jos funkcija – vykdyti įstatymus, priimtus įstatymų leidimo valdžios. Ta prasme, teigia Machiavelis, vykdomoji valdžia iš prigimties jau yra ribota. Ją gali vykdyti monarchas ar kiti asmenys, bet tik ne įstatymų leidimo susirinkimo nariai. Priešingu atveju, perspėja mąstytojas, galima visiškai prarasti politinę laisvę.Tesiminė valdžia, teigia Machiavelis, turi bausti nusikaltėlius ir spręsti privačių asmenų interesų susidūrimus. Nuo jos funkcionavimo priklauso piliečių laisvė ir saugumas. Ją siūlo perduoti asmenims, kilusiems iš liaudies, kurie bus šaukiami esant reikalui vykdyti savo kaip teisėjų įgaliojimus. Teisėjų funkcijos laisvoje valstybėje neturi būti siejamos nei su profesija, nei su turtu, nei su padėtimi visuomenėje. Teisėjų uždavinys siekti, kad jų nuosprendžiai visada atitiktų įstatymo tekstą.Toks valdžios padalijimas “Valdovas” teorijoje galimas tik konstitucinėje monarchijoje – mąstytojo politiniame ideale. Tokioje valstybėje įstatymų leidimo funkcijas atlieka dviejų rūmų parlamentas (žemieji rūmai ir perų rūmai), vykdomąją valdžią – monarchas ir vyriausybė, kurie pavaldūs parlamentui, o teisminė valdžia yra nepriklausoma nuo administracijos.Be monarchijos, savo politinėje teorijoje išskyrė valstybės formą – respubliką. Respublikinė valdymo forma gali būti demokratinė ir aristokratinė. Respublikoje kaip ir monarchijoje valdžia yra padalinta ir paskirstyta tarp įvairių socialinių jėgų, įstaigų ir pareigūnų, kurie vykdo tarpusavio kontrolę ir sulaiko vienas kitą nuo piktnaudžiavimo valdžia. Respublikoje yra įgyvendinta politinė laisvė. Jos gyvenimiški principai yra laisvė, patriotizmas ir meilė. Aukščiausioji valdžia respublikoje visiškai ar dalinai priklauso liaudžiai. Kartu Makiavelis pažymi, kad valdymo formos priklauso ir nuo teritorijos dydžio: nedidelės valstybės turi būti respublikomis, vidutinio dydžio – monarchijomis, o didžiulės valstybės – despotijomis.NAUDOTA LITERATŪRA
Sabine G.H., Thorson T.L. Politinių teorijų istorija. Vilnius. 1995Machiavellis, N. Valdovas.// Machiavelis, N. Rinktiniai raštai. Vilnius. 1992