Empirizmo srovė vakarų filosofijoje

Įžanga

EMPIRIZMAS – (gr. empeiria – patyrimas) mokymas pažinimo teorijoje, laikantis jutiminį patyrimą vieninteliu žinių šaltiniu, teigiantis, kad visas žinojimas pagrindžiamas patyrime ir patyrimo būdu. Idealistinis E. (Berklis, Hiumas, Machas, Avenarijus, Bogdanovas, šiuolaikinis loginis empirizmas ir t.t.) apriboja patyrimą pojūčių arba vaizdinių visuma, neigdamas, kad patyrimo pagrindą sudaro objektyvus pasaulis. Materialistinis E. laikosi nuomonės, kad jutiminio patyrimo šaltinis yra objektyviai egzistuojantis išorinis pasaulis. Tačiau pagrindinis priešingumas tarp empirizmo ir racionalizmo reiškiasi, ne sprendžiant žinojimo kilmės arba šaltinio klausimą: kai kurie racionalistai sutinka, kad prrote nėra nieko, ko anksčiau nebūtų buvę pojūčiuose. Svarbiausias nesutarimo punktas yra tai, kad E. visuotinį ir būtiną žinių pobūdį kildina ne iš paties proto, o iš patyrimo. Kai kurie empirikai (pvz., Hobsas, Hiumas), racionalizmo veikiami, padarė išvadą, kad patyrimas negali suteikti pažinimui būtinos ir visuotinės reikšmės. E. ribotumą sudaro tai, kad jis metafiziškai perdeda jutimo pažinimo, patyrimo vaidmenį ir nepakankamai vertina mokslininkų abstrakcijų bei teorijų vaidmenį pažinime, neigia aktyvų mąstymo vaidmenį ir santykinį jo savarankiškumą. Šiuos trūkumus įveikė marksistinė fiilosofija, nagrinėdama visus pažinimo klausimus iš dialektikos, praktikos pozicijų (Pažinimas, Teorija ir praktika, Stebėtojiškumas).

Empirizmas. Pirmiausia žmogaus pažinime remiasi savo juslėmis – regėjimu, klausa, lytėjimu, uosle, skoniu. Jis mato jį supančius daiktus – žmones, žolę, vandenį, kalnus, automobilius ir kitus daiktus. Klausos organai le

eidžia girdėti įvairius garsus. Lytėdami sužinome, ar daiktai yra šilti ar šalti, aštrūs ir glotnūs ir t.t. Įsitikiname, kad pažinimo šaltinis yra jutimas ir suvokimas. Jutimas atsiranda tada kai yra betarpiškas juslių subjekto ir atspindimo objekto kontakas. Pavyzdžiui, kai matome tupinčio paukščio spalvas, tuomet susidaro tų spalvų jutimas. Kai to paukščio nebematome, to jutimo nebėra. Suvokimas susidaro tuomet, kai yra betarpiškas kontaktas tarp juslių ir objekto, ir yra atspindimas objektas (sakysime, paukštis) kaip visuma. Jutimas ir suvokimas yra procesai, o rezultatai vadinami pojūčiais ir suvokiniais.
Juslės mus sieja su tikrove. Pojūčiai ir suvokiniai bei atmintyje išsaugota juslinė informacija, vaizdiniai yra labai svarbi žmogiškojo patyrimo dalis. Daugeliui filosofų juslių vaidmuo pažinime yra akivaizdus faktas. Susimąstydami apie tai, iš kur žmogus gauna žinias, jiie pripažino, kad niekas iš mūsų gimdamas netsineša į pasaulį jokių, nors ir menkiausių žinių. Tokios nuomonės buvo Aristotelis, sakydamas, jog kai gimstame, mūsų protas yra neprirašyta lenta, ir pirmuosius ženklus joje įbrėžia juslinė patirtis.
Tačiau didesnę reikšmę empirizmas įgauna XVII a. mokslo revoliucijos metu, kai gamtotyra pradeda vykdyti stebėjimus ir eksperimentus, nes, tiriant daiktų savybes, be to išsiversti nebuvo įmanoma. Tokiu keliu įgytos žinios turėjo didesnę praktinę reikšmę, negu spekuliatyvūs samprotavimai apie abstrakčius, atitrūkusius nuo juslinio žmonių gyvenimo dalykus. Tai su
uvokęs Frensis Bekonas labai puola racionalistinę pažinimo teoriją. Jis kaltina racionalistus atitrūkimu nuo gyvenimo, nes jie esą išveda savo teorijas iš galvos, kaip voras, verpiantis iš savęs voratinklį. F. Bekono racionalizmo kritika padėjo formuotis klasikinei naujųjų laikų gamtotyrai.

Vieni žymiausių empirizmo šalininkų buvo F.Bekonas ir T.Hobsas.

Frensis Bekonas

Anglijos filosofas, šekspyro amžininkas. Gimtinė Londonas. Būdamas dvylikos metų, pradėjo studijuoti Kembridže. Turėdamas šešiolika metų, jis jau buvo Anglijos diplomatijos misijos atstovas. Kelis metus gyveno Prancūzijoje. Jam turint aštuoniolika metų, mirė tėvas, o suėjus dvidešimt trejiems, padedant dėdei, lordui Berliui, išrenkamas į parlamentą. Jis studijuoja teisę, pasineria į politinį gyvenimą. Buvo puikus advokatas. Turėdamas 52 metus, tampa generaliniu Anglijos prokuroru, apdovanojamas keliais titulais. 1621 metais Bekonas kaltinamas politinėmis intrigomis ir korupcija, buvo teisiamas ir nuteistas sumokėti 40 tūkst. svarų sterlingų, kalėti Tauerio tvirtovėje ir kitomis sankcijomis (pav., neprieiti prie karaliaus rūmų arčiau, kaip12 mylių). Po dviejų dienų Karalius Jokūbas I nuosprendį sušvelnino, tačiau politinė karjera žlugo. Paskutiniais gyvenimo metais nuolat sirgo, pablogėjo materialinis gerbūvis. 1626 metų pavasarį jis išmėgino naują vištų šaldymo būdą sniegu. Pats kimšo į vištą sniegą, peršalo, susirgo ir po savaitės mirė. Svarbiausias jo veikalas – „Naujasis Organonas“ (Novum organonum), kuris reiškia Aristotelio veikalo „Organonas“ neigimą.

Tomas Hobsas

Gimtinė – pietų Anglijos miestelis Vestportas. Motina – valstietė, tėvas – neturtingas ir neapsišvietęs parapijos kunigas. Turėdamas pe

enkiolika metų, įstoja į Oksfordo universitetą ir po dviejų metų, gavęs bakalauro laipsnį, pradeda skaityti logikos paskaitas. Tapęs barono Kavendišo sūnaus auklėtoju, du metus gyveno Prancūzijoje ir Italijoje. 1613 metais tampa politiko ir filosofo F. Bekono sekretoriumi. Turėdamas keturiasdešimt metų, pirmą kartą susidūrė su Euklido geometrija ir nuo tada su geometrija nebesiskyrė. Daug dėmesio jis skyrė net apskritimo kvadrato problemai.

SENSUALIZMAS – (lot. sensus – jutimas, pojūtis) – gnoseologinė doktrina, svarbiausiu pažinimo šaltiniu laikanti pojūtį. Pojūčius laikydamas objektyvios realybės atspindžius, nuoseklusis sensualizmas tam tikromis sąlygomis veda šį materializmą. Bet jeigu pojūčiuose įžvelgiama tik tai, kas subjektyvu, už ko nieko nesako arba esąs nepažinus „daiktas savyje“, tai sensualizmą veda į subjektyvų idealizmą. Todėl sensualizmas pat savaime dar nereiškia materialistinės filosofijos linijos. Nors jis ir suvaidino didelį vaidmenį materialistinės filosofijos raidoje, jo ribotumas dažnai padarydavo jį bejėgį kovoje su idealizmu. Pojūčiai gali tapti būtina pažinimo dvasia, tik sudarydami organišką vienybę su kitomis pažinimo proceso pusėmis – praktika ir abstrakčiu mąstymu.

AGNOSTICIZMAS (gr. a – ne, gno-sis – žinojimas) – doktrina, kuri visiškai arba iš dalies neigia galimybę pažinti pasaulį. Šį terminą vartoti pradėjo anglų gamtininkas Hekslis. Atskleisdamas gnoseologines A. šaknis, V. Leninas nurodo, kad agnostikas atplėšia esmę nuo reiškinio, neina toliau pojūčių. Kompromisinė A. pozicija veda jo atstovus į idealizmą. Atsiradęs senovės graikų filosofijoje skepticizmo forma (P

Pitonas), A. klasikiniu pavidalu susiformavo Hiumo ir Kanto filosofijoje. A. atmaina yra hieroglifų teorija. A. labai paplito dabartinėje buržuazinėje filosofijoje. Apvalydami kantizmą nuo “daikto savyje”, pragmatizmo, pozityvizmo atstovai mėgina įrodyti, kad pažinti tokį pasaulį, koks jis egzistuoja savaime, neįmanoma. Buržuazinės filosofijos A. atsiranda, jai siekiant apriboti mokslą, atsisakyti logiško mąstymo, objektyvių gamtos ir ypač visuomenės dėsnių pažinimo. Griežčiausiai A-mą paneigia praktika, mokslinis eksperimentas ir materialinė gamyba. Jeigu žmonės, pažindami vienus ar kitus reiškinius, sąmoningai juos atkuria, tai “nepažintam daiktui savyje” nelieka vietos.

Džordžas Berklis
(Berkeley, 1685-1753)

Filosofo gimtinė – Pietų Airija, Kilkrino miestas. Tėvas – smulkus bajoras – Viljamas Berklis. Buvo vyriausias is 7 vaikų. Turėdamas vienuolika metų pradėjo mokytis Kilkenijoje, penkiolika – Trejybės koledže Dubline. Devyniolikmetis Berklis gauna „menų bakalauro“ laipsnį, o suėjus dvidešimt ketveriems tampa kunigu. Iki 43 metų daug keliauja, dirba, rašo. Pagrindiniai jo veikalai yra „Traktatas apie žmogiškojo pažinimo principus“(1710), „Trys Hilo ir Filono dialogai“(1713), „Seirė“(1744).
Buvo vidutinio ūgio, turėjo malonią, imponuojančią išvaizdą. 45 metų kartu su žmona ir draugais išsinuomoja laivą ir išvyksta misionieriaus darbui į naujas žemes. Jis imasi realizuoti projektą, pagal kurį reikėjo pagerinti bažnyčios ir krikščionybės būklę Bermudų salose. Amerikoje Berklis išbuvo 3 metus, pinigų iš valstybės nesulaukė ir grįžo į Londoną. Tačiau vėliau jo vardu buvo pavadintas miestas Kalifornijos pakrantėje. Nuo 1734 metų Kloinske tarnauja vyskupu. Kai jo antras sūnus įstojo į Oksfordo universitetą, Berklis 1752 metais persikelia į Oksfordą. Nepraėjus nė metams, Berklį, būnant šeimos rate, ištinka mirtinas insultas.

Deivydas Hiumas
(Hume, 1711-1776)

Gimtinė – Škotijos sostinė Edinburgas. Tėvas – kilmingas, bet neturtingas škotų bajoras, užsiiminėjęs juridine praktika. Mokėsi Edinburgo universitete ir Prancūzijos koledže La-Fleše, kuriame savo metu mokėsi ir Dekartas. 1763 metais kaip diplomatas atvyko į Paryžių ir ten gyveno 3 metus. Kurį laiką draugavo su Ž.Ž.Ruso. Tačiau maniakas Ruso manė, kad Hiumas yra jo priešo agentas, kuris nori pavogti ir pasisavinti jo rankraščius. Kartu jam atrodė, kad Hiumas į jo raštus žiūri iš aukšto. Hiumą imponavo Ruso laisvamaniškumą, tačiau gąsdino jo požiūris į civilizaciją, mokslą ir meną, kaip žmogaus priešus. Nuo 1769 metų Hiumas paliko tarnybą ir gyveno gimtąjame Edinburge. Buvo Edinburgo juristų draugijos pirmininku, filosofijos draugijos sekretoriumi ir profesoriavo Edinburgo universitete. B.Raselas rašo, kad Hiumas buvo radikalus ateistas, nes neigė Dievą, apdovanojantį už gerus darbus ir baudžiantį už blogus, neigė sielos nemirtingumą ir kritikavo filosofijos mėginimus įrodyti Kūrėją, tačiau Hiumas rašė ir taip: tauta be religijos, jeigu tokia atsirastų, yra tik šiek tiek aukščiau už gyvulius. Šiaip ar taip, tačiau 1761 m. bažnyčia visus Hiumo veikalus įtraukė į „Index librorum prohibitorum“(draužiamų knygų sąrašas). Svarbiausi jo veikalai yra „Traktatas apie žmogaus prigimtį“(1736), vėliau perdirbtas į „Žmogaus proto tyrinėjimas“(1748) bei „Moralinės ir politinės esė“(1741).

Dėstymas

EMPIRIZMAS

F. Bekonas ir T. Hobsas

G. Hegelis Bekoną vadino naujosios filosofijos „pranašautoju“. Kartais jis vadinamas materialistu, tačiau jis teigė, kad nuo klaidų mus saugo Dievas, o kas neigia Dievą, tas neigia žmogaus kilnumą. Be to, Bekonas dar neatsisako „dviejų tiesų“ koncepcijos, tačiau vis dėlto pagrindinį dėmesį skiria mokslo, žinojimo ir pažinimo klausimams. Mokslas Bekonui yra visų socialinių problemų sprendimo priemonė, tačiau kviečia jį reformuoti, nes jis praktikuojamas tik vienuolynuose kaip sielotyra ir iš jo nėra jokios naudos. Filosofas skelbė, kad „žinojimas – jėga“, kuri atsiranda pažinus gamtą. Mokslininkus jis skirstė į empirikus ir dogmatikus. Empirikai kaip skruzdėlės tik renka ir naudojasi surinkta medžiaga, o dogamtikai pervertina protą ir panašūs į vorą, kuris iš savęs mezga voratinklį. Vidurys yra bitė, kuri renka medžiagą iš gėlių, tačiau tvarko ją ir perdirbą savo nuožiūra. Tokie turi būti tikri filosofai (mokslininkai).
Pasak Bekono, siela yra ir jusliška, ir protinga. Pastaroji patenka į žmogų „dieviškuoju įkvėpimu“ ir yra teologijos dalykas. Gi jusliškoji siela yra kūniška ir prieinama filosofijai. Matyti dėl to jį istorikai kai kada ir vadina materialistinės tendencijos filosofu.
Kadangi Bekonas išeities momentu pažinimo reikaluose pripažįsta pojūčius, istorikai jį dar laiko ir Naujųjų laikų empirizmo pradininku. Jis pripažįsta dar stoikų suformuluotą principą, kad prote nėra nieko, ko prieš tai nebuvo pojūčiuose. Taigi juslinis pažinimas Bekonui yra patirties ir eksperimento laidas. Taip empirinis pažinimas Bekonui tampa jo naujojo pažinimo metodo išeities momentu. Formos t. y. esmės, pažinimui geriausias metodas yra indukcija, kuris ir remiasi jusline patirtimi. Dedukcija ir silogistinis mąstymas pažinimui visiškai netinka. Tai tik tuščių ginčų metodas, kurio išvados nepatikrintos, gautos iš pavienių faktų.
Pažinimui būtinas nuoseklumas. Prie aukščiausių principų reikia eiti palaipsniui, pradėti nuo artimiausių priežasčių ir eiti prie tolimesnių. Vadinasi, atskiras faktas nuo klaidų nepsaugo. Tik iš daugelio faktų galima rasti panašius, skirtingus ir neigiamus, t. y. netipiškus dalykus. Net iš neigiamų faktų reikia išskirti būdingiausius, kurie ir tampa sprendimo baze. Kartu filosofas pripažįsta, kad patys pojūčiai pažinime yra silpni ir klystantys, tačiau folosofas kalba ne apie juslumą apskritai, o apie organizuotą, mokslinės patirtie juslumą. Tuo tarpu logika Bekonui yra pažinimo įrankis – organonas. Tačiau jis kritikuoja Aristotelio dedukcinę (silogistinę) logiką, kuri neva negalinti atskleisti tiesos. Jis sako, kad silogizmai susideda iš sprendinių, pastarieji iš žodžių, o šie yra sąvokų ženklai. Savo logiką Bekonas vadina „kūnų aprašymu“, kuri vėlgi yra ta pati indukcija, garantuojanti pažinimo patikimumą. Pasak Bekono, indukcija yra ne paprastas daiktų išvardijimas, o patirties analizė. Kartu analizės tikslas yra ne pats daiktas, kuriame neįmanoma rasti jo prigimties, nes tyrimas turi pasiekti bendrybę. Analizėje atrandamos dalinės, vidurinės ir bendriausios aksiomos, iš kurių ir susideda teorijos. Sukurtos terijos turi ir pažintinę, ir praktinę reikšmę.
Bekonas teigia, kad pažinimui trukdo ne tik senoji scholastinė logika, bet ir įsisenėję prietarai ir netgi įgimti vaizdiniai, kuriuos filosofas vadina „pažinimo stabais“ (ydomis). Tų stabų Bekonas įžvelgė net keturis tipus, kuriems jis suteikė skambius giminės, urvo (kartais verčiami – olos), turgaus (kartais verčiami – aikštės) ir teatro pavadinimus.
„Giminės“ ir „urvo“ stabus Bekonas laiko „įgimtais“, nes tai esančios įgimtos proto savybės, o „turgaus“ ir „teatro“ stabai yra įgyti. „Giminės“ (idola tribus) stabai yra įgimti todėl, kad jie išreiškia žmogaus netobulumą, nes protas daiktuose mato didesnę tvarką ir pusiausvyrą, negu yra iš tikrųjų. Protas yra panašus į veidrodį su nelygiu paviršiumi, kuris prie daikto atspindžio prideda ir savo spindulių. „Giminės“ stabus galima įveikti suvokus šią proto savybę ir taikant naująjį indukcijos metodą, atsisakant gamtos antropomorfizavimo (gr. anthropos – žmogus + morphe – pavidalas, forma, t. y. žmogaus savybių priskyrimas gamtai) ir teologizavimo (gr. telos – tikslas + logos – mokslas, t. y. filosofinė pažiūra, kad visa tikrovė turi galutinį, išankstini tikslą). „Giminės“ stabai būdingi visiems žmonėms (dėl to jie ir vadinami giminės stabais). „Urvo“ (idola specus) stabai, nors ir yra įgimti, tačiau turi individualų pobūdį: kiekvienas žmogus turi savyje Platono „urvą“, t. y. individualią prigimtį, iškreipiančią natūalią gamtos šviesą ir veikiančią individualų pažinimą. Pav., vieni mato daiktų panašumą, kiti tik skirtumus. Šiuos stabus galima įveikti lyginant savo stebėjimą su kitų žmonių stebėjimais.
„Turgaus“ ir „teatro“ stabai yra socialinės prigimties. „Turgaus“ (idola fori) sąvoką Bekonas vadina tuos stabus, kurie įgyti susitarimo būdu kalbiškai. Jų šaknys slypi kasdieninėje kalboje. Blogai parinkti žodžiai trukdo protauti, ir nei apibrėžimai, nei paaiškinimai jų ydingumo nepašalina. Prastos sąvokos protą tiesiog prievartauja ir yra daugelio bevaisių ginčų ir nesusipratimų šaltinis. Šie stabai itin pavojingi, o jiems įveikti filosofas siūlo tyrinėti ne daiktų vadus, o pačius daiktus, stebint pačiam, o ne klausytis kitų pasakojimų.
Bekonas taip pat kritikuoja seną požiūrį, kad tiesa atrandama sužinojus dalykų priežastis. Pasak Bekono, Aristotelio keturių priežasčių (materialiosios, formaliosios, veiksmo ir tikslo) paieškų metodas mokslui tiesiog kliudo. Ypač tikslo priežastis. Bekonas sako, kad tiesa ir naudingumas sutampa, todėl geriausias tiesos garantas yra praktika. Taigi geriausias būdas išvengti patyrimo klaidų yra eksperimentas, nes atskiri stebėjimai yra nepatikimi ir neplaningi.

Hobsas yra matematinio metodo šalininkas, radikalus materialistas, nominalistas. Pažinimo filosofijoje jis yra empirikas, nes pripažįsta, kad pažinimas prasideda suvokimu ir atsiminimais, kurie kyla iš jutimo organų. Pojūtį Hobsas supranta kaip išorinio judesio sukeltą įspūdį, kuris iš suvokimo organo eina į širdį (taip manė ir Aristotelis), kurioje ir atsiranda tam tikras suvokimas. Juslines savybes turi ir gyvuliai, o žmogus nuo gyvulio skiriasi mąstymu. Mąsto tik kalbanti būtybė, t. y. žmogus, o sąmonė yra nuomonė apie akivaizdumą.
Pojūčius sukelia objektai, tačiau pačiuose daiktuose spalvos, kvapo, garso ir t.t. nėra, nes pojūtis yra tik daiktų suvokimo forma, subjektyvus objektyvių procesų pasireiškimas. Kaip dvasingas mechanizmas, žmogus nuo nedvasingų kūnų skiriasi tuo, kad išlaiko ankstesnius įspūdžius ir gali juos lyginti su naujais įspūdžiais, o tai jau sąmonės dalykas. Atsiminimas yra jutimo pėdsakas, o patirtį sudaro ir jutimai, ir atsiminimai, ir analogiškų patirčių laukimas. Kalbėdami žmonės keičiasi patyrimu ir vaizdinius perduoda kalbos ženklais. Tada dingsta subjektyvus individualumas ir atsiranda bendra objektyvi reikšmė. Vadinasi žodis reiškia daugybę panašių vaizdinių. Sielos nėra, o kūnas yra vienintelė substancija. Daikto kokybę Hobsas irgi vadina judesiais, kuriuos ir fiksuoja jutimo organai. Vaizduotė – tai susilpnėję pojūčiai, o štai – taip pat judesiai. Sapnai – miegančio žmogaus vaizduotė. Hobsas nepripažįsta įgimto proto, vadinasi, nėra ir įgimtų idėjų.
Mąstymas yra operavimas žodžiais, o bendri vaizdiniai ir sąvokos yra sąmonės, kuri išorinių realių dalykų nepriima, produktai. Universalijos yra konvenciniai, t. y. susitarimo ženklai (lot. conventio – susitarimas). Mąstymo rezultatas yra sprendinys, kuris susideda iš vardų jungimo į sakinius, o mokslinis mąstymas dar ir protauja, t. y. daro išvadas. Būdingos aniems laikams mechanistinės pasaulėžiūros veikiamas, Hobsas proto operacijas supranta kaip žodžių sudėjimą arba sutraukimą, t. y. kaip matematinį veiksmą – skaičiavimą.
Nors Hobsas mąstymą supranta kaip skaičiavimą žodžiais, tačiau kartu jame jis įžvelgia ir subjektyvų momentą, nes juk kažkas žodžius sugalvojo. Todėl žodžius reikia vartoti tik toje pažinimo srityje, kurioje šie žodžiai (vardai) priimtini. Vadinasi tiesa atsiranda tik iš adekvačių žodžių: ten, kur nėra kalbos, nėra nei tiesos, nei melo. Jeigu pažinimo principai išeina už pažinimo ribų, tiesa virsta hipoteze. Pasak Hobso, absurdo priežastys yra trys: 1. Tada, kai filosofas nepradeda savo samprotavimų nuo definicijų; 2. Tada, kai kūnų vardai parodomi jų akcidencijomis arba akcidencijų vardai duodami kūnams; 3. Tada, kai vietoje tikslių žodžių vartojamos metaforos ir kitokios retorinės gudrybės.
Kalbėdamas apie tiesą, Hobsas sako, kad mąstymas ir tikrovė nesutampa, nes vardai nėra daiktų kopijos. Kadangi mąstymas yra skaičiavimas, tai tiesa yra pačioje sąmonėje. Vadinasi, klaidinga yra ne pati tikrovė, o sakiniai. Tiesa yra grynai formalus dalykas, todėl tiesos kriterijus yra pati sąmonė: tiesa yra tai, kas neprieštarauja mąstymui.
Kadangi žiniose daiktai vaizduojami erdvėje ir laike, tai Hobsas sprendžia ir šių dalykų vaidmenį pažinime. Ne tįsumas, nei dydis, nei išorinė daikto forma nėra erdvė. Šios savybės atsiranda ir išnyksta kartu su daiktais. Taigi, erdvė yra kūnų buvimo ar nebuvimo vieta, visiškai nepriklausanti nuo paties kūno. Štai mes suvokiame mąstydami. Vadinasi erdvė yra tuštuma, kurią mes tik įsivaizduojame, nes ji nėra kūnas, o tai, kas gali būti užpildyta. Šį vaizdinį Hobsas vadina „fantazma“. Tą patį jis sako apie laiką, kurio vaizdinys atsiranda iš daikto įsivaizdavimo esant „anksčiau“ ir „vėliau“: laikas yra judėjimo vaizdas jo nuoseklume. Vadinasi erdvė padeda suvokti daiktų kūniškumą, o laikas – jų judėjimą, o tikrovėje yra tik kūnai.
Hobsas pripažįsta, kad žmogus žmogui yra vilkas. Visos visuomenės atsirado vieniems kitų bijant, o ne iš palankumo vienas kitam. Kai Hobsas paprieštaravo, kad tokiu atveju žmonės turėtų ne vienytis į visuomenę, o vienas kiro vengti, jis atsakė, kad taip ir yra, nes žmonės užsirakina duris, ginkluojasi ir t.t.
Tomui Hobsui rūpi sukurti filosofinę sistemą, kuri, atmetusi metafizines prielaidas, remtųsi tuometiniais gamtos mokslais bei matematika. Jo svarbiausi veikalai yra „Filosofijos elementai“ bei „Leviatanas“; pastarajame išdėstyta visuomenės sutarties teorija padarė didelę įtaką, dėl kurios Hobsas laikomas politinės filosofijos klasiku.
Hobsas filosofiją supranta kaip racionalų priežasties ir padarinio sąryšio pažinimą: padariniai visada yra kūnų savybės. Todėl filosofija yra priežasčių tyrimas. Jos objektas – kūnai; jų atsiradimas ir savybės gali būti suvokti sąvokomis. Kūnai esti natūralūs (jiems priskiriamas ir žmogus) arba dirbtiniai, kaip antai valstybė.
Filosofijos uždavinys yra sudėtinių reiškinių analizė, skaidant juo į elementus, idant tuos reiškinius būtų galima paaiškinti universaliais principais. Pirmasis gamtos sąryšių aiškinimo principas yra judėjimas. Visus procesus galima aiškinti mechanistiškai. Hobso pažinimo teorijos pradinis taškas yra požiūris, kad tam tikrų vaizdinių turinius atitinka nuo mąstymo nepriklausomi daiktai. Išorės objektai mechaniškai dirgina jutimo organus, o reaguodamos į šį dirginimą vidinės „gyvybės dvasios“ smegenyse sukuria atitinkamus vaizdinius. Tiesioginis patyrimo objektas yra ne patys daiktai, o vaizdiniai. Vaizdiniai susiejami su ženkalis (vardai), kurie, individo požiūriu, atlieka žymėjimo ženklų, o komunikacijos procese – pranešimo ženklo funkciją.
Tad filosofinė logika turi reikalą su vaizdinių turiniais, surikiuotais į sakinius. Tiesa yra susijusi ne su daiktais, o tik su teiginiais.

IDEALISTINIS SENSUALIZMAS

D. Berklis ir D. Hiumas

Berklis savotiškai pratęsia Loko gnoseologizmą: pojūčius paskelbia vienintele žmogaus suvokimo realybe, o pačią realybę pateikia kaip suvoktumą žmogaus galvoje. Taigi tikrovė tokia, kad prote iš jos negali atsirasti abstrakčių bendrų idėjų apie kurias rašė Lokas. Pvz., negalime mąstyti apie trikampį apskritai, t.y. nei lygiašonį, nei lygiakraštį, nei stačiakampį, nes, įrodinėdami teoremas, mes visada turime galvoje konkrečią trikampio rūšį. Vadinasi, trikampio idėja apskritai – neįmanoma. Bendri vaizdiniai sąmonėje atsiranda dėl kalbos, nes yra žodžių, kurie sukelia bendrybės vaizdinį. Dėl to realiai nėra ir negali būti jokios abstrakčios erdvės, abstraktaus laiko ar abstrakčios materijos. Kartu mes matome, kad nėra jokio skirtumo tarp pirminių ir antrinių kokybių. Juk pažinimo subjektas negali įsivaizduoti pirminių kokybių kaip kažkokį savaimingumą be antrinių kokybių. Jeigu pirminės kokybės reiškiasi kartu su antrinėmis, tai jos ir gali reikštis tik dvasioje. Vadinasi, subjektyvus momentas būdingas priimant abejas kokybes. Forma ir tįsumas net toms pačioms akims atrodys kitokie iš skirtingų vietų, o skirtingumas atskirų žmonių akimis ir iš tos pačios vietos dėl jutimo organų skirtybių bus nevienodas. Dėl to subjektas ir turi reikalą ne su pačiais daiktais, o tik su savo pojūčiais. Savaime esančios substancijos pažinime iš viso negali būti, nes sielos idėjos nėra nei daiktų kopijos, nei atspindys: idėjos gali būti panašios tik į idėjas. Tai reiškia, kad mes nesuvokiame pačių realių (materialių) daiktų, o tik spalvas, garsus, kvapus ir t.t. Jei būtų kitaip, t.y. jeigu idėja būtų panaši į išorinį daiktą, tai šis daiktas būtų pačioje sąmonėje ir pats būtų idėja, bet šitai neįmanoma.
Jeigu Lokas tvirtino, kad materijos ir erdvės sąvokos suvokiamos abstrakcija, kad protas gali išskirti iš visų daiktų bendrus bruožus, tai Berkliui atrodo, kad protas tokios abstrakcijos padaryti negali. Jam tysumo ir erdvės idėja yra tiesiog absurdiška ir iš vidaus prieštaringa: vieniems žmonėms daiktai atrodo toli, kitiems tie patys daiktai atrodo arti, vieniems dideli, kitiems mažesni, vienims atrodo, kad daiktas juda lėtai, kitiems, kad greitai. Jis sako: „Išskyrus dvasias, visa, ką mes žinome ar įsivaizduojame, yra tik mūsų pačių vaizdiniai“. Apskritai Berklis absoliutina sensualistinę formulę: prote nieko nėra, ko dar nebuvo pojūčiuose. Iš to seka, kad materija nemąstoma, nes ji, būdama ne daiktas, nėra juslių objektas. Materijos būties nėra, o tai yra dar vienas įrodymas, kad egzistuoja tik dvasinė būtis, susidedanti iš „idėjų“ ir „sielų“. Toliau seka natūrali išvada: jeigu idėja nėra išorinio daikto kopija, vadinasi, nėra materialių substancijų ir materialių priežasčių. Apskritai materijos idėja visiškai nieko nesuteikia daiktų savybėms, nes jos atsiranda tik iš pojučių. Subjektyviais dalykais Berklis laiko ir erdvę ir laiką. Erdvę Berklis supranta kaip juslinių duomenų (idėjų) sutvarkymo priemonę, o laiką – kaip juslių duomenų išsidėstymo nuoseklumą.
Daiktai Berkliui yra tik juslių (idėjų) rinkinys, todėl, kad kas nors egzistuotų būtinai turi būti koks nors suvokėjas, t.y. suvokianti būtis. Išnykus visiems suvokti gebantiems padarams, daiktai egzistuotų tik kaip idėjų suma Dievo prote. Pats suvoktumas dar nereiškia buvimą, nes šitai prileidus reikėtų sutikti, kad idėjos egzistuoja realiai. Išeitų, kad ir sapnai, ir klaidingi vaizdiniai yra realūs. Tikru suvokimu Berklis laiko tą, kuris yra bendras visiems žmonėms, vadinasi, tiesos kriterijus irgi yra pačiose sielose. Atskiro žmogaus suvokimas yra tik iliuzija. Tačiau bendri suvokimai turi turėti ir bendrą priežastį, kuri negali būti pačiuose žmonėse. Ši aktyvi priežastis nėra žmogaus dvasia, nes žmogus nepajėgus tvarkyti realias idėjas, todėl ši galia, vedanti mus į idėjų visuotinumą, gali būti tik Dievas. Dievas yra idėjų visuotinumo, o kartu ir obektyvumo priežastis. Žmonių sielose esančios idėjos yra teisingos tada, kai jos sutampa su Dievo prote esančiomis idėjomis. Taigi išorinis pasaulis iš tikrųjų egzistuoja anapus mūsų protų, bet tik kaip idėjų sistema, kurią sukūrė ir suvokia universali dvasia – Dievas.
Akivaizdu, kad Berklio gnoseologizmas evoliucionavo. Jeigu kūrybos pradžioje jis vertinamas kaip subjektyvusis idealistas ir labiau remiasi Loko filosofija, tai vėlyvoje kūryboje pereina į objektyviojo idealizmo pozicijas ir remiasi Platonu bei Aristoteliu („Seirė“). Jis ima labiau vertinti mąstymą bei abejoti, ar pojūčiai abskritai gali būti pažinimo pagrindu.

Istorikai Hiumą laiko nuosekliausiu subjektyviuoju idealistu. Dažnai jo filosofija apibūdinama kaip skeptiškai pesimistinė, tačiau pažinimo filosofijoje jis paliko gilių pėdsakų ir laikomas pozityvizmo pirmtaku, nors, pvz., ir teigia, kad kai tik žmonės ima spręsti klausimus, neprieinamos sampratai – pasaulio atsiradimą ir dvasių karalystę – tai ji tik drumsčia vandenį ir niekada neras atsakymo. Nors atrodo, kad kažkada kažkokia jėga gamtą pagimdė, tačiau kas tai buvo – neįrodoma.
Apskritai Hiumas tęsė Loko pradėtą sensualizmą, tačiau kartu domėjosi ir Berklio filosofija. Svarbiausias jo filosofinis darbas yra „Žmogaus proto tyrinėjimai“, kuris pašvęstas pažinimo klausimų sprendimui, tačiau atsakydamas į klausimą, kas yra pojūčių šaltinis, Hiumas atsako kitaip, negu Lokas ar Berklis. Jeigu Lokui šis šaltinis yra tikrovė, o Berkliui galiausiai dvasia, tai ji Dievas, tai Hiumas šių požiūrių nei patvirtina, nei paneigia, nes žmonės pasaulio buvimo negali nei įrodyti, nei paneigti: mūsų protas turi reikalą tik su pojūčių turiniu, o ne jo šaltiniu. Pats klausimas apie pasaulio egzistavimą yra nekorektiškas, nes atsakyti į jį neįmanoma.
Žmogaus dvasios pagavas filosofas skirsto į dvi klases arba rūšis, kurioms būdingas skirtingas jėgos ir gyvumo laipsnis. Stipriąsias pagavas Hiumas vadina „įspūdžiais“, o šitai iš esmės yra tiesioginiai pojūčiai jutimo organuose. Antrosios, t.y. blankiosios, pagavos vadinamos „idėjomis“(šiuolaikine kalba – tai vaizdai), kurios yra silpnesnės, nes yra tik atmintyje išlikę pojūčiai. Dėl to jos ne tokios ryškios, kaip tiesioginiai pojūčiai. Pats Hiumas jas vadina pojūčių kopijomis. Taigi „įspūdžiai“ tampa ir pažinimo pagrindu, ir viso žinojimo turiniu, nors mes niekada nesužinosime, ar „įspūdžių“ priežastimis yra išorinis pasaulis, ar mūsų pačių sąmonė, ar dar kas nors. Žiūrėdami į savo galūnes, mes suvokiame ne savo kūną, o tik savo įspūdžius. Protas gi niekada neturi reikalo su jokiais daiktais išskyrus įspūdžius. Todėl protas negali gretinti įspūdžių su daiktais. Taip elgtis būtų nelogiška. Pasak Hiumo mastymas yra „vien sugebėjimas sudėti, pergrupuoti, pagausinti arba sumažinti jutimo ir patyrimo mums teikiamą medžiagą“.
Taigi Hiumas, kaip ir Lokas, skiria tiesioginį juslinį suvokimą nuo suvokimo viduje(refleksija). Protas gi prie šių suvokimo lygių nieko negali pridurti. Pažinimo fenomene ypatingą vaidmenį priskiria patyrimui, tačiau išorinio pasaulio dalykų suvokimo Hiumas patirčiai nepriskiria, nes tai tik suvokimas pačioje sąmonėje. Juk pasaulio buvimas – ginčytinas dalykas. Taigi iš esmės patirtis yra tik sąmonės pasaulis, o tiesos kriterijus yra pačioje sąmonėje.
Tarp „įspūdžių“ ir „idėjų“ mezgasi trys santykių tipai: panašumo ir skirtumo, laikinė ir erdvinė ir galiausiai priežastingumo. Hiumas teigė, kad bendrųjų idėjų nėra, nes panašumo negalima atskirti nuo konkrečios idėjos. Panašumas žymimas tik bendru vardu, kuris reiškia daiktų klases. Erdvę Hiumas, kaip ir Berklis, identifikuoja su abstrakčiu tysumu, t.y. su tuštuma, su neįsivaizduojamu dalyku. Laikas irgi yra tik abstrakti sąvoka, nes mes fiksuojame tik vieną po kitos einančias percepcijas, o pats laikas yra nei įspūdis, nei idėja. Taigi erdvės ir laiko santykiai nuo idėjų turinio visai nepriklauso. Kadangi naujųjų laikų filosofiją labiausiai domino priežastiniai ryšiai, todėl Hiumas jiems skiria didžiausią dėmesį.

Pasak Hiumo, žmogaus protas tyrinėja dvi santykių rūšis: „idėjų“, t.y. sąvokų ir vaizdinių, ir „realių“ daiktų santykius, t.y. „faktus“. Pastarieji yra abejotini, nes reiškiasi tik „įspūdžiais“, kuriems žmonės, deja teikia realią prasmę. Tyrinėdami „idėjų“ santykius, žmonės suformuluoja teiginius, kuriuos gauna arba intuityviai, arba paremtus įrodymais. Pvz., taip yra matematikoje.
„Realūs daiktai pažįstami kitaip, nes jie formuojasi iš „įspūdžių“ ir be patirties nesireiškia. Nors jų buvimas abejotinas, tačiau galima įsivaizduoti, jog jie tikroviški. Taigi tikrovė anapus sąmonės labai tikėtina, bet mes nieko apie ją nežinome: jeigu geometrijos teoremų įrodymai yra teisingi be jokių gamtiškų faktų, tai realūs faktai visada turi savo priešybę, kurią galima įsivaizduoti kaip tikrovišką. Hiumas savo teiginį grindžia tvirtinimais: „saulė rytoj patekės“ ir „saulė rytoj nepatekės“. Ir antrąjį teiginį galima aiškiai įsivaizduoti, bet jo negalima paneigti demonstratyviai. Šitaip filosofas mėgina parodyti empirinių teiginių ribotumą.
Toliau Hiumas nurodo, kad realių faktų pažinumą mėginama pagrįsti priežasties ir padarinio santykiais, kurių negalima nustatyti aprioriškai, t.y. be patirties. Savo teiginiams patvirtinti Hiumas pateikia daug pavyzdžių iš „faktų“. Pvz., ar akmuo, pakeltas nuo žemės kris žemyn ar kils aukštyn, mes be patirties nežinome. Tačiau, pasak Hiumo, bendrų priežasčių ir padarinių santykio dar niekam nepavyko surasti nei patyrimu, nei protu. Hiumas sako, kad „netgi po to, kai jis bus atskleistas, jo (padarinio) jungtis su priežastimi turi atrodyti tokia pat savavališka, nes visuomet yra daugybė kitų padarinių, kurie protui turi atrodyti visiškai suderinami su priežastimi ir natūralūs“. Kad vienas reiškinys seka po kito, dar nėra įrodymas, kad pirmasis reiškinys yra antrojo priežastis. Apie priežastingumą mes sprendžiame tik iš to, kad, pavyzdžiui, faktas B seka po fakto A daug kartų. Taip atsiranda įprotis spręsti apie priežastiniu ryšius. Pasak filosofo, įprotis yra didysis žmogaus gyvenimo vadovas, ir be jo mes nieko negalėtume nei veikti, nei mąstyti. Laukti, kad vienas įvykis būtinai sukels kitą įvykį, iš praeities patirties būtų protinga, jeigu taip neišvengiamai būtų ir ateityje, tačiau racionaliai to pagrįsti neįmanoma. Intelektas nuolat klysta ir pats save dažnai paneigia, o po ilgesnių svarstymų taip atsitinka visada. Dėl to gamtoje ir veikia instinktai. Taigi po ilgų samprotavimų Hiumas padaro išvadą, kad priežasties-padarinio santykis yra tariamas, kad priežastingumo santykis nėra duotas su idėjų turiniu. Gyvenimo sėkmės garantas yra tik praktinė veikla, besiremianti ne žinojimu, o tikėjimu. Tačiau ir tikėjimas neprotingas. Jis sako: „jeigu mes tikime, kad ugnis šildo, o vanduo atgaivina, tai tik dėl to, kad kitoks požiūris suteiktų mums dideles kančias“. Taigi ir mokslo žinios yra tik tikėtinos.
Istorikai Hiumą vadina agnostiku, tačiau filosofas savo samprotavimus skyrė tik logikos sferai, bet ne realiam gyvenimui. Jis pats suprato, kad jo filosofija prieštarauja sveikam protui, nors jo koncepcijos paneigti neįmanoma. Kasdieniame gyvenime taip nebūna, nes tik įsitikinę pasaulio ir priežastingumo objektyvumu, žmonės gali sėkmingai veikti. Pats filosofas teigė, kad, priėmę jo filosofiją, žmonės nieko nebedarytų ir žūtų.
Hiumas buvo optimistas ir sakė, kad jis labiausiai laimingas ir visiškai patenkintas yra tada, kai skaito, vaikštinėja, svajoja ir galvoja. Meilė jam buvo laimės linkėjimas kitam asmeniui.
Sensualizmo atstovai buvo ir XVIII a. prancūzų materialistai-Žiuljenas Lametri (La Mettrie, 1709-1751), Deni Didro (Ddiderot, 1713-1784), Klodas Adrianas Helvecijus (Helvetius, 1715-1771), Polis Anri Holbachas (Holbach, 1723-1789).

Išvados

F. Bekonas, T. Hobsas, D. Berklis ir D. Hiumas – tai filosofai dalį ar net visą savo gyvenimą paskyrę pažinimo teorijai. Pažinimo aiškinime išskiriamos šios filosofinės doktrinos: empirizmas, sensualizmas, agnosticizmas bei dar keletas atmainų. Pirmoji iš šių doktrinų teigia, kad pažinimo priežastis yra tik patyrimas, antroji, kad pažinti galime tik dėl pojūčių, o trečioji išvis neigia galimybę pažinti pasaulį. Taigi, šiame pranešime bandoma apžvelgti pažinimo teorija, ją aiškinančios doktrinos bei pažinimo teorijos filosofai.

Literatūra

1. „Filosofijos žodynas“ – Vilnius: „Mintis“, 1975
2. „Pažinimo filosofijos metmenys“ – A. Jasmontas, Versus Aureus, 2003
3. „Filosofija” – Romualdas Dabkus, Kaunas: „Technologija”, 2002

Leave a Comment