Egzistencialistinė ir absurdo dramos

Autorius:Jurgita Zukauskaite. jejeta@bamba.lt
Egzistencialistinė ir absurdo dramos

Egzistencializmas kelia būties ir žmogaus egzistavimo problemas – gyvenimo prasmės, mirties, kančios. Tai nereiškia, kad egzistencialistai pirmieji atkreipė dėmesį į šiuos klausimus, tačiau žmogaus egzistencijos problema yra pagrindinis egzistencialistų tyrinėjimo objektas. Egzistencijai jie teikia pirmenybę prieš esmę, be to, egzistencija, anot jų, nėra iš anksto duota, o kuriama kiekvienu momentu konkrečioje situacijoje. Žmogus egzistencialistų suprantamas kaip subjektyvi esybė, laisvai pati save kurianti. Tačiau klaidinga būtų galvoti, kad egzistencialistai žmogų nagrinėja izoliuotai nuo pasaulio ir visuomenės. Egzistencialistai pripažįsta žmmogaus ryšį su kitais ir jį supančiu pasauliu, žmonių tarpusavio egzistavimo problema yra labai svarbi egzistencialistinėje filosofijoje. Taip pat neteisinga būtų tapatinti egzistencializmą su kokio nors vieno filosofo sukurta sistema todėl, kad ši filosofinė kryptis atstovaujama daugelio filosofų ir kiekvienas jų savitai sprendžia egzistencijos klausimus.
Egzistencializmo pagrindėjais laikomi vokiečių filosofai M.Heidegeris (1889-1976) ir K.Jaspersas (1883-1969), savo svarbiausius veikalus paskelbė trečiajame ir ketvirtajame XX a. dešimtmečiuose.
Egzistencializmo krypčiai priklauso Ž.P.Sartro, G.Marselio, F.Dostojevskio, F.Kafkos, A.Malro ir kt. kūryba. Kai kuriais aspektais egzistencializmui artimas A.Kamiu, nors ir poolemizavo su egzistencialistais. Egzistencializmui būdingi bruožai matomi lietuvių filosofų A.Maceinos ir J.Griniaus pasaulėžiūroje.
XX a. šeštojo dešimtmečio pr. atsiradusi absurdo drama perėmė siurrealistiniam bei ekspresionistiniam teatrui būdingas formas egzistencialistinėms būties absurdiškumo, individo vienatvės ir žmonių nekomunikabilumo idėjoms reikšti. Tačiau egzistencialistinėje prozoje ir

r dramose šios idėjos įrodinėjamos loginiu mąstymu ir racionaliai sukonstruotais veikėjų charakteriais, o absurdo dramaturgai jas atskleidžia absurdiškomis situacijomis, nerišliu dialogu, sveikam protui prieštaraujančiais personažų paveikslais. M.Eslinas knygoje „Absurdo teatras” (1961) absurdo dramą dar sieja su antikos mimų, viduramžių misterijos, italų kaukių komedijos, anglų nonsenso poezijos, A.Strindbergo sąlygiškų pjesių, Dž.Džoiso ir F.Kafkos kūrybos tradicijomis. Mechaniški, mugės lėlių teatrui būdingi judesiai, beprasmis dialogas ir statiška kompozicija išreiškia požiūrį į žmogų kaip į bejėgę marionetę racionaliai nesuvokiamų būties dėsnių akivaizdoje. Tragiški būties aspektai atskleidžiami ironiškai komiška farsų forma, todėl vyraujantis absurdo teatro žanras – tragikomedija arba „komiška drama”. Nepaisymas dramos žanrui būdingų principų, atsisakymas intrigos, konflikto, įprastinio sceninio dialogo leido kai kuriems tyrinėtojams vadinti absurdo dramą antidrama. Absurdo dramos būdingi bruožai atsispindėjo jos klasikų – prancūzų dramaturgų E..Jonesko, S.Beketo, Ž.Ženė. JAV teatre – E.OIbio, Didžiojoje Britanijoje – H.Pinterio kūryboje.

Alberas Kamiu
(1913-1960)
Gimė Alžyre. Anksti likęs našlaičiu, jis patyrė sunkią vaikystę. Dar mokykloje jis susidomi filosofija, jaunystėje linko į panteizmą. A.Kamiu šią discipliną studijavo universitete. Savo nuotaikomis jis buvo maištingas anarchistas, kurį laiką pritaręs komunistų partijai.
Jaunystėje A.Kamiu sirgo džiova – tai paveikė jo kūrybą: greta gyvenimo džiaugsmo ieškojimo temos atsiranda nauja, absurdiškumo, tema: kiekvienoje šviesioje būties akimirkoje yra ir mirties vaizdas. Šių minčių bei nuotaikų apstu jaunystės kūrinyje – apybraižų rinkinyje „Vestuvės” (1938).
Karo metais rašytojas gy

yveno Prancūzijoje: įsitraukė į Pasipriešinimo judėjimą, dirbo laikraščio „Kova” redakcijoje. Darbas įnešė naujų elementų į jo filosofiją: absurdui jis suteikia kiek platesnę reikšmę, o individualaus maišto idėją pakeičia kolektyviniu savanorišku pasipriešinimu. Karo pradžioje A.Kamiu rašė filosofinį esė „Sifizo mitas” (1942), pirmąjį nedidelį romaną „Svetimas” (1942). Pokario metais išspausdinamas reikšmingiausias jo kūrinys – romanas „Maras” (1947), pjesės „Apgulties stovis” (1948), „Teisieji” (1949) ir kt. kūriniai. Visi grožiniai A.Kamiu kūriniai yra lyg jo filosofinių samprotavimų iliustracija.
A.Kamiu dramaturgija, kaip ir proza, artimai susijusi su jo filosofinėmis idėjomis.
Pjesėse „Apgultis” (1948) ir „Teisieji” (1950) dramaturgas kelia kovos su blogiu ir priespauda klausimus, išdėstytus knygoje „Maištaujantis žmogus”. Problematikos požiūriu „Apgultis” artima romanui „Maras”. Pjesės situacija ir konfliktas panašūs į romano, tik ten blogį įkūnija maro epidemija, o čia – simboliškas diktatoriaus paveikslas. Pats A.Kamiu nelaikė pjesės romano sceniniu variantu. Jis pabrėžė, jog pjesės personažo simboliškas vardas – Maras – geriausiai išreiškia jo, kaip diktatoriaus, esmę. Reikia pažymėti, kad pjesėje blogis įgauna priespaudos, diktatūros formą, tuo tarpu romane maro epidemija gali būti suprasta kaip bet koks blogis.
Prasidėjus epidemijai, Maras liepia uždaryti miesto vartus ir paskelbia apgulties padėtį, įveda „tvarką ir discipliną”. Daugelis kritikų teisingai įžvelgė „Apgulties” ir F.Kafkos „Proceso” panašumus. Ir viename, ir kitame kūrinyje žmonės kaltinami neįvykdytais nusikaltimais, biurokratizmo ir nesuprantamų įstatymų siena trukdo suvokti, už ką juos persekioja. Be
et F.Kafkos romano veikėjas priima mirtį kaip bausmę už nesuvokiamą kaltę, o A.Kamiu parodo jėgas, sukylančias prieš baimę ir mirtį. Tai jaunasis Diegas, kuris miršta, kad išgelbėtų kitus. Marui išėjus, nuo jūros papučia gaivus vėjas. Pagrindinė dramos idėja – tironiją galima nugalėti, jei bent vienas žmogus sugeba priešintis ir parodyti kitiems kelius į laisvę.
Idėjine problematika „Apgulčiai” artima drama „Teisieji”, kurioje vaizduojamas vienas 1903-1905 m. Rusijoje veikusios teroristinės organizacijos veiklos momentų – atentatas prieš didįjį kunigaikštį Sergiejų. Pagrindinis herojus Kaliajevas, poetiškos sielos jaunuolis, gauna užduotį nužudyti didįjį kunigaikštį, tačiau pamatęs, jog karieta kartu su juo važiuoja du vaikai, jis nemeta bombos. Vėliau, pasinaudojęs momentu, kai kunigaikštis yra vienas, Kaliajevas jį nužudo. Žinodamas, kad jo laukia mirties bausmė, jis atsisako prašyti malonės, atmeta ir krikščionišką sielos išgelbėjimo galimybę. Kai jį aplanko kunigaikščio našlė, norinti priversti jį atgailauti, jaunuolis sako, jog nesutikdamas mirti, jis būtų tik eilinis nusikaltėlis. A.Kamiu neatmeta prievartos kovoje su priespauda, jis tik siekia apibrėžti teroro ir maišto formų ribas. Nors dramos siužetas pagrįstas istoriniais įvykiais, išsaugotos pagrindinio herojaus ir kitų veikėjų autentiškos pavardės, A.Kamiu nesiekė sukurti istorinės dramos. Jį pirmiausia domina situacija ir moraliniai bei dvasiniai konfliktai. Draminė įtampa ir veiksmas kuriami klasikinės tragedijos priemonėmis. Kaip ir klasikinėje tragedijoje, išoriniai įvykiai nukeliami už dr
ramos veiksmo ribų. Scenoje vaizduojami tik herojų ginčai, įvykių sukelti konfliktai.

A.Kamiu dramaturgijoje sprendžiamos dvi pagrindinės jo filosofijos problemos: absurdo ir maisto. Jo pjesėse atsispindi bendrieji intelektualinės dramos bruožai – psichologinės charakterių dramos principų atsisakymas, dėmesio koncentravimas ties herojaus minčių pasauliu, alegorinio bei simbolinio vaizdavimo forma.
Už humanistinę kūrybą A.Kamiu 1957 m. buvo paskirta A.B.Nobelio literatūrinė premija.
Žuvo A.Kamiu 1960 m. autoavarijoje (tai dar kartą patvirtina absurdiško atsitiktinumo viešpatavimą pasaulyje

Leave a Comment