Egzistencializmas

TURINYS

ĮVADAS 31. Kas yra egzistencializmas? 42. Kraštinės situacijos. Mąstymas kyla iš kančios 53. Baimės kylimas iš nebūties grėsmės 64. Kokia gali būti kasdienybė? 75. Egzistencinis mąstymas 76. Egzistencijos kelias į transcendenciją 87. Rūpestis ir skundas kasdieniu savo gyvenimu 98. Kokia yra paguodos prasmė ir vertė? 99. Buvimas-mirties-link 1010. Egzistencijos pabaiga 11IŠVADOS 12LITERATŪRA 14ĮVADASEgzistencinė filosofija – žmogaus nusistatymo ir apsisprendimo filosofija. Išeidama iš egzistencinio mąstytojo, ji savaime klausia, kokie yra mano santykiai ir mano nusistatymas manojo buvimo atžvilgiu; kas yra man pačiam šalia manęs esąs pasaulis; kaip aš pats turiu elgtis mane ištinkančiose kraštinėse situacijose: kaltėje, kančioje, kovoje, galop mirtyje, ypač mirtyje; kas man pačiam yra laikas, į kurį yra panerta mano būtis ligi pat gelmių. Egzistencinis mąstytojas, mąstydamas konkrečioje situacijoje, daugiau klausia, kas yra svarstomieji objektai man pačiam ir kaip aš pats turiu jų atžvilgiu nusistatyti. Egzistencinis mąstymas ir egzistencinė filosofija visados veda į asmeninį konkretų buvimą ir į žmogaus elgimąsi konkrečiose šio buvimo situacijose. Buvimas be apsisprendimo yra abstrakcija. Konkrečiu jis virsta tada, kai žmogus jį priima, jo atžvilgiu nusistato ir jame tam tikru būdu elgiasi. Egzistencija yra pagrindinė egzistencializmo tema. Ji yra subjektyvumas, laisvė, kurioje aš pats save kuriu. Ji yra suvokiama egzistenciniuose išgyvenimuose, suprantant savo būtį kaip buvimą-mirties-link, žinant savižudybės galimybę, patiriant būties trapumą gyvenimo kraštinėse situacijose. Egzistencija visuomet esti pasaulyje. Ji atsiranda meilingoje komunikacijos kovoje. Pasak KIERKEGAARDO, egzistencija yra ‘santykis, kuris santykiauja pats su savimi’. Žmogus yra tokia būtybė,’kuriai būnant rūpi pats jos buvimas’(Heidegger).1. Kas yra egzistencializmas?Egzistencializmas yra ypatingas savimonės filosofijos variantas. Jo pamatines mintis galime paaiškinti, remdamiesi KIERKEGAARDO suformuluotu skyrimu. Tai objektyvios ir subjektyvios refleksijų skyrimas. Objektyvus mąstymas yra abejingas mąstančiam subjektui ir jo egzistencijai, tuo tarpu subjektyvus mąstytojas, kaip egzistuojantysis, yra esmiškai suinteresuotas savo paties buvimu – šiuo buvimu jis egzistuoja. Todėl jo mąstymas yra kitokio pobūdžio refleksija, būtent vidujybės refleksija…, priklausanti tik šiam, o ne kitam subjektui. Objektyvus mąstymas viską sudeda į rezultatą. Pakišdamas šį rezultatą nusirašymui ar pasakinėdamas, objektyvus mąstymas skatina žmoniją smulkiam sukčiavimui. Tuo tarpu subjektyvus mąstymas viską paverčia tapsmu, o rezultatams neteikia reikšmės; iš dalies dėl to, kad jie priklauso tiesiog mąstytojui, žinančiam kelią, iš dalies dėl to, kad pats mąstytojas, kaip egzistuojantis, nuolat tampa, kaip,beje, kiekvienas žmogus, kuris neapsijuokia, tapdamas objektyviu arba kokiu nors nežmonišku būdu virsdamas spekuliacija. Vidujybės refleksija yra subjektyviojo mąstytojo dviguba refleksija. Mąstydamas jis mąsto bendrybę, tačiau egzistuodamas šiame mąstyme, paversdamas bendrybę vidujybe, jis vis labiau subjektyviai izoliuojasi. Ką reiškia šis skyrimas? Žmogus gali reflektuoti kasdienį patyrimą, iš kurio kyla filosofija. Egzistencialistai mano, kad jis iš esmės turi dvi galimybes:o Jis gali savo interesą nukreipti į tai, kas duota objektyviai, atsisakydamas savęs, savo asmeninio individualaus subjektyvumo ir vidujybės. Šios galimybės būdingas pavyzdys yra mokslinis-techninis interesas. Egzistecialistai mano, kad ir filosofija dažniausiai yra objektyvios refleksijos paženklinta.o Tačiau žmogus gali suvokti save patį ir kaip galimybę. Šioje subjektyvioje refleksijoje jis ieško savojo ‘Aš pats’, asmeninės, individualios, subjektyvios būties, to Aš, kuris vadinamas egzistencija. Radikali laisvė pasireiškia tuo, kad žmogus save patį suvokia kaip galimybę ir projektuoja save. Aš esu toks, kokį pats save projektuoju egzistuodamas. Objektyvios ir subjektyvios refleksijų, objektyvumo ir egzistencijos skyrimas egzistencializmui turi lemiamos reikšmės. Egzistencinis filosofavimas skleidžia žmogui jo tikrąjį Aš kaip laisvę ir kaip galimybę. Autentiškos būties-galimybės reikalavimas atskleidžia ir svarbiausius praktinius etinius siekius. Žmogus yra pažadinamas iš kasdienio buvimo-pasaulyje savimaršos ir susiduria su savo, kaip laisvos egzistencijos, atsakomybe. Jis įstumiamas į rūpestį, baimę, net neviltį savo buvimo absurdiškumo, neišvengiamos nesėkmės ir mirties akivaizdoje. Perplėšę kasdienybės, vartotojiškos mąstysenos ir kasdienos išsiblaškymo miglą, slepiančią egzistenciją, egzistencialistai negailestingai iškelia į pirmą planą žmogaus būties prasmės problematiką. Baigtinume, įmestyje į pasaulį ir faktiškume žmogus patiria save kaip laisvę ir galimybę.

Egzistencinės struktūros, nulemiančios egzistenciją, yra pasauliškumas, istoriškumas, kūniškumas, buvimas-drauge, taip pat specialesnės: anonimiškumas, buvimas-mirties-link, lytiškumas, gėda, baimė, turėjimas ir pan. Egzistencialų teorija šiandien yra būtina filosofinės antropologijos dalis. Egzistencializmu šiandien yra vadinama toji filosofijos srovė, kurios problemų centre stovi ne tiek amžinoji žmogaus esmė, kiek laikinasis ir žemiškasis jo buvimas. Ilgaamžiai esmės nagrinėjimai mums davė puikią žmogaus apibrėžtį, žinomą jau nuo Aristotelio laikų: žmogus yra protingas gyvūnas – animal rationale. Tačiau čia pasiliko neatsakytas klausimas, o kaipgi būna šis protingas gyvūnas, kokia yra jo būtis šioje tikrovėje, kuriai yra skirta aną amžinąją esmę nešti, apreikšti ir skleisti. Į šį klausimą atsakyti, surasti esmines egzistencijos savybes, kurios žmogų skirtų nuo bet kurio kito padaro, kaip tik ir ryžosi pastaroji dar visai jaunutė dabarties filosofija, gavusi egzistencializmo vardą. Ir tomistinė, ir egzistencinė filosofija pripažįsta, kad žmogus sa…vyje neturi savam buvimui pagrindo ir todėl visados būna nebūties akivaizdoje. Žmogaus apsisprendimą, kuris glūdi pačioje ontologinėje žmogaus sąrangoje ir yra pirmesnis bei nepriklausomas nuo sąmoningo jo nusistatymo Viešpaties atžvilgiu. Žmogus gali Dievo nerasti arba Jį atmesti savo valia. Tačiau to jis negali padaryti savo būtimi, nes ji visa ligi pat savo gelmių yra taip suręsta, kad savimi Dievą išreiškia, Jo ieško ir Jo klausia nepaisydama, kad sąmoningos lūpos nė žodžio apie Dievą neužsimintų. Egzistencija yra klausimas, atvertas transcendencijos akivaizdoje.2. Kraštinės situacijos. Mąstymas kyla iš kančiosEgzistencinė dabarties filosofija teisingai yra atkreipusi dėmesį į vadinamąsias kraštines situacijas. Tai yra situacijos, į kurias patekęs žmogus ypatingu būdu pajaučia slenkąs prie savo būties ribos ir pergyvena nebūties grėsmę. Prie tokių situacijų, pasak Jasperso, priklauso kančia, kova, kaltė ir mirtis. Jose atsidūdęs žmogus deda didelių pastangų prigimtosiomis savo jėgomis – protu, valia, kūryba – šias situacijas pergalėti ir jų apardytą ar net suardytą savo žemiškąją tikrovę atstatyti. Visas ilgas žmonijos istorinis vyksmas yra pilnas tokių mėginimų. Žmogus nesiliauja svajojęs pasidaryti kančios viešpačiu, pergalėdamas ją savo išradimais. Jis tikisi išvengsiąs kovos, įsteigdamas tobulą socialinę santvarką. Jis esti sugundomas savo jėgomis mėginti atsipirkti nuo kaltės ir pats save išganyti. Net mirties nugalėjimas yra nuolatinė žmonijos svajonė. Tačiau visos šios pastangos yra tuščios. Kraštinės situacijos yra, pasak K.Jasperso, tarsi siena, į kurią mes atsidaužiame ir pralaimime. Prigimtosiomis pastangomis žmogus kraštinių situacijų pergalėti ir iš jų iškopti neįstengia. Šiuo atžvilgiu egzistencinės filosofijos iškelta nepasisekimo mintis yra pagrįsta. Tačiau pratęskime šį nepasisekimą ligi galo ir paregėsime nuostabų žmogaus laimėjimą. Kraštinėse situacijose žmogus aiškiai patiria, kad jis yra dulkė ir į dulkę pavirs, jeigu kas nors Kitas, aukštesnis ir galingesnis už jį, jo iš šių dulkių neišvaduos. Kitaip sakant, šiose situacijose žmogus suvokia, kad ne jis yra savo būties autorius; kad ne pats savimi jis laikosi buvime; kad ne pats savo valia jis gali pergalėti jam nuolatos apsireiškiančią ir jo sąrangon įpintą nebūtį. Šios ontologinės negalios pergyvenimas kraštinėse situacijose išeina kuo labiausiai aikštėn. Ir jeigu tik žmogus prie šios negalios prisipažįsta, jeigu tik jis neužsisklendžia joje, kaip tai padarė puolęs angelas, jis savaime, pačia savo būtimi, atsikreipia į transcendenciją, iš kurios jis būtį yra gavęs ir kuri ją laiko bei apardytą atstato. Tokiu atveju ontologinė egzistencijos atvirybė Dievui virsta psichologiniu pergyvenimu ir padeda pagrindą religiniam žmogaus santykiui su Viešpačiu. Štai kodėl autorius savo studijoje ir teigia, kad kraštinės situacijos yra tikrieji keliai į Dievą, gal net tikresni ir sėkmingesni negu loginiai įrodymai.
Keliai į Dievą yra visos kraštinės situacijos. Jos visos atskleidžia žmogui, iš vienos pusės, apsupančią nebūtį, iš kitos – jį laikančią Absoliutinę Būtį. Palikdamas vėlesniam laikui žmogiškosios būties sklaidą kovos ir kaltės situacijose, autorius šioje studijoje susitelkia tiktai aplinkui kančią. Nei nuo kančios pabėgti, nei jos savomis jėgomis pergalėti žmogus neįstengia. Jis gali ją tik iškęsti. Kančia yra suausta su visu mūsų buvimu. Ji yra mūsų palydas visą žemiškąjį mūsų gyvenimą. Pats mūsų buvimas vyksta kančioje. Todėl kančioje tarsi kokiame veidrodyje galbūt aiškiausiai ir atsispindi mūsojo buvimo savybės. Kančia, kaip blogio siautėjimas mumyse, mus nubūtina. Ji ardo mūsų būtį, ji padaro, kad mes pradedame mažiau būti, nes blogis yra nebūtis. Todėl kiekvienas – didesnis ar mažesnis – blogio įsigalėjimas yra paslinkimas į nebūtį, yra netekimas būties, kurią esame turėję. Būtis čia, žinoma, yra suprantama ne pačia plačiausia prasme, kaip visa tai, kas yra, bet yra aprėžiama žmogiškosios šiapusinės tikrovės sritimi. Tuo tarpu kančia kaip tik mus išbloškia iš šios kasdienybės. Būdamas laimingas, žmogus mano, kad pasaulis ir jo apraiška kasdienybė yra tikroji jo buvimo erdvė. Kančia, suardydama šią erdvę, kviečia žmogų kažkur kitur. Ji parodo, kad prapuolimas pasaulyje nėra pagrindinis žmogaus būties apsisprendimas; priešingai, jis yra netikra žmogaus būsena, pridengianti tikrąją, kurią kančia kaip tik atskleidžia. Kančia yra liudytoja, kad žmogus yra pasaulyje, bet kad jis yra ne iš pasaulio. Žmogus yra pasaulyje, kad išskleistų save per susidūrimą su šia pasauline atsparybe. Buvimas pasaulyje jam yra šiuo atžvilgiu jo paties įvykdymo sąlyga ir lauka…s. Bet žmogus yra ne iš pasaulio, nes jis būna savyje ir sau. Pasaulis jam yra tik sąlyga ir jo veiklos laukas, bet niekados ne jo buvimo šaltinis ir prasmė. Jeigu tad žmogus, gyvendamas ilgesnį laimės tarpsnį, spėja pamiršti šitą savo savarankiškumą ir pradeda būti taip, tarsi jis būtų iš pasaulio, kančia pažadina jį iš šios užmaršties ir nurodo tikrąją jo būseną. Šiuo atžvilgiu kančia yra prapuolusios būties žadintoja. Ji lyg tas laikrodis budintojas sučirškia kaip tik tada, kai mes esame labiausiai įmigę pasauliniame savo buvime, ir išmeta mus iš šilto mūsų guolio. Mes pašokstame truputį išsigandę ir pirmas akimirkas nesusivokiame naujoje padėtyje. Tačiau paskui apsidairome ir pradedame būti kitaip negu snaudulio metu. Mes atbundame iš ontinio miego tylos. Mes prabylame, bet jau nauju žodžiu, visiškai kitokiu, negu jį tarėme snūduriuodami. Ten mes tik vapaliojome. Dabar mes prašnekame visa savo būtimi. Iš kur kančia semia šios žadinamosios galios? Kuo ji pabudina žmogų iš būties snaudulio? Juk kančia yra blogis, vadinasi, negatyvus dalykas. Pozityvaus turinio ji neturi. Kuo tad ji įstengia mus išblokšti iš kasdienybės? Kuo ji nukerpa anas gijas, kurios mus įaudžia į daiktinį pasaulio buvimą? Ne kuo kitu kaip tik savo negatyvumu.3. Baimės kylimas iš nebūties grėsmėsNeturėdamas buvimui pagrindo pats savyje, būdamas iš nebūties pašauktas Kito valia, žmogus nelaiko savo buvimo pats savo rankose ir todėl visados būna nebūties akivaizdoje. Nebūtis sudaro žmogui ontologinę grėsmę, kuri jį ištiktų kiekvieną akimirką, jeigu Dievas jo būties nelaikytų. Šita savotiška nebūties grėsmė kaip tik ir apsireiškia baime. Žmogus trokšta būti. Bet sykiu jis jaučia, kad iš savęs būti jis negali. Atsirėmęs į save, jis tuojau patiria atsirėmęs į nieką. Ir tada jam kyla baimė. Todėl baimė yra žymiai gilesnis dalykas negu tik psichologinis išsigandimas. Baimė yra įausta į pačią žmogaus sąrangą. Ji atskleidžia atsitiktinį žmogaus pobūdį, jo nebūtiną buvimą, jo laikymąsi buvime Kito galia. Baimė yra kūrinio jausmas. Todėl ontologine prasme ji negali būti pergalima. Pergalėti ontologiškai baimę reikštų pakelti žmogų į absoliutinio buvimo, vadinasi, į Dievo sritis. Egzistencinė filosofija, iškėlusi baimę mąstymo švieson ir priskyrusi jai didelės svarbos egzistencijoje, kaip tik ir pabrėžė šią ontologinę baimės pusę. Tačiau vienas dalykas yra turėti baimę įaustą ontologinėje sąrangoje, o visai kitas jausti ją savo sąmonėje ir virsti drebančiu padaru nebūties akivaizdoje. Ontologiškai baimės išnaikinti negalima, nes tai reikštų išnaikinti žmogaus kūrybiškumą. Bet galima ją pergalėti psichologiškai, atsiremiant į Apreiškimo skelbiamą Viešpaties pažadą nenutraukti kuriamojo savo akto ir tuo būdu mus visados laikyti buvime, net jeigu mes savo valia nuo Jo ir amžinai nusigręžtume. Žmogus netikėjimo šviesoje pasirodo kaip kažkokia atsitiktinybė, trumpai sušvitusi būties skliaute ir vėl išnykstanti jo tamsybėse. Todėl visi tie istorijos tarpsniai, kuriais tikėjimas nyksta, yra perpinti baime, pesimizmu ir nihilizmu. Dabarties egzistencinė filosofija taip pat yra gimusi iš netikėjimo. Todėl joje baimė ir užima tokią reikšmingą vietą ne tik ontologine savo prasme, bet ir psichologine savo nuotaika. Bet kaip tik šioje vietoje ir glūdi baimės vertė žmogiškojo buvimo sampratai. Išanalizuota ligi galo baimė parodo, kad žmogus nesilaiko savimi pačiu (kitaip jis nebijotų); kad jo egzistencija yra atvira kitai Jėgai, pajėgiančiai mus laikyti; kad visa mūsų būtis yra nukreipta į šią Jėgą; kad pats mūsų buvimas yra ontologinė malda į Dievą, net jeigu mūsų lūpos Jam ir piktažodžiautų. Baimė kyla iš nebūties gėsmės, bet ji žadina viltį ir pasitikėjimą Dievu.
Mes bijome paprasčiausiai – nebūti. Mes bijome išnykti. Mes bijome netekti to, ką turime. Mes bijome būti paneigti. Ar tai nerodo, kad baimė atskleidžia mūsų egzistencijos nepriklausomumą ne tik nuo pasaulio, bet ir nuo mūsų pačių? Baimėje mūsų būtis apsireiškia mums kaip duota, kaip nešama ir laikoma, kuri gali būti mums atimta, gali būti paleista iš kažkieno Kito rankų. Šitos tad galimybės mes kaip tik ir bijome. Nebūties akivaizdoje mes trokštame būti ir tuo pačiu trokštame, kad tasai Kitas mūsų būtį teigtų bei neštų ir toliau. Baimėje mums atsiveria ne tik nebūtis, į kurią mes galime nuslysti, bet ir Būtis, kurioje mes laikomės tarsi šakelės vynmedyje. Baimėje žmogus ryškiausiai pajunta, kad jo būtis teka ne iš jo paties, kad ne jis yra savos egzistencijos šaltinis ir autorius. Kitaip baimės jausmas jam būtų nežinomas. Juk jeigu jis pats grįstų savo būtį, galimybė išnykti jam būtų neįmanoma, tuo pačiu būtų neįmanoma ir baimė. Baimė yra atsitiktinės būtybės jausmas, kyląs iš savos egzistencijos pergyvenimo, egzistencijos, kuri gali nebūti. Bijanti būtybė yra nebūtina būtybė, o nebūtina būtybė yra ta, kuri būna ne savo, bet Kito valia.4. Kokia gali būti kasdienybė?Kasdiena gali būti dvejopa. Visų pirma ‘kasdiena,- kaip ją apibrėžia K.Jaspersas,- yra paruošimas ir išskleidimas istorinės mūsų egzistencijos’. Tai laiko sąvoka. Savo esme būdama uždavinys, mūsų būtis yra vykdoma kiekvieną akimirką. Šių akimirkų metu ji kaip tik išsiskleidžia ir įvyksta. Buvusi tik galimybė, ji virsta tikrove. Buvusi uždavinys, ji virsta išsprendimu. Todėl ir kasdiena, suprasta laiko prasme, virsta mūsų būties vykdymo lauku, mūsų darbo su mumis pačiais scena. Šiuo atžvilgiu gali kasdiena susidėti ir iš labai nereikšmingų darbelių, gali jos turinys būti ir labai skurdus, tačiau savo gelmėse ji, kaip K.Jaspersas gražiai pastebi, yra ‘didinga ir svari’, nes už visų šių darbelių, už viso šio menko turinio stovi pati mūsų besiskleidžianti būtis, pati mūsų žmogiškoji pilnatvė. Kasdiena gali būti ir žmogaus santykis su pasauliu, kuriame gyvename ir kuriam esame apspręsti. Tai jau yra nebe laiko, bet būsenos sąvoka, kurią, kad atskirtume nuo kasdienos laiko prasme, vadiname kasdienybe. Kasdienybė yra vienas iš atsakymų, kaip žmogus būna pasaulyje. Jau pats žodis parodo, kad kasdieninis buvimas yra, panaudojant M.Heideggerio posakį, ‘prapuolimas pasaulyje’. Tai pasaulio užgožėjimas; tai viršinės būties persvara prieš vidinę būtį; tai ‘buvimas lauke’, kaip šią būseną labai prasmingai apibūdina tas pats Heideggeris. Kasdienybė įsiterpia tarp mūsų buvimo ir giliausiojo mūsų Aš ir pridengia buvimą nuo mūsų pačių. Kasdienybėje mes negyvename tikra prasme savojo gyvenimo. Joje mes gyvename pasaulio gyvenimą, bet greičiau daikto: mes ne tiek gyvename, kiek paprastai būname. Kasdienybėje mes atsiduriame šalia savęs pačių.5. Egzistencinis mąstymasPagrindinis statomasis aktas, kuriuo žmogus atsigrįžta į savo būtį ir ją mėgina ginti nuo nebūties, yra Mąstymas. Susirūpines sava būtimi, žmogus pradeda mąstyti todėl, kad šiuo aktu jis nori išsklaidyti aną nebūties tamsą, kuri jį laiko apsupusi kančioje. Kraštinių situacijų pažadintas aptemimas nėra loginis kurios nors problemos neaiškumas. Tai yra ontologinis aptemimas. Tai tamsa pačioje mūsų būtyje, tamsa, kylanti iš priartėjimo prie mūsų buvimo ribos. Būti ir mąstyti kraštinėje situacijoje yra vienas ir tas pats dalykas. Šie du aktai yra persiskyrę tiktai kasdienybėje, nes prapuldami pasaulyje mes pradedame būti netikrai, nesavai ir todėl nemąstome. Kasdienybėje nėra nei tikrojo buvimo, nei tikrojo mąstymo, nes šie du dalykai yra susiję savo esmėje. Tačiau išblokštas iš kasdienybės ir grįždamas į tikrąjį savo buvimą, žmogus tučtuojau pradeda mąstyti; tiksliau sakant, savo mąstymu jis kaip tik į šį tikrąjį buvimą grįžta, statydamas šiuo aktu iš naujo savo būtį. Todėl mąstymas egzistencine prasme niekados nėra teorinis, nes jis liečia ne vieną kurią idėją ar problemą, bet pačią mūsų būtį. Mūsasis Aš yra jo objektas. Tačiau ne kaip stovįs šalia mūsų, kaip psichologiniuose tyrinėjimuose, bet kaip esąs pačiu mąstymu. Egzistencinio mąstymo akte mes liečiame savąjį Aš ne kurio nors teorinio, mokslinio metodinio intereso atžvilgiu, kaip apie Aš yra mąstęs Descartes, bet mes jį liečiame ieškomos naujos būties atžvilgiu. Jeigu vienur kitur jis paliečia žmogiškąjį buvimą apskritai, tai visados savęs paties šviesoje. Jam rūpi išspręsti ne problemą, bet patį save. Kasdienybėje egzistenciškai žmogus nemąsto, nes čia jis tikrai ir neegzistuoja; čia jis tik paprastai būna, todėl tik paprastai ir galvoja. Mąstymas yra būties šauksmas: iš būties kilęs ir į būtį einąs. Todėl savo esmėje jis yra ne loginis, bet ontologinis; ne teorinis, bet egzistencinis.
Kaip tik todėl jis yra ir asmeninis. Asmeninis ta prasme, kad jis klausia ne būties apskritai, bet mano būties, kuri neteko atramos ir atsidūrė prie buvimo ribos. Egzistencinio Mąstymo asmeniškumas yra esminė jo žymė. Todėl jo negalima išmokti iš knygų ar pasiimti iš kito lūpų. Jis, kaip ir kiekvienas kūrybinis aktas, turi kilti iš paties mąstytojo būties. Egzistencinis mąstymas nusileidžia į patį žmogaus buvimą ir mėgina jį išspręsti asmeninėje jo konkretybėje. Iš kančios kilęs, jis bando ją pergalėti ne abstrakčia formule, kuri tiktų visiems ir visada, bet ontologiniu savos būties susikūrimu, tinkančiu tik jam vienam. Egzistencinio mąstymo atsakymas yra nebe loginis, bet ontologinis. Tai yra atsakymas pačia būtimi. Todėl jo žmogus visų pirma ir siekia, kai kančia atskleidžia pasvirimą į nebūtį. Todėl jis ir sudaro pagrindinę buvimo funkciją. Egzistencinis mąstymas esmingai yra paklausimas. Egzistencinis mąstymas yra ontologinis paklausimas patiekiant savo būtį. Nors žmogus ir stengiasi pergalėti nebūtį savu mąstymu, tačiau tai jam niekados nepasiseka. Nors jis ir mėgina save sukurti savu žodžiu, tačiau jo žodis niekados nesuskamba nauja būtimi. Žmogiškasis mąstymas, susitelkęs aplinkui egzistenciją, yra pasmerktas nepasisekimui, nes jis iš esmės negali duoti atsakymo. Tuo pačiu jis turi prisipažinti savo egzistenciją turįs iš Kito ir nuo šito Kito priklausomas. Savo mąstymu žmogus nebūties nepergali ir savo žodžiu savos būties nepagrindžia. Egzistencinis mąstymas yra tik klausimas: tik savos būties patiekimas šitam nebūties baimėje iškilusiajam Kitam, kuris yra pergyvenamas kaip vienintelis būties laikytojas ir jos viešpats. Žmogiškoji egzistencija nėra žmogaus minties įsikūnijimas, kaip, sakysime, bet kuris kultūros kūrinys. Tiesa, žmogus slepia savyje idėją. Žmogus yra idėjos objektyvacija. Tačiau šita idėja yra ne jo. Todėl nė viena žmogiškoji mintis, nė viena žmogiškoji idėja nepajėgia atitiesti pasvirusios žmogiškosios būties, nes ne žmogaus idėja ar mintimi ši būtis yra pagrįsta. Pastanga žmogiškąja mintimi pergalėti nebūtį reiškia norą paversti žmogų kultūros kūriniu kai…p mokslo ar meno veikalai, kurie iš tikro yra žmogiškųjų idėjų objektyvacijos: šiomis idėjomis pagrįsti ir jomis tesilaiką. Deja, žmogus yra išėjęs ne iš žmogaus rankų. Jis yra ne kultūros kūrinys. Jis stovi visai kitoje plotmėje. Savo būtį jis yra gavęs ne pats iš savęs ir ne iš savo artimo. Todėl nei jo paties, nei jo artimo mintis negali nei jo būties pagrįsti, nei pasvirusios atitiesti. Žmogiškoji būtis laikosi savo šaknimis anojo Kito rankoje. Egzistencija yra tik klausimas, atvertas Viešpaties akyse.6. Egzistencijos kelias į transcendencijąVisas egzistencijos kelias yra kelias į transcendenciją. Pati mūsų būtis mus veda už savo ribos, į anapus, į transcendenciją, nes, būdama klausimas, ji savaime ieškosi atsakymo, kuris glūdi Dievuje. Egzistencijos atvirumas yra atvirumas transcendencijai. Egzistencija yra taip susijusi su transcendencija, kaip klausimas su atsakymu. Žmogus yra vienas didelis klausimas visoje savo būtyje. Bet šio klausimo atsakymas yra Dievas, ir tik tada žmogus tikrai egzistuoja, kai jis yra atsakytas. Kitaip tariant, kai jis savo atvirumu yra įėmęs Dievą į save. Egzistencinis pažinimas esmingai yra dalyvavimas transcendencijoje. Egzistencija – tiktai klausimas. Jis nurodo į atsakymą. Bet reikia peržengti – transcendere – klausimo plotmę, kad į atsakymo sritį patektume. Todėl kas šito žingsnio nepadaro, tas pasilieka amžinai klausimo plotmėje ir paregi galutinį savo pastangų nepasisekimą. Tačiau egzistencinis mąstymas, kuris supranta klausiamąjį savo pobūdį, savo atvirumo neužsklendžia, peržiangia klausimo plotmę, pasiekia transcendenciją ir tuo pačiu pergali nepasisekimo grėsmę, gaudamas atsakymą iš anapus ir tuo būdu įprasmindamas savo klausimą.
Transcendencija neatsako į žodžius, nes Ji pati yra ne žodis, bet Būtis. Todėl ir kreipimasis į ją turi būti būtimi tokia, kokia ji savyje yra. Taip atsitinka su kiekvienu žmogumi, kuris prometėjiškame užsisklendime mėgina Dievą nutraukti į egzistencijos ribas ir čia jį uždaryti, paversdamas Jį įrankiu savo spragoms užtaisinėti. Prometėjiška egzistencija transcendencijos nepasiekia. Bet ne todėl, kad ji nežinotų savo kelio.7. Rūpestis ir skundas kasdieniu savo gyvenimuMūsų dienų egzistencinė filosofija pagrindine žmogaus nuotaika, liečiančia jo būtį, laiko rūpestį. Rūpestis nėra vien tik susirūpinimas kasdieniniu savo gyvenimu. Jis, kaip ir kiekvienas kitas žmogaus nusiteikimas ar nusistatymas, gali prapulti pasaulyje, gali būti nutrauktas į kasdienybę ir virsti nesavu, vadinasi, esančiu tiktai žmogaus būtybės paviršiuje, bet nesiekiančiu jo gelmės. Taip gali atsitikti ir su rūpesčiu. Jis yra žmogaus būsena nebūties akivaizdoje. Tai yra atsitiktinės būtybės būsena, būtybės, kuri gali nebūti ir todėl rūpinasi, kad būtų. Rūpestis todėl ir yra įaustas į pačią ontologinę žmogaus sąrangą. Jis išreiškia nuolatos esančią nebūties grėsmę šitai atsitiktinei būtybei, kokia yra žmogus. Žmogus egzistuoja rūpindamasis, nes jis egzistuoja pripuolamai. Rūpestis kaip tik ir yra žmogaus noras šitoje pripuolamybėje išsilaikyti, nes pripuolamybė visados yra gresiama išnykti, kadangi ji neturi pagrindo pati savyje. Tačiau šalia rūpesčio, šalia šios plačios ir gilios egzistencinės nuotaikos, kurią taip labai pabrėžia dabartinis pasaulis, yra keliama kita nuotaika, kuri yra būdinga žmogaus buvimui žemėje, būtent skundas. Kiekvienas žmogus skundžiasi, skundžiasi nuo pat jo sąmonės atbudimo vaikystėje ligi jos užgesimo mirties momentą. Skundas, kaip ir rūpestis, yra susijęs su pačia žmogaus būtimi. Jis yra nuotaika, kuri ištikimai žmogų lydi visą jo žemiškąjį kelią. Visi mes būname skųsdamiesi. Iš kur kyla šitas skundas ir kas yra jo pagrindas? Visų pirma žmogus skundžiasi dėl to, kad jis turi apibrėžtą galią kentėti. Žmogaus jėgos yra apibrėžtos, ir kai šios jėgos pasiekia savo ribas, tuomet ir kyla skundas. Kol žmogus kančią pakelia, tol jis gali būti neramus, nepatenkintas, nerviškas, bet tol jis dar nesiskundžia. Skundas atsiranda tik kraštinėje situacijoje, tik tada, kai žmogus atsiduria prie ribos. Čia jis atsistoja priešais nebūtį, neįstegdamas savo negalią nebūtį pergalėti jis pradeda skųstis. Iš kitos pusės, žmogus skundžiasi tada, kai nesuvokia savo kančios prasmės. Prasminga kančia nežadina skundo. Prasmingoje kančioje žmogus gali tik dejuoti dėl jį kamuojančių skausmų.8. Kokia yra paguodos prasmė ir vertė?Paguoda yra vienos egzistencijos atsakymas į kitos egzistencijos klausimą. Būdamas apspręstas būti drauge su kitais, žmogus jaučia savo bendruomeninį buvimą kiekvienoje situacijoje, vadinasi, ir kančioje, ir todėl savaime yra pažadinamas atsakyti, kai kitas klausia savo skundu. Paguoda yra bendruomeninio žmogaus buvimo išraiška. Jos vertė todėl glūdi ne tiek tame, kad ji žmogų nuramina, kiek tame, kad ji apskritai ramina, vadinasi, apreiškia vieno žmogaus santykį su kitu. Paguoda yra bendruomeninio buvimo aktas, ir šio akto atlikime glūdi jo vertingumas. Paguodos reiškimas nėra tik psichologiškai moralinė pareiga, bet gilus ontologinis aktas kaip konkreti apraiška žmogaus buvimo drauge su kitais. Būti yra visų bendras likimas. Jis yra ištikęs kiekvieną ne tik gryna savo egzistencine forma, bet kartais ir nepakeliamai sunkiu savo turiniu. Drauge būdami, mes drauge kenčiame ir liūdime, džiaugiamės ir tikimės. Buvimas drauge pažadina ir jautimą drauge, pažadina aną gilią žmogiškąją simpatiją, iš kurios ir kyla paguoda skundo atveju. Paguoda įsijungia į giliausius egzistencinius mūsų aktus, kaip ir skundas.
Tačiau savo esmėje paguoda yra ir turi būti atsakymas. Skųsdamasis žmogus ieško prasmės bei pagalbos ir todėl klausia. Guosdamas žmogus įsijungia į kenčiančiojo ieškojimus ir stengiasi atsakyti. Paguodoje žmogus ne tik drauge būna, ne tik drauge jaučia, bet ir drauge ieško. Paguoda yra pagalba kitam jo kelyje iš nebūties į būtį ir iš neprasmės į prasmę. Būdamas apspręstas kitam buvime, žmogus yra apspręstas kitam ir konkrečiuose šio buvimo aktuose. Skundas kaip tik ir yra vienas iš tokių aktų. Todėl per savo paguodą žmogus įsijungia į kito skundą ir padeda jam sykiu ieškoti atsakymo. Skųsdamasis žmogus klausia, guosdamas atsako. Klausime ir atsakyme įvyksta dviejų egzistencijų susijungimas ir jų bendruomeninis apsprendimas. Paguoda ateina per atsakymą, nes tik atsakyme viena egzistencija pajaučia kitą, įsijungusią į jos kelią. Žmogus skundžiasi todėl, kad aptemsta jo egzistencija, kad jį ištinka nebūties grėsmė. Tuo tarpu visi paguodos būdai anos tamsos neišsklaido ir nebūties grėsmės nepašalina. Jie tik ragina žmogų ištverti tamsoje, kol ji pasibaigs. Paguoda yra egzisencijos reagavimas į skundą. Tačiau skundas iš tikro yra kreipiamas ne į egzistenciją, bet į transcendenciją. Paguoda yra gili kaip bendruomeninio žmogaus buvimo aktas. Tačiau ji yra paviršutiniška kaip atsakymas į skundą.9. Buvimas-mirties-linkŽmogus visada žino, kad nuosavą laikiškumą turintis jo gyvenimas yra baigtinis. Jį riboja gimimas ir mirtis. Kadangi žmogiškoji būtis yra buvimas mirties link, tai žmogus turi rūpintis šia savo būtimi. Šis rūpestis, kuriuo remiasi bet kokia veikla, verčia žmogų save motyvuoti praeitimi, atsigręžti į ją, kad per ją pažintų savo galimybes. Žmogaus autentiškajai būčiai iš esmės priklauso tai, kad jis privalo priimti savo gyvenimą kaip buvimą-mirties-link. Savo veikliajame buvime-pasaulyje jis turi ne vengti savo baigtinumo bei įmesties, bet ryžtingai priimti juos kaip galimybę. Į beasmeniškumą nupuolęs žmogus vengia autentiško mirties suvokimo: jis nesako “Aš mirštu”, bet sako “Mirštama” – ir jaučia, kad tai jo neliečia. Gerokai anksčiau, negu nemirtingumo klausimo ėmėsi filosofija, tikėjimas nemirtingumu gyvavo mituose ir religijose. Filosofija šią problemą sklaido dviem požiūriais: egzistenciniu ir teoriniu.

EGZISTENCINIS POŽIŪRIS TEORINIS POŽIŪRISJis kyla iš žmogaus istoriškumo kaip buvimo-mirties-link. Žmogus yra būtybė, sudabartinanti savo mirtį ir sudabartintos mirties akivaizdoje klausianti apie gyvenimo prasmę. Tik mirtis jį užbaigia ir padaro visuma. Šios visumos būklės žmogus negali patirti buvime-pasaulyje. Mat visumos būklė sutampa su mirties būkle.Laikome, jog bet kokia veikla suponuoja prasmę. Bet prasmė kreipia mus į savirealizaciją, gebėjimą būti savimi, gebėjimą būti visuma. Tad jeigu visumos būklė sutampa su mirties būkle, t.y. su jau-nebe-būtimi, tai atrodo, jog prasmei, kurią turime laikyti bet kokios veiklos prielaida, lemta žlugti. Šiuo požiūriu Sartre ir Camus nuosekliai mėgino mąstyti žmogaus buvimą kaip absurdą, kaip radikalią beprasmybę. Šitaip suvokiant problemą, išryškėja alternatyva: absurdas arba nemirtingumas. Jį galima išdėstyti įvairiais būdais. Pavyzdžiui, taip: Žmogaus dvasia suvokiama kaip nemateriali, bekūnė esybė, kaip kažkas, kas neištirpsta materialioje gamtoje, bet iškyla virš jos kaip transcendentalumas ir savimonė. Pagal Aristotelį, bet kokia kiltis ir nyktis ontologiškai remiasi natūraliųjų substancijų materialumu. Jos yra nykstančios, kadangi jų materialumas iš esmės implikuoja galėjimą-būti-kitaip. Bet jei dvasia nėra natūralioji materiali substancija, tai ji neturėtų būti nykstanti kaip natūraliosios substancijos. Principinis dvasios kitoniškumas rodo, kad čia glūdi problema, simetriška egzistencinio požiūrio problemai.

Bet ar įmanoma griežtai filosofiškai įrodyti žmogaus dvasios nemirtingumą? Nuo Platono nemirtingumo įrodymų iki Kanto nemirtingumo postulato buvo nuolat mėginama tai padaryti. Šiuo klausimu, atrodo, yra svarbūs trys dalykai:o Nemirtingumo problema yra problema, kurios filosofiškai neįmanoma atmesti. Ji neišvengiamai iškyla ir iš egzistencinio, ir iš teorinio požiūrių. Bet koks mėginimas neigti problemą tuo pačiu yra žmogaus asmens savitiksliškumo ir žmogaus dvasios transcendentalumo neigimas.

o Nemirtingumo postulato neįmanoma filosofiškai sugriauti. Nėra jokių griežtų argumentų, pajėgiančių įrodyti, jog nemirtingumas neegzistuoja.o Filosofinio įrodomumo klausimas priklauso nuo klausimo, kokiu mastu galimas filosofinis mokymas apie Dievą. Gimimas ir mirtis yra du stipriausi šviesosvaidžiai, kurių sankryžoje esti vykdoma mūsų egzistencija. Tai yra du taškai, kurie be galo tolsta vienas nuo kito, tačiau kurie abu meta tam tikros šviesos mūsų gyvenimui. Juodu abu uždaro mūsų egzistenciją. Juodu abu pastato žmogų nebūties akivaizdoje. Tačiau egzistencijai juodu turi labai skirtingos reikšmės. Priešais mirtį žmogus stovi vienišas. Mirties akimirką jo gyvenimas jau yra praėjęs. Galėjo jis būti vienoks ar kitoks; gali jis mirties valandą jam teikti džiaugsmo ar skausmo, bet kiekvienu atveju jo jau nebėra. Jis pasiliko praeityje. Jo nebegalima nei pakeisti, nei iš naujo gyventi. Mirties momentą žmogus esti išvelkamas iš objektyvinių buvimo formų ir pasilieka pats vienas su savuoju Aš. Jam palieka tik subjektyvinis jo nusistatym…as, tik jo elgsena, kuria jis priima mirtį, ją pergyvena ir kuri, krikščioniškai kalbant, apsprendžia tolimesnį pomirtinį jo likimą. Mirties akivaizdoje ir egzistencijoje, kuri būna mirties akivaizdoje, žmogaus elgsena yra pagrindinis ir lemiamas dalykas. Todėl mirtis ir sutelkia žmogų prie jo paties. Egzistencija mirties akivaizdoje virsta rūpesčiu dėl savojo Aš.10. Egzistencijos pabaigaDažnai yra sakoma, kad būti yra geriau negu nebūti, kad gyvenimas yra didesnė vertybė negu mirtis. Galimas daiktas, kad šis posakis, kaip abstrakti teoretinė formulė, savyje ir yra teisingas. Scholastinėje filosofijoje jis yra gana gyvas ir išvystytas net ligi tam tikros metafizikos. Konkrečioje situacijoje žmogus gali mirtį statyti aukščiau už gyvenimą, gali mirties ilgėtis ir net jos trokšti. Tai yra nuostabus dalykas, bet jis yra tikras. Buvimo turinys, kuris grynąjį buvimą paverčia egzistencija ir tuo būdu padaro jį vertingą, susitelkia ir išsisemia prasmėje. Prasmė yra tai, kas sudaro buvimo vertingumą, kas jį išvaduoja iš grynojo buvimo pavidalų, kas jį padaro tikrai žmogišką, todėl tai žmogui savą ir tuo pačiu pakeliamą nepaisant jo sunkybių. Prasmė yra žmogiškojo gyvenimo sąlyga. Žmogus gali gyventi tiktai prasmingą gyvenimą. Kai gyvenimas yra nebeprasmingas, jis pasidaro žmogui ne tik sunkus psichologine ar moraline prasme – tokia yra kiekviena egzistencija kiekvieną akimirką,- bet jis pasidaro nebežmogiškas )ntologiškai, vadinasi, žmogaus nevertas ir todėl nebepakeliamas. Todėl prasmės klausimas yra pagrindinis egzistencijos klausimas. Egzistencija laikosi tiktai prasme. Prasmės žlugimas yra egzistencijos pabaiga. Egzistencija ne sykį žmogui pasibaigia žymiai anksčiau už fizinę jo mirtį, būtent kai žmogaus gyvenimas netenka prasmės. Prasmės netekusi egzistencija jau yra mirusi, nors žmogus fiziškai gyventų dar kelias dešimtis metų. Todėl visi tie gyvenimai, kurie yra nustoję prasmės, yra mirę. Jie yra nebe gyvenimai, bet tiktai buvimai, laukią savo biologinio, gamtinio galo, nes dvasinis, žmogiškasis galas jiems jau yra atėjęs. Žmogiškąją egzistenciją jos gyvybėje išlaiko tiktai prasmė. Tiktai prasmė nušviečia ją išskirtine šviesa ir iškelia ją iš grynojo buvimo pavidalų. Todėl prasmė ir yra pagrindas, ant kurio esti ststomas visas žmogiškasis gyvenimas. Egzistencijos pabaiga, kaip matome, yra ne tik fizinis jos galas, kiek prasmės netekimas. Praradusi savo prasmę, egzistencija darosi nevertinga, o nevertinga egzistencija nusmunka atgal į grynąjį buvimą, nevertą egzistencijos, vadinasi, žmogiškojo buvimo vardo. Būdama pašaukimas, egzistencija juo tegyvena. Ji laikosi tol, kol ji yra vykdoma; kol ji yra pilna ano objektyvinio turinio, kuris jai kyla iš jos susidūrimo su pasauliu, iš žemės sugavimo ir iš jos apvaldymo. Mirtis fizine prasme yra ne kas kita kaip pašaukimo nutraukimas: tai įsakymas susirinkti tarnams pas savo valdovą ir parodyti, kiek talentų yra laimėta aname būties žaisme. Ir tasai žmogus, kuris prigimtąsias dovanas yra padvigubinęs, sutinka mirtį šviesiu žvilgiu, tuo pačiu, kuriuo jis ir žemę sugavo. O tasai, kuris savo talentą pakasė žemėje, aptemsta savo egzistencijoje, nes mirtis jam yra neprasmės atsivėrimas. Todėl apsisprendimas mirties akivaizdoje, kurį taip pat nuo mūsų pašaukimo, nuo ištikimybės jam ligi galo. Ne mirties kaip fizinio fakto herojiškas prisiėmimas ir iškentimas yra tikro apsisprendimo ir tikros elgsenos ženklas, bet mirties pergyvenimas kaip pašaukimo užbaigos. Mirties akimirka yra paskutinė mūsų pašaukimo akimirka – štai egzistencijos pabaigos prasmė.IŠVADOS
1. Egzistencinis filosofavimas skleidžia žmogui jo tikrąjį Aš kaip laisvę ir kaip galimybę. Autentiškos būties-galimybės reikalavimas atskleidžia ir svarbiausius praktinius etinius siekius. Žmogus yra pažadinamas iš kasdieninio buvimo-pasaulyje savimaršos ir susiduria su savo, kaip laisvos egzistencijos, atsakomybe.2. Egzistencinė dabarties filosofija yra atkreipusi dėmesį į vadinamąsias kraštines situacijas. Keliai į Dievą ir yra visos kraštinės situacijos. Jos visos atskleidžia žmogui, iš vienos pusės, apsupančią nebūtį, iš kitos – jį laikančią Absoliutinę Būtį.3. Žmogus trokšta būti. Bet sykiu jis jaučia, kad iš savęs būti jis negali. Atsirėmęs į save, jis tuojau patiria atsirėmęs į nieką. Ir tada jam kyla baimė. Todėl baimė yra žymiai gilesnis dalykas negu tik psichologinis išsigandimas. Baimė yra įausta į pačią žmogaus sąrangą. Ji atskleidžia atsitiktinį žmogaus pobūdį, jo nebūtiną buvimą, jo laikymąsi buvime Kito galia. Baimė yra kūrinio jausmas.4. Egzistencinio mąstymo akte mes liečiame savąjį Aš ne kurio nors teorinio, mokslinio metodinio intereso atžvilgiu, bet mes jį liečiame ieškomos naujos būties atžvilgiu.5. Visas egzistencijos kelias yra kelias į transcendenciją. Pati mūsų būtis mus veda už savo ribos, į anapus, į transcendenciją, nes, būdama klausimas, ji savaime ieškosi atsakymo, kuris glūdi Dieve.6. Rūpestis nėra vien tik susirūpinimas kasdieniniu savo gyvenimu. Jis, kaip ir kiekvienas kitas žmogaus nusiteikimas ar nusistatymas, gali prapulti pasaulyje, gali būti nutrauktas į kasdienybę ir virsti nesavu.7. Paguoda yra bendruomeninio žmogaus buvimo išraiška. Jos vertė todėl glūdi ne tiek tame, kad ji žmogų nuramina, kiek tame, kad ji apskritai ramina, vadinasi, apreiškia vieno žmogaus santykį su kitu.8. Mirties momentą žmogus esti išvelkamas iš objektyvinių buvimo formų ir pasilieka pats vienas su savuoju Aš. Jam palieka tik subjektyvinis jo nusistatymas, tik jo elgsena, kuria jis priima kaip mirtį, ją pergyvena ir kuri, krikščioniškai kalbant, apsprendžia tolimesnį pomirtinį jo likimą.9. Buvimo turinys, kuris grynąjį buvimą paverčia egzistencija ir tuo būdu padaro jį vertingą, susitelkia ir išsisemia prasmėje. Prasmė yra tai, kas sudaro buvimo vertingumą, kas jį išvaduoja iš grynojo buvimo pavidalų, kas jį padaro tikrai žmogišką, todėl tai žmogui savą ir tuo pačiu pakeliamą nepaisant jo sunkybių. Prasmė yra žmogiškojo gyvenimo sąlyga. Žmogus gali gyventi tiktai prasmingą gyvenimą.LITERATŪRA1. Alberas Kamiu. Svetimas. Vilnius: Vaga, 1991m.2. Antanas Maceina. Raštai III. Vilnius: Mintis, 1990m. 3. Arno Azenbacher. Filosofijos įvadas. Vilnius: Katalikų pasaulis, 1992m.4. Frydrichas Nyčė. Rinktiniai raštai. Vilnius: Mintis, 1991m.5. Soren Kierkegaard. Baimė ir drebėjimas. Vilnius: Aidai, 1995m.